Na va, antroji Suzanne Collins „Bado Žaidynių“ knyga „Pavojinga Meilė“ (Catching Fire; „scholastic“ 2009; ISBN 978-1407-10936-7; 472p.) jau kur kas geresnė. Pradžia vis dar tempėsi lyg iškramtyta guma, bet net iki vidurio nepriėjus vienas įtampos momentas keitėsi kitu. Beje, kas per velnias su ta „Pavojinga Meile“? Pagal knygos tematiką reikėjo vadint „Kibirkštim“ ar „Įsiplieskimu“ ar bent jau „Pavojingomis liepsnomis“, mat tos meilės čia tik antram plane, o ir tos pačios – praleisi ir nieko neprarasi.
Veiksmo intensyvumas, auganti
įtampa, štai ko trūko, kad knygos negalėčiau padėti į šalį. Skaitėsi sklandžiai
ir greitai, ir užtrukau tik dėl didžiulio vertimo kurį gavau (juk reikia
pateisinti savo vardą, jei jau drįstu juodint mūsų vertėjus, ar ne? Tušti
žodžiai dar nieko nepapuošė), tad štai, dabar bent...
Pirmoje knygoje sužinojome Bado
Žaidynių sukūrimo istoriją – maištas tryliktoje apygardoje, kuri specializavosi
grafito išgavime. Ją visiškai sunaikino, ir, kad niekas daugiau nesugalvotų
priešintis sostinei – kasmet iš likusių apygardų paimama po dvi aukas, vaikiną
ir merginą. Tai ženklas, tai – įspėjimas. Elkitės gražiai, mat nė vienas nesate
saugus prieš visagalę Panemo Sostinę.
Šioje knygoje su tryliktąja apygarda
susipažįstame artimiau. Kaip visada – žmonėms brukama propaganda, dezinformacija
ir t.t. Ir tik akylas stebėtojas per televiziją vis rodomuose griuvėsiuose gali
įžiūrėti vilties kibirkštėlę – Strazdą Giesmininką (ar skundiką? Kuris ten iš
jų buvo?). Nedaugelis težino, kad tryliktosios apygardos griuvėsiai televizijoje
– šimtmečio senumo įrašas, o jų grafito kasyklos – miniatiūrinės. Tryliktoji apygarda
slapčiomis tebėra grėsmė. Jei nepavojinga pati savaime, tai pavojinga kaip
laisvės simbolis.
Kaip ir kasmet surengiamos Bado
Žaidynės. Tačiau kas 25-metus pažymima lyg ir sukaktis. Nepamenu ar knygoje
buvo minėta kas nutiko pirmaisiais, 25-aisiais metais, bet antrojo 25-mečio
sukaktyje, t.y. 50-osiose Bado Žaidynėse laimėjo 12-oji apygarda ir jos
prasigėręs pasididžiavimas. Ir štai, kaip tyčia, šiemet – 75-oji sukaktis. Kas
25-erius metus iš prieš 75-erius metus užpildytos dėžutės ištraukiama kortelė
su skaičiumi (25-50-75-100...). Juose seniai surašytos temos, kaip vyks
sukakties žaidynės. 50-aisiais metais – aukų imta dvigubai daugiau, po dvi
merginas ir po du vaikinus iš apygardos. 75-ųjų metų tema šokiravo net ir
Panemo Sostinę...
Taigi, taigi. Duosiu tvirtą 9/10.
Pagaliau matau, kuo šiuos knygos taip pakerėjo tokią didelę auditoriją, nors
pirmosios knygos „puikumas“ palyginus su antrąja – juokingai išpūstas. Gaila
tik Ketnės stilisto, baisoka akimirka... Beje, mano knygos angliškos, tad jei
kas pamatysit, jog kažką vadinu netinkamu vardu – prašom pataisyti, stengiuos
iš lietuviškos e-versijos išrankiot pavadinimus kurių reikia, bet galiu iš
užsimiršt.
