Koji Suzuki - Skambutis [1]

  Perskaičiau pusę Koji Suzuki knygos "Skambutis" (Ring; Ringu; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-3-x; 208p.) ir supratau, jog nemačiau nė vieno filmo ar adaptacijos. Kita vertus, man filmus žiūrėti ir šiaip jau gan sunku ir nuobodu, tad gal ir nereikia stebėtis, jog lyg po akmeniu gyvenu. Bet, pažiūrėsiu. Su laiku. Kadanors. Kai bus laiko. Tikrai.
  Knyga įdomi, nors siaubas joje labai sukoncentruotas į tam tikras dalis. Tarkim, pašiurpina skaitant pradžioje, tada sukelia nerimą, na o po to jau seka įtampa - gyvensi, mirsi, spėsi, nespėsi, rasi, nerasi?
  Istoriją turbūt žino daugelis. Sadako, būdama graži ir apdovanota keistais sugebėjimais - nuteikia žmones prieš save savo keistumu ir uždarumu. Galų gale dingsta nuo žemės paviršiaus, o ten, netiesiogiai, prasiveria tikra pragaro skylė. Negaliu pasakyti, jog supratau kodėl tai įvyko būtent tada, kai keturi jaunuoliai apsistojo tame kotedže, mat jei Sadako sugebėjo sukoncentruoti savo galias į video kasetės įrašymą - kodėl negalėjo to padaryti bet kada, kodėl reikėjo būtent tos kasetės? Žodžiu, grįžkim į vietą - keturi jaunuoliai apsistoja kotedže ir randa video grotuve paliktą kasetę. Žinoma - pažiūri, mat kam nuomotis vaizdajuostę, kai viena štai guli. Kažin kokio kvailumo pastūmėti - jie juostą sugadina įrašydami reklamą pačioje svarbiausioje jos dalyje. O po septynių dienų - vienas po kito miršta, vienodomis aplinkybėmis, lyg mėgintų nusitraukti galvas, raudamiesi plaukus, iš siaubo. Vieną tokią mirtį savomis akimis matė taksi vairuotojas, kuris štai paveža pagrindinį pasakojimo herojų iš darbo ir mielai papasakoja jam, ką matęs...
  Toliau aišku - žurnalistas randa kasetę, pažiūri. Skambutis. Įvyko ir daugiau įdomių netikėtų dalykų, o ir visa kasetės įrašymo istorija buvo gera. Iki šiol maniau, iš visokių matytų klipų ir taip toliau, kad ten tik padriki vaizdai, tačiau taip nėra. Herojai gerai išdirbti, kiekvienas turi savo charakterį ir nėra tik atrama pagrindiniam herojui. Su knyga bėda tik ta, kad jos redagavimas toks šiaip sau. Akių labai nebado, bet vietomis reikėjo pasitikslint ką perskaičiau. Bet kuriuo atveju, ieškosiu kitų dalių, o šiai duosiu 9/10. Balą atimu tik dėl to, kad kai kurie dalykai, mano supratimu, liko nepaaiškinti ar užmiršti, lyg pametus logikos siūlą.

Stephen King - Gyvulėlių kapinės

  Tai pirmoji mano perskaityta Stephen King knyga ir pirmoji „Eridano“ išleista – „Gyvulėlių kapinės“ (Pet Sematary; „Eridanas“ 1995; ISBN 9986-36-002-1; 351p.) Įspūdžiai? Genialus autorius, bet kartais jau taip gumą tempia, kad norėtųsi, jog ši nutrūktų ir užvažiuotų jam per nagus. Bet, po velnių, knyga gera buvo!

 

  „Katės – gyvūnijos pasaulio gangsteriai, gyvenantys už įstatymo ribų, ten dažniausiai ir mirštantys.“ 39p.

  Viskas gan idiliškai pradedama, mėtant užuominas ar tiesiai šviesiai pasakojant, kas dar bus ateityje – bet jie dar nežinojo, kad bus taip ir taip. Tai visai neerzino, erzino tik perpildyti lapai, kai įtampos greitkelyje dar tik pasirodė fantastinis greičio ribojimą anuliuojantis ženklas. Keturių asmenų šeima ir jų katinas, atsikrausto gyventi į seną namą, prie senos girios, priklausančios indėnams. Ten esama gyvulėlių kapinių, naminių tų, kaip ir jų katino. Kapinės sąlyginai didokos, mat tas jų miestelis, ar koks galas, įsikūręs apie baisingą kelią, kuriuo nuolatos dunda galingi sunkvežimiai su tiek ratų, kad tik akyse sušmėžuotų. Jaunieji jų vaikai pirmą syk susiduria su klaikia mirtimi, pajutę ją tose kavinaitėse, kur visi antkapiai keistai sudėlioti spirale. Bėda ta, kad toji mirtis ten juntama dėl to, kad miške esama kai ko daugiau, kai ko, kas kilo iš klaikių indėnų legendų. Kai ko, kas gali sujaukti smegenis net ir labiausiai užsispyrusiam...

  Puikiai, nors ir ne idealiai tiksliai, panaudotas Vendigo mitas. Nemažai, kaip tyčia, yra tekę domėtis šiuo padaru, tad malonu buvo matyti tokį veiksmingą išnaudojimą šitokio baisingo, baisingo demono. Vietomis aprašymai taip į galvą lysdavo, kad jau tikrai ir šiurpoka darydavosi, ir vis vien, taip įdomu. Į pabaigą nė atsitraukti nebegalėjau.

  Duosiu knygai 9/10, balą atėmiau, mat tikrai kartais guma ištempta daugiau nei man kantrybė leisdavo kentėti. Bet kad jau Kingas yra tikras Horror King‘as, tai daugiau priekaištų ir nebeturiu.

P.S. „Prakeiktųjų karalienė“ turbūt dar ilgokai vėluos dėl tam tikrų nesklandumų, susijusių su brokuota knyga. Bet „Obuolys“ žadėjo naują, jei gausiu – šaunuoliai, pagarba jiems.

Anotacija: Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir... mirties. Tad gildtinė nelaukia; netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis...  

Filmų beje nežiūrėjau, bet pridedu treilerius. Matyt, pažiūrėsiu netolimoj ateityj vis tiek...

Bram Stoker - Drakula

   Mane pažystantys žmonės žino ir, kad patinka man istorija, karai, karvedžiai, o Vladas Drakula yra vienas iš labiau pamėgtų. Tad gėda ir prisipažinti, kad Bram Stoker „Drakulą“ („Amžius“ 1992; 287p.) perskaičiau tik šiemet.

(Įspėju, aprašymas vargiai suvokiamas)

  Mėgstu dienoraštinį stilių, todėl savaime suprantama, jau tai buvo didelis pliusas. Jo beje ankščiau nemėgau, tiksliai nepamenu kokia knyga pakeitė mano nuomonę, bet būtent dėl tos ankstesnės ir neėmiau knygos ankščiau. Pati istorija pasakojama iš viso būrio vyrų ir poros moterų laiškų ir dienoraščių, jų (tų žmonių) perspektyvų. Gan ilgai kaip ir nieko nepateikiama, tik aprašinėjama kaip ligonė silpsta nepaisant milžiniškų pastangų. Galiausiai prieinama ir prie gydymo nuo antgamtinių ligų, kam koją kaišo visiškai nesuvokiami ligonės namiškiai (nesuvokiami – sunku pasakyti kodėl jie elgiasi, kaip elgiasi, neaišku kokio tipo jie veikėjai ir t.t.). Ir kažkur nuo vidurio jau ima darytis įdomu, prasideda iš pradžių tam tikrų daiktų medžioklė, o tada ir paties Grafo. Manau, iki tol smagiausia vieta buvo laivo, kuriuo plaukė Grafas, atplaukimas į krantą, taip smagiai gavosi, kad jis ten papūtęs, šen pastūmęs pats vienas per adatos skylutes praplaukė.

  Istorija – klasikinė, viena iš tų gotikinių siaubo novelių, kurios dabar jau neatrodo baisios, bet vis vien smagiai įtraukia. Kuo toliau į galą (ir jau rimtai į tokį „per du puslapius“ galą), tuo didėjo įtampa kas ką pirmas priveiks. Bet mane kiek nuvylė pats faktas, kad knyga, nors ir vadinasi Drakula ir pasakoja apie Grafo pasilakstymus šen ir ten, visgi sukasi apie labai dievotą moterį, Miną Harker. Manęs jos persona nė sykio nesužavėjo filmuose, tad knygoj jau nebežinojau ir ko griebtis, kas kart jai pilant maldas, kad tik būtų išgelbėta. Ir nebuvo pasigilinimo į Grafo gyvenimą, kodėl jis toks ir panašiai, tad truputį gaila, mat atrodo, kad knyga per plona, per trumpa, tikrai norėjosi daugiau. BET! Čia, mano nuomone, ir yra tas D fenomenas. Toliau sekant knygas, kuriose personažai kaip nors susiduria su jo persona, galima dėlioti tolimesnį vaizdą, kaip su Vampyrų Maskaradu – nepaisant to, kad egzistuoja dvi skirtingos, viena nuo kitos nepriklausomos dalys, jos vis vien atrodo kaip vienos dėlionės dalis, idealiai atitinkančios viena kitą detalės. Tad knyga, kaip pirmasis pagrindas tolimesniems skaitymams, man tikrai patiko.

  Sunku ją aprašyti, kai per kelis šimtus filmų aplink sukasi. Esmė juk žinoma – vampyras, keletas moteriškių, keletas vyrukų, kurie sumano sumedžiot Velnią ir taip toliau. Kaip ir minėjau, tik tas priekaištas, kad galėjo būti daug daugiau istorijos, t.y. ne istorijos-istorijos, o pasakojimo-istorijos, bet kita vertus, gal tas faktas, kad buvo sustota būtent ten, kur buvo sustota (va, kaip aš čia painiai, gudriai ir visai nenaudingai suskėliau) ir daro ją tokią noriai skaitomą. Duosiu 9/10 ir bandysiu susirast naujesnį leidimą, sulyginamąjam pasiskaitymui, taip tariant. 

Bram Stoker - Svečiuose pas Drakulą

  Po pirmosios Bram Stoker knygelės „Svečiuose pas Drakulą“ (The Dracula Visitor; „Europa“ 1994; ISBN 9986-436-61-3; 80p.), kuri taip ir vadinasi, nežinojau ar verkt ar juoktis, tai pasijuokiau. Atrodo ši istorija yra pačios knygos „Drakula“ juodraštinis variantas, kuris, ačiū jo našlei, išvydo dienos šviesą. Bėda ta, kad istorija tiesiog komiškai baigiasi. Nieko blogo, ne, ne, bet gerai, kad jis visgi pasirūpino viską padoriai išrutulioti, o ne paliko tą „kaip anglas Valpurgijos naktį nuotykių ieškojo ir kaip jį Drakula išgelbėjo“ reikaliuką. Smagu buvo, rimtai. Duosiu kokius 7/10 vien dėl to.

Antra istorija vadinasi „Abelio Begeno Sugrįžimas“. Šioji visai nesužavėjo. Šiokio tokio siaubuko buvo, bet nebuvo Drakulos, tad sumečiau – naiviai tikėjausi, kad visose šešiuose jis apsireikš.

  Istorija pasakoja apie du šaunius vaikinus ir vieną gražuolę, kurią jie abu mylėjo, o ji mylėjo save. Kad ją vesti vienas vaikinas pagalbos tikėjosi iš Dievo, o kitas iš Velnio. Pasakojimas taip greit pratraukiamas pro akis, kad taip ir lieki be konkretesnio įspūdžio, tai duosiu kokius 4/10, taip.

Trečia istorija vadinasi „Kruvinos Rankos“.

  „Nors mano draugas įnirtingai gynėsi, buvo matyti, kad širdies gilumoje jis labai norėjo priimti mano pasiūlymą.“ 34p. Aha. Draugas gynėsi, kad netoleruoja laktozės, bet mačiau, kad jis labai nori stiklinės kefyro, tai per prievartą sugirdžiau.

  Dar viena komiška istorija. Sakau komiška, bet autorius iš tiesų nebandė savo siaubo istorijų padaryti juokinga. Tiesiog visokie King‘ai ir Lovecraft‘ai tiek išlepino, kad šitas skaitant juokinga buvo. O gal man tiesiog su galva negerai.

  Lengva istorija apie sąžinės iškankintą vyruką, kuris ieško savo nuodėmės išpirkimo. Beabejo – tradicinio, kai savo gyvybės kaina išgelbėji ką nors kitą. Įmaišytas lašelis misticizmo su angelais ir tuo viskas pabaigta. Nei blogai, nei gerai, net nežinau kaip. Duosiu 5/10 ir nepeiksiu.

Ketvirtoji istorija vadinosi „Žiurkės-Duobkasiai“. Na... Tarkim, gyveno kartą šaunus ir turtingas anglas, įsimylėjo, bet jos tėvai draudė jai tekėti iki jaunikis bus išbandytas. Metus uždraudė matytis, taip atseit meilę tikrindami. O anglas iš nuobodulio, jaunystės, paikystės ir kvailystės, šiukšlyne, taip, šiukšlyne, draugų ir nuotykių ieškot nuėjo. Rado. Ir dar kokių. Duosiu 4/10, daugiau negaliu.

Penkta istorija (sumaišiau, ana buvo penkta, o šita – ketvirta) vadinosi „Auksinių garbanų paslaptis“. Ši istorija jau šiek tiek geresnė, bent jau klasikiniu siaubu kvepia. Pasakojimas aišku vėl visiškai paprastas, apie neaiškų vyruką ir žiežulą kerštingąją. Bet va, jau miruoliai apsireiškia ir kiek geriau baimė perteikiama. Duosiu 6/10.

Na ir paskutinė istorija vadinosi „Čigonės Pranašystė“. Et, dar viena ne itin kokia istorija. Kaip ir teigia pavadinimas, ji apie čigonės pranašystę. Labai matyta situacija, kai žmonių gyvenimus tiesiog juodai sujaukia visokios pranašystės, tikros ar ne, kaip horoskopai, aiškiaregiai ir panašiai. Nesakau, kad tuo tikėti nereikia, tiesiog nereikia dėl to išprotėti, kaip, kad čia žmonės beveik padarė. Duosiu 6/10.

Bendrai imant knygelė rekomenduotina dviem žmonių tipam. Tiem kurie domisi Bram Stoker darbais ir gal net istorijomis apie Drakulą (bet tada užtenka perskaityti pačią pirmą istoriją, kurioje jis minimas) ir tiems, kurie laukia kažko eilėje, mat knyga prablaškys, bet nepavergs dėmesio. Duosiu kokius 5/10 apskritai imant ir pliusiuką už tai, kad autorius visgi išplėtė Drakulą iki geros istorijos.

Anotacija:  Šioje knygoje spausdinami 6 airių kilmės anglų rašytojo, siaubo (gotikinės) literatūros klasiko Bremo Stoukerio (1847-1912) apsakymai. Pirmasis apsakymas – „Svečiuose pas Drakulą“ – tai „juodraštinis“ garsiojo Bremo Stoukerio romano „Drakula“ variantas. Pirmą kartą šis apsakymas išspausdintas tik po rašytojo mirties, jo našlės ponios Florensės Brem Stouker rūpesčiu.  

Gustav Meyrink - Golemas

Pirmieji Gustav Meyrink knygos „Golemas“ (Der Golem; „Tyto Alba“ 2005; ISBN 9986-16-406-0; 254[2]p.) skyriai tiesiog laužo galvą kažkokiais nesuvokiamais, lyg karščiuojančio žmogaus regėtais vaizdais. Bet kai tampi vienu asmeniu, kai herojus pagaliau tampa vienu asmeniu, tapatybė patvirtinama, knyga nebepaleidžia.
  Okultinių ir kabalistinių reiškinių pilna knyga pasakoja apie vieno žydo, Antanazijaus Pertrano gyvenimą. Dabar tiksliai nebepasakysiu, bet viskas prasideda lyg ir nuo golemo pasirodymo žydų kvartale, Prahoje. Pačią istoriją tenka stebėti atidžiai, tad tai ne pirma knyga kurią imčiau atsipalaidavimui, mat tarp kasdienių dalykų – intrigų, gemų raižymo, žemiškų stebuklų darymo ir ištiso detektyvo, kuris beje turi to Dostojevskiško prieskonio – visur matyti ženklai, simboliai, senosios žinios. Manau skaityti tapo lengva, kai patį Petraną uždarė į kalėjimą – kontaktai su išore liko apriboti, vaizdai perteikiami aiškiau, mat kliudė limitas tų keturių sienų ir mažo langelio. Bet autorius ir ten rado ką stebuklo-tipo-magiško parodyti, tarkim įdomiai funkcionuojantį žmogų-somnambulą.
  Pats parašymas geras, geras ir vertimas, pasakojimas pateikia ir informacijos, kuri tikrai bus įdomi, ir tiesiog geros istorijos pilna. Su posūkiais ir puikiai išlaikyta intriga. Labai geras derinys viso to, ko reikia gerai, šiek tiek fantasmagoriškai knygai. Bet visgi patiks tikrai ne visiems, o nepatikti gali dėl to, kad pati savaime yra sunkoka, o pradžia – šiek tiek gąsdina painumu, mat sunku atskirti sapną nuo realybės. Vis tiek knygai duosiu stiprų 8/10 ir prisiminsiu kaip tikrai neprastą skaitalą.

Anotacija: Gustavo Meyrinko „Golemas“ – siaubo ir mistinės literatūros klasika, įkvėpusi daugybę XXa. Literatūros ir kino kūrėjų. Pagrindinio veikėjo ligotai sąmonei senovės baidyklė Golemas ir paslaptingieji Kabalos mokslai tampa keliu į pagijimą, laimę ir ramybę.

Dieter Breuers - Velnio Vardu

Būtent šią akimirką baigiau skaityti Dieter Breuers knygą "Velnio Vardu: Šiek tiek kitokia raganų ir jų persekiojimo istorija" (In Drei Teufels Namen: Die Etwas andere Geschichet der Hexen un ihrer verfolgung; Versus Aureus 2009; ISBN 978-9955-34-223-6; 344p.) Kažkaip norisi pasakyti "Pasakėlės apie galimas raganas".

"Kitaip nei Jėzus, mielai regėjęs aplink save moteris, jo įpėdiniai moterų bijojo kaip velnias švęsto vandens." 69p.

(Dar labai įdomu, kad tie velniai dažniausiai apibūdinti, kaip šalti kaip ledas. True Blood jei kas žiūrit serialą, tai žinot koki ten velnioniški vienuoliai gaudė raganas...) Taigi taigi. Knyga neįdomi, bet teisinga. Su istorinių faktų trupiniais ir galimomis istorijomis (kaip tai ar šitai GALĖJO įvykti) papasakoja mums, kad ne vien bažnyčia kalta dėl tūkstančių moterų kankinimų ir deginimų apšaukiant raganomis. Ir juo labiau, kad žudomos apkaltinus buvo ne vien moterys. Taip pat medžioti ir vyrai, ir netgi vaikai.
  Nors pati knyga parašyta gerai, puikiu stiliumi ir kitu atveju būtų tikrai įdomi - visgi pasakėlių būta per daug, o tikrų faktų kaip iš ties buvo - per mažai. Tai aišku suprantama, juk dokumentų daug tikrai neišliko, o vaizdą nupiešti tikrai reikėjo ir turbūt norėjosi. Bet ėmiau knygą tikrai ne su tikslu paskaityti to "vaizdo". O teko. Todėl taip trumpai šį kart - duodu 4/10. Ir imu tą knygą, kur man bibliotekininkė įbruko, kai karta ilgai su kitu būriu žmonių per prastą orą rinkausi kokią nors knygą. Tai Makso Frajaus "Atėjūnas". Gal gi bus gera.

"Velnio Vardu" Anotacija:
  Apie Raganas prirašyta daugybė knygų ir tikriausiai jokia kita tema ar istorinis fenomenas netgi mūsų dienomis nėra apaugęs bauginančiomis išankstinėmis nuostatomis, kaip isteriškas tariamų raganų persekiojimas. Teigiama, kad per tris šimtmečius būta beveik 60 000 aukų, paaukotų ant inkvizicijos laužo.
  Dieteris Breuersas, žinomas istorikas, germanistas ir žurnalistas, remdamasis gausiais istorijos šaltiniais ir archyviniais duomenimis, itin meistriškai ir meniškai atkuria viduramžių įvykius, savotiškai piešia anuos tolimus laikus ir bando svarstyti, ar iš tikrųjų tokių žiaurumų būta. Apie viduramžių Europą kausčiusius kliedus ir prietarus, žiaurią raganų medžioklę, inkvizicijos šėlsmą ir kankinimus jis pasakoja gyvai ir vaizdingai, tarsi kurdamas kriminalinį romaną. Iš rašytinių šaltinių žinomi moterų ir vyrų, persekiojamų tuomet kaip žiniuonės ar raganiai, vardai, jų gyvenimo fragmentai ir faktai sudaro knygos pagrindą. O visa kita, ką autorius mums pateikia, galėjo būti ar nebūti...

Rozmari Kūdikis

Knygą "Rozmari Kūdikis", parašytą Iros Levin, perskaičiau jau senokai ir visai nesusižavėjau. Pradžioje ir netgi per pusę, na, maždaug 3/4 knygos buvo neprasti. Intriga, dėl kurios net pats skaitytojas abejoja - o gal jai tikrai stogas pavažiavo? Juk būna. Ir jei būtų buvę - knyga būtų buvus tobula. Vietoje to, viskas baigėsi standartiškai ir gal net geriau.

Taip daug nepasakojant, pasakysiu, kad knyga pasakoja apie jauną porą - aktorių ir namų šeimininkę, labai dailią, moterišką merginą, kuri svajoja apie kūdikį. Jos vyras beabejo abejoja, juk karjera tokia svarbi, o čia vaikas tas - kada dėl savęs pagyventi? Gal net minčių apie garsenybės gyvenimą be žmonos turėjo. Įsikraustę į naują namą, kuris garsėja, kaip mistiškų žmogžudysčių ir savižudybių vieta, bet būsimai mamai kažkodėl atrodo lyg koks rojaus kampelis, susipažysta su senolių pora - kaimynais. Po vakaro ar dviejų, Rozmari vyras staiga džiugiai pasiūlo - na, pasidarykim tad vaiką, gi taip norėjai. Beabejo tame yra ir blogoji pusė, kurios žmonai nieks nepasako.

Pagal šią knygą yra ir filmas. Jis labai tiksliai atkartoja knygos siužeta ir jokių naujovių ar baisių netikslumų lyg ir nebuvo. Bet filmas visgi geresnis. Turi tokio senoviško šarmo, o Rozmari - itin daili moteris. Filmą beveik būtų galima pavadinti siaubo. Beveik. Daugiau okultiniu, mat šiais laikais, po Pjūklo, Klyksmo, Vaško Namų ir visos eilės kitokių gerų ir prastų siaubo filmų, tokiu nieko nebeįbauginsi.

Jei norit susipažint su istorija, tai ramiai pažiūrėkit filmą ir nieko neprarasit. Jei esat bibliofilai, tai turbūt verčiau jau pirma knygą griebt, kitaip filmas įbruks galvon herojų atvaizdus, o knyga turi labai šaunaus belaikiškumo, t.y. Rozmari tikrai nesunku įsivaizduoti, kaip jauną, jei ne šio, tai praeito dešimtmečio moterimi. Duosiu 5/10 ir nerekomenduosiu.