Mane pažystantys žmonės žino ir, kad patinka man istorija, karai, karvedžiai, o Vladas Drakula yra vienas iš labiau pamėgtų. Tad gėda ir prisipažinti, kad Bram Stoker „Drakulą“ („Amžius“ 1992; 287p.) perskaičiau tik šiemet.
(Įspėju, aprašymas vargiai suvokiamas)
Mėgstu dienoraštinį stilių, todėl savaime
suprantama, jau tai buvo didelis pliusas. Jo beje ankščiau nemėgau, tiksliai
nepamenu kokia knyga pakeitė mano nuomonę, bet būtent dėl tos ankstesnės ir
neėmiau knygos ankščiau. Pati istorija pasakojama iš viso būrio vyrų ir poros
moterų laiškų ir dienoraščių, jų (tų žmonių) perspektyvų. Gan ilgai kaip ir
nieko nepateikiama, tik aprašinėjama kaip ligonė silpsta nepaisant milžiniškų
pastangų. Galiausiai prieinama ir prie gydymo nuo antgamtinių ligų, kam koją
kaišo visiškai nesuvokiami ligonės namiškiai (nesuvokiami – sunku pasakyti
kodėl jie elgiasi, kaip elgiasi, neaišku kokio tipo jie veikėjai ir t.t.). Ir
kažkur nuo vidurio jau ima darytis įdomu, prasideda iš pradžių tam tikrų daiktų
medžioklė, o tada ir paties Grafo. Manau, iki tol smagiausia vieta buvo laivo,
kuriuo plaukė Grafas, atplaukimas į krantą, taip smagiai gavosi, kad jis ten
papūtęs, šen pastūmęs pats vienas per adatos skylutes praplaukė.
Istorija – klasikinė, viena iš tų gotikinių
siaubo novelių, kurios dabar jau neatrodo baisios, bet vis vien smagiai
įtraukia. Kuo toliau į galą (ir jau rimtai į tokį „per du puslapius“ galą), tuo
didėjo įtampa kas ką pirmas priveiks. Bet mane kiek nuvylė pats faktas, kad
knyga, nors ir vadinasi Drakula ir pasakoja apie Grafo pasilakstymus šen ir
ten, visgi sukasi apie labai dievotą moterį, Miną Harker. Manęs jos persona nė
sykio nesužavėjo filmuose, tad knygoj jau nebežinojau ir ko griebtis, kas kart
jai pilant maldas, kad tik būtų išgelbėta. Ir nebuvo pasigilinimo į Grafo
gyvenimą, kodėl jis toks ir panašiai, tad truputį gaila, mat atrodo, kad knyga
per plona, per trumpa, tikrai norėjosi daugiau. BET! Čia, mano nuomone, ir yra tas D
fenomenas. Toliau sekant knygas, kuriose personažai kaip nors susiduria su jo
persona, galima dėlioti tolimesnį vaizdą, kaip su Vampyrų Maskaradu – nepaisant
to, kad egzistuoja dvi skirtingos, viena nuo kitos nepriklausomos dalys, jos
vis vien atrodo kaip vienos dėlionės dalis, idealiai atitinkančios viena kitą
detalės. Tad knyga, kaip pirmasis pagrindas tolimesniems skaitymams, man tikrai
patiko.
Sunku ją aprašyti, kai per kelis šimtus filmų
aplink sukasi. Esmė juk žinoma – vampyras, keletas moteriškių, keletas vyrukų,
kurie sumano sumedžiot Velnią ir taip toliau. Kaip ir minėjau, tik tas
priekaištas, kad galėjo būti daug daugiau istorijos, t.y. ne
istorijos-istorijos, o pasakojimo-istorijos, bet kita vertus, gal tas faktas,
kad buvo sustota būtent ten, kur buvo sustota (va, kaip aš čia painiai, gudriai
ir visai nenaudingai suskėliau) ir daro ją tokią noriai skaitomą. Duosiu 9/10
ir bandysiu susirast naujesnį leidimą, sulyginamąjam pasiskaitymui, taip
tariant.
