Rodomi pranešimai su žymėmis Viktor Pelevin. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Viktor Pelevin. Rodyti visus pranešimus

2013 m. spalio 28 d., pirmadienis

Viktor Pelevin - Šventoji Vilkolakio Knyga



  O, kad sugebėčiau jums perteikti, kaip labai mane stebina Viktor Pelevin. Štai tęsiu pažintį, perskaičiau "Šventąją Vilkolakio Knygą" (Svyashchennaya Kniga Oborotnya; The Sacred Book of the Werewolf; "Jotema" 2006; ISBN 9955-13-047-4; 264p.) ir tiesiog nebežinau kur man ir besidėti. Tokia grubia kalba, pilna necenzūrinių žodžių, išreikšti tokie geri dalykai. Bet gal todėl jie ir tapo suprantamais, tie geri dalykai, kad išreikšti grubiai, lyg paauglių šutvei, kurie negali prisiversti daiktų vadinti paprastais jų vardais.
  Istorija čia mums pasakoja apie vilkolakę-lapę A Chuli. Ji jau tūkstantmečius gyvena sau, prasmės tame gyvenime ieško, ir kartais - vilkatų mesijo, viršvilkolakio pasidairo. Tiesa, kai veiksmas vyksta knygoje, tai ji jį jau suradus, bet papasakoti būtų tolygu atimti iš kiekvieno mano nosferato saldainius. Jos gyvenimo filosofija paprasta - sukurk iliuziją, imk už tai pinigus ir gyvenk. O lapės iliuziją kuria kokybišką. Jei viena tau įteigs, kad ji tau ką tik rimbu nugarą išvanojo, tai ir randai ir sopuliai ir popos liks, o ji sėdės sau, knygą skaitys, kol tu ten žaizdas laižysies. Viso to jai užtenka iki sutinka generolą Aleksandrą Pilkąjį. Jis ją pavilioja pasaka apie Gražuolę ir Pabaisą, kurią ji jam sugadino, paaiškinus galimą potekstę. Atsiprašydama tad pateikia jam Raudonkepuraitės pasaką, tik bėda, jog jos lapės kerai jo kažkodėl neveikia... (o čia ir paaiškėjo, ko jis jai tą pasaką apie Gražuolę ir Pabaisą bruko).
  Įdomu, nes... Nes vilkolakis čia yra gyvūnas, kuris pasiverčia žmogumi. Na, gal net ne gyvūnas, o piktoji dvasia... Įdomu, nes rusai labai gražiai ir buitiškai vaizduoja meilę. Įdomu, nes tai pati ta filosofija, kurią gali praryti arba kramtyti - nori - užmiršk, nori - gyvenk. Duosiu 10/10, bet prie mėgiamiausių nedėsiu - per sunku buvo įsivažiuoti ir to nepamiršau. (Skaitant Metro 2033 - įsivažiavimas užsimiršo)

2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Viktor Pelevin - Empire V



Viktor Pelevin knygą „Empire V“ (Ampir „V“; Jotema 2009; ISBN 978-9955-13-201-1; 296p.) galėčiau ir keikti ir bučiuoti. Buvo momentų, kai jau maniau – perskaitysiu ir kišiu kur į toliausią lentynų kampą, kad daugiau nematyčiau, bet kaip dažnai nutinka – kuo tolyn, tuo geryn, viskas darosi aiškiau ir vis įdomiau. Taip ir čia, ta mažytė intrigėlė, gerai išlaikyta iki pat paskutinių poros skyrių, tie keisti herojai su itin aiškiai juntamu rusišku prieskoniu (manau tie, kurie užaugo su Dvylika Kėdžių, Šūriko Nuotykiais, Likimo Ironija ir panašiai – irgi pastebi skirtumą tark humoro ir rusiško humoro, nors tai nedaro nė vieno jų kuo nors blogesniu).

  „Dabar žinau, kad jų [žvaigždžių] dygūs taškeliai – tai skylutės šarvuose, kurie mus saugo nuo negailestingo šviesos okeano.“ 255p.

  Kaip jau galima iš pavadinimo skambesio spėti, tai dar viena knyga apie vampyrus. Jų dar turiu užtektinai, kad ir toliau panervinčiau tuos, kuriems jie jau iki gyvo kaulo įsikirto, deja tik gerb. Grafo Drakulos mažėja spėriai. O šioje knygoje jis paminėtas ir ne kartą, dažnai su komiškais pasisakymais. Bet pradėti reikėtų ne nuo čia, tik bėda – nežinau nuo kur pradėti. Viskas kaip ir aišku – jaunuolis Roma gimė ant griūvančios tarybų sąjungos ir visą savo gyvenimą kažkaip vis bijojo tų vampyrų, labiau nei bet ko kito, bet jei tam ir neturėjo pagrindo, ar bent manė neturįs. Ir čia, vieną dieną, tęsdamas bjaurią egzistenciją, kur net su visais mokslais tesi vertas tik dėžes sandėlyj krauti, jis atsipeikėja pririštas prie gimnastikos sienelės (taip, čia ir aš turėjau šiokių tokių minčių su „kas per... juk tai kaip ir svetainė, salonas, kas per gimnastikos sienelė?“), priešais varno formos kauke prisidengusį vyruką, kuris beria jam jo gyvenimą, mėgindamas ir save ir jį įtikinti – šis egzempliorius tiks tęsti juodo vampyrų darbo.
  Herojus aišku dvejoja, bet pasirinkimo jam nieks neduoda. Čia toks gyvybės ir mirties reikalas, ir ne vampyro ar žmogaus gyvybės, o kažkokios įkalintos, tamsios ir baisios būtybės, tarkim, dieviško prado būtybės. Patiko man susivėlusios Romos/Ramos mintys, jo neišsemiami klausimai, po kurių pačiam norisi paklaust – negali tu tiesiog gyvent ir neklausinėt kodėl gyveni, ar ne? Ir vampyrai čia čiulpia ne vien kraują, bet kol per visas tas filosofines prizmes perpranti tai kas gi toji jų ambrozija „Bablosas“ – knyga pasibaigt spėja. Na o mintis tikrai gera, paaiškina visą tą „varguolis tam ir gimė, kad vargtų“ reiškinį, nors skamba ir labai pesimistiškai. Vampyrų mitas pakoreguotas ir papildytas, bet visam kam yra labai geros priežastys, todėl negaliu pykt taip, kaip pykau ant Twilight autorės. Keistuoliai mokytojai, kurie turi įskiepyti „naujagimiui“ tonas informacijos – pagyvina šiaip jau monotonišką pasakojimą apie diskursus, glamūrus ir kažkokį ten dar velnią. Ir labai nepastebimai įmaišomas vienas didelis nuotykis. Tik vienas. Ir tikrai sunkokai pastebimas, mat informaciją įsisavinti – ne mano minkštam protui, tad vos nepražiopsojau skrydžių ir skraidančių galvų. Va taip tad, įdomi knyga apie kitokius vampyrus, tokius, kurie visai kaip žmonės, mano esą ant pačios piramidės viršūnėlės, hierarchijoj, tiek sudievintoj, jog gali spręsti, ar mano, kad tai jie sprendžia, kam lemta kilti aukščiau, o kas ir liks tik žemės kirminėliu.
  Duosiu knygai 8/10. Taip ir nesupratau iki galo, kame ir kaip ten tas diskursas pas juos pasireiškė, bet kai kurios mintys paliko malonią šilumą kažkur už akių. Vampyrai, nors pateikti kaip iš mito išlindę padarai – neturi ryškaus mitologinio vaizdo, t.y. mano supratimu tie žmogeliai taip ir liko – tik žmogeliai, tiesiog gavo šansą pabūti kažko kito vasalais. O ko, beje, čia jau tikrai baisus ir klaikiai tamsus mitas, man pasirodęs šiurpesniu už bet kokį gerklę plėšiantį ir kraują lakantį vampyrą. Tie padarai minta kur kas reikšmingesniu dalyku...

P.S. nežinau ar pastebėjot, bet kiekviena knyga kažkaip įtakoja mano gebėjimą parašyti atsiliepimą, tad kuo painesnė knyga, kuo giliau reikia žiūrėti, kad surastum tą vieną žodį ar sakinį – tuo labiau priveliu minčių, idėjų ir pan., iki tekstas net man tampa kaži koks apraizgytas kuo nereikia...

Anotacija:  Vienas populiariausių rusų rašytojų V. Pelerinas savo romane „Empire ‚V‘“, pasitelkęs šmaikščią postmodernizmo stilistiką, savaip perrašo ir pritaiko nūdienos realijomis literatūroje žinomą vampyrų temą. Tačiau kitaip negu jo pirmtakai, autorius nesistengia skaitytojo įbauginti – rašytojui daug svarbesni valdžios, viešpatavimo, pinigų, dabartinės socialinės sanklodos, gyvenimo prasmės filosofiniai aspektai. Visa tai perteikiama kaip jauno vaikino Romano Štorkino, keistu likimo įgeidžiu atsidūrusio tarp vampyrų ir tapusio vienu iš jų, patirtis. Už kiek trivialaus ir ciniško požiūrio į esminius žmogaus egzistencijos klausimus čia slypi neramiai pulsuojanti, atsakymų ieškanti postmodernistinės pasaulėjautos dvasia.