2013 m. balandžio 20 d., šeštadienis

Dmitry Glukhovsky - Metro 2033

Vėl rusų autorius imasi rašyti postapokaliptine tema, ir vėl nenuvilia. Dmitry Glukhovsky, su savo neįtikėtina, filosofiška siaubo ir žmogiškumo kupina knyga "Metro 2033" ("Didlaukiai" 2011; ISBN 978-609-95217-2-5; 447p.) pradžiugino turbūt net labiau nei koks nors ten "Raganius iš Didžiojo Kijevo". Tik, kaip man dabar paaiškint, kas gi ten tokio įvyko?
  Kai skaičiau, beveik ištisai klausiausi šios dainos "Phoenix" (viskas legalu), ar šios muzikos, nežinau, kaip pavadinti. Automatų salvės, ir tie keli žodžiai "Deadman walking" (mirtininkas eina), ar "will we ever be free?" (ar kada būsim laisvi?), labai tiko prie bendro vaizdo to, kas liko iš žemės. O liko nedaug, tik tamsūs, baimės ir mirties kupini tuneliai, kuriuose pasislėpė žmonijos likučiai po to, kai ant jų gražiosios Maskvos numetė branduolinį ir biologinį ginklus. Už tunelių ribų - radiacija, mutantai, monstrai ir dar viena mirties forma.
  Artiomas, jaunas vaikinukas, atsidūręs metro tuneliuose būdamas apie trejų metų. Jis sunkiai beprisimena savo motiną, bet gyvena su dėde Saša, kurį kuo tvirčiausiai laiko savo patėviu. Galų gale, tai jis išgelbėjo jį nuo to, kas pražudė jo motiną ir visą stotį. Ir atrodo, na, gyventų jie sau ramiai, betgi ir jų tunelyje kažkokia velniava dedasi. Iš viršaus, pro kvailų berniūkščių paliktą angą iki stoties prišliaužti vis bando juočkiai. Mutantai stora juoda oda, akimis be vyzdžių, su kraupiais telepatiniais sugebėjimais. Net patyrę kariai nenori nugaros tuneliui atsukti, ir atgal grįžta atbulomis. Kiti gi pasiduoda juočkių įtaigai ir vis mažiau nori gyventi, nebemato prasmės. Mat kai tamsoje išgirsti kauksmą - jau vėlu. Šūviais juos vos pavyksta pakirsti, mat jie stojas ir eina toliau, iki belieka tik gabalai, kurie pavieniui judėti nesugeba. Ir blogiausia, kad jų vis daugėja, o šaudmenys - aukso vertės.
  Metro esama narsių karių, vadinamų Medžiokliais ir Stalkeriais. Jie eina į paviršių, apsiginklavę nuo galvos iki kojų, su apsauginiais kostiumais, ir parneša to, ko žmonėms apačioje labiausiai reikia - degalų, šiokių tokių maisto produktų, medienos ir taip toliau. Iš tiesų tai, jei gali susimokėti, gali prašyti ko tik nori - fotelio, knygos, grotų, kur ankščiau kaimyno langus paviršiuje dengė. Tie patys vyrai paviršių spėja ir patyrinėti. Jie - geriausia ką žmogus turi tarp savęs ir monstrų. Ir štai vienas toks, kažin kur nugirdęs apie Artiomo stoties juočkius - užklysta ten. Artiomas jam tiek nuoširdžiai, kiek gali, nupasakoja kaip jo spėjimu tie juočkiai sugebėjo jų stotį rast ir per kur jie lenda. Artiomo įtikinėti, kad pavojus - rimtas, beabejo nereikia, tad kai Chanteris jam perduoda užkimštą gilzę ir įspėja, kad jei po poros dienų negrįš - tuoj pat mautų į Polisą įspėti kitų, Artiomas nors ir su baime, bet išeina pasitikti likimo.
  Va čia ir prasideda visa tai, nuo ko neįmanoma atsiplėšti. Ar įsivaizduojat gyvenimą, kai tamsoje negali tikėti nė viena savo jusle? Kai tavo geriausias draugas, su kuriuo bendravai nuo penkerių - gali pasirodyti, tik tavo vaizduotės padariniu? Kai žmogus krenta negyvas prieš tai tau pasakęs - manęs čia nebėra. Eini tamsoje, nė savo kūno joje nebesuvokdamas, ir tik skaičiuoji pabėgius po kojomis. O prie tavęs artėja žingsniai. Aidas? O gal tikri žingsniai? Sustoji, ir žingsniai stoja. Eini - ir žingsniai eina. Ir staiga prie ausies tau kažin kas nežmogiškas liepia sustoti, palaukti, mat toliau eiti kol kas pavojinga...
  Nesugebėsiu jums perteikt kiek daug neįtikėtinų dalykų yra šioje knygoje. Kaip viskas puikiai gula į vietas, kaip autorius gerai užrišo beveik visus mazgus. Ir kaip skausmingai viskas baigėsi, man iki šiol ausyse tvinkčioja.
  Taip, vertimas prastokas, redagavimo žymių beveik nerasta, bet skaitydavau iki pradėdavo aušti, o tada ilgai neužmigdavau, mat iš galvos neišeidavo tuneliai, garsai, vaizdai. Rusiškas humoras aišku kiek suminkština tą apvalkalą, bet po galais, na ir pasakojimas. Su tokiu įkarščiu jokio tęsinio neieškojau, juoba, kad tęsinį jau ir pradėjau. Duodu knygai 10/10 ir keliu į mėgiamiausių sąrašą. Ir nieko čia dorai net nepapasakojau, bet patys pagalvokit, tekste trūko raidžių, net žodis kartais "dingdavo", o aš tik puse sakinio tai paminėjau. Net su "Raudonuoju Drakonu" juk daugiau siutau.

  Yra ir FPS žaidimas, jau po mėnesio bus ir antras, dar nežaidžiau ir nežinau ar žaisiu, FPS man ne itin patinka, bet jei kas jau turėjot progą uždėt ant jo/jų leteną - pasidalinkit įspūdžiais ir su manim.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą