Trečioji Anne Rice „Vampyrų Kronikos“ knyga „Prakeiktųjų Karalienė“ (The Queen of the Damned; „Obuolys“ 2012; ISBN 978-609-403-324-7; 782 [2]p.) sukėlė man iki šiol neturėtų bėdų. Tiksliau, turėtų, bet ne tokiu mastu, kad leidyklai tektų (aišku, nemokamai) atsiųsti visai naują knygos kopiją. Bet už tad „Obuolys“ ir jo pusiau prasti, tragiški ir neblogi vertimai, bet kitokie minusai, užsitarnavo naujai mano pagarbą savo paslaugumu ir nestokojamu bendravimu, atsakymais. O dabar apie pačią knygą...
„- Velniai tave
griebtų, pats ir skambink! – užriaumojo Danielius. – Sulaukei penkių šimtų metų ir nemoki naudotis
telefonu? Skaityk instrukcijas. Gal tu – nemirtingas idiotas?“ 137p.
Istorija vėl
pasakojama Lestato, t.y. knygą „parašė“ jis, susirinkęs atitinkamą informaciją
iš paskutinių (tai ne visai tiesa, bet ilgai lauksit, kol sužinosit tai, ką aš
jau žinau iš vėlesnės knygų kronikos dalies „Blackwood Farm“) gyvų likusių
vampyrų saujelės. Įdomu pasidaro tik kai Džesė, jauna mergina su ypatingais
sugebėjimais, papasakoja savo istoriją, Didžiosios Šeimos istoriją ir
Talamaskos istorijos kruopelytė (tai tarsi tokia organizacija, kuri tiria
paranormalius reiškinius, nesakykit, ir jūs norėtumėt nosį įkišti ir su tokia
padirbėt, Nosferatai mano). Visad mėgau skaityti apie žmones su silpnybe
knygoms, istorijai ir istoriniams dokumentams ar veikalams. Tada ir kitokių
įdomių dalykų pasipila, tarkim, papasakojama, kaip iš tiesų atsirado pirmieji
vampyrai. Bet pati atomazga, ne šios istorijos konkrečiai, bet knygos atomazga,
manęs nesužavėjo. Taip ir nepajutau ten turėjusios kilti įtampos. Viskas tik
bum, tik bam ir ilgai malus liežuviais – pergalė sąlyginų geniečių pusėje.
Viską išgelbsti pats Lestatas, t.y. kad knyga nesmuktų skaitytojo akyse, ji čia
nebaigiama. Toliau seka gan smagus bandymas iš likusių gyvų vampyrų sudaryti
tarsi uždarą ratą, kuris turėtų amžinai tokiu likti. Bet maištingasis princas
tokiu nebūtų, jei laikytųsi jam primestų taisyklių ir liautųsi išsidirbinėjęs
ir daręs ką nori. Pabaigė viską puikiai, su gera užuomina į ateinančius
nuotykius ir dar geresne juoko doze, kai vargšelis Luisas sprogo iš pykčio, o
Lestatas sprogo iš juoko, kartu su manim, beje.
Na va tad, su
nauja pagarba Obuoliui ketinu ir toliau pirkti šios serijos lietuviškas knygas,
net jei ateityj planuoju įsitaisyt visas originalo kalba (bus kam šitas
padovanot). Netgi nepaisysiu to pusėtino vertimo (vaistų su narkotikais, ypač
raminamųjų, maišyt nereikėtų, ponas Ž. Lukoševičiau). Knygai duosiu 8/10 su
pliusu ir su baisiu nekantrumu lauksiu kitos knygos. Iš patikimų šaltinių (Gyvenimas su Iltimis) žinau, kad bus dar sočiai gerų istorijų.
