2013 m. sausio 20 d., sekmadienis

Suzanne Collins - Bado Žaidynės [1]


Dabar, kai jau atidaviau lietuvišką Suzanne Collins „Bado Žaidynių“ (The Hunger Games; „Scholastic“ 2008; ISBN 978-1407-13207-5; 454p.) knygą, galiu papasakot įspūdžius apie savo anglišką versiją.

  „District Twelve. Where you can starve to death in safety.“ 7p.

  Knyga siūbuoja nuo – oho, super – iki – numirsiu jei reikės dar lapą šito šlamšto perskaityt. Bendram kontekste autorės žodis kodėl ir kaip gimė šios knygos man padarė didžiausią įspūdį ir būtent dėl idėjos už Bado Žaidynių šios knygos nedrįsiu supeikti.
  Pradžioje viskas kaip ir neblogai. Sužinome, kad Šiaurės Amerika „dabar“ padalinta į apygardas su sostine, kurią taip gudriai ir vadina – Panemo Sostine. Kažkada apygardų buvo trylika, bet sukilimo metu ji buvo absoliučiai sunaikinta, žmonės, moterys, vaikai, vyrai – išžudyti be gailesčio. Ir kad kitos apygardos nesugalvotų, jog būtų smagu kelti maištą, revoliuciją – kas met rengiamos Bado Žaidynės, kai iš kiekvienos apygardos paimama po vieną vaikiną ir po vieną merginą, kad iki mirties kautųsi arenoje pergalės ir gerovės vardan. Nugalėtojas gauna viską – naujus namus, maistą, jo apygarda irgi aprūpinama. Bet esmė – nuolatos tiems žmonėms priminti – jūs galite būti sunaikinti, bet kada, tad darykit ką darot, badaukit, mirkit, dirbkit ir visa tai – su plačia šypsena ir dėkingumu Sostinei.
  Pagrindinė herojė – Katniss (lietuviškai – Ketnė, nors mano supratimu tada jau Ketnisė labiau tiktų, pabrėžtinai dvi s raidės, o mums vis vien nerūpi, ar ne?)  - sunkaus gyvenimo užgrūdinta šiemet turėjo visą saują lapelių su savo vardu, tad rizika buvo nemaža. O jos jaunoji sesutė – vos vieną prieš visas apygardos merginas. Ir lai šansai būna jums palankūs...
  Patiko man jos draugai, tarkim Geilas, visai šaunus, paprastas vaikinas. Ir ta mergina, jų apygardos mero dukra. O štai pati Ketnė sugebėjo daug ir gražiai erzinti su tuo – gal myliu, nežinau, turbūt ne, bet gal... To buvo tiek daug, kad jau net pro akis praleist, kaip kad Sukės skudurų kiekio ir tipo, praleist nebegalėjau. Ir tai buvo labiausiai man šią knygą nusmukinusi dalis. Visai kitas lygis, tiek aš nepakeliu, juoba iš tokios nuolat piktos ir užsispyrusios merginos. Atskirai dar būtų nieko, bet kartu – jaučiaus kaip tarp dviejų stumiančių magnetų.
  Na, bet tarkim ta svarbesnė knygos dalis, apie kovą, revoliucijos kibirkštį, proto jėgą prieš fizinę – visa tai buvo šaunu. Kai kovoja tokio amžiaus žmonės, negali nesusimąstyti ko vardan, kuo motyvuoti jie stengiasi išlikti gyvi ir kaip teisinga jiems visa tai atrodo.
  Tad su gaida „tikėkimės, ateitis mums nusimato ne tokia baisi“, duosiu knygai 6/10. Ji gera, tikrai, daug naujų įdomių dalykų ir taip toliau. Bet su dviem vienos merginos mylimais vaikinais gal jau baikim... 

4 komentarai:

  1. O kartais ne Panemas? :) Taip man iš lietuviško užsilikę

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. oi, ten netyčia taip parašiau, taip, Panemas, ačiū labai, tuoj pataisysiu X)

      Panaikinti
  2. Hmmm...tai verta skaityt? Perskaičius recenziją žinokit neatrodo...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kiek skaičiau atsiliepimų - daugumai ši knyga labiau patiko nei, kad man. Bet ar verta ar ne tai ir aš deja nežinau. Gal labiau verta, nei neverta? Mat visgi yra gerų ir tokių "puse velnio" vietų.

      Panaikinti