Otfried Preusler - Raganiukė

  Otfried Preusler knyga "Raganiukė" (Die Kleine Hexe; "Alma Littera" 2002; ISBN 978-9955-08-161-6; 136p.) yra viena pirmųjų mano atmintyje įstrigusių knygų. Skaityti mane išmokė kai buvau 3-ejų, tad nenuostabu, kad pačios istorijos negalėjau pilnai prisiminti ir skaičiau kaip naują. O ir pačios knygelės žinoma nebeturėjau, bet štai vieną dieną radau ją Pegase, perleistą, tai ir neatsispyriau.
  Istorija visai paprasta, bet su tokiu neblogu posūkiu. Mūsų herojė, Raganiukė, vieną Valpurgijos naktį išsmunka pasišokti su senėmis raganomis, nors ji tam dar per jauna. Čia ją nutveria ne kas kitas kaip jos pačios teta! Ir atitempusi pas Raganų Močią reikalauja teisingumo. Toji pasirodo ne tokia jau ir pikta žiežula, kaip buvo galima tikėtis ir suteikia Raganiukei šansą, nepaisydama kitų raganų raginimų. Jei Raganiukė iki kitų metų taps gera ragana - jai bus ne tik atleista, bet ir leista toliau dalyvauti Valpurgijos Naktyse. Žinoma šluotą iš jos vis vien atima, dėl ko namo ji parsiranda tik po kelių dienų. O dar tas "geros raganos" atvirumas interpretacijoms... Kas ten žino kokia gi toji gera ragana.
  Gera knygelė. Patiko tada, patiko dabar, tai ir duosiu 10-10, nėr ko smulkintis su vaikystės meilėmis. O, ir dar, Preusler parašė ir tą knygą apie Krabatą. Ketinu ir ją paskaityti.

Karen Joy Fowler - Džeinės Osten knygų klubas

  Vis sau kartoju, kad atidžiau knygas atsirinkinėsiu, mat taip ir vertinsiu viską ketvertais ir aštuonetais. Karen Joy Fowler knygą "Džeinės Osten Knygų Klubas" (The Jane Austen Book Club; "Alma Littera" 2007; ISBN 9955-24-4348; 296p.) pasiėmiau, kai neradau bibliotekoje to, ko norėjau, tad šitaip tvarkiausi su tuo staigiu ūpo numušimu. Apie ją teko kažką girdėti, kažką skaityti, be to, priviliojo mane į vieną knygų klubą ir ten kažkas taipogi buvo minėta apie šios knygos ekranizaciją. Tik va, kad, įlipu ne į savo vėžias, o tada skundžiuosi, kad neįdomu buvo.
  Aišku, negaliu taip drąstiškai teigt - fui, nesąmonė. Ne, ne taip ten ir blogai. Aš gi nevengiu visai ten tų romanų ir "romaniūkščių", kur vertė popieriuje ar kilobaituose, bet matyt šį kart buvo truputį per daug. O per daug buvo todėl, kad čia visas būrys moteriškių, senstančių, išsiskyrusių, besiskiriančių, su savo dramomis, vyrais (ir viena moterimi), bei vienas vienintelis vyrukas, užaugęs tarp seserų. Susirenka jie kas mėnesį pas ką nors iš jų ir aptarinėja vieną iš Osten romanų. Jų beje neskaičiau irgi, nei vieno, net ir "Puikybės ir Prietarų" dar neteko paskaityti, ir iš santraukų, kurias labai maloniai gale mums pateikia, įtariu, kad jos man irgi gali būti ne itin prie širdies. Bet pažiūrėsim. Taigi, skiriamas koks lapas ar du komentarams, visi plepa. Bet tai ką skaitai... Pirmiausia tau nupasakoja, kur visi susėdo - svetainė, veranda, balkonas. Tada papasakoja, ką joms pateikė - sausainiai, margaritos, šalta arbata. Tada lyg ir pakomentuojama knyga, ne itin daug, o neskaičiusiam gal ne per daug ir įdomu. Na ir tada prasideda kokia nors gyvenimo istorija. Kaip ją paliko vyras, kaip ji paliko savo draugę, kaip jis suprato, jog jo seserys - visada bus jo pusėje ir taip toliau. Dovanokit, bet aš nė nesuprantu, na o ko po galais tikėjausi? Na, matyt, tikėjausi įkėpimo. Tos saujos žmonių, kurie skaito su užsidegimu ir ne tik vieną autorę, vieną temą. To čia nebuvo, o jei buvo, tai tie žmonės buvo šiek tiek patraukti per dantį.
  Negaliu sakyti, kad knyga bloga. Ji parašyta gerai, išversta irgi puikiai. Bet man buvo nuobodu, todėl galiu duoti tik 4/10, dovanokit. Tiems kuriems patiko - suprasiu, jei pyktelėsit, turint galvoje kokį šlamštą kartais skaitau ir geriau įvertinu. Tiesiog ne ta knyga.

Roderick Gordon ir Brian Williams - Spiralė

Jei gerai pamenu, tai Roderick Gordon ir Brian Williams savo „Tunelių“ serijoje, kurių penktą knygą „Spiralė“ (Spiral; „Alma Littera“ 2012; ISBN 978-609-01-0272-5; 336p.) ką tik perskaičiau, jau kartą mane apgavo, leisdami patikėti, jog žuvo vienas iš šauniausių herojų. Jei šį kartą tai pasitvirtins ir herojus iš ties žuvo – knygas ketinu sukišti į krosnį. Nejuokauju!

  Taip tad, dabar kai susipažinau su bendra Bado Žaidynių istorija, tokiais pagrindais, taip sakant, manau šias knygas galėčiau geriausiu atveju su jomis ir sulygint. Kitu atveju – mano supratimu tai labai unikalus kūrinys, tiek realistiškas, tiek fantastiškas, itin gero balanso. Viskas prasidėjo nuo dviejų jaunuolių, tokių atstumtųjų – albinoso ir storuliuko su odos problemomis. Abu sau ramiai kasinėjo, rimtai, kasinėjo, duobes, tunelius ir panašiai, iki padarė gan rimtą atradimą, kas sugriovė jų gyvenimus absoliučiai. Tuomet seka virtinė mirčių, žūčių, kankinimų, nuodų, ligų ir narkotikų farširavimo tiek į „paviršinius“ tiek į demonišką rasę po žeme. Penktoje knygoje vaikinai jau lyg ir jauni suaugusieji, ar bent jau nebe tie keturiolikmečiai, kuriais viskas prasidėjo, o ir knygos tapo tokios tamsios ir baisios, kad nežinau kaip reaguočiau, jei dabar man būtų 14-a ar net 16-a ir kas būtų jas padavęs. Ginklų arsenalai, detalūs sprogmenų aprašymai, šaunūs vyrukai tinkami ir armijai ir „geek“ gretoms, merginos galinčios pakloti stiksą (ta demoniškoji rasė) taip, kad nė musė nezvimbtelės ir taip toliau. Spiralėje jau kaip ir turim paviršiaus dangų, tad nebeklaidžiojam aklinoje tamsoje, kaip kad Gilybėse ar net Laisvame Kritime, bet čia prasideda dar klaikesni siaubai. Pasirodo ta Stiksų padermė jau kartą mėgino užimti pasaulį, bet jiems sutrukdė princas Drakula. Rimtai. O kas sutrukdys dabar?

  Patinka man šios knygos tuo, kad labai sunku jas įsprausti į kokį nors standartą. Knyga paaugliams? Na, ne visai. Knyga konkrečiai lyčiai? Irgi nelabai. Knyga suaugusiems? Nežinau, man paprastai sunku rasti gerą realybės ir fantastikos mišinį tarp Didelių Skaitytojų knygų. Ir kokios gi jos? Trileris? Šiek tiek. Siaubo istorija? Irgi šiek tiek. Fantasy knyga? Truputį. Autoriai žaidžia tiek su realiai vykstančiais ar vykusiais įvykiais, duodami jiems kitokių spalvų, rodydami, kas galėtų stovėti už viso to. Be to, su jaunuoliais čia nesielgiama kaip su vaikais, t.y. jei jau ir tu į mėšlą įklimpai su visais persimetėliais, kovotojais, atskalūnais ir medžiojamaisiais, tai še, tau ginklas, steno automatas, nusitaikai, šauni. Svarbiausia žinoti KAS yra priešas ir KIEK kainuoja gyvybė.

  Paprastai knygos kažkaip atitinka pavadinimą, Tuneliuose pirmą kart atrasti tuneliai, Gilybėse leidžiamasi į gelmes, Laisvame Kritime – reikalingas šuolis žemyn, dar giliau, kur mažesnė žemės trauka, Artyn – artėjama prie paviršiaus. O Spiralėje kažko spirališko neradau. Tik vienas smūgis po kito, su tokiu alkiu jau seniai knygos nerijau, ką ten, kad jau išsiaiškinau, jog kita knyga dar negreit pasirodys – neleidau sau skaityti po daugiau nei kelis skyrius. Ir nė vienos nuobodžios minutės! Ir intriga supinta geriau nei bet kada, tikrai nesitikėjau išdaviko rasti ten, kur jis buvo „paliktas“.

  Bet kaip ir minėjau, juodai siuntu, mat atrodo pražudė pagaliau mano mylimiausią herojų. Po galais, o tokią smegeninę turėjo. Spėju, kad visgi jo nebeliko, mat autoriai retai šalutinį herojų nušlifuoja tiek, kiek nušlifavo jį. Kai jau nebelieka kur plėtoti – herojus tampa nebereikalingas. Taip galą gavo ir Starkų galva iš Sostų Žaidimo. Duosiu knygai tad 10/10, bet paskutinę knygą „Terminal“, kai tik ji pasirodys, turbūt skaitysiu anglišką. Pykit nepykit, bet man kantrybė neištemps...

  Šį kart dėl tokio vietoje „aprašymo“ pateikto „marmalo“ kaltinsiu autorius ir dar kartą pakartosiu – atrodo jie nužudė mano mėgiamiausią herojų!

P.S. dar norėčiau nors kartą pagirti verėją. Gerb. Dalius Norkūnas padirbėjo PUIKIAI. 

Becca Fitzpatrick - Tyla

  Štai ir virto trečioji Becca Fitzpatrick knyga „Tyla“ (Silence; „Alma Littera“ 2012; ISBN 978-609-01-0384-5; 868p.) į „Saulėlydį“. Vyrukai iš dviejų skirtingų pasaulių niekaip nepasidalina viena, niekuo neypatinga raudonplauke. Puolusių angelų žavesio – kaip nebūta. Džiugu bent tai, kad autorė nesugalvojo rutuliot iš to „Tikro Kraujo“ ir apsistojo ties keturiomis knygomis.

„Tiesa gąsdina, bet nežinia luošina.“ 206p.

  Paprastai man patinka istorijos apie jaunas mergaičiukes, kurios veda armijas prieš priešus. Paprastai būna įdomu stebėti, kaip visokie žaliūkai tam priešinasi, o tada gauna priežasčių nuomonę keisti. Bet ši knyga – išimtis.

  Tęsiasi viskas nuo daug vėliau, nei ankstesnioji knyga pasibaigė. Bet nebijokit! Norai sukelta amnezija, tad viskas gerai. Viskas, išskyrus tai, kad knygoje imta stokoti viso to, kas ankščiau jai pūtė gyvybę – dvejonių, įtampos, nežinios iki gan tolimos istorijos vietos, apvalainų formų draugės Vi komiško elgesio ir Marsės bjaurumo. Pradžia buvo tokia lyg ir nebloga, bet kuo toliau, tuo labiau vertė žiovaut, nors skaitosi tikrai lengvai. Džiugu, kad autorė nusprendė viską baigt ties ketvirta knyga, manau serija tad išlaikys savo orumą, kokį tokios knygos dar gali sukurpti, ir gražiai nusės pas kažką į lentynas. Bet, ei, gal ketvirta knyga bus iš koto verčianti?

  Nenoriu peikt šios knygos. Pirmoji man nuoširdžiai patiko, maniau, va, kaip šaunu, mergina ne kvanktelėjus, vaikinas – ne vampyras ir ne vilkolakis, ir kiek daug visokiausių bandymų viską sugriauti. Tamsūs skersgatviai, apgavystės, nepasitikėjimas. Na, slystelėjo, autorė, gal dar pasitaisys. Tai duosiu 5/10 ir lauksiu, kuo gi viskas baigsis.

Anotacija: Ar galima išgirsti tiesą tyloje?

  Nora Grei negali prisiminti pastarųjų penkių mėnesių. Atsipeikėjusi nuo sukrėtimo, patirto pabudus kapinėse ir išgirdus, kad buvo dingusi kelias savaites, - niekas nežinojo, nei kur ji, nei su kuo, - Nora mėgina grąžinti gyvenimą į įprastas vėžias. Lankyti mokyklą, linksmintis su geriausia drauge Vi ir vengti šiurpinančio naujo mamos draugo.

  Tačiau Nora pasąmonėje girdi balsą, jai ramybės neduoda mintis, kur, regis, yra pasiekiama ranka. Merginai prieš akis iškyla angelo sparnai ir nežemiškos būtybės, neturinčios nieko bendra su įprastiniu Noros gyvenimu.

  Be to, merginą persekioja įkyrus jausmas, kad jai kažko trūksta.

  Tada ji atsitiktinai sutinka seksualų nepažystamąjį ir pajunta jam paslaptingą trauką. Regis, jis žino visus atsakymus... ir pavergia Noros širdį. Bendraujant su vaikinu atmintis palengva grįžta, mergina jį įsimyli. Vėl.

Donna Woolfolk Cross - Popiežė Joana

  Mano supratimu, Donna Woolfolk Cross knyga „Popiežė Joana“ (Pope Joan; „Alma Littera“ 2011; ISBN 978-9955-38-402-1; 464p.) yra labai įdomi istorija, tik parašyta šiek tiek silpnokai. Tik šiek tiek, rimtai. Be to, tas jos silpnumas slypi paprastume, tad geriau jau turininga ir pernelyg paprastai parašyta knyga, nei turiniu bevertė šiuolaikinė, mat su abiem galima pailsėti, bet su šia kai ko liks ir galvoje.

„Susidūręs su legenda ir ėmęs į ją gilintis, gali būti tikras rasiąs istorinį įvykį.“ Vallet de Viville

  Kaip ir teigia pavadinimas, pasakojama apie moterį, kuri norėdama mokytis ir įrodyti, kad moteris nėra lygu menkai protaujančiam gyvuliui, gavo apsimesti vyru. Ir, dievulėliau, kiek tas dėdė Joana daug pasiekė! Spėkit kiek. Žiūrėkit į pavadinimą ir spėkit iki ko ji prieit sugebėjo. Aha. Bet smagiausia tai, kad tai stipriai faktais paremtas pasakojimas, apie egzistavusią asmenybę ir būtas klaidas.

  Iš ties buvo įdomu skaityti apie jos gyvenimą, tuos pirmus uždraustus žingsnius link gebėjimo skaityti, skaičiuoti, mokytis. Buvo gaila jos pagonės motinos ir ne syk norėjau, kad Joana verčiau būtų su ja į Torą tikėjus ir saksų kalbos mokiusis, nei Šventą Raštą citavus ir į vienuolynus laksčius. Visgi, nuobodu nebuvo stebint kaip durims užsivėrus ta maža mergaitė rasdavo pravirą langą. Autorė nestokoja iškalbos, todėl gudrūs ir protingi disputai su Joana visada bus neblogas kąsnelis pasidžiaugti. Buvo ir įtampos ir meilės, kam ko reikia, bet ne per daug, puikiai susikoncentruota į vieną, aiškų tikslą.

  Knyga lengvai skaitoma, vertėja, Julija Lapienytė padarė puikų darbą. Aišku, būtų bent du kart įdomiau, jei pirmiausia žioplai nebūtų man filmas papuolęs. Tada Maximoj per išpardavimą pasiėmiau šitą knygą už 15lt ir, kaip matot, tik dabar iki jos prisikasiau. Tad jei dar nematėt filmo, patariu pirma imt knygą. Duosiu jai stiprų 8/10 ir dar kartą pagirsiu autorę ir vertėją, štai dvi puikios ir protingos moterys, kurioms nereikėjo apsimesti vyrais, kad padarytų šaunų darbą.

Anotacija: Ar iš tiesų popiežiaus sostą valdė moteris? Gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanoma? Vakarų istorijoje ji beveik nežinoma asmenybė, nes sunaikinti visi jos buvimą įrodantys dokumentai. O Romos dvasininkai turėjo svarbių priežasčių šiuos faktus ištrini iš istorijos...

  „Popiežė Joana“ – visų pirma tai pribloškianti istorija apie nepaprastą moterį, aistringai mylinčią, kovojančią ir drąsiai žengiančią nepaisant Viduramžių prietarų ir visuomenės tamsumo.

  Apie popiežės Joanos fenomeną buvo kuriami filmai, o tarp jų 2009 m. pasirodžiusi ir šios knygos ekranizacija

Filmas, beje, irgi geras, vertas pažiūrėti.

Peter Freund - Laura ir Šviesos Labirintas

 

Kol kas ši Peter Freund Lauros knygų dalis yra paskutinė, šeštoji, “Laura ir Šviesos Labirintas” (Laura und das Labyrinth des Lichts; “Alma Littera” 2008; ISBN 978-9955-38-175-4; 432p.), bet oficialiai P.F. jau pernai išleido septintą knygą, „Laura und der Kuss desSchwarzen Damons“ (a su umliautu), ir jei mano vokiečių kalba dar ne visai surūdijo, tai vertime vadintis turėtų „Laura ir Juodojo Demono Bučinys“. Į naujosios knygos istoriją nesigilinau, nes ši, šeštoji knyga, idealiai viską užbaigia, tad jei leidyklos vėl pasišiukšlins ir taip niekad ir nesulauksim vertimo, verčiau nesierzinti trupiniais (mat vokiškai jos tikrai dorai neperskaityčiau. Nors gal, kas ten dabar žino)...

"-<...>Kaip čia mes sakome: "Kur kaklas, ten yra ir į ką suleisti dantis." Taigi tas gandas, matyt, ne iš piršto laužtas."

  Kaip jau spėjau paminėti, knyga viską idealiai užbaigia ir paaiškina begales iki tol nepaaiškintų dalykų. Žinoma, vietomis vėl mane juodai supainiojo, mat matyt nebemoku tiesiog leistis pagal knygos srovę, kai rašoma tokiu konkrečiu stiliumi (yra knygos jaunimui, ir yra Knygos Jaunimui, Laura yra knyga jaunimui. Bartimėjaus trilogija yra Knyga Jaunimui. Turbūt aiškiau netapo...), tai ir kibau tai šen, tai ten. Bet taip, jei jau apskritai imant visas šešias knygas, ši man patiko labiausia. Jau kaip ir viskas paaiškinta, todėl susitelkiama į reikiamus dalykus, pristatomas arch-demonas, kuris lyg ir galingiausiu būdamas, apsireiškė tik dabar. Jis kaip ir Liuciferio atitikmuo, buvęs galinga angelas, maištavo, tapo puolusiu. Tik ten angelai vadinami Debesų Šokėjais, tai jis – Puolęs Debesų Šokėjas. Aš ne prieš vienų daiktų vadinimu kitais, tad ir toliau džiaugiausi, kad pasitelkta man įdomių būtybių. Trūko tik drakonų, mat dabar aišku jau tik vienas padeda... E, kas dar? Nebebuvo tos juokingos sąsajos su pavadinimu, tik pačiame gale Šviesos Labirintas tampa svarbiu, iki tol nieks nieko nevelia. Išmirė galybė herojų ir dar taip fantastiškai, kad į neprastą filmą tiktų. Ir šiaip jau, šauni knyga. Jei ir toliau tolyn – geryn, tai septinta turėtų būt tikrai gera. Gal jau ir šitie vaikai, kurie elgiasi ne itin vaikiškai, jau būtų kiek paaugę (vėl gi, tarkim to paties amžiaus yra Laura Leander ir Vilas iš Tunelių > elgsena visiškai skirtinga, net jei situacija tarkim, savaip vienoda), ir jų sprendimai, darbai ir pernelyg (man) nemaloniai aprašinėjamos detalės imtų derėti su žinomomis datomis.

  Tataigi, privėliau čia ir nieko doro nepasakiau. Trumpinam – knyga gera, jei šios šešios būtų mano, padėčiau jas po Hariu Poteriu, netoli Narnijos Kronikų. Duosiu knygai 8/10 ir vilsiuos, kad kada nors ims Alma Littera ir nuspręs nebekiaulint. Ir visgi, džiaugiuosi, kad bent kol kas su Laura baigta. Reikėjo skaityti ankščiau, tikrai reikėjo. 

Peter Freund - Laura ir Ugninės Gyvatės žiedas

Atrodo aš vis ieškau logikos knygose apie 14-mečius ir nesuprantu, kodėl nerandu. Nesupraskit klaidingai, kaip ir ankstesnės, taip ir ši Peter Freund knyga „Laura ir Ugninės Gyvatės Žiedas“ (Laura und der Ring der Feuerschlange; „Alma Littera“ 2007; ISBN 978-9955-24-835-4; 424p.,) – neblogos, tai ne Haris ir jo gauja, bet vis vien dar pusė velnio. Ir intrigos šiek tiek yra, ir kabinančių vietų. Bet.

  Gerai, kaip čia viską išdėstyt. Čia atrodo penkta knyga, priešpaskutinė. Joje labai šauniai raitoma intrigėlė, viskas tempiama iki paskutinės akimirkos, nėra kaip ir jokių aiškių ir suprantamų „jei padarysiu tą ir tai, tai nutiks tas ir tas, o tada aš laimėsiu“, kiekvienas veiksmas neaišku kokiu maginiu būdu veda į pergalę, tad tik tiek ir aišku – jei pavyks, na tai jau kaip nors paskui viskas susitvarkys. Man tai skaitant nekenkė. Juoba, kad tarkim šioj knygoj atsirado dar ir kažkokia angelų rasė, vadinas jau gavau sau dvi dovanėles, drakonus ir angelus. Vienas nemiruolis pagaliau pripažintas „vampyru“, ir nors jį vis minėjo ir minėjo, taip ir nepasižymėjo vyrukas. Pamiršta buvo ir daug kitų paprastai įprastų herojų ar dalykų, kuriuos Laura su tais herojais darydavo. Susitelkta į aprašymus, prisiminimus ir tokius visai ne tėviškus reikalavimus iš tėvų, kaip tarkim „rizikuok gyvybe, nes man atrodo, kad manęs nemyli“ (čia perfrazavau, bet patikėkit, esmė taikli). Šioje knygoje, pagaliau, nebuvo to „tikiuosi jai nereikės susitikti su –viršelio pavadinimo monstras-, nes to ji neįveiks“ dalyko, vietoje to viskas pakankamai šauniai sukosi apie Faustą ir Hadą, stebuklingus žiedus ir dar ten visokias suktenybes. Tai, knyga kaip ir gera...

  Suerzino tai, kad kai jau pagyriau Laurą, kad va, mergaitė patirties įgavo, nebe tokia kvaila, ji ėmė ir vėl atgal žengė. Yra asmenų knygose, kuriais ji nepasitikėjo nuo pat pradžios, kurie jai kenkė ir ji žinojo, kad jie jai kenkia. Vietoje to, kai tik jie ima dviveidžiauti, vietoje to, kad ir toliau įtartinai žiūrėtų į jų darbus, ji ima ir staiga nusprendžia, kad puiku, vadinasi, dabar jūs mano draugai. Suprantu, kad jai dar tik 14-ikti eina, bet tai ne pirmas vaikas kurį sutikau knygose ir kuris vedė iš kantrybės, tad širdin to neimkit, nosferatai. Dar įdomu, kad yra teiginių „tokių dalykų nebūna“, kai tuo tarpu aplink dedasi begalės dalykų, kurių šiaip jau nebūna. Kažkaip galai nesuėjo.

  Bet, kadangi ir vertėjas šį kart pasistorojo, ir knygos pabaiga suintrigavo, nemanau, kad turiu teisę ją peikti. Galų gale, sau žadėjau, kad šią bandytą-Hario-konkurentę perskaitysiu jau velniai žino kada, o delsiau iki stuktelėjo tiek kiek stuktelėjo, o dabar skundžiuosi, kad knyga jaunimui nelabai sueina? Ne jau. Duosiu 7/10 ir užsičiaupsiu.

Anotacija: Po mįslingos avarijos, įvykusios prieš daugelį metų, Laura mano, kad jos mama mirusi. Bet paskui drakonas Gurgulijus jai pažadina viltį, kad Ana Leander gali būti gyva. Kad tuo įsitikintų, Laura ryžtasi leistis į sapnų kelionę į savo praeitį. Visi ženklai rodo, kad Ana atsidūrė niūrioje Šešėlių karalystėje. Tačiau pakliūti tenai galima tiktai turint legendinį Ugnies Gyvatės žiedą. Kai Laura jį pagaliau aptinka ir išsiruošia į Šešėlių šalį, ji dar nenutuokia, kad leidosi į patį pavojingiausią nuotykį...  

Roderick Gordon ir Brian Williams - Artyn

 

Ech, patinka man Tunelių serija, nuo pat pirmos. Ši Roderick Gordon ir Brian Williams knyga „Artyn“ (CLOSER; ISBN 978-9955-38-897-5; „Alma Littera“ 2011; 392p.) jau ketvirta, o po jos sekanti „Spiralė“ lyg ir jau išversta. Kiek skaitinėjau, dar bus pora kitų knygų ir baigta. Aišku, padariau baisingą pertrauką tarp trečios ir ketvirtos knygos ir kurį laiką bandžiau skaityti lėčiau, kad galvoje atsigamintų įvykiai, bet istorija įsivažiavo ir nuvažiavo man nespėjus pristabdyt.

  Autoriai moka privest prie saugumo jausmo, o tada vėl makaulėn vėzdu uždrožt. Bet ne taip įkyriai, kaip kartais knygose būna, kai jau juokinga pasidaro, kad nelaimė nelaimę veja lyg per kokį Pono Byno filmą.

  Vilas, Česteris, Eliot ir Gaigalas vis dar kovoja su Stiksų paderme, tik dabar (bent iš pradžių) yra išmėtyti. Į kovą įsitraukia iš pažiūros niekaip kovai netinkantys žmonės, vaikinų šeimos nariai ir dar vienas su Gaigalu susijęs asmuo. Bus ir juokinga ir baisingai smalsu. Pasiutusiai giliai jie ten po žemėm sulindo ir rado įdomių, bet taip ir normaliai neaprašytų dalykų. Buvo įdomu, bet nebebuvo to šarmo ir dirvos bei dulkių prieskonio, kokio buvo apstu pirmoje knygoje, antroje ir dalyje trečios. Manau ta idėja apie tuščiavidurį pasaulį manęs nežavi. Ne tą, kad žiūrėčiau skeptiškai, juk visgi tai knyga paaugliams, bet... Na, man būtų patikę tamsa, bjauri tyla, monstrai.

  Vertimas geras, siužetas neprastas, bet dvi pirmos knygos buvo pats tas, o trečia iki vidurio net labai žavėjo, gal net toliau nei iki vidurio, atmesčiau tik pabaigą, kai jie jau randą kelią į žemės centrą. Taip tad, duosiu turbūt 6/10 ir lauksiu kada į nagus papuls penkta knyga.

  Anotacijos nerašysiu, jei skaitot seriją – jos jums nereikia, jei neskaitot – ji pernelyg daug išduoda. 

Peter Freund - Laura ir Drakonų Karalių Prakeiksmas

Kuo toliau, tuo Peter Freund Lauros knygos darosi geresnės, net jei ir priveltos šiokių tokių neaiškumų. Knygoje „Laura ir Drakonų Karalių Prakeiksmas“ (Laura und der Fluch der Drachenkonige; „Alma Littera“ 2006; ISBN 9955-24-326-0; 448p.) daigiau nei ligi pusės galima sakyti nieks nevyko, tik mąstymai ir apmąstymai, bet bent visa kita buvo gan šauniai pavaizduota, o į galą visas veiksmas kompensuotas įtemptu ir greitu galutiniu nuotykiu net keliems iš eilės herojams. Šis reiškinys, beje, privertė pamiršt, kad iki tol nieko nevyko, tad už tą dalyką atleisiu, šauniai sužaista, gerbiamas Peter Freund.
  Suklydau, kai kalbėjau apie herojų mirtis praeitoje knygoje. Autorius puikiai mane apgavo ir vienas iš tų „mirusių veikėjų“ numirė tik šioje knygoje. Ir čia bent jau nepastokota širdgėlos ir užpuolančios iš niekur apatijos. Buvo ir mano lauktų drakonų. Jie čia visai neprastų legendų gavo, net Švento Jurgio legenda kitaip papasakota, o perpasakojimus visada mėgau, tuos tokius „kaip iš tikrųjų viskas buvo“. Patiko ir tai, kad mažoji ir kvailoji Laura jau įgavusi proto ir netgi pagudrauja, nebe tokia naivi nevėkšla, kokia atrodė per visas praeitas knygas. Bet pats juokingiausias dalykas, kurio knygose jaunuoliams sutikti nesitikėjau, buvo šiek tiek iškrypęs blogosios burtininkės Sirinos vaizdavimas. Per savo amželį moteris nemažai sūnų į pasaulį paleido, tik va, kas su ja gultis galėjo mane ir glumina labiausia.
  Vertimas vis dar prastokas, bet į galą jau žymiai gerėjo. Tik pradžioje vėl norėjosi vertėjo paklausti ar jis pamena kaip lietuvių kalba vartojama ir kaip ją lengva suvartyti iki tiesiog kvailiausias reikšmes įgaunančių sakinių, kad ir, pavyzdžiui, balandžiai maisto ieško ne moteriai tarp kojų, o PO kojomis. Bet į galą tikrai sklandžiau ėjosi, tad gal tik „apšilti“ Teodorui Petrauskui reikėjo.
  Bendrai imant, kaip nuotykių knygos Lauros serija kol kas neprasta. Su sąlyga, kad po pirmos nemetam skaityti. Daug neblogai aprašomų magiškų vietų ir padarų, kvailas heroizmas, daug mįslių iš kurių bent man nė viena kiek įmenamesnė nepasirodė ir žinoma, tas savitas mėtymasis tarp dviejų pasaulių daro šias knygas, nors šiek tiek tinkamas dėti į tą pačią lentyną su senuoju geruoju Hariu Poteriu, bet tuo pačiu palieka knygas savitomis ir sąlyginai originaliomis. Tai yra, jei nekreipsim dėmesio į bendrą vaizdą „apie ką jos“, kaip tarkim yra žmonių kurie mėgsta „Saulėlydį“ absoliučiai ignoruodami faktą, kad jame yra išdirbtas vampyrų vaizdas, o tiesiog mėgaujasi paprasta meilės istorija. Juk ir man kartais tokios užkimba už rankovės ir netyčia namo kartu pareina. Tai ir Laurai šį kartą nepagailėsiu 8/10 ir dar kartą pasigailėsiu, kad neapsiėmiau jų paskaityt, na, bent prieš 6 metus. Manau tikrai dešimt įpilčiau ir visus barčiau, kas lygintų su Hariu Poteriu.

P.S. Ši knyga dar kartą įrodė, kad nesvarbu koks kietas ir baisus Tamsusis Blogio Princas bebūtų – taiklus ir laiku panaudotas spyris į klyną sustabdo visus. Net ir juos.

Anotacija: Jau daug amžių nė vienas žmogus nėra grįžęs gyvas iš drakonų karalystės. Tačiau tik drakonai turi žvaigždžių geležies, brangaus metalo, reikalingo trylikametei Laurai, kad sutaisytų kardą Švitrį. Tikrai juo ginkluota ji gali nugalėti Juodąjį Kunigaikštį, laikantį nelaisvėje jos tėvą. Tačiau drakonų karaliai labai saugo savo turtą, o Borboronas užsiundo ant Lauros dvigalvį drakoną Gurgulijų Visarijį. Ir mergaitė mano, kad jai galas...

Peter Freund - Laura ir Sidabrinės Sfinksės Mįslė

Neturiu kuo skųstis, bet jei šitą Peter Freund knygą „Laura ir Sidabrinės Sfinksės Mįslė“ (Laura und das Orakel der Silberen Sphinx; „Alma Littera“ 2005; ISBN 9955-08-983-0; 464p.) būtų įbrukęs prieš aštuonis ar dešimt metų... Smagus, paprastas ir toks tikras nuotykis, su kuriuo galima gerai pailsėti. Bendrai imant, tai tarsi pasaka, su visais reikiamais dalykais – drakonais, magiškais kalavijais, pilimis, misteriais Šauniaisiais ir dramomis, kurios tiek juokingos, tiek beveik ašarą spaudžiančios.
  Jei nesumaišiau skaičių, tai turbūt jau įpusėjau Lauros serija, nes tai trečia knyga iš šešių. Kiekviena buvo geresnė už ankstesniąją, bet kartu ir priversdavo gailėtis, kad neėmiau jų bent keletu mėtų ankščiau, mat štai, kai perbruka per galvas žmonėm „Stiklo Karoliukų Žaidimą“, „Nusikaltimą ir Bausmę“, „Meistrą ir Margaritą“ – imi darytis reiklesnis ir baksnoji į kiekvieną smulkmę, į kurią tikrai nereikėtų baksnoti. Kaip, kad aš vis dariau iki maždaug pusės knygos, o tada veiksmas pagreitėjo ir nebeliko kada.

„- Kad ir koks būtų Laurai teksiantis išbandymas, aš bent jau tikiuosi, kad jai neteks įminti Sidabrinės Sfinksės mįslės.“ 31p.

  Turbūt ne visi žino, kad man tiesiog pasiutusiai patinka drakonai. Tam yra tam tikrų priežasčių, kurių bus protinga neatskleisti, mat turint galvoje, kad atsirado žmonių, nepatenkintų „nosferatų“ vardu tikriems knygų mylėtojams, tai atsiras ir tokių, kurie gerokai sunerims dėl mano psichinės būklės, jei paaiškinčiau, kas ten per Drakonai mano galvelėj riaumoja. Tai va, šitoj Lauros knygoj ima ir atsiranda drakonų. O sekančios knygos pavadinimas dar labiau džiugina, nes ten jau ir pavadinime yra Drakonas! Gerai, gerai, žinau, kad čia ne visiems rūpi skaityt apie jaunuoliams skirtas knygeles, bet po galais, pakentėkit, aš greit, tik trys beliko, o skaitau su pertraukom ir taip toliau, pramaišiuj su kitomis knygomis. Taigi, taigi. Laura šį kart turi veikti lyg ir viena, tad aišku be visokiausios košės – neapsieinama. Be to, yra ir tokių paaugliškai juokingų situacijų, kur juokiausi balsu, nes jau seniai nieko panašaus neteko skaityti. Ir šiaip jau, man labai patinka, kai tokiuose, na, magiškuose knygose, naudojami mitai, epai ir kitokie tikrai egzistavę ar egzistuojantys ezoteriniai... E... Palikimai. Patiko man tie galvosūkiai ir laukimas, na, kada gi pagaliau jūs susiprasit.
  Tai daugiau nebesiplečiant, mat ir taip nugrybavau, galiu pasakyti, kad jei jūs dar ne užkietėjęs, kiek susnobėjęs skaitytojas, kuris užaugo su Hariu Poteriu, Dina – Gėdytojos Dukra ir dar kokiais ten nors smagiais dalykais, tai ir Lauros knygos turėtų patikti. Jos paprastos, įdomios ir lengvai skaitomos. Tad duosiu 8-10 ir greitu laiku imsiuosi tų kitų jos drakonų.
  Beje, pastabėlė redaktoriams – žmonėms, kurie nežino, kad Vokietijoje tam tikri dalykai skaičiuojami iš kito galo, pavyzdžiui aukštai arba pažymiai – bus neaišku, kodėl dvejetas – geras pažymys, o penketas – nepatenkinamas. Jei šis dalykas buvo minėtas pirmoje knygoje, tai aš jau pamiršau, manau pamirš ir jaunasis skaitytojas – tokius dalykus galima arba išversti sulietuvinant, taip sakant, arba paaiškinti ne vieną kartą. Ir dar pastabėlė vertėjui, Teodorui Petrauskui, vertimas geras, tikrai, bet lietuviškų sakinių struktūra toli gražu ne visada tokia pati, kaip vokiškų. Sukeitus žodžius vietomis – būtų idealu ir neatrodytų versta pažodžiui, nes pažodžiui neversta, tad tamsta tarsi pats sau koją pakišot. Bet tik tiek.

Anotacija: Laurai tikrai trylika, bet ji turi nepaprastų savybių ir gerų draugų. Jų padedama ji rodos, be jokios vilties laimėti kovoja su Juoduoju Kunigaikščiu Borboronu, laikančiu nelaisvėje jos tėvą. Kad jį išgelbėtų, narsi mergaitė privalo rasti mamiškąjį kardą Švitrį ir nukeliauti į atkampius Likimo kalnus. Tenai jos laukia milžiniška Sidabrinė Sfinksė, praleidžianti tik tą, kuris teisingai atsako į jos klausimą. Neteisingas atsakymas reiškia neišvengiamą mirtį. Lydima tiktai savo žirgo Viesulo, Laura klaidžioja po nelemtas džiungles, kol pagaliau atsiduria prieš rubinines šiurpą keliančio fantastinio padaro akis...

Becca Fitzpatrick - Crescendo

  Kaip ir pirmoji Becco`s Fitzpatrick knyga „Puolęs Angelas“ (Hush, Hush;), taip ir antroji „Crescendo“ (kurios pavadinimo nieks nepasivargino išversti) („Alma Littera“ 2011; ISBN 978-609-01-0095-0; 360p.) susiskaitė per porą dienų. Iki jos imantis perskaičiau keletą mėgstamų blogų apie knygas ir turiu pripažint, kad šiek tiek stebėjausi kaip visi teigia, jog antroji knyga geresnė. Prie pirmos knygos mat buvo prie ko kibti – paprasti jaunimui skirti romanų siužetai dažnam užkliūna ir negaliu jų kaltinti. Bet pirmoji knyga mane papirko paprastumo šarmu, kai kažkas pasakoma ir nebekvestionuojama, tad ar su ar be gerų atsiliepimų, vis vien mielai paėmiau šią knygą į rankas.

„- Oho, mūsų nuotaika bloga! Kas prisiusiojo į tavo dribsnius?
- Skotas Parnelis.
Iš tiesų – Lopas“ 78p.

  Pagrindinę knygos heroję, Norą, vėl norima nužudyti. Dabar jau kitas puolęs angelas nori ją paaukoti, kad taptų žmogumi. Viskas pinasi, veliasi, posūkiai siužete tikrai neprasti. Net ir jos didžiausi priešai šioje knygoje turi ką pasakyti. Turi ką pasakyti apie jos motiną. Merginos (draugės Nora ir Vi) lyg pakvaišusios vis iš naujo tai kartu, tai atskirai vis lenda į pavojus. Buvo įdomu, nes įtampos netrūko, o maišalynė buvo tokia, kad intriga sekė paskui intrigą ir net pabaiga užbaigta dar viena intriga, tiksliau, paliktas veiksmas įdomiausioje vietoje.
  Skaitau tokias knygas ir vis galvoju – ko jie prie jų limpa? Kam Bilui, Erikui ir kitiems reikia Sukės (nepaisant jos fėjiškos kilmės), kam Tarikui Džordanui reikėjo Keidės Long? Kam tam angelui-sargui iš Jude Deveraux „Kamilės Angelo“ reikėjo Kamilės? Ir kam po galais Nora reikalinga Lopui? Beje, šioje knygoje sužinom jo tikrąjį vardą. Merginos neatrodo nei įdomios, nei kažkuo ypatingos, vienas pliusas – jos gan paprastos. Visa kita man lieka klausimas. Gal reikėjo daugiau dėmesio kreipti į išvaizdos aprašymus? Taip tad, nepaisant viso to, knygai duosiu kokius 7/10, bet tie keli atimti taškai nereiškia, kad knyga prasta. Tiesiog manau, būtų buvę įdomiau skaityti originalo kalba, mat keletas vertimo keistenybių labai nustebino (bet vertimas nėra blogas, tiesiog... persistengta su kai kuriais dalykais). Ir dar – šarmas kuriuo pasižymėjo pirma knyga gerokai prablėso vis laistoma ašaromis. Nepriimkit to tiesiogiai.

Anotacija: Ši knyga – New York Times bestselerio „Puolęs angelas“ tęsinys.
  Noros gyvenimas toli gražu netobulas. Mergina susidraugauja su savo angelu sargu Lopu (jis, jei nekreipsime dėmesio į pareigas, yra visai ne angeliškas), tačiau jų meilei nelemta sužydėti. Lopas ima nuo jos tolti, ir Nora negali suprasti, ar jis tai daro jos labui, ar dėl to, kad Lopo dėmesį patraukė didžiausia Noros priešė Marsė Milar. Maža to, Norai vaidenasi nužudytas tėvas, ir mergina pasiryžta išsiaiškinti tėvo mirties kaltininką.
  Kuo labiau Nora gilinasi į šią mįslę, tuo dažniau jai kyla klausimas, ar tėvo žūtis nesusijusi su jos – nefilinės – krauju. Be to, Noros gyvybei nuolat gresia pavojus. Nesulaukusi pagalbos iš Lopo, Nora imasi veikti pati. Per daug pasitikėdama savo angelu sargu mergina dažnai rizikuoja. Tačiau ar Lopas vertas jos pasitikėjimo? O gal jo siela – tamsi paslaptis?

Peter Freund - Laura ir Septynių Mėnulių antspaudas

  Taip jau gavosi, kad šią knygą pradėjau pernai, o baigiau šiemet. Taip, Peter Freund „Laura ir Septynių Mėnulių Antspaudas“ (Laura un das Siegel der Sieben Monde; „Alma Littera“ 2004; ISBN 9955-08-649-1; 496p.) tapo pirmąja šiais, kaip pranašaujama – paskutiniais, 2012 metais perskaityta knyga. Ir galiu pasakyti, kad ji geresnė nei pirmoji.
  Daugiau ar mažiau knyga pasakoja apie ypatingą mergaitę, gimusią ypatingu metu ir aišku turinčią ypatingų galių. Nėra aišku ko čia šiom knygom lygintis su Hariu Poteriu, bet norintiems prisiminti tuos laikus, kai būtent tos septynios (ar trys pirmos) imponavo kaip šedevras, tuomet Laura turėtų visai neblogai sueiti. Aišku man dėl šios pačios priežasties irgi buvo smagu prisiminti tuos laikus skaitant antrą šešių (lyg ir) knygų seriją apie Laurą.

"- <...> Palauk, aš tave dar pačiupinėsiu! Taip išdirbsiu kailį, kad net velniai juoksis, garantuoju. Tol duosiu, kol bus visas žalias ir mėlynas!" 476p.

  Antroje knygoje daugiau intrigos ir įtampos nei galėjau tikėtis iš, kaip turėtų būti, vaikiškos knygos (na, neįsižeiskit, tarkim – knygos jaunuoliams). Nuotykių Laura apturėjo dvigubai daugiau, o skyriai užsibaigdavo panašiai, kaip baigiasi Tikro Kraujo serialo serijos – su staiga nutrauktu įtampos momentu. Beje pasitaikė ir visiškai ne vaikiškų epizodų. Ir dar tiek ir tokios painiavos...
  E... žodžiu, štai ir nebežinau ką čia daugiau apie ją. Pasiilgusiems Hario – knyga bent pusėtinai tikrai sueis, jei tik nemėginsit piktuoju lygint – talentai ne vienodi, o jei ir yra panašumų, tai jie dar nieko nereiškia. Jei jau nusibodo dėt protingas knygas į šalį ir atsipalaidavimui imt banalų romaniūkštį, tai Lauros knygos tikrai tiks. Duosiu turbūt... 7/10

  Anotacija: Laurai tikrai trylika, bet ji drąsi ir turi fantastinių gabumų, kurių jai reikia, kad laimėtų tiesiog beviltišką kovą su kunigaikščiu Borboronu, laikančiu nelaisvėje jos tėvą. Ją remia profesorius Morgenšternas, mokyklos direktorius, kol jis neįtariamas, kad nužudė aklą slaptojo archyvo bibliotekininką. Laimė, Laurai padeda Alarikas, Baltojo Riterio Paravano ginklanešys, kurį lemtis atnešė iš jo planetos Aventeros į Žemę. Jo padedama Laura įsigauna į Borborono tvirtovę. Tačiau Juodasis Kunigaikštis įveikia Laurą ir priverčia ją rinktis tarp tolesnės kovos už gėrį ir jos tėvo gyvybės. Tai sunkiausias pasirinkimas jos gyvenime. Jai dabar gali padėti tiktai Septynių mėnulių anspaudas, tačiau įminti jo paslaptį – sunkiausia pasaulyje užduotis. Ir net profesorius abejoja, ar Laurai tai pavyks...

Melvin Burgess - Heroinas

  Tiksliai nežinau, nepamenu, bet manau, kad tai pirma tokio tipo knyga. Ji žemai, aukštai iš ne itin geros pusės, o tada vėl žemai. Liūdna ir kažkokia sudirginta. Viskas tarsi verčiasi ir verčiasi kol nebesupranti kas kieno batuose atsidūrė. Va taip susisuko ta Melvin Burgess „Heroino“ (Junk / Smack; „Alma Littera“ 2002; ISBN 9955-08-132-5; 301 [3] p.) istorija.

  „Anarchizmas mėgsta teatrališkumą. Štai kur esmė. Žmonės tai pamiršta. Iš velnio reikia šaipytis, o ne kovoti su juo. Jie visuomet turės daugiau ginklų, jų bombos visados bus galingesnės.“ 81p.

  Iš pradžių viskas netgi neįdomu. Nuskriaustas vaikinukas ir išlepus mergiūkštė. Jis sprunka, nes tėvas ant jo išlieja pyktį ir širdgėlą. Ji sprunka, nes jai neleidžia susitikinėti su abejotinos reputacijos draugais ir panašiai. Jis būtų šauniai prasisukęs. Bet ji vis vien maišėsi po kojom, o jis ją myli, tad aišku ir sekioja paskui, daro kas jam liepta iki sūpuoklės ima suktis ratu. Jai bet kokios priemonės pateisinamos, kad tik būtų galima „pasivaikyti drakoną“. Kuo šlykščiau elgiasi, tuo kiečiau jaučiasi. Tad galų gale sėdi sau ant adatos, bet pasaulį įtikinėji – esi stipriausias, esi burtininkas, esi stipresnis už narkotikus. Ir nejauti, kad tai tave drakonas ryja.
  Buvo keletas tiesiog šlykščių epizodų, kuriuos manau įbruko ten pačiu laiku. Kas kart kai jau atrodydavo, kad ne taip ir baisu, ne taip ir blogai, tuoj vėl bus tvarka, ką ten tie keli metai... BUM.
  Istorija apie išsigelbėjimą, degradaciją, mirtį ir gyvenimą, kad ir kaip tai nuobodžiai skambėtų, bei – bandymus, bent devyniasdešimt aštuoniais procentais neveiksmingus, išlikti švariam nuo narkotikų. Knyga net baigiasi kažkaip... Baikščiai. Lyg su nerimu – pavyks ar ne? Pavyks ar ne?
  Knyga pakankamai nebloga, tinkama plataus amžiaus grupei, nes, bent jau man nepatinka, kai piktybiškas ir idiotiškas elgesys lieka be atpildo. Tad čia – pats tas kūrinys kurį duočiau jaunam maištautojui, pagalvoti ar tikrai reikia skubėti gyventi, kad mirtum toks pats susenęs ir tik pagal popierius – dvidešimties. Tekstas parašytas taip, kad užtektų ir dienos perskaityt, bet mane lankė sesuo, tai laiko praktiškai visai nebuvo, o ji skaitančių nesupranta. Knygai duosiu kokius... 5/10. Pabaiga įdomi, vidurys erzino, pradžioj buvo nemažai gero anarchijos ir „Kovos Klubo“ kvapo (tos filosofijos), bet kaip blėso, taip išblėso.

Anotacija: Melvinas Burgessas – britų rašytojas, aštuonių knygų autorius.
„Heroinas“ – paauglių Džemos ir Taro draugystės ir meilės istorija, pasakojama daugeliu balsų: kiekviename skyriuje pirmuoju asmeniu kalba vis kitas veikėjas. Pasakojimas stulbina atvirumu ir įtaiga.
„Heroinas“ apdovanotas „Guardian“ skiriama Jaunimo literatūros premija ir Carnegie medaliu. Knyga išversta į daugelį pasaulio kalbų ir sulaukė pasaulinio skaitytojų pripažinimo.

Sarah Dunant - Kurtizanės Draugijoje

 

Būna knygų, kurias įdomu skaityti iki liekant keliems skyriams ligi pabaigos. Atrodytų – geriausia knygos vieta, bet kaip tik joje dažniausiai ir sunaikinamas visas prieš tai buvęs idomumas. Tokia ir Sarah Dunant knyga „Kurtizanės Draugijoje“ (In the company of the Courtesan; „Alma Litera“ 2008; ISBN 978-9955-24-833-0; 392p.). Negaliu teigti, kad knyga prasta, bet aukštai kilusi gan skaudžiai slystelėjo ir kelionės į aukštumas nepabaigė.
  Įdomu skaityti knygą apie gražuolę kurtizanę iš jos partnerio neūžaugos perspektyvos. Puikus kontrastas tarp grožio ir bjaurumo, moters ir vyro, moteriško tvirtumo ir vyriško karštakošiškumo. Tenka pripažinti, jog iš tokios perspektyvos nei Romos, nei Venecijos, nei kokio kito miesto ar šalies pasaulyje dar niekad nemačiau.

„Jei yra manančių, kad Viešpačiui priklauso šlovė, tai šetonui – sėkmė, ir jis pats pasirūpina savimi.“ 19p.

  Romane labai švariai sužaista istorija, už tai autorei didelis pliusas. Kas nepritiko – pakoreguota, bet niekur nepridaryta akį rėžiančių nesąmonių. Čia pat duosiu pliusą ir vertėjai, Laimutei Pacevičienei, vertimas toks tvarkingas, kad buvo labai malonu skaityti, tikslintis ir matyti kaip gerai atidirbta.
  Knygoje buvo keletas įvykių, kurie labai gundančiai padvelkė egzotika. Ar bent jau geresne šalutine intriga, nei neišsikildžiusi, bet užglaistyta kurtizanės meilė. Bet nei vienas iš tų dvelksmų nebuvo išnaudotas. Panaudoti jie tik kaip paspirtis, bet man to deja nepakako. Tačiau minusas net ne čia slypi. Minusas slypi pernelyg išpopintoje pabaigoje. Dar net neįlindus į atomazgą viskas jau buvo aišku – sena gera drama, pomirtiniai palikimai ir prisipažinimai, bei pabaiga ne ten kur reikia. Neturiu nieko prieš banalybes, o ši knyga netgi nėra visiškai tokia. Tiesiog... Viskas taip paprasta. Taigi. Knyga gera, bet iki tobulybės pritrūko dar kelių laiptelių, todėl duosiu 7/10 ir rekomendaciją. Neblogas skaitalas, vertas sugaištamo jam laiko, neabejotinai.

Anotacija: Kurtizanės draugijoje – tai romanas apie malonumo nuodėmes ir nuodėmės malonumus. Veiksmas vyksta viename nuostabiausių pasaulio miestų – Venecijoje – lemtingiausiu istorijos metu.

Kurtizanės draugijoje – Saros Dunant epinis romanas apie gyvenimą XVI a. Renesanso Italijoje. Kurtizanė Fjameta ir jos kompanionas neūžauga Bučinas 1527 m. sprunka nuo žudynių Romoje ir, prarytų deimantų raižomais pilvais, patraukia į Veneciją – didybe ir turtais žėrintį miestą, kuris kartu ir dvokianti, purvina, siekianti pasipelnyti vieta, suklestėjusi dėl prekybos tarp Rytų ir Vakarų. Drąsa ir klasta padeda jiems tapti Venecijos visuomenės nariais. Jie tinka vienas kitam: sąmojingas neūžauga ir jo energingoji ponia, nuo pat gimimo mokyta žavėti, linksminti ir patenkinti vyrus. To meto žodžiais kalbant, tai garbinga kurtizanė. Bet sėkmingai partnerystei grėsmę ima kelti meilužis, trokštantis daugiau nei jam paskirtosios naktys, ir besižavinčio turko, ieškančio naujovių sultono dvarui, dėmesys. Tačiau didžiausią smūgį suduoda jauna neįgali moteris, užvaldžiusi jų gyvenimus ir širdis bei sukėlusi skaudžias pasekmes.

Lian Hearn - Giedančios Grindys

Ne taip ir dažnai tenka knygą sulyginti su neblogu anime (japanimation), bet būtent taip ir norisi apibūdinti Lian Hearn knygą "Giedančios grindys" (Across the Nightingale floor; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-871-0; 300p.). Japonišką filmą, su skraidančiais aktoriais ir panašiai iš šios istorijos padaryt būtų net per lengva. Bet nujaučiu, kad tai gali patikti ne visiems, tad turiu dar keletą kortų rankovėse.
  Istorija lengvai skaitoma, bet stropiai įtempta, o pajudinta posūkių - garsiai dūzgia skaitytojo smegeninėje. Gal iki pusės skaičiau atsainiai, ne itin "kibo", bet sakyt, kad neįdomu irgi negalėjau. O tada ir prasidėjo - melodija po melodijos iki... Nutrūko styga, sukeldama tiesiog siaubingą garsą! Žodžiu, įvyko labai stiprus ir labai vietoj bei laiku pritaikytas posūkis. Antru žodžiu - nors kažkur ties dviem prieš pabaigą (na, to konkretaus įvykio) jau buvo galima tikėtis, kad čia kažkas turi įvykti - visgi įvyksta ne visai tai, ko tikėtasi. Pasistengsiu neatskleist per daug, bet... Juk beveik kiekviena gera istorija turi bjaurų, galingą pašlemėką, kurį turi nudėti kitas galingas, pavojingas, bet teisingumu tikintis herojus, ar ne? Čia ir paliksiu jus, nosferatai...

"Buvau įniršęs, nes jaučiausi atsakingas už juos. O jie turėjo klausyti manęs. Galėsiu apginti juos tik tada, kai jie paklus man." 70.

  Didelio nuspėjamumo kaip ir nebuvo, prie vertimo - neturiu ko prikibti, keliose vietose C raidė kur laisvai galėjo būti K aišku pasimaišė po akim, bet šiąnakt jaučiu poreikį atleisti. Knygą vertinsiu gerai, kokiais 9/10, bet turiu pripažinti, kad iki šio rango ji vos vos užsiropštė, dar kiek ir būtų pritrūkę oro. Arba rašalo.
  Tai tiek.

Anotacija:  Baimindamasis pasikėsinimo galingas ir žiaurus valdovas Iida savo tvirtovėje Inujamos mieste pasidirbdina giedančias grindis, kuriomis niekas negali pereiti neišgirstas. Tokios grindys iš tiesų būdavo klojamos Japonijoje, ir dabartiniams inžinieriams tik visai neseniai pavyko įminti jų mįslę.
  Atokiame kalnų kaimelyje tarp taikių ir dvasingų žmonių auga nepaprastas berniukas Takeo. Painūs likimo vingiai galų gale atves jį į Inujamos tvirtovę... Ar pavyks jaunuoliui atlikti neįmanomą užduotį, ar lemiamą akimirką nesučiulbės po jo kojomis grindys?

Carmen Bin Ladin - Mano Gyvenimas Saudo Arabijoje

"Mano beatodairiškos drąsos nevaržė niekas. Nes nieko nežinojau." 34p.

 
Tūkstančio ir vienos nakties pasakos leido tik sekundėlę žvilgtelėti į šiuos kraštus. Ir toli gražu neleido manyti, kad tose pasakų šalyse gali būti taip sunku ir baisu. Carmen Bin Ladin knyga "Mano Gyvenimas Saudo Arabijoje: Kita Karalystės Pusė" (Inside the Kingdom: My life in Saudi Arabia; ISBN 978-9955-24-975-7; "Alma Littera" 2008; 204p.) detaliai nupasakoja tuos esminius skirtumus tarp laisvo žmogaus ir arabo moters.
  Visada maniau, kad jei žmogus norėtų taikos ir ramybės, tai būtent ją ir turėtų. Bet žvelgiant į praeitį - akivaizdu, jog to norėta ne visada. Taip ir su tomis beveidėmis moterimis, baisiausiam karščiui tvoskiant vaikštančiom su apdaru, kuris dengia visą kūną, netgi akis, storiausiomis juodomis pirštinėmis ir tokiomis pat kojinėmis. Labai keista, bet ši knyga privertė suprasti, kad nors ir ne visos, bet tikrai yra nemažai tokių, kurios tokiai griežtai, religija motyvuojamai paniekai pritaria. Tai tarsi garbės reikalas - kai nieko kito negali gauti, bent būk gerbiama dėl savo tiesiog agresyvaus tikėjimo. Negaliu teigti, kad nustebau, bet labai nusivyliau, mat ta sauja ar dvi tikrai iš paskos skandina ir norinčias bent elementariausių žmogaus teisių.
  Knyga aišku ne apie tai. Tai biografija Osamos Bin Ladino (kai kalbama apie juos visus, tuomet rašoma "Bin Laden", pavieniai jie "Bin Ladin") brolio Jeslamo žmonos Karmen. Čia noriu pridurti, kad mane jau ima erzinti žmonių nenoras sutvarkyt visko iki galo. Jos vardas visur rašomas Carmen. Kitur vietoje akivaizdžios Č raidės palikta CH garsas. Vardan šventos ramybės, manau derėtų vardą rašyt bent kartą paminint tikrąjį tarimą, arba atvirkščiai - išversti ir kartą paminėti originalą. Nežinau, kaip mano smalsiai močiutei reikėtų paaiškint, kad tai ne TSarmen... Žodžiu, tęsiam. Ji nebuvo visiškai svetima Saudo Arabijos kultūrai, bet vis vien suvokė, kad pateko tikrai ne į tą Arabijos Naktų svąją iš savo vaikystės. Tenka pripažinti, kad ir tai mane gerokai nuliūdino, nes jau nuo seno žavėjausi vaizdais iš Tūkstančio ir Vienos Nakties. Visa laimė, kad greičiausiai taip nėra visur (nors autorė beveik primygtinai teigia atvirkščiai), ar bent jau nebus visada.

"Tai šalis kurioje nėra vietos švelnumui, gailestingumui, užuojautai ir abejonei." 202p.

  Iš knygos šiek tiek sužinome ir apie patį Osamą Bin Ladiną. Epizodais nupasakojamas jo kilimas į tas šiurpias aukštumas, kurių pasiekė, bet tai tikrai nėra pagrindinė knygos tema, kas visiškai natūralu, o kodėl, tai suprasit paskaitę. Viena lieka šiek tiek neaišku - kaip labai moraliai jį rėmė ar smerkė jo tikrai didžiulė brolių, seserų, savų vaikų, žmonų ir kitų giminių šeima? Mat nors teigtas išsižadėjimas, bet iš knygos galima aiškiai suprasti, kad, cituoju "kad ir kiek tu būtum teisi, mano brolis niekada nesuklys". Kitais žodžiais tariant - brolybės ryšys ten beveik "dzin-šei", galingas ir sunkiai išjudinamas reiškinys.
  Knyga nebloga, informatyvi, bet kartais per daug buvo paprasčiausio purvo pilimo. Jis aišku pateisinamas, bet man nelabai įdomu klausytis tūkstančius suknelių, namų dekorą ir kitų moterų skonio trūkumą. Lygiai taip pat, jei kokio žmogaus imčiau labai nemėgt, galėčiau pilt purvą ir teigt, kad vajė, tas ar anas geria arbatą, kad ir kokią brangią, bet tik pakeliuose, fe! Negražu, ar ne? Man irgi nepatiko. Kaip biografija - nepersistengta, bet ko reikėjo, to ir pateikė. Pabaigos pilnai nesuvokiau, nes viskas prasideda nuo pabaigos, tada nuo pradžios, o tada aišku vėl turi baigtis, tad yra dvi pabaigos ir jos skirtingos. Bet pliusas knygai, dabar tikrai pasidomėsiu šios moters gyvenimu, jau vien tam, kad sužinot, ar ji ir jos dukros gyvos, sveikos ir svarbiausia - laisvos. Tad duosiu knygai ... kokius 6/10 ir rekomenduosiu norintiems sužinoti daugiau apie Saudo Arabiją, bei jos moteris.

Anotacija: "Pasakojimas, perkeliantis mus į pačią Saudo Arabijos valdančiosios klasės širdį ir į turto pertekusius Bin Ladenų genties patriarcho namus. Pinigai plaukia, moterys vertos kiek kupranugaris, tarnai - kur kas mažiau, alkoholis draudžiamas, plėšikams nukertamos rankos, viešpatauja vahabitų islamas, kuris su kiekviena diena vis stiprėja. Viduramžiai dykumoje, su gausybe dolerių.
Ji pabėgo iš klano, kovojo gelbėdama vaikus, viešai pasmerkė Osamą ir kritikavo Saudo Arabiją - tai tikrai daug."  .......................... Le Figaro
"Kita karalystės pusė. Mano gyvenimas Saudo Arabijoje" atskleidžia karčią Carmen Bin Ladin santuokos istoriją, drauge nuostabiai ryškiai kalba apie tai, koks yra gyvenimas griežčiausioje musulmonų pasaulio teokratijoje... Autorės sąžiningumas, jautrumas kultūros detalėmis ir nuoširdi pagarba kai kuriems jos arabams giminaičiams sustiprina jos žodžius. Tai ne kerštinga "išklosiu viską" tipo knyga, o drąsios moters pasakojimas apie išsivadavimą atsisakant nepakantumo ir renkantis laisvę." ....................Time Out New York
"Šešėliniai verslo sandoriai, kovos tarp brolių dėl valdžios, ryšiai su karališkąja šeima ir parama labiausiai ieškomam planetos teroristui... Savo knygoje Carmen atskleidžia gilias galingiausio Saudo Arabijos klano paslaptis." ................. VSD

Carmen Bin Ladin pasakojimas perkelia mus į vieną iš galingiausių, slapčiausių ir represyviausių karalysčių pasaulyje. 1974 metais ši įspūdinga moteris, kurios motina - persė, o tėvas - šveicaras, ištekėjo už Jeslamo Bin Ladino (Osamos Bin Ladeno brolio) ir atsidūrė didžiulio ir sudėtingo klano viduje, visuomenėje, kurios ji iki tol nepažinojo ir nesuprato. Knygoje pasakojamas šios moters gyvenimas Saudo Arabijoje, prisimenami rugsėjo 11-osios įvykiai.

Mary Roach - Negyvėliai

"Nuo tų laikų JAV armija galėjo ramiai stoti į mūšį: buvo visiškai aišku, kad jei užpuls karvės, kariai žinos kaip elgtis." 134p.

  Turbūt dažnas mūsų yra susidūręs su mirties nežinomybės baime. Kiti nemaloniai pasijunta nuo buvimo kapinėse ar buvimo prie atviro karsto. Visokias su lavonais susijusias baimes ir kitokį diskomfortą galima būtų ilgai ir nuobodžiai vardinti, bet geriau tiesiog paskaityti Mary Roach knygą "Negyvėliai" (STIFF; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-676-9; 304p) ir visų jų jei ne atsikratyti, tai bent jau nuslopinti.
  Turint galvoje, kad knyga tikrai apie lavonus, mirtį ir galimybes pasitarnauti po mirties, kurių pasirodo yra tikrai labai daug, o dar ir priduriant, kad silpnų nervų ir lakios vaizduotės žmonėms ši knyga gali vieną kitą nemalonią viziją ir į sapną atnešti - vis vien ryžčiausi ją rekomenduoti, mat knyga gera tikrai visais atžvilgiais. Autorė šmaikštumu išblaško visus slogulius ir šiurpulius ir dargi - be jokios nepagarbos. Tekstas visai nenuobodus, ko būtų galima tikėtis iš tokio informatyvaus kūrinio, pilnas pastabų ir vietoje bei laiku įterptų sąsajų ir minčių.
  Nors tekstas pagrinde apie lavonus, bet po šiek tiek informacijos pateikiama apie visą eilę vienaip ar kitaip su tema susijusių dalykų, pavyzdžiui apie balzamavimą, kremavimo taršą, gyvūnų ir žmonių panašumus, balistinės želatinos gamybą, lėktuvų saugumą, sistolinės fazės reikšmę. Paminimos net kelios įdomios istorijos apie įvairius prietarus ir mitus besipinančius apie negyvėlius nuo atmenamų laikų. O kai skaičiau apie Senovės Kinijos mediciną - juokiausi beveik iki ašarų ir gailėjau tų, kuriuos gydė.
  Nors imant tokio pobūdžio knygą automatiškai tikiesi sauso, informatyvaus, bet gal ne pačio lengviausio teksto - ši knyga tokia nėra. Tai labiau panašu į pokalbį su žmogumi, kuris supranta, kad tu neprivalai žinoti visų medicininių terminų, bet vis vien gali smalsauti, o tuo pačiu tave gali neraminti tema, todėl pridedama charizmos ir smagaus optimizmo. Ir nors teorinė medicina mane domina, bet net neabejoju, kad knyga būtų patikusi, net jei nesidomėčiau tuo visai.
  Na ir galiausiai, aš nebūčiau aš, jei nepastebėčiau vertimo. Šį kart man užkliuvo vos keli dalykėliai, kuriuos išvertė pažodžiui. Bet vertėjai ir redaktoriai kaltę išpirko nestokodami dalintis žiniomis. T.y. karts nuo karto pateikdami specifiškai Lietuvišką posakių ar pavadinimų variantą. Kai tokie dalykai nieko neišdarko, o dargi ir prideda vertės - labai džiaugiuosi. Taigi, knygai duosiu turbūt 9/10, nes kažko man visgi pritrūko, nors net negaliu nurodyti ko. Bet duosiu pilną 10 balų rekomendaciją.

Anotacija:
"Mary Roach - juokingiausių JAV mokslo knygų autorė. Jei jums atrodo, kad tai menkas pagyrimas - ar net absurdas - tuomet atsiverskite bet kurį šios knygos puslapį - ir pamatysite klydę. Negyvėliai pasakoja mums, kur po mirties atsiduria kūnai, ką jie gali nuveikti - mūsų dėmesiui pateikiama daugybė pribloškiančių istorijų, kokių mirusiojo kūnas vis dar gali mums papasakoti. O užvis smagiausia, kad šioje knygoje vis dėlto sugalvota, kaip papasakoti apie lavonus linksmai, drauge nė truputį nesumenkinant jų orumo. Tegyvuoja numirėliai!
  - Burkhard Bilger, knygos Bukagalvių mulkinimas (Noodling for Flatheads) autorius

Mary Roach straipsniai yra spausdinami tokiuose leidiniuose kaip Salon, Wired, Outside, GQ, Discover, Vogue ir New York Times Magazine; Reader's Digest kas mėnesį pateikia jos skiltį "Mano planeta". Mary Roach gyvena San Franciske.

Išsisus du tūkstančius metų lavonai - vieni - savo valia, kiti - nieko apie tai nenutuokdami - dalyvauja moksliniuose tyrinėjimuose: ir pačiuose drąsiausiuose išbandymuose, ir kvapą užimančiuose šiurpiuose sumanymuose. Ne kas kitas, o jie išbandė pirmąsias Prancūzijos giljotinas, atsakė į klausimą "Ar nukirsta galva, kad ir akimirką, dar spėja suvokti savo būklę?" 1904-aisiais jie padėjo įvertinti naujuosius armijos šautuvus, pasitarnaudami taikiniais. Jie skrido NASA erdvėlaiviais, jie buvo nukryžiuojami Paryžiaus laboratorijose, tiriant Turino drobulės autentiškumą... Kiekvienai naujai chirurginei metodikai išbandyti - nuo širdies persodinimo iki lyties keitimo operacijų - chirurgai pasitelkia lavonus.
Be to, šioje nepakartojama intonacija nuspalvintoje ekskursijoje keliaujame su Mary Roach nuo viduramžių iki devynioliktojo amžiaus po Europos anatomijos laboratorijas ir vaistines, gaminančias preparatus iš žmogaus kūno dalių, užsukame į žmogaus kūno irimo tyrinėjimų bazę Tenesio universitete (kitaip dar vadinamą "Lavonų draustiniu"), plastinės chirurgijos pratybų laboratoriją ir pas laidojimo biuro direktorę Skandinavijoje, turinčią sunkiai įgyvendinamą ateities viziją apie mirusiųjų kompostavimą.

Keistai patrauklus, komiškas, neretai ir šiurpus bei gana išmintingas pasakojimas apie tai, kas vyksta su mūsų kūnais, kai mūsų pačių su jais nebėra.

Magijos raida

Eh, kadangi grįžo sesuo iš Anglijos čia, aplankyti, tai šią mažulytę knygą skaičiau tiesiog pasiutusiai ilgai. Tai Alan Baker knyga "Burtininkas: Magija amžiams bėgant" (The Wizard; Alma Littera 2004; ISBN 9955-08-368-6; 248p.).
Šioje knygoje labai puikiai pavaizduoti gyvenimai spalvingų asmenybių, kurios vienaip ar kitaip paliko ženklą okultizmo istorijoje. Lengvai ir informatyviai esame supažindinami su įvairiomis okultizmo ir magijos atšakomis. Kiekvienas skyrius papasakoja apie sau skirtą temą įdomiai ir detaliau nei daugumoje tokio pobūdžio knygų.
Drąsiai teigiu, kad knyga labai įdomi ir lengvai skaitoma. Informacija tinkama ir suvokiama kiekvienam, viskas dėstoma labai aiškiai ir niekad neverčia nuobodžiauti.
Labai mėgstu, kai skaitant okultines ar ezoterines knygas randu paaiškinimus (ar platesnį, "moksliškesnį" pasakojimą) kokiems nors reiškiniams iš savo mylimiausių grožinės literatūros knygų. Šioje knygoje tokio džiaugsmo radau tikrai daug.
Tad bendrai imant: ezoterinio-okultinio pobūdžio knyga, kurioje aprašyti ne tik istoriniai veikėjai, bet ir jų atlikti ritualai, bandymai, kerai, burtai, iššaukimai ir kita panaši okultinė veikla (kas taip detaliai tikrai retokai aprašoma), duota šiek tiek jų biografijos ir tinkami gyvenimo epizodai. Bet visų geriausia mano nuomone yra tai, kad knyga labai nuosekli ir tolygiai veda mus per raidą tos magijos, apie kurią čia ir kalba. Puiki knyga. Drąsiai duodu 9/10 ir rekomenduoju tuo besidomintiems.
Iš vienos pusės man ši knyga priminė "Šešėlių Žmones", bet ten ieškota paaiškinimų viskam. Čia viskas pateikta iš ne tokios skeptiškos, bet paprasčiausiai protingos pusės - gal taip ir buvo, neneigsim, nes tiksliai juk nežinom, tačiau gali būti taip, taip ir dar taip... Jokio išankstinio nusistatymo.
Na o dabar imsiu skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė", parašyta šalia "Savaitgalio knyga", kaip suprantu tai dėl jos stambaus formato, mat knyga, jei ne didokas jos išplėtimas teksto atžvilgiu, turbūt sutilptų į kokius 100p. Kol kas perksaičiau gal tik 20psl ir... na, kol kas nesužavėjo. Įdomu, bet ne taip, kad kibtumei lyg į gimtadienio tortą. Bet kai kurios knygos tik prasideda prastai. Tikiuosi, taip bus ir čia - tik pradžia bus šiaip sau.

Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasąmone"

Baigiau skaityti tą Mark Patrick Hederman knygą "Bučiuoju tamsą: sąlytis su pasąmone" (Kissing the Dark: Connecting with the Unconscious; Tyto Alba 2004; ISBN 9986-16-365-X; 171p.) ir nusprendžiau, kad iššvaisčiau nemažai brangaus skaitymo laiko gan nuobodžiai knygai. Nėra taip, kad jau baisu, numirsiu jei toliau skaitysiu, bet smegenys atsijunginėja kas keletą pastraipų. Buvo aišku ir naudingų dalykų, to nepaneigsi, bet šiaip jau - tikrai nebuvo verta to laiko, kurį privertė sugaišti.
Tačiau, šios knygos dėka labai nudžiugau, kai supratau - turim labai puikių vertėjų, kurie išmano savo darbą ir dirbą jį labai stropiai. Vertimas tikrai puikus, bet ir eilėraščiai cituoti išversti ir surimuoti taip, kad į pievas nenuklejotų. Tik tiek ir galiu pasakyt apie šią knygą.
Iš esmės tai dar viena knyga pasakojanti, kaip labai svarbu mums nebijoti būti žmonėmis, kad bažnyčia - nieko blogo nedaro, tai ir jos reik nebijoti, kad mūsų trūkumai - paties Dievo duoti, todėl ir jų reikia nebijoti... Ir žodžiu tiek taukšta, kad man šis laikas iki begalybės išsitempė. Duosiu 2/10, vieną už gerą vertimą, ir dar vieną už keletą neblogų minčių.
Dabar neapsisprendžiu ką imti toliau. Lyg jau ir norėčiau grožinės knygos, bet dar turiu Alan Baker knygą "Burtininkas: Magija amžiams bėgant". Ją man labai gražiai užrekomendavo (norėčiau, kad ir jūs parekomenduotumėt. O dar geriau - palikit nuorodą į savo knygų-blogą, aš tada savarankiškai išsikapstysiu "rekomendacijų"). Tad dabar imsiu vieną iš dviejų, arba šią minėtą, arba (....nematau autoriaus ant viršelio, kas per?....) Susan Cooper knygą "Tamsa Kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas". O gal skaitysiu abi paraleliai. Žiūrėsim kaip išeis.

Walter Wangerin "Jėzus"

Prieš porą dienų baigiau skaityti Walter Wangerin knygą "Jėzus" (Jesus; Alma Littera 2008; ISBN 978-9955-38-001-6; 424p.) ir turiu pasakyti - pirma jos pusė buvo tikrai šauni.

"- Kas ką tik palietė mane? [Jėzus]
- Ką? Kas tave palietė? - Simonas pratrūko juoku. - Turbūt koks tuzinas tų, kurie spaudžia tave iš visų pusių." 163psl.

Kelis kart pasijuokiau, kelis kart šiaip įdomiai pasiskaitė, porą syk iš vis tik šiaip... Pirma pusė tikrai nebloga, gan smagiai jie ten pasakoja, sudaromas didingumo įspūdis, kylantis iš pačių paprasčiausių dalykų ir reiškinių, kas man labai patiko. Rašymo stilius geras, tad irgi nepakenkė.
Deja, kažkur ties antra knygos puse pradėjau pastebėti keistą dalyką - vis užsimena apie potencialo turinčius dalykus, tačiau jie neplėtojami. Vietoje to erdvė užkemšama nė kiek neįdomiomis detalėmis. Suprantu, kad knyga rašyta iš absoliutaus žmogaus pozicijos, tačiau vietomis tikrai buvo per sausa. Ir taip iki pat galo.
Tačiau ties pabaiga buvo dar vienas geras šokas - autorius idealiai perteikė siaubo emociją. Jei jautresnius nervus turėčiau ir mažesnę siaubo istorijų patirtį - tikrai būtų oda pagaugais ėjus, kaip šiurpiai viskas buvo aprašyta. Ir vis tiek, vos baigėsi siaubas - mestelėjo kietą detalę ir vėl ėmė paistyt apie niekus - kalno formą, dūmų spalvą, rinktas žoleles. Kiek erzino.
Žmonėms kurie nėra pikti ant religijos vien dėl to, kad ja seka idiotai ir skelbia dar idiotiškesnes tiesas - knyga turėtų būt pakankamai įdomi, kad nepavadintumėt laiko švaistymu. Ypač jei su biblija artimai susipažinti neteko. Nežinau ar labai patiks religingiems žmonėms, mat nors Jėzus stebuklus darė - visgi atskleidė ir savo žmogišką pusę, o aš kai stengiuosi su ta fanatikų puse nebendrauti, tai ir ne visai žinau koks tas jų požiūris į Jėzų. Ir manau, knyga tikrai nepatiks tiems užsispyrėliams, kurie vien dėl kvailų kunigų, korupcijos bažnyčiose ir pan. dalykų nekenčia visos krikščionybės ir visų jos atmainų. Ateistai... apie šiuos nežinau. Manau, jei žmogus mokės žiūrėti į knygą, kaip į knygą, o ne į "tikslų tiesos žodį" - tai jam ir nebus svarbu ar tai Jėzus, ar ponas Džordanas, ar kokia nors Vilma Stoun. Tai tiesiog nebloga istorija.
Duosiu jai 6/10 - nes tie sausuoliai gerklėj strigo, kietomis detalėmis nepasinaudota, vietomis tekstas dirbtinai užtęstas ir šiaip jau - autorius talentingas, bet tuo menkai tepasinaudojo. Bet knyga nebloga. Tik išankstinio požiūrio siūlau neturėti, mat tuomet nėr prasmės ir skaityt.
Na o dabar imsiu Elizabeth Wurtzel knygą "Prozako Karta". Pamatytumėt jūs kaip ji vargšelė nutriušus! Vietomis lopai uždėti ant knygos iš kito popieriaus, suklijuota siaubingai, lapai styro nebe vienam "kube". Bet skaitoma. Ir tie patys lapai - bent jau švarūs (mat kartais būna įvairiai...) ir be jokių "pagardų" pėdsakų.