Aleksandras Diuma - Trys Muškietininkai

 

Och, kaip savimi didžiuojuosi, kad apsiėmiau ir perskaičiau Alexandre Dumas "Tris Muškietininkus" (Les Trois Mousquetaires; "Vaga" 1984; 317-301p), kuri nors ir lengvai skaitosi, bet vis vien privertė paprakaituot. Prisipažinsiu, jog be animacinių filmukų kažką su muškietininkais matyt teko tik "Žmoguje su Geležine Kauke", o ir tik po šio pasiskaitymo sužinojau, jog esama ir daugiau šio autoriaus kūrinių apie šiuos keturis vyrukus.
  Knygoje garsusis šūkis "vienas už visus ir visi už vieną" nuskamba vos porą kartų. Tokia didybė ir grožis dažnai keičiamas humoru pritinkančiu ir mūsų laikams. Ir šiaip jau, istorija man pasirodė panašoka į parodiją visų tų meilės romaniūkščių, kuriuos nuolat gauname - viena mergina, visas būrys ją mylinčių vyrų, visi jos siekia, iš kailio neriasi ir taip toliau. Čia gi vyriškiams dovanojamos dovanos, brangios ir "ilgalaikės" lyginant su ta trumpalaike meile, kurią meilužės siūlo. Sakau "ilgalaikės", mat jos dažnai pravalgomos, pralošiamos ir prageriamos, t.y. vyriškiai nepasidrovi būt išlaikomi damų. Dar gi, neriasi iš kailio keldami jų pavydą ir apsukinėdami savo priešininkus. Na, o kartą pripažinta meilė gali ir iš jų pusės išblėsti, jei dama dingo, buvo pagrobta, nužudyta ar kitaip - sumažėjo kontaktų su ja.
  Bet aš čia ne apie tai ką reikia. Kur kas įdomiau buvo skaityti, kaip d'Artanianas siekė savo vietos tarp muškietininkų. Be galo daug intrigų teko išnarplioti, kol priešas tapo draugu, draugas priešu, o visi žiaurieji - gavo atpildą. Antroji knyga tuo pasirodė kur kas įdomesnė, nors ten labai daug pasakota esant tolokai nuo pačios ketveriulės, bet kai tik jie grįždavo į sceną - galima buvo tikėtis įvykstant kažką permainingo. Patiko man šis ketvertas. Labai skirtingi žmonės, su savo paslaptimis, savo žaizdomis ir randais. Patiko ir tai, kaip jie ryžtingai kovojo ir susiprasdavo, kada paklausyt protingesnio draugo patarimo, ar apskritai - sustot sava valia.
  Tad taip, muškietininkams pavesti svarbūs darbai buvo šauniai, muškietomis ir špagomis, įvykdyti, ir kaip jie džiaugėsi atlikę pareigas, taip aš džiaugiuosi, kad perskaičiau. Prie mėgiamiausių dėt negaliu, nors tikrai patiko, tad duosiu tik 9/10. Ir, prie progos, nusipirksiu naują leidimą, koks jis ten bebūtų. Mat kol savo perskaičiau, tai pusė lapų išsilakstė.

Johanna Sinisalo - Trolis

Vienos dienos skaitymą pateikiu po keturių dienų. Ir ką jūs man pasakysit? Iš tos nelemtos užrašų knygelės perrašyt kažkaip sunku. Bet visgi baigiau aš tą Johanno‘s Sinisalo knygą „Trolis“ (Ennen Paivanlaskua Ei Voi (Not Before Dawn; Ne prieš aušrą; „Vaga“ 2011; ISBN 978-5-415-02192-5; 280p.) ir tuoj pat puoliau į interneto platybes, ieškot informacijos apie trolius. O jos juodai daug, kas sutampa, kas ne, bet kvailiausiai pasijutau, kai supratau, jog šiek tiek nusivyliau, jog jų, tų trolių, nieks iš tikro neatrado, o autorė tiesiog labai įtaigiai įmaišė juos į realybę. Bet radau dar šį tą, žodį „trolis“ gėjų slenge (net nežinojau tokio esant), kur jis reikštų vyriškį lyg žirgliojantį aplink ir medžiojantį potencialius... draugus. Kitą žodžio „trolis“ reikšmę turbūt žino visi internete pabuvoję, tai tie interneto juokdariai, kurie lygiai taip pat žirglioja aplink ir medžioja kitus potencialius kvailius. Abu šie žodžiai vienaip ar kitaip gali būt pastebėti šioje knygoje, kai supranti kaip tie vyrukai viens kitu manipuliuoja, vedžioja už nosies ir šiaip jau...

 

  „Kai Pesis neparodė letena į vieną iš dviejų apverstų plastmasinių puodelių, kuriuos mikliai kaitalioju padėjęs po vienu gardėsį, tik staigiai dirsteli, tartum vertindamas mane, ir žaibiškai apverčia abu, čiumpa nagais kačių ėdalo gabalėlį ir nusinešęs ant palangės juo mėgaujasi kaip vaikais ledais, aš pamanau – katras iš mudviejų čia kvailys?“ 214p.

  Kaip jau pavadinimas ir anotacija išduoda, istorija sukasi apie troliuką, tokį keistą žvėriuką, kuris mano galvoje vis rodėsi katės ir beždžionės hibridu. Labai daug tikrų ir netikrų mitų, esamų ir išgalvotų pasakų, pateiktų, kaip papildoma informacija, kuria domisi pagrindinis veikėjas – Mikaelis, arba Angelas. Įdomiai jau į galą pateikiama teorija, kaip ir daugiau mitinių būtybių gali išlysti į tikrovę, jei civilizacija vis plėsis, naikins jų gyvenamąsias vietas ir šiltės klimatas, neleisdamas kai kuriems išmiegoti žiemos miegu ar susirasti pakankamai ėdesio. Ir herojų čia nei per daug, nei per mažai, kiekvienas savitas, kitoks, yra net „nuotaka paštu“, vos ne vienintelė moterytė visoje knygoje. Gaila, kad neparašė autorė, ar pavyko jai pro duris pagalbos prisikviest, o jei ne, tai kuo baigėsi tas jos maištavimas prieš visagalį jos vyrą. Visi herojai kartu lyg voratinkliu supinti ir visos gijos galiausiai veda į troliuką Pesį. Vienas samdo Angelą padaryti reklamą – Pesio nuotraukos. Kitas bando jį „pakabinti“ – reikia informacijos apie Pesį. Trečias nori keršto – Pesiui reikia vaistų. Na, o taip grubiai imant, tai pasakojimas apie mito-gamtos prisijaukinimą. Arba atvirkščiai, kaip mitas-gamta prisijaukino žmogų ir išsivedė jį į mišką. Vienas iš unikalesnių mano skaitytų kūrinių, o stilius lengvas skaityti, toks vienai dienai. Pasistaipė bernužėliai prieš fotografą Mikaelį, pasipyko, kaip pavydžios mergiotės ir kai jau kiekvienas savaip nuo troliuko nukentėjo, paaiškėjo katras labiausia Angelo meilės vertas buvo.

  Daugiasluoksnė knyga, kas man neįprasta net pastebėti, bet vis galvoj sukasi ir sukasi. Tai ne tas skaitalas kuris sužavės ir įtrauks, bet paskaityti lengvas ir visai nenuobodus. Pabaigoje viskas labai maloniai iki galo sujungiama ir išryškėja gan aiškus vaizdas. Ir dar priminsiu, kad tas mitinio žvėriuko įvedimas į realybę buvo labai jau realistiškas. Duosiu knygai 7/10, bet pridursiu, kad džiaugiuos jog turiu nuosavą kopiją.

Anotacija: Helsinkyje gyvenantis jaunas fotografas, keliaudamas namo po naktinių linksmybių mieste, susiduria su girtų paauglių gauja, apspitusia sužeistą trolių jauniklį. Ilgai nemąstęs jis išgelbėja bejėgį padarą ir parsineša jį namo, tą akimirką nė nenujausdamas šio lemtingo sprendimo pasekmių. Laikui bėgant trolis ima vis stipriau keisti ir veikti savo globėjo gyvenimą, įsukdamas svaigią slaptų emocijų, užgniaužtų geismų ir baimių karuselę, bei vesdamas tragiškos atomazgos link. 

William Golding - Musių Valdovas

  Na... Lyg koks sprogimas smegeninėj mano. Ėmiau William Golding knygą „Musių Valdovas“ (Lord of the flies; „Vaga“ 2010; ISBN 978-5-415-02149-9; 264p.) mat jį į mano „perskaityt iki įvyks kuri nors pasaulio pabaiga“ sąraše, kur ją įbruko vyriškai giminei priklausantys skaitytojai, o kad jų tiek mažai ne visiškai kvaištelėjusių matau, nusprendžiau, jog galiu suteikti pirmenybę, juoba, kad knyga, matyt dėl redaktorių skubėjimo ar tingėjimo, ir vertėjams nusibodusio ilgo galvos sukimo kaip čia sudėliot sakinį, kad du kartus jo skaityt nereikėtų iki kas nors supras, buvo išparduodama visur, kur tik užsukdavau, po, jei gerai pamenu, trylika litų, tad paėmiau dvi, vieną greitu laiku kam nors padovanosiu, kam nors iš jūsų, mat nepaisant visko – knyga labai verta dėmesio ta paprasta siunčiama žinute.

  Istorija ne iš tų kurios apžavi dar per pirmus du skyrius. Šią voliojau iki pusę knygos įveikiau, vis kaip tas berniukas Ralfas – pajusdavau kokią tai neaiškią uždangą galvoj, lyg ir žinojau, lyg ir supratau ko reikėjo, kaip reikėjo, bet visko galvoj susidėlioti nebepajėgdavau. Lyg naktį žiūrint į daikto siluetą, jis toks pažystamas, o juk tiek kartų ir dieną matytas, bet smegenys atsisako pakuždėti kas gi tai per velnias raguotas. Taip vat ir žiūrėjau į viską, kaip būrelis vaikų atsidūrė negyvenamoje saloje po lėktuvo katastrofos – karo metai, tad lėktuvas buvo numuštas, jei tik gerai tai supratau. Vaikai kaip vaikai, pirmas darbas – šokt į šiltą vandenį, pasikapstyt smėlyj, susirast saldesnių vaisių užvalgyt. Ir nors čia nėra suaugusiųjų kurie diktuotų taisykles – kas yra labai smagu kiekvienam mažiui, visgi grįžti į realų pasaulį norisi, o tam išsigelbėjimo planeliui sukurpti ir įgyvendinti jau reikia taisyklių, proto, autoriteto.

  Jei tik kur ko nepraleidau, tai knyga įdomi ėmė darytis po kelių naktų, jų praleistų saloje, kai mažiausieji ėmė baugintis tamsos ir to kas slypi jose. Kilo klausimas – kas joje? Pabaisa? Monstras? Šmėklos? Ir atsakymas – to būti negali. Kodėl? Mat jei būtų, tuomet neegzistuotų realus pasaulis, keliai, namai, mašinos. Bet čia ir intrigėlė – saloje juk iš ties nėra „Realaus Pasaulio“ – kelių, namų, mašinų. Tad gal būt ir baisiausias įmanomas vaizduotės pagimdytas monstras gali egzistuoti?

  Na, privėliau, prifilosofavau, bet nieko rimto kaip ir nepasakiau. Trumpiau – tai istorija apie negyvenamoje saloje atsidūrusį vaikų būrį. Jie – ne Robinzonai-Kruzai, o sala – toli gražu ne Lobių. Čia reikia išgyventi ir išsigelbėti. Bet kuo toliau, tuo svarbiau pirmiausia išsiaiškinti katras prioritetas svarbesnis – jėgų kaupimas, geresnės išgyvenimo sąlygos, ar varganas laukimas, bet didesni šansai išsigelbėti. Labai įdomiai viskas vėlėsi, vaikiški protai turėjo kažkuo virsti, kai teko persilaužti per visus mums, patogiai gyvenantiems butuose ir namuose, neegzistuojančius barjerus. Ir pačioje, pačioje pabaigoje, tai kas taip skaudžiai spaudė skaitytojo galvelę pagaliau įgauną materialią formą.

  Nepaisant visų klaidų, vertimo ir rašybos, knyga labai gera ir jai duosiu 10-10, bei dedu prie mėgiamiausių. Tuo tarpu apie filmus sunku ką ir pasakyti. Du jie, vienas labai senas, juodai-baltas, kitas kiek naujesnis, bet stipriai nukrypęs nuo knygos. Abu jie prasti ir įdomūs daugiau tuo atveju, jei knygos žmogus neskaitė arba vertino atsainiau. Juos geriau žiūrėti jau perskaičius knygą, tas senas irgi vertas dėmesio, nepamenu kurių jis metų, kažkur apie 60-uosius. Kitu atveju bus atimta geriausia knygos dalis ir bus dar sunkiau perprast Ralfo problemėlę.

Anotacija:  „Musių valdovas“ – filosofinis-alegorinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą visame pasaulyje. 1983 m. autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija.

  Lėktuvui sudužus negyvenamoje saloje vieninteliai išsigelbėję – grupelė berniukų. Dienomis vaikai aikčioja iš susižavėjimo pakerėti slėpiningo salos grožio, juos vilioja romantiška perspektyva gyventi robinzoniškai, laisvai, be suaugusiųjų, tačiau naktimis baimę kelia paslaptingas žvėris. Kai berniukai sulaukėja ir vaikiškos jų svajos virsta kraujo troškuliu, išsiruošiama į medžioklę. Drebančia ranka pralietas kraujo lašas pamažu tirpdo ribą tarp žvėries ir žmogaus, pyktis ir kerštas nukrypsta į buvusius draugus. 

Paulo Coelho - Alchemikas

Va taip apsileidau ir plonytę knygelę tik dabar prisiruošiau aprašyti, nors perskaityta tarpuose, taupant tą mielą širdžiai istoriją apie Drakulą, taip, tą pačią „Dracula, my love“. Bet dabar jau papasakosiu kas ten gero ar blogo toje Paulo Coelho „Alchemikas“ (O Alquimista; ISBN 5-415-01848-4; „Vaga“ 2088; 187p.) knygoje. Trumpai tariant – tai viena iš tų „savęs tobulinimo“ knygų, parašytų kiek patogesne romano forma. Bendrais bruožais priminė „Trobelę“, juoba, kad abi vienodai nepaliko įspūdžio (tos dar irgi neaprašiau...) ir buvo perduotos kitam skaitytojui dar tą pačią dieną po paskutinio lapo užvertimo.

"Ar kalbėtume apie savo gyvenimą, ar apie savo plantaciją, mes bijome tik vieno dalyko - prarasti tai, ką turime. Tačiau ši baimė dingsta, kai suvokiame, kad mūsų istorija ir pasaulio istorija parašytos ta pačia Ranka." 90p.

  Nesupraskit manęs neteisingai. Tai neblogas, vos ne detektyvu prakvipęs ir labai lengvas skaitalas, kurį padoresni skaitytojai turbūt per pusvalandį įveiktų. Ir sielą gal praturtina, ir taip toliau. Pasakoja apie piemenį, kuris surizikavo viskuo ką turėjo, pastovumu, darbu, tam tikra savo egzistencijos prasme ir visu turimu menku turteliu, vien dėl to, kad susapnavo sapną. Du kartus. O gal ir daugiau, nebepamenu. Labai spyriodamasis ir su baisiausiu naivumu išsiruošė tas Ivanas (ne toks jo vardas, bet dabar kai pagalvoju, labai tiko. Vardas gal Santjagas koks...) į Egiptą, piramidžių pažiūrėt. Ir aišku, kur jis tik nėjo ir ko jo tik neprimokė, o jis visus ant kojų pastatydavo, būdamas tik aviganiu, oi, tai yra piemeniu. Aišku, nebūtų jis dvasiškai praturtėjęs, jei jo kas porą žingsnių apvaginėję nebūtų, bet tame ir buvo knygos esmė, bent aš taip manau – praturtėti dvasiškai. Galiu ir klysti, nes buvo ir toks Montekristiškai padorus lobis, kuris irgi jam į skreitą nudribo, dėka visų tų nelaimių, kurias patyrė, tad kokia pamoka? Jei turtini dvasią – turėti ir pats? Išeitų mūsų politikai dvasingi! Gerai, nebekošiu per dantis. Įdomu buvo tiek, kiek knyga leisdavo smegenims pailsėti, turinys aišku gilus ir nuostabus, moko apsidairyti aplink, ar netyčia neturi didžiausio lobio tiesiai po šonu, bet knyga tikrai ne mano tipo.

  Taip tad, bendrai imant labai nuvertint negaliu, mat knyga man nepatiko vien dėl to, kad nėra iš tų kokias mėgstu skaityti. Lyg Mokslinės Fantastikos gerbėjas sakytų, jog S. Kingo siaubo knygelė kurią perskaitė – šlamštas. Tad duosiu 7/10, nes nebuvo nuobodu ir šiaip jau, požiūris į pasaulį įdomus pasirodė. 

Jerome David Salinger "Rugiuose Prie Bedugnės"

Jerome David Salinger ir jo garsioji knyga "Rugiuose prie bedugnės" (The catcher in the rye) pasiekė ir mano nagus. Šiaip paimiau. Klasika, galvojau. Ir gerai padariau!

Iš pradžių knyga manęs kažkaip nežavėjo, paisto pasakotojas bala žin ką, bet kuo toliau tuo aiškesnė jo pozicija darosi. Nieks tarsi normaliai ir nepaaiškinama, tačiau kai pasakotojas į tą painiavą atsako "Suprantu. Tikrai." - skaitytojas, jei tik jam proto pakanka, irgi supranta. Ir kuo toliau tuo geriau viskas ėjosi. Tokia nežmoniška painiava, jaudulys ir paprasčiausias žmogiškumas labai slegia kai supranti, kad nuo to laiko, kai ši knyga buvo parašyta - žmonija tik dar labiau degradavo.
"Į bedugnę žmogus krenta ir krenta, ir net dugno pasiekti negali, o tik nuolatos krinta žemyn ir žemyn."
Bet smagiausia buvo kai atsimušiau į Ghost in the Shell naudotą "Laughing man" eilutę:
"Štai ką padarysiu - apsimesiu kurčnebyliu. Tikrai šitaip galėsiu išvengti tų prakeiktų idiotiškų nereikalingų pokalbių. Jeigu kas norės man ką pasakyti, turės parašyti ant popierėlio ir duoti man paskaityti. Ilgainiui jiems tai įgris iki gyvo kaulo, ir aš likusią gyvenimo dalį pragyvensiu su niekuo nesikalbėdamas. Visi manys, kad aš vargšas nelaimingas kurčnebylis, ir duos man ramybę."
Angliškai buvo taip: I thought what I'd do was, I'd pretend I was one of those deaf-mutes. That way I wouldn't have to have any goddam stupid useless conversations with anybody. If anybody wanted to tell me something, they'd have to write it on a piece of paper and shove it over to me. They'd get bored as hell doing that after a while, and then I'd be through with having conversations for the rest of my life.

Ši pastraipėlė geriausiai nusako visą knygą. Iki ko žmogus žmogų stumia. Duosiu 10/10 ir turbūt eisiu paieškoti kur šią knygelę nusipirkt. Tokią reikia turėti namų bibliotekoje.

Tiesa, jo knygos turi daug biografinių detalių, daugiau nei pačios galimos biografijos, mat šios išsako paties autoriaus požiūrį į gyvenimą, pasaulį. Jis rašo jau nuo penkiolikos, o "Rugiuose prie bedugnės" yra pirmasis iš stiprių jo kūrinių, kurie buvo išleisti.
O dabar turbūt imsiu Rasos Žalynaitės knygą "Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje". Ją pasiėmiau dėl tam tikrų sentimentų...

Michael Scott "Kerėtoja"

Baigiau skaityti Michael Scott knygą "Kerėtoja" (The Sorceress) ir tenka pripažinti - nebemanau, kad knygos tokios jau prastos. Dabar sakyčiau jos... neblogos. Vis dar nėra kažką ką nusipirkčiau ir mielai saugočiau lentynoje, bet ši knyga tikrai buvo įdomesnė nei dvi praeitos.
Knygoje atsirado naujų, įdomesnių veikėjų, o senieji įgavo kitokių "spalvų", tad irgi tapo įdomesniais. Įvykiai dabar jau tikrai mėtomi neblogai, nebėra to "darysim taip, o gal ir ne, na gerai, gal ir taip", dabar vietoj to "darysim taip... tai velnias..." - posūkiai staigūs ir nebesusekami, valio!
Netrūko ir įtampos, mat nors knyga eina per ketvirtį šimtų puslapių - veiksmas vyksta dieną, dvi, todėl kiekvienas veiksmas turi būti trumpas ir jokių ilgų pasisėdėjimų, jei kas nors nemina ant kulnų (praeitoje knygoje buvo tokia nedovanotina klaida). Dabar mirtis gręsia jau visiems, todėl ir priešai ir vaikomieji tapo dar nuožmesni. Bėda ta - ir viena ir kita pusė spėriai senka. O tai juk tik trečia knyga. Tad paliko man klausimą - ar nebus taip, kad paskutinėje knygoje herojai prieš antiherojus stos metaforiškai - pasliki gulėdami ant žemės, o laimės tas, kuris pirmas pakels ranką ir paleis sruogelę dūmų - tai kas liko iš magijos?
Ketvirtos knygos dar neradau, bet maždaug ketvirtadienį nusėlinsiu į biblioteką pasižvalgyti. Duosiu šiai knygai 7/10, nes jau geriau, jau tikrai daug geriau. Vis dar nėr gerai, bet ei... Pradžia ne visada būna tobula, o literatūroje netgi dažnai nebūna gera. Žinoma, pasitaiko tokių perliukų kaip Bartimėjaus trilogija, bet tai - retas reikalas.
O dabar imsiu į rankas J.D. Salinger knygą "Rugiuose prie bedugnės". 1986 leidimo, bet kažkodėl neatrodo, kad būtų buvusi populiari (nors tai klasika), mat knyga labai labai geros būklės. Bet kuriuo atveju - tikiuosi bus laiko ir ūpo.