Dmitry Glukhovsky - Metro 2035 [3]

Iš kart sakau, jog labai pykstu. Paskutinė Dmitry Glukhovsky Metro knyga "Metro 2035" (ISBN 1539930726; 497p.; Goodreads), kurios mums, nors žadėjo, bet dar neišvertė, sugriovė viską, kas tose knygose buvo nuostabu. Dabar tai eilinė Šachtos istorija, pilna skylių idėjose, ir paneigtų prieš tai teigtų tiesų.

Artiomas, galai žino kokių idėjų skatinamas, vis prašosi laukan. Ten ropščiasi į aukščiausius pastatus, beje, netrukdomas jokių pabaisų, ir radiju bando kontaktuoti su pasauliu, su viltimi, jog Maskvos Metro, kuriame jis - herojus, išgelbėjęs juos nuo Tamsiųjų, nėra vienintelė likusi žmonija. Tik jo paties stotis žino tiesą, ir laiko jį silpnapročiu, kuriam Tamsieji praskystino smegenis, o nuolatinė radiacijos dozė - efekto negerina. Pamažu jie vis labiau pyksta, ko jis ten eina, mat eidamas - ko parneša? Negali būti sveika, taip dažnai atidarinėti liukus į paviršių, kur radiacija, ir dar galai žino kas. Ir dar tas grybų maras, grybų, kuriais jų stotis garsėja, ir kuriais minta bene visas Metro... Ar tai tik nebus jo darbas?

Į Artiomo stotį atvyksta ir Homeras, trokšdamas išgirsti herojaus istoriją iš jo paties lūpų, ir parašyti knygą. Galų gale, juk jį minėjo ne tik Mileris (Melnikas), bet ir pats Hanteris. Jis turi pamatyti šį legendinį vaikiną, ir gal būt sužinoti, kodėl jis, vienintelis jis, Tamsiuosius sunaikinęs Artiomas, mano, jog padarė baisią klaidą...

Mylėjau pirmą knygą, mat ten tamsoje nieko nebuvo tikro. Negalėjai pasikliauti savo juslėmis. Negalėjai žinoti, ar tai ką girdi yra tikra, ar tik tamsa skverbiasi pro ausis. Ir Tamsieji, kokia įdomi idėja - žmonių, ir radiacijoje gyvenančių padarų galima simbiozė. Mylėjau ir antrą knygą. Hanterio kova prieš savo tamsiąją pusę, Tamsiujų sužalotas protas ir siela. Jie bandė kalbėti, bet buvo pernelyg skirtingi, ir to pasekoje - silpnesnis, žmogus, perdegė. Ir tada šitas mėšlas, šita knyga. Nieko nebuvo, nieks neįvyko, viskas - melai, nesąmonės, išsigalvojimai, baisus susireikšminimas, ir dūmų šou. Net parašyta vidutiniškai, veiksmas kartojasi, kelios intensyvesnės scenos - nebegelbėjo. Duodu 5/10, iš gerų norų, ir nuo šiol apsimesiu, jog Metro turėjo tik dvi knygas, ir du jas papildančius žaidimus. Šita knyga buvo apie Metro auginamus grybus.

Metro 2035 ?

Dmitry Glukhovsky supažindino mane su post apokaliptiniu žanru ir parodė kokios geros gali būti siaubo knygos (manau, jog "nesveika" per daug skaityti vieną žanrą, mat ima trūkti naujovių, viskas, atrodo, kartojasi - ko pasekoje net Kingas man daug įspūdžio nebepalikdavo, tai nedaug ir skaičiau). Ir, jei neklystu, tai Metro 2033 buvo pirma knyga dėl kurios negalėjau užmigti, nes vis norėjau paskaityti daugiau. Tiesą pasakius, kai jau užmigdavau, ne kartą sapnavau visokių baisybių, tai dar ir tai...

Rusiškai skaityti man sunku, tad žinoma skaičiau šių knygų vertimus (Futu.re dar neperskaičiau, kol kas jos tiesiog neturiu). Pats pirmas turimas, kaip skaičiusieji žino, buvo itin prastai išverstas mūsų prastų vertimų grandų, kurių net minėti nereikia. Bet laimei, Novelita apsiėmė šiuo reikalu ir pateikė mums ir pirmą, ir antrą knygas gražiai sutvarkytas ir apipavidalintas. Antra knyga pilna tikrai nuostabių iliustracijų.

Pamenu, kai jas baigiau, norėjosi sienom lipti. Taip kartais po gerų knygų būna: išmuša iš vėžių, po to net skaityt kažko kito ilgokai nesinori, gyveni likučiais to, ką jau išgyvenai. O juk istorija buvo tokia gera! Trečio Pasaulinio Karo metu pasaulis sunaikinamas atominių bombų, ko pasekoje paviršius - nebegyvenamas žmonėms. Jų likučiai glaudžiasi Maskvos Metro tuneliuose, pritaikytuose bombardavimo atvejais atstoti slėptuvę. Paviršiun lipa tik patys drąsiausi, ar patys desperatiškiausi, su viltimi rasti ką nors naudingo. Ten - pilna mutavusių žvėrių, baisių monstrų veikiančių ne tik nagais ir dantimis, bet ir kažkur giliau, sąmonės lygyje. Juk iš Kremliaus, su jo hipnotizuojančia raudona žvaigžde dar niekas negrįžo... Tuneliuose žinoma irgi yra pabaisų, bet į baisesnių teritorijas kaip ir nereikia eiti, kol esama praėjimų kitur, o blogiausiu atveju: esama tam tikros armijos, kuri ateitų padėti. Smulkesnius tuo tarpu sudoroja vietinė stoties apsauga ir šiaip visokie medžiotojai, ar tiesiog alkani žmonės. Baisiausi padarai yra ne visi šie, o tie, kurie gyvendami paviršiuje - bando leistis į Metro. Kažkada kažkas paliko atvertą praėjimą, ir pro jį dabar plūsta patys baisiausi kadanors žmonijos sutikti sutvėrimai. Jų oda - juoda ir žvilgi, akys didelės ir dar tamsesnės. Jų nesustabdo nei automatų salvės, nei ugnis... Kritusį seka kitas, o tas nekrinta net ištuštinus apkabą. Kas jie? Žmonijos pražūtis, ar naujas žingsnis evoliucijoje?

Kai baigiau knygas susizgribau, jog esama žaidimo. Tada dar buvo tik pirmas, Metro 2033 FPS (pirmo asmens šaudyklė, siaubo žanras), o fps aš labai nemėgstu, greit užsupa. Bet istorija buvo tokia pat įtraukianti, tad sužaidžiau iki galo, ir vos pasirodė antras žaidimas Metro: Last Light - griebiau ir tą. Galų gale, juk jau žinojau, kad Metro 2035 bus šio žaidimo tęsinys.

Taip, taigi. Metro 2035 buvo žadėtas dar pernai, ar gal net užpernai. Bet tik ganėtinai neseniai buvo išleista Rusijoje, o tada ir Lenkijoje. Angliškas vertimas vis dar ruošiamas. Nežinau, kaip jūs, bet aš jau nesitikiu, kad mūsų leidėjai tęs serijas, ypač jei prie serijos prikišęs nagus Obuolys (Vampyrų Kronikų spėju nebesulauksime). Bet apie Novelitą mažai žinojau: kai knyga gera, tai kažkaip ir nekrenta į akis kas ją išleido. Nežinojau, todėl nupėdinau į jų puslapį ir tiesiog paklausiau: ar bus Metro 2035 ir mums?

Taip, bus. 

Ačiū, Novelita!

Dmitry Glukhovsky - Metro 2034 [2]

  Ši Dmitry Glukhovsky knyga, "Metro 2034" ("Novelita" 2012; ISBN 978-609-95436-2-8; ) tokio gilaus įspūdžio gal ir nepaliko, bet vieną dalyką patvirtino - tai tos knygos, kurias perskaičius neįmanoma iš kart griebt kažko kito. Reikia bent dienos, kad viskas susigulėtų ir sugebėtum paleisti istoriją ir jos veikėjus.
  Istorija tęsiasi ir šį kart ji sukasi apie medžioklį Hanterį, kuris praeitoje knygoje vadintas Chanteriu. Ėmėsi kiti verst, daug geriau išversta, bet daug versta dalykų, kurių mano supratimu arba nereikėjo versti, arba nereikėjo aiškinti tiksliai nežinant ar paaiškinimas teisingas. Ne per daug, tad apie tai užsičiaupiu. Dėl to ką padarė prieš metus, prieš ką pakėlė ranką praeitoje knygoje, ne tik Hanteris bet ir Artiomas šiek tiek pamišo ir tik vienas iš jų sugebėjo sugrįžti į "priežasties gyventi" vėžias. Nors turbūt abu tebesiekia kokio nors atleidimo sielai.
  Metro vis dar kupinas pabaisų, mutantų ir blogiausia - ligų proveržių. Kaip kovoti su maru, kuris kartą jau nusinešė per porą tūkstančių Metro gyventojų? Vaistai? Neegzistuoja arba yra nežinomi. Tėra tik viena visa apvalanti priemonė - ugnis. Bet koks žmogus, koks tamsusis herojus sugebės pasmerkti dvi ar net tris stotis mirčiai, tam, kad išgyventu likusieji?
  Šį kartą istorija bandė virsti epu, o epai neapsieina be didingos ir tragiškos meilės istorijos. Tam reikia dviejų absoliučiai skirtingų padarų. Tarkim - viskam abejingos žudymo mašinos, bene grįžusios tiesiai iš pragaro, ir naivios būtybės, kuri tiki atleidimo ir stebuklo galia. Atrodo net iki pusės knygos mane vertė dantim griežt Sašos, tos naiviosios septyniolikametės būtybės (o Hanteriui beje kiek? Keturiasdešimt?)  pakvaišusi meilė, mat rėmėsi ji tokiais pasisakymais kaip: "Jis norėjo, kad dukra užaugusi būtų ne gebenė, o laivų statybai tinkama pušis, bet pamiršo, jog tai prieštarauja moters prigimčiai."... Ir vis vien turėdavau sau iš nagų plėšt skaityklę, mat priežastis skaityti sekė priežastį. Tai čia žiūrėk, senio Homero filosofija, neįdomu man, Artiomas įdomiau prisigalvodavo, negi pabaigsiu po jo? O, o štai Hanteris veikia, dar šitą paskaitysiu. Ak, skyrius baigėsi, negi paliksiu naują net nepradėtą... Galiausiai vėl dvidešimt lapų šiandien teturėjau.
  Nepaisant visko, knyga kupina įtampos, įdomybių ir taip toliau. Tai ne ta 2033-ųjų knyga, kur nieko nėra tikro, tik juoda tamsa. Čia gi - viskas realu, tik Mirtis - abejotina. Ir nors iki trečdalio knygos sau sakiau, kad neturiu už ką šios knygos dėt prie mėgiamiausių, bet kai šiandien užverčiau paskutinius lapus, ir išgirdau ausyse tvinkčiojant pulsą, kai epilogą antrą kart griebiausi skaityt, kad tik įsitikinčiau, jog viskas buvo taip, ir ne kitaip, tapo aišku, kad prie mėgiamiausių ji keliaus. 10-10.

Pirmoji Dalis: Metro 2033

Žudo šios nelemtos knygos, tęsinys dar galai žino kur, o man norisi daugiau turbūt labiau mesti rūkyti bandančiam, praleidusiam pusdienį be nikotino... 

Dmitry Glukhovsky - Metro 2033

Vėl rusų autorius imasi rašyti postapokaliptine tema, ir vėl nenuvilia. Dmitry Glukhovsky, su savo neįtikėtina, filosofiška siaubo ir žmogiškumo kupina knyga "Metro 2033" ("Didlaukiai" 2011; ISBN 978-609-95217-2-5; 447p.) pradžiugino turbūt net labiau nei koks nors ten "Raganius iš Didžiojo Kijevo". Tik, kaip man dabar paaiškint, kas gi ten tokio įvyko?
  Kai skaičiau, beveik ištisai klausiausi šios dainos "Phoenix" (viskas legalu), ar šios muzikos, nežinau, kaip pavadinti. Automatų salvės, ir tie keli žodžiai "Deadman walking" (mirtininkas eina), ar "will we ever be free?" (ar kada būsim laisvi?), labai tiko prie bendro vaizdo to, kas liko iš žemės. O liko nedaug, tik tamsūs, baimės ir mirties kupini tuneliai, kuriuose pasislėpė žmonijos likučiai po to, kai ant jų gražiosios Maskvos numetė branduolinį ir biologinį ginklus. Už tunelių ribų - radiacija, mutantai, monstrai ir dar viena mirties forma.
  Artiomas, jaunas vaikinukas, atsidūręs metro tuneliuose būdamas apie trejų metų. Jis sunkiai beprisimena savo motiną, bet gyvena su dėde Saša, kurį kuo tvirčiausiai laiko savo patėviu. Galų gale, tai jis išgelbėjo jį nuo to, kas pražudė jo motiną ir visą stotį. Ir atrodo, na, gyventų jie sau ramiai, betgi ir jų tunelyje kažkokia velniava dedasi. Iš viršaus, pro kvailų berniūkščių paliktą angą iki stoties prišliaužti vis bando juočkiai. Mutantai stora juoda oda, akimis be vyzdžių, su kraupiais telepatiniais sugebėjimais. Net patyrę kariai nenori nugaros tuneliui atsukti, ir atgal grįžta atbulomis. Kiti gi pasiduoda juočkių įtaigai ir vis mažiau nori gyventi, nebemato prasmės. Mat kai tamsoje išgirsti kauksmą - jau vėlu. Šūviais juos vos pavyksta pakirsti, mat jie stojas ir eina toliau, iki belieka tik gabalai, kurie pavieniui judėti nesugeba. Ir blogiausia, kad jų vis daugėja, o šaudmenys - aukso vertės.
  Metro esama narsių karių, vadinamų Medžiokliais ir Stalkeriais. Jie eina į paviršių, apsiginklavę nuo galvos iki kojų, su apsauginiais kostiumais, ir parneša to, ko žmonėms apačioje labiausiai reikia - degalų, šiokių tokių maisto produktų, medienos ir taip toliau. Iš tiesų tai, jei gali susimokėti, gali prašyti ko tik nori - fotelio, knygos, grotų, kur ankščiau kaimyno langus paviršiuje dengė. Tie patys vyrai paviršių spėja ir patyrinėti. Jie - geriausia ką žmogus turi tarp savęs ir monstrų. Ir štai vienas toks, kažin kur nugirdęs apie Artiomo stoties juočkius - užklysta ten. Artiomas jam tiek nuoširdžiai, kiek gali, nupasakoja kaip jo spėjimu tie juočkiai sugebėjo jų stotį rast ir per kur jie lenda. Artiomo įtikinėti, kad pavojus - rimtas, beabejo nereikia, tad kai Chanteris jam perduoda užkimštą gilzę ir įspėja, kad jei po poros dienų negrįš - tuoj pat mautų į Polisą įspėti kitų, Artiomas nors ir su baime, bet išeina pasitikti likimo.
  Va čia ir prasideda visa tai, nuo ko neįmanoma atsiplėšti. Ar įsivaizduojat gyvenimą, kai tamsoje negali tikėti nė viena savo jusle? Kai tavo geriausias draugas, su kuriuo bendravai nuo penkerių - gali pasirodyti, tik tavo vaizduotės padariniu? Kai žmogus krenta negyvas prieš tai tau pasakęs - manęs čia nebėra. Eini tamsoje, nė savo kūno joje nebesuvokdamas, ir tik skaičiuoji pabėgius po kojomis. O prie tavęs artėja žingsniai. Aidas? O gal tikri žingsniai? Sustoji, ir žingsniai stoja. Eini - ir žingsniai eina. Ir staiga prie ausies tau kažin kas nežmogiškas liepia sustoti, palaukti, mat toliau eiti kol kas pavojinga...
  Nesugebėsiu jums perteikt kiek daug neįtikėtinų dalykų yra šioje knygoje. Kaip viskas puikiai gula į vietas, kaip autorius gerai užrišo beveik visus mazgus. Ir kaip skausmingai viskas baigėsi, man iki šiol ausyse tvinkčioja.
  Taip, vertimas prastokas, redagavimo žymių beveik nerasta, bet skaitydavau iki pradėdavo aušti, o tada ilgai neužmigdavau, mat iš galvos neišeidavo tuneliai, garsai, vaizdai. Rusiškas humoras aišku kiek suminkština tą apvalkalą, bet po galais, na ir pasakojimas. Su tokiu įkarščiu jokio tęsinio neieškojau, juoba, kad tęsinį jau ir pradėjau. Duodu knygai 10/10 ir keliu į mėgiamiausių sąrašą. Ir nieko čia dorai net nepapasakojau, bet patys pagalvokit, tekste trūko raidžių, net žodis kartais "dingdavo", o aš tik puse sakinio tai paminėjau. Net su "Raudonuoju Drakonu" juk daugiau siutau.

  Yra ir FPS žaidimas, jau po mėnesio bus ir antras, dar nežaidžiau ir nežinau ar žaisiu, FPS man ne itin patinka, bet jei kas jau turėjot progą uždėt ant jo/jų leteną - pasidalinkit įspūdžiais ir su manim.