Dmitry Glukhovsky - Metro 2034 [2]

  Ši Dmitry Glukhovsky knyga, "Metro 2034" ("Novelita" 2012; ISBN 978-609-95436-2-8; ) tokio gilaus įspūdžio gal ir nepaliko, bet vieną dalyką patvirtino - tai tos knygos, kurias perskaičius neįmanoma iš kart griebt kažko kito. Reikia bent dienos, kad viskas susigulėtų ir sugebėtum paleisti istoriją ir jos veikėjus.
  Istorija tęsiasi ir šį kart ji sukasi apie medžioklį Hanterį, kuris praeitoje knygoje vadintas Chanteriu. Ėmėsi kiti verst, daug geriau išversta, bet daug versta dalykų, kurių mano supratimu arba nereikėjo versti, arba nereikėjo aiškinti tiksliai nežinant ar paaiškinimas teisingas. Ne per daug, tad apie tai užsičiaupiu. Dėl to ką padarė prieš metus, prieš ką pakėlė ranką praeitoje knygoje, ne tik Hanteris bet ir Artiomas šiek tiek pamišo ir tik vienas iš jų sugebėjo sugrįžti į "priežasties gyventi" vėžias. Nors turbūt abu tebesiekia kokio nors atleidimo sielai.
  Metro vis dar kupinas pabaisų, mutantų ir blogiausia - ligų proveržių. Kaip kovoti su maru, kuris kartą jau nusinešė per porą tūkstančių Metro gyventojų? Vaistai? Neegzistuoja arba yra nežinomi. Tėra tik viena visa apvalanti priemonė - ugnis. Bet koks žmogus, koks tamsusis herojus sugebės pasmerkti dvi ar net tris stotis mirčiai, tam, kad išgyventu likusieji?
  Šį kartą istorija bandė virsti epu, o epai neapsieina be didingos ir tragiškos meilės istorijos. Tam reikia dviejų absoliučiai skirtingų padarų. Tarkim - viskam abejingos žudymo mašinos, bene grįžusios tiesiai iš pragaro, ir naivios būtybės, kuri tiki atleidimo ir stebuklo galia. Atrodo net iki pusės knygos mane vertė dantim griežt Sašos, tos naiviosios septyniolikametės būtybės (o Hanteriui beje kiek? Keturiasdešimt?)  pakvaišusi meilė, mat rėmėsi ji tokiais pasisakymais kaip: "Jis norėjo, kad dukra užaugusi būtų ne gebenė, o laivų statybai tinkama pušis, bet pamiršo, jog tai prieštarauja moters prigimčiai."... Ir vis vien turėdavau sau iš nagų plėšt skaityklę, mat priežastis skaityti sekė priežastį. Tai čia žiūrėk, senio Homero filosofija, neįdomu man, Artiomas įdomiau prisigalvodavo, negi pabaigsiu po jo? O, o štai Hanteris veikia, dar šitą paskaitysiu. Ak, skyrius baigėsi, negi paliksiu naują net nepradėtą... Galiausiai vėl dvidešimt lapų šiandien teturėjau.
  Nepaisant visko, knyga kupina įtampos, įdomybių ir taip toliau. Tai ne ta 2033-ųjų knyga, kur nieko nėra tikro, tik juoda tamsa. Čia gi - viskas realu, tik Mirtis - abejotina. Ir nors iki trečdalio knygos sau sakiau, kad neturiu už ką šios knygos dėt prie mėgiamiausių, bet kai šiandien užverčiau paskutinius lapus, ir išgirdau ausyse tvinkčiojant pulsą, kai epilogą antrą kart griebiausi skaityt, kad tik įsitikinčiau, jog viskas buvo taip, ir ne kitaip, tapo aišku, kad prie mėgiamiausių ji keliaus. 10-10.

Pirmoji Dalis: Metro 2033

Žudo šios nelemtos knygos, tęsinys dar galai žino kur, o man norisi daugiau turbūt labiau mesti rūkyti bandančiam, praleidusiam pusdienį be nikotino... 

Dmitry Glukhovsky - Metro 2033

Vėl rusų autorius imasi rašyti postapokaliptine tema, ir vėl nenuvilia. Dmitry Glukhovsky, su savo neįtikėtina, filosofiška siaubo ir žmogiškumo kupina knyga "Metro 2033" ("Didlaukiai" 2011; ISBN 978-609-95217-2-5; 447p.) pradžiugino turbūt net labiau nei koks nors ten "Raganius iš Didžiojo Kijevo". Tik, kaip man dabar paaiškint, kas gi ten tokio įvyko?
  Kai skaičiau, beveik ištisai klausiausi šios dainos "Phoenix" (viskas legalu), ar šios muzikos, nežinau, kaip pavadinti. Automatų salvės, ir tie keli žodžiai "Deadman walking" (mirtininkas eina), ar "will we ever be free?" (ar kada būsim laisvi?), labai tiko prie bendro vaizdo to, kas liko iš žemės. O liko nedaug, tik tamsūs, baimės ir mirties kupini tuneliai, kuriuose pasislėpė žmonijos likučiai po to, kai ant jų gražiosios Maskvos numetė branduolinį ir biologinį ginklus. Už tunelių ribų - radiacija, mutantai, monstrai ir dar viena mirties forma.
  Artiomas, jaunas vaikinukas, atsidūręs metro tuneliuose būdamas apie trejų metų. Jis sunkiai beprisimena savo motiną, bet gyvena su dėde Saša, kurį kuo tvirčiausiai laiko savo patėviu. Galų gale, tai jis išgelbėjo jį nuo to, kas pražudė jo motiną ir visą stotį. Ir atrodo, na, gyventų jie sau ramiai, betgi ir jų tunelyje kažkokia velniava dedasi. Iš viršaus, pro kvailų berniūkščių paliktą angą iki stoties prišliaužti vis bando juočkiai. Mutantai stora juoda oda, akimis be vyzdžių, su kraupiais telepatiniais sugebėjimais. Net patyrę kariai nenori nugaros tuneliui atsukti, ir atgal grįžta atbulomis. Kiti gi pasiduoda juočkių įtaigai ir vis mažiau nori gyventi, nebemato prasmės. Mat kai tamsoje išgirsti kauksmą - jau vėlu. Šūviais juos vos pavyksta pakirsti, mat jie stojas ir eina toliau, iki belieka tik gabalai, kurie pavieniui judėti nesugeba. Ir blogiausia, kad jų vis daugėja, o šaudmenys - aukso vertės.
  Metro esama narsių karių, vadinamų Medžiokliais ir Stalkeriais. Jie eina į paviršių, apsiginklavę nuo galvos iki kojų, su apsauginiais kostiumais, ir parneša to, ko žmonėms apačioje labiausiai reikia - degalų, šiokių tokių maisto produktų, medienos ir taip toliau. Iš tiesų tai, jei gali susimokėti, gali prašyti ko tik nori - fotelio, knygos, grotų, kur ankščiau kaimyno langus paviršiuje dengė. Tie patys vyrai paviršių spėja ir patyrinėti. Jie - geriausia ką žmogus turi tarp savęs ir monstrų. Ir štai vienas toks, kažin kur nugirdęs apie Artiomo stoties juočkius - užklysta ten. Artiomas jam tiek nuoširdžiai, kiek gali, nupasakoja kaip jo spėjimu tie juočkiai sugebėjo jų stotį rast ir per kur jie lenda. Artiomo įtikinėti, kad pavojus - rimtas, beabejo nereikia, tad kai Chanteris jam perduoda užkimštą gilzę ir įspėja, kad jei po poros dienų negrįš - tuoj pat mautų į Polisą įspėti kitų, Artiomas nors ir su baime, bet išeina pasitikti likimo.
  Va čia ir prasideda visa tai, nuo ko neįmanoma atsiplėšti. Ar įsivaizduojat gyvenimą, kai tamsoje negali tikėti nė viena savo jusle? Kai tavo geriausias draugas, su kuriuo bendravai nuo penkerių - gali pasirodyti, tik tavo vaizduotės padariniu? Kai žmogus krenta negyvas prieš tai tau pasakęs - manęs čia nebėra. Eini tamsoje, nė savo kūno joje nebesuvokdamas, ir tik skaičiuoji pabėgius po kojomis. O prie tavęs artėja žingsniai. Aidas? O gal tikri žingsniai? Sustoji, ir žingsniai stoja. Eini - ir žingsniai eina. Ir staiga prie ausies tau kažin kas nežmogiškas liepia sustoti, palaukti, mat toliau eiti kol kas pavojinga...
  Nesugebėsiu jums perteikt kiek daug neįtikėtinų dalykų yra šioje knygoje. Kaip viskas puikiai gula į vietas, kaip autorius gerai užrišo beveik visus mazgus. Ir kaip skausmingai viskas baigėsi, man iki šiol ausyse tvinkčioja.
  Taip, vertimas prastokas, redagavimo žymių beveik nerasta, bet skaitydavau iki pradėdavo aušti, o tada ilgai neužmigdavau, mat iš galvos neišeidavo tuneliai, garsai, vaizdai. Rusiškas humoras aišku kiek suminkština tą apvalkalą, bet po galais, na ir pasakojimas. Su tokiu įkarščiu jokio tęsinio neieškojau, juoba, kad tęsinį jau ir pradėjau. Duodu knygai 10/10 ir keliu į mėgiamiausių sąrašą. Ir nieko čia dorai net nepapasakojau, bet patys pagalvokit, tekste trūko raidžių, net žodis kartais "dingdavo", o aš tik puse sakinio tai paminėjau. Net su "Raudonuoju Drakonu" juk daugiau siutau.

  Yra ir FPS žaidimas, jau po mėnesio bus ir antras, dar nežaidžiau ir nežinau ar žaisiu, FPS man ne itin patinka, bet jei kas jau turėjot progą uždėt ant jo/jų leteną - pasidalinkit įspūdžiais ir su manim.

Anna Sam - Kasininkės Vargai ir Nuotykiai

  Nagi nagi, nuėjau čia kurią dieną į IKI ir aišku negalėjau praeiti pro tą didžiulę, grotelėmis padabintą mobilią lentyną su knygų išpardavimu "Iki 85%". Knyga kainavo 18LT be nuolaidos, su nuolaida sumokėjau 5LT, tad nė nesuvokiu kiek gi man čia nuleido. Ir turbūt ne tik man visada įtaru pirkti tokias knygas, lyg ir dvejoji - negi ji tikrai tiek nedaug verta? Bet kitas balselis kužda - o ar jau kaina nusako knygos vertę? Ši Anne Sam knyga "Kasininkės Vargai ir Nuotykiai" (Les Tribuliations D'une Cassiere; "Baltos Lankos" 2010; ISBN 978-9955-23-324-4; 125p.) tokia mažytė, plonytė, tad sumečiau, net jei bus prasta, tai tokią bent padėt rasiu kur. Ir ką jūs manot...

  "Taigi, jūs tapote kasininke... Atsiprašau! Kasos darbuotoja." 11p.

Turiu tiek pažįstamų, tiek giminių, kuriems teko ragauti kasos darbuotojų duonos ir jei ne ši knyga ar pats paprasčiausias žmogiškumas , tai bent jau jų istorijos tikrai būtų privertę elgtis bent kiek nors mandagiau. Kartą net su pora tuštučių apsibariau, mat labai jau pagiežingai ėmė aiškintis su kasininke, kodėl keliais centais kaina ant kompaktinio disko skiriasi nuo tos, įmuštos čekyje. Negaliu klausyt ir visokių senų krienų, kurie stovėdami dvimetrinėje eilėje Kalėdų rytą garsiai skundžiasi "ar negali jos greičiau??", kai merginų veidais jau prakaitas srūvą, o dar nė 9 valandų nėra. Ar namie kalakutas dega, dieduk? Vakar apsipirkt nebuvo laiko? Žodžiu, esu piktas nosferatas, neteisybė man nepatinka, ir netikiu "žemesnio rango darbuotojo" mitu. Net ir didžiausias liūtas gali turėti mažyčių utėlių kurios jį kramtys, o jų - ne. Bet kur aš čia nuplaukiau? Dievaži, gi net plaukt nemoku...
  Pasirodo Anna Sam savo "karjeros" laikais rašė blogą apie didžiausius nuotykius su klientais. Kaip jie tave iškoneveikia, it šunį, kaip mėgina pajuokinti ar net paflirtuoti. Kaip ieško būdų apsivogti. Ir skaitytojai ją paskatino sudėti tai į knygą, ką ji ir padarė. Knygos pabaiga tikrai labai graži, su paskutiniu jos pinigų dėžutės turinio skaičiavimu, ir gęstančiomis šviesomis. Bet buvo ir tokių istorijų, kaip, kad apie porelę, atėjusią apsipirkti 5 minutės iki uždarymo ir sau iš lėto, netgi prieblandoje, besirinkusiai keksiukus. Už viršvalandžius kasininkei nieks nemoka, o jų paprasčiausiai išspirti irgi negalėjo. O jie? Kasininkė kalta, kas gi daugiau.
  Knyga išversta manau gerai, bet redaktoriaus ar -ės - nerasta. Negaliu vertėjos kaltint už tai, ko net aš savo vertimuose nedarau, o palieku redaktorei sutvarkyti, tad kaip už 5lt, kaip už gerą istoriją, kaip už kažką, kas gal būt padarys vieną kitą piktą dėdę ar tetą - geresniu žmogumi, jei tik jie malonės ką nors į galvą įsidėti, knygai duosiu stiprų 9/10. Geriausiai išleisti 5LT, rimtai.

  Galvoju dabar, kaži kiek čia nepilnamečių ir panašiai skaito? 50 Pilkų Atspalvių gerbėjams/oms turiu rieboką atsvarą tikro BDSM, bet mąstau vis kiek gi reikėtų sucenzūruoti aprašymą... Bet jei jau internetą turit, tai turbūt netyčia nepasiūlysiu kažko, ko dar nebūtumėt matę, ar ne?

Fitzgerald Francis Scott - Didysis Gatsbis

  Fitzgerald Francis Scott knyga „Didysis Gatsbis“ (The Great Gatsby; „Feedbooks“ 1925; 132p.) mano lentynoje kristų į kategoriją tų, kurias norėčiau skaityti šiltą karštos vasaros naktį, kai per karšta užmigti, o ir oras vis žadina tuo spektru kvapų ir garsų, kurie būdingi tik vasaros naktims. Tai būtent ta knyga į kurią pasinėrus galima kažką išgyventi, kažką kas su visam palieka atmintyj ir vis iškyla į paviršių, su nostalgijos prieskoniais kurie man visada trenkia vasara.

  „There are only the pursued, the pursuing, the busy and the tired.“

  Istorijos pasakotojas – trisdešimtmetis Nikas, palieka namus nusprendęs ką nors iš savo gyvenimo nulipdyti. Mažyčiai likimo vingiai įtaiso jį gyvenimui kitapus gatvės nuo paslaptingojo vyruko Gatsbio. Savaitgaliais ten šurmulys, muzika ir minios žmonių. Vieni – pakviesti. Kiti – ėję ir užėję pro šalį. Ei, bet kas gi tas Gatsbis? Nikas irgi ima lankytis tuose vakarėliuose, paskatintas naujų ir senų draugų, mat ten – visi žinojo Gatsbio vardą. Bet kas jis toks? Sako, kad jis toks dosnus, mat atgailauja praeityj nužudęs žmogų. Todėl nekviestas svečias – neišvaromas, o pakviečiamas šampano, kokteilio, šokio. Dar sakoma, kad jis mokėsi Oksforde. Ne. Gatsbis – neegzistuoja. Tokio vyro iš viso nėra.

Mano skaityta versija

  Istorijos herojai idealiai subalansuoti. Kiekvienas turi tragišką istoriją ir nuo to, kokiame luome stovi priklauso tai, kaip jie su ta istorija tvarkosi. Tarkim, turtingas ir galingas Tomas – baisisi, kad nyksta baltieji. Baisu ką tie juodaodžiai ir rudaodžiai daro, bando užkariauti jo – baltaodžio – pasaulį! Ponia Vilson tuo tarpu atrodo kažkuo nusivylusi. Gal savo bestuburiu vyru, o gal savo vidiniu supuvimu, kas ten supaisys. Jos padėtis jai neleidžia pripažinti jokios tiesos. Bet visi jie, visi kartu būryj tėra pagrindas viršūnei, viesulo akiai kuri tyli ir nematoma pamažėle stumdo juos iš vėjas šiaudus. Visus juos vienaip ar kitaip apjungia Gatsbis.

  Dažnai tokios trumpos istorijos pasirodo esančios pačios įtakingiausios. Ir šioji, apie mirtį vardan netikrų svajonių, apie tobulybės siekį, bei žmonių kurie pratę visada gauti tai ką nori nesugebėjimą pamatyti ką trypia po kojomis, mane sužavėjo tiek, kad nors skaičiau e-formatu, ketinu susirasti kur šią knygą nusipirkti. Duodu 10-10 ir dedu prie mėgiamiausių. 

Suzanne Collins - Pavojinga Meilė (BŽ: 2)

Na va, antroji Suzanne Collins „Bado Žaidynių“ knyga „Pavojinga Meilė“ (Catching Fire; „scholastic“ 2009; ISBN 978-1407-10936-7; 472p.) jau kur kas geresnė. Pradžia vis dar tempėsi lyg iškramtyta guma, bet net iki vidurio nepriėjus vienas įtampos momentas keitėsi kitu. Beje, kas per velnias su ta „Pavojinga Meile“? Pagal knygos tematiką reikėjo vadint „Kibirkštim“ ar „Įsiplieskimu“ ar bent jau „Pavojingomis liepsnomis“, mat tos meilės čia tik antram plane, o ir tos pačios – praleisi ir nieko neprarasi.

  Veiksmo intensyvumas, auganti įtampa, štai ko trūko, kad knygos negalėčiau padėti į šalį. Skaitėsi sklandžiai ir greitai, ir užtrukau tik dėl didžiulio vertimo kurį gavau (juk reikia pateisinti savo vardą, jei jau drįstu juodint mūsų vertėjus, ar ne? Tušti žodžiai dar nieko nepapuošė), tad štai, dabar bent...

  Pirmoje knygoje sužinojome Bado Žaidynių sukūrimo istoriją – maištas tryliktoje apygardoje, kuri specializavosi grafito išgavime. Ją visiškai sunaikino, ir, kad niekas daugiau nesugalvotų priešintis sostinei – kasmet iš likusių apygardų paimama po dvi aukas, vaikiną ir merginą. Tai ženklas, tai – įspėjimas. Elkitės gražiai, mat nė vienas nesate saugus prieš visagalę Panemo Sostinę.

  Šioje knygoje su tryliktąja apygarda susipažįstame artimiau. Kaip visada – žmonėms brukama propaganda, dezinformacija ir t.t. Ir tik akylas stebėtojas per televiziją vis rodomuose griuvėsiuose gali įžiūrėti vilties kibirkštėlę – Strazdą Giesmininką (ar skundiką? Kuris ten iš jų buvo?). Nedaugelis težino, kad tryliktosios apygardos griuvėsiai televizijoje – šimtmečio senumo įrašas, o jų grafito kasyklos – miniatiūrinės. Tryliktoji apygarda slapčiomis tebėra grėsmė. Jei nepavojinga pati savaime, tai pavojinga kaip laisvės simbolis.

  Kaip ir kasmet surengiamos Bado Žaidynės. Tačiau kas 25-metus pažymima lyg ir sukaktis. Nepamenu ar knygoje buvo minėta kas nutiko pirmaisiais, 25-aisiais metais, bet antrojo 25-mečio sukaktyje, t.y. 50-osiose Bado Žaidynėse laimėjo 12-oji apygarda ir jos prasigėręs pasididžiavimas. Ir štai, kaip tyčia, šiemet – 75-oji sukaktis. Kas 25-erius metus iš prieš 75-erius metus užpildytos dėžutės ištraukiama kortelė su skaičiumi (25-50-75-100...). Juose seniai surašytos temos, kaip vyks sukakties žaidynės. 50-aisiais metais – aukų imta dvigubai daugiau, po dvi merginas ir po du vaikinus iš apygardos. 75-ųjų metų tema šokiravo net ir Panemo Sostinę...

  Taigi, taigi. Duosiu tvirtą 9/10. Pagaliau matau, kuo šiuos knygos taip pakerėjo tokią didelę auditoriją, nors pirmosios knygos „puikumas“ palyginus su antrąja – juokingai išpūstas. Gaila tik Ketnės stilisto, baisoka akimirka... Beje, mano knygos angliškos, tad jei kas pamatysit, jog kažką vadinu netinkamu vardu – prašom pataisyti, stengiuos iš lietuviškos e-versijos išrankiot pavadinimus kurių reikia, bet galiu iš užsimiršt. 

Bado Žaidynės [1]

Undinė Radzevičiūtė - Baden Badeno nebus

Su Undine Radzevičiūte susidūriau pirmą kartą. Taip jau nutiko, kad šiandien labai nenoriai vėl pakėliau „Bado Žaidynes“, kurios pirmi du skyriai buvo pasakiški, o po to ėmė rimtai darytis... Na, nelabai įdomu, tarkim. Gavau prašymą parašyti ką nors apie Undinę, o aš ne iš tų, kurie gali ramia sąžine kažko prikurti lyg „skaičiau“, tad stvėriau bibliotekos kortelę ir iškurnėjau per pusnis. Norėjau tik vienos knygos, kurią tik vieną ir radau, t.y. „Baden Badeno Nebus“ („Baltos Lankos“; 2011m.; ISBN 978-9955-23-489-0; 126p.), ir nė vienos kitos. Nusprendžiau tad – geras ženklas. Aišku prisigriebiau dar knygų, lyg kokia liga kamuotų ir grasinčiaus numirti, sudžiūti ir sutrupėti į pelenų gniužulėlius, jei iš bibliotekos išsinešiu tik vieną knygą.

  Sėdau skaityti ir jau su pirmais lapais – šyptelėjau. Ką gi, autorė ne iš standartinės lietuvių grupės, kur Marytės, Juozai, Vilniaus senamiesčiai. Baigės skyrius, baigės du, priėjau prie istorijos „Vaistai“ ir jau ne juokais kikenau. Esu iš tų pamišėlių kurie gan emocionaliai reaguoja į skaitomą tekstą, netyčia imituoja aprašytą mimiką ir pan., todėl vengiu skaityti viešose vietose, kur žmonės neskuba praeiti pro šalį. Turiu miego sutrikimą, insomnija arba nemiga – mane nuolat persekioja. Kartais nemiegu parą, kartais ir dvi. Kartais jaučiuosi žvaliai po dviejų valandų miego. Ši istorija pateikė labai įdomų požiūrį į miegą. Sakyčiau, gal net ateitį, mat kas ten žino, gal ir mes kada nors į CV rašysim kiek valandų per parą miegame? Tataigi. Istorija apie vaistus. Miegui. Daugiau neišduosiu.

  Skaitau toliau su mintimi – na, pasisekė, nuobodu nėra, bet kol kas tik viena tikrai gera istorija iš visos saujos, daugiau nebus, galėsiu mest šalin ir pamiršt. Ir čia pasitinka kita istorija, pavadinimu „Valteris Šulcas“, su klausimu: „Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo kūrinius baigiasi blogiausiai?“. Kam sakiau, kam ne, kas patys supratot – mėgstu knygas, mėgstu skaityti apie knygas, mėgstu stebėti bibliofiliškos prigimties žmonės (kurie dar bent kiek sveikam prote). Ši istorija man paliko patį geriausią įspūdį. Valteris Šulcas – vyrukas, toks tikras bibliofilas kaip aš juos įsivaizduoju. Su pomėgiu tvarkyt savo tūkstantį ar du, ar daugiau, knygų, kuriam rūpi jų viršeliai, įrišimai (tai – beveik asmeniška. Jei knyga – ne vieno leidimo, visuomet ieškosiu sau patraukliausio viršelio. Ir visuomet stengsiuos pirkti visą seriją iš to paties leidimo, kad tie viršeliai per riebiai viens nuo kito nesiskirtų). Pats brangiausias knygos įrišimas yra iš žmogaus odos, geriausia – paties autoriaus, o oda brangiausia, kai matosi krūties spenelis ir tatuiruotė (su autoriaus vardu, pavarde ir knygos pavadinimu). Gi gerb. ponas Šulcas būtent tokio įrišimo ir ieško! Ir randa. Tik ar gauna? Ar sutiktumėt, gyvas būdamas, pasirašyti sutartį, kad jums nudirs odą (kaip supratau – po mirties) ir įriš jūsų knygą?

  Nebe pirmas kartas, kai lietuvių rašytoja (būtent moteris, vyrai lietuviai – per dažnai turi kažkokių vinių savo knygose, man jas dažnai virškint per sunku) palieka labai staigų, labai gerą įspūdį. Dar negaliu dėti prie mėgiamiausių, bet ketinu ieškoti ir likusių Undinės Radzevičiūtės knygų. Šiai duosiu 9/10, kad ir dėl formato lengvumo, jei norit. 

D. ir N. Paužai ir Gitana Sidabrienė - Šikšnosparniai

Jei ne gripas, kurį įsitaisiau sausio 1d. ir dėl kurio man visada akyse raibuliuot ima, trijų dienų autorių Dainiaus ir Neringos Paužų, bei Gitanos Sidabrienės informatyviai knygai „Šikšnosparniai“ („Lututė“ 2004; ISBN 9955-575-50-6; 56p.) sugaišti nebūtų reikėję.

  „Būtų labai apmaudu, jei šikšnosparnius, gyvenančius Žemėje daugiau kaip 50 milijonų metų, negailestingai sunaikintų civilizacija.“ 55p.

  Lietuvoje pasirodo esama lyg ir 15 rūšių šikšnosparnių, iš kurių net 11 turi būti saugomos. Jiems netgi specialius inkilus geri žmonės daro ir esama tokio dalyko, kaip jaunųjų šikšnosparninkų mokyklos, į kurias aš mielai stočiau bent metams kitiems. Dauguma Lietuvoje randamų šikšnosparnių pasirodo vos už degtuką didesni, sveria po keletą gramų ir minta vabaliukais (vadinas, man, kaip žmogui kuris nekenčia vorų, bet žino jų naudą – tikrai labai patiktų turėt šikšnosparnį kampe, kad ir vorą, ir uodą suvalgytų. Jei tik aišku, jie vorą valgytų, mat pasirodo jie ne visus vabalus kremta). Pripažįstu, jie man įtartinai mieli atrodo. Bet ši trumpa, bet informatyvi enciklopedinė knygelė pamokė, kad ir didžiausios meilės vedamiems geriau jų nekibint, nežadint ir kitaip negąsdint, mat mažieji sustresuos ir patys sau pakenks. Noriu eit inkilą daryt...

  Duodu 10-10, mat knygoje gana ir informacijos, ir nuotraukų (žinoma, visada galima padaryti ją „magiškesnę“ įdėjus kokio gero dailininko tų pačių šikšnosparnių piešinius, padidinus tekstą ir taip toliau, bet ne to čia siekta), ir net vienas kitas šmaikštus komentaras pasitaikė. Keliu kepurę prieš tuos, kurie šiuos gražuolius saugo ir globoja. 

Kim Newman - Anno Dracula II - The Bloody Red Baron

 

 Antroji Kim Newman Anno Dracula knyga „Anno Dracula: The Bloody Red Baron“ (Kruvinasis Raudonasis Baronas; „Titan Books“ 2012p. ISBN: 978085 7680846; 586p.) buvo įdomesnė nei pirmtakė. Tęsiant tradiciją, knyga turi dvi istorijas. Viena apie Raudonąjį Baroną, kita „vampire romance“, apie vampyrę Genevive. Pastaroji istorija pateikta kaip klišinis detektyvas, bet labai smagus.

  „The presence of the warlord was overpowering and did not fade fast.“ 101p.

  Taip tad, nežinau nė kur pradėti. Šį kartą veiksmas vyksta pačiam karo sukuryj, su šauniaisiais vokiečių ir britų pilotais. Edgaras Alanas Poe pasiunčiamas iš žydų geto į vokiečių užimtą tvirtovę, parašyti Raudonojo Barono biografijos. Netyčiom susidūręs su Drakula – vos neišvirsta iš koto. O kur dar monstrai kuriuos jis randa tvirtovėje... Pats Drakula bando padėti vokiečiams, tačiau gale labai aiškiai justi, jog jie jam kiek pabodo, jog tai ne tokie kariūnai, prie kokių jis pratęs ir jam nusibodo žaisti. Nereikalingus jis tiesiog pasiūs į mirtį, kas mane gerokai suintrigavo – tie vyrai buvo gan svarbūs, o jis visus juos subruko vienon vieton ir paleido tiesiai mirčiai į nasrus. Žinojo, kad tai bus mirtis, mat jo paties  ten nė nebuvo.

  Diogenes klubas irgi įsivelia į šias intrigas, bet ir juos pačius gerokai pataršo. Organizacija patiria šoka, kai iš žaidimo išmetami keli itin svarbūs jos nariai. Vienas vaikinukas – naujas, bet apie jį ir Kate Reed (Minos Harker draugė – žurnalistė) sukasi didžioji dalis istorijos. Ji – susiduria su moralinėmis problemomis, ją apgavo, ja pasinaudojo, o juk ji – vampyrė, taip neturėtų būti. Na o tas vaikinukas – per plauką išvengęs mirties ir tuo pažeminęs Raudonąjį Baroną – užsibrėžia pats jį nudobti. Bet kad nudėtum monstrą, kartais reikia tapti monstru...

  Kita „didžioji dalis“ istorijos sukasi apie vokiečių pilotus ir bioinžineriją su vampyrais. Juos pumpuoja kitos kraujo linijos krauju, juos moko keisti formas, juos verčia vis galingesniais ginklais. Tik ar įmanoma sukurti tobulą ginklą, kai protas išlieka žmogaus? Ši istorijos dalis irgi labai įdomi, iš arčiau susipažįstame su Manfredu ar kaip jį ten, Raudonuoju Baronu, jis tikrai gerai pateikiamas, gąsdinantis personažas šaltame kevale, kurį Edgaras Poe subtiliai bando praskelti – juk reikia parašyti biografiją, kurią skaitys ir neužmigs. Poe kalba visada labai išraiškinga, jis įdomiausiai reaguoja į vampyrus ir geriausiai jaučia kuris koks, tad jo dėka aiškiau suprantame visą būrį mulkių.

  Bendrai imant šią istoriją – ji apie vieną iš Pasaulinių Karų, apie pilotus, kuriuos vadino Oro Riteriais, ir apie tai, kas vyksta karo užkulisiuose. Kaip karo brolis laukia sugrįžtančio, o sveikam protui palaikyti – klausomasi vis tos pačios, vienintelės sveikos išlikusios plokštelės su vienintele daina...

  Antroji istorija vadinasi „Vampire Romance“, ir ji tiesiog žavi. Tai tarsi koks Manga ir Holmso detektyvų mišinukas. Nors pagrindiniais herojais tampa Diogenes klubo narys ir Genevive, bet veiksmas daug reikšmingesnis jaunosios „Šiltosios“ (gyvos) Lidijos perspektyvoje. Ji – penkiolikametė, idealizuojanti vampyrus, ryjanti romanus apie juos ir svajojanti, kaip toks vienas gražuolis kada ją pagrobs ir pavers amžina savo nuotaka. Ir štai, o stebukle, jos teta Agata ruošia susirinkimą, kuriame susirinks senųjų vampyrų grietinėlė, kad nuspręstų, kas taps visų vampyrų karaliumi, arba – Kačių Karaliumi. Lidija stebi juos ir su vaikišku naivumu bodisi juodaode Kleopatra, dviem japonų vampyrais ir kitais jai netinkamais kandidatais. Ir tik norėdama praktikos ji užkalbina tūkstančio metų senumo vampyrę trylikametės kūne, Nezumi. Ji nė neįtarė kokių nuotykių juodvi patirs. Mat kai prasideda liūtis (ir klišinis detektyvas), dvaras atkertamas nuo išorinio pasaulio, elektra „streikuoja“, telefonai neveikia, kartą dingsta šviesa ir – dievai! – lavonas. Suaugusieji vampyrai tuoj pat puola narplioti šios bylos savais būdais, o „ne-suaugusieji“ – savais. Buvo ir juokinga ir labai įdomu, manau tokį filmą tikrai pažiūrėčiau, kaip mažametė Nezumi švaistosi katana, o trapioji „šiltoji“ Lidija tylutėliai atrakina spynas plaukų segtuku. Abi su savo vaikiškom problemom, tad pamažu viena kitą labai gražiai papildo.

  Beje, ši istorija prasideda kirpyklos scena, kai Genevive eina pasikeisti šukuosenos. Pirmą kartą skaičiau tokią sceną ir nenuobodžiavau. Susidarė vaizdas, kad jos ten žūt-būt reikėjo. Sakyčiau Kim Newman jau vien už tai galima pagirti!

  Imant abi istorijas bendrai – pirmoji patiks ne visiems. Nors joje begalės puikių epizodų, bet į galą kam nors vis vien įgrįs ginklai, tankai, šūviai. Antroji nepatiks tai auditorijai, kuriai patiko pirmoji, mat šioje gali įgrysti mano supratimu labai šauniai išlaviruotas mergaitės dūsavimas dėl „gražuolių vampyrų“. Išlaviruotas, nes knygos gale ji paburba parašysianti piktą laišką autorėms, kuriuos juos taip iščiustijo, mat vampyrai, tikrieji – visai ne tokie žavūs ir romantiški. Vertinant abi kartu, drąsiai duosiu 9/10, man tikrai labai patiko. Kliauda tik ta, kad kol kas nejaučiu ryšio su herojais. Taip pasakius, jei katras numirtų, turbūt per daug apie tai nė negalvočiau. O gal jų tiesiog per daug jau iš kart imant, tad žinau, jog vienam dingus – įlys kitas.

  Štai taip užbaigiu šiuos metus. O kitais tikėkimės, bus dar daugiau gerų. To jums ir linkiu. 

Roderick Gordon ir Brian Williams - Spiralė

Jei gerai pamenu, tai Roderick Gordon ir Brian Williams savo „Tunelių“ serijoje, kurių penktą knygą „Spiralė“ (Spiral; „Alma Littera“ 2012; ISBN 978-609-01-0272-5; 336p.) ką tik perskaičiau, jau kartą mane apgavo, leisdami patikėti, jog žuvo vienas iš šauniausių herojų. Jei šį kartą tai pasitvirtins ir herojus iš ties žuvo – knygas ketinu sukišti į krosnį. Nejuokauju!

  Taip tad, dabar kai susipažinau su bendra Bado Žaidynių istorija, tokiais pagrindais, taip sakant, manau šias knygas galėčiau geriausiu atveju su jomis ir sulygint. Kitu atveju – mano supratimu tai labai unikalus kūrinys, tiek realistiškas, tiek fantastiškas, itin gero balanso. Viskas prasidėjo nuo dviejų jaunuolių, tokių atstumtųjų – albinoso ir storuliuko su odos problemomis. Abu sau ramiai kasinėjo, rimtai, kasinėjo, duobes, tunelius ir panašiai, iki padarė gan rimtą atradimą, kas sugriovė jų gyvenimus absoliučiai. Tuomet seka virtinė mirčių, žūčių, kankinimų, nuodų, ligų ir narkotikų farširavimo tiek į „paviršinius“ tiek į demonišką rasę po žeme. Penktoje knygoje vaikinai jau lyg ir jauni suaugusieji, ar bent jau nebe tie keturiolikmečiai, kuriais viskas prasidėjo, o ir knygos tapo tokios tamsios ir baisios, kad nežinau kaip reaguočiau, jei dabar man būtų 14-a ar net 16-a ir kas būtų jas padavęs. Ginklų arsenalai, detalūs sprogmenų aprašymai, šaunūs vyrukai tinkami ir armijai ir „geek“ gretoms, merginos galinčios pakloti stiksą (ta demoniškoji rasė) taip, kad nė musė nezvimbtelės ir taip toliau. Spiralėje jau kaip ir turim paviršiaus dangų, tad nebeklaidžiojam aklinoje tamsoje, kaip kad Gilybėse ar net Laisvame Kritime, bet čia prasideda dar klaikesni siaubai. Pasirodo ta Stiksų padermė jau kartą mėgino užimti pasaulį, bet jiems sutrukdė princas Drakula. Rimtai. O kas sutrukdys dabar?

  Patinka man šios knygos tuo, kad labai sunku jas įsprausti į kokį nors standartą. Knyga paaugliams? Na, ne visai. Knyga konkrečiai lyčiai? Irgi nelabai. Knyga suaugusiems? Nežinau, man paprastai sunku rasti gerą realybės ir fantastikos mišinį tarp Didelių Skaitytojų knygų. Ir kokios gi jos? Trileris? Šiek tiek. Siaubo istorija? Irgi šiek tiek. Fantasy knyga? Truputį. Autoriai žaidžia tiek su realiai vykstančiais ar vykusiais įvykiais, duodami jiems kitokių spalvų, rodydami, kas galėtų stovėti už viso to. Be to, su jaunuoliais čia nesielgiama kaip su vaikais, t.y. jei jau ir tu į mėšlą įklimpai su visais persimetėliais, kovotojais, atskalūnais ir medžiojamaisiais, tai še, tau ginklas, steno automatas, nusitaikai, šauni. Svarbiausia žinoti KAS yra priešas ir KIEK kainuoja gyvybė.

  Paprastai knygos kažkaip atitinka pavadinimą, Tuneliuose pirmą kart atrasti tuneliai, Gilybėse leidžiamasi į gelmes, Laisvame Kritime – reikalingas šuolis žemyn, dar giliau, kur mažesnė žemės trauka, Artyn – artėjama prie paviršiaus. O Spiralėje kažko spirališko neradau. Tik vienas smūgis po kito, su tokiu alkiu jau seniai knygos nerijau, ką ten, kad jau išsiaiškinau, jog kita knyga dar negreit pasirodys – neleidau sau skaityti po daugiau nei kelis skyrius. Ir nė vienos nuobodžios minutės! Ir intriga supinta geriau nei bet kada, tikrai nesitikėjau išdaviko rasti ten, kur jis buvo „paliktas“.

  Bet kaip ir minėjau, juodai siuntu, mat atrodo pražudė pagaliau mano mylimiausią herojų. Po galais, o tokią smegeninę turėjo. Spėju, kad visgi jo nebeliko, mat autoriai retai šalutinį herojų nušlifuoja tiek, kiek nušlifavo jį. Kai jau nebelieka kur plėtoti – herojus tampa nebereikalingas. Taip galą gavo ir Starkų galva iš Sostų Žaidimo. Duosiu knygai tad 10/10, bet paskutinę knygą „Terminal“, kai tik ji pasirodys, turbūt skaitysiu anglišką. Pykit nepykit, bet man kantrybė neištemps...

  Šį kart dėl tokio vietoje „aprašymo“ pateikto „marmalo“ kaltinsiu autorius ir dar kartą pakartosiu – atrodo jie nužudė mano mėgiamiausią herojų!

P.S. dar norėčiau nors kartą pagirti verėją. Gerb. Dalius Norkūnas padirbėjo PUIKIAI. 

Viktor Pelevin - Empire V

Viktor Pelevin knygą „Empire V“ (Ampir „V“; Jotema 2009; ISBN 978-9955-13-201-1; 296p.) galėčiau ir keikti ir bučiuoti. Buvo momentų, kai jau maniau – perskaitysiu ir kišiu kur į toliausią lentynų kampą, kad daugiau nematyčiau, bet kaip dažnai nutinka – kuo tolyn, tuo geryn, viskas darosi aiškiau ir vis įdomiau. Taip ir čia, ta mažytė intrigėlė, gerai išlaikyta iki pat paskutinių poros skyrių, tie keisti herojai su itin aiškiai juntamu rusišku prieskoniu (manau tie, kurie užaugo su Dvylika Kėdžių, Šūriko Nuotykiais, Likimo Ironija ir panašiai – irgi pastebi skirtumą tark humoro ir rusiško humoro, nors tai nedaro nė vieno jų kuo nors blogesniu).

  „Dabar žinau, kad jų [žvaigždžių] dygūs taškeliai – tai skylutės šarvuose, kurie mus saugo nuo negailestingo šviesos okeano.“ 255p.

  Kaip jau galima iš pavadinimo skambesio spėti, tai dar viena knyga apie vampyrus. Jų dar turiu užtektinai, kad ir toliau panervinčiau tuos, kuriems jie jau iki gyvo kaulo įsikirto, deja tik gerb. Grafo Drakulos mažėja spėriai. O šioje knygoje jis paminėtas ir ne kartą, dažnai su komiškais pasisakymais. Bet pradėti reikėtų ne nuo čia, tik bėda – nežinau nuo kur pradėti. Viskas kaip ir aišku – jaunuolis Roma gimė ant griūvančios tarybų sąjungos ir visą savo gyvenimą kažkaip vis bijojo tų vampyrų, labiau nei bet ko kito, bet jei tam ir neturėjo pagrindo, ar bent manė neturįs. Ir čia, vieną dieną, tęsdamas bjaurią egzistenciją, kur net su visais mokslais tesi vertas tik dėžes sandėlyj krauti, jis atsipeikėja pririštas prie gimnastikos sienelės (taip, čia ir aš turėjau šiokių tokių minčių su „kas per... juk tai kaip ir svetainė, salonas, kas per gimnastikos sienelė?“), priešais varno formos kauke prisidengusį vyruką, kuris beria jam jo gyvenimą, mėgindamas ir save ir jį įtikinti – šis egzempliorius tiks tęsti juodo vampyrų darbo.

  Herojus aišku dvejoja, bet pasirinkimo jam nieks neduoda. Čia toks gyvybės ir mirties reikalas, ir ne vampyro ar žmogaus gyvybės, o kažkokios įkalintos, tamsios ir baisios būtybės, tarkim, dieviško prado būtybės. Patiko man susivėlusios Romos/Ramos mintys, jo neišsemiami klausimai, po kurių pačiam norisi paklaust – negali tu tiesiog gyvent ir neklausinėt kodėl gyveni, ar ne? Ir vampyrai čia čiulpia ne vien kraują, bet kol per visas tas filosofines prizmes perpranti tai kas gi toji jų ambrozija „Bablosas“ – knyga pasibaigt spėja. Na o mintis tikrai gera, paaiškina visą tą „varguolis tam ir gimė, kad vargtų“ reiškinį, nors skamba ir labai pesimistiškai. Vampyrų mitas pakoreguotas ir papildytas, bet visam kam yra labai geros priežastys, todėl negaliu pykt taip, kaip pykau ant Twilight autorės. Keistuoliai mokytojai, kurie turi įskiepyti „naujagimiui“ tonas informacijos – pagyvina šiaip jau monotonišką pasakojimą apie diskursus, glamūrus ir kažkokį ten dar velnią. Ir labai nepastebimai įmaišomas vienas didelis nuotykis. Tik vienas. Ir tikrai sunkokai pastebimas, mat informaciją įsisavinti – ne mano minkštam protui, tad vos nepražiopsojau skrydžių ir skraidančių galvų. Va taip tad, įdomi knyga apie kitokius vampyrus, tokius, kurie visai kaip žmonės, mano esą ant pačios piramidės viršūnėlės, hierarchijoj, tiek sudievintoj, jog gali spręsti, ar mano, kad tai jie sprendžia, kam lemta kilti aukščiau, o kas ir liks tik žemės kirminėliu.

  Duosiu knygai 8/10. Taip ir nesupratau iki galo, kame ir kaip ten tas diskursas pas juos pasireiškė, bet kai kurios mintys paliko malonią šilumą kažkur už akių. Vampyrai, nors pateikti kaip iš mito išlindę padarai – neturi ryškaus mitologinio vaizdo, t.y. mano supratimu tie žmogeliai taip ir liko – tik žmogeliai, tiesiog gavo šansą pabūti kažko kito vasalais. O ko, beje, čia jau tikrai baisus ir klaikiai tamsus mitas, man pasirodęs šiurpesniu už bet kokį gerklę plėšiantį ir kraują lakantį vampyrą. Tie padarai minta kur kas reikšmingesniu dalyku...

P.S. nežinau ar pastebėjot, bet kiekviena knyga kažkaip įtakoja mano gebėjimą parašyti atsiliepimą, tad kuo painesnė knyga, kuo giliau reikia žiūrėti, kad surastum tą vieną žodį ar sakinį – tuo labiau priveliu minčių, idėjų ir pan., iki tekstas net man tampa kaži koks apraizgytas kuo nereikia...

Anotacija:  Vienas populiariausių rusų rašytojų V. Pelerinas savo romane „Empire ‚V‘“, pasitelkęs šmaikščią postmodernizmo stilistiką, savaip perrašo ir pritaiko nūdienos realijomis literatūroje žinomą vampyrų temą. Tačiau kitaip negu jo pirmtakai, autorius nesistengia skaitytojo įbauginti – rašytojui daug svarbesni valdžios, viešpatavimo, pinigų, dabartinės socialinės sanklodos, gyvenimo prasmės filosofiniai aspektai. Visa tai perteikiama kaip jauno vaikino Romano Štorkino, keistu likimo įgeidžiu atsidūrusio tarp vampyrų ir tapusio vienu iš jų, patirtis. Už kiek trivialaus ir ciniško požiūrio į esminius žmogaus egzistencijos klausimus čia slypi neramiai pulsuojanti, atsakymų ieškanti postmodernistinės pasaulėjautos dvasia. 

Johanna Sinisalo - Trolis

Vienos dienos skaitymą pateikiu po keturių dienų. Ir ką jūs man pasakysit? Iš tos nelemtos užrašų knygelės perrašyt kažkaip sunku. Bet visgi baigiau aš tą Johanno‘s Sinisalo knygą „Trolis“ (Ennen Paivanlaskua Ei Voi (Not Before Dawn; Ne prieš aušrą; „Vaga“ 2011; ISBN 978-5-415-02192-5; 280p.) ir tuoj pat puoliau į interneto platybes, ieškot informacijos apie trolius. O jos juodai daug, kas sutampa, kas ne, bet kvailiausiai pasijutau, kai supratau, jog šiek tiek nusivyliau, jog jų, tų trolių, nieks iš tikro neatrado, o autorė tiesiog labai įtaigiai įmaišė juos į realybę. Bet radau dar šį tą, žodį „trolis“ gėjų slenge (net nežinojau tokio esant), kur jis reikštų vyriškį lyg žirgliojantį aplink ir medžiojantį potencialius... draugus. Kitą žodžio „trolis“ reikšmę turbūt žino visi internete pabuvoję, tai tie interneto juokdariai, kurie lygiai taip pat žirglioja aplink ir medžioja kitus potencialius kvailius. Abu šie žodžiai vienaip ar kitaip gali būt pastebėti šioje knygoje, kai supranti kaip tie vyrukai viens kitu manipuliuoja, vedžioja už nosies ir šiaip jau...

 

  „Kai Pesis neparodė letena į vieną iš dviejų apverstų plastmasinių puodelių, kuriuos mikliai kaitalioju padėjęs po vienu gardėsį, tik staigiai dirsteli, tartum vertindamas mane, ir žaibiškai apverčia abu, čiumpa nagais kačių ėdalo gabalėlį ir nusinešęs ant palangės juo mėgaujasi kaip vaikais ledais, aš pamanau – katras iš mudviejų čia kvailys?“ 214p.

  Kaip jau pavadinimas ir anotacija išduoda, istorija sukasi apie troliuką, tokį keistą žvėriuką, kuris mano galvoje vis rodėsi katės ir beždžionės hibridu. Labai daug tikrų ir netikrų mitų, esamų ir išgalvotų pasakų, pateiktų, kaip papildoma informacija, kuria domisi pagrindinis veikėjas – Mikaelis, arba Angelas. Įdomiai jau į galą pateikiama teorija, kaip ir daugiau mitinių būtybių gali išlysti į tikrovę, jei civilizacija vis plėsis, naikins jų gyvenamąsias vietas ir šiltės klimatas, neleisdamas kai kuriems išmiegoti žiemos miegu ar susirasti pakankamai ėdesio. Ir herojų čia nei per daug, nei per mažai, kiekvienas savitas, kitoks, yra net „nuotaka paštu“, vos ne vienintelė moterytė visoje knygoje. Gaila, kad neparašė autorė, ar pavyko jai pro duris pagalbos prisikviest, o jei ne, tai kuo baigėsi tas jos maištavimas prieš visagalį jos vyrą. Visi herojai kartu lyg voratinkliu supinti ir visos gijos galiausiai veda į troliuką Pesį. Vienas samdo Angelą padaryti reklamą – Pesio nuotraukos. Kitas bando jį „pakabinti“ – reikia informacijos apie Pesį. Trečias nori keršto – Pesiui reikia vaistų. Na, o taip grubiai imant, tai pasakojimas apie mito-gamtos prisijaukinimą. Arba atvirkščiai, kaip mitas-gamta prisijaukino žmogų ir išsivedė jį į mišką. Vienas iš unikalesnių mano skaitytų kūrinių, o stilius lengvas skaityti, toks vienai dienai. Pasistaipė bernužėliai prieš fotografą Mikaelį, pasipyko, kaip pavydžios mergiotės ir kai jau kiekvienas savaip nuo troliuko nukentėjo, paaiškėjo katras labiausia Angelo meilės vertas buvo.

  Daugiasluoksnė knyga, kas man neįprasta net pastebėti, bet vis galvoj sukasi ir sukasi. Tai ne tas skaitalas kuris sužavės ir įtrauks, bet paskaityti lengvas ir visai nenuobodus. Pabaigoje viskas labai maloniai iki galo sujungiama ir išryškėja gan aiškus vaizdas. Ir dar priminsiu, kad tas mitinio žvėriuko įvedimas į realybę buvo labai jau realistiškas. Duosiu knygai 7/10, bet pridursiu, kad džiaugiuos jog turiu nuosavą kopiją.

Anotacija: Helsinkyje gyvenantis jaunas fotografas, keliaudamas namo po naktinių linksmybių mieste, susiduria su girtų paauglių gauja, apspitusia sužeistą trolių jauniklį. Ilgai nemąstęs jis išgelbėja bejėgį padarą ir parsineša jį namo, tą akimirką nė nenujausdamas šio lemtingo sprendimo pasekmių. Laikui bėgant trolis ima vis stipriau keisti ir veikti savo globėjo gyvenimą, įsukdamas svaigią slaptų emocijų, užgniaužtų geismų ir baimių karuselę, bei vesdamas tragiškos atomazgos link. 

William Golding - Musių Valdovas

  Na... Lyg koks sprogimas smegeninėj mano. Ėmiau William Golding knygą „Musių Valdovas“ (Lord of the flies; „Vaga“ 2010; ISBN 978-5-415-02149-9; 264p.) mat jį į mano „perskaityt iki įvyks kuri nors pasaulio pabaiga“ sąraše, kur ją įbruko vyriškai giminei priklausantys skaitytojai, o kad jų tiek mažai ne visiškai kvaištelėjusių matau, nusprendžiau, jog galiu suteikti pirmenybę, juoba, kad knyga, matyt dėl redaktorių skubėjimo ar tingėjimo, ir vertėjams nusibodusio ilgo galvos sukimo kaip čia sudėliot sakinį, kad du kartus jo skaityt nereikėtų iki kas nors supras, buvo išparduodama visur, kur tik užsukdavau, po, jei gerai pamenu, trylika litų, tad paėmiau dvi, vieną greitu laiku kam nors padovanosiu, kam nors iš jūsų, mat nepaisant visko – knyga labai verta dėmesio ta paprasta siunčiama žinute.

  Istorija ne iš tų kurios apžavi dar per pirmus du skyrius. Šią voliojau iki pusę knygos įveikiau, vis kaip tas berniukas Ralfas – pajusdavau kokią tai neaiškią uždangą galvoj, lyg ir žinojau, lyg ir supratau ko reikėjo, kaip reikėjo, bet visko galvoj susidėlioti nebepajėgdavau. Lyg naktį žiūrint į daikto siluetą, jis toks pažystamas, o juk tiek kartų ir dieną matytas, bet smegenys atsisako pakuždėti kas gi tai per velnias raguotas. Taip vat ir žiūrėjau į viską, kaip būrelis vaikų atsidūrė negyvenamoje saloje po lėktuvo katastrofos – karo metai, tad lėktuvas buvo numuštas, jei tik gerai tai supratau. Vaikai kaip vaikai, pirmas darbas – šokt į šiltą vandenį, pasikapstyt smėlyj, susirast saldesnių vaisių užvalgyt. Ir nors čia nėra suaugusiųjų kurie diktuotų taisykles – kas yra labai smagu kiekvienam mažiui, visgi grįžti į realų pasaulį norisi, o tam išsigelbėjimo planeliui sukurpti ir įgyvendinti jau reikia taisyklių, proto, autoriteto.

  Jei tik kur ko nepraleidau, tai knyga įdomi ėmė darytis po kelių naktų, jų praleistų saloje, kai mažiausieji ėmė baugintis tamsos ir to kas slypi jose. Kilo klausimas – kas joje? Pabaisa? Monstras? Šmėklos? Ir atsakymas – to būti negali. Kodėl? Mat jei būtų, tuomet neegzistuotų realus pasaulis, keliai, namai, mašinos. Bet čia ir intrigėlė – saloje juk iš ties nėra „Realaus Pasaulio“ – kelių, namų, mašinų. Tad gal būt ir baisiausias įmanomas vaizduotės pagimdytas monstras gali egzistuoti?

  Na, privėliau, prifilosofavau, bet nieko rimto kaip ir nepasakiau. Trumpiau – tai istorija apie negyvenamoje saloje atsidūrusį vaikų būrį. Jie – ne Robinzonai-Kruzai, o sala – toli gražu ne Lobių. Čia reikia išgyventi ir išsigelbėti. Bet kuo toliau, tuo svarbiau pirmiausia išsiaiškinti katras prioritetas svarbesnis – jėgų kaupimas, geresnės išgyvenimo sąlygos, ar varganas laukimas, bet didesni šansai išsigelbėti. Labai įdomiai viskas vėlėsi, vaikiški protai turėjo kažkuo virsti, kai teko persilaužti per visus mums, patogiai gyvenantiems butuose ir namuose, neegzistuojančius barjerus. Ir pačioje, pačioje pabaigoje, tai kas taip skaudžiai spaudė skaitytojo galvelę pagaliau įgauną materialią formą.

  Nepaisant visų klaidų, vertimo ir rašybos, knyga labai gera ir jai duosiu 10-10, bei dedu prie mėgiamiausių. Tuo tarpu apie filmus sunku ką ir pasakyti. Du jie, vienas labai senas, juodai-baltas, kitas kiek naujesnis, bet stipriai nukrypęs nuo knygos. Abu jie prasti ir įdomūs daugiau tuo atveju, jei knygos žmogus neskaitė arba vertino atsainiau. Juos geriau žiūrėti jau perskaičius knygą, tas senas irgi vertas dėmesio, nepamenu kurių jis metų, kažkur apie 60-uosius. Kitu atveju bus atimta geriausia knygos dalis ir bus dar sunkiau perprast Ralfo problemėlę.

Anotacija:  „Musių valdovas“ – filosofinis-alegorinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą visame pasaulyje. 1983 m. autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija.

  Lėktuvui sudužus negyvenamoje saloje vieninteliai išsigelbėję – grupelė berniukų. Dienomis vaikai aikčioja iš susižavėjimo pakerėti slėpiningo salos grožio, juos vilioja romantiška perspektyva gyventi robinzoniškai, laisvai, be suaugusiųjų, tačiau naktimis baimę kelia paslaptingas žvėris. Kai berniukai sulaukėja ir vaikiškos jų svajos virsta kraujo troškuliu, išsiruošiama į medžioklę. Drebančia ranka pralietas kraujo lašas pamažu tirpdo ribą tarp žvėries ir žmogaus, pyktis ir kerštas nukrypsta į buvusius draugus. 

Borisas Akuninas, Grigorijus Čchartišvilis - Kapinių Istorijos

  Iš lėto pasiskaitinėjant baigiau Boriso Akunino – Grigorijaus Čchartišvilio knygą „Kapinių istorijos: mudviejų pasivaikščiojimai pasaulio pakraščiais“ („Mintis“ 2004; ISBN 978-5-417-00930-3; 184p.), kur, kaip paaiškėjo viskas aprašyta daug gražiau nei būtų galima tikėtis, tiek su informatyviomis istorijomis, kur autorius pasakoja įspūdžius apie aplankytas kapines ir kurią iš kart seka išgalvota istorija apie kokį nors ten rastą žmogų, kartais net pasiremiant legenda, sklandančia apie jį ar ją.

 

  „Jei įsivaizduotumėte iš tiesų seno miesto gyventojus per visą jo egzistavimo istoriją kaip vieną milžinišką minią ir įsižiūrėtumėte į tą galvų jūrą, paaiškėtų, kad tuščios akiduobės ir laiko išbalintos kaukolės nustelbia gyvus veidus.“ 6p.

  Knygoje istorijų nedaug, bet jos geros, pilnos įdomių, neįkyrių minčių, kurios lengvai susiskaito ir nepalieka to maudulio smegenyse, kai lieki ne visiškai tikras, ką po galais čia perskaitei. Nieko makabriško, tamsaus, jokių žvakių deginimo ir kapų lankymo naktimis. Viskas gražiai, švariai, kaip žmogaus, kuris sveikai domisi ir grožisi, o ne planuoja, kokį karsto apmušalą pats išsirinks. Lankė jis kapines tik senas, kur nereikėtų sutikti jokių laidotuvių procesijų, ar atrasti šviežią kauburėlį žemių, anot jo paties – jį domina ne kraujuojančios žaizdos, o seni randai, kurie pasakoja istoriją, o ne žada kažką numarinti. Ir apsilankė jis būtent tose kapinėse, kurios sakyčiau ir yra verčiausios dėmesio iš „garsiųjų“, belsdamasis nuo Rusijos, iki Anglijos, iki Prancūzijos, Japonijos ir net Šventojo Miesto, paminėdamas tiek žinomiausius vardus, tiek keisčiausius ar įspūdingiausius paminklus ir bendrą vaizdą. Kiekvieną kapinių aprašą sekdavo pasaka apie kokį nors ten rastą žmogų, arba apie jas sklandančią legendą, aišku, autoriaus, ar vieno iš autorių sugalvota istorija, kurią jis tiesiog parėmė žinomais dalykais. Turiu pasakyti, kad Anglijoje esančios kapinės, Londono „Highgate“ tiek sudomino, kad dabar jau tikrai svarstau, ar kitais metais, jei tik išeis vėl ten nuvykti, nenusibeldus iki tų kapinių...

  Vertimas, mano supratimu, geras, bet rusų kalba – tikrai ne stiprioji mano pusė. Sakiniai labai aiškūs ir skaitosi neįtikėtinai lengvai, būtų galima ir per pusdienį visą suryti, bet man gaila geras knygas greit pabaigti. O gerumą tą įvertinsiu pilnu 10-10, nesismulkinant. Smagi knygelė. 

George R.R. Martin - Sostų Žaidimas

  Pagaliau baigiau George R.R. Martin pirmąją serijos „Ledo ir Ugnies Giesmė“ knygą „Sostų Žaidimą“ (Game of Thrones; ISBN 978-0-00-742854-0; Harper | Voyager; 2011). Skaičiau originalo kalba, tad herojų vardai bus originalo kalba. Iš kart galiu teigti, kad kiekvienas čia rastų herojų sau, o tiems kurių pradžia nesužavės – pabaigoje vis vien gaus kuo pasidžiaugti.

 

  „  -I learned long ago that it is considered rude to vomit on your Brother.“ 53p.

  Knygoje riba tarp gėrio ir blogio itin nežymi. Geriausias veikėjas gali pasielgti neišpasakytai baisiai, o klaikus ir bjaurus – neįtikėtinai dorai. Pasakojama pirmu asmeniu, bet jis vis keičiasi. Ir kiekvienas tą patį lauką mato kitaip. Bendrai imant, tai pasakojimas apie magišką pasaulį, kuriame suvienytų septynių karalysčių žmonės, karžygiai, šventikai ir kt. mano, jog magija mirė, kai atėjo Pirmieji Žmonės ir išžudė tuos, ką rado ir ko išsigando, t.y. Milžinus, Miško Vaikus ir panašiai. Bet kita vertus – karalysčių gale, toli, toli Šiaurėje tebestovi milžiniška Ledo Siena, kažkada pastatyta saugantis nuo nuožmaus blogio atėjusio iš šiaurės, sniego, tamsos ir žiemos. Ir tik senos bobutės ir sauja Sienos Sargybos vyrų tebeprisimena, ar tiesiog žino, tiki, kad po ilgos vasaros visada ateina ilga žiema. O su žiema sugrįš ir Tamsa...

  „-Why is it that when one man builds a wall, the next man immediately needs to know what‘s on the other side?“ 179p.

Mano skaityta versija

  Toli nuo Sienos ir Sienos Sargybos, Juodųjų Brolių, vienintelių žmonių kurie vis dar gyvena su žinia apie Kitus, apie Tuos kurie ateina iš šaltos žiemos naktų, toli Pietuose keliauja du paskutiniai Targaryen palikuonys, Drakono Kraujo vaikai, brolis ir sesuo, kurių šeima buvo išžudyta kovodama už Geležinį Sostą, jungiantį Septynias Karalystes. Jų kraujas – Drakonų Kraujas, o kai Drakonai nubunda – nebėra nei kur bėgti, nei kur slėptis. Tai bene nuožmiausias ginklas, varantis baimę, siaubą, chaosą ir mirtį. Tačiau Drakonų vaikai žino, jog paskutinieji tikrieji, danguje ugnimi alsavę siaubūnai mirė kartu su jų žuvusiu broliu. Ir kol toli Šiaurėje žmonės vis aiškiau jaučia artėjančią ilgą Žiemą ir ilgą Tamsą, toli Pietuose Drakonų Duktė vestuvių dovana gauna tris suakmenėjusius drakonų kiaušinius. Jie negyvi ir šalti, ir žmonės dėkoja dievams, Seniems ir Naujiems, už tai. Bet jų prikėlimo paslaptis glūdi Drakonų Kraujo vaikuose, klausimas tik tas – ar pakankamai jie stiprūs, kad vėl keltų grėsmę pasauliui?

   Va taip, lašas jūroje ką aš čia pasekiau, bet tai sakyčiau, dvi pagrindinės idėjos – ugnis ir ledas, du viską sunaikinti galintys reiškiniai, bet kaip ir ką jie paveiks – priklausys nuo rankų, kuriuose jie bus. Geležies sostas – tarsi labai nepatogi, bet visų išsvajota sėdynė, kurią paimti gali tik stipriausias. Visiems tos kėdutės reikia, nieks nenori tikėti, kad artėja baisesnės jėgos, nei priešo armija prie vartų, kai horizonte žybsi tikslas... 

  Paskutinį kartą taip politika permirkusią knygą, kurioje knibždėjo tiek paslapčių, kurios neerzino, bet kurstė smalsumą, skaičiau kai rankose laikiau A. Sapkowski „Raganiaus“ knygas, vieną po kitos. Čia negali žinoti – kas pasaka, o kas tikra, kuris herojus mirs, o kuris išgyvens. Na o Drakonai man tik dar vienas puikus priedas. 10/10 ir dedu į mėgiamiausias knygas. Jei lietuviai nebūtų taip užbranginę šios knygos, bumas jau būtų šovęs į dangų, o dabar belieka padėkoti BTV, kad ir vėl iš HBO nusipirko gerą serialą. Juk jie rodė ir True Blood – Tikrą Kraują, sukurtą pagal Sukės Stekhouse knygas, o dabar rodo ar rodė ir Sostų Karus (jie Karais vadino).   

Syrie James - Dracula, My Love

 Manau jau imat pastebėt kuris vampyras man pats mylimiausias? Bet štai, jei ne mano mylima draugė iš Gyvenimas Su Iltimis, šios knygos galėjau dar ilgai nerasti. Knyga toji būtų Syrie James „Dracula, My Love“ (Drakula, mylimasis / Drakula, mano meile; „Avon“ 2010; ISBN 978-06-192303-6). Tai jau trečia knyga, kuri kankino mano juodą širdelę noru pamatyti buvusią Valachiją, dabartinę Rumuniją, Budapeštą, Tirgovištę...

  „Since the moment we met, it has been a test of strength and will to keep my hands and teeth of you;“ 315p.

  Knyga perpasakoja Bram Stoker „Drakulą“ iš Minos Harker perspektyvos. Šį kart Mina nenutyli nieko ir pasakoja atvirai, smerkdama save, ir vis dar kraujuojančia širdimi dėl to kas įvyko.

  Drakula, žavingas vyriškis su šimtmečiais už jo. Aštraus ir išlavinto proto jis galėtų pakerėti turbūt bet kurią moterį, juoba suderinus visa tai su tuo gražuolio veidu. Tačiau jį sudomina viena, pilka pelytė. Mina iki šiol nebuvo sutikus tokio asmens, tad beabejo, lieka suintriguota. O pats Drakula, neskubėdamas moko ją gyventi už siauro ratelio ribų – nebijoti, tvirtai siekti norimų dalykų ir... Na, dar šiokių kitų reikalų, kuriuos Mina paskui „permoko“ savo vyrą, kuris beje, nieko nė neįtaria. Istorija gan žavi, su intriga.

  Smagiai ten viskas rutuliojasi, ne taip sausai, kaip Bramo veikale, bet tiek pat įdomiai, jei ne daugiau. Autorė skyrė daug dėmesio užmirštiems dalykams, pavyzdžiui, Minos tėvų klausimui, Drakulos... sužadėtinėms. Pats Drakula labai šauniai paaiškina kiekvieną savo blogą darbelį, viskam yra paaiškinimas, pateisinimas. Kartais net juokinga būdavo, mat Liusė, išeitų, vos ne verste privertė Tamsos Princą gert jos kraują. O paskui dar ir Minos sūnus, toks nuostabiai nepanašus į tėvą, bet toks labai primenantis patį Drakulą...

  Taip tad, tai dar viena Drakulos versija, bet nė trupučio nenuvylė, netgi mielai dėčiausi prie savo klasikos. Duosiu 10/10 ir dėsiu prie mėgiamiausių knygų, net jei tai ir nėra pats stipriausias kūrinys. Parašytas įtaigiai, smagiai, neleido nuobodžiauti. Ir, lygiai kaip ir E. Kostovos „Istorikė“, vėl pakurstė tą norą pakeliauti, kurį minėjau prieš tai...

Anotacija: Who is this magnetic, fascinating man? And how could one woman fall so completely under his spell?

  Mina Harker is torn between two men. Struggling to hang on to the deep, pure love she’s found within her marriage to her husband, Jonathan, she is inexorably drawn into a secret, passionate affair with a charismatic but dangerous lover. This haunted and haunting creature has awakened feelings and desires within her that she has never before known, which remake her as a woman.

  Although everyone she knows fears him and is pledged to destroy him, Mina sees a side to him that the others cannot: a tender, romantic side; a man who’s taken full advantage of his gift of immortality to expand his mind and talents; a man who is deeply in love, and who may not be evil after all. Yet to surrender is surely madness, for to be with him could end her life. It may cost Mina all she holds dear, but to make her choice she must learn everything she can about the remarkable origins and sensuous powers of this man, this exquisite monster, this… Dracula!

Anne Rice - Prakeiktųjų Karalienė

  Trečioji Anne Rice „Vampyrų Kronikos“ knyga „Prakeiktųjų Karalienė“ (The Queen of the Damned; „Obuolys“ 2012; ISBN 978-609-403-324-7; 782 [2]p.) sukėlė man iki šiol neturėtų bėdų. Tiksliau, turėtų, bet ne tokiu mastu, kad leidyklai tektų (aišku, nemokamai) atsiųsti visai naują knygos kopiją. Bet už tad „Obuolys“ ir jo pusiau prasti, tragiški ir neblogi vertimai, bet kitokie minusai, užsitarnavo naujai mano pagarbą savo paslaugumu ir nestokojamu bendravimu, atsakymais. O dabar apie pačią knygą...

  „- Velniai tave griebtų, pats ir skambink! – užriaumojo Danielius. – Sulaukei penkių šimtų metų ir nemoki naudotis telefonu? Skaityk instrukcijas. Gal tu – nemirtingas idiotas?“ 137p.

  Istorija vėl pasakojama Lestato, t.y. knygą „parašė“ jis, susirinkęs atitinkamą informaciją iš paskutinių (tai ne visai tiesa, bet ilgai lauksit, kol sužinosit tai, ką aš jau žinau iš vėlesnės knygų kronikos dalies „Blackwood Farm“) gyvų likusių vampyrų saujelės. Įdomu pasidaro tik kai Džesė, jauna mergina su ypatingais sugebėjimais, papasakoja savo istoriją, Didžiosios Šeimos istoriją ir Talamaskos istorijos kruopelytė (tai tarsi tokia organizacija, kuri tiria paranormalius reiškinius, nesakykit, ir jūs norėtumėt nosį įkišti ir su tokia padirbėt, Nosferatai mano). Visad mėgau skaityti apie žmones su silpnybe knygoms, istorijai ir istoriniams dokumentams ar veikalams. Tada ir kitokių įdomių dalykų pasipila, tarkim, papasakojama, kaip iš tiesų atsirado pirmieji vampyrai. Bet pati atomazga, ne šios istorijos konkrečiai, bet knygos atomazga, manęs nesužavėjo. Taip ir nepajutau ten turėjusios kilti įtampos. Viskas tik bum, tik bam ir ilgai malus liežuviais – pergalė sąlyginų geniečių pusėje. Viską išgelbsti pats Lestatas, t.y. kad knyga nesmuktų skaitytojo akyse, ji čia nebaigiama. Toliau seka gan smagus bandymas iš likusių gyvų vampyrų sudaryti tarsi uždarą ratą, kuris turėtų amžinai tokiu likti. Bet maištingasis princas tokiu nebūtų, jei laikytųsi jam primestų taisyklių ir liautųsi išsidirbinėjęs ir daręs ką nori. Pabaigė viską puikiai, su gera užuomina į ateinančius nuotykius ir dar geresne juoko doze, kai vargšelis Luisas sprogo iš pykčio, o Lestatas sprogo iš juoko, kartu su manim, beje.

  Na va tad, su nauja pagarba Obuoliui ketinu ir toliau pirkti šios serijos lietuviškas knygas, net jei ateityj planuoju įsitaisyt visas originalo kalba (bus kam šitas padovanot). Netgi nepaisysiu to pusėtino vertimo (vaistų su narkotikais, ypač raminamųjų, maišyt nereikėtų, ponas Ž. Lukoševičiau). Knygai duosiu 8/10 su pliusu ir su baisiu nekantrumu lauksiu kitos knygos. Iš patikimų šaltinių (Gyvenimas su Iltimis) žinau, kad bus dar sočiai gerų istorijų. 

Filmas tuo tarpu pasižymi tiesiog nuostabia roko muzika, tikro, sunkaus roko, o ne to ką dabar dažnai maišo su roku. Po knygos beje filmas man nebeatrodo toks įspūdingas, nors garso takelio klausyčiau ir klausyčiau, ir klausyčiau dar. Tad be baimės galit skaityt knygas jau pažiūrėję filmus. Iš ties, tai būtent taip ir rekomenduočiau. 



O čia viena iš mylimiausių mano dainų iš filmo (ir knygų), kuriuose Lestatas išduoda vampyrų paslaptis niekuo nebetikintiems mirtingiesiams 

Stephen King - Gyvulėlių kapinės

  Tai pirmoji mano perskaityta Stephen King knyga ir pirmoji „Eridano“ išleista – „Gyvulėlių kapinės“ (Pet Sematary; „Eridanas“ 1995; ISBN 9986-36-002-1; 351p.) Įspūdžiai? Genialus autorius, bet kartais jau taip gumą tempia, kad norėtųsi, jog ši nutrūktų ir užvažiuotų jam per nagus. Bet, po velnių, knyga gera buvo!

 

  „Katės – gyvūnijos pasaulio gangsteriai, gyvenantys už įstatymo ribų, ten dažniausiai ir mirštantys.“ 39p.

  Viskas gan idiliškai pradedama, mėtant užuominas ar tiesiai šviesiai pasakojant, kas dar bus ateityje – bet jie dar nežinojo, kad bus taip ir taip. Tai visai neerzino, erzino tik perpildyti lapai, kai įtampos greitkelyje dar tik pasirodė fantastinis greičio ribojimą anuliuojantis ženklas. Keturių asmenų šeima ir jų katinas, atsikrausto gyventi į seną namą, prie senos girios, priklausančios indėnams. Ten esama gyvulėlių kapinių, naminių tų, kaip ir jų katino. Kapinės sąlyginai didokos, mat tas jų miestelis, ar koks galas, įsikūręs apie baisingą kelią, kuriuo nuolatos dunda galingi sunkvežimiai su tiek ratų, kad tik akyse sušmėžuotų. Jaunieji jų vaikai pirmą syk susiduria su klaikia mirtimi, pajutę ją tose kavinaitėse, kur visi antkapiai keistai sudėlioti spirale. Bėda ta, kad toji mirtis ten juntama dėl to, kad miške esama kai ko daugiau, kai ko, kas kilo iš klaikių indėnų legendų. Kai ko, kas gali sujaukti smegenis net ir labiausiai užsispyrusiam...

  Puikiai, nors ir ne idealiai tiksliai, panaudotas Vendigo mitas. Nemažai, kaip tyčia, yra tekę domėtis šiuo padaru, tad malonu buvo matyti tokį veiksmingą išnaudojimą šitokio baisingo, baisingo demono. Vietomis aprašymai taip į galvą lysdavo, kad jau tikrai ir šiurpoka darydavosi, ir vis vien, taip įdomu. Į pabaigą nė atsitraukti nebegalėjau.

  Duosiu knygai 9/10, balą atėmiau, mat tikrai kartais guma ištempta daugiau nei man kantrybė leisdavo kentėti. Bet kad jau Kingas yra tikras Horror King‘as, tai daugiau priekaištų ir nebeturiu.

P.S. „Prakeiktųjų karalienė“ turbūt dar ilgokai vėluos dėl tam tikrų nesklandumų, susijusių su brokuota knyga. Bet „Obuolys“ žadėjo naują, jei gausiu – šaunuoliai, pagarba jiems.

Anotacija: Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir... mirties. Tad gildtinė nelaukia; netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis...  

Filmų beje nežiūrėjau, bet pridedu treilerius. Matyt, pažiūrėsiu netolimoj ateityj vis tiek...

Donna Woolfolk Cross - Popiežė Joana

  Mano supratimu, Donna Woolfolk Cross knyga „Popiežė Joana“ (Pope Joan; „Alma Littera“ 2011; ISBN 978-9955-38-402-1; 464p.) yra labai įdomi istorija, tik parašyta šiek tiek silpnokai. Tik šiek tiek, rimtai. Be to, tas jos silpnumas slypi paprastume, tad geriau jau turininga ir pernelyg paprastai parašyta knyga, nei turiniu bevertė šiuolaikinė, mat su abiem galima pailsėti, bet su šia kai ko liks ir galvoje.

„Susidūręs su legenda ir ėmęs į ją gilintis, gali būti tikras rasiąs istorinį įvykį.“ Vallet de Viville

  Kaip ir teigia pavadinimas, pasakojama apie moterį, kuri norėdama mokytis ir įrodyti, kad moteris nėra lygu menkai protaujančiam gyvuliui, gavo apsimesti vyru. Ir, dievulėliau, kiek tas dėdė Joana daug pasiekė! Spėkit kiek. Žiūrėkit į pavadinimą ir spėkit iki ko ji prieit sugebėjo. Aha. Bet smagiausia tai, kad tai stipriai faktais paremtas pasakojimas, apie egzistavusią asmenybę ir būtas klaidas.

  Iš ties buvo įdomu skaityti apie jos gyvenimą, tuos pirmus uždraustus žingsnius link gebėjimo skaityti, skaičiuoti, mokytis. Buvo gaila jos pagonės motinos ir ne syk norėjau, kad Joana verčiau būtų su ja į Torą tikėjus ir saksų kalbos mokiusis, nei Šventą Raštą citavus ir į vienuolynus laksčius. Visgi, nuobodu nebuvo stebint kaip durims užsivėrus ta maža mergaitė rasdavo pravirą langą. Autorė nestokoja iškalbos, todėl gudrūs ir protingi disputai su Joana visada bus neblogas kąsnelis pasidžiaugti. Buvo ir įtampos ir meilės, kam ko reikia, bet ne per daug, puikiai susikoncentruota į vieną, aiškų tikslą.

  Knyga lengvai skaitoma, vertėja, Julija Lapienytė padarė puikų darbą. Aišku, būtų bent du kart įdomiau, jei pirmiausia žioplai nebūtų man filmas papuolęs. Tada Maximoj per išpardavimą pasiėmiau šitą knygą už 15lt ir, kaip matot, tik dabar iki jos prisikasiau. Tad jei dar nematėt filmo, patariu pirma imt knygą. Duosiu jai stiprų 8/10 ir dar kartą pagirsiu autorę ir vertėją, štai dvi puikios ir protingos moterys, kurioms nereikėjo apsimesti vyrais, kad padarytų šaunų darbą.

Anotacija: Ar iš tiesų popiežiaus sostą valdė moteris? Gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanoma? Vakarų istorijoje ji beveik nežinoma asmenybė, nes sunaikinti visi jos buvimą įrodantys dokumentai. O Romos dvasininkai turėjo svarbių priežasčių šiuos faktus ištrini iš istorijos...

  „Popiežė Joana“ – visų pirma tai pribloškianti istorija apie nepaprastą moterį, aistringai mylinčią, kovojančią ir drąsiai žengiančią nepaisant Viduramžių prietarų ir visuomenės tamsumo.

  Apie popiežės Joanos fenomeną buvo kuriami filmai, o tarp jų 2009 m. pasirodžiusi ir šios knygos ekranizacija

Filmas, beje, irgi geras, vertas pažiūrėti.

Bram Stoker - Drakula

   Mane pažystantys žmonės žino ir, kad patinka man istorija, karai, karvedžiai, o Vladas Drakula yra vienas iš labiau pamėgtų. Tad gėda ir prisipažinti, kad Bram Stoker „Drakulą“ („Amžius“ 1992; 287p.) perskaičiau tik šiemet.

(Įspėju, aprašymas vargiai suvokiamas)

  Mėgstu dienoraštinį stilių, todėl savaime suprantama, jau tai buvo didelis pliusas. Jo beje ankščiau nemėgau, tiksliai nepamenu kokia knyga pakeitė mano nuomonę, bet būtent dėl tos ankstesnės ir neėmiau knygos ankščiau. Pati istorija pasakojama iš viso būrio vyrų ir poros moterų laiškų ir dienoraščių, jų (tų žmonių) perspektyvų. Gan ilgai kaip ir nieko nepateikiama, tik aprašinėjama kaip ligonė silpsta nepaisant milžiniškų pastangų. Galiausiai prieinama ir prie gydymo nuo antgamtinių ligų, kam koją kaišo visiškai nesuvokiami ligonės namiškiai (nesuvokiami – sunku pasakyti kodėl jie elgiasi, kaip elgiasi, neaišku kokio tipo jie veikėjai ir t.t.). Ir kažkur nuo vidurio jau ima darytis įdomu, prasideda iš pradžių tam tikrų daiktų medžioklė, o tada ir paties Grafo. Manau, iki tol smagiausia vieta buvo laivo, kuriuo plaukė Grafas, atplaukimas į krantą, taip smagiai gavosi, kad jis ten papūtęs, šen pastūmęs pats vienas per adatos skylutes praplaukė.

  Istorija – klasikinė, viena iš tų gotikinių siaubo novelių, kurios dabar jau neatrodo baisios, bet vis vien smagiai įtraukia. Kuo toliau į galą (ir jau rimtai į tokį „per du puslapius“ galą), tuo didėjo įtampa kas ką pirmas priveiks. Bet mane kiek nuvylė pats faktas, kad knyga, nors ir vadinasi Drakula ir pasakoja apie Grafo pasilakstymus šen ir ten, visgi sukasi apie labai dievotą moterį, Miną Harker. Manęs jos persona nė sykio nesužavėjo filmuose, tad knygoj jau nebežinojau ir ko griebtis, kas kart jai pilant maldas, kad tik būtų išgelbėta. Ir nebuvo pasigilinimo į Grafo gyvenimą, kodėl jis toks ir panašiai, tad truputį gaila, mat atrodo, kad knyga per plona, per trumpa, tikrai norėjosi daugiau. BET! Čia, mano nuomone, ir yra tas D fenomenas. Toliau sekant knygas, kuriose personažai kaip nors susiduria su jo persona, galima dėlioti tolimesnį vaizdą, kaip su Vampyrų Maskaradu – nepaisant to, kad egzistuoja dvi skirtingos, viena nuo kitos nepriklausomos dalys, jos vis vien atrodo kaip vienos dėlionės dalis, idealiai atitinkančios viena kitą detalės. Tad knyga, kaip pirmasis pagrindas tolimesniems skaitymams, man tikrai patiko.

  Sunku ją aprašyti, kai per kelis šimtus filmų aplink sukasi. Esmė juk žinoma – vampyras, keletas moteriškių, keletas vyrukų, kurie sumano sumedžiot Velnią ir taip toliau. Kaip ir minėjau, tik tas priekaištas, kad galėjo būti daug daugiau istorijos, t.y. ne istorijos-istorijos, o pasakojimo-istorijos, bet kita vertus, gal tas faktas, kad buvo sustota būtent ten, kur buvo sustota (va, kaip aš čia painiai, gudriai ir visai nenaudingai suskėliau) ir daro ją tokią noriai skaitomą. Duosiu 9/10 ir bandysiu susirast naujesnį leidimą, sulyginamąjam pasiskaitymui, taip tariant. 

PFAF [1] - Užslinks Naktis

  Tvarkiausi knygas, ieškojau ką būtų galima atiduoti, ką parduoti, ką padovanoti ir akis užkliuvo už Eridano knygos, tiksliau Pasaulinės Fantastikos Fondo [SF] knygos, pačio pirmo [1] numeriuko. Knyga vadinosi „Užslinks naktis“, o vietoje autoriaus puikavosi užrašas „Amerikiečių fantastika“ (patikrinau visas biografijas, visi tikrai amerikiečiai), tataigi ir apsiėmiau paskaityti („Eridanas“ 1990; SBN 45-89942-277-7; 191p.) šią pirmą PFAF knygą. Va ką radau...

Isaac Asimov „Užslinks naktis“ (Nightfall)

  Asimovas visada mokėjo pateikti vaizdus iš menkai te žmogui suvokiamų būtybių pusės ir lyg koks Lovecraftas – šiurpinti mus tuo, kas kaip žmonių, pratusių prie tokios kasdienybės, gąsdinti, kaip ir neturėtų. Va ši jo istorija ir vėl tokia. Kažkoks galaktikos užkampis su žmonėmis, kurių planetoje diena tęsiasi pustrečio tūkstantmečio, mat saulių ten gyvas velnias, nesuprasi net kas apie ką ir sukasi. Tai va, vieną kartą per tiek ir tiek metų įvyksta visiškas užtemimas ir tie žmonės pirmą kartą pamato žvaigždes. Anot jų religijos – siela pas jas išeina, o besielis kūnas lieka gyventi kaip žvėris. Anot jų ne itin pažangaus mokslo, kas beje nuostabiai pateisinta, žmonės tiesiog išprotėja nuo tamsos sukeliamos klaustrofobijos, erdvės lauke dydžio, žvaigždžių abejingumo ir matyt suvokimo, kad jie visi nieko nežinojo...
  Nuostabi istorija!

Robert Silverberg „Pamatyti nematomą žmogų“ (To see the Invisible Man)

  Istorija su daug potencialo, tačiau prastai išnaudoto. Kažkuriais tai ten ateities metais gali draugą apskųsti, kam su tavimi šaltai elgiasi. Galima bausmė – štampas ant kaktos, kuris verčia visuomenę tave ignoruoti, lyg tavęs iš viso nebūtų. Atrodo gal ir įdomi perspektyva, juk eini ir darai ką nori. Bet juk ir kiti gali imti ir užvažiuoti tiesiai ant tavęs, einančio per gatvę ir likti nenubausti, mat pagal įstatymą – jie neturėjo tavęs matyti. Atrodo, tikrai smagi išgyvenimo istorija? Na va, o autorius vietoje to pasirinko „žmogiškos šilumos, nuolankumo“ temą. Ir gerokai sudirbo tai, kas galėjo būti itin smagu. Bet bent už originalumą pakelsiu nykštį į viršų.

Philip Jose Farmer „Antradienio Pasaulis“ (The Sliced-Crosswise Only-On-Tuesday World)

  Hm, na... Ar žinot tą pasaką, kur vyras ir žmona labai vienas kitą mylėjo, bet buvo neturtingi, tačiau kažkokia ten proga vis vien norėjo viens kitam padovanoti ką nors ypatingo, todėl moteris pardavė savo gražiuosius plaukus, kad nupirktų vyrui apyrankę ar tai grandinėlę jo mylimam laikrodžiui, o jis tą laikrodį pardavė, kad nupirktų jos puikiems plaukams kažkokį papuošalą ar šukas? Tai čia lyg ir tokia istorija. Viskas vyksta ateityj, kur žmonės gyvena tik tam tikromis jiems skirtomis dienomis. Jis gyveno antradienį. Ji – trečiadienį. Jie įsimylėjo, bet niekaip negalėjo būti kartu. Tada abu rado būdą, kaip susieiti kartu...
  Pernelyg nuvalkiotas siužetas, kad ir kaip šviežiai pateiktas. Net ne tame blogumas, tiesiog viskas taip praskrido pro šalį, kad taip ir paliko visą eilę logikos paaiškinimų reikalaujančių klausimų.

Robert Sheckley „Nepaprastas ginklas“ (The Last Weapon)

  Trumpa ir ne itin įdomi istorija apie tai, kaip lengvai viską galima sunaikinti, o dar tiksliau – susinaikinti. Net ir pažangiausios civilizacijos kuria ginklus. Kartais – pernelyg tobulus...

Fritz Leiber „Nesvetingasis Lankhmaras“ (I‘ll Met in Lankhmar)

  Šią istoriją jau teko skaityti papildytame leidime „Nevono Magija“ ir tada ji man labai patiko. Patiko ir dabar. Tai ne mokslinės fantastikos istorija, kaip visos prieš tai ir po to šioje knygelėje. Ši vyksta fantasy tipo pasaulyje, kur ir magija, ir kovos kardais yra pats tas reikalas.
  Lankhmaras yra vienas iš, tarkim, prestižiškiausių miestų Nevone. Yra sakoma, kad gali iš jo išvykti, bet kartą pabuvęs – vis norėsi grįžti ten. Būtent čia ir susitiko du kieti, juokingi ir tiesiog neregėti vyrukai. Vikingo stoto apžėlęs raudonplaukis iš pačių šiaurės gelmių – Fafhrdas (būtent taip ir rašosi) ir pietietis burtininko mokinys, kuris taip niekad ir netapo nei Baltuoju, nei Juoduoju, mat dėl labai romantiškų ir aišku kvailų priežasčių gavo sprukti – Pilkasis Keliautojas. Patariu skaityti ilgesnę istorija ir su šia mažute negaišt laiko, juoba, kad ana „Nevono Magija“ turi ir priešistorę toj pačioj knygoj. Ją rasit tarp Eridano leistos serijos „J.R.R. Tolkieno Mokiniai“. Šie du vyrukai prieis net iki to, kad pavogs visą namą, tad tikėkit, kai sakau, kad nuotykiai jųdviejų, gal ir ne labiausiai kabinantys, bet užtektinai komiški ir švieži.

Fredric Brown „Kupolas“ (The Dome)

  Sakyčiau, kad istorija per trumpa, kad iš viso paliktų kokį nors įspūdį. Apie vyruką, kuris trisdešimt metų slėpėsi po neperregimu kupolu nuo atominio karo. Turbūt jau galit nuspėti, kaip viskas jam baigėsi. Ir deja, nebuvo taip juokinga, kaip žiūrint tą filmą apie panašią situaciją, su tuo ne itin juokingu aktoriumi iš „Rašalo Širdies“...

Harry Harrison „Misionierius“ (The Streets of Askhalon)

  Na, ši istorija jau kur kas geresnė, bent paliko aiškų ir gilų įspūdį.
  Turbūt ne vienas esat kažkaip susidūręs su ta mintimi, kad religija stabdė ir stabdo raidą, vystimąsi ir pažangą? Čia labai savitai tai išreikšta. Gyveno tautelė ir tikėjo Tiesa, greit mokėsi ir labiau už viską troško naujų žinių. Jokių žudynių, karo, neapykantos, net melo koncepcija jiems nebuvo aiški. Ir tada pas juos atvyko krikščionybės skelbėjas, misionierius.
  Tokių istorijų kaip ši – pilna istorijos knygose, ypač tose, kur apie kolonijas, indėnus ir taip toliau. Su religija atsiranda visiškai kitoks mąstymas ir ne visada jis geras. O gal net dažnai kenksmingas.
  Gera istorija. Pakankamai stipri, kad atlaikytų „banalų, nuvalkiotą“ vėją.

Ray Bradbury „Dingęs Marso Miestas“ (The Lost City of Mars)

  Dar viena Marse vykusi istorija su neišnaudotu nė per nago juodymą potencialu ir steampunk duodamomis laisvėmis. Aišku, gal ir įdomu paskaityti, kaip būrelis nuobodžiaujančių ekscentriškų snobų ar šiaip turtuolių pasileidžia ieškoti savotiškos Marso Atlantidos. Ir to ko nerado technologijos, jie aišku atrado per saujelę valandų, o tada jau kaip kam pasisekė suprasti kodėl Mariečiai iš ten paknopstom išsibogino. Kas grįžo, kas ne, vis tiek neįdomu.

  Na ir galiausiai bendrai paėmus visą knygą, tai ji aišku gera. Daug šaunių, trumpų pasakojimų, su geru išliekamuoju įspūdžiu, kuris leis jaustis it keletą knygų per dieną perskaičius. Ir jei po to nebeprisimins nieks tų herojų vardų, tai bent pats nuotykis išliks atmintyj, kažkur galvoj, dėl daugybės priežasčių, kurias jau aiškinkitės patys. Buvo įdomu ir man patiko, todėl duosiu 9/10, ir tą vieną balą atimsiu tik dėl kelių nevykusių istorijų.
  Anotacijos nerašysiu, ji tik vienai knygai, o toji neatspindi visos knygos, nors ir yra fantastiškai fantastiška.

P.S. Ne, knyga ne „nosferatiško tipo“, bet vis tiek gera, jau vien dėl Asimovo verta paimti.