Antroji Kim Newman Anno Dracula knyga „Anno Dracula: The Bloody Red Baron“ (Kruvinasis Raudonasis Baronas; „Titan Books“ 2012p. ISBN: 978085 7680846; 586p.) buvo įdomesnė nei pirmtakė. Tęsiant tradiciją, knyga turi dvi istorijas. Viena apie Raudonąjį Baroną, kita „vampire romance“, apie vampyrę Genevive. Pastaroji istorija pateikta kaip klišinis detektyvas, bet labai smagus.
„The presence of the warlord was
overpowering and did not fade fast.“ 101p.
Taip tad, nežinau nė kur pradėti.
Šį kartą veiksmas vyksta pačiam karo sukuryj, su šauniaisiais vokiečių ir britų
pilotais. Edgaras Alanas Poe pasiunčiamas iš žydų geto į vokiečių užimtą
tvirtovę, parašyti Raudonojo Barono biografijos. Netyčiom susidūręs su Drakula –
vos neišvirsta iš koto. O kur dar monstrai kuriuos jis randa tvirtovėje... Pats
Drakula bando padėti vokiečiams, tačiau gale labai aiškiai justi, jog jie jam
kiek pabodo, jog tai ne tokie kariūnai, prie kokių jis pratęs ir jam nusibodo
žaisti. Nereikalingus jis tiesiog pasiūs į mirtį, kas mane gerokai suintrigavo –
tie vyrai buvo gan svarbūs, o jis visus juos subruko vienon vieton ir paleido
tiesiai mirčiai į nasrus. Žinojo, kad tai bus mirtis, mat jo paties ten nė nebuvo.
Diogenes klubas irgi įsivelia į
šias intrigas, bet ir juos pačius gerokai pataršo. Organizacija patiria šoka,
kai iš žaidimo išmetami keli itin svarbūs jos nariai. Vienas vaikinukas –
naujas, bet apie jį ir Kate Reed (Minos Harker draugė – žurnalistė) sukasi
didžioji dalis istorijos. Ji – susiduria su moralinėmis problemomis, ją apgavo,
ja pasinaudojo, o juk ji – vampyrė, taip neturėtų būti. Na o tas vaikinukas –
per plauką išvengęs mirties ir tuo pažeminęs Raudonąjį Baroną – užsibrėžia pats
jį nudobti. Bet kad nudėtum monstrą, kartais reikia tapti monstru...
Kita „didžioji dalis“ istorijos
sukasi apie vokiečių pilotus ir bioinžineriją su vampyrais. Juos pumpuoja kitos
kraujo linijos krauju, juos moko keisti formas, juos verčia vis galingesniais
ginklais. Tik ar įmanoma sukurti tobulą ginklą, kai protas išlieka žmogaus? Ši
istorijos dalis irgi labai įdomi, iš arčiau susipažįstame su Manfredu ar kaip
jį ten, Raudonuoju Baronu, jis tikrai gerai pateikiamas, gąsdinantis personažas
šaltame kevale, kurį Edgaras Poe subtiliai bando praskelti – juk reikia
parašyti biografiją, kurią skaitys ir neužmigs. Poe kalba visada labai
išraiškinga, jis įdomiausiai reaguoja į vampyrus ir geriausiai jaučia kuris
koks, tad jo dėka aiškiau suprantame visą būrį mulkių.
Bendrai imant šią istoriją – ji apie
vieną iš Pasaulinių Karų, apie pilotus, kuriuos vadino Oro Riteriais, ir apie
tai, kas vyksta karo užkulisiuose. Kaip karo brolis laukia sugrįžtančio, o
sveikam protui palaikyti – klausomasi vis tos pačios, vienintelės sveikos
išlikusios plokštelės su vienintele daina...
Antroji istorija vadinasi „Vampire
Romance“, ir ji tiesiog žavi. Tai tarsi koks Manga ir Holmso detektyvų
mišinukas. Nors pagrindiniais herojais tampa Diogenes klubo narys ir Genevive,
bet veiksmas daug reikšmingesnis jaunosios „Šiltosios“ (gyvos) Lidijos
perspektyvoje. Ji – penkiolikametė, idealizuojanti vampyrus, ryjanti romanus
apie juos ir svajojanti, kaip toks vienas gražuolis kada ją pagrobs ir pavers
amžina savo nuotaka. Ir štai, o stebukle, jos teta Agata ruošia susirinkimą,
kuriame susirinks senųjų vampyrų grietinėlė, kad nuspręstų, kas taps visų
vampyrų karaliumi, arba – Kačių Karaliumi. Lidija stebi juos ir su vaikišku
naivumu bodisi juodaode Kleopatra, dviem japonų vampyrais ir kitais jai
netinkamais kandidatais. Ir tik norėdama praktikos ji užkalbina tūkstančio metų
senumo vampyrę trylikametės kūne, Nezumi. Ji nė neįtarė kokių nuotykių juodvi
patirs. Mat kai prasideda liūtis (ir klišinis detektyvas), dvaras atkertamas
nuo išorinio pasaulio, elektra „streikuoja“, telefonai neveikia, kartą dingsta
šviesa ir – dievai! –
lavonas. Suaugusieji vampyrai tuoj pat puola narplioti šios bylos savais
būdais, o „ne-suaugusieji“ – savais. Buvo ir juokinga ir labai įdomu, manau
tokį filmą tikrai pažiūrėčiau, kaip mažametė Nezumi švaistosi katana, o
trapioji „šiltoji“ Lidija tylutėliai atrakina spynas plaukų segtuku. Abi su
savo vaikiškom problemom, tad pamažu viena kitą labai gražiai papildo.
Beje, ši istorija prasideda
kirpyklos scena, kai Genevive eina pasikeisti šukuosenos. Pirmą kartą skaičiau
tokią sceną ir nenuobodžiavau. Susidarė vaizdas, kad jos ten žūt-būt reikėjo.
Sakyčiau Kim Newman jau vien už tai galima pagirti!
Imant abi istorijas bendrai –
pirmoji patiks ne visiems. Nors joje begalės puikių epizodų, bet į galą kam
nors vis vien įgrįs ginklai, tankai, šūviai. Antroji nepatiks tai auditorijai,
kuriai patiko pirmoji, mat šioje gali įgrysti mano supratimu labai šauniai
išlaviruotas mergaitės dūsavimas dėl „gražuolių vampyrų“. Išlaviruotas, nes
knygos gale ji paburba parašysianti piktą laišką autorėms, kuriuos juos taip
iščiustijo, mat vampyrai, tikrieji – visai ne tokie žavūs ir romantiški.
Vertinant abi kartu, drąsiai duosiu 9/10, man tikrai labai patiko. Kliauda tik
ta, kad kol kas nejaučiu ryšio su herojais. Taip pasakius, jei katras numirtų,
turbūt per daug apie tai nė negalvočiau. O gal jų tiesiog per daug jau iš kart
imant, tad žinau, jog vienam dingus – įlys kitas.
Štai taip užbaigiu šiuos metus. O
kitais tikėkimės, bus dar daugiau gerų. To jums ir linkiu.
