Rodomi pranešimai su žymėmis Mitologija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Mitologija. Rodyti visus pranešimus

2024 m. sausio 18 d., ketvirtadienis

Sutemų Archyvas | Tamsieji Elfai Drow | Forgotten Realms

Tamsieji, gilumų, arba po-elfiai Pamirštųjų Karalysčių (Forgotten Realms) visatoje (Požemiai ir Drakonai / Dungeons and Dragons) vadinami tiesiog Drow. Palikuonys Ilythiiri, pirmųjų elfų ir vienų iš galingiausių tada dominavusių galių, dabar gi, Drow, yra mirtini Underdark požemių gyventojai.

Ištisas kartas selektyviai rinkęsi partnerius, greičiausia ne be savo Vorų Karalienės, deivės Lolth paskatinimo, Drow tapo grėsmingai gražiais ir be galo pavojingais priešininkais. Protingi, gudrūs ir pastabūs, jie - sutverti įkvėpti baimę priešų širdyse. Nuo mažens mokyti tikėjimo savo pranašumu, į trūkumus jie žiūri kaip į klaidas ar silpnybes ir nenuilstamai dirba, kad tik nebūtų aplinkinių palaikyti potencialiomis aukomis. Užsispyrę ir įsitikinę savo teise į viską, ko nori, Drow tikslų siekia nepaisydami kainos ar pasekmių.

Darvinistinė filosofija (išgyvena tik stipriausi) ir vidiniai konfliktai Drow elfus labai izoliavo. Įstatymai palankūs nugalėtojams suformavo žiaurią visuomenę, kurioje galia yra teisingumas. Čia tikimasi, kad auka ginsis, o pralaimėję – to nusipelnė, nes nebuvo pakankamai geri, stiprūs. To pasėkoje, visiškai teisėtai, Drow reiduose gali sunaikinti ištisą giminę ir netgi pašalinti ją iš istorijos, tarsi tokios nė nebūtų buvę. Tad gal ir nenuostabu, kad paviršiuje ši elfų rasė laikoma daugiau mitu, nei realybe. Jie tiesiog pernelyg užimti į tą paviršių veržtis, o kai jau tikrai reikia – reido metu gyvų po savęs jie nepalieka. Tada gi ir patys neužsibūna dėl saulės keliamo silpnumo.

Jų visuomenė – matriarchatinė. Moterys turi absoliučią galią ir užima visus valdžios postus. Nuo Motinos Matronos iki Lolth kunigės. Tokia struktūra greičiausiai irgi nesusidarė savaime, nepastūmėta deivės Lolth, kuri savo valią išsakyti yra linkusi būtent per moteris, taip rodydama joms favoritizmą. Vienintelė galia, kurią gali turėti vyrai yra ta, prie kurios šliejasi per santykius. Tai, deja, nedaro jų saugesniais, ar mažiau žiauriais. Laikomi nenaudingiausia visuomenės dalimi, Drow vyrai ruošiami, kaip kariai, kurių mirtis nėra praradimas. Jie negali pirštis ar meilintis, bet negali ir atsisakyti, kai meilinasi moteris, mat už tai – baudžiama teisiškai. Dar gi, jeigu vieno Drow vyriškio nori daugiau nei viena moteris, galima manyti, kad jis jau negyvas. Mat kur kas lengviau tokio geidžiamo prizo nusikratyti, nei dėl jo – kovoti. Drow moterys vyrus renkasi pagal grožį (genetiką), jų giminę ir jos būseną, bei, jei įmanoma, pagal palikuonių istoriją, prielankumą rodant daugiau dukrų turėjusiam vyrui. Mat dukros yra galia, jos stiprina giminę. Dukros pageidaujamos nepaisant to, kad dažniau nei rečiau Motinos Matronos savo galią praranda tik tada, kai ją nužudo būtent viena iš dukrų.

Tokia žiauri valdžia yra tiesioginė pasekmė teokratijos, kuri teigia, kad Lolth yra viena tikroji deivė. Jos doktrina skatina ankščiau minėtus tamsius Drow visuomenės aspektus, tokius, kaip izoliacija, vidiniai konfliktai ir Darvinizmas. Lolth įsakymas savo žmonėms yra pavergti kitus Underdark gyventojus į tarnystę ir išnaikinti visas kitas elfų rases. Bet dėl skatinamo individualios galios siekio, kuris, anot deivės Lolth iš Drow visuomenės išravės silpnuosius ir bendrai sustiprins jų rasę, tamsos elfai link to siekio nė kiek nepasistūmėjo. Geriausiu atveju, Drow yra įstrigę, mat kiekvienas pajudėjimas aukščiau, toliau į priekį, baigiasi konfliktu, kai augimas pakertamas iš vidaus. Blogiausiu atveju, jie juda atgalios, su kiekvienu susirėmimu prarasdami ištisas kartas žinių ir resursų. Kad Lolth nė neketino savo žmonių pastatyti į teisingą kelią link siekio, net ir tokio, kurį pati ten užbrėžė, abejoti neverta. Visa tai jai – tik pramoga.

Tokie tad yra Drow elfai. Viena įdomiausių rasių Forgotten Realms visatoje, ir toli gražu ne vienintelė tokia.

ko-fi | Instagram



2023 m. vasario 12 d., sekmadienis

knygos apžvalga | Melvin Burgess "Loki"

Autoriai: Melvin Burgess
Pavadinimas: Loki
Serija: -
Žanras: Perpasakojimai; Mitologija
Psl.: 288
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Nu va, Melvin Burgess, kurį gal būt žinote, kaip knygos "Heroinas" autorių, parašė tikrai puikią piktadario knygą, pavadinimu "Loki", kur pats Lokis ir pasakoja savo istoriją.

Apie Knygą: Nuo realybės atsiradimo, pasaulio sukūrimo, jo formavimo į tokį, kokį žinome ir mėgstame, dievų ir kitų asmenų, bei netgi mūsų, Lokis apsiima papasakoti viską iš savo pozicijos. Taip, jį vadina melagiu, tuo kuris krečia šunybes ir išdaigininku, bet ar tai tikrai yra tiesa? Gal tai jie visi, kurie dėl savo arogancijos, kvailumo, piktumo ir siauraprotiškumo, ėmė ir suklydo?

Mano Nuomonė: Knyga kažkaip labai sklandžiai nesiskaito, bet kuo toliau į galą, tuo įdomiau darėsi, nes istorija labai aiškiai ir akivaizdžiai siaurėjo iki to galutinio, paskutinio taško, stabiliai mezgant intrigą, kurioje nuoširdžiai abejojau ir dar nuoširdžiau tikėjau, iki autorius ėmė ir vėl pasėjo abejonę. Knyga yra labai geras pavyzdys, kaip piktadarį galima parašyti nesukuriant atgailingos atpirkimo arkos, t.y. ne kiekvienas piktadarys privalo turėti tragišką praeitį, vietoje to visa tai gali būti... va taip.

Nors tikrai turi savo kliurkų, kur net skaityt sunku buvo, bet taip gerai susiskaitė, kad privalau duot 5/5



2021 m. kovo 25 d., ketvirtadienis

knygos apžvalga | Kelly Mass "Mythology: Aztec, Inca, Inuit, and Polynesian Myths"

Autoriai: Kelly Mass
Pavadinimas: Mythology: Aztec, Inca, Inuit, and Polynesian Myths
Serija: -
Žanras: Mitologija; Istorija
Psl.: 128
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Na va, pagaliau, tikrai įtraukianti knyga. Baigiau Kelly Mass "Mythology: Aztec, Inca, Inuit, and Polynesian Myths", suskaičiau vienu prisėdimu (pirmą pusę - audio - nerekomenduoju), tada dar kartą akim praslydau pasižymėt detalėms.

Apie Knygą: Labai įdomi knyga apie Actekų, Inkų, Inuitų ir Polineziečių mitologiją, tikėjimus. Daug lengvai ir įdomiai, nevarginančiai pateiktos informacijos ir aiškus netikslumų ar kitaip melagingų, bet dažnai girdimų "faktų", apibrėžimas.

Mano Nuomonė: Nežinojau nė ketvirčio knygoje pateiktų dalykų. Buvo labai įdomu ir informatyvu. Tik, kaip ir sakiau, nerekomenduoju audio knygos, jau vien dėl to, kad užsirašyti kokias nors mintis ar ką nors pasižymėti - neįmanoma. Google iš dviejų bandymų nesuprato, ko iš jo noriu.

Jeigu mėgstate mitologija, senovines civilizacijas, tai su šia knyga tikrai gerai praleisite laiką. Taip trumpai bet drūtai. Stiprus 5/5.



2021 m. kovo 7 d., sekmadienis

knygos apžvalga | Stephen Fry "Troy"

Autoriai: Stephen Fry
Pavadinimas: Troy
Serija: Stephen Fry's Great Mythology 3
Žanras: Mitologija; Perpasakojimai
Psl.: 496
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Šiaip nelabai mėgstu graikų mitologiją, per daug man jos buvo kažkada. Bet "Troy" paskaityti buvo būtina jau vien dėl to, jog ji parašyta Stephen Fry.

Apie Knygą: Kaip ir nurodo pavadinimas, knyga atpasakoja Trojos mitą, nuo šio miesto užgimimo, iki jo absoliutaus sunaikinimo. Herojai karuose po kurių namo grįžo tik jų vardai, bei aikštingi dievai, bene net patys susigėdę to, ką padarė, kai tą lemtingą dieną pažvelgė į smilkstančius pelenus ir krauju paplūdusias Trojos gatves.

Mano Nuomonė: Stephen Fry turi nuostabų talentą perpasakoti istorijas taip, kad jos tampa prieinamesnės ir priimtinesnės tokiems žmonėms, kaip aš. Nežinau, ar man dėmesio sutrikimas, ar šiaip esu bukas, bet čia bent jau visada buvo aišku, kas vyksta ir kodėl. Be jokio karo romantizavimo ar vyniojimo į vatą.

Gera knyga, geras laiko praleidimas, pasidarykit arbatos ar kavos ir pirmyn. 5/5.




2019 m. birželio 15 d., šeštadienis

knygos apžvalga | Stephen Fry "Heroes" | Stephen Fry's Great Mythology 2

Autorius: Stephen Fry
Pavadinimas: Heroes
Serija: Stephen Fry's Great Mythology 2
Žanras: Mitologija; Fantastika
Psl.: 478
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Žinot, man jau ima atrodyt, kad Stephen Fry bet kokią knygą pagerintų. Nes, pavyzdžiui, nelabai aš mėgstu tuos Graikų mitus, per daug jau jie nuvalkioti. Bet "Heroes" buvo be galo smagi istorija ir man labai patiko.

Apie Knygą: Herojų era tarsi iš niekur, ėmė ir prasidėjo. Ir puolė jie valyti pasaulį ir daryti jį tinkamesniu mums visiems gyventi. Narsūs žmonės ėmėsi kvestų ir nuotykių, medžiojo baisybes atsiradusias galai žino iš kokių kitų baisybių, mėtė iššūkius patiems dievams ir krėtė aibes. O mes, tuo tarpu, linksminomės pasakodami jų istorijas draugams, vaikams ir gal būt patys svajodami apie tokius nuotykius. Nuo Heraklio, iki Orifėjaus, iki Argonautų, iki paties Ikaro.

Mano Nuomonė: Autorius tikrai labai pasistengė paaiškinti laiko, chronologijos neatitikmenis, paminėti giminystės ryšius, bei viską linksmai papasakoti, kaip buvo ar galėjo būti, kartais net šiuolaikinius palyginimus pateikdamas, kurie manęs porą syk vos juoku nenužudė. Knyga tiesiog pasakiškai gerai parašyta, audioknyga - net dar geresnė, tai tikrai labai rekomenduoju. Ypač jei šiaip jau audio knygų nemėgstat ar nemokat į jas susikaupti - čia bene idealiausia pradžia.

Knyga labai gera, tai duodu 5/5. Net tokia nuobodi tema buvo įdomi, tai jau viską pasako.

2018 m. gegužės 11 d., penktadienis

Jurga Lago "Lietaus Žemė"

O buvo taip. Seniai jau perskaičiau Gaimano "Norse Mythology" ir labai patiko. Neseniai perskaičiau Stephen Fry "Mythos" apie Senovės Graikijos mitus ir irgi labai patiko. Pagalvojau taip, smagu gi būtų, jei jie parašytų ir ką nors apie mums artimesnius mitus, arba mažiau žinomus, ar, ką ten, bet kokius mitus, kad tik dar. Tą mintį ir norą gauti dar perpasakojimų toliau kurstė žaidimas Hellblade: Senua's Sacrifice, kurį kaip tik baigiau. Pagrindinė herojė ten yra Piktų (Šiaurės Škotija) genties karė, keliavusi į pragarą kovoti su Hela, kad paleistų jos mylimąjį, žuvusį kovoje su šiauriečiais (iš mitų spėju, kad tai buvo Vikingai). Ir štai, stoviu sau pašte, laukiu, kol paskaičiuos siuntinio kainą. Pasisuku pažiūrėti, kas knygų lentynėlėj guli ir matau: Jurga Lago "Lietaus Žemė" (ISBN13 9786094413476; 184p.; Goodreads). Nieko nežinojau apie autorę ar knygą, net anotacijos neskaičiau. Jau iš viršelio stilizacijos ir pavadinimo buvo aišku, jog tai kažkas, ko man labai reikia. Tai va.

Lietuviai ir Žemaičiai jau labai ilgai kovojo tarpusavy. Taip ilgai, kad Perkūnui nusibodo ir supykęs jis paleido ant jų abiejų - nesibaigiantį lietų, kuris išliejo pelkes ir raistus ir pripildė kraštą visokių vandenžvėrių. Vandenvilkių, vandenarklių, vandenparšių. Ir tokių skanėstų, kaip vandeninės bulvės. Miškuose čia pilna Gailų, Laumių, senųjų ąžuolų ir aukurų juose, dievų, dievybių, būtybių, bei kalbančių ežerų. Tamsoje žiba žaltvykslės ir vilioja kvailius gilyn į tirštas, kaip medus, pelkes, o vandenvilkiai, įsigudrinę ir supratę, jog tos žmonių nebaido, prisėlina pulkais, užmerkę tamsoje vieną akį ir žlipindami tik kita. Yra, kas dar pamena sausas dienas ir saulės šilumą. Bet jau pilna ir tokių, kurie kitokio gyvenimo nebežino. Vienintelė viltis, jog lietus liausis iki Žemyna nebegalės daugiau sugerti, tai jei Žemaičiai ir Lietuviai kažkaip susitaikys. Bet kaip sutaikyti mirtinus priešus?

Žemaičiui gimė duktė, sūnaus dievai pagailėjo. Mergaitė tarp karių vienas vaikas būdama, kad ir kaip mamos mylėta, augo visų tų vyrų auginama ir pati tapo sunkiai pranokstama kare, be lygių medžioklėje lankais. Bet net ir šitaip, Lyjos į paskutinę kovą nieks neišleido. Tai turėjo būti lemiamas mūšis, vieni arba kiti pagaliau laimės ir bus galvos ramios, tos kur gyvos liks. Paliko mergaitę su motina ir mirštančiu kariu, jai ir visiems - kaip šeimos nariu, bei žyniu. Matyt likimo, Laimos buvo skirta, mat į duris, už kurių nebuvo nei vieno kario, tik nuožmioji Lyja, pabeldė žaliaakis prašalaitis, su keisčiausiom kalbom.

Tuo tarpu Lietuvio sūnus vos gimęs kažkur greit prašapo. Dauguma Lietuvių šventai tikėjo, jog prie to, kažkaip prisidėjo Žemaičiai. Kaip kitaip! Ir štai jau apie penkiolika metų, kaip jie pykčiu nenumaldytu kovoja su tais nelemtais velniais. Tarp jų, legendinis Siurbelė išžudė gudrumu ir kardu turbūt daugiausia. Tik štai vieną dieną pakliuvo į Juodąjį Medų ir jau manė atėjusi jam paskutinioji, kai kažin koks sudžiūvęs mažius pasiūlė parodyti, kur yra kūlgrinda, mainais į porą keptų žuvų. Siurbelei, kad ir kaip netipiška tai buvo jo būdui, vaiko pagailo, tad nuvedė pas ūkininką ir prigrasė rūpintis. Juk tik šio vaiko dėka šiandien galės pribaigti tuos nelemtus Žemaičius. Gal net lietus pagaliau liausis.

Knyga oi kokia gera. Kaip Raganius, tik Lietuvoj ir lietuviškai. Pilna mitų, visokių ten padarų, tikrų ir išgalvotų, dievų, dievybių, būtybių ir įdomybių. Labai rekomenduoju ir duodu 5/5!

2018 m. gegužės 8 d., antradienis

Stephen Fry "Mythos: A Retelling of the Myths of Ancient Greece" | Senovės Graikijos Mitų Perpasakojimas

Jei patiko Neil Gaiman knyga "Norse Mythology", tai manau patiks ir Stephen Fry knyga "Mythos: A Retelling of the Myths of Ancient Greece" (ISBN 0718188721; 416p.; Goodreads). Labai rekomenduoju audio knygą, jei tik galite jas klausyti, mat ją skaito pats autorius, o Fry visada labai maloniai įgarsina knygas.

Kaip ir teigia pavadinimas, tai - Senovės Graikijos mitų perpasakojimas, su dievais, dievybėmis ir būtybėmis, bei žmonėmis, kurie papuolė jiems kely - tiek pagrindiniuose, tiek šalutiniuose vaidmenyse. Istorija, nors ir sudaryta iš daugybės pasakojimų, skaitosi sklandžiai ir yra vientisa. Patys pasakojimai visada labai smagūs, pilni įvairių juokų ir keistų nuotykių, kuriuos, aprašydamas pagal tikrus mitus, Fry dar vietomis ir pakomentuodavo. Žodžiu, buvo labai įdomu.

Rimtai, jei mėgstat mitus papasakotus lengva forma, tai čia - labai gera knyga. Bet rekomenduoju skaityti ir su Norse Mythology, jos labai gražiai viena prie kitos dera. Duodu knygai 5/5, mažiau tikrai neįmanoma.

2017 m. gegužės 25 d., ketvirtadienis

Neil Gaiman - Norse Mythology

Žinot, Neil Gaiman man tikrai ima patikti. Prasidėjo nuo Amerikos Dievų, nes prieš tai skaitytos, net jei geros, tai rimto įspūdžio apie autorių nepaliko. Dabar gi, po "Norse Mythology" (Šiaurės Mitologija; ASIN B01HQA6EOC; 304p.; Goodreads) jau galvoju ką dar jo paskaičius, nes va čia tai buvo. Juokiausi iki ašarų.

Knygoje Gaiman pasakoja Šiaurietiškus mitus, apie Vikingų dievus: Odiną, Lokį, Torą, ir t.t. Pasakoja gera forma, iš jų pusės, savu stiliumi. Visi jie, ypač tie jaunesni dievai, linkę įsivelt į įvairiausias bėdas, krėsti pokštus, o kitą syk net savo kailį išsukinėja taip, kad aš balsu juokiausi. Lokis su savo patarimais prisidirba daugiausia. Čia žiūrėk gražuolei deivei nuskuto galvą. Kodėl? Na, nes juokinga. Toras pažada sulaužyti jam visus kaulus, jei nepadės jai atgauti plaukų. Pirmus kelis kartus turbūt labai skaudės, mat jis niekad nėra laužęs visų kaulų kūne, bet Toras neabejoja, su laiku - įgus ir šį reikalą bus galima atlikti per 15 minučių! Bet plaukai juk ne taip veikia, ar ne? Tad Lokis, pagalandęs savo auksinį liežuvį, išskuba pas nykštukus. Jei kas ir mokės sukurti auksinius plaukus, tai tik jie. Ir tai tik vienas pavyzdys...

Knyga net ir užbaigta labai gražiai, papasakoja apie Ragnaroką, ir kas bus po to, sukuriant gražų ciklą. Labai patiko, duodu 10-10, mat čia nėra ko smulkintis, ir labai rekomenduoju visiems, kas ieško gero, linksmo pasiskaitymo. Pažadu, kad ne visi juokai susiję su Lokio skriaudimu. Buvo ir Toras suknelėje, ir pasakojimas apie poezijos vyną, ir kodėl kai kurie poetai - tokie nevykę, ir dar daug visko.

2012 m. lapkričio 24 d., šeštadienis

Johanna Sinisalo - Trolis




Vienos dienos skaitymą pateikiu po keturių dienų. Ir ką jūs man pasakysit? Iš tos nelemtos užrašų knygelės perrašyt kažkaip sunku. Bet visgi baigiau aš tą Johanno‘s Sinisalo knygą „Trolis“ (Ennen Paivanlaskua Ei Voi (Not Before Dawn; Ne prieš aušrą; „Vaga“ 2011; ISBN 978-5-415-02192-5; 280p.) ir tuoj pat puoliau į interneto platybes, ieškot informacijos apie trolius. O jos juodai daug, kas sutampa, kas ne, bet kvailiausiai pasijutau, kai supratau, jog šiek tiek nusivyliau, jog jų, tų trolių, nieks iš tikro neatrado, o autorė tiesiog labai įtaigiai įmaišė juos į realybę. Bet radau dar šį tą, žodį „trolis“ gėjų slenge (net nežinojau tokio esant), kur jis reikštų vyriškį lyg žirgliojantį aplink ir medžiojantį potencialius... draugus. Kitą žodžio „trolis“ reikšmę turbūt žino visi internete pabuvoję, tai tie interneto juokdariai, kurie lygiai taip pat žirglioja aplink ir medžioja kitus potencialius kvailius. Abu šie žodžiai vienaip ar kitaip gali būt pastebėti šioje knygoje, kai supranti kaip tie vyrukai viens kitu manipuliuoja, vedžioja už nosies ir šiaip jau...
 
  „Kai Pesis neparodė letena į vieną iš dviejų apverstų plastmasinių puodelių, kuriuos mikliai kaitalioju padėjęs po vienu gardėsį, tik staigiai dirsteli, tartum vertindamas mane, ir žaibiškai apverčia abu, čiumpa nagais kačių ėdalo gabalėlį ir nusinešęs ant palangės juo mėgaujasi kaip vaikais ledais, aš pamanau – katras iš mudviejų čia kvailys?“ 214p.

  Kaip jau pavadinimas ir anotacija išduoda, istorija sukasi apie troliuką, tokį keistą žvėriuką, kuris mano galvoje vis rodėsi katės ir beždžionės hibridu. Labai daug tikrų ir netikrų mitų, esamų ir išgalvotų pasakų, pateiktų, kaip papildoma informacija, kuria domisi pagrindinis veikėjas – Mikaelis, arba Angelas. Įdomiai jau į galą pateikiama teorija, kaip ir daugiau mitinių būtybių gali išlysti į tikrovę, jei civilizacija vis plėsis, naikins jų gyvenamąsias vietas ir šiltės klimatas, neleisdamas kai kuriems išmiegoti žiemos miegu ar susirasti pakankamai ėdesio. Ir herojų čia nei per daug, nei per mažai, kiekvienas savitas, kitoks, yra net „nuotaka paštu“, vos ne vienintelė moterytė visoje knygoje. Gaila, kad neparašė autorė, ar pavyko jai pro duris pagalbos prisikviest, o jei ne, tai kuo baigėsi tas jos maištavimas prieš visagalį jos vyrą. Visi herojai kartu lyg voratinkliu supinti ir visos gijos galiausiai veda į troliuką Pesį. Vienas samdo Angelą padaryti reklamą – Pesio nuotraukos. Kitas bando jį „pakabinti“ – reikia informacijos apie Pesį. Trečias nori keršto – Pesiui reikia vaistų. Na, o taip grubiai imant, tai pasakojimas apie mito-gamtos prisijaukinimą. Arba atvirkščiai, kaip mitas-gamta prisijaukino žmogų ir išsivedė jį į mišką. Vienas iš unikalesnių mano skaitytų kūrinių, o stilius lengvas skaityti, toks vienai dienai. Pasistaipė bernužėliai prieš fotografą Mikaelį, pasipyko, kaip pavydžios mergiotės ir kai jau kiekvienas savaip nuo troliuko nukentėjo, paaiškėjo katras labiausia Angelo meilės vertas buvo.
  Daugiasluoksnė knyga, kas man neįprasta net pastebėti, bet vis galvoj sukasi ir sukasi. Tai ne tas skaitalas kuris sužavės ir įtrauks, bet paskaityti lengvas ir visai nenuobodus. Pabaigoje viskas labai maloniai iki galo sujungiama ir išryškėja gan aiškus vaizdas. Ir dar priminsiu, kad tas mitinio žvėriuko įvedimas į realybę buvo labai jau realistiškas. Duosiu knygai 7/10, bet pridursiu, kad džiaugiuos jog turiu nuosavą kopiją.

Anotacija: Helsinkyje gyvenantis jaunas fotografas, keliaudamas namo po naktinių linksmybių mieste, susiduria su girtų paauglių gauja, apspitusia sužeistą trolių jauniklį. Ilgai nemąstęs jis išgelbėja bejėgį padarą ir parsineša jį namo, tą akimirką nė nenujausdamas šio lemtingo sprendimo pasekmių. Laikui bėgant trolis ima vis stipriau keisti ir veikti savo globėjo gyvenimą, įsukdamas svaigią slaptų emocijų, užgniaužtų geismų ir baimių karuselę, bei vesdamas tragiškos atomazgos link. 

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

Stephen King - Gyvulėlių kapinės



  Tai pirmoji mano perskaityta Stephen King knyga ir pirmoji „Eridano“ išleista – „Gyvulėlių kapinės“ (Pet Sematary; „Eridanas“ 1995; ISBN 9986-36-002-1; 351p.) Įspūdžiai? Genialus autorius, bet kartais jau taip gumą tempia, kad norėtųsi, jog ši nutrūktų ir užvažiuotų jam per nagus. Bet, po velnių, knyga gera buvo
!
 
  „Katės – gyvūnijos pasaulio gangsteriai, gyvenantys už įstatymo ribų, ten dažniausiai ir mirštantys.“ 39p.

  Viskas gan idiliškai pradedama, mėtant užuominas ar tiesiai šviesiai pasakojant, kas dar bus ateityje – bet jie dar nežinojo, kad bus taip ir taip. Tai visai neerzino, erzino tik perpildyti lapai, kai įtampos greitkelyje dar tik pasirodė fantastinis greičio ribojimą anuliuojantis ženklas. Keturių asmenų šeima ir jų katinas, atsikrausto gyventi į seną namą, prie senos girios, priklausančios indėnams. Ten esama gyvulėlių kapinių, naminių tų, kaip ir jų katino. Kapinės sąlyginai didokos, mat tas jų miestelis, ar koks galas, įsikūręs apie baisingą kelią, kuriuo nuolatos dunda galingi sunkvežimiai su tiek ratų, kad tik akyse sušmėžuotų. Jaunieji jų vaikai pirmą syk susiduria su klaikia mirtimi, pajutę ją tose kavinaitėse, kur visi antkapiai keistai sudėlioti spirale. Bėda ta, kad toji mirtis ten juntama dėl to, kad miške esama kai ko daugiau, kai ko, kas kilo iš klaikių indėnų legendų. Kai ko, kas gali sujaukti smegenis net ir labiausiai užsispyrusiam...
  Puikiai, nors ir ne idealiai tiksliai, panaudotas Vendigo mitas. Nemažai, kaip tyčia, yra tekę domėtis šiuo padaru, tad malonu buvo matyti tokį veiksmingą išnaudojimą šitokio baisingo, baisingo demono. Vietomis aprašymai taip į galvą lysdavo, kad jau tikrai ir šiurpoka darydavosi, ir vis vien, taip įdomu. Į pabaigą nė atsitraukti nebegalėjau.
  Duosiu knygai 9/10, balą atėmiau, mat tikrai kartais guma ištempta daugiau nei man kantrybė leisdavo kentėti. Bet kad jau Kingas yra tikras Horror King‘as, tai daugiau priekaištų ir nebeturiu.

P.S. „Prakeiktųjų karalienė“ turbūt dar ilgokai vėluos dėl tam tikrų nesklandumų, susijusių su brokuota knyga. Bet „Obuolys“ žadėjo naują, jei gausiu – šaunuoliai, pagarba jiems.

Anotacija: Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir... mirties. Tad gildtinė nelaukia; netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis...  

Filmų beje nežiūrėjau, bet pridedu treilerius. Matyt, pažiūrėsiu netolimoj ateityj vis tiek...




2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis

A.W. Reed - Maorių mitai ir legendos

Mitai ir legendos beveik visada prasideda nuo istorijos, kaip buvo sukurtas pasaulis. Ne išimtis ir A.W. Reed "Maorių mitai ir legendos" (Pasaulio Mitai; "Mintis" 2009; ISBN 978-5-417-00988-4; 300p.), skirtumas tik tas, kad šios knygos pasakojimo stilius panašus į "Tūkstantį ir vieną naktį". Deja, tai vieninteliai panašumai.
  Pradėsiu nuo gerų dalykų. Autorių galima pagirti, kad surinko tiek, kiek tik pajėgė ir netgi sugebėjo tai sudėlioti ne per painiausiai. Nedaug ten tų mitų, bet čia jau ne knygos kaltė. Kai kurios istorijos smagios, kitos itin žiaurios. Dabar tiksliai nepasakysiu, bet jei neklystu, tai pradžioje buvo minėta, jog knygą stengtasi pritaikyt bet kuriai amžiaus grupei. Kai jau perskaičiau - manau, jog jei ši knyga man būtų pakliuvus, kai buvau tarkim 4-5 metų - būtų buvę ašarų dėl visokiausių čia aprašytų skriaudų ir šiurpių dalykų (kaip pavyzdžiui - atplaukia banginis, jam išpjauna gabalą mėsos ir vėl paleidžia plaukiot... ).
  Smagesnė buvo tik viena pasaka, kuri man labai priminė "Eglę, žalčių karalienę". Tik ten moterį vaikėsi ungurys. Pasakėlė trumpa, knygos net iš bibliotekos išsinešt dėl jos neverta - nuo 60psl iki 61psl ir būsit perskaitę juokingiausią knygos vietą.
  Deja tiek ten ir to gero. Žinoma, istorijos mus supažindina su tais maoriais, bet jei kas paklaustų, tai kas gi tai per kultūra, kurią legendos ir mitai juk turėtų atspindėt, galėčiau pasakyt nebent - jie augina saldžiąsias bulves, arba - jie skausmingai tatuiravosi veidus. Jei kas konkrečiai maoriais domisi, tai knyga gal ir nieko, nes nuo temų niekur nenukrypta. Bet jei tik šiaip norit plačiau domėtis, tai geriau pasiieškot ko nors rimtesnio.
  Knygai duosiu kokius 5/10, nes vienodos istorijos lėtina skaitymą, o maoriai deja nėra tie, kuriais toliau domėsiuosi. Mitų ir legendų geriau ieškoti kitur.

Anotacija:
Rinktinėje "Maorių mitai ir legendos", pirmą kartą išleistoje 1946m. ir apdovanotoje Esther Glen medaliu, sudėtos populiariausios legendos, skaidrinusios senųjų laikų maorių gyvenimą. Jos susijusios su pasaulio atsiradimo, žmogaus kilmės samprata. Maorių mitologija bei folkloras pristatomi autentiškais sakytinės tradicijos tekstais, užrašytais XXa. pirmojoje pusėje paties knygos autoriaus, profesionalaus maorių papročių, mitologijos, meno ir amatų tyrinėtojo A. W. Reedo. Iki šių dienų knyga nuolat perleidžiama ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje, Australijoje. Knyga aktuali specialistams, filologams, istorikams, menotyrininkams, kultūrologams ir visiems, kurie domisi pasaulio mitologija ir folkloru.

A. W. Reedo parengta knyga "Maorių mitai ir legendos" yra vienas pirmųjų leidinių, supažindinančių su maorių mitologija bei folkloru.

Maoriai - tai Rytų Polinezijos gyventojų, kanojų dirbėjų ir žvejų, į Naująją Zelandiją ir ją supančias salas atsikėlusių X amžiuje, palikuonys. XIX amžiaus pradžioje Naujoji Zelandija tapo Didžiosios Britanijos kolonija, todėl nuo tada maorių gyvenime, kultūroje, mene pamažu įsitvirtino Europietiškoji kultūra, estetinis mąstymas ir pan. Maoriai savo rašto neturėjo, todėl krašto, genčių istorijos, įvykiai buvo perduodami dainomis iš kartos į kartą.

2011 m. gegužės 29 d., sekmadienis

J.R.R. Tolkien "Silmarilijonas"



J. R. R. Tokien knygą "Silmariljonas" (The Silmarillion; Alma Littera; 2009; ISBN 978-9955-38-408-3; psl 480) teko skaityti originalo kalba, kas gali pasirodyti nelengva, mat ji parašyta senesne anglų kalba, su visomis žaviomis įmantrybėmis. Lietuvišką versiją pasakaityt paėmiau, mat vertėjas tas pats asmuo, kuris gan atsainiai išvertė "Hurino Vaikus", tad norėjau patikrinti. Kai jau perskaičiau, kas pripažystu - užtruko ilgai (paaiškinsiu kodėl), supratau, kad tai ne vertimo kaltė. Tai sakinių sandara. Taškas mėgsta įsiterpti net ir viduryj sakinio, kur pradinę klasę baigęs asmuo dėtų kablelį ir net nedvejotų, o jei jau norisi trumpesnių sakinių - rask tinkamesnę vietą tam ilgam suskaldyti. Kitose vietose panaudoti netinkami žodžiai, kurie priverčia sakinį paskaityti du sykius, kad įsitikintum - nenusišnekėta čia, tik šiaip... Tad dabar ir nežinau kas kaltas - redaktoriai ar vertėjas? Be klaidų rašyt nemoku, nemoka ir daug autorių kurių knygas žinom ir mylim, tad tai redaktoriaus ir visų kitų tikrinančiųjų darbas, bent taip suprantu, padaryti, kad knyga būtų suprantama skaitant vienu kartu?
Tiesa, nesakau, kad knyga neįskaitoma. Sakau tik, kad akį vietomis rėžia.
Na, o skaitėsi lėtai mat pusė knygos labai jau detaliai pasakoja apie visokius kalnus, upes, slėnius ir medžius. Geografija man prie širdies niekad nebuvo, tad kai antrą pusę knygos perskaičiau per dvi dienas - pirmąją tempiau ar tik ne savaitę-dvi? Neįdomu man kur ten koks slėnis slepiasi ir kokios upės jį skalauja, nieko negaliu padaryt. Bet štai antroji dalis, na, gal kiek tolėliau, kažkur ties Lučiena ir Hurinu - štai ten prasideda visokiausios įdomybės, tad skaityt tikrai verta.
Niekad savęs nepriskyriau prie Tolkieno gerbėjų. Bet niekad jo ir nepeikiau. Neketinu keisti įpročio, bet vis vien pasakysiu, kad Silmariljonas geras daugiau savo kaip klijų vaidmeniu, mat po jo jau tikrai aišku kas ir kaip ten vėliau vyko.
Na o dabar pasiėmiau skaityti antrą Michael Scott "Alchemiko" dalį "Magas" (čia iš serijos "Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" - šį vardą turbūt žinot iš Hario Poterio laikų, "Išminties akmens" knygos). Nieko daug nesitikiu, bet ei? Kodėl gi nesužinojus tai kas ten toliau vyksta? Mat pirmą skaičiau seniai, nesužavėjo. Pačią knygą atidaviau puseserei, 11 metų mergaitei kuri tikiuosi užsikrės šiuo popieriniu virusu. Pripažystu, truputuką gaila knygos.

2011 m. balandžio 29 d., penktadienis

Egzorcistas ir Šešėlių Žmonės



Per šias porą savaičių turėjau krūvas darbo. Bet perskaičiau porą lengvesnio tipo informacinių knygų iš bibliotekos (į kurią vėl kulniuosiu po savaitgalio, mat mėnesio gale - švaros diena). Viena jų yra Jose Antonio Fortea knyga "Interviu su Egzorcistu: Įdėmus žvilgsnis į velnią, demono užvaldymą ir išlaisvinimo kelią". Knyga labai paprasta, plona ir lengvai skaitoma. Gan įdomi. Pateikiama daug patogių ir gerų minčių, paaiškinamas tas senas klausimas "kodėl Dievas sukūrė Velnią" ir panašiai. Bet man, kaip žmogui kuris linkęs lyst giliau - vis vien ne prie širdies šis skaitalas. Visą okultizmą labai greit apkaltino, kaip darbą su velniu, net jei tie, kurie tuo užsiima tai ir neigia. Vadinas, jei okultiniu reikalu vadinsim, tarkim, Saliamono ženklą, įspaustą molinėje lentelėje ant Jūsų raktų, nešiojamą dėl sėkmės - Jūs automatiškai atsiduriat velnio įtakoj?... Na, taip išeina. Bet štai Jums geros naujienos - meskit tą daikčiuką ugnin, pelenus užkaskit, melskitės dieną naktį ir Jums bus atleista! Bus atleista jei nužudėt žmogų ir gailitės. Bus atleista, jei apvogsit kaimyną, bet gailėsitės. Įdomus požiūris, kaip bežiūrėsi.
Bet knyga turi ir gerąją pusę - iš krikščioniškosios pusės paaiškinama bazinė demonologija, t.y. kaip jie skirstomi, kodėl jie tokie, kuo jie skiriasi vieni nuo kitų ir kaip veikia. Gan įdomu, nors ir labai nedaug.


Kita knyga kurią perskaičiau yra John Lawrence Reynolds "Šešėlių Žmonės: Visa Tiesa Apie Slaptąsias Pasaulio Organizacijas". Ši knyga kiek geresnė, mat viskas paaiškinama taip, kaip buvo rasta, nutraukiami šydai, nebijoma parodyti tikrųjų veikėjų veidų ir meistriškai pašiepti jų išsigalvotų ritualų, bei nepaisytų istorinių faktų. Keliose vietose padarytos gan grubios klaidos, bet jos tikrai atleistinos, turint galvoje, kad visur kitur ir vėliau ir pradžioje laikytasi tvirtai.
Įdomu ir tai, kad čia, prie tokių grupių kaip Iliuminatai, Masonai, Siono vienuoliai, aptariami ir Asasinai (Assassins), Jakudzos bei Cosa Nostra. Akivaizdu, kad autorius nepatingėjo pasiknisti archyvuose ir senuose laikraščiuose. Deja, keista lieka tai, kad sakinių sandara kartais kažkokia juokinga. Bet manau, dėl to galima kaltinti vertėjus.
Knyga iliustruota, pilna garsių vardų ir pan.
Pirmoji knyga iš manęs gaus 5/10, o antroji 8/10 - nei viena nėra ideali ir rekomenduotina, bet abi labai greitai skaitosi.

2011 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Bibliotekininkas?



Mačiau pirmas tris dalis šio tikrai puikaus Indiana Džounso / Kapų plėšikės tipo nuotykių filmo su komedijos elementais. Filmas nėra itin geras ar gerai padarytas, bet neerzins jūsų "Avatarų" ištobulintų juslių. Filmas atrodo turės ir ketvirtą tęsinį. Yra ir komiksų knygelės.
Esmė maždaug tokia - bibliotekininkai nuo labai labai seno saugo visokiausias senovines paslaptis, taip palaikydami balansą tarp blogio ir gėrio ir neleisdami tam blogiui vešėti. Kuo giliau į filmą - tuo juokingiau darosi, mat į savo biblioteką jie sugebėjo sukimšti net tokius daiktus, kaip Nojaus Arka ar Jaunystės šaltinis.
Kiekviena filmas turi vieną pagrindinę istoriją ir krūvelę šalutinių, kurios nesimaišo. Man labiausia patiko trečias filmas - jame nuo Išminties akmens prieita iki Judo Taurės Prakeiksmo ir... Paties Vlado Tsepešo Drakulos. Vampyrai pavaizduoti tikrai neblogai, akys realistiškai žiba, yra ir iltys, kurių dėl nesuvokiamų priežasčių atsisakė Twilight kūrėja, o pats Drakula - žavus senyvas vyriškis, dėl aiškių ir konkrečių priežasčių ieškojęs tos taurės. Manau tuo man Bibliotekininkas ir patinka - viskas vienaip ar kitaip paaiškinama - naciai nepatikės lengenda ir nepuls ieškoti vartų į pragarą, ateiviai nenuspręs, kad dėl kažkokios priežasties, kurios taip iki galo ir nesužinom, jiems norisi sunaikinti žemę ir pan.
Jei kas žiūrit originalo kalba, tai pavadinimai tokie:
The Librarian: Quest for the Spear (2004) - Bibliotekininkas: likimo ieties beiškant
The Librarian: Return to King Solomon's Mines (2006) - Bibliotekininkas 2: Sugrįžimas į karaliaus Saliamono kasyklas
The Librarian: Curse of the Judas Chalice (2008) - Bibliotekininkas 3L Judo taurės prakeiksmas 
 

2011 m. kovo 23 d., trečiadienis

Becca Fitzpatrick - Puolęs Angelas

Becca Fitzpatrick ir jos knyga "Puolęs Angelas" (Hush, Hush) iš pradžių manęs visai nežavėjo. Maniau sau - dar viena "Saulėlydžio" istorija perrašyta. Pagrindinio herojaus vardas Patch, kas lietuviškai išversta kaip Lopas. Veiksmas prasideda mokykloje, iš kart puolant į biologiją ir tam tikrą specifinę jos temą. Jokio padoresnio amžiaus skaitytojo tokia pradžia nesužavėsi. Nesusižavėjau iš aš. Bet skaičiau toliau, mat knygų vien dėl to, kad man jos nelabai įdomios - nemetu. Juoba, jei kas stengias, rekomenduoja ir net iš kito Lietuvos galo atsiunčia savo kopiją...
Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus ir kažkas ėmė gerėti. Pagrindinė herojė ne visiškai atitiko standartus - nebuvo nei bjaurusis ančiukas, nei neatrastas perlas. Pernelyg nelinkus isterikuoti ar pliurpti apie meilę. Autorė netgi sugebėjo apsieiti be paaugliškų dūsavimų, dėl ko tikrai lenkiu prieš tamstą galvą. Nežinau kaip paaiškint tą jausmą... Tarsi paėmėt į rankas "Saulėlydį" ir iškarpėt visą "šlapdribą". Kas liko sulipinot, neaiškios kilmės vampyrus pakeitėt kietais vaikinukais, kurie irgi neturėtų būt standartizuojami ir... Gavos štai kas. Sakyčiau, tikrai neblogai. Pabaiga nesužavėjo, bet vidurys buvo neprastas.
Beabejo, čia neapsieita be "nesuprantu jo, nemėgstu jo, jis įdomus, man jis patinka, nekenčiu jo, bijau jo, myliu jį", bet apsieita be "po savaitės" ir panašių neįtikėtinai ilgai užtrunkančių verkšlenimų. Visi viską puldavo aiškintis ten pat, rekdami, apsipešdami, bet išsiaiškindami iki beveik pilno galo.
Dar įdomu tai, kad panaudoti keli ezoterinės istorijos gabalėliai, kuriuos okultizmu besidomintys asmenys tikrai atpažins. Nežinau ar autorė pasidomėjo, prieš rašydama, bet jei ne - šauniai pataikė.
Knyga aišku labiausia sužavės paneles ir jaunas moteris kurios kažkur tyliai savo sielos kertelėj vis dar ilgisi karšto ir pavojingo mūro, už kurio ir pasislėpt, į kurį ir prisiglaust galima. Dėl vyriškos auditorijos šiek tiek abejoju, nors manau, kad jei jie skaitytų tokias knygas, nebekiltų tų visų "nesuprantu aš tų moterų" kalbų.
Knyga kaip supratot pasakoja apie puolusį angelą, tą patį Lopą. Jo istorija gan žemiška, be jokių ten "jei tik galėčiau ten sugrįžti". Viskas su juo aišku ir tvirta - pabandžiau, nepavyko, sučiupo, nulupo sparnus, išmetė žemėn, o man dzin. Jis siekia ne sugrįžti atgal į Dangaus Karaliją. Jis siekia rasti būdą, kaip šį bei tą pakeisti ir toliau tęsti gyvenimą žemėje.
Galiu garantuoti, kad nėra čia jokių dogmų brukimo, nieks nepasakos, kaip reikia melstis ir saugot skaistybę - jei tokių ten kažkur ir yra, jie nežaidė ten pat, kur žaidė Puolę Angelai.
Tad, na... Duosiu kokius 7 iš 10. Jei knyga nesužavės, tai bent jau skaitos lengvai ir todėl būsit bent laiko nesugaišę.

Bus jos tęsinių.