A.R. Torre - Do Not Disturb | Netrukdyti

Man prireikė pusantros knygos, kad suprasčiau, jog Deanna Madden serijoje esama besikartojančios temos. A.R. Torre knygoje, antroje šioje trilogijoje, "Netrukdyti" (Do Not Disturb; Deanna Madden 2; ISBN B00R1NS5VK; 325p.; Goodreads) Deanna vėl randa sau auką, ir ta auka - vėl seksualinis iškrypėlis. Ši knyga buvo net geresnė nei pirmoji, klausiau jos audio knygos formatu ir žaidžiau GTA5 Online, be garso, kažkaip labai gerai derėjo.

Deanna džiaugiasi mažomis laisvėmis, kurias mano galinti sau leisti, mat po to incidento su klientu - jaučiasi galinti valdyti savo tamsius, žudikiškus troškimus. Gyvenimas, atrodo, tik gerėja. Ji, jos psichotiškas aš, turi vaikiną, nusipirko žavią naują mašiną, ir net gali pereiti gatvę, kad nusipirktų snikersą, ir tai be jokios įvykdytos žmogžudystės. Sunerimęs tik jos psichologas. Jis šventai tiki, jog jos žingsniai - per greiti, ir to pasekmė bus paslydimas, žudynės. Šiuo atveju Deanna ir jis sutaria tik vienu klausimu - pavojus gresia tikrai ne jai, o žmonėms, aplink ją.

Jis - laisvas. Po ilgų metų kalėjime, jam beliko keli mėnesiai namų arešto, ir jis galės grįžti prie normalaus gyvenimo, galios, pagarbos, pinigų, moterų. Tuo tarpu, kad prastumtų laiką, merginas jis apžiūrinėja internete, iki randa puslapį, kur merginos seksu su klientais užsiima per video kameras. Štai, ši, graži, su akimis, kurios nuo pat pradžių, vos jam paklausus ką jis gali jai liepti daryti, atrodo stokoja jam pagarbos. Po kelių sesijų, ji netgi drįsta liepti jam, LIEPTI JAM prašyti gražiai. O jam paklausus, ar nenorėtu susitikti realybėje, netgi pasiūlius už tai rimtų pinigų, ši -moteris- drįsta apskritai jį užblokuoti. Niekis. Tikrai, niekis. Jam tereikia kokio nors kompiuterių žinovo, kuris sugebėtų atsekti šios kvaišos adresą. Tuomet jis išmokys Deanna Madden pagarbos. Jos visada pasimoko. Ji irgi nebus išimtis.

Istorija rutuliojosi tiesiog fantastiškai. Tiek daug netikėtų dalykų, ir daugiau įžvalgos į kitus veikėjus Daennos gyvenime. Buvo labai įdomu. Knyga tikrai stipri, ir galiu duoti jai visus 10/10, tikiuosi ir trečia bus ne prastesnė.

Robert Louis Stevenson - Nepaprasta Daktaro Džekilo ir Misterio Haido Istorija

  Turiu tokią fantastiškai seną, trupančią, papelijusią "Nelson" leidybos kopiją, kuriai turbūt jau koks šimtmetis. Žemiau pateiksiu nuotrauką, įdomumo dėlei. Radau ir lietuvišką kopiją, ir jei kada užtiksiu bibliotekoje - pavartysiu, mat Robert Louis Stevenson "Nepaprasta Daktaro Džekilo ir Misterio Haido Istorija" (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde; ISBN 0486266885; 54p.; Goodreads) yra be galo trumpa ir verta perskaityti.
  Misteris Haidas yra siaubūnas terorizuojantis miestą. Nors sunku pasakyti kas negerai jo stote ar veide - jis tiesiog atgrasus ir gąsdina žmones. Čia sutrypė vaiką. Ten jau kažką ir nužudė. Gal ir baisesnių dalykų pridarė, tik nebuvo kas visa tai iki jo atsektų. Ir nieko čia keista, kad toks monstras šitaip elgiasi. Kur kas keisčiau yra jo draugystė su gerbiamu Daktaru Džekilu, puikiu ir maloniu žmogumi. Sunku ir įsivaizduoti jį kompanijoje su Misteriu Haidu, ką jau kalbėti apie faktus, jog Misteris Haidas turi raktus nuo jo namų, o slaptas Daktaro Džekilo palikimas nurodo viską perduoti Misteriui Haidui. Kas gi jis toks, tas Haidas? Iš kur jis ir kokie jo ryšiai su Džekilu?
  Daktaras Džekilas - tikrai labai keistas ir įdomus personažas. Keistas, mat tokio aš dar nemačiau. Atrodytų geras vyrukas, bet štai pergyvena dėl savo negerumo, silpnavališkumo. Juk Drakula buvo tiesiog blogis. Frankenšteino monstras - gėris paverstas blogiu. O čia še tau. Eilinis vyrukas, kuris taip norėjo būti geresnis nei yra, džiaugtis gerais darbais labiau nei piktais, kad ėmėsi tai nagrinėti iš medicininės pusės.
  Halko istorija paremta šia, tad turbūt nujaučiate kas ir kaip. Labai gaila, kad nėra daugiau naujų filmų pagal šią istoriją, juk turime tiek Drakulos, Frankenšteino, Doriano Grėjaus ir kitų filmų. Šie du personažai - nei kiek neprastesni. Tad ir duosiu jiems 10 iš 10, mat paskaityti buvo tikrai labai verta. O tokio ilgio knygelę galima ir eilėje su pirkiniais stovint suskaityt.

Konstantinos - Vampires: The Occult Truth

Right. Taigi. Niekad ankščiau apie šį autorių negirdėjau, bet mėgstu mitus, legendas ir okultines istorijas (jei taip galima pavadinti, kažkaip neskamba "okultinės istorijos"). Taip pat kolekcionuoju visas įmanomas knygas su Drakula, preferably tuo istoriniu Vladu Drakulea (Bram Stoker'io "Drakula" turiu keturias kopijas. Jei kas turit dar kokią nebereikalingą - galit padovanoti. Neturimų turbūt tik nelabai rasis, nebent ta graži raudona, Obuolio perleista, kurios niekaip nerandu...) ir, kad jau jis toks dažnas svečias medijoje apie vampyrus, fikcinėje ir kitokioje, pasiėmiau ir šią knygą. Radau ją Car Boot turguje, kažkada, Anglijoje, iš to paties žmogaus pamenu dvi knygas apie vilkolakius pirkau, šią ir dar kažką minėtino, tik pamiršau ką. O knyga yra Konstantinos "Vampires: The Occult Truth" (ISBN 1567183808; 208p., Goodreads), vampyrų tyrimas.

"Asasabonsam, a monster described as having ferocious iron teeth." 27p.

  Knyga padalinta į daug dalių, kiekviena iš jų - su trumpu, bet kartais erzinančiu pristatymu. Žinot tą tokį "toliau pasakosiu apie tai tai ir taip, kaip vyksta tai ir tai." Na tai tiesiog pasakok, o ne pasakok, kaip pasakosi. Bet tai nesvarbu. Svarbu kad viskas buvo tikslinga ir įdomu. Skeptikas galėjo likti skeptiku, tikintysis galėjo linksėti galvą ir aiškinti, jog taip ir žinojo. Viskas pradedama vampyrų tipais, kokie jie galimi, mirtingi ar nemirtingi, geria kraują ar traukia energiją ir panašiai. Tada - išlikę pavadinimai tų, kuriuos žmonės laikė vampyrais, tame tarpe paminėta ir Lilita, kas mane labai prajuokino. Nežinojau, jog ji kilus iš tokio paprasto mito, menkai tesusijusio su vampyrais ar sukubais. Istoriniai personažai, kuriuos visi turbūt girdėjo buvus vampyrais buvo ta dalis, kurios laukiau. Taip, buvo ir Vladas Drakula. Ir, mano džiaugsmui, faktai su anekdotais nemaišyti. Už tai duodu pliusą, kurį noriu ir atimti. O atimti noriu už tai, kad ieškodamas galimų tikrų vampyrų jis parašė į žurnalą, kurio pavadinime esama žodžio "fang" (iltis). Tai - alternatyvus žurnalas, alternatyviems žmonėms, gotams, pankams, panašiai. Matot kur lenkiu? Na kas gi ieško vampyro kapinėse, kai jiems būtų visas mūsų naktinis gyvenimas, klubai, barai - atviri, pilni žmonių, kurie vampyrais senais nebetiki, tad neturi ir ko bijoti?
  Apie energetinius vampyrus nekalbėsiu, nes ta tema man begalo neįdomi, bet kam įdomu, tai ten buvo daug geros informacijos, rekomenduoju. O knygai duosiu solidų 8/10, mat tas vampyrų ieškojimas tarp tų, kurie vampyrais žavisi... et, na.

Mary Roach - Spook: Science Tackles the Afterlife

  Kartą bibliotekoje, kai su medicinos studente pusesere ieškojom knygų medicinos skyriuje, man - pamaitinti smegenims po visos tos grožinės literatūros, jai - studijoms, ji juokais ištraukė Mary Roach knygą "Negyvėliai", kurią, kas jau ilgokai skaitot, žinot jog perskaičiau ir ji man labai patiko. Ir, kad jau patiko, susiradau keletą elektroninių autorės knygų, ir vieną iš jų šiandien pabaigiau. Tai būtų Mary Roach knyga "Spook: Science Tackles the Afterlife" dar žinoma kaip "Six Feet Over: Adventures in the Afterlife" (ISBN 184195845X; 293p.; Goodreads).

"These are arranged in six separate hallways, each portion of hallway reachable by one of two dozen possible combinations of interlinking stairways and obscured by fire doors and dead ends, such that a degree in psychic science is necessary simply to find one's bed in the evening."

  Kas man labai patinka šios autorės knygose, tai kad ji tarsi pabunda su klausimu. Išlipau iš lovos ir galvoju "kažin, o ar gali sąmonė išgyventi mirtį?", ko pasekoje knyga parašoma žinant nedaug ar visai nieko jos pradžioje, ir per visą jos eigą - mokomasi kartu su skaitytoju. Ar esama gyvenimo po mirties? Ar galim iškeliauti iš savo kūnų nemirę? Ar sąmonė išgyvena mirtį? Ir, jei į visą tai galime atsakyti "taip", tai ar esama pomirtinio gyvenimo, tokio, koks vaizduojamas biblijoje? Pragaro ir Rojaus? Mary mus nusiveža į Indiją, kur reinkarnacija - vos ne kasdienis reiškinys. Aplankom mediumus ir pasidomim ta jų ektoplazma, kuri atrodo teka iš visų jų skylių, mat substancija labai jau į kažką panaši. Ką jau ten, netgi pabuvojame ligoninėse, kur klinikinė mirtis - pakankamai dažna, kad būtų galima rinkti itin padorią informaciją šia tema ir netgi palikti tiems kūnų išeiviams - skiriamųjų ženklų, apie kuriuos jie po to galėtų papasakoti. Aš, asmeniškai, noriu tikėti labiau, nei iš tiesų tikiu, tad ši knyga man labai tiko. Mary Roach turi labai sveiką humoro ir skepticizmo "pirmiausia viską patikrinkim, o jau tada žiūrėsim" jausmą.
  Kaip įdomiai ėmiausi šios autorės. Pradėjau nuo lavonų, perėjau prie gyvenimo po mirties. Ir nors Negyvėliai man patiko kur kas labiau, šiai knygai irgi galiu duoti solidų 10-10, be kalbų.

George R.R. Martin - Varnų Puota

  Na va, šiaip taip įveikiau jau ketvirtą George R.R. Martin "Ledo ir Ugnies Giesmes" sagos knygą. Ši, pavadinimu "Varnų Puota" (A feast for crows; "Bantom Books" 2005; ISBN 978-0-553-58202-4; 978p.), žinant patį autorių - žadėjo daug mirčių. Ir jų beabejo buvo, bet jos nebuvo tokios svarbios, kaip tikėjausi. Vietoje to labai nudžiugino visai kas kita: seniai lauktas teisingumas.

"How much can a crown be worth, when a crow can dine upon a king?" 174p.

  Ši knyga yra tarsi pusė dviejų knygų. Tik vietoje to, kad autorius būtų papasakojęs po pusę visų herojų istorijų, jis pasirinko papasakoti pilnas pusės herojų istorijas. Ir jos tikrai nuostabios, nors ne iš karto užkabino. Pradėkim nuo Lanisterių dvynių, kurie vis mažiau ir mažiau panašūs. Cercei ir jos "valdymas" tikrai ėmė nusibosti, tad drįsčiau teigti jog tik paskutiniame skyriuje buvo tikrai pasiutusiai įdomu. Iš ties tai jau net taip įdomu, kad negaliu sulaukti pradėti kitos knygos. Jamie irgi keičiasi, tik atrodo - į gerą. Brienne, Safyrų Salos Mergelė, jo pavesta, išjojo ieškoti Sansos Stark. Labai tikiuosi, kad Podrikas liks gyvas. Bijau tik, kad mano viltys bergždžios. Nebepasitikiu Martinu. Sansos ir Arijos - nebėra. Bet yra jų alter ego, iš kurių mergaitės dar gali išsiristi savo tikraisiais vardais. O drakonai? Drakonai auga. Auga ir žvalgosi mėsos...
  Duosiu iš kart 10-10. Nėr tokio meistro kaip mūsų mielasis Martinas, taip idealiai sugebančio pamesti skaitytoją ant prarajos krašto, kur mes liekam kankintis net ne iki kito skyriaus, o jau net ir iki kitos knygos...

Balys Sruoga - Dievų Miškas

  Patinka man šios "mažos didelės knygos", toks geras minimalumas. Turiu net keletą ir dar bent keleto noriu. Balio Sruogos "Dievų Miškas" ("Baltos Lankos" 2013; ISBN 978-9955-23-699-3; 443p.)  turbūt žinomas kiekvienam, ypač po to, kai pastatė filmą, kurio beje aš dar nemačiau. Skaitė gal tik ne kiekvienas. Man teko skaityt tokiam amžiuj, kai lietuvių autoriai tiesiog vėžį varė, tai dabar vat, kaip naujutėlę knygą perskaičiau.
  Kaip ir didžiąją dalį inteligentijos, Balį Sruogą irgi išvežė į konclagerį. Ir čia mums pateikiami jo memuarai apie gyvenimą ten. Labai panašu į Dostojevskio "Užrašus iš mirusiųjų namų" tik su velnionišku sarkazmu. Mušimaisi visokie, pešimaisi, badas, vargas, ligos ir mirtys taip aprašytos, jog ne iš kart susivoki, jog skaitai kažką labai tragiško. Tarkim, tokie epizodai, kaip dingę numirėliai. Suguldė devynis prausykloje, vienas gyvas prausiasi, žvilgt - aštuoni. Apieškoję viską žiū - išeina negyvasis iš tualeto ir atgal prie negyvųjų gula.
  Istorija - sąlyginai trumpoka ir apie patį Sruogą ne tiek ir daug. Atrodo, jis buvo linkęs stebėti, o ne gilintis į savo paties bėdas, o ir sekėsi jam ne taip ir baisiai (lyginant, žinoma, su kitais katorgininkais, o ne laisvaisiais), karts nuo karto ir padirbėdavo ką geriau, ir užvalgydavo kiek žmoniškiau. Baisiausia dalis prasidėjo lagerio evakuacijos metu, kai reikėdavo per dieną nueiti daugybę dešimčių kilometrų, per sniegą, alkaniems, su temperatūromis ir dažnai nakvoti šaltyje. Kas man itin patiko, tai esesininkų aprašymai. Juos paprastai vaizduoja tiesiog kaip žvėris, suprask, profesinė yda. Čia gi viskas aišku, o ir žvėrys - ne visi. Kitas labai įdomus dalykas buvo katorgininkų darna ir nesantarvė. Kur galėdavo ką padaryti drauge - vieni imdavo daugiau, kitiem visai nelikdavo, vietoje to, kad kaip Bado Žaidynių toje District 13 - būtų kažkokį dalijimąsi padarę. Kitur gi, kur atrodo turėjo kiekvienas eiti už save, jie staiga ima ir susivienija. Net ir mūsų Balys, štai, į pabaigą ėmė tokias sąjungas organizuoti.
  Gaila, kad knyga tarsi be pabaigos. Mielai sužinočiau, tai kaip jis namo parsirideno, ką namie rado, kokį maistą pirmiausia griebė ir taip toliau. Bet, čia jau aišku, nieko nepakeisi. Knygai duodu 9/10, verta paskaityti, oi verta. Filmą tik gal kitą kart pažiūrėsiu.

J. K. Rowling - Netikėta Vakansija

  Ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą. J.K. Rowling "Netikėta Vakansija" (The Casual Vacancy; ISBN 978-0-7515-5286-7; "Sphere" 2013; 568p.) pas mane žinoma angliška ir turbūt dar niekad taip nesidžiaugiau, jog skaičiau originalą. Anglų kalbos niuansai tokie jau, būtų pravertę pirmą sykį ten vykstant.
  Dabar, pakentėkit, kol pamėginsiu be spoilerių paaiškinti apie ką knyga ir gal suviliot ją paskaityti. Ji turbūt ne visiem patiks, bet pabaigoje pasakysiu, kodėl ji patiko man (mat paprastai, jei kam nors knyga nepatinka, o man ji atrodo puiki, tai paaiškėja, kad mes ją skaitėm visiškai kitaip ir aš mačiau kažką visiškai kito).
  Mirė tarybos narys. Vieniems jo reikėjo kaip oro, kitiem gi nei šilta nei šalta. Toks netikėtas tarybos vietos atlaisvinimas ir yra vadinamas Netikėta Vakansija ir ją galima užpildyti iš karto, arba iškelti rinkimus, jei yra kandidatų. Mažame miestelyje jų netrūksta ir, atrodo, kiekvienas tos vietos nori dėl visiškai kitų priežasčių. Vieniems tai - pinigai, kitiems - galimybė tvirtai tarti žodį, ką nors pakeisti. Kaip ir reikėtų tikėtis, mažą miestelį ima skandinti chaoso jūra, ypač kai į kovą įsitraukia šiu piktų, pagiežingų ar nesusipratusių suaugusiųjų vaikai. Vietos taryboje jiems beabejo nereikia, bet išgyventi - tiesiog būtina. Išgyventi be patyčių, jog jų nevisprotis tėvas taryboje leptelėjo ką nors idiotiško, be baimės, kad jų ir taip per griežtos motinos gaus dar daugiau valdžios ir autoriteto. Čia visus ir sukrečia dar viena šventvagiška "tragedija". Miestelio puslapyje pasirodo žinutė, palikta mirusiojo tarybos nario vardu, "Bario_
Fierbraderio_Šmėklos" vardu.
  Užaugau su Hariu Poteriu. Naudojausi Berniuku Kuris Išgyveno, kaip durimis iš realybės, tokios pilkos, kad kartais atrodė visiškai juoda. Ir dabar, kai perskaičiau tokios, būtent tokios realybės kupiną knygą, negaliu atsistebėti. Įsivažiavus tikrai ėmė patikti. Patiko ir Dručkis ir Kristalė, ir Gaja su Sukvindrė, ir Endrius. Jų ribotos ambicijos ir troškimų beribiškumas. Tad ir duosiu 10/10, be kokių didelių ceremonijų. Vienus tragedijos aplenkia, kiti jas išgyvena. Treti gyvena su jomis vien tik stengdamiesi, kad nepablogėtų, Bet visa tai ištvėrus viskas pagaliau stoja į savo vietas ir vienaip ar kitaip - tampa lengviau.

Haruki Murakami - Norvegų Giria

  Išbraukiau dar vieną knygą iš savo "perskaityti" užrašinės. Šį kartą tai ilgai žadėtoji Haruki Murakami "Norvegų Giria" (Norwegian Wood; ISBN 9955-584-82-3; "Baltos Lankos" 2005; 461p.), kurią rekomenduoti galėčiau turbūt kas antram žmogui-skaitytojui iš savo rato. Nors ši knyga netapo mano mėgiamiausia iš HM repertuaro, bet, kad puiki, tai tikrai nesiginčysiu.
  Istoriją pasakoja Toru Vatanabė. Kai jam buvo septyniolika - nusižudė jo geriausias draugas, įskaudindamas ir jį, ir savo panelę, kurią Toru, žinoma, irgi myli. Abu likę be Kidzukio stengiasi kaip nors išgyventi, paremti vienas kitą, užpildyti atsivėrusią tuštumą. Deja, nei vienam, nei kitam niekas negali atstoti mirusio draugo, tad galų gale tai abiejų jų asmeninės kovos, kurią kiekvienas kovos atskirai.
  Daugiausia stebime Toru ir jo paprastą, studentišką gyvenimą, su visais nepritekliais, berniokiškais reikalais ir augančia filosofija apie tai, kas yra gyvenimas, ir ką jame reiškia mirtis. Šioji, beje, atrodo šmėščioja iš už kiekvieno kampo, tad tinkamai knygos nepasiėmus - manau galima nejuokais sudirgti.
  Nėra čia nei HM dimensijų-pasaulių, nei ausų aprašymų, ko maniau, kad nemėgstu, o štai ėmiau ir pasigedau. Vietomis guma, kaip visada, stipriai užtempta, tik šį kart visai nebe taip tas skaitėsi, buvo kur kas paprasčiau. Prisipažystu, jog šen ten akimis tik praskanavau neįtikėtinai ilgą kažkokio nereikšmingo dalyko aprašymą, bet visa kita sekiau atidžiai (juk net vardus pamenu, kas taip labai reta!). Kirtosi vietomis nelaiku įterpiamos sekso scenos ar prisiminimai apie jį (na, kas po galais prisimena apie žmogų būtent tokius dalykus?), o kai kurie įdomūs herojai gavo labai mažai "eterio" laiko. Bet viską sumetus ant svarstyklių, gavosi tik kiek mažiau už dešimt, tad duodu stiprų 9/10. Gerai, kad su Murakamiu pažintį pradėjau ne nuo šios knygos.

David Benioff - City of Thieves

  David Benioff nėra rusas, kaip, kad aš maniau. Jis tiesiog pasiėmė savo motinos mergautinę pavardę apie savo keturiasdešimtaisiais metais. Noriu tikėti, kad tai padarė įkvėptas kūrybos proceso ar to kas po jo liko, kai rašė City of Thieves (Vagių miestas; "Viking Adult" 2008; ISBN 0670018708; 258p.), kurią skaičiau iki išnaktų.
  Levas, septyniolikametis pusiau žydas Sovietinėje Rusijoje Antrojo Pasaulinio Karo laikais. Jis tarnauja tokioj tarsi civilinėj miesto apsaugoj, nežinau nė kaip pas mus tai vadinama, bet kilus gaisrui ar per bombardavimą sugriuvus pastatui - jų darbas padėti ir dar ten visokios pareigos. Kaip ir visi jaunuoliai, jis svajoja apie karo nuotykius, o galų gale ką daugiau ir veikti, kai skrandy vos keli trupiniai beveik nevalgomos duonos, o šaltį vargiai sklaido tos kelios rastos pliauskos laužui. Ir čia, stebuklas, ne mažiau, iš dangaus nukrenta vokiečių pilotas, matyt katapultavęsis kai nukirto jo lėktuvą. Vyruką pribaigė šaltis, o jaunuoliai, kartu su Levu, apsprendė, kad maža kas, gal vokietis ant savęs kokią plytelę šokolado turi. Piko valanda, o ir apiplėšinėti lavonus draudžiama, tad nenuostabu, jog gan greit neatsargius vaikus pastebėjo ir ėmė vytis oficialūs pareigūnai. Nuotykiai pasirinko heroiškiausią iš jų. Kai suklupo vienintelė mergina jų tarpe, tik Levas stabtelėjo jai padėti, ko pasekoje jį patį išvežė į vietinį kalėjimą iš kurio, kaip teigia žmonės, kelio atgal nėra. Ir tai dar, džiaugtis reikia, mat teismo karo alinamoje Rusijoje kol kas nėra, jį galėjo nušauti ten pat vietoje.
  Kolią į Levo kamerą atveda vos po valandžiukės kitos. Aukštas, tikras arijas, blondinas mėlynom akim, Kolia nestokoja humoro, kontrastuodamas su Levo niūriu charakteriu. Jis kaltinamas dezertyravimu, kas, jei tarkim Levo nusižengimas pasirodytų mažokas šūviui į galvą, šis tai jau tikrai turėjo turėt skylę kaukolėj, tad kodėl jie abu gyvi?
  Pulkininko dukra išteka. Už bjauraus mulkio, bet nori, vadinasi reikia. O jo žmona sako, jog vestuvės be torto - labai blogas ženklas. Tad vaikinai išbadėjusiame mieste pavedami surasti dvylika kiaušinių. Nėra miltų duonai žmonėms, tad prošvaistės menkos, bet nori išgyventi - pasistenk. Taip abu ir patraukia, su vos keliomis dienomis rezervo, ieškoti kiaušinių ar vištos. Ko tik nebuvo, ir kanibalai juos vaikės, ir patys paskui legendas lakstė, netyčia ar tyčia, bet su labai daug sėkmės, išgelbėjo ne vieną gyvybę ir netgi susidūrė su itin kieta grupele Rusų Partizanų. Viena iš jų, geniali snaiperė Vika, siekianti nudėti būtent tą vyrą Rusijoje, kuris tikrai rytais valgo omletus.
  Nesitikėjau, kad knyga bus tokia įdomi. Ir linksma, ir su savo tragedijos epizodais. Daug kas parodyta iš visai kitų perspektyvų, o ir komedijos, tokios rusiškos (autorius gerai išdirbęs visą šį reikalą, tad manau jo Rusiškas palikimas jam visgi brangus), netrūksta. Svarbu persirist per pirmą ir gal dar antrą skyrius ir tada jau kuo toliau, tuo įdomiau. Duodu 10/10 ir dedu prie mėgiamiausių. Seniai to nedariau.

Haruki Murakami - Pernakt

  Neapsiskaičiavau ir perskaičiau bibliotekos knygą greičiau nei e-knygą, nors abi trumpos. Namie nebe daug bibliotekos knygų, tai pasigriebiau pirmą pasitaikiusią ir tai buvo Haruki Murakami "Pernakt" (After Dark, Afutadaku; "Baltos Lankos" 2009; ISBN 978-9955-23-317-6; 167p.), pati ploniausia iš visų turimų.
  Istorijos veiksmas rutuliojasi per vieną naktį, apie šešias valandas, pradedant kiek prieš vidurnaktį, baigiant apie šešta ryto. Aplinką stebim iš kažkokio "Stebėtojo" perspektyvos, kuriam negalima kištis. O stebime pagrinde dvi seseris - Mari ir Eri. Mari kiek jaunesnė, protinga studentė, kuriai tėvai įkalė į galvą, jog yra negraži, tai turi bent jau mokytis gerai. Eri, vyresnėlė - modelis, numylėtinė Snieguolė. Šiąnakt Mari nebegalėjo pasilikti vienuose namuose, kur miega jos sesuo. Žinoma, ji ir nenujaučia, jog jos sesuo - dideliame pavojuje, tad ramia sąžine pasako tėvams nakvosianti pas draugę ir išvyksta miestan, kur reikia prastumti naktį. O per naktį gali įvykti begalės dalykų. Kažkas kažkur eis į darbą, kažkas dirbs per naktį. Kažkas supyks ir sumuš jauną nelegalę, Naktinę Plaštakę. Kažkas turės jai padėti. Parke trinsis katės ir savo meilumu terorizuos iš skubančiųjų jų pusryčių, vakarienės ir naktipiečių likučių.
  Tai turbūt viena geriausių iš mano skaitytų Murakamio knygų. Iš kart po "Stebūklų pasaulio", kuris mane traumavo, bet vis vien labai stipriai įstrigo galvoje, kaip labai geras nuotykis. Beje, ar visose Murakamio knygose esama paralelių pasaulių? Šiai duodu 10/10, nors prie mėgiamiausių nepridėsiu, bet... Gal ir norėčiau prisidėti.

Stephen Chbosky - The Perks of Being a Wallflower

  Peržiūrėjau filmą. Patiko. Patiko kaip niekad, tad pasiėmiau ir Stephen Chbosky knygą tuo pačiu pavadinimu "The Perks of being a Wallflower" (ISBN 0671027344; 213p.) ir ji taip pat patiko. Pirmą kartą manau, jog "sveika" pirma pažiūrėti filmą, mat knyga nuo to kiek aiškesnė. Tuo tarpu, kai kuriuos filmo aspektus supratau tik dėka knygos, tad taip gražiai du skirtingi formatai viens kitą papildo.
  Nežinau, kaip aprašyti šią istoriją. Anotacija ją apibūdina, kaip kažką tokio paprasto. Lyg tai tebūtų knyga apie bręstantį vaikiną pirmoje gimnazinėje klasėje (tai atitinka devintą klasę, tiesiog tam tikrose mokyklose, paprastai sustiprinto mokymosi ar orientavimo, visi tie dvylika metų stipriai sukapojami į dalis, kai kas kelis metus vis tampi pirmoku). Tai žinoma, dalis istorijos, bet ne tame esmė.
  Čarlis vaikystėje išgyveno šį tą baisaus. Jis ne viską prisimena, bet žino, jog tai kartais verčia jį labai blogai jaustis. Tada jis negali nustoti verkti, negali prisiminti to ką darė vos prieš valandą, aklai pasimeta ir nesuvokia ką daro. Jis žino, jog su tuo susijusi jo mylimiausia teta Helena, žuvusi autokatastrofoje. Čarlis ją labai mylėjo, su ja galėjo pasikalbėti, ji suprasdavo, kodėl kartais galima būti liūdnam, bet laimingam, ir tokio žmogaus šalia nebeliko. Tad, kai jam sunku, jis vyksta prie jos kapo, tik iš dalies suvokdamas, kad teta Helena yra kur kas didesnė jo blogumo priežastis, kad tai dėl jos jis turi gerti brangius vaistus, ir tai dėl jos psichologas/ė klausinėja vis keistesnių klausimų.
  Mokykla čia žinoma irgi didelė dalis. Čarlis šiaip ne taip susiranda draugų ir nebesijaučia toks vienišas. Tačiau visi jie mokosi paskutinius metus, tad jis desperatiškai siekia jų kuo didesnio prielankumo. Kartais pamiršdamas net kas toks yra pats.
  Visa knyga - dualizmas. Gali būti laimingas, net kai labai liūdna. Gali mylėti tuos, kurie tave labiausia nuskriaudė. Gali džiaugtis tragedija savo gyvenime, mat ji kažką pakeitė ir tu gali pradėti iš naujo. Čarlio draugai išgyvena panašius dalykus, tačiau juos piešia savaip - nenusibosta. Ir šį syk, netgi, galiu rekomenduoti pirmiausia pažiūrėti filmą. Jei po filmo atrodys, jog gavot viską ko reikėjo, tuomet knygos skaityti nė nebūtina, filmas ją gerai adaptavo, pakeisdamas kai kuriuos aspektus vardan sklandumo. Tuo tarpu, jei kaip aš, negalėsit susivokt, kodėl istorija atrodo tokia artima - pasiimkit knygą. Ji labai trumpa. Duosiu 10-10. Gerai gi prasidėjo metai, a?

Andrius Tapinas - "Vilko Valanda" [#1]

  Retai kada knyga taip greitai įtraukia. Andriaus Tapino "Vilko Valandą" (Hour of the Wolf; "Alma Littera" 2013; ISBN 9786090108901; 360p.) gavau Amazonėj, 100% akcijos metu, legaliai už dyką, bet sumečiau, kad reikia bent pusę akies užmesti ir į lietuvišką versiją, tai taip ir skeryčiojausi tarp abiejų. Ir po viso to galiu ramia sąžine viską išklot!
  Istorija lyg ir viena, bet juosiama žiedų, kurie knygai plėtojantis - veržiasi apie branduolį. Daug ten visko. Alchemikai, mechanikai, laisvasis Vilnius, automatonai! O dar tuoj vyks Viršūnių susitikimas, tad kaip gi be mėginimų viską sužlugdyti. Buvo labai įdomu stebėti tokį nusikalstamą organizavimą ir spėliot kiek kartų geradariams pavyks užbėgti jiems už akių, iki galiausia nesuspės ir kas nors vis vien nukentės. Kai jau imi galvot, kad čia jiems visada taip seksis - ima ir nepasiseka. Arba, kai atrodo jog jau tikrai nėra išeities - op, ir atsiranda! Dar įdomiau buvo skaityti apie Milą, merginą, gebančią kurti kažką panašaus į homunkulus (kas žiūrėjot Metalinį Alchemiką - Fullmetal Alchemist, tai turbūt su terminu jau esat pažįstami) ar biomikus - automatonus, kurie patys mąsto ir elgiasi savo nuožiūra. Iki šiol tai niekam nepavyko, bet daug kas to norėtų. Ypač labai to nori gaivintojų ložė, reziduojanti pagrinde Prahoje, kas man pasirodė labai teisinga, juk būtent iš Prahos mes gavome tuos fantastiškus Golemų mitus. Bet įdomiausia turbūt sutikti patį Geležinį Vilką. Ypač kai ėmė aiškėti kas ten ir kaip...
  Žodžiu, buvo pasiutusiai įdomu. Oro piratai, dirižablių kovos, stimpankas išeinantis už savo ribų (netiesa, kad stimpankas turi apsistoti ties Victorian Era, tiesiog jam pradžia buvo padaryta ten. Paties stimpanko idėja yra alternatyvi realybė, jei Garo Variklis būtų plėtotas ir naudotas ilgiau, nei buvo, t.y. kad ir šimtmetį į priekį), geras fantasy. Labai turtinga kalba (dėl ko juokiausi iš komentarų Knygų Klube, kur žmonės skundžiasi šia knyga dėl absoliučiai visko, pradedant tuo, kad autorius - lietuvis, baigiant - skurdžia kalba. Nežinau ko dar reikėtų, kad kalba būtų turtingesnė, nes tas amerikoniškas perkramtytas kalbinis šlamštas kurį gaunam - net ketvirčio to ką čia gavom neturi. Juoba, kad geros istorijos kalba paprastai net neįtakoja) ir geras vertimas į anglų kalbą. Šen ten guma kiek užtempta, bet tiesą pasakius, Murakamio knygos man irgi užtemptos atrodo, tai per daug į galvą nebeimu. Taip tad, gerb. Tapinu tikrai galima didžiuotis. Ir nors prie mėgiamiausių kol kas nepridėsiu (kaip supratau, bus tęsinių, va gal tada), bet duosiu 10/10, už Legionierių Sidabrą, už Milą, už jaunąjį Rotšildą, golemus, automatonus, į riaušes nelinkusius Vilniečius, prometelį, kuris laido žalias kibirkštis ir taip toliau.
(atsiprašau už klaidas, paprastai, kai jau sėdu rašyt, tai viskas plūste plūsteli ir tada jau nieko nebematau ir nebepastebiu)

  Tiems kuriems nepatiko - svarbiausia nenusistatykit prieš. Nepatiko tai nepatiko, juk pasitaiko, kiekvieno skonis vis kitoks. Tai nereiškia, kad kažkas klydo ar kažkas - teisesnis.

Simon Brooke - Harem

  Simon Brooke pažįstu dar iš savo pamišimo dėl Raganiaus Sagos laikų. Skaičiau ne vieną jo neišleistą darbą, bet apie šį sužinojau sąlyginiai neseniai, mat žmogus manė, jog "Harem" ("Ecanus Publishing" 2012; ASIN B00ASDAV1M;) nėra mano tipo knyga. Ji išleista tik e-formatu, tad pirkau Amazonėj, o vakar, kai baigiau skaityti, nusprendžiau nepasidrovėti ir paprašyti autografo... Ir, žinoma, kad įspėtų parašęs sekančią knygą (kam dar draugai reikalingi?).
  Knygos viršelis ir jos pradžia - kažkaip nemaloniai nuteikia. Haremas? Koks nors arabų neo-princas ir jo svajonė apie jį supančius modelius? Taip nėra. Vyriškis, kuris haremą subūrė yra Toras (Thor), iš Islandijos kilęs futbolininkas. Moterys - ne modeliai. Jos - protingos ir žavios, kiekviena su savo charakteriu, kuris nėra vien papildymas kuriam nors kitam herojui, dirba savo darbus ir nėra kažin kokios išlaikytinės ilgakojės. Be to, visos jos sutinka dėl vieno - jei Toras išeitų, Haremas nesugriūtų. Kitaip tariant, haremas tėra tik "šeima iš daugiau nei dviejų sutuoktinių".
  Istoriją pasakoja žurnalistė Fiona. Haremas ją pasamdo siūlydamas sukurpti labiausia geidžiamą straipsnį. Patenkinti žmonių smalsumą ir parodyti jiems visus nešvarius haremo skalbinius. Kas jie, kodėl jie, ką jie ir kodėl gi jie negali būti "normalūs" ir tiesiog susituokti su vienu žmogumi, pageidautina - priešingos lyties.  Beabejo ji to mielai imasi ir būdama neutrali jų atžvilgiu - perteikia mums neįtikėtiną reiškinį. Haremas yra tikrų tikriausia šeima, kur kiekvieno asmens žodis - svarbus ir gerbtinas (žodžiu, tai nėra tas Haremas, kuris mus pasiekia iš Arabeskos kraštų). O geriausia, man asmeniškai, buvo tai, jog vos pradėdavo darytis nuobodu - istorija radikaliai pasisukdavo. Tokiu būdu kiekvieną Šeimos ir ne Šeimos narį pamatom iš visų pusių. Stiprieji palūžta, silpnieji tampa ramsčiu ir panašiai. Idealų romaną pradžioje ėmė ir pakeitė intensyvus trileris. Po to dar ir maisto smegenims kliuvo, mat kartais prie vakarienės stalo visi imdavosi debatų apie viso pasaulio ateitį. Kai kurios idėjos - nustebino.
  Dar gi, džiaugiuos, kad istorija nebuvo vulgari. Sakykit ką norit, bet įsiėda. Ir herojai, kaip minėjau, nėra tik papildymai kitiems. Jei jiems kažkas nepriimtina - liks nepriimtina per visą knygos eigą, nuomonės nieks nekeis vien vardan sklandumo. Buvo įdomu skaityti apie realistišką visuomenės požiūrį į netradicinę šeimą, apie žmones joje, nepaisant visko - atstumiamus arba perdėtai siekiamus. Ir apie Islandiją nepagailėta. Tik, įspėsiu, jog autorius Anglas-Škotas, tad čia ne Amerkiečių sukramtyta kalba. Duosiu 9/10 ir jei nebespėsiu nieko daugiau perskaityti, tai džiaugsiuos, jog taip baigiau metus. Jau seniai skaitant knygą naktį nesikankinau iki ryto, kai akys peršti, o tu tiesiog negali patikėti tuo kas vyksta. Haremas - trileris, romanas, detektyvas ir dar kažkas. Žodžiu, vat tad.

Haruki Murakami - 1Q84 [#3]

 Iš pradžių nepatinka, tada patinka, paskui nuobodu, o tada atsitraukt nebeišeina. Paskutinė Haruki Murakami "1Q84" (Spalis-Gruodis; "Baltos Lankos" 2011; ISBN 978-9955-23-482-1 (treč.); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendr.); 415p.) knyga, su ne itin gera (išbaigtumo atžvilgiu) pabaiga, bet neįtikėtinai gera antrąja knygos puse...
  Kaip rasti Aomamę, jei ta moteris praleido gyvenimą it šešėlis? Jokių normalių nuotraukų, jokių žinomų draugų, nutraukti ryšiai su šeima. Giliau pasikapsčius įmanoma atrasti jos sąsają su Tengo Kavana, bet kas iš to? O gi tas, kad jis perrašė "Oro Leliukę", tą beprotiškai žalingą knygą vienai uždarai religinei organizacijai, kuriai ir Aomamė labai pakenkė.
  Aomamė ir Tengo ieško vienas kito, o aš vis skaičiau ir galvojau - kodėl Aomamė nepaprašo pagalbos Tamaru ir ponios iš Azabu? Ir ką jūs manot. Ėmė ir paprašė! Dabar norėčiau iš Murakamio knygos apie Tamaru. Bjaurių globos namų skriaustas vaikas, kankintas, mėtytas ir vėtytas. Šaunus tipas.
  Daugiau ar mažiau knyga išsprendė visus užsilikusius klausimus. Pabaiga - blankoka, pritrūko, tarkim, duomenų apie kitus asmenis. Aomamės vietoje būčiau tuoj pat paskambinus poniai iš Azabu ir paklausus kaip ten jiems sekasi, su pretekstu, jog įspėju - dabar jau viskas tvarkoj. Bet ji to nepadarė, tad atrodo, jog knygos gale kažin ko trūksta. Tačiau, iki to paskutinio skyriaus viskas buvo tiesiog nuostabu, tad štai, 10/10, pelnytas!

Viktor Pelevin - Šventoji Vilkolakio Knyga

  O, kad sugebėčiau jums perteikti, kaip labai mane stebina Viktor Pelevin. Štai tęsiu pažintį, perskaičiau "Šventąją Vilkolakio Knygą" (Svyashchennaya Kniga Oborotnya; The Sacred Book of the Werewolf; "Jotema" 2006; ISBN 9955-13-047-4; 264p.) ir tiesiog nebežinau kur man ir besidėti. Tokia grubia kalba, pilna necenzūrinių žodžių, išreikšti tokie geri dalykai. Bet gal todėl jie ir tapo suprantamais, tie geri dalykai, kad išreikšti grubiai, lyg paauglių šutvei, kurie negali prisiversti daiktų vadinti paprastais jų vardais.
  Istorija čia mums pasakoja apie vilkolakę-lapę A Chuli. Ji jau tūkstantmečius gyvena sau, prasmės tame gyvenime ieško, ir kartais - vilkatų mesijo, viršvilkolakio pasidairo. Tiesa, kai veiksmas vyksta knygoje, tai ji jį jau suradus, bet papasakoti būtų tolygu atimti iš kiekvieno mano nosferato saldainius. Jos gyvenimo filosofija paprasta - sukurk iliuziją, imk už tai pinigus ir gyvenk. O lapės iliuziją kuria kokybišką. Jei viena tau įteigs, kad ji tau ką tik rimbu nugarą išvanojo, tai ir randai ir sopuliai ir popos liks, o ji sėdės sau, knygą skaitys, kol tu ten žaizdas laižysies. Viso to jai užtenka iki sutinka generolą Aleksandrą Pilkąjį. Jis ją pavilioja pasaka apie Gražuolę ir Pabaisą, kurią ji jam sugadino, paaiškinus galimą potekstę. Atsiprašydama tad pateikia jam Raudonkepuraitės pasaką, tik bėda, jog jos lapės kerai jo kažkodėl neveikia... (o čia ir paaiškėjo, ko jis jai tą pasaką apie Gražuolę ir Pabaisą bruko).
  Įdomu, nes... Nes vilkolakis čia yra gyvūnas, kuris pasiverčia žmogumi. Na, gal net ne gyvūnas, o piktoji dvasia... Įdomu, nes rusai labai gražiai ir buitiškai vaizduoja meilę. Įdomu, nes tai pati ta filosofija, kurią gali praryti arba kramtyti - nori - užmiršk, nori - gyvenk. Duosiu 10/10, bet prie mėgiamiausių nedėsiu - per sunku buvo įsivažiuoti ir to nepamiršau. (Skaitant Metro 2033 - įsivažiavimas užsimiršo)

Koji Suzuki - Skambutis [1]

  Perskaičiau pusę Koji Suzuki knygos "Skambutis" (Ring; Ringu; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-3-x; 208p.) ir supratau, jog nemačiau nė vieno filmo ar adaptacijos. Kita vertus, man filmus žiūrėti ir šiaip jau gan sunku ir nuobodu, tad gal ir nereikia stebėtis, jog lyg po akmeniu gyvenu. Bet, pažiūrėsiu. Su laiku. Kadanors. Kai bus laiko. Tikrai.
  Knyga įdomi, nors siaubas joje labai sukoncentruotas į tam tikras dalis. Tarkim, pašiurpina skaitant pradžioje, tada sukelia nerimą, na o po to jau seka įtampa - gyvensi, mirsi, spėsi, nespėsi, rasi, nerasi?
  Istoriją turbūt žino daugelis. Sadako, būdama graži ir apdovanota keistais sugebėjimais - nuteikia žmones prieš save savo keistumu ir uždarumu. Galų gale dingsta nuo žemės paviršiaus, o ten, netiesiogiai, prasiveria tikra pragaro skylė. Negaliu pasakyti, jog supratau kodėl tai įvyko būtent tada, kai keturi jaunuoliai apsistojo tame kotedže, mat jei Sadako sugebėjo sukoncentruoti savo galias į video kasetės įrašymą - kodėl negalėjo to padaryti bet kada, kodėl reikėjo būtent tos kasetės? Žodžiu, grįžkim į vietą - keturi jaunuoliai apsistoja kotedže ir randa video grotuve paliktą kasetę. Žinoma - pažiūri, mat kam nuomotis vaizdajuostę, kai viena štai guli. Kažin kokio kvailumo pastūmėti - jie juostą sugadina įrašydami reklamą pačioje svarbiausioje jos dalyje. O po septynių dienų - vienas po kito miršta, vienodomis aplinkybėmis, lyg mėgintų nusitraukti galvas, raudamiesi plaukus, iš siaubo. Vieną tokią mirtį savomis akimis matė taksi vairuotojas, kuris štai paveža pagrindinį pasakojimo herojų iš darbo ir mielai papasakoja jam, ką matęs...
  Toliau aišku - žurnalistas randa kasetę, pažiūri. Skambutis. Įvyko ir daugiau įdomių netikėtų dalykų, o ir visa kasetės įrašymo istorija buvo gera. Iki šiol maniau, iš visokių matytų klipų ir taip toliau, kad ten tik padriki vaizdai, tačiau taip nėra. Herojai gerai išdirbti, kiekvienas turi savo charakterį ir nėra tik atrama pagrindiniam herojui. Su knyga bėda tik ta, kad jos redagavimas toks šiaip sau. Akių labai nebado, bet vietomis reikėjo pasitikslint ką perskaičiau. Bet kuriuo atveju, ieškosiu kitų dalių, o šiai duosiu 9/10. Balą atimu tik dėl to, kad kai kurie dalykai, mano supratimu, liko nepaaiškinti ar užmiršti, lyg pametus logikos siūlą.

Jacqueline Kelly - The Evolution of Calpurnia Tate

  Knygų klubai - nuostabus dalykas. Gauni paskaityt to, ko šiaip jau net nepavartytum. Tokia ir ši Jacqueline Kelly knyga "The Evolution of Calpurnia Tate" (Kalpurnijos Teit Evoliucija; "Henry Holt and Company" 2009; ISBN 978-0-80-50-8841-0; 338p.), kuri, kad ir kokia įdomi, labai nuliūdino, kad neturėjau tokio senelio, kaip kad josios.

  "I had never seen a real live dead person."

  Kalpurnija - vienintelė dukra tarp galybės brolių. Tai reiškia, kad jai reikia būti ne tik numylėtine, bet ir ta, kurią erzina nes ji "mergaitė", ir ta, kuri "geriausia sesuo", ir aišku ta, į kurią motina deda visas viltis - dama, kuri mokės siūti, siuvinėti, megzti, nerti, gaminti, valyti, ras gerą vyrą, pagimdys dešimt sūnų... Čia tokia beveik standartinė istorija apie kitokią mergaitę, kuriai įdomiau knygos, miškas ir šliužai, bet istorija toli gražu ne standartinė. Kalpurnija, nors kitokia, bet geba prisitaikyti. Ji stengiasi kiek įmanydama ir kartais net pripažįsta jog tas ar anas darbas nėra toks jau ir baisus, t.y., nors nuobodu, bet rezultatai gan įdomūs. Šliužai per daug jos taip pat nedomina, milžiniška kandis - gąsdina, o kai kurios knygos - dar per sunkios ir per sausos, kad įveiktų taip, kaip norėjo. Tačiau čia jai į pagalbą ateina tas, kurio visa šeima prisibijo, kaip ekscentriko. Jo vengia prašyti į svečių priėmimus vien iš baimės, jog ims pasakoti apie kokį nors žiogų poravimąsi. Tai Kalpurnijos senelis, Kapitonas Teitas. Jis greit pastebi Kalpurnijos išskirtinį norą pažinti pasaulį ir rimtai sunerimsta, kai ji pasiguodžia, jog mokykloje esama pamokų, per kurias tenka vaikščioti su knyga ant galvos. Tad, per šiokią tokią mokslininko prizmę jis, kaip ir jos motina, į Kalpurniją sudeda daugybę vilčių, mat nė vienas iš jo anūkų iki šiol neparodė jokio susidomėjimo mokslais.
  Labai paprasta ir įdomi trumpa knygelė. Daug juokingų dalykų, kurie gali nutikti tik Kalpurnijos amžiaus mergaitei, arba tokio tipo žmogeliukui, kaip ji. Dabar bent jau susipratau kodėl man įdomiau jaunimo ir vaikų literatūra, nei ta kita. Gi čia - jokio gumos tempimo, jokio perdėto košimo per dantis. Ir vienintelis dalykas, dėl kurio negaliu jos dėti prie mėgiamiausių yra pernelyg atvira pabaiga. T.y., pabaigoje taip ir neaišku ar ji ir toliau stengsis balansuoti tarp dviejų pasaulių, ar senelis ją parems jos svajonėse tapti mokslininke, gamtos tyrinėtoja, ar jos tėvai pagaliau susiprato, kad "Namų šeimininkės mokslai" ją labiau įskaudino, nei nudžiugino ir taip toliau. Duodu stiprų 9/10. Tikiuosi mūsų laikais situacija nebe tokia.

Richard Matheson - Aš Esu Legenda

  Oho. Pagal Richard Matheson knygą "Aš Esu Legenda" (I Am Legend; "Obuolys" 2007-2011; ISBN 978-609-403-205-9; 318p.) mačiau bent du filmus. Ir dabar, kai prisikasiau iki knygos ir jos galo, norėčiau pasakyti, kad tie filmai - visiškas šlamštas. Visiškai neatpasakojantys tikrosios knygos istorijos!
  Mūsų herojus, Robertas Nevilis - greičiausia yra paskutinis žmogus žemėje. Per dieną prisidrožęs kuolų jis nuo pat ryto smaigsto juos į komoje miegančius vampyrus (ne zombius), tada veža jų kūnus į epidemijos protrūkio pradžioje tam reikalui iškastą duobę, kuri kaip smilkusi - taip smilksta, ir meta juos ugnin. Kažkur ten, pelenuose, ir jo dukra. Kai monotonija priveikia - jis ima ieškoti naujų būdų kovai su vampyrais, kurių užkratas taip greitai pasiglemžė pasaulį. Jis - jau pripratęs prie vienatvės, savo dienotvarkės, savo paties eksperimentų, vykdomų su kartais sugaunamais gyvaisiais numireliais. Tad kai dienos šviesoje pamato žingsniuojančią moterį - nenuostabu, visas pasaulis apsiverčia. Tik, o jei ji irgi užsikrėtusi?
  Labai įdomi knyga. Iš kart duodu 10/10, jau vien dėl kitokio požiūrio į galimą apokalipsę. Sunku ir patikėti, kad ši knyga originaliai išleista vos per pusšimtį metų daugiau nei B. Stokerio "Drakula".

Goodreads

Aleksandras Diuma - Trys Muškietininkai

 

Och, kaip savimi didžiuojuosi, kad apsiėmiau ir perskaičiau Alexandre Dumas "Tris Muškietininkus" (Les Trois Mousquetaires; "Vaga" 1984; 317-301p), kuri nors ir lengvai skaitosi, bet vis vien privertė paprakaituot. Prisipažinsiu, jog be animacinių filmukų kažką su muškietininkais matyt teko tik "Žmoguje su Geležine Kauke", o ir tik po šio pasiskaitymo sužinojau, jog esama ir daugiau šio autoriaus kūrinių apie šiuos keturis vyrukus.
  Knygoje garsusis šūkis "vienas už visus ir visi už vieną" nuskamba vos porą kartų. Tokia didybė ir grožis dažnai keičiamas humoru pritinkančiu ir mūsų laikams. Ir šiaip jau, istorija man pasirodė panašoka į parodiją visų tų meilės romaniūkščių, kuriuos nuolat gauname - viena mergina, visas būrys ją mylinčių vyrų, visi jos siekia, iš kailio neriasi ir taip toliau. Čia gi vyriškiams dovanojamos dovanos, brangios ir "ilgalaikės" lyginant su ta trumpalaike meile, kurią meilužės siūlo. Sakau "ilgalaikės", mat jos dažnai pravalgomos, pralošiamos ir prageriamos, t.y. vyriškiai nepasidrovi būt išlaikomi damų. Dar gi, neriasi iš kailio keldami jų pavydą ir apsukinėdami savo priešininkus. Na, o kartą pripažinta meilė gali ir iš jų pusės išblėsti, jei dama dingo, buvo pagrobta, nužudyta ar kitaip - sumažėjo kontaktų su ja.
  Bet aš čia ne apie tai ką reikia. Kur kas įdomiau buvo skaityti, kaip d'Artanianas siekė savo vietos tarp muškietininkų. Be galo daug intrigų teko išnarplioti, kol priešas tapo draugu, draugas priešu, o visi žiaurieji - gavo atpildą. Antroji knyga tuo pasirodė kur kas įdomesnė, nors ten labai daug pasakota esant tolokai nuo pačios ketveriulės, bet kai tik jie grįždavo į sceną - galima buvo tikėtis įvykstant kažką permainingo. Patiko man šis ketvertas. Labai skirtingi žmonės, su savo paslaptimis, savo žaizdomis ir randais. Patiko ir tai, kaip jie ryžtingai kovojo ir susiprasdavo, kada paklausyt protingesnio draugo patarimo, ar apskritai - sustot sava valia.
  Tad taip, muškietininkams pavesti svarbūs darbai buvo šauniai, muškietomis ir špagomis, įvykdyti, ir kaip jie džiaugėsi atlikę pareigas, taip aš džiaugiuosi, kad perskaičiau. Prie mėgiamiausių dėt negaliu, nors tikrai patiko, tad duosiu tik 9/10. Ir, prie progos, nusipirksiu naują leidimą, koks jis ten bebūtų. Mat kol savo perskaičiau, tai pusė lapų išsilakstė.

Tana French - Miškuose

  Na, na. Tana French su savo knyga "Miškuose" (In The Woods; "Jotema" 2010; ISBN 978-9955-13-255-4; 512p.) apdėjo mane kaip reikiant. Ir ne tik dėl apgaulingo "leiskit, prisistatysiu, kas aš toks, ir leisiu susidaryti įspūdį apie ką bus knyga" reikaliuko su Robu Rajanu ir jo vaikystėje lyg nagais perdrėkstų marškinėlių. Dar gi apsigavau ir dėl naivaus manymo, jog pasiėmiau vidutinišką detektyvą, kad atitrauktų nuo bėdų. Galvojau gi, gerai, paskaitykim apie super-detektyvą, kuris išnarplios antgamtinę bylą, susituoks su savo geriausia drauge, ant kurios peties nepasidrovėjo išsiverkt, ir keliaukim toliau. Kur tau...
  Knygoje pilna komiškų momentų, bet visą laiką jauti kažkokią dramatišką įtampą, ypač kai Rajenas mėtosi tokiais pareiškimais iš ateities kaip "tai buvo mūsų paskutinė byla", ar "gal būt reikėjo ją labiau spausti". Viskas mat prasidėjo, kai jam buvo dvylika. Su dviem draugais jie iki vėlumos žaidė miške, kurį gerai pažinojo, ir kuris jau buvo tapęs antrais namais. Bet vieną vakarą jie nesugrįžo. Rajeno draugų taip nieks ir nerado, kad ir kiek ieškojo, o patį Rajeną aptiko įsikibusį į medį taip, kad net nagai nulūžinėjo. Marškinėliai perkirsti keturiomis lygiagrečiomis linijomis (matot, ką turėjau omenyj?), sporbačiai - kruvini. Ir blogiausia - jis nieko apie tai neprisiminė. Tik po dvidešimties metų sugebėjo padoriai sudėlioti savo gyvenimą ir tapti žmogžudysčių skyriaus detektyvu. Čia, su partnere Kase griebdavosi bet kokios pametėtos bylos, abu mėgindami iškilti. Galų gale, moteris žmogžudysčių skyriuje yra tokia pat keistenybė, kaip ir vaikinas iš Dublino, kalbantis su anglišku akcentu. Tik šį kartą byla pasitaikė ne apie kokį nors užmuštą benamį, o apie nužudytą dvylikametę, kurią suknežinta kaukole paliko ant senovinio aukojimo altoriaus. Tame pačiame miške, kuriame pradingo Rajeno vaikystės draugai.
  Abu herojai žavūs ir, net sakyčiau, mieli. Galiu drąsiai teigti, kad nė neįsivaizduoju tokiai draugystei egzistuojant už knygos ribų, bet jei tokių tikrai būna, dievaži, žmonija dar nepasmerkta. Ir visgi, herojus čia nėra herojiškas. Ne viskas jam sviestu tepta ir rožėm klota. Iš tiesų tai, jis vos nesudirba viso reikalo ir galiausiai knyga užbaigiama labai skausminga gaida. Bet būtent dėl tokio, sakykim, atviro prisipažinimo, kad yra absoliutus mulkis, sugriovęs savo gyvenimą, šiai knygai ir duodu patį didžiausią pliusą. Iki šiol neteko skaityti knygų, kur herojus taip meistriškai kištų sau pagalius į ratus ir kur aiškiai matyti, jog bet kuris jį atstūmęs ar užjautęs draugas turi rimtų priežasčių užplot antausį. Nieko panašaus nesitikėjau.
  Knygos vertimas, kaip retai, bet džiugiai sakau, geras ir vertas, kad jį skaitytų (t.y. šį kart net nebruku originalo, mat vertimas, Jono Liorančo, tikrai geras). Aš vis sakau "detektyvas, detektyvas", bet čia vienas tų "mystery", kurio lietuviškai "mistiniu" nepavadinsi. Tai nėra kažkokia super puiki knyga, ar kažkas tokio. Tiesiog ji kitokia, nei koks šimtas, kurių galėčiau privardinti ir lyginti visą mielą dienelę (kurios jau kaip ir nebeliko, mat jau po šešių vakaro). Ir nors nežinau (vis dar), ar galėčiau ją dėti prie mėgiamiausių, bet bent jau savo kopiją tikrai nusipirksiu (mat manoji - iš bibliotekos). O dabar duodu kokius 8/10, tokius stiprius su pliusu. Ir - ačiū vertėjams ir redaktoriams už darbą, kai užverčiau knygą ir supratau, kad neturėjau prie ko prikibti, nudžiugau lyg kas būtų teikęsis arbatos padaryt.

P.S. Esama ir dar trijų knygų be šios, o penkta bus išleista kitais metais. Gaila, bet Rajenas jose, kaip supratau, nebeapsireiškia, bent jau ne daugiau, nei gaunam sužinoti iš Kasės, kuri tampa antrosios knygos žvaigžde. Išvardysiu jums knygas ir parašysiu, kas jos pagrindiniai herojai, jei kam reiks pagalbos ieškant ar apie siužetą daugiau žinių - rašykit, padėsiu. Vertimus kažin mat ar gausim, knygos tarpusavyj ne per labiausiai susijusios (antroji dar susijusi, kitos vis labiau tolsta), o juk kartais neišverčia mums net ir tiesioginių tęsinių.

Antroji knyga: "The Likeness" - Kasė, Semas ir buvęs Kasės bosas Frankas.
Trečioji knyga: "Faithfull Place" - Fraknas Makėjus (Kasės buvęs bosas iš darbo po priedanga laikų)
Ketvirtoji knyga: "Broken Harbor" - kažkoks Skorčeris Kenedis, nauja žvaigždutė žmogžudysčių skyriuje.
Penktoji knyga: "The Secret Place" - Franko Makėjaus partneris iš trečiosios knygos. Knyga pasirodys 2014-aisiais.