Viktor Pelevin knygą „Empire V“
(Ampir „V“; Jotema 2009; ISBN 978-9955-13-201-1; 296p.) galėčiau ir keikti ir
bučiuoti. Buvo momentų, kai jau maniau – perskaitysiu ir kišiu kur į toliausią
lentynų kampą, kad daugiau nematyčiau, bet kaip dažnai nutinka – kuo tolyn, tuo
geryn, viskas darosi aiškiau ir vis įdomiau. Taip ir čia, ta mažytė intrigėlė,
gerai išlaikyta iki pat paskutinių poros skyrių, tie keisti herojai su itin
aiškiai juntamu rusišku prieskoniu (manau tie, kurie užaugo su Dvylika Kėdžių,
Šūriko Nuotykiais, Likimo Ironija ir panašiai – irgi pastebi skirtumą tark
humoro ir rusiško humoro, nors tai nedaro nė vieno jų kuo nors blogesniu).
„Dabar žinau, kad jų [žvaigždžių]
dygūs taškeliai – tai skylutės šarvuose, kurie mus saugo nuo negailestingo
šviesos okeano.“ 255p.
Kaip jau galima iš pavadinimo
skambesio spėti, tai dar viena knyga apie vampyrus. Jų dar turiu užtektinai,
kad ir toliau panervinčiau tuos, kuriems jie jau iki gyvo kaulo įsikirto, deja
tik gerb. Grafo Drakulos mažėja spėriai. O šioje knygoje jis paminėtas ir ne
kartą, dažnai su komiškais pasisakymais. Bet pradėti reikėtų ne nuo čia, tik
bėda – nežinau nuo kur pradėti. Viskas kaip ir aišku – jaunuolis Roma gimė ant
griūvančios tarybų sąjungos ir visą savo gyvenimą kažkaip vis bijojo tų
vampyrų, labiau nei bet ko kito, bet jei tam ir neturėjo pagrindo, ar bent manė
neturįs. Ir čia, vieną dieną, tęsdamas bjaurią egzistenciją, kur net su visais
mokslais tesi vertas tik dėžes sandėlyj krauti, jis atsipeikėja pririštas prie
gimnastikos sienelės (taip, čia ir aš turėjau šiokių tokių minčių su „kas
per... juk tai kaip ir svetainė, salonas, kas per gimnastikos sienelė?“),
priešais varno formos kauke prisidengusį vyruką, kuris beria jam jo gyvenimą,
mėgindamas ir save ir jį įtikinti – šis egzempliorius tiks tęsti juodo vampyrų
darbo.
Herojus aišku dvejoja, bet
pasirinkimo jam nieks neduoda. Čia toks gyvybės ir mirties reikalas, ir ne
vampyro ar žmogaus gyvybės, o kažkokios įkalintos, tamsios ir baisios būtybės,
tarkim, dieviško prado būtybės. Patiko man susivėlusios Romos/Ramos mintys, jo
neišsemiami klausimai, po kurių pačiam norisi paklaust – negali tu tiesiog
gyvent ir neklausinėt kodėl gyveni, ar ne? Ir vampyrai čia čiulpia ne vien
kraują, bet kol per visas tas filosofines prizmes perpranti tai kas gi toji jų
ambrozija „Bablosas“ – knyga pasibaigt spėja. Na o mintis tikrai gera,
paaiškina visą tą „varguolis tam ir gimė, kad vargtų“ reiškinį, nors skamba ir
labai pesimistiškai. Vampyrų mitas pakoreguotas ir papildytas, bet visam kam
yra labai geros priežastys, todėl negaliu pykt taip, kaip pykau ant Twilight
autorės. Keistuoliai mokytojai, kurie turi įskiepyti „naujagimiui“ tonas
informacijos – pagyvina šiaip jau monotonišką pasakojimą apie diskursus,
glamūrus ir kažkokį ten dar velnią. Ir labai nepastebimai įmaišomas vienas didelis
nuotykis. Tik vienas. Ir tikrai sunkokai pastebimas, mat informaciją įsisavinti
– ne mano minkštam protui, tad vos nepražiopsojau skrydžių ir skraidančių
galvų. Va taip tad, įdomi knyga apie kitokius vampyrus, tokius, kurie visai
kaip žmonės, mano esą ant pačios piramidės viršūnėlės, hierarchijoj, tiek
sudievintoj, jog gali spręsti, ar mano, kad tai jie sprendžia, kam lemta kilti
aukščiau, o kas ir liks tik žemės kirminėliu.
Duosiu knygai 8/10. Taip ir
nesupratau iki galo, kame ir kaip ten tas diskursas pas juos pasireiškė, bet
kai kurios mintys paliko malonią šilumą kažkur už akių. Vampyrai, nors pateikti
kaip iš mito išlindę padarai – neturi ryškaus mitologinio vaizdo, t.y. mano
supratimu tie žmogeliai taip ir liko – tik žmogeliai, tiesiog gavo šansą pabūti
kažko kito vasalais. O ko, beje, čia jau tikrai baisus ir klaikiai tamsus
mitas, man pasirodęs šiurpesniu už bet kokį gerklę plėšiantį ir kraują lakantį
vampyrą. Tie padarai minta kur kas reikšmingesniu dalyku...
P.S. nežinau ar pastebėjot, bet kiekviena knyga kažkaip įtakoja mano
gebėjimą parašyti atsiliepimą, tad kuo painesnė knyga, kuo giliau reikia
žiūrėti, kad surastum tą vieną žodį ar sakinį – tuo labiau priveliu minčių,
idėjų ir pan., iki tekstas net man tampa kaži koks apraizgytas kuo nereikia...
Anotacija: Vienas populiariausių
rusų rašytojų V. Pelerinas savo romane „Empire ‚V‘“, pasitelkęs šmaikščią
postmodernizmo stilistiką, savaip perrašo ir pritaiko nūdienos realijomis
literatūroje žinomą vampyrų temą. Tačiau kitaip negu jo pirmtakai, autorius
nesistengia skaitytojo įbauginti – rašytojui daug svarbesni valdžios,
viešpatavimo, pinigų, dabartinės socialinės sanklodos, gyvenimo prasmės
filosofiniai aspektai. Visa tai perteikiama kaip jauno vaikino Romano Štorkino,
keistu likimo įgeidžiu atsidūrusio tarp vampyrų ir tapusio vienu iš jų, patirtis.
Už kiek trivialaus ir ciniško požiūrio į esminius žmogaus egzistencijos
klausimus čia slypi neramiai pulsuojanti, atsakymų ieškanti postmodernistinės
pasaulėjautos dvasia.
