Rodomi pranešimai su žymėmis Gothic. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Gothic. Rodyti visus pranešimus

2021 m. kovo 1 d., pirmadienis

knygos apžvalga | Leila Taylor "Darkly: Black History and America's Gothic Soul"

Autoriai: Leila Taylor
Pavadinimas: Darkly: Black History and America's Gothic Soul
Serija: -
Žanras: Istorija; Memuaras
Psl.: 207
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Pagaliau, kažkas tikrai, nuoširdžiai gero mano rankose. Leila Taylor knyga "Darkly: Black History and America's Gothic Soul" labai gražiai, išsamiai, bet trumpai nupasakoja juodaodžių istoriją Amerikoje, bei gotų subkultūrą joje.

Apie Knygą: Kai žmonės į tave jau žiūri, kaip į "kitą" dėl išsilavinimo ir paprasčiausios reprezentacijos stokų, subkultūra, kurioje užgimė toks bjaurus pasisakymas, kaip "goth is so white" (vert.: gotiškumas/gotumas toks baltas) tą prarają tarp "čia mes, ten jie" tik dar labiau pagilina. Šioje knygoje trumpai, bet tvirtai perpinamos juodaodžių kultūros ir gotikinės subkultūros istorijos.

Mano Nuomonė: Visų pirma, tai leiskit man papiktdžiugiauti, kad kažkas taip gražiai paaiškino, jog ne, nereikia klausytis tų pačių nuvalkiotų gotų muzikos dainų, kad galėtum save laikyti šios subkultūros dalimi. Tereikia pasikapstyti plačiau, kad visas tas abnormalus elitizmas ištirptų su paskutiniais bukumo ir arogancijos lašais. Sorry, jautri tema. O visų antra, tai čia tikrai labai gera knyga apie juodaodžių istoriją IR apie gotiškumą, tą tokį visą, nuo to, iš ko jis kilo, iki to, kuo jis tapo dabar. Autorė taip gerai ir lengvai pasakoja apie tiesiog siaubingus įvykius, kad tiesiog negaliu nerekomenduoti.

Labai gera knyga. 5/5. 


2012 m. rugsėjo 21 d., penktadienis

Kim Newman - Anno Dracula



  Tokiais tad, lėtais žingsniais baigiau skaityti Kim Newman knygą „Anno Dracula“ (Titan Books 2011; ). Taip įdomiai nutinka, kad iš Anglijos kiekvieną kartą grįžtu su knyga apie Drakulą, ar tai fikcinį, ar istorinį. Ir kas kart tos knygos į mano rankas pakliūva per atsitiktinumą. Šią gavau dovanų ir iš Book Depository jau užsisakiau antrą, kurią kitą savaitę jau turėčiau gauti.

  „ ‚Silver and stake my heart will break, but names‘ll never hurt me.‘“ 245p.

Anno Dracula“ vyksta bene iš karto po Bram Stoker „Drakulos“ veiksmo, tik šiame neoficialiame tęsinyje Drakula taip lengvai nepralaimėjo (kaip mano mylima draugė (Gyvenimas su Iltimis) kartą pastebėjo – net jo nuotakas pribaigti prireikė rimtesnių veiksmų, o jį mat, peiliu medžiokliniu nudūrė ir baigta...), o sutriuškino aršiausius priešus, kitus palikdamas kentėti pralaimėjimą. Čia vampyrai – pasaulio dalis, išėję viešumon už plačios Tepešo nugaros. Vieni gyvieji mielai priima šią dovaną, kiti gi bjaurisi ir mieliau miršta žmonėmis. Vampyrizmo, nemirtingumo dovana – pigi ir prieinama kiekvienam norinčiam, taip ir auga tad, Drakono armija Britanijos Imperijoje, su karaliene Viktorija prie princo Drakulos šono.
  Istorijoje pasiremta Džeko Skerdiko pasakojimu, o ponas Newman‘as dar sugebėjo pririnkti tiek žinomų istorinių ir išgalvotų veikėjų, kad kartais net galva apsisuka. Pasakojimas tamsus, persisunkęs pamišimu ir kraujo kvapu, o juodų naktų gatvės visuomet skendi tirštame rūke iš kurio bet kada gali išlysti Sidabrinis Peilis, dar žinomas, kaip Džekas Skerdikas, kurio naktinės plaštakės mirtinai bijosi ir tęsti savo kruviną darbą sidabru dengtu skalpeliu...
  Vampyrų įvaizdis čia klasikinis, ir turi to Vampyrų Maskarado (Vampire the Masquerade) šarmo. Koks būsi vampyras, ką galėsi, ko ne, kas tau kenks, o kas tik žiovulį kels, priklauso nuo to, kokiai kraujo linijai priklausai, kas buvo tavo kūrėjas, jo kūrėjas ir kūrėjo kūrėjo kūrėjas...
  Beje, keliose vietose gali kilti klausimas – kas per velnias čia vyksta ir kodėl? – į tokius klausimus pats Kim Newman atsakė knygos gale, paaiškinimuose, autoriaus žodyje ir prieduose, kurie užima beveik penktą knygos dalį...
  Knyga gera, bet joje tiek nereikalingų trupinių, surinktų ir pribarstytų vien tam, kad būtų pasigrobta daugiau žinomų vardų, kad deja negaliu duoti daugiau nei 7/10. O visgi, pagarbiai dėsiu knygą į lentyną ir susirinksiu seriją.

  Anotacija: It was 1888 and Queen Victoria has remarried, taking as her new consort the Wallachian Prince infamously known as Count Dracula. His polluted bloodline spreads through London as its citizens increasingly choose to become vampires.
  In the grim backstreets of Whitechapel, a killer known as „Silver Knife“ is cutting down vampire girls. The eternally young vampire Genevieve Dieudonne and Charles Beauregard of Diogenes Club are drawn together as they both hunt the sadistic killer, bringing them ever closer to England‘s most bloodthirsty ruler yet.  

2012 m. birželio 22 d., penktadienis

Bram Stoker - Dama su Įkapėmis



 

Šią Bram Stoker knygą „Dama su Įkapėmis“ (The Lair of the White Worm
& The Lady of the Shroud; „Metodika“ 2011; ISBN 978-609-444-048-9; 320p.) taip ilgai skaičiau ne šiaip sau. Vargino tas perdėtas idiliškumas, kai sekasi absoliučiai viskas ko tik veikėjas imasi ir dar tokiais mąstais, kokiais net pats Montekristas turbūt nesvajojo. Ne kažin kas, gerb. B. Stokeri, ne kažin.
 
  „Savanaudiškumas – skurdo požymis.“ 77p.

  Ignoruokit anotaciją, mat ji iš piršto laužta. Istorija didžiąja dalimi pasakoja, kaip taurios širdies, bet skurdaus turto vaikinas buvo pats, slapčia aišku, mylimiausias vaikaitis milijonieriaus dėdės. Ir tai toli gražu ne visa laimė, kuri jį patrenkė. Su tuo atėjo ir laivų flotilės, ir lėktuvai, ir visa tauta pilotų, tada dar tas, anas, šitas, trečias... Damos su įkapėmis tiek ten ir reikėjo – sugundyti skaitytoją, kad va, bus demonaitė tokia, kas sukėlė šiokią tokią paspirtį, o tada ji tapo jau kaip ir nebereikalinga. Netikėjau, kad su šia knyga tiek vargsiu.
  O dar ir vertimas toks, kokį aš juodraštiniu vadinu. Ne tą, kad jis blogas, bet vietomis neįsiskaityta į sakinius, todėl kai kas išversta ne visiškai taip, kaip reikėjo. Bet esmės niekur netrikdo. Tad čia didžiausia kaltė krinta ant redaktorių pečių – net nemačius akyse originalo buvo galima viską sutvarkyti taip, kad toks vertimas būtų buvęs idealus paprastumu. Tereikėjo šiek tiek pastangų, prisimint kur ir kada kokia galūnė žodyje turi būti, kaip dėliojami sakiniai, kad jų nereikėtų skaityti du ar net tris kartus iki gūdus miškas praretėja, šen ten ir supaprastinti buvo galima, mat paprastai lietuviai, mes, taip nerašom, o juo labiau – neskaitom iki esam priverčiami. Tokie tad mes šį kartą, pikti ir nusivylę.
  Duosiu knygai 4/10. Balai tenka už vienišą perliuką – paslaptį-intrigėlę, kurią neblogai išlaikė ir beveik smagiai nustebino. Dar ir už tai, kad maždaug iki pusės knygos skaityti norisi, įdomu kas bus toliau, net jei per daug tas sviestu teptas kelias nežavi. Bet paskui jau įkąsti knygai norėjosi.

Anotacija:  Rupertas paveldėjo pasakiškus dėdės turtus. Tačiau yra viena sąlyga. Rupertas turi keliauti į Mėlynųjų kalnų kraštą ir pagyventi Visariono pilyje bent šešis mėnesius. Jaunas aistringas anglas mielai įsikuria nuostabaus grožio pilyje. Paaiškėja, kad tame žemės pakraštyje žmonės nuoširdžiai tiki vaiduokliais ir, žinoma, vampyrais. Rupertui tokios legendos kelia tik juoką, tačiau vieną naktį į jo kambario langą pasibeldžia paslaptinga dama.
  Jauna ir nepaprastai graži moteris yra labai sušalusi, nes vilki tik šlapias įkapes. Rupertais įleidžia netikėtą viešnią ir pasiūlo jai savo lovą. Išaušus rytui gražioji moteris dingsta, bet Rupertas negali išmesti jos iš galvos. Jaunuolis nerimastingai ieško jos, kol galiausiai pamato vėl – negyvą, gulinčią stikliniame karste bažnyčios kriptoje. Ar pajėgs Rupertas atsispirti beprotiškai aistrai ir vampyrės keramas?...

(Netiesa, kad jam juokingi prietarai ir pan., atvirkščiai, jis viską priima rimtai ir nuoširdžiai, netiesa ir kad damulė dingsta. Išeina ji gražiai, jis net ją akimis palydi, po galais.)  

2012 m. gegužės 9 d., trečiadienis

Bram Stoker - Drakula




   Mane pažystantys žmonės žino ir, kad patinka man istorija, karai, karvedžiai, o Vladas Drakula yra vienas iš labiau pamėgtų. Tad gėda ir prisipažinti, kad Bram StokerDrakulą“ („Amžius“ 1992; 287p.) perskaičiau tik šiemet.

(Įspėju, aprašymas vargiai suvokiamas)

  Mėgstu dienoraštinį stilių, todėl savaime suprantama, jau tai buvo didelis pliusas. Jo beje ankščiau nemėgau, tiksliai nepamenu kokia knyga pakeitė mano nuomonę, bet būtent dėl tos ankstesnės ir neėmiau knygos ankščiau. Pati istorija pasakojama iš viso būrio vyrų ir poros moterų laiškų ir dienoraščių, jų (tų žmonių) perspektyvų. Gan ilgai kaip ir nieko nepateikiama, tik aprašinėjama kaip ligonė silpsta nepaisant milžiniškų pastangų. Galiausiai prieinama ir prie gydymo nuo antgamtinių ligų, kam koją kaišo visiškai nesuvokiami ligonės namiškiai (nesuvokiami – sunku pasakyti kodėl jie elgiasi, kaip elgiasi, neaišku kokio tipo jie veikėjai ir t.t.). Ir kažkur nuo vidurio jau ima darytis įdomu, prasideda iš pradžių tam tikrų daiktų medžioklė, o tada ir paties Grafo. Manau, iki tol smagiausia vieta buvo laivo, kuriuo plaukė Grafas, atplaukimas į krantą, taip smagiai gavosi, kad jis ten papūtęs, šen pastūmęs pats vienas per adatos skylutes praplaukė.
  Istorija – klasikinė, viena iš tų gotikinių siaubo novelių, kurios dabar jau neatrodo baisios, bet vis vien smagiai įtraukia. Kuo toliau į galą (ir jau rimtai į tokį „per du puslapius“ galą), tuo didėjo įtampa kas ką pirmas priveiks. Bet mane kiek nuvylė pats faktas, kad knyga, nors ir vadinasi Drakula ir pasakoja apie Grafo pasilakstymus šen ir ten, visgi sukasi apie labai dievotą moterį, Miną Harker. Manęs jos persona nė sykio nesužavėjo filmuose, tad knygoj jau nebežinojau ir ko griebtis, kas kart jai pilant maldas, kad tik būtų išgelbėta. Ir nebuvo pasigilinimo į Grafo gyvenimą, kodėl jis toks ir panašiai, tad truputį gaila, mat atrodo, kad knyga per plona, per trumpa, tikrai norėjosi daugiau. BET! Čia, mano nuomone, ir yra tas D fenomenas. Toliau sekant knygas, kuriose personažai kaip nors susiduria su jo persona, galima dėlioti tolimesnį vaizdą, kaip su Vampyrų Maskaradu – nepaisant to, kad egzistuoja dvi skirtingos, viena nuo kitos nepriklausomos dalys, jos vis vien atrodo kaip vienos dėlionės dalis, idealiai atitinkančios viena kitą detalės. Tad knyga, kaip pirmasis pagrindas tolimesniems skaitymams, man tikrai patiko.
  Sunku ją aprašyti, kai per kelis šimtus filmų aplink sukasi. Esmė juk žinoma – vampyras, keletas moteriškių, keletas vyrukų, kurie sumano sumedžiot Velnią ir taip toliau. Kaip ir minėjau, tik tas priekaištas, kad galėjo būti daug daugiau istorijos, t.y. ne istorijos-istorijos, o pasakojimo-istorijos, bet kita vertus, gal tas faktas, kad buvo sustota būtent ten, kur buvo sustota (va, kaip aš čia painiai, gudriai ir visai nenaudingai suskėliau) ir daro ją tokią noriai skaitomą. Duosiu 9/10 ir bandysiu susirast naujesnį leidimą, sulyginamąjam pasiskaitymui, taip tariant. 

2012 m. balandžio 3 d., antradienis

Bram Stoker - Svečiuose pas Drakulą




  Po pirmosios Bram Stoker knygelės „Svečiuose pas Drakulą“ (The Dracula Visitor; „Europa“ 1994; ISBN 9986-436-61-3; 80p.), kuri taip ir vadinasi, nežinojau ar verkt ar juoktis, tai pasijuokiau. Atrodo ši istorija yra pačios knygos „Drakula“ juodraštinis variantas, kuris, ačiū jo našlei, išvydo dienos šviesą. Bėda ta, kad istorija tiesiog komiškai baigiasi. Nieko blogo, ne, ne, bet gerai, kad jis visgi pasirūpino viską padoriai išrutulioti, o ne paliko tą „kaip anglas Valpurgijos naktį nuotykių ieškojo ir kaip jį Drakula išgelbėjo“ reikaliuką. Smagu buvo, rimtai. Duosiu kokius 7/10 vien dėl to.

Antra istorija vadinasi „Abelio Begeno Sugrįžimas“. Šioji visai nesužavėjo. Šiokio tokio siaubuko buvo, bet nebuvo Drakulos, tad sumečiau – naiviai tikėjausi, kad visose šešiuose jis apsireikš.
  Istorija pasakoja apie du šaunius vaikinus ir vieną gražuolę, kurią jie abu mylėjo, o ji mylėjo save. Kad ją vesti vienas vaikinas pagalbos tikėjosi iš Dievo, o kitas iš Velnio. Pasakojimas taip greit pratraukiamas pro akis, kad taip ir lieki be konkretesnio įspūdžio, tai duosiu kokius 4/10, taip.



Trečia istorija vadinasi „Kruvinos Rankos“.
  „Nors mano draugas įnirtingai gynėsi, buvo matyti, kad širdies gilumoje jis labai norėjo priimti mano pasiūlymą.“ 34p. Aha. Draugas gynėsi, kad netoleruoja laktozės, bet mačiau, kad jis labai nori stiklinės kefyro, tai per prievartą sugirdžiau.
  Dar viena komiška istorija. Sakau komiška, bet autorius iš tiesų nebandė savo siaubo istorijų padaryti juokinga. Tiesiog visokie King‘ai ir Lovecraft‘ai tiek išlepino, kad šitas skaitant juokinga buvo. O gal man tiesiog su galva negerai.
  Lengva istorija apie sąžinės iškankintą vyruką, kuris ieško savo nuodėmės išpirkimo. Beabejo – tradicinio, kai savo gyvybės kaina išgelbėji ką nors kitą. Įmaišytas lašelis misticizmo su angelais ir tuo viskas pabaigta. Nei blogai, nei gerai, net nežinau kaip. Duosiu 5/10 ir nepeiksiu.

Ketvirtoji istorija vadinosi „Žiurkės-Duobkasiai“. Na... Tarkim, gyveno kartą šaunus ir turtingas anglas, įsimylėjo, bet jos tėvai draudė jai tekėti iki jaunikis bus išbandytas. Metus uždraudė matytis, taip atseit meilę tikrindami. O anglas iš nuobodulio, jaunystės, paikystės ir kvailystės, šiukšlyne, taip, šiukšlyne, draugų ir nuotykių ieškot nuėjo. Rado. Ir dar kokių. Duosiu 4/10, daugiau negaliu.

Penkta istorija (sumaišiau, ana buvo penkta, o šita – ketvirta) vadinosi „Auksinių garbanų paslaptis“. Ši istorija jau šiek tiek geresnė, bent jau klasikiniu siaubu kvepia. Pasakojimas aišku vėl visiškai paprastas, apie neaiškų vyruką ir žiežulą kerštingąją. Bet va, jau miruoliai apsireiškia ir kiek geriau baimė perteikiama. Duosiu 6/10.

Na ir paskutinė istorija vadinosi „Čigonės Pranašystė“. Et, dar viena ne itin kokia istorija. Kaip ir teigia pavadinimas, ji apie čigonės pranašystę. Labai matyta situacija, kai žmonių gyvenimus tiesiog juodai sujaukia visokios pranašystės, tikros ar ne, kaip horoskopai, aiškiaregiai ir panašiai. Nesakau, kad tuo tikėti nereikia, tiesiog nereikia dėl to išprotėti, kaip, kad čia žmonės beveik padarė. Duosiu 6/10.

Bendrai imant knygelė rekomenduotina dviem žmonių tipam. Tiem kurie domisi Bram Stoker darbais ir gal net istorijomis apie Drakulą (bet tada užtenka perskaityti pačią pirmą istoriją, kurioje jis minimas) ir tiems, kurie laukia kažko eilėje, mat knyga prablaškys, bet nepavergs dėmesio. Duosiu kokius 5/10 apskritai imant ir pliusiuką už tai, kad autorius visgi išplėtė Drakulą iki geros istorijos.



Anotacija:  Šioje knygoje spausdinami 6 airių kilmės anglų rašytojo, siaubo (gotikinės) literatūros klasiko Bremo Stoukerio (1847-1912) apsakymai. Pirmasis apsakymas – „Svečiuose pas Drakulą“ – tai „juodraštinis“ garsiojo Bremo Stoukerio romano „Drakula“ variantas. Pirmą kartą šis apsakymas išspausdintas tik po rašytojo mirties, jo našlės ponios Florensės Brem Stouker rūpesčiu.  

2012 m. vasario 13 d., pirmadienis

C.C. Humphreys - Vlad: The Last Confession

Tai ne pirma C.C. Humphreys knyga ant kurios padėjau savo leteną. Bet „Vlad: The Last Confession“ (ISBN 978-1-4091-0330-1; „Orion“ 2009; 446p.) tikrai pati stipriausia. Nors įsivažiavau sunkiai, bet džiaugsmo ji suteikė daug ir ėjosi itin sklandžiai.

„ ‘I got careless,’ Ion replied. ‘I forgot that a man’s not dead until he’s dead.’ „ 169p.

  Vladą Drakulą Smeigiką turbūt visi pažysta kaip vampyrą Drakulą iš Transilvanijos, vis Bram Stoker dėka. Bet Humphreys nė neketino dar kartą šio vyriškio versti antgamtine būtybe. Galų gale, to ir nereikėjo. Jo darbai kalbėjo už jį patį. Suprantama kodėl istorijos su jo vardu buvo taip mėgiamos ir tada ir dabar, juk žmonės mėgsta baisias pasakėles, antžmogiškumą ir seksą, ko tuometiniuose pamfletuose netrūko taip, kaip dabar to netrūksta internete. Bet atskirti tiesą nuo pramanų, pasakotų įaudrintos vaizduotės ar jo priešų – sunku. Bet autoriui tai puikiai pavyko.
  Tai istorinis romanas, pasakojamas iš išpažintį atliekančių asmenų pozicijų. Istorija sukasi apie tuometinės Valachijos princą ir jo kovą su uzurpatoriais, išdavikais, nusikaltėliais, luomų skirtumu – bajorais, bei visą pasaulį grasančia praryti Osmanų Imperija. Iki šių dienų liko knygoje iškeltas klausimas – tai kas gi jis buvo? Drakula – Velnio sūnus, žiaurus tironas, ar Drakula – Drakono sūnūs, teisingumo simbolis? Istorija aprėpia jo paauglystę, meilę, berniokišką įkarštį veikti ir maištauti, nuolat besikeičiantį pasaulį, jį patį jame ir tą kovą siekiant išgyventi neaprėpiamoje skausmo, išdavysčių ir neteisybės jūroje, tiek fizinio, tiek moralinio.
  Labai stipri knyga, parašyta nuostabiai, tikrai talentingo autoriaus. Kiekviena žiauri ar šlykšti scena privers sudrebėti, o pabaiga paliko mane be žodžių, bet su šypsena. Vladą Drakulą ir istoriją apie jį mėgstantiems – patiks. Turėtų patikti ir šiaip istorinių romanų mėgėjams, manau ypač vyriškai auditorijai (neįsižeiskit, mielos moterys, puikiai žinau kaip jūs mokat priimti viską tolerantiškai, bet vyrus kartais tenka įkalbinėt ką nors paskaityti). Tik įspėju, tai – ne silpnų nervų skaitytojams, mat nereikalingų detalių netrūksta. Duosiu knygai 10/10, nes ne kartą apgavo su savo posūkiais.

P.S. Dracul turi dvi reikšmes – Drakoną ir Velnią, tad kartais Dracula (-a [draculea] reiškia „sūnų“, kai prirašoma prie reikiamo/tinkamo žodžio, šiuo atveju, prie „Dracul“) būdavo pavadinamas ir vienu ir kitu vardu.

Anotacija: Dracula. A name of horror, depravity and the darkest sensuality. Yet the real Dracula was just as alluring, just as terrifying, his story not of a monster but of a man… and a contradiction. For the one they called ‘The Devil’s Son’ was both tyrant and lawgiver, crusader and mass slaughterer, torturer and hero, lover and murderer.
  Vlad’s extraordinary tale is told by those who knew him best. The only woman he ever loved and whom he has to sacrifice. His closest comrade and traitor. And his priest, betraying the secrets of the confessional to reveal the mind of the man history would forever remember as Tepes – ‘The Impaler’.

2011 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Charlaine Harris - Dead in the Family



  Ne kartą tyliai ir ne visai tyliai pykau ant visokių skaitytojų-skaitovų, už purkštavimą dėl absoliučiai nereikšmingų dalykų. Kai knyga laikoma prasta vien dėl, tarkim, fakto, kad joje aprašomas ir banalus meilės romaniūkštis, man tai tolygu teiginiui, kad filmas buvo blogas, nes nepatinka ta aktorė ar aktorius. Po galais, juk ne ten žiūri! Panašiai vis nutinka ir su Charlaine Harris Sukės Stekhous serijos knygomis. Dabar baigiau dešimtą „Dead in the family“ („Gollancz“ 2010; ISBN 978-0-575-08934-1; 311p.) ir džiaugiausi kiekvienu knygos lapu, nepaisant to, kad ne visiems patinka istorija apie merginą, kuri kreipia dėmesį kaip kas apsirengęs, kas su kuo draugauja ir taip toliau. Juk tai tik šalutiniai dalykai, jie neturi sugadinti puikios istorijos, kuri užkabina pradžioje ir iki paskutinių lapų neleidžia atskleisti atsakymų į „kas“, „kur“, „kodėl“, „su kuo“.

He put his arms around me. This was 'hug Sookie' season, and no one had told me ahead of time.“ 229p.

  Dešimta Sukės (Sookie Stackhouse) knyga, kaip išduoda pavadinimas, sukasi apie šeimą. Ne tiek jos pačios, kiek tų jai artimų. Ypač vampyrų. Pagaliau gausim susipažinti su tikruoju Eriko (Eric Northman) kūrėju (ne, jis nebuvo Godfrėjus-Godrikas (Godfey-Godric), nors amžius tas pats ir šiaip jau... buvo keli panašumai) ir vienu Rusijos caraičiu iš Romanovų. Sukė atras kiek kitokią savo pusę, o vilkolakiai ją supažindins su savo teismo procesais, kuriuose jai teks itin įdomi rolė. Džeisonas (Jason Stackhouse) irgi gaus pasireikšti ir paaiškės, kad jis ne visiškas kvailys. O Sukė vis labiau ir labiau ims suvokti kokia didelė jos dalis – tiesiog žmogus. Senstantis žmogus. Tai beje buvo gan juokinga. Ir šiaip jau juokų čia netrūko, autorė vietoj ir laiku ką nors vis pakišdavo, visą knygą aplanksčiau kai žymėjausi.
  Žmonėms, kurie mažai pažystami su Tikro Kraujo (True Blood) reiškiniu, pasakysiu, kad serialas per BTV eina trečiadieniais, 23:20, ar vis dar rodo, bet lyg ir rodo, ir nežinau kelinta serija, bet jei neturit kitų būdų pažiūrėt – pažiūrėkit bent ten, o prieš BTV keliu skrybėlę. Serialą galima žiūrėti ir skaičius knygas ir ne. Tik pirmas sezonas tapatinasi su pirma knyga, toliau kiekvienas sezonas (sezonas turi 12 serijų) vis labiau tolsta nuo knygų, palikdamas vien pagrindus ir išsisklaidydamas į begalybę istorijų. Knygose visos istorijos vedamos per Sukės akis, kas man asmeniškai priimtiniau – ne tiek daug maišalynės ir garantija, kad neatsiras epizodo, kurį bandysiu prašokt, nes man tiesiog neįdomus tas ar anas veikėjas. Visgi knygos mano manymu geresnės ne vien tuo. Praeitame sezone (dabar jau yra keturi, laukiame penkto, kuris pasirodys vasarą) tiesiog išsišaipė iš fėjų ir privėlė tiek šalutinių istorijų, dar ir su veikėjais kurių knygose nėra, kad man jau net nebeįdomu ėmė darytis. Aišku, vis tiek žiūrėsiu ir toliau, bet po galais, kas per velniava?!

 I love spring for all the obvious reasons. I love the flowers blooming; I love the birds twittering; I love the squirrels scampering across my yard.
   I love the sound of werewolves howling in the distance.
    No, just kidding.“ 37p.

  Tad taip, pirmyn, griebkit knygas, pažiūrėkit serialą, praskaidrinkit savo pilką gyvenimą baltomis iltimis, raudonu krauju ir juoda, karšta Luizianos naktimi. Knygai duosiu 10/10, nors norėjau balą atimti už keletą kvailokų reiškinių, bet paskui jie man pasirodė absoliučiai nereikšmingi. Tai tikrai viena geresnių knygų serijų apie vampyrus iš žmogiškosios pusės (Anne Rice tarkim pasakoja iš vampyrų pusės), o netgi net ir ne tiek apie vampyrus, kiek apie antžmogiškus padarus bendrai imant, tokiam plačiam spektre, kad man jau „Kovos Klubą“ primint pradeda – jie tiesia mūsų kelius, jie gydo mus kai sergame, jie ruošia mūsų maistą ir taiso mūsų automobilius...







Anotacija: It‘s all about family... Sookie Stackhouse is dealing with a whole host of family problems, ranging from her own kin (a non-human fairy and a telepathic second cousin) demanding a place in her life, to her lover Eric‘s vampire sire, an ancient being who arrives with Eric‘s „Brother“ in tow at a most inopportune moment. And Sookie‘s tracking down a distant relation of her ailing neighbour (an ex), Vampire Bill Compton.
  In addition to the multitude of family issues complicating her life, the werewolf pack of shreveport has asked Suokie for a special favour, and since Suokie is an obliging young woman, she agrees. But this favour for the wolves has dire results for Suokie, who is still recovering from the trauma of her abduction during the Fairy War.

Lietuviškai Obuolys.lt jau pateikė mums šias knygas (bjauriais, kietais ir brangiais viršeliais), eilės tvarka: 
Miręs iki Sutemų (Dead until Dark), Mirusios Širdys (Living Dead in Dallas), Mirusiųjų Klubas (Club Dead), Miręs Pasauliui (Dead to the World), Mirtis už Durų (Dead as a Doornail), Neabejotinai Miręs (Definitely Dead), Gyvi ir Mirę (All Together Dead). Toliau seka, jei kas norit ieškotis angliškų - From Dead to Worse, Dead and Gone, Dead in the Family, Dead Reckoning;

2011 m. liepos 17 d., sekmadienis

Interviu su vampyru - manga

Manga taps garsioji Anne Rice novelė, pradedanti Vampyrų Kronikas - "Interviu su Vampyru". Ir taps ne bet kaip, bet per Klaudijos perspektyvą.

Yen Press, grafinių novelių ir mangų leidėjai Hachette'e ketina paversti Anne Rice "Interviu su Vampyru" į naują grafinę novelę su ta pačia istorija, bet nauju požiūrio tašku: Istorija bus pasakojama Klaudijos, vaiko, kurį Lujis (Luisas) pavertė vampyru. Naujokė Ashley Marie Witter (Ešlė Merė Viter) iliustruos istoriją, kurią visą išleis vienoje knygoje apie 2012 metų rudenį. 
"Interviu su Vampyru" yra pirmoji Anne Rice knyga iš dešimties, kurios sudaro Vampyrų Kronikų serijas, o pati Anne Rice sakosi esanti suintriguota šia idėja perpasakoti jos istoriją iš kitokios perspektyvos: "Per visas Vampyrų Kronikos knygas spėjau į istoriją pažvelgti iš kelių skirtingų herojų perspektyvų, todėl tikrai manau, jog tai pilnai įmanoma", sako Anne Rice. "Lestatas juk papasakojo visai kitokią istoriją nei Lujis. Kuriuo iš jų tikit?"
Yen Press jau turi savo istoriją su vampyrais - jie jau adaptavo Stephanie Mayer "Saulėlydį" į geriausiai parduodamas grafines noveles per 2010 metus, ar bent jau taip mums teigia Nielsen BookScan.
Anne Rice užaugo skaitydama "Classics Illustrated" (Iliustruota Klasika) komiksus ir siaubo komiksus, tokius kaip "Pasakėlės iš rūsio". "Prisimenu, kaip skaičiau "Džeinę Eir" Klasikos komiksuose ir kaip labai man patiko detalės ir galimybė matyti pamišėlę palėpėje, tuose mažuose komiksų rėmeliuose ir taip stebėti visą novelę tarsi suvaidintą", ir priduria "Tai kas mane visada traukė - visuomet buvo labai detalu (detalizuota), parodomieji (demonstraciniai, vaizduojamieji) piešiniai, priešingai nei kokie nors abstraktūs darbai. Norėdavau matyti daug sodrumo ir daug detalių." Grafinės novelės, kaip ji teigia "turi laisvę, sukurti visą visatą su visomis jos detalėmis ir, palyginus su filmais, pigiai."
"Žiūriu į piešinius, kostiumai tokie detalūs, o mano darbe kostiumai beveik prilygsta pačiam veikėjui," kalba Anne Rice. "Jie jau patys yra dalis darbo. Tai ko ieškau filmuose arba tokio tipo knygose yra pati esybė - barokinės detalės, geidulingumas, prašmatnios šukuosenos, plaukai, intriguojantys veidai ir gilumas - šioje "Interviu su Vampyru" versijoje tai matau."
Rašytoja-iliustratorė, kuri gyvena Medisone (Madison), Wis. piešė du "webcomics" (sakykim: Internetinius komiksus) - "Reign of Adeodatus" ir "Scorch" ir perdavė juos komiksų antologijai "The Eternal Sad", bet šis projektas buvo jos pirmasis pilnametražis darbas, grafinė novelė. Tai Yen Press vyriausiojo redaktoriaus, JuYoun Lee nė kiek nejaudina, jis netgi pridūrė, kad Yen Press bestselerių adaptacijos, tokios kaip James Patterson "Maximum Ride" ir Mayer "Saulėlydis" - abi buvo debiutinės knygos jų iliustratoriams. "Nesvarbu kokie jie nauji šiame darbe, aš tikiu, kad autoriai puikiausiai žino, kaip paversti kiekvieną puslapį vizualiai gyvu ir tvirtu." - sako Lee.
"Su "Interviu su Vampyru" teko gerokai pakrutint smegenis ir daug aptarti, mat norėjome žinoti, kad suprantame Klaudiją taip gerai, kaip tik įmanoma," sako Lee. "Dailininkui (ar iliustratoriui, o gal tiesiog menininkui), ypač jei jis naujokas, viso ko ašis turi būti veikėjų supratimas."
Tai nėra vienintelė Anne Rice antgamtinių darbų transformacija. Kiti leidėjai, IDW, ruošia Anne Rice "Servant of the Bones" (Kaulų Tarnas) į vieno-numerio komiksą, o keletas kitų Anne Rice darbų, įskaitant ir "Interviu su Vampyru" jau buvo pateikti, kaip komiksų serijos 1990 metų pradžioje. Režisierius Neil Jordan netgi perkėlė knygą į filmą 1994-aisiais.
Anne Rice sako, kad vėl grįžti prie savo pirmojo bestselerio, išleisto 1976 metais, buvo tarsi apsilankymas pas senus draugus ir ji nė kiek neprieštarauja, kad kažkas kitas prie jų dar prikiš nagus: "Man Vampyrų Kronikos jau visiškai baigtos. Dabar jau rašau ką kitą, todėl kitų žmonių adaptacijos mano istorijoms man visiškai priimtinos."

 Atsiprašau už tokį grubų vertimą, bet skubėjau pranešt. Ir nepykit, kad grafinę novelę sustandartizavau į manga - paprastų komiksų aš nemėgstu, o tas parodomasis paveikslėlis labai pritinka mangai, tad jei suklydau - suklydau iš aklo susižavėjimo. Tikrai būtų įdomu į viską pažvelgti dar ir iš Klaudijos perspektyvos, mat Anne Rice teisi, primindama mums, kad Kronikų pradžią savaip tarsi išgirdom du kartus - kuriuo iš dviejų ten buvusių ir dalyvavusių vampyrų tikime? Tad Klaudija gal net taps atsvara vienam ar kitam vampyrui.

2011 m. balandžio 15 d., penktadienis

Dar daugiau grobio

Ech, žodžiu taip. Prikroviau dar grobio į savo sena.lt puslapėlį. Kai kurias knygas parduodu, nes turiu porą egzempliorių, kitas - mat galiu ir be jų. Reikia vietos naujoms, o tos vietos tiesiog nėr. Jei nuimtumėt man tą naštą nuo pečių - būtų puiku. Daugumą sukroviau po 2-3lt, mat viršeliai apibrizgę ar pakeitę spalvas, ar tiesiog knyga mažos apimties. Keliose radau bibliotekos uždėtus antspaudus, kituose - knygyno. Bet visos jos legaliai priklauso man, garantuoju tai. Prieš siunčiant visas palipdysiu, jei kur reiks, pavalysiu, jei kur reiks ir įdėsiu popierinę kortelę su keliomis naudingomis nuorodomis.

Bibliotekoje buvau prieš keletą dienų ir eilinį kartą perkrėčiau "pasidovanok sau" skyrių. Radau neblogos medžiagos lietuvių kalbai ir keletą puikių knygų iš "noriu žinoti" serijos, apie vilkus, skaičius ir kt. Knygelės tikrai labai įdomios, bet pastaruoju metu išsekau iki begalybės, tad bet koks ilgesnis sėdėjimas priverčia imti snūduriuoti, kas labai neproduktyvu, ypač turint galvoje, jog man greitai teks atlaikyt kelis itin rimtus išbandymus.

Vakar ir TIK vakar sužinojau, kad Kindle, kurio taip beprotiškai norėjau, neturi vidinio apšvietimo. Tai tarsi visiškai tikra knyga - ekranas - juodai baltas, šviesos neatspindi (t.y. neturi veidrodinio efekto) ir jos neskleidžia. Turiu pripažinti, jog ne dėl knygos efekto norėjau knygų skaitytuvo. Norėjau jo dėl komforto skaityti nejungiant šviesos. Teks ieškot kito prietaiso.

Ar jau matėt naują Dracula: Entre l'amour et la Mort miuziklą? Na, tiksliau jo gabalėlius? (ten yra ir nuoroda į feisbuką) Nežinau kaip jūs, bet aš mielai su Dracula visas knygas, filmus ir žaidimus pereičiau. Dabar labai laukiu, kada galėsiu nutvert Dracula: Origins 2. Ir beabejo - šį "plus fort...". Pirmą "Dracula: Entre l'amour et la Mort" mačiau youtube, taip susižavėjau, kad per blk.lt užsisakiau dvd. Parsiuntė jį iš Kanados. O ar žinot kuo skiriasi Europietiškas dvd nuo Amerkietiško? Vieno nepaleisi antrojo dvd grotuve. Taip taip, Drakula neapsireiškė mano televizoriaus ekrane. Bet labai puikiai susižiūrėjo PC ekrane. Suplojau apie pusantro šimto, bet ei...

2011 m. kovo 29 d., antradienis

Rozmari Kūdikis

Knygą "Rozmari Kūdikis", parašytą Iros Levin, perskaičiau jau senokai ir visai nesusižavėjau. Pradžioje ir netgi per pusę, na, maždaug 3/4 knygos buvo neprasti. Intriga, dėl kurios net pats skaitytojas abejoja - o gal jai tikrai stogas pavažiavo? Juk būna. Ir jei būtų buvę - knyga būtų buvus tobula. Vietoje to, viskas baigėsi standartiškai ir gal net geriau.
Taip daug nepasakojant, pasakysiu, kad knyga pasakoja apie jauną porą - aktorių ir namų šeimininkę, labai dailią, moterišką merginą, kuri svajoja apie kūdikį. Jos vyras beabejo abejoja, juk karjera tokia svarbi, o čia vaikas tas - kada dėl savęs pagyventi? Gal net minčių apie garsenybės gyvenimą be žmonos turėjo. Įsikraustę į naują namą, kuris garsėja, kaip mistiškų žmogžudysčių ir savižudybių vieta, bet būsimai mamai kažkodėl atrodo lyg koks rojaus kampelis, susipažysta su senolių pora - kaimynais. Po vakaro ar dviejų, Rozmari vyras staiga džiugiai pasiūlo - na, pasidarykim tad vaiką, gi taip norėjai. Beabejo tame yra ir blogoji pusė, kurios žmonai nieks nepasako.

Pagal šią knygą yra ir filmas. Jis labai tiksliai atkartoja knygos siužeta ir jokių naujovių ar baisių netikslumų lyg ir nebuvo. Bet filmas visgi geresnis. Turi tokio senoviško šarmo, o Rozmari - itin daili moteris. Filmą beveik būtų galima pavadinti siaubo. Beveik. Daugiau okultiniu, mat šiais laikais, po Pjūklo, Klyksmo, Vaško Namų ir visos eilės kitokių gerų ir prastų siaubo filmų, tokiu nieko nebeįbauginsi.
Jei norit susipažint su istorija, tai ramiai pažiūrėkit filmą ir nieko neprarasit. Jei esat bibliofilai, tai turbūt verčiau jau pirma knygą griebt, kitaip filmas įbruks galvon herojų atvaizdus, o knyga turi labai šaunaus belaikiškumo, t.y. Rozmari tikrai nesunku įsivaizduoti, kaip jauną, jei ne šio, tai praeito dešimtmečio moterimi. Duosiu 5/10 ir nerekomenduosiu.

2011 m. kovo 25 d., penktadienis

Anne Rice pasirašė ant LT knygų



Nežinau kaip jums, bet man buvo labai malonu stebėt, kaip po tos keistos knygos ji į rankas paėmė Ramzį, o šalia jai jau dėjo Kastratus. Šaunuoliai tie, kas siuntėt gaut jos autografą. Aš paseksiu jūsų pavyzdžiu!

2011 m. kovo 23 d., trečiadienis

Becca Fitzpatrick - Puolęs Angelas

Becca Fitzpatrick ir jos knyga "Puolęs Angelas" (Hush, Hush) iš pradžių manęs visai nežavėjo. Maniau sau - dar viena "Saulėlydžio" istorija perrašyta. Pagrindinio herojaus vardas Patch, kas lietuviškai išversta kaip Lopas. Veiksmas prasideda mokykloje, iš kart puolant į biologiją ir tam tikrą specifinę jos temą. Jokio padoresnio amžiaus skaitytojo tokia pradžia nesužavėsi. Nesusižavėjau iš aš. Bet skaičiau toliau, mat knygų vien dėl to, kad man jos nelabai įdomios - nemetu. Juoba, jei kas stengias, rekomenduoja ir net iš kito Lietuvos galo atsiunčia savo kopiją...
Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus ir kažkas ėmė gerėti. Pagrindinė herojė ne visiškai atitiko standartus - nebuvo nei bjaurusis ančiukas, nei neatrastas perlas. Pernelyg nelinkus isterikuoti ar pliurpti apie meilę. Autorė netgi sugebėjo apsieiti be paaugliškų dūsavimų, dėl ko tikrai lenkiu prieš tamstą galvą. Nežinau kaip paaiškint tą jausmą... Tarsi paėmėt į rankas "Saulėlydį" ir iškarpėt visą "šlapdribą". Kas liko sulipinot, neaiškios kilmės vampyrus pakeitėt kietais vaikinukais, kurie irgi neturėtų būt standartizuojami ir... Gavos štai kas. Sakyčiau, tikrai neblogai. Pabaiga nesužavėjo, bet vidurys buvo neprastas.
Beabejo, čia neapsieita be "nesuprantu jo, nemėgstu jo, jis įdomus, man jis patinka, nekenčiu jo, bijau jo, myliu jį", bet apsieita be "po savaitės" ir panašių neįtikėtinai ilgai užtrunkančių verkšlenimų. Visi viską puldavo aiškintis ten pat, rekdami, apsipešdami, bet išsiaiškindami iki beveik pilno galo.
Dar įdomu tai, kad panaudoti keli ezoterinės istorijos gabalėliai, kuriuos okultizmu besidomintys asmenys tikrai atpažins. Nežinau ar autorė pasidomėjo, prieš rašydama, bet jei ne - šauniai pataikė.
Knyga aišku labiausia sužavės paneles ir jaunas moteris kurios kažkur tyliai savo sielos kertelėj vis dar ilgisi karšto ir pavojingo mūro, už kurio ir pasislėpt, į kurį ir prisiglaust galima. Dėl vyriškos auditorijos šiek tiek abejoju, nors manau, kad jei jie skaitytų tokias knygas, nebekiltų tų visų "nesuprantu aš tų moterų" kalbų.
Knyga kaip supratot pasakoja apie puolusį angelą, tą patį Lopą. Jo istorija gan žemiška, be jokių ten "jei tik galėčiau ten sugrįžti". Viskas su juo aišku ir tvirta - pabandžiau, nepavyko, sučiupo, nulupo sparnus, išmetė žemėn, o man dzin. Jis siekia ne sugrįžti atgal į Dangaus Karaliją. Jis siekia rasti būdą, kaip šį bei tą pakeisti ir toliau tęsti gyvenimą žemėje.
Galiu garantuoti, kad nėra čia jokių dogmų brukimo, nieks nepasakos, kaip reikia melstis ir saugot skaistybę - jei tokių ten kažkur ir yra, jie nežaidė ten pat, kur žaidė Puolę Angelai.
Tad, na... Duosiu kokius 7 iš 10. Jei knyga nesužavės, tai bent jau skaitos lengvai ir todėl būsit bent laiko nesugaišę.

Bus jos tęsinių.

2011 m. kovo 19 d., šeštadienis

Michael Moorcock "Elrikas iš Melnibonės"

...Elrikas iš Melnibonės.
Michael Moorcock dvi knygos, kurios Eridano dėka pakliuvo mums į riestus nagelius susilaukė iš manęs geriausio įvertinimo, kokį tik galiu duot knygoms.

Elrikas iš Melnibonės - princas, karys, raganius, kovotojas, dievų numylėtinis ir jų prakeiktas, amžinasis kovotojas, albinosas, išsigimėlis, išdavikas... Daug vardų jis turėjo tiek savo Imperijoje, tiek Jaunosiose Karalystėse. Jis - paskutinis savo tautos atstovas visame Chaoso ir Tvarkos dievų plėšomame pasaulyje. Paskutinysis su galia tuos dievus iškviesti ir pasitelkti saviems tikslams, mat tokia buvo jo protėvių teisė, suteikta jiems tų pačių dievų sutartimis. Elrikas - legenda. Kaip ir juodas runų kalavijas Audrašauklis, prie jo šono.
Su Elriku keliaudami per jo skausmingą likimą turbūt nei vienas neliksim abejingas ir bent sykį pagalvosim - kodėl tu, kvaily, tiesiog nepasiduodi ir neplauki pasroviui? Juk galėtum turėti viską, o vietoje to - kankiniesi ir kankini kitus. Taip, Elrikas iš paskutiniųjų kovoja su savo likimu ir kartais taip tragiškai, kad skaitant tenka stabtelėti šoke arba siaube (jei knyga netyčia ėmė ir pasibaigė). Labai lengva įsijausti ir imti mąstyti ką pats darytum tokioje situacijoje. Labai lengva dvejoti jo veiksmais ir tyliai niurnėti. O visų lengviausia - perskaityt šias dvi nedideles knygas ir pykt - o kur kitos??

Melnibonės Imperatorius iš tiesų ne eilinis herojus. Jis gimė fiziškai labai silpnas ir ilgus metus gyveno vien eleksyrų ir žolelių palaikomas. Tik todėl užaugo, tik todėl pamilo ir tik todėl tapo įrankiu dievų kovose. Vienas iš jų, jo globėjas, vienas galingiausių Chaoso Demonų-Dievų, Ariochas, Elriką laiko savo numylėtiniu, todėl padeda jam pasiekti du legendinius juodus Runų Kalavijus. Ariochas juos saugojo nuo tų laikų, kai Melnibonės valdovai iki soties jais pasinaudoję, atsisakė jų, o Ariochą pavadino Kalavijų Valetu. Beabejom net Elrikui gauti vieną iš jų nebuvo lengva, mat kovėsi jis su tuo, kuris galima sakyti pastūmėjo jį visiems chaotiškiems poelgiams, kurie privedė jį iki savo paties Imperijos sunaikinimo.
Tad taip išeina, jog herojus yra blogio įrankis. Visi jo protėviai tarnavo Chaosui, o jis - paskutinis iš jų. Bet Elrikas tikisi, kad ne viskas priklauso nuo dievų, kad yra kažkas, kas net pačius dievus valdo ir todėl jis atsisako paklusti savo likimui. Anot Ariocho, kuris kartais gan noriai paplepa, nors kitą kart vos ne į gyvybiškai svarbius klausimus atsisako atsakyti, tai neįmanoma ir likimas įsipildys vienu ar kitu būdu, tad kovoti - beprasmiška.
Prasmė tėra viena.
Nuolatinė, amžina kova. Ne pergalė, o kova.
Būtent taip ir slenka šios knygos - kova, kova, kova. Ir ne kokie ten mūšiai su kardais, demonais ir užkeikimais, o kažkuo baisesniu. Kova su demonu savyj, su demonu rankose, su demonišku likimu, su demoniška ateitim. Garantuoju, ne kartą ir patys pajusite neviltį, jei tik skaitysit atsidėję.

Labai rekomenduoju visiems geros, tamsios fantasy mėgėjams. Ypač tiems, kurie mėgo Raganių Geraltą ir panašias knygas.