drakula | Dracula Untold (2014)

Pavadinimas: Dracula Untold
Drakula: Luke Evans
Metai: 2014
Trukmė: 92 min.
Įvertinimas: 4/5 | IMDB

Leiskit jums papasakoti apie seną meilę. Ne tokią, kaip Bela Lugosis, bet jau ir nebe tokią šviežią, kaip Claes Bang. "Drakula. Pradžia" kino teatre žiūrėjau bent tris kartus, tokie tad neblogi laikai buvo, kai taip buvo galima. Ir nors šis istorinės fantastikos kūrinėlis tikrai nėra geriausia, ką matėte, man vis tiek be galo smagu, kad bent kartą buvo parodytas nors ir labai netikslus, Vladas Drakula istoriniame formate, mat jau senokai įgrįso man Stokerio perpasakojimai, kur prasideda su Harkeriu, keliaujančiu į griūvančią pilį galai žino kur...

Apie Filmą: Filmas prasideda vienu ar dviem atradimais, kurių pėdsakai atveda tėtuką... t.y. Drakulą į kažkokį tamsų urvą, nuklotą kaulais. Čia nė minutės neprireikia, kad mūsų didysis karvedys kristų ant nugaros, su kardu iškeltu tarp kojų ir labai tikslingu saulės spindulėliu ant ašmenų. Mums leidžiama suprasti, kad net toks genialus karys, kaip Vladas Smeigikas čia neturėjo jokių šansų išgyventi ir vien sėkmės dėka iš ten išnešė kailį, palikęs du mirusius karius.

"I'll do what princes do best - negotiate." 

Nuo čia tarsi spirale žemyn - Turkai pasigedo savų ir nusprendė, jog dėl to kaltas bus žemės, kurioje jie dingo, savininkas, t.y. princas Drakula. Tad atvykę pareikalavo savo duoklės bei senosios, tos, kur reikalaujama jaunų berniukų iš kurių auginami kariai Osmanų Imperijai.

"Men do not fear swords, they fear monsters."

Atiduoti vaikus ar pasmerkti savo šalį - karui? Panašu jog jis teturi vieną galimybę apginti savo žmones.

Mano Nuomonė: Kovos scenos pradžioje buvo gražesnės, bet į galą pati istorija - gerėjo. Buvo tikrai malonu žiūrėti, net jeigu noris dantimis griežti dėl netikslumų ir reikia sau priminti, jog čia istorinė fantastika, o ne istorija. Luke Evans tikrai neblogas pasirinkimas, ne tobulas, bet labai neblogas. Ir pabaiga buvo gera, su tokiu mažučiu pažadu apie tęsinį, kurio deja nebus.

Verdiktas: 4/5

Įvairovė | Filmas | Su Meile, Saimonas

Filmas: Su Meile, Saimonas (Love, Simon)
Režisierius: Greg Berlanti
Paremta: Becky Albertalli knyga "Simon vs. The Homo Sapiens Agenda"
Žanras: Komedija, Drama, Romantinis
Mano Įvertinimas: 5/5

Apie Filmą: Filmas paremtas knyga, kurią jau aprašiau, tad per daug nesiplečiant, prisiminkim. Vieną dieną Saimonas savo miestelio tumblr'io bloge randa anoniminį įrašą, kur kažkas prisipažysta turįs paslaptį: jis - gėjus. Saimonas suskumba susikurti naują el. pašto adresą ir jam parašyti, kas greit išsirutulioja į rimtą draugystę ir gal net rimtesnius jausmus. Per filmą stebime Saimono spekuliacijas - kas gi galėtų būti jo paslaptingasis Blue? Vaikinas, kurį jis baigia įsimylėti iki ausų, bet nė nežino tikro jo vardo. Bet po vienos pamokos Saimonas pamiršo atsijungti iš pašto mokyklos kompiuteryje, jo laiškus rado ne per geriausiai nusiteikęs klasės draugas ir ėmėsi jį šantažuoti: Saimonas padės jam su savo drauge, o jis nepaviešins jo laiškų. Juk, net jei Saimonas tai galėtų pakęsti, tai derėtų pagalvoti apie susirašinėjimų draugą, ar ne? Filmo 

Mano nuomonė: Tai istorija, apie tą vadinamą "išėjimą iš spintos". Ir pasirinkimo praradimą. Šantažo dėka, Saimonas suskumba pasisakyti artimiausiems žmonėms, kad sumažintų smūgį ir gal būt išnarpliotų visą šitą velniavą. Pasirinkimo ar pasisakyti ar ne jis juk jau nebeturi, vien dėl to, jog, kažkas taip nusprendė už jį. Įdomios ir jo draugų reakcijos. Filmas, mano supratimu, jas parodė net geriau, nei knyga, kaip ir dar kelis aspektus, įskaitant ir tokius, atrodytų nereikšmingus, kaip Saimono nusigėrimas Halloween'o vakarėlyje. Jis prisigėrė pirmą kartą. Knygoje ta scena mane šiurpino, mat jo draugai, kažkokiu magišku būdu jį pametė. Taip jis atsidūrė prie staliuko su panašaus tipo žmonėmis. Jei Saimonas būtų mergina ir tai būtų buvęs paprastas klubas - tas drauges po to tik pamiršti, ar bent velnių atrašyti, nes net nepiktybiškai - šitaip tiesiog negalima. Bet filme scena supaprastinta. Saimonas nusišniojo pačiame vakarėlyje ir jį namo palydėjo viena iš draugių. Kur jis susidūrė su tėvas ir intensyviai siūbuodamas paneigė esąs girtas. Čia smagiausia dalis ir buvo jo tėvai. Tie du nusipelnė savo nuosavo filmo, ir prijuokino, ir dūšią pagraudeno. 

Jei knygą skaityti tingite ar nenorite, mat vertimo mes neturim, tai pažiūrėti filmą tikrai užteks, kad susipažintumėt su istorija ir nuo jos nenukryptumėte. Bent jau, tikrai labai nedaug. Filmas iš manęs tikrai gauna 5 iš 5. 

Becky Albertalli "Simon vs. the Homo Sapiens Agenda" | Creekwood 1

Sunku man žiūrėti filmą, jei jis pastatytas pagal knygą, o knygos dar neskaičiau. O, kad jau nuspręsta, jog "Love, Simon" būtinai eisiu pažiūrėti, tai štai ir perskaičiau Becky Albertalli knygą "Simon vs. the Homo Sapiens Agenda" (Su meile, Saimonas; ISBN 00623458671; 303p.; Goodreads). Tai labai paprastas ir gražus jaunimo romanas, kokių yra milijonai tiek knygų, tiek filmų formatu. Tik ten, vietoje Saimono, visuomet matome kokią nors jo atitikmens merginą.

Kartą Tumblr'yje Saimonas perskaitė įkvepiantį įrašą ir po juo paliko komentarą su savo el. paštu. Nepažįstamasis prisistatė Blue vardu ir abu, sutarę jog gerbs vienas kito privatumą, bei anonimiškumą, žinodami tik tai, jog abu lanko tą pačią mokyklą, ėmė susirašinėti. Kartelį išsišnekėję pasijuokė, kaip keista, jog heteroseksuali orientacija laikoma numatytaja, ko pasekoje, tik kitokios orientacijos vaikams tenka tas keblus ir gėdingas pokalbis su tėvais. Deja, po vieno iš tokių pokalbių Saimonas pamiršo atsijungti nuo savo pašto paskyros ir jo laiškus rado bendraklasis.

Saimono pasaulis ima byrėti. Pasirinkimo kaip, kada ir ar iš viso pasisakyti jis nebeturi. Klasiokas, kad ir kaip tai neigdamas, bei tikindamas, jog nei prieš Saimoną, nei jo orientaciją nieko neturi, tiesiogine ta žodžio prasme jį šantažuoja, norėdamas prisigerinti Saimono draugei. Bandydamas gelbėti padėtį, Saimonas po truputį skuba pasisakyti artimiausiems draugams, nesitikėdamas, jog ir čia kils pykčių ir aistrų, mat kiekvieno ego - vis kitaip užgaunamas, ir atrodo niekam nerūpi spaudimas, kurį kenčia Saimonas. Galiausia, supykt sugeba net ir pats šantažuotojas, ko pasekoje tumblr'yje atsiranda dar vienas įrašas, brutalus, žeminantis ir, iš dalies, inkriminuojantis net patį Blue, kurio privatumą Saimonas iki šiol šventai saugojo. Kas jei jis pamatys šį įrašą, išsiaiškins, kas toks tas anonimiškasis Saimonas, ir daugiau niekada nebenorės su juo bendrauti?

Miela ir paprasta knyga, ne tokia įtempta, kokios jos paprastai būna, kas, tiesą pasakius, man buvo labiau priimtina. Viskas žingsnis po žingsnio sprendėsi, ką veikėjai išsiaiškino pasikalbėję, ką patys suprato, kiek pamąstę. Duodu 5/5, jau vien tam, kad ji pasiektų dabartinius paauglius. Gyvenimas lengvesnis, kai žinai, jog nesi vienas toks pasaulyje.

Įvairovė: Danų Mergina [Filmas]

Sėdėjau, galvojau. Apie kitų rasių žmones, kažkaip nesigavo parašyti, nors pripažinkime, turiu ir aprašiau daug knygų iš tolimųjų rytų, tad galėjau panaudoti ką nors iš tos pusės. Bet tada būtų tekę dar ilgiau laukti su Danų Mergina.

Translytiškumas. Ar taip vadiname tai lietuviškai? Dievaži, baigiu pamiršti gimtąją kalbą... Žodžiu, galvojau papasakosiu apie kitas knygas, kurias skaičiau apie translyčius žmones, ir papasakosiu, kodėl jos buvo žalingos: Palahniuko translytė moteris - nebuvo translytė, tai buvo bene pasirinkimas, skirtas įskaudinti nekenčiamiems žmonėms (vadinasi pateikia labai blogą ir klaidingą žinutę, jog tai - pasirinkimas). Moters Vorės Pabučiavimas - labai depresyvus, o aš tikrai nemanau, jog visi translyčiai yra tokie iki išprotėjimo dramatiški žmonės. Tada perskaičiau Danų Merginą, ir iš pykčio keliuose postuose šią knygą jau išdėjau. Iki draugė pasiūlė pažiūrėti filmą, mat tai, ką matė ji, buvo ne tai, ką skaičiau aš. Tad padarykim atvirkščiai. Papasakosiu jums neblogą, jei ne idealią istoriją, o kitą penktadienį aptarsim knygą, ir paaiškinsiu, kodėl toji buvo bloga.

Einaras - tapytojas, vedęs kitą tapytoją. Jis tapo peizažus, jo žmona - portretus. Ir vieną dieną jos modelis nepasirodo, tad ji paprašo Einaro užsimauti kojines, ir palaikyti suknelę, kad galėtų pabaigti tapyti, ar pradėti tapyti, nepamenu. Tą akimirką, nė pati to nežinodama, ji pajudina kažką, ką Einaras buvo palaidojęs. Ji pažadina Lilę. 

Translytiškumą, spėju, būdavo sunkiau suvokti net ir pačiam asmeniui, nei yra dabar, tad Einaro savisaugos instinktai priveda jį prie tokio dirbtinio susidvejinimo. Lilė yra Lilė, o jis yra jis. Jo supratimu, tai turėtų būti aišku visiems, jis juk - kuo paprasčiausias ir normaliausias vyriškis. Tad kai jo priprašo apsilankyti, pas gydytoją, Einaras, savaime suprantama, bijo likti nesuprastas.

Po keleto nesėkmingų susidūrimų su tikrai bjauriais žmonėmis, Einaro žmona pagaliau randą tikrą gydytoją, kuris mielai pataisys Einaro kūną, o ne protą. Filme irgi pateikiamas mažytis pasirinkimas: ar tikrai nenori pas dar vieną psichiatrą, šitas tikrai tavo protą vėl padarys vyro protu. Tačiau Einaras supranta, jog tai nėra proto liga, ir dėkingas žmonai, su jos palaiminimu, atgula ant operacinio stalo lyties keitimo operacijai. 

Filmas, žinoma, drama. Tad nors pirmos kelios operacijos - sėkmingos, gydytojas pervertino savo jėgas ir galimybes pažadėdamas Lilei galimybę turėti vaikų...

Žodžiu taip. Filmas tikrai gražus, ir manau, jei iš jo ir nebus naudos aiškinant žmonėms, kas yra translytiškumas, tai bent jau nepakenks. Smagu ir, kad jis taip išpopuliarėjo.

Tad filmą vertinu teigiamai. Knygos - ne. Mat vietoje translytiškumo ten bene kuo paprasčiausia šizofrenija. Aptarsime penktadienį. 

Jeanne DuPrau - Žarijos Miestas

  Jei Tuneliai ir Metro 2033 turėtų vaiką, tai Jeanne DuPrau "Žarijos Miestas" (The City of Ember: The First Book of Ember; "Obuolys" 2008; ISBN 978-9955-700-74-6; 248p.) būtų būtent tas vaikas. Istorija iš tamsių požemių, su menka ar visai neegzistuojančia idėja apie kažin ten kokį gyvenimą paviršiuje.
  Tamsoje stovi vienintelis šviesos šaltinis - Žarijos Miestas, kur Generatorius, pastatytas beveik dievų - Statytojų, laiko tamsą nuošalyje. Bet generatorius vis genda, o žmonių suprantančių iš kur atsiranda elektra - atrodo nėra. Šviesos kartais užgęsta ir žmonės šnabždasi: kadanors jos nebeužsidegs visai. O juk tamsoje gali būti bet ko, milžiniškų žiurkių, monstrų, aštrių uolų ar bedugnių skylių. Tamsoje nieko nėra tikro, vien tik baimė ir aklumas.
  Linos senelė jau kelios savaitės kaip jaukia namus ieškodama kažko, kas buvo seniai pamiršta. Deja ji ir pati nepamena, kas tai per daiktas, bet vos Lina tą daiktą pamato, iš kart pajunta - tai kažkaip susiję su tuo kitu miestu, kurį ji mato sapnuose. Miestu, kuriame šviesu, daug šviesiau nei Žarijoje. Ar tas miestas Tamsiuosiuose Plotuose? Plotuose, kurių niekas negali išvaikščioti, mat Žarijos mieste kažkoks nešiojamas šviesos šaltinis neegzistuoja.
  Palyginus su Tuneliais ir Metro 2033, ši knyga tikrai lengvutė ir tikrai skirta jaunesnei auditorijai. To pasekoje buvo netgi kiek per paprasta, tad dar nežinau ar imsiu antrą. Bet šiaip jau knyga gera, gan įdomi, dieną praleisti su ja negaila. Duosiu 10-10, mat skųstis kažkuo tikrai negaliu.

  Filmas puikiai patobulino idėją, tad pažiūrėti jį tikrai rekomenduoju.

Neil Gaiman - Žvaigdžių Dulkės

  Kažkada šios knygos nenusipirkau, nes ant jos nugarėlės puikavosi dvejetas, tad maniau, knyga turbūt į dvi dalis padalinta, o pirmosios tiesiog nėra, kaip kad tos Košmarų Akademijos. Tada, vienos iš blogo skaitytojų dėka sužinojau, jog tas dvejetas ten nieko nereiškia. Bet Neil Gaiman knygos "Žvaigdžių Dulkės" (Stardust; "Bonus Animus" 2008; ISBN 978-9955-754-05-3; 184p.) jau neberadau. Ir štai, kurią čia dieną, ne per seniausiai, Vagoje radau ją išparduodamą po ~9LT, tad ir pasiėmiau.
  Spėju, jog daugelis jau tikrai matė filmą, tad pasakysiu iš karto - filmas man patiko labiau. Istorija prasideda dar kiek ankščiau nei gimsta Tristramas, prasideda nuo jo tėvo ir tik tada pasiekia jaunuolį, kuris beviltiškai įsimylėjęs Sienos Kaimo gražuolę Viktoriją, pasižada jai parnešti nukritusią žvaigždę, kurią jie abu matė besileidžiant kažkur už Sienos, jei tik ji sutiksianti už jo tekėti. Ji, pasišaipiusi, sutiko, manydama jog kvailas berniokas arba gaus galą už Sienos, arba pabijos išeiti. O ką, jo gal net nepraleis, juk prie plyšio sienoje visuomet stovi sargyba.
  Už Sienos jis visgi patenka ir čia prasideda lyg ir knygos įdomumas, lyg ir knygos lėtumas. Nuotykiai įdomūs, negaliu skųstis, tačiau lėtoki. Daug ėjimo, kuris taip gerai neužpildytas, kaip David Gaider "Dragon Age" knygose ar net Tolkieno darbuose, bet... Medžiai - žudikai, liūtas, kuris kovėsi su vienaragiu dėl karūnos, septyni broliai, medžioję viens kitą per visą pasakų šalį vardan tėvo sosto ir Raganų Karalienės, visokie kerai, eilėraštukų magija ir keistuolis Tristramas, visuomet išalkęs ir vos ne badu mirštantis mūsų herojus, išėjęs ieškoti, greičiausia, deimanto - nukritusios žvaigždės.
  Knyga prastokai suredaguota. Vertimas geras, bet vietomis akivaizdžiai susipainiota ir praleista pro akis taisant. Daug labai keistų, bet linksmų žodžių, tinkančių pagal prasmę, bet jau juokingų, nes mažai kur matomų. O ir šiaip, knyga plona ir labai lengva, su tokia tik sėdėt ir ilsėtis kur pavėsy. Duosiu tik 8/10, bet po ilgų suktų skaitymų, pasidžiaugsiu, kad tokią knygą turiu.

Sidone-Gabrielle Colette - Brangutis

  Sidone-Gabrielle Colette knygą "Brangutis" (Cheri; "Obuolys" 2010; ISBN 978-609-403-171-7; 318p.) yra viena iš tų knygų, kurios patinka, o kuo - nė suprast negali. Atrodo, neįvyko nieko tokio kažko ypatingo. Ir juk ne pirma knyga, kur tarp kurtizanių stebime augančią asmenybę, jų mokomą ir lepinamą. Šią dar ir nusipirkau netyčia, buvo Obuolio akcija Maximoje, trys už vienos kainą (beje, nors oficialiai tos trys knygos - po penkiolika litų - visas jas per akcijas galima susipirkti po penkis litus), t.y. penkiolika litų už "Aš esu Legenda", už Hellsing ketvirtą manga ir šią knygą. Taip pamąsčiau, tarp vampyrų įterpta, o gal gi... Ne.
  Tokia tad ir istorija. Kurtizanių elito damos paseno. Viena iš jų - užaugino sūnų, 25-erių metų Fredą, kurį visos jos myluoja, popina ir vadina Brangučiu pagal Lėjos papratimą. Bet ateina laikas ir joms savo bendrą sūnų ir, kai kuriais atvejais, meilužį, atiduoti kitai. Atiduoti savo Brangutį į vedybinį gyvenimą. Žinoma, dūžta ne viena širdis, mat meilei amžius nesvarbus.
  Pažiūrėjau ir filmą, kuris tikrai neprastas. Sužavėjo mane tokios detalės, kaip žalio stiklo paauksuotos taurės ir panašiai. Manau filmas netgi kiek geriau paaiškina kai kuriuos knygos/istorijos aspektus, tačiau nesiūlyčiau jo žiūrėti prieš knygą.
  Istorija ištisai voliojo galvoje kažkokią kitą. Gal būt tai Zevrano istorija iš Dragon Age, gal būt kažkas kito. Ką gi, tad, pakvėpavau pudruotu oru, pasigrožėjau kaklaraščiais ir skrybėlaitėmis, o dabar duodu 6/10, nors nesigailiu, kad turiu savo kopiją.

Goodreads

Fitzgerald Francis Scott - Didysis Gatsbis

  Fitzgerald Francis Scott knyga „Didysis Gatsbis“ (The Great Gatsby; „Feedbooks“ 1925; 132p.) mano lentynoje kristų į kategoriją tų, kurias norėčiau skaityti šiltą karštos vasaros naktį, kai per karšta užmigti, o ir oras vis žadina tuo spektru kvapų ir garsų, kurie būdingi tik vasaros naktims. Tai būtent ta knyga į kurią pasinėrus galima kažką išgyventi, kažką kas su visam palieka atmintyj ir vis iškyla į paviršių, su nostalgijos prieskoniais kurie man visada trenkia vasara.

  „There are only the pursued, the pursuing, the busy and the tired.“

  Istorijos pasakotojas – trisdešimtmetis Nikas, palieka namus nusprendęs ką nors iš savo gyvenimo nulipdyti. Mažyčiai likimo vingiai įtaiso jį gyvenimui kitapus gatvės nuo paslaptingojo vyruko Gatsbio. Savaitgaliais ten šurmulys, muzika ir minios žmonių. Vieni – pakviesti. Kiti – ėję ir užėję pro šalį. Ei, bet kas gi tas Gatsbis? Nikas irgi ima lankytis tuose vakarėliuose, paskatintas naujų ir senų draugų, mat ten – visi žinojo Gatsbio vardą. Bet kas jis toks? Sako, kad jis toks dosnus, mat atgailauja praeityj nužudęs žmogų. Todėl nekviestas svečias – neišvaromas, o pakviečiamas šampano, kokteilio, šokio. Dar sakoma, kad jis mokėsi Oksforde. Ne. Gatsbis – neegzistuoja. Tokio vyro iš viso nėra.

Mano skaityta versija

  Istorijos herojai idealiai subalansuoti. Kiekvienas turi tragišką istoriją ir nuo to, kokiame luome stovi priklauso tai, kaip jie su ta istorija tvarkosi. Tarkim, turtingas ir galingas Tomas – baisisi, kad nyksta baltieji. Baisu ką tie juodaodžiai ir rudaodžiai daro, bando užkariauti jo – baltaodžio – pasaulį! Ponia Vilson tuo tarpu atrodo kažkuo nusivylusi. Gal savo bestuburiu vyru, o gal savo vidiniu supuvimu, kas ten supaisys. Jos padėtis jai neleidžia pripažinti jokios tiesos. Bet visi jie, visi kartu būryj tėra pagrindas viršūnei, viesulo akiai kuri tyli ir nematoma pamažėle stumdo juos iš vėjas šiaudus. Visus juos vienaip ar kitaip apjungia Gatsbis.

  Dažnai tokios trumpos istorijos pasirodo esančios pačios įtakingiausios. Ir šioji, apie mirtį vardan netikrų svajonių, apie tobulybės siekį, bei žmonių kurie pratę visada gauti tai ką nori nesugebėjimą pamatyti ką trypia po kojomis, mane sužavėjo tiek, kad nors skaičiau e-formatu, ketinu susirasti kur šią knygą nusipirkti. Duodu 10-10 ir dedu prie mėgiamiausių. 

William Golding - Musių Valdovas

  Na... Lyg koks sprogimas smegeninėj mano. Ėmiau William Golding knygą „Musių Valdovas“ (Lord of the flies; „Vaga“ 2010; ISBN 978-5-415-02149-9; 264p.) mat jį į mano „perskaityt iki įvyks kuri nors pasaulio pabaiga“ sąraše, kur ją įbruko vyriškai giminei priklausantys skaitytojai, o kad jų tiek mažai ne visiškai kvaištelėjusių matau, nusprendžiau, jog galiu suteikti pirmenybę, juoba, kad knyga, matyt dėl redaktorių skubėjimo ar tingėjimo, ir vertėjams nusibodusio ilgo galvos sukimo kaip čia sudėliot sakinį, kad du kartus jo skaityt nereikėtų iki kas nors supras, buvo išparduodama visur, kur tik užsukdavau, po, jei gerai pamenu, trylika litų, tad paėmiau dvi, vieną greitu laiku kam nors padovanosiu, kam nors iš jūsų, mat nepaisant visko – knyga labai verta dėmesio ta paprasta siunčiama žinute.

  Istorija ne iš tų kurios apžavi dar per pirmus du skyrius. Šią voliojau iki pusę knygos įveikiau, vis kaip tas berniukas Ralfas – pajusdavau kokią tai neaiškią uždangą galvoj, lyg ir žinojau, lyg ir supratau ko reikėjo, kaip reikėjo, bet visko galvoj susidėlioti nebepajėgdavau. Lyg naktį žiūrint į daikto siluetą, jis toks pažystamas, o juk tiek kartų ir dieną matytas, bet smegenys atsisako pakuždėti kas gi tai per velnias raguotas. Taip vat ir žiūrėjau į viską, kaip būrelis vaikų atsidūrė negyvenamoje saloje po lėktuvo katastrofos – karo metai, tad lėktuvas buvo numuštas, jei tik gerai tai supratau. Vaikai kaip vaikai, pirmas darbas – šokt į šiltą vandenį, pasikapstyt smėlyj, susirast saldesnių vaisių užvalgyt. Ir nors čia nėra suaugusiųjų kurie diktuotų taisykles – kas yra labai smagu kiekvienam mažiui, visgi grįžti į realų pasaulį norisi, o tam išsigelbėjimo planeliui sukurpti ir įgyvendinti jau reikia taisyklių, proto, autoriteto.

  Jei tik kur ko nepraleidau, tai knyga įdomi ėmė darytis po kelių naktų, jų praleistų saloje, kai mažiausieji ėmė baugintis tamsos ir to kas slypi jose. Kilo klausimas – kas joje? Pabaisa? Monstras? Šmėklos? Ir atsakymas – to būti negali. Kodėl? Mat jei būtų, tuomet neegzistuotų realus pasaulis, keliai, namai, mašinos. Bet čia ir intrigėlė – saloje juk iš ties nėra „Realaus Pasaulio“ – kelių, namų, mašinų. Tad gal būt ir baisiausias įmanomas vaizduotės pagimdytas monstras gali egzistuoti?

  Na, privėliau, prifilosofavau, bet nieko rimto kaip ir nepasakiau. Trumpiau – tai istorija apie negyvenamoje saloje atsidūrusį vaikų būrį. Jie – ne Robinzonai-Kruzai, o sala – toli gražu ne Lobių. Čia reikia išgyventi ir išsigelbėti. Bet kuo toliau, tuo svarbiau pirmiausia išsiaiškinti katras prioritetas svarbesnis – jėgų kaupimas, geresnės išgyvenimo sąlygos, ar varganas laukimas, bet didesni šansai išsigelbėti. Labai įdomiai viskas vėlėsi, vaikiški protai turėjo kažkuo virsti, kai teko persilaužti per visus mums, patogiai gyvenantiems butuose ir namuose, neegzistuojančius barjerus. Ir pačioje, pačioje pabaigoje, tai kas taip skaudžiai spaudė skaitytojo galvelę pagaliau įgauną materialią formą.

  Nepaisant visų klaidų, vertimo ir rašybos, knyga labai gera ir jai duosiu 10-10, bei dedu prie mėgiamiausių. Tuo tarpu apie filmus sunku ką ir pasakyti. Du jie, vienas labai senas, juodai-baltas, kitas kiek naujesnis, bet stipriai nukrypęs nuo knygos. Abu jie prasti ir įdomūs daugiau tuo atveju, jei knygos žmogus neskaitė arba vertino atsainiau. Juos geriau žiūrėti jau perskaičius knygą, tas senas irgi vertas dėmesio, nepamenu kurių jis metų, kažkur apie 60-uosius. Kitu atveju bus atimta geriausia knygos dalis ir bus dar sunkiau perprast Ralfo problemėlę.

Anotacija:  „Musių valdovas“ – filosofinis-alegorinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą visame pasaulyje. 1983 m. autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija.

  Lėktuvui sudužus negyvenamoje saloje vieninteliai išsigelbėję – grupelė berniukų. Dienomis vaikai aikčioja iš susižavėjimo pakerėti slėpiningo salos grožio, juos vilioja romantiška perspektyva gyventi robinzoniškai, laisvai, be suaugusiųjų, tačiau naktimis baimę kelia paslaptingas žvėris. Kai berniukai sulaukėja ir vaikiškos jų svajos virsta kraujo troškuliu, išsiruošiama į medžioklę. Drebančia ranka pralietas kraujo lašas pamažu tirpdo ribą tarp žvėries ir žmogaus, pyktis ir kerštas nukrypsta į buvusius draugus. 

Anne Rice - Prakeiktųjų Karalienė

  Trečioji Anne Rice „Vampyrų Kronikos“ knyga „Prakeiktųjų Karalienė“ (The Queen of the Damned; „Obuolys“ 2012; ISBN 978-609-403-324-7; 782 [2]p.) sukėlė man iki šiol neturėtų bėdų. Tiksliau, turėtų, bet ne tokiu mastu, kad leidyklai tektų (aišku, nemokamai) atsiųsti visai naują knygos kopiją. Bet už tad „Obuolys“ ir jo pusiau prasti, tragiški ir neblogi vertimai, bet kitokie minusai, užsitarnavo naujai mano pagarbą savo paslaugumu ir nestokojamu bendravimu, atsakymais. O dabar apie pačią knygą...

  „- Velniai tave griebtų, pats ir skambink! – užriaumojo Danielius. – Sulaukei penkių šimtų metų ir nemoki naudotis telefonu? Skaityk instrukcijas. Gal tu – nemirtingas idiotas?“ 137p.

  Istorija vėl pasakojama Lestato, t.y. knygą „parašė“ jis, susirinkęs atitinkamą informaciją iš paskutinių (tai ne visai tiesa, bet ilgai lauksit, kol sužinosit tai, ką aš jau žinau iš vėlesnės knygų kronikos dalies „Blackwood Farm“) gyvų likusių vampyrų saujelės. Įdomu pasidaro tik kai Džesė, jauna mergina su ypatingais sugebėjimais, papasakoja savo istoriją, Didžiosios Šeimos istoriją ir Talamaskos istorijos kruopelytė (tai tarsi tokia organizacija, kuri tiria paranormalius reiškinius, nesakykit, ir jūs norėtumėt nosį įkišti ir su tokia padirbėt, Nosferatai mano). Visad mėgau skaityti apie žmones su silpnybe knygoms, istorijai ir istoriniams dokumentams ar veikalams. Tada ir kitokių įdomių dalykų pasipila, tarkim, papasakojama, kaip iš tiesų atsirado pirmieji vampyrai. Bet pati atomazga, ne šios istorijos konkrečiai, bet knygos atomazga, manęs nesužavėjo. Taip ir nepajutau ten turėjusios kilti įtampos. Viskas tik bum, tik bam ir ilgai malus liežuviais – pergalė sąlyginų geniečių pusėje. Viską išgelbsti pats Lestatas, t.y. kad knyga nesmuktų skaitytojo akyse, ji čia nebaigiama. Toliau seka gan smagus bandymas iš likusių gyvų vampyrų sudaryti tarsi uždarą ratą, kuris turėtų amžinai tokiu likti. Bet maištingasis princas tokiu nebūtų, jei laikytųsi jam primestų taisyklių ir liautųsi išsidirbinėjęs ir daręs ką nori. Pabaigė viską puikiai, su gera užuomina į ateinančius nuotykius ir dar geresne juoko doze, kai vargšelis Luisas sprogo iš pykčio, o Lestatas sprogo iš juoko, kartu su manim, beje.

  Na va tad, su nauja pagarba Obuoliui ketinu ir toliau pirkti šios serijos lietuviškas knygas, net jei ateityj planuoju įsitaisyt visas originalo kalba (bus kam šitas padovanot). Netgi nepaisysiu to pusėtino vertimo (vaistų su narkotikais, ypač raminamųjų, maišyt nereikėtų, ponas Ž. Lukoševičiau). Knygai duosiu 8/10 su pliusu ir su baisiu nekantrumu lauksiu kitos knygos. Iš patikimų šaltinių (Gyvenimas su Iltimis) žinau, kad bus dar sočiai gerų istorijų. 

Filmas tuo tarpu pasižymi tiesiog nuostabia roko muzika, tikro, sunkaus roko, o ne to ką dabar dažnai maišo su roku. Po knygos beje filmas man nebeatrodo toks įspūdingas, nors garso takelio klausyčiau ir klausyčiau, ir klausyčiau dar. Tad be baimės galit skaityt knygas jau pažiūrėję filmus. Iš ties, tai būtent taip ir rekomenduočiau. 



O čia viena iš mylimiausių mano dainų iš filmo (ir knygų), kuriuose Lestatas išduoda vampyrų paslaptis niekuo nebetikintiems mirtingiesiams 

Stephen King - Gyvulėlių kapinės

  Tai pirmoji mano perskaityta Stephen King knyga ir pirmoji „Eridano“ išleista – „Gyvulėlių kapinės“ (Pet Sematary; „Eridanas“ 1995; ISBN 9986-36-002-1; 351p.) Įspūdžiai? Genialus autorius, bet kartais jau taip gumą tempia, kad norėtųsi, jog ši nutrūktų ir užvažiuotų jam per nagus. Bet, po velnių, knyga gera buvo!

 

  „Katės – gyvūnijos pasaulio gangsteriai, gyvenantys už įstatymo ribų, ten dažniausiai ir mirštantys.“ 39p.

  Viskas gan idiliškai pradedama, mėtant užuominas ar tiesiai šviesiai pasakojant, kas dar bus ateityje – bet jie dar nežinojo, kad bus taip ir taip. Tai visai neerzino, erzino tik perpildyti lapai, kai įtampos greitkelyje dar tik pasirodė fantastinis greičio ribojimą anuliuojantis ženklas. Keturių asmenų šeima ir jų katinas, atsikrausto gyventi į seną namą, prie senos girios, priklausančios indėnams. Ten esama gyvulėlių kapinių, naminių tų, kaip ir jų katino. Kapinės sąlyginai didokos, mat tas jų miestelis, ar koks galas, įsikūręs apie baisingą kelią, kuriuo nuolatos dunda galingi sunkvežimiai su tiek ratų, kad tik akyse sušmėžuotų. Jaunieji jų vaikai pirmą syk susiduria su klaikia mirtimi, pajutę ją tose kavinaitėse, kur visi antkapiai keistai sudėlioti spirale. Bėda ta, kad toji mirtis ten juntama dėl to, kad miške esama kai ko daugiau, kai ko, kas kilo iš klaikių indėnų legendų. Kai ko, kas gali sujaukti smegenis net ir labiausiai užsispyrusiam...

  Puikiai, nors ir ne idealiai tiksliai, panaudotas Vendigo mitas. Nemažai, kaip tyčia, yra tekę domėtis šiuo padaru, tad malonu buvo matyti tokį veiksmingą išnaudojimą šitokio baisingo, baisingo demono. Vietomis aprašymai taip į galvą lysdavo, kad jau tikrai ir šiurpoka darydavosi, ir vis vien, taip įdomu. Į pabaigą nė atsitraukti nebegalėjau.

  Duosiu knygai 9/10, balą atėmiau, mat tikrai kartais guma ištempta daugiau nei man kantrybė leisdavo kentėti. Bet kad jau Kingas yra tikras Horror King‘as, tai daugiau priekaištų ir nebeturiu.

P.S. „Prakeiktųjų karalienė“ turbūt dar ilgokai vėluos dėl tam tikrų nesklandumų, susijusių su brokuota knyga. Bet „Obuolys“ žadėjo naują, jei gausiu – šaunuoliai, pagarba jiems.

Anotacija: Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir... mirties. Tad gildtinė nelaukia; netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis...  

Filmų beje nežiūrėjau, bet pridedu treilerius. Matyt, pažiūrėsiu netolimoj ateityj vis tiek...

Donna Woolfolk Cross - Popiežė Joana

  Mano supratimu, Donna Woolfolk Cross knyga „Popiežė Joana“ (Pope Joan; „Alma Littera“ 2011; ISBN 978-9955-38-402-1; 464p.) yra labai įdomi istorija, tik parašyta šiek tiek silpnokai. Tik šiek tiek, rimtai. Be to, tas jos silpnumas slypi paprastume, tad geriau jau turininga ir pernelyg paprastai parašyta knyga, nei turiniu bevertė šiuolaikinė, mat su abiem galima pailsėti, bet su šia kai ko liks ir galvoje.

„Susidūręs su legenda ir ėmęs į ją gilintis, gali būti tikras rasiąs istorinį įvykį.“ Vallet de Viville

  Kaip ir teigia pavadinimas, pasakojama apie moterį, kuri norėdama mokytis ir įrodyti, kad moteris nėra lygu menkai protaujančiam gyvuliui, gavo apsimesti vyru. Ir, dievulėliau, kiek tas dėdė Joana daug pasiekė! Spėkit kiek. Žiūrėkit į pavadinimą ir spėkit iki ko ji prieit sugebėjo. Aha. Bet smagiausia tai, kad tai stipriai faktais paremtas pasakojimas, apie egzistavusią asmenybę ir būtas klaidas.

  Iš ties buvo įdomu skaityti apie jos gyvenimą, tuos pirmus uždraustus žingsnius link gebėjimo skaityti, skaičiuoti, mokytis. Buvo gaila jos pagonės motinos ir ne syk norėjau, kad Joana verčiau būtų su ja į Torą tikėjus ir saksų kalbos mokiusis, nei Šventą Raštą citavus ir į vienuolynus laksčius. Visgi, nuobodu nebuvo stebint kaip durims užsivėrus ta maža mergaitė rasdavo pravirą langą. Autorė nestokoja iškalbos, todėl gudrūs ir protingi disputai su Joana visada bus neblogas kąsnelis pasidžiaugti. Buvo ir įtampos ir meilės, kam ko reikia, bet ne per daug, puikiai susikoncentruota į vieną, aiškų tikslą.

  Knyga lengvai skaitoma, vertėja, Julija Lapienytė padarė puikų darbą. Aišku, būtų bent du kart įdomiau, jei pirmiausia žioplai nebūtų man filmas papuolęs. Tada Maximoj per išpardavimą pasiėmiau šitą knygą už 15lt ir, kaip matot, tik dabar iki jos prisikasiau. Tad jei dar nematėt filmo, patariu pirma imt knygą. Duosiu jai stiprų 8/10 ir dar kartą pagirsiu autorę ir vertėją, štai dvi puikios ir protingos moterys, kurioms nereikėjo apsimesti vyrais, kad padarytų šaunų darbą.

Anotacija: Ar iš tiesų popiežiaus sostą valdė moteris? Gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanoma? Vakarų istorijoje ji beveik nežinoma asmenybė, nes sunaikinti visi jos buvimą įrodantys dokumentai. O Romos dvasininkai turėjo svarbių priežasčių šiuos faktus ištrini iš istorijos...

  „Popiežė Joana“ – visų pirma tai pribloškianti istorija apie nepaprastą moterį, aistringai mylinčią, kovojančią ir drąsiai žengiančią nepaisant Viduramžių prietarų ir visuomenės tamsumo.

  Apie popiežės Joanos fenomeną buvo kuriami filmai, o tarp jų 2009 m. pasirodžiusi ir šios knygos ekranizacija

Filmas, beje, irgi geras, vertas pažiūrėti.

Bram Stoker - Drakula

   Mane pažystantys žmonės žino ir, kad patinka man istorija, karai, karvedžiai, o Vladas Drakula yra vienas iš labiau pamėgtų. Tad gėda ir prisipažinti, kad Bram Stoker „Drakulą“ („Amžius“ 1992; 287p.) perskaičiau tik šiemet.

(Įspėju, aprašymas vargiai suvokiamas)

  Mėgstu dienoraštinį stilių, todėl savaime suprantama, jau tai buvo didelis pliusas. Jo beje ankščiau nemėgau, tiksliai nepamenu kokia knyga pakeitė mano nuomonę, bet būtent dėl tos ankstesnės ir neėmiau knygos ankščiau. Pati istorija pasakojama iš viso būrio vyrų ir poros moterų laiškų ir dienoraščių, jų (tų žmonių) perspektyvų. Gan ilgai kaip ir nieko nepateikiama, tik aprašinėjama kaip ligonė silpsta nepaisant milžiniškų pastangų. Galiausiai prieinama ir prie gydymo nuo antgamtinių ligų, kam koją kaišo visiškai nesuvokiami ligonės namiškiai (nesuvokiami – sunku pasakyti kodėl jie elgiasi, kaip elgiasi, neaišku kokio tipo jie veikėjai ir t.t.). Ir kažkur nuo vidurio jau ima darytis įdomu, prasideda iš pradžių tam tikrų daiktų medžioklė, o tada ir paties Grafo. Manau, iki tol smagiausia vieta buvo laivo, kuriuo plaukė Grafas, atplaukimas į krantą, taip smagiai gavosi, kad jis ten papūtęs, šen pastūmęs pats vienas per adatos skylutes praplaukė.

  Istorija – klasikinė, viena iš tų gotikinių siaubo novelių, kurios dabar jau neatrodo baisios, bet vis vien smagiai įtraukia. Kuo toliau į galą (ir jau rimtai į tokį „per du puslapius“ galą), tuo didėjo įtampa kas ką pirmas priveiks. Bet mane kiek nuvylė pats faktas, kad knyga, nors ir vadinasi Drakula ir pasakoja apie Grafo pasilakstymus šen ir ten, visgi sukasi apie labai dievotą moterį, Miną Harker. Manęs jos persona nė sykio nesužavėjo filmuose, tad knygoj jau nebežinojau ir ko griebtis, kas kart jai pilant maldas, kad tik būtų išgelbėta. Ir nebuvo pasigilinimo į Grafo gyvenimą, kodėl jis toks ir panašiai, tad truputį gaila, mat atrodo, kad knyga per plona, per trumpa, tikrai norėjosi daugiau. BET! Čia, mano nuomone, ir yra tas D fenomenas. Toliau sekant knygas, kuriose personažai kaip nors susiduria su jo persona, galima dėlioti tolimesnį vaizdą, kaip su Vampyrų Maskaradu – nepaisant to, kad egzistuoja dvi skirtingos, viena nuo kitos nepriklausomos dalys, jos vis vien atrodo kaip vienos dėlionės dalis, idealiai atitinkančios viena kitą detalės. Tad knyga, kaip pirmasis pagrindas tolimesniems skaitymams, man tikrai patiko.

  Sunku ją aprašyti, kai per kelis šimtus filmų aplink sukasi. Esmė juk žinoma – vampyras, keletas moteriškių, keletas vyrukų, kurie sumano sumedžiot Velnią ir taip toliau. Kaip ir minėjau, tik tas priekaištas, kad galėjo būti daug daugiau istorijos, t.y. ne istorijos-istorijos, o pasakojimo-istorijos, bet kita vertus, gal tas faktas, kad buvo sustota būtent ten, kur buvo sustota (va, kaip aš čia painiai, gudriai ir visai nenaudingai suskėliau) ir daro ją tokią noriai skaitomą. Duosiu 9/10 ir bandysiu susirast naujesnį leidimą, sulyginamąjam pasiskaitymui, taip tariant. 

Vallerie Tasso - Nimfomanės užrašai

 Pirmiausia su Vallerie Tasso susipažinau per jos knygos “Nimfomanės užrašai“ (Diario de una Ninfomana; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-138-0; 415[1]p.) ekranizaciją, kuri gan lengvai susižiūrėjo, nors nepaliko didelio įspūdžio. Dabar gi prisikasiau eilėje ir iki knygos, kuri pasirodė kur kas geresnė ir pilnesnė tų visų smulkmenų, kurios mane traukia prie biografijų, memuarų ir internetinių dienoraščių, kurių, pasiskųsiu, ankščiau būdavo daugiau.

  „Prieš savo valią staiga pasijutau lyg Margaretė Duras – apsėsta beribės aistros meilužiui, kuris jai apsuko protą, kai šiai buvo vos penkiolika, ir visą gyvenimą rašiusi apie aistrą, kuri ją amžiams įkalino anoje paauglystės akimirkoje.“ 54p. 

   Knyga lengvai skaitosi ir kaip supratau, pasakoja apie pačią rašytoją, tiksliau, ji pati pasakoja apie save, mat knyga – dienoraščio tipo. Prancūzė Val nupasakoja itin įdomų savo gyvenimo tarpsnių, kai yra priverčiama išmokti keisti odą kaip gyvatė ir susitaikiusi su kuo nors nemaloniu – tuoj pat rasti kaip prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo ir per ilgai savęs nesigailėti. Buvo ir itin įdomių dalykų, tarkim jos buvusio kaimyno Felipės darbas – pardavinėti roles. Už pinigus jis žmogų viena dienai paverčia nuotykio herojumi, tarkim, ateinat ir paprašot – noriu, kad mane pagrobtų, o išgelbėtų kokia žavi damulė iš indėnų genties – ir jis tą suorganizuoja. Knygoj labai gerai viskas paaiškina ir stebėtinai glaustai. Smagiausia man buvo visgi tiesiogiai nepateiktas klausimas – jei plevėsa vyras – eržilas, tai kas tokią pat moterį daro kale? Kadangi knygos herojė – savotiška nimfomanė (galėčiau ginčytis), tai beabejo iki paskutinio puslapio spėja permiegoti su nemaža eile vyrų, o visgi abejoju ar atsirastų daug perskaičiusių knygą ir blogai atsiliepusių apie heroję (bent jau ta konkrečia prasme). Gali pasirodyti, kad knyga apie seksą, bet tuo aš vėlgi, abejoju. Žiūrint kas labiausia akis badys, mat kas nors vis vien badys, visada bado.

  Na, ir kaip visada... Vertimas. Vertimas geras. Iš tiesų, visai neprastas, tik poroj vietų visiškai nereikšmingos klaidos, kurios tekste nieko nesudaro, tad keliu skrybėlę prieš Ievą Baranauskaitę. Pati knyga skaitosi tikrai labai lengvai, tad ilgai neužtruks net ir lėčiausi skaitytojai, juoba, kad jos toks formatas – dideli tarpai tarp eilučių, nemažas šriftas, tarp skyrių – tuščia erdvė. Ir nors pati istorija toli gražu nėra pati įdomiausia, vis vien duosiu bent 6/10, vien dėl paprasto pagvildenimo tokių atrodytų, sudėtingai kasdieniškų dalykų. O po knygos siūlau ir filmą pažiūrėt, kodėl gi ne, tik subtitrų neužmirškit susirast. 

(Treilerio šį kart nedėsiu)

John Ajvide Lindqvist - Įsileisk Mane

Tai turbūt baisiausia mano kada skaityta knyga apie vampyrus. Pats mitas

John Ajvide Lindqvist knygoje „Įsileisk Mane“ (Lat den Ratte Komma In; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-105-2; 606 [2]p.) pirmą kartą atrodė tiek bjaurus ir nemalonus, kad turbūt pirmą kartą atrodė ir kaip tikras prakeiksmas, o ne kažkokia nemirtingumo dovana (kurią turbūt dažnas mūsų mielai griebtų nedvejodami).

„Ji niekada nemiegodavo, kai būdavo pas mane. Tik gulėdavo mano lovoje ir laukdavo, kol ims švisti. Bėgimas yra gyvenimas.“ 362p.

  Knyga gerai parašyta (nors į galą redaktoriams ar kam reikėtų atidžiau žiūrėti ką rašo, o ne tikėtis, kad Word programa viską pataisys), bet į ją reikia įsivažiuoti. Įsivažiavus einasi stebėtinai greitai ir lengvai, ir tiek įdomiai, kad nebesinori knygos dėti į šalį. Daug pusiau nuspėjamų dalykų, kurie glumina iki pat akimirkos, kai autorius patvirtina – taip, taip ir yra, tikrai. Stiprus kūrinys, kuris vertas dėti prie modernios vampyrų klasikos.
  Istorija ne tiek paini, kiek vingiuota, tad sunku neišplepant pasakoti, kas gi ten dėjosi. Paraleliai vyksta bent trejetas skirtingų gyvenimų, kuriuose dominuoja būreliai žmonių arba poros. Bet svarbias čia jaunuolis, berniukas, kurį sunkūs išbandymai privertė suaugti ir netgi kiek sužiaurėti (paaugliškai taip, mat žmonių žudyt jis visgi nepuolė). Manau jame daugelis atpažins kažką pažystamo ar iš savęs, ar asmenų aplink save. Ir gal būt tai padės kokiam nors kitam Oskarui ištempti dieną nuo ryto, kai reikia keltis į mokyklą, iki vakaro, kai vėl eini gulti.

 

  Knygoje įtampa kilo neišpasakytu greičiu ir mastu, kartais netgi atrodydavo, kad jau viskas, tiesiog nebeįmanoma išnarplioti šito juodo mazgo. Tarkim, vampyriškas užkratas čia plinta beprotišku greičiu vien nuo įkandimo. Ir tas užkratas turi savo protą, jam tereikia tavo kūno. Nebūsi budrus – tapsi jo vergu, nes tavo smegeninė jam nereikalinga. Užkratui tereikia tik kūno. Kūno ir dar kraujo. Be to, knygoje žmogžudystės nelieka nepastebėtos, kūnai nelieka „dingę be žinios ir pėdsakų“. Tad vampyrams kraustytis tenka ne vien dėl nesikeičiančios išvaizdos, bet ir dėl pavojaus, kad žmonės nėra akli idiotai...
  Čia ne romantiškai paaugliukas „Saulėlydis“. Ne istorijų ir grožio pilnos Vampyrų kronikos. Ne karštos Lousianos naktys su tingiomis dienomis Sukės Stekhaus knygose. Tai – kažkas kitokio. Kažkas šalto ir bauginančio. Kažkas nemalonaus, bet pavergiančio. Tad įsileiskit...
  Tikrai duosiu 9/10 ir rekomenduosiu. Iki dešimtuko pritrūko labai mažai. Tiek mažai, kad net negražu duot devynis...

P.S. noriu įspėti skaitančius anotacijas – tai, kad du pagrindiniai herojai – vaikai, nieko nereiškia. Imkit ir skaitykit. Norėjau ir dar kažką pridurti, bet jau nebepamenu ką...

Anotacija: Kai Blakeberge prasideda nesuvokiami dalykai, iš pradžių niekas nieko nepastebi. Vėlyvas 1981-ųjų ruduo, priemiesčio gyvenimas teka sava vaga. Kai gretimoje gyvenvietėje atrandamas bekraujis paauglio lavonas, ima sklisti gandai apie ritualinę žmogžudystę. Kol kas niekas nenujaučia, kas vyksta. Dvylikametis Oskaras susidomi žmogžudyste, bet tai – ne svarbiausias dalykas jo gyvenime. Kaimynystėje apsigyveno mergaitė. Jie tampa draugais. Daugiau nei draugais. Bet ji kažkokia kitokia. Kažkas ne taip. Į lauką mergaitė išeina tik naktimis...




  Na, o kalbant apie filmus, tai juos patariu žiūrėti po knygos. Ir siūlyčiau pradėti nuo švediškos (Let the Right One In 2008) versijos, mat amerikietiškoji (Let Me In 2010)... Et. Atrodo, kad jie net neskaitė knygos, tiesiog pasiėmė filmą, pažiūrėjo ir pasakė „ei, o davai iš šito filmo padarom tikrą, riebų, amerikietišką reikalą? Pavadinsim Oskarą Ovenu, vaikus paversim paaugliais, bet sakysim, kad jiems tik po dvylika, kas ten supras, nepaaiškinkim, kad Eli, kurį pavadinsim Abby iš tiesų yra gan traumuotas vaikelis, nes niekam nereikia žinoti, kodėl tas vaikis sakė „aš ne mergaitė, aš niekas“, nes taip nebūna ir šiaip jau, tegul viskas vyksta Amerikoj. Parodysim tiem Švedam.“ Ir gavosi, kas gavosi. Labiausia nesuprantu tai kam reikėjo vardus visgi keist? Oskaras ne toks jau ir išskirtinai švediškas vardas. O knygos neskaičiusieji turbūt liks nesupratę kas yra Eli. Oi, atleiskit. Abby.




  Švediškas filmas gal ne toks malonus akiai, kaip retro kvepiantis amerikietiškas, bet nesukelia tokio erzulio tiems, kas jau pažystami su knyga. Ten daugiau dėmesio skirta detalėms. Čia - ... Na, pažiūrėkit. Dar pridursiu, kad abu filmai savaip neblogi, tad verta pažiūrėt abu.

Manuel Puig - Moters Vorės Pabučiavimas

  Labai retai kada tyčia, kai žinau, kad tuoj skaitysiu knygą, vis tiek imu ir pažiūriu filmą pirmiau. Bet su Manuel Puig „Moters Vorės Pabučiavimu“ (El Beso De La Mujer Arana; „Kitos Knygos“ 2011; ISBN 978-609-427-032-1; 238p.) deja būtent tokį triuką ir padariau. Šiek tiek gaila, nes maniau, kad filmas tikrai gražus, bet štai ėmė ir pasirodė, kad knyga kur kas geresnė, todėl manau jog efektas būtų buvęs stipresnis, jei nebūtų tekę laukt „na, tai kada gi čia?“...
  Knyga pasakoja apie du vyriškius kalėjimo kameroje ir pamažėle atskleidžia jų vidinius konfliktus, bei reakcijas vieno į kitą. Vienas iš jų, Valentinas, sėdi kaip politinis kalinys. Antrasis, Molina, homoseksualas pasodintas aštuoniems metams už nepilnamečių tvirkinimą. Beje, skaitant knygą manau visi suabejos šiais klausimais, mat jie tiesiog absurdiški. Stebint jų kasdienį bandymą gyventi toje nė kiek nejaukioje aplinkoje kyla klausimas – tai kas galų gale daro vyrą tikru vyru? Ir nors pabrėžiu šį klausimą – jis nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias.

"-  Man gaila, nes pamilau tuos personažus. Filmas baigėsi, ir jie, regis, mirė." 41p.

  Molina – gan motiniškos prigimties vyriškis, tad, kad ir pačiam būtų mažiau liūdna, ir kad jo „kambariokas“ nors kiek lengviau užmigtų, jis kas vakarą pasakoja kokius nors įdomius matytus filmus, stengdamasis įtikti ir jo skoniui, ir savam. Po kiekvieno filmo, ar bent jau per pauzes tarp pasakojimo, vis atsiskleidžia kas nors apie kurį nors vyriškį. Jiedu susigretina su filmų herojais, veiksmais filmuose, žmones ima lyginti su savo pažystamais. Labai įdomu stebėti kaip keistai mainosi pačių kalinių rolės.
  Knyga aišku taip nesibaigia, ištisai visko vien kalėjime nesiklausysim. Pamatyt leis ir daugiau, leis įlysti giliau į sielas herojų ir jiems svarbių žmonių. Ir nors pats rašymo stilius ne pats maloniausiais akiai, knyga vis vien – dienos ar dviejų skaitalas. Ilgiau užtrunka perskaityt turbūt paties autoriaus pastabas po tekstu, mat jos kartais išsiplečia iki poros lapų smulkiu šriftu. Vieniems buvo įdomu, man asmeniškai visa informacija jau buvo žinoma iš tokių knygelių kaip Homoseksualizmo Istorija, tad kai ką ryžausi praleisti. Aišku prieš tai vis vien pasiklausinėjau, ar ten nėra reikšmingos informacijos pačiam istorijos tekstui. Bet kuriuo atveju knygą rekomenduoju norintiems ko nors maistingo sielai. Būtent sielai. Aišku, turbūt reikia ir nebūt labai jau siauraminčiu, mat vis vien, vienas pagrindinių herojų yra homoseksualus ir elgiasi kaip gan miela moteris (pabrėžiu, kad būtent kaip miela moteris, o ne tos „merginos“ į kurias žiūrint akis skauda nuo oranžinio švytėjimo). Duosiu knygai 10/10, nes smulkintis dėl footnotes manau negarbinga.

Anotacija: „Moters vorės pabučiavimas“ žymi J. Perono diktatūros priversto emigruoti kairiųjų pažiūrų rašytojo posūkį į žmogaus laisvės problematiką. Romane pavaizduotas pigmalioniško tipo herojus – dėl „nepadoraus elgesio“ persekiojamas homoseksualas. Abu personažai susitinka toje pačioje kameroje tarytum šiuolaikiški Marato ir de Sado prototipai, įkūnijantys amžiną kovą už politinę ir asmeninę laisvę. Homoseksualas, pasinaudojęs vien kino istorijų apžavais, sugeba sugundyti politinį kalinį savo nuoširdumu bei gebėjimu pasakoti pačias neįtikinamiausias istorijas.

[jei galiu pridėt – anotacija tiesiog juokinga...]




  Filmas irgi gražus, aktoriai savaip atitinka reikiamą vaizdą, tad pažiūrėti verta. Gėda, bet prisipažystu, jog labai apsidžiaugiau, kad jis anglų kalba, mat labai nemėgstu skaityt subtitrų. Paprastai tai lemia, kad nespėju ir žiūrėt ir skaityt, tad istorija šiek tiek susimala krūvon. Bet, kad jau toks patogus, tai rekomenduoju PO knygos pažiūrėt ir filmą. Bet tikrai geriau žiūrėti PO knygos.

Thomas Harris - Raudonasis Drakonas

„Jis krūpčiojo nuo triukšmo šiame tyliame, tamsių džiūstančių dėmių pilname kambaryje.“ 16p.

  Taigi taigi. Baigiau skaityti Thomas Harris „Raudonąjį Drakoną“ (Red Dragon; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-23-4; 304p). Imant pagal istorijas, tai tai arba pirma trilogijos dalis, arba antra serijos knyga, mat „Raudonasis Drakonas“ yra „Avinėlių Tylėjimo“ ir „Hanibalo Lekterio“ priešistorė. „Hanibalas: Pradžia“ yra viso to priešistorė.
  Istorija nebloga, vietomis geresnė už filmą, vietomis filme esmė perteikta geriau. Pasakojimas lyg ir sukasi apie detektyvą Vilą, bet niekad neleidžia jo pilnai imti už pagrindinį herojų. Lygiai taip pat sunku jį priimti ir kaip neigiamą herojų, nors bandoma prilipinti daug tamsių dėmių ir to „tu iš aš – ne tokie ir skirtingi“ reiškinio. Knygoje Vilo istorija man patinka labiau, čia jis žmoniškesnis, paprastesnis, ne toks jau ir super-genijus, koks kad teigiama yra.
  Pats detektyvas, na, gal detektyvu ir negalima vadinti, mat viskas tyčia atskleidžiama, žodžiu, pati istorijos paslaptis iš Vilo pusės man pasirodė itin pasyvi. Labai ilgai spoksoma į vieną dėmę, o ką ji reiškia dažniausiai vis tiek pasako kas nors kitas, o ne tas super-detektyvas. Labai trūko ir paties Hanibalo, parodė jį kartelį, parašė jis ten porą laiškelių ir labai greit susimovęs liko užmarštyj. Taip ir neleido užuost to Hanibalo-Kanibalo keliamo siaubo, labai gaila. Bet ei, tai tik pirma knyga.

„- Nesvarbu, - pasakė senelė, - tikiuosi, jog gali pasakyti savo vardą. Manau, tokie dideli berniukai turi mokėti pasakyti savo vardą. Pasakyk.
   Vaiko veidas nušvito. Vyresnieji jį išmokė. Dabar galėjo pamaloninti tą ponią. Susikaupė:
 - Išpera.“ 82p.

  Įdomiai papasakota ir paties Drakono, Frensio istorija. Ta jo šizofrenija knygoje matoma kur kas intensyvesnėmis spalvomis, aiškiau suvokiamos priežastys, dėl kurių jis darė tai, ką darė. Tenka pripažinti, jis man nėra pats įdomiausias personažas, o pabaiga dar labiau sugadino vaizdą, mat nuo tikslingai veikiančio drakono peršoko prie nemąstančio idioto. Lyg kur ragais užsikabinęs būtų.
  Autoriaus keistas požiūris į mirtį. Tiksliau, keistai jis mato kažkokią sąsają tarp mirties ir meilės/sekso. Tarsi iš po raidžių jaustum šarvojimo salės nuotaiką ir dėl kažko labai besidžiaugiantį tos salės vadovą. Tad nekrofilija čia tikrai šiurpesnė nei, kad kokios Sukės Stackhouse knygose. Bet didžiausias minusas slypi kitoje vietoje. Tai gera knyga su prastu vertimu. Ponia Giedrė Tartėnienė matyt ne sykį naudojos žodynu, ar dar blogiau – juo nepasinaudojo, o tiesiog spėjo. Vietomis buvo juokinga. Vietomis jau darėsi nebe juokinga. Nenoriu iš moters duonos atiminėt, tad pasakysiu, jog baisiausi pažodiniai vertimai buvo tose vietose, kuriuose žodis vartojamas pagal tam tikrą kalbos ypatumą. Tarkim Britų knygoje manau reikėtų kontekste aiškintis ar „gay“ reiškia ne tą mums taip dažnai linksniuojamą gėjų, mat ei, gal tik netyčia, tai gali būti tas britiškas žodelis reiškiantis „linksmą“. Amerikietiška ir Angliška anglų kalba turi savų žodžių ir savų reikšmių, kurių suprantama, galima ir nežinoti. Bet tokiu atveju versti reikia atsargiai.
  Beje, ten tik kaip pavyzdį pateikiau. Apibendrinant, kad dar labiau neišsiplėst, pasakysiu, jog knyga gera, įdomi ir taip toliau, bet jei galit skaityt anglišką – taip ir padarykit. Manau toks puikus psichologinis trileris tikrai patiks net ir tiems, kurie jau matė filmus. Rekomenduoju ir duodu 8/10. Dėl vertimo balų neatiminėjau.

P.S. "Avinėlių Tylėjimą" vertė Jūratė Juškienė

Anotacija: Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana... Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.
  Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sužiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.
  Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažystamas...

Filmas beje, irgi geras, ne kartą rodytas per mūsų televiziją.

Literatūros galia

Prieš dienelę ar lyg ir dvi baigiau skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė" (Balzac et la Petite Tailleuse Chinoise; Baltos Lankos 2003; ISBN 9955-429-93-3; 156p). Knygos pradžia niekaip nenorėjo manęs įtraukti. Bet atkakliai lindau į akis ir galiausiai prasibroviau į tą kaimelį atšiauriuose kalnuose. Kai jau padėjau knygą į šalį, supratau, kad radau kaiką paprastai tobulo.

"Taip smarkiai žavėjausi Žanu Kristofu, kad pirmą kartą gyvenime norėjau turėti šią knygą tik sau, nebesidalyti suo Luo." 94p.

  Visad mėgau skaitytojus ir panašaus plauko bibliofilus. Skaitant apie herojų kuris skaito - sulaukdavau įkvėpimo. Koks įdomus žodis... Įkvėpimas. Ir štai šioje mažulytėje knygelėje, kurioje geriausiu atveju tikėjausi ilgai temptų samprotavimų, radau tą pat paprasčiausią įkvėpimą.
  Knyga pasakoja apie du vaikinus, savaip mylinčius gyvenimą, literatūrą ir merginą. Manau keturiuose iš penkių Europietiškų romanų, maždaug ties vieta "du vaikinai ir mergina" rastumėme meilės trikampį, intrigas ir draugysčių pabaigą. Tuo mėgstu visokią kinų, japonų, korėjiečių ir pan. literatūrą. Ten keturi iš penkių verčiau mirs nei išduos draugystę.

"-Pasakė, kad Balzakas jai padėjo suprasti vieną dalyką: moters grožis - tai neįkainojamas lobis." 156p.

  Šioje knygoje didžiuma literatūros uždrausta, tad du išsilavinę jaunuliai tam tikrų asmenų gyvenimuose sukelia tikrus perversmus. Ir čia mane tas knygų poveikis tiesiog pasiutusiai sužavėjo. Tarkim, vienas antraeilis veikėjas, dirbdamas visą dieną - devynias naktis pakerėtas klausėsi atpasakojamo "Grafo Montekristo". Jei kam neaišku, tai "Grafas Montekristas" tikrai stipriai paveikė net ir mano gyvenimą, todėl romanas guli tarp mėgiamiausių. Net skolint nemėgstu. Ir gavau sunkokai... (Pirkau Baltose Lankose, turėjo tik antrą ir trečią. Trečią radau lentynose, o antros atėjau pasiklausti. Mergina ją matyt pati skaitė, mat kol nepasakiau "o, tai duokit ją man" - ji nė nemanė išimti skirtuko ir jos man atiduoti... Po to net kiek gaila buvo)
  Tad jei taip trumpiau imant, nes tuoj prirašysiu daugiau, nei pačioj knygoj teksto yra, knyga labai stipriai demonstruoja literatūros galią. Viskas taip šauniai, sklandžiai ir lengvai papasakojama, kad susiskaitė per dieną, o, kad ką doro atpasakot prireikė beveik poros. Stiprus ir lengvas romanas, kurį tikrai rekomenduoju literatūros mylėtojams ir duodu 10/10.

"Aklas jo džiaugsmas išsiliejo per kraštus tada, kai Siuvėjėlė prisimatavo ką tik baigtą drabužį: griežtai vyriškas švarkas, nauja šukuosena, kuklų jos apavą pakeitę baltumu šviečiantys bateliai suteikė jai keisto geidulingumo, laikysena tapo elegantiška ir pranašavo gražios, bet šiek tiek nerangios valstietės eros pabaigą." 152p.

Anotacija: Atšiauri Kinijos kultūrinės revoliucijos aplinka, du mokyklą baigę jaunuoliai yra siunčiami perauklėti į atokų kaimelį Kinijos kalnuose. Grubi kasdienybė, įtarūs žvilgsniai ir viską atperkantis uždraustų knygų skaitymas. Nuostabu, kad klausydama garsiai skaitomų Balzako romanų ima keistis ir gražiausia apylinkės mergina Siuvėjėlė. Tai istorija apie dviejų draugų meilę merginai, skaitymui, knygoms apskritai.
"Balzakas ir kinė Siuvėlėjė" - didžiulio pripažinimo sulaukęs rašytojo ir režisieriaus Dai Sijie romanas, apdovanotas penkiomis literatūrinėmis premijomis ir išverstas net į 25 kalbas. 2002 metais autorius šį romaną ekranizavo.

O čia jau nuo manęs treileris to filmo. Dar nežiūrėjau, tai nieko ir nepasakysiu.



Na o dabar pasiėmiau skaityti "Nuotykių vėjas" serijos (kaip suprantu, tai leidimo serija, kaip "J.R.R. Tolkieno Mokiniai" ar "Drąsiųjų Keliai") Conn Iggulden knygą "Tyrų Vilkas" (romanas apie Čingischaną). Net nežinau ko taip labai jos užsimaniau. Turbūt eilinį kartą įvertinau pagal apimtis - knyga stora, tankiai prirašyta, o po jos ir dar yra tęsinių (ar bent vieno tai tikrai).

Interviu su vampyru - manga

Manga taps garsioji Anne Rice novelė, pradedanti Vampyrų Kronikas - "Interviu su Vampyru". Ir taps ne bet kaip, bet per Klaudijos perspektyvą.

Yen Press, grafinių novelių ir mangų leidėjai Hachette'e ketina paversti Anne Rice "Interviu su Vampyru" į naują grafinę novelę su ta pačia istorija, bet nauju požiūrio tašku: Istorija bus pasakojama Klaudijos, vaiko, kurį Lujis (Luisas) pavertė vampyru. Naujokė Ashley Marie Witter (Ešlė Merė Viter) iliustruos istoriją, kurią visą išleis vienoje knygoje apie 2012 metų rudenį. 

"Interviu su Vampyru" yra pirmoji Anne Rice knyga iš dešimties, kurios sudaro Vampyrų Kronikų serijas, o pati Anne Rice sakosi esanti suintriguota šia idėja perpasakoti jos istoriją iš kitokios perspektyvos: "Per visas Vampyrų Kronikos knygas spėjau į istoriją pažvelgti iš kelių skirtingų herojų perspektyvų, todėl tikrai manau, jog tai pilnai įmanoma", sako Anne Rice. "Lestatas juk papasakojo visai kitokią istoriją nei Lujis. Kuriuo iš jų tikit?"

Yen Press jau turi savo istoriją su vampyrais - jie jau adaptavo Stephanie Mayer "Saulėlydį" į geriausiai parduodamas grafines noveles per 2010 metus, ar bent jau taip mums teigia Nielsen BookScan.

Anne Rice užaugo skaitydama "Classics Illustrated" (Iliustruota Klasika) komiksus ir siaubo komiksus, tokius kaip "Pasakėlės iš rūsio". "Prisimenu, kaip skaičiau "Džeinę Eir" Klasikos komiksuose ir kaip labai man patiko detalės ir galimybė matyti pamišėlę palėpėje, tuose mažuose komiksų rėmeliuose ir taip stebėti visą novelę tarsi suvaidintą", ir priduria "Tai kas mane visada traukė - visuomet buvo labai detalu (detalizuota), parodomieji (demonstraciniai, vaizduojamieji) piešiniai, priešingai nei kokie nors abstraktūs darbai. Norėdavau matyti daug sodrumo ir daug detalių." Grafinės novelės, kaip ji teigia "turi laisvę, sukurti visą visatą su visomis jos detalėmis ir, palyginus su filmais, pigiai."

"Žiūriu į piešinius, kostiumai tokie detalūs, o mano darbe kostiumai beveik prilygsta pačiam veikėjui," kalba Anne Rice. "Jie jau patys yra dalis darbo. Tai ko ieškau filmuose arba tokio tipo knygose yra pati esybė - barokinės detalės, geidulingumas, prašmatnios šukuosenos, plaukai, intriguojantys veidai ir gilumas - šioje "Interviu su Vampyru" versijoje tai matau."

Rašytoja-iliustratorė, kuri gyvena Medisone (Madison), Wis. piešė du "webcomics" (sakykim: Internetinius komiksus) - "Reign of Adeodatus" ir "Scorch" ir perdavė juos komiksų antologijai "The Eternal Sad", bet šis projektas buvo jos pirmasis pilnametražis darbas, grafinė novelė. Tai Yen Press vyriausiojo redaktoriaus, JuYoun Lee nė kiek nejaudina, jis netgi pridūrė, kad Yen Press bestselerių adaptacijos, tokios kaip James Patterson "Maximum Ride" ir Mayer "Saulėlydis" - abi buvo debiutinės knygos jų iliustratoriams. "Nesvarbu kokie jie nauji šiame darbe, aš tikiu, kad autoriai puikiausiai žino, kaip paversti kiekvieną puslapį vizualiai gyvu ir tvirtu." - sako Lee.

"Su "Interviu su Vampyru" teko gerokai pakrutint smegenis ir daug aptarti, mat norėjome žinoti, kad suprantame Klaudiją taip gerai, kaip tik įmanoma," sako Lee. "Dailininkui (ar iliustratoriui, o gal tiesiog menininkui), ypač jei jis naujokas, viso ko ašis turi būti veikėjų supratimas."
Tai nėra vienintelė Anne Rice antgamtinių darbų transformacija. Kiti leidėjai, IDW, ruošia Anne Rice "Servant of the Bones" (Kaulų Tarnas) į vieno-numerio komiksą, o keletas kitų Anne Rice darbų, įskaitant ir "Interviu su Vampyru" jau buvo pateikti, kaip komiksų serijos 1990 metų pradžioje. Režisierius Neil Jordan netgi perkėlė knygą į filmą 1994-aisiais.
Anne Rice sako, kad vėl grįžti prie savo pirmojo bestselerio, išleisto 1976 metais, buvo tarsi apsilankymas pas senus draugus ir ji nė kiek neprieštarauja, kad kažkas kitas prie jų dar prikiš nagus: "Man Vampyrų Kronikos jau visiškai baigtos. Dabar jau rašau ką kitą, todėl kitų žmonių adaptacijos mano istorijoms man visiškai priimtinos."

 Atsiprašau už tokį grubų vertimą, bet skubėjau pranešt. Ir nepykit, kad grafinę novelę sustandartizavau į manga - paprastų komiksų aš nemėgstu, o tas parodomasis paveikslėlis labai pritinka mangai, tad jei suklydau - suklydau iš aklo susižavėjimo. Tikrai būtų įdomu į viską pažvelgti dar ir iš Klaudijos perspektyvos, mat Anne Rice teisi, primindama mums, kad Kronikų pradžią savaip tarsi išgirdom du kartus - kuriuo iš dviejų ten buvusių ir dalyvavusių vampyrų tikime? Tad Klaudija gal net taps atsvara vienam ar kitam vampyrui.

Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasąmone"

Baigiau skaityti tą Mark Patrick Hederman knygą "Bučiuoju tamsą: sąlytis su pasąmone" (Kissing the Dark: Connecting with the Unconscious; Tyto Alba 2004; ISBN 9986-16-365-X; 171p.) ir nusprendžiau, kad iššvaisčiau nemažai brangaus skaitymo laiko gan nuobodžiai knygai. Nėra taip, kad jau baisu, numirsiu jei toliau skaitysiu, bet smegenys atsijunginėja kas keletą pastraipų. Buvo aišku ir naudingų dalykų, to nepaneigsi, bet šiaip jau - tikrai nebuvo verta to laiko, kurį privertė sugaišti.
Tačiau, šios knygos dėka labai nudžiugau, kai supratau - turim labai puikių vertėjų, kurie išmano savo darbą ir dirbą jį labai stropiai. Vertimas tikrai puikus, bet ir eilėraščiai cituoti išversti ir surimuoti taip, kad į pievas nenuklejotų. Tik tiek ir galiu pasakyt apie šią knygą.
Iš esmės tai dar viena knyga pasakojanti, kaip labai svarbu mums nebijoti būti žmonėmis, kad bažnyčia - nieko blogo nedaro, tai ir jos reik nebijoti, kad mūsų trūkumai - paties Dievo duoti, todėl ir jų reikia nebijoti... Ir žodžiu tiek taukšta, kad man šis laikas iki begalybės išsitempė. Duosiu 2/10, vieną už gerą vertimą, ir dar vieną už keletą neblogų minčių.
Dabar neapsisprendžiu ką imti toliau. Lyg jau ir norėčiau grožinės knygos, bet dar turiu Alan Baker knygą "Burtininkas: Magija amžiams bėgant". Ją man labai gražiai užrekomendavo (norėčiau, kad ir jūs parekomenduotumėt. O dar geriau - palikit nuorodą į savo knygų-blogą, aš tada savarankiškai išsikapstysiu "rekomendacijų"). Tad dabar imsiu vieną iš dviejų, arba šią minėtą, arba (....nematau autoriaus ant viršelio, kas per?....) Susan Cooper knygą "Tamsa Kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas". O gal skaitysiu abi paraleliai. Žiūrėsim kaip išeis.