Allison van Diepen - The Vampire Stalker

  Po visų ilgų ir sunkių skaitymų norėjosi kažko lengvo. Dėjau knygas į Sena.Lt ir ši užkliuvo už akies. Plonoka, parašyta negailint popieriaus ir su gera anotacija, žadančia heroję, kuri įsimyli knygos herojų. Allison van Diepen ir jos knyga "The Vampire Stalker" (Vampyrų Medžiotojas; "Scholastic" 2011; ISBN 978-1407-12989-1; 250p. Goodreads) yra mano pirma pažintis su autore, ir, iš kart pasakysiu, blynas - neprisvilo. Visų pirma tai norėčiau ją pagirti už apsiskaitymą ir lengvą rašymo stilių. Labai nustebau kai panaudojo tą "string theory", apie dimensijas... Jei rasiu kokį naudingą video, apačioje teksto įdėsiu ir jums, tikrai įdomu.
  Eimė (Amy) - serijos apie vampyrus gerbėja, kurios istorija prasideda nuo stovėjimo eilėje, laukiant kada galės įsigyti antrąją trilogijos knygą. Priešingai nei jos dvi geriausios draugės, ji labiau žavisi tyliu ir niūriu Aleksandru Banksu, o ne jo žaviu, atlapaširdžiu pusbroliu Džeimsu. Iš tiesų, ji juo žavisi taip, jog kiti vaikinai jos nė nebedomina, o internete naudoja misis-aleksander-banks pseudonimą. Tad, nenuostabu, visos trys, kad ir kuriuo herojumi žavėjosi, knygą suryja per savaitgalį. Skirtumas tik tas, kad Eimės istorija nesibaigia. Greičiau jau tik prasideda, mat vieną vakarą, einant iš šokių, ją užpuola kažkoks antžmogis. O išgelbsti - vaikinas, neįtikėtinai panašus į Aleksandrą. Ką ten, jis taip ir prisistatė - Aleksandras Banksas. Kvailas kosplėjeriaus pokštas?
  Knyga tikrai nebloga, trumpa, lengvai skaitoma, bet smegenų nelydanti. Ji žinoma orientuota į tam tikrą skaitytojų ratą, bet man tai niekada netrukdė, ir čia - ne išimtis. Duosiu stiprų 7/10 ir tikrai pasidomėsiu kitais autorės veikalais. Maža ką ji dar turi. Labai mėgstu kai autoriai moka pasidomėti aprašoma tema PRIEŠ rašydami knygą (mat yra tokių, kurie pasidomi po to, teko susidurti).

Enid A. Goldberg & Norman Itzkowitz - Vlad the Impaler: The real count Dracula

  Kas dar nežino, tai aš renku visokias knygas apie Drakulą ir Ramzį Trečiajį, nors apie pastarąjį - ne su tokiu užsidegimu. Nusipirkau šią knygutę senokai, bet istorinę-biografinę Enid A. Goldberg ir Norman Itzkowitz knygą apie Vladą Drakulą "Vlad the Impaler: The Real Count Dracula" (Vladas Smeigikas: Tikrasis Grafas Drakula; A wicked history; "Scholastic" 2008; ISBN 0531125998; 128p.) perskaičiau tik dabar. Viršelis klykia "Vicious" (žiaurus), tad gero ir nesitikėjau.
  Knyga - plonytė, pilna iliustracijų, parašyta stambiu šriftu, prisėdai ir per valandą neliko, bet aš labai daug žymėjausi ir tikrinau, tai prireikė trijų dienų. Daug svarbių faktų - nepaminėti. Pasakyta "išdavė" ar "nesilaikė pažado", ar net "nužudė", o nei kaip, nei kas, nei kodėl - nepaminėta. Žodžiu - buvo žiaurus žudikas, nes buvo žiaurus žudikas, nesigilinkim. Man tai buvo pats didžiausias knygelės minusas, mat tik retuose intarpuose minima daugiau nei priešų propaganda, anekdotai ir "anot legendos". Kita vertus, buvo įdomu paskaityti ko gi mus moko. O moko mus, kad Drakula buvo Stalinas ir Hitleris. Tik, tada kyla klausimas, kodėl Rumunai, Bulgarai ir kai kurie aplink juos, jį mini su žodžiais "jis darė, ką reikėjo daryti".
  Taigi, kažkur prie galo mums lepteli, kad Vladas gynė Europą nuo turkų, kol anie stebėjo - kieno sostas atsilaisvins, kad užėmus, bet iš kart po to primena, jog jis nužudė mažiausiai 40,000 žmonių. Kitaip tariant, kaip istorinė-biografinė knygelė, ši verta gal kokių keturių iš dešimties, su sąlyga, kad netingėsi pasitikslint kiekvieno fakto, bei kas kart perskaitęs apie "bėgo, žudė, norėjo būt princu, žudė, bėgo" - klausi "kodėl?". Tačiau, iliustracijų čia tikrai daug, o kai kurie faktai - labai naudingi ir tikslūs, t.y. daugiausia tai datos, gimimo data, užėmimo data, perėmimo data, pergalės data ir taip toliau. Tad sudėjus minusus ir pliusus, duosiu knygelei 6/10, kad sąžiningai galėčiau pasakyti, jog išlaikiau nešališkumą.

Prie progos, pranešiu, kad nuo kovo 6d, t.y. rytojaus, manęs Lietuvoje nebus iki balandžio 1d., skaitysiu Anne Rice "Body Thief", serijoje tai knyga iš kart po Vampyrų Karalienės, tad tikiuosi išvers ją mums greitai ir galėsit papasakot man ir savo įspūdžius. Bėda tik ta, jog nežinau ar galėsiu ją aprašyti per tą laiką, kurį leisiu Anglijoje (įsivaizduokit sau, atostogos! Man!), tad belieka viltis, jog Nosferatu, being me, mokės to hook up. 

Suzanne Collins - Liepsnojantis įtūžis [3]

Gal būt tai šiek tiek keista, bet knygose mane dažnai labiausiai sužavi kitokių pasaulių, alternatyvių realybių ir panašiai – dainos. Ir štai, trečioje ir paskutinėje Suzanne Collins Bado Žaidynių trilogijos knygoje „Liepsnojantis įtūžis“ (Mockingjay; „Scholastic“ 2010; ISBN 978-1-407109-37-4; 455p.), mane papirko Ketnės daina strazdams, apie pakaruoklį.

  Iš pradžių viskas ir vėl sunkiai įsivažiavo, nei šis nei tas, veiksmo maža, jis nereikšmingas, kyla begalės klausimų apie kitus herojus, o autorė jų nė „negirdi“. Bet nuo antrosios knygos pusės viskas staiga ima intensyvėti. Ketnė ima visais abejoti, visais ir viskuo, tad gan greit susitelkia į šių, kitokio mąsto Bado Žaidynių tikslą, savo asmeninį tikslą – nužudyti Panemo prezidentą (ar jis Sniegas, ar Snovas koks nors? Kaip išvertė, gal kas pasakysit?), per kurį jos ir jos šeimos, bei artimųjų gyvenimas buvo taip drastiškai išdraskytas.

  Maištininkai stumiasi pirmyn, aplink – sprogimai, mutantai, spąstai ir mirtis po mirties. Tačiau niekas Ketnės neparuošė paskutiniai tragedijai, tragedijai, kurios ji mėgino išvengti nuo pat knygų pradžios. Net man buvo sunku suvokti kas gi įvyko. Ir dar baisiau – kas iš tiesų dėl to kaltas!

  Nukrypstant nuo šios knygos ir apimant visas, galiu drąsiai pasakyti, jog nors pirmoji knyga atrodė tikrai silpnai (beje, filmas mano supratimu – labai geras, įdomiai pastatytas), bet pati trilogija – nebloga ir verta paskaityti. Gan unikali pasaulio požiūriu (ne pačia post-apokaliptine idėja, bet bendru „kaltę išpirks nusikaltėlių vaikai, tiesioge to žodžio prasme“), ir kažkokiu užslėptu siaubu, kurį supranta tik tie, kurie pabuvojo arenoje, Žaidynėse. Tarkim imant tą auksinę trijulę, Ketnę ir jos vaikinus, tarp Geilo ir Pito (Pitas? Pytas? Peetas?) jaučiama praraja, ne varžovų, o absoliučiai skirtingų išgyvenimo lygių. Manau būtent dėl to, kad nepatyrė ką reiškia būti medžiojamam, Geilas pasirinko kiek drastiškesnį kelią, bet kas ten žino.

  Taigi, trumpai drūtai, knygai duosiu 9/10, o bendrai trilogijai – stiprų 8/10, ji verta paskaityti ir gal net turėti. 

Pirmoji knyga: Bado Žaidynės

Antroji knyga: Pavojinga Meilė

Suzanne Collins - Pavojinga Meilė (BŽ: 2)

Na va, antroji Suzanne Collins „Bado Žaidynių“ knyga „Pavojinga Meilė“ (Catching Fire; „scholastic“ 2009; ISBN 978-1407-10936-7; 472p.) jau kur kas geresnė. Pradžia vis dar tempėsi lyg iškramtyta guma, bet net iki vidurio nepriėjus vienas įtampos momentas keitėsi kitu. Beje, kas per velnias su ta „Pavojinga Meile“? Pagal knygos tematiką reikėjo vadint „Kibirkštim“ ar „Įsiplieskimu“ ar bent jau „Pavojingomis liepsnomis“, mat tos meilės čia tik antram plane, o ir tos pačios – praleisi ir nieko neprarasi.

  Veiksmo intensyvumas, auganti įtampa, štai ko trūko, kad knygos negalėčiau padėti į šalį. Skaitėsi sklandžiai ir greitai, ir užtrukau tik dėl didžiulio vertimo kurį gavau (juk reikia pateisinti savo vardą, jei jau drįstu juodint mūsų vertėjus, ar ne? Tušti žodžiai dar nieko nepapuošė), tad štai, dabar bent...

  Pirmoje knygoje sužinojome Bado Žaidynių sukūrimo istoriją – maištas tryliktoje apygardoje, kuri specializavosi grafito išgavime. Ją visiškai sunaikino, ir, kad niekas daugiau nesugalvotų priešintis sostinei – kasmet iš likusių apygardų paimama po dvi aukas, vaikiną ir merginą. Tai ženklas, tai – įspėjimas. Elkitės gražiai, mat nė vienas nesate saugus prieš visagalę Panemo Sostinę.

  Šioje knygoje su tryliktąja apygarda susipažįstame artimiau. Kaip visada – žmonėms brukama propaganda, dezinformacija ir t.t. Ir tik akylas stebėtojas per televiziją vis rodomuose griuvėsiuose gali įžiūrėti vilties kibirkštėlę – Strazdą Giesmininką (ar skundiką? Kuris ten iš jų buvo?). Nedaugelis težino, kad tryliktosios apygardos griuvėsiai televizijoje – šimtmečio senumo įrašas, o jų grafito kasyklos – miniatiūrinės. Tryliktoji apygarda slapčiomis tebėra grėsmė. Jei nepavojinga pati savaime, tai pavojinga kaip laisvės simbolis.

  Kaip ir kasmet surengiamos Bado Žaidynės. Tačiau kas 25-metus pažymima lyg ir sukaktis. Nepamenu ar knygoje buvo minėta kas nutiko pirmaisiais, 25-aisiais metais, bet antrojo 25-mečio sukaktyje, t.y. 50-osiose Bado Žaidynėse laimėjo 12-oji apygarda ir jos prasigėręs pasididžiavimas. Ir štai, kaip tyčia, šiemet – 75-oji sukaktis. Kas 25-erius metus iš prieš 75-erius metus užpildytos dėžutės ištraukiama kortelė su skaičiumi (25-50-75-100...). Juose seniai surašytos temos, kaip vyks sukakties žaidynės. 50-aisiais metais – aukų imta dvigubai daugiau, po dvi merginas ir po du vaikinus iš apygardos. 75-ųjų metų tema šokiravo net ir Panemo Sostinę...

  Taigi, taigi. Duosiu tvirtą 9/10. Pagaliau matau, kuo šiuos knygos taip pakerėjo tokią didelę auditoriją, nors pirmosios knygos „puikumas“ palyginus su antrąja – juokingai išpūstas. Gaila tik Ketnės stilisto, baisoka akimirka... Beje, mano knygos angliškos, tad jei kas pamatysit, jog kažką vadinu netinkamu vardu – prašom pataisyti, stengiuos iš lietuviškos e-versijos išrankiot pavadinimus kurių reikia, bet galiu iš užsimiršt. 

Bado Žaidynės [1]

Suzanne Collins - Bado Žaidynės [1]

Dabar, kai jau atidaviau lietuvišką Suzanne Collins „Bado Žaidynių“ (The Hunger Games; „Scholastic“ 2008; ISBN 978-1407-13207-5; 454p.) knygą, galiu papasakot įspūdžius apie savo anglišką versiją.

  „District Twelve. Where you can starve to death in safety.“ 7p.

  Knyga siūbuoja nuo – oho, super – iki – numirsiu jei reikės dar lapą šito šlamšto perskaityt. Bendram kontekste autorės žodis kodėl ir kaip gimė šios knygos man padarė didžiausią įspūdį ir būtent dėl idėjos už Bado Žaidynių šios knygos nedrįsiu supeikti.

  Pradžioje viskas kaip ir neblogai. Sužinome, kad Šiaurės Amerika „dabar“ padalinta į apygardas su sostine, kurią taip gudriai ir vadina – Panemo Sostine. Kažkada apygardų buvo trylika, bet sukilimo metu ji buvo absoliučiai sunaikinta, žmonės, moterys, vaikai, vyrai – išžudyti be gailesčio. Ir kad kitos apygardos nesugalvotų, jog būtų smagu kelti maištą, revoliuciją – kas met rengiamos Bado Žaidynės, kai iš kiekvienos apygardos paimama po vieną vaikiną ir po vieną merginą, kad iki mirties kautųsi arenoje pergalės ir gerovės vardan. Nugalėtojas gauna viską – naujus namus, maistą, jo apygarda irgi aprūpinama. Bet esmė – nuolatos tiems žmonėms priminti – jūs galite būti sunaikinti, bet kada, tad darykit ką darot, badaukit, mirkit, dirbkit ir visa tai – su plačia šypsena ir dėkingumu Sostinei.

  Pagrindinė herojė – Katniss (lietuviškai – Ketnė, nors mano supratimu tada jau Ketnisė labiau tiktų, pabrėžtinai dvi s raidės, o mums vis vien nerūpi, ar ne?)  - sunkaus gyvenimo užgrūdinta šiemet turėjo visą saują lapelių su savo vardu, tad rizika buvo nemaža. O jos jaunoji sesutė – vos vieną prieš visas apygardos merginas. Ir lai šansai būna jums palankūs...

  Patiko man jos draugai, tarkim Geilas, visai šaunus, paprastas vaikinas. Ir ta mergina, jų apygardos mero dukra. O štai pati Ketnė sugebėjo daug ir gražiai erzinti su tuo – gal myliu, nežinau, turbūt ne, bet gal... To buvo tiek daug, kad jau net pro akis praleist, kaip kad Sukės skudurų kiekio ir tipo, praleist nebegalėjau. Ir tai buvo labiausiai man šią knygą nusmukinusi dalis. Visai kitas lygis, tiek aš nepakeliu, juoba iš tokios nuolat piktos ir užsispyrusios merginos. Atskirai dar būtų nieko, bet kartu – jaučiaus kaip tarp dviejų stumiančių magnetų.

  Na, bet tarkim ta svarbesnė knygos dalis, apie kovą, revoliucijos kibirkštį, proto jėgą prieš fizinę – visa tai buvo šaunu. Kai kovoja tokio amžiaus žmonės, negali nesusimąstyti ko vardan, kuo motyvuoti jie stengiasi išlikti gyvi ir kaip teisinga jiems visa tai atrodo.

  Tad su gaida „tikėkimės, ateitis mums nusimato ne tokia baisi“, duosiu knygai 6/10. Ji gera, tikrai, daug naujų įdomių dalykų ir taip toliau. Bet su dviem vienos merginos mylimais vaikinais gal jau baikim...