knygos apžvalga | Lee Mountford "The Mark" | Siaubo lit.

Autorius: Lee Mountford
Pavadinimas: The Mark
Serija: -
Žanras: Siaubo Literatūra; Trileris
Psl.: 290
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Sunku rasti gerų siaubo literatūros pavyzdžių. Lee Mountford knyga "The Mark" irgi nėra viena iš jų.

Apie Knygą: Nepažįstamasis įsilaužia į Kirstės namus, apnuodija ją kažkokiais narkotikais, o tada išpjausto nugaroje keistus simbolius. Po tos nakties Kirstės gyvenimas virto tikru košmaru. Ką būtų buvę galima pateisinti po trauminiu sindromu, ar kažkuo panašiu, bet dienų bėgyje tie patys košmariški pragaro padarai ima pulti ne tik ją, bet ir jos draugę. Kirstei belieka viena išeitis: kuo skubiau rasti tą, kuris ją šitaip paženklino ir priversti jį tai sustabdyti.

Mano Nuomonė: Prastai parašyta knyga. Keisti, nenatūralūs dialogai, labai tikslingi ir nuspėjami veikėjų veiksmai, nelogiškai dori pasirinkimai, ir visiški puspročiai aplink Kirsty. Policija iš kart atmeta patį svariausią kabliuką, o ji vyruką randą pagal jo akis, kurias matė vieną kartą, prieš daug metų. O tada dar ir nosis visiems nušluosto savo, pasikartosiu, nelogiškai dorais pasirinkimais. Kaip gerai žinoti, jog ji bent jau moraliai tokia nuostabi. Vienintelis šioje knygoje man patikęs dalykas buvo pats demonas, nes pradžioj atrodė, jog čia jau tikrai kažkas rimto, o tada parodė to realybę... Pavyzdžiui galite įsivaizduoti džiną Bartimėjų.

Nu ne gal, nešvaistykit laiko. Duodu 2/5.

Laini Taylor - Days of Blood & Starlight | Kaulų ir Dūmų Duktė 2

Žodžiu, buvo taip. Visai patiko man ta pirma Laini Taylor knyga šioj serijoj, tai galvoju reik ir antrą paskaityti, nors į galą ir per nervus jau ėjo. Ogi nėra antros. Turim tik pirmą. Ir nepasakytum, kad šviežiai išleista, tiesiog, atrodo, tai tapo viena iš tų serijų, kurių niekas nesivargino išversti iki galo. Ką gi, pasiėmiau paskaityti angliškai, "Days of Blood & Starlight" (Kraujo iš Žvaigždžių Šviesos Dienos; Daughter of Smoke & Bone; ISBN 0316133973; 517p.; Goodreads) ir deja, kokia buvo anos pabaiga, tokia ši - visa knyga. Su visais tais "aš pamaniau, kad tu manai, todėl elgiausi, kaip elgiausi", kurių taip labai nekenčiu ir laiko tampymu pildant bereikalingus puslapius, kai veikėjai net iš to paties kambario neišeina dienų dienas.

Karou prisiminė savo praeitį. Praeitį, ar praėjusį gyvenimą, nežinau, kaip tai pavadinti, nes tas gyvenimas baigėsi jai netekus galvos, tikrąja to žodžio prasme. Už išdavystę jai galvą nukirto galingas karvedys, už kurio ji turėjo tekėti, ar bent jau būti jam pora, vadinamas Baltuoju Vilku. Jos poelgį, jos meilę bjauriam angelui, mirtinam jų rasės priešui, jis priėmė asmeniškai. Juk ji iškeitė jį, lygių neturintį Baltąjį Vilką, į niekingą angelą Akivą. Karou vardas buvo sumaišytas su purvais. Ji mirė išdavike, savo paslaptis atidavusia priešui. Niekingiau nė būti negali.

Tačiau Brimstonui tai nesutrukdė išgelbėti jos sielą. Jo supratimu, Karou sugebėjimas mylėti mirtiną priešą buvo daugiau viltis, nei išdavystė. Jis jai sukūrė kūną, tiek žmogišką, kiek galima, paleido į pasaulį, o prisiminimus apie tai, kas įvyko, paslėpė kaule, kurį pareigingai visuomet turėjo su savimi. Čia lengviausia paaiškinti kas nutiko pačios Karou žodžiais: Įsivaizduokite Romeo ir Džiulietą. Įsivaizduokite, jog Romeo, pabudęs ir pamanęs, jog Džiulieta mirusi, nusprendė ne iš tiesų nusižudyti ir pats, bet verčiau išgalabyti jos šeimą ir pavergti tuos, kurių nužudyti nevertėjo. To pasekoje, pabudusi Džiulieta, Karou, nebegali Akivai atleisti. Vietoje to, seni priešai tampa draugais ir ji imasi padėti Baltajam Vilkui formuoti naują armiją, kuri stos į kovą su Serafimais ir visa Angelų tauta.

Istorija tikrai labai ištempta. Per daug lakstymo pirmyn ir atgal, ir tik prie pat pabaigos tas ciklas buvo sulaužytas ir istorija pajudėjo į priekį. Veikėjai - lėkštoki, trūko to kažko, kas padarytų juos tikrais, gyvais asmenimis. Čia jie greičiau veikė, kad pastūmėtų Karou istoriją, laiku paklaustu reikiamo klausimo, laiku sukritikuotų. Negaliu duoti daugiau nei 3/5, ir net nežinau, ar noriu skaityti sekančią knygą. Jei ir ta bus tokia pat neįdomi...

Victoria Schwab - This Savage Song [1]

Victoria Schwab jūs turbūt žinote, kaip V.E. Schwab. Ji mane sužavėjo savo neįtikėtinais veikėjais Shades of Magic trilogijoje, tad negaliu teigti, jog "This Savage Song" (Ši Laukinė Daina; Monsters of Verity 1; ISBN 0062380877; 494p.; Goodreads) buvo impulsyvus skaitinys.

Ši Laukinė Daina apie miestą padalintą į du. Miestą, kuriame pyktis ir žiaurumas gimdo košmariškas būtybes, monstrus. Jie medžioja tamsoje ir minta žmonėmis. Korsai, dantyti ir naguoti, ėda žmones. Malachai, sukti ir gudrūs, geria kraują. Sunai, juodomis akimis, su daina vagia sielas ir jomis minta. Jie gimsta iš žiaurumo, prievartinės, nenatūralios mirties, masinių žudynių.

Vienoje miesto pusėje gyvena tie, kurie turi už ką nusipirkti saugumą. Juos saugo Kate Harker tėvas. Ji pati žinoma, kaip bene legendinė medžiotoja. Kitoje miesto pusėje tie, kurie nori, kad visa tai baigtųsi. Visa ta neteisybė, nelygybė, monstrų užgimimai, nemąstantys padarai, viskas... Ši miesto dalis visada kovoja, čia - Laukinė Daina skamba su karo būgnais ir ginklų salvėmis. O August Flynn yra bene legendinio tipo monstras, gimęs iš baisiausio tipo mirties.

Knygą prarijau per dieną, kas turint galvoje puslapių skaičių - nėra normalu. Tiesiog... Schwab tikrai moka kurti pasaulius, ir pateikti jo legendas lengvomis formomis, pokalbiuose, o ne ilgame pasakojime, kur kažkada, kažkas, anot bobučių pasakų. Visas tas monstrų atsiradimas žiaurumo persunktose vietose buvo toks naujas, toks tamsus ir įdomus. Duodu 10/10, nėra ko smulkintis.

Monsters, monsters, big and small, - Monstrai, monstrai, dideli ir maži,

They're gonna come and eat you all. - Jie ateis ir suės jus visus.

Corsai, Corsai, tooth and claw, - Korsai, Korsai, dantys ir nagai,

Shadow and bone will eat you raw. - Šešėliai ir kaulai, suės jus žalius.

Malchai, Malchai, sharp and sly, - Malachai, Malachai, budrūs ir gudrūs,

Smile and bite and drink you dry. - Šypsosis, ir kąs, ir išsunks jus sausai.

Sunai, Sunai, eyes like coal, - Sunai, Sunai, akys kaip anglys,

Sing you a song and steal your soul. - Padainuos jums dainą ir pavogs jūsų sielą.

Monsters, monsters, big and small, - Monstrai, monstrai, dideli ir maži,

They're gonna come and eat you all! - Jie ateis ir suės jus visus!

Dr Gregory L. Reece - Creatures of the Night

  Tokia plati tema, mums taip pritinkanti, o tokia siaura knyga. Gregory L. Reece "Creatures of the Night" (Nakties Būtybės; I.B. Tauris 2012; ISBN978-1-84885-385-0; 197p.) nusipirkau per išpardavimą. Book Depository garsėja savo nemokamais siuntimais, tad kai pamačiau šią vos už porą eurų, nusprendžiau, kad dar viena knyga mininti Drakulą man tikrai nepakenks.
  Kaip ir teigia gausiai aprašinėtas viršelis - autorius griebiasi siaubų temos. Iš kur gi išlindo visi tie mūsų vampyrai, vilkolakiai ir demonai? Kodėl mes jų bijome? Ir kodėl bijodami vis vien nesiliauname pasakoti apie juos istorijų? Atsakymų nesitikėkit, autorius apžiojo kur kas daugiau, nei sugebėjo sukramtyti.
  Per gerai sukapotus skyrius slenkame nuo vaiduoklių, prie vampyrų, tada prie vilkolakių ir galiausiai - religijų, kurios garbina arba negarbina šetoną. Minima daug literatūros, užduodami puikūs klausimai, kaip, kad - kodėl Baironas toks panašus į Lordą Rutveną? Arba, kaip mieloji Šelė sugebėjo parašyti Frankenšteiną? Bet vėl gi, atsakymų ne per daugiausia. Aišku tik tiek - mes, kaip ir mūsų demonai, esame iracionalios būtybės. Bijom, bet norim dar. Nežinom ko bijom, bet norim dar. Ir net kai žinom, ko bijom - kovodami tampam dar baisesniais, nei siaubo objektas, ir to pasekoje, beabejo, norim dar. Tam mums ir religijos, ir filmai apie Drakulą.
  Literatūra čia minima puiki, bet skaitytojas greičiausia gautų daugiau ėmesis tik to sąrašo, vienos minimos knygos, tada kitos, nei kad skaitydamas šį siaubo mokslų veikalą. Duosiu 5/10, mat labai blogai tikrai nebuvo, džiaugiuosi, kad nusipirkau, bet dar labiau džiaugiuosi, kad kainavo vos porą eurų.

Jurgita Noreikienė - Naberijus

  Lietuvių, rašančių antgamintius romanus tiek nedaug, o ir tos knygos taip dažnai tokios nemalonios, kad dėl šios knygos nejuokais su savimi derėjausi. Imt ar neimt Jurgitos Noreikienės "Naberijų" ("Charibdė" 2013; ISBN 978-9955-739-42-5; 349p.)? Paėmiau.
  Knyga apie Pelenę Alminą ir Teisingumo Demoną Naberijų. Vieną vakarą jis su ja susisiekia ir visas jos gyvenimas ima suktis apie jį. Kerai? Burtai? Demonui kažko reikia. Teisingumo demonui kažko reikia iš Alminos. Čia mane šiek tiek suerzino jos nesugebėjimas sudėti vieną su antru, kai jai tiesiogiai pateikiama informacija, o ji į ją neatkreipia nė menkiausio dėmesio. Kita vertus, kai paaiškėjo ko tam demonui reikėjo ir kaip jis rado Alminą - teko palinksėti, kad nėra visa tai taip ir blogai.
  Viskas gan užtęsta, nors skaityti ir nėra labai nuobodu, bet iki tų gerų vietų kartais tekdavo ilgokai šliaužti ir galvoti kodėl šliauži. Tarkim, Almina suprato ko reikia demonui ir jos pyktis buvo pakankamai stiprus, kad įsakytų jam imtis keršto ir žudynių. Čia atrodo ir turėtumėme baigti, bet gi nebaigėm. Autorė nepagaili pagalių į ratus ir knyga tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi iki pagaliau ir man šiaip ne taip prišilo, kad knyga nėra apie Teisingumą. Ir net pats viršelis tai sugestino, knyga apie dvilypumą, apie tą pilką spalvą tarp juodo ir balto. Būtent dėl to šią užtęstą ir silpnoką knygą noriu pagirti. Ir dar už tai, kad Naberijus nepašykštėjo ir savo ašarų, pirmą kartą teko skaityti apie verkiantį demoną. Ne dėl meilių seilių, o iš apmaudo, pykčio, pažeminimo.
  Kaip ir sakiau, supernatural autorių turim mažai, o ir tie patys ne itin geri. Ir šis blynas svilėsiu kvepia, bet autorei palinkėsiu parašyti dar bent vieną. Rašymo stilius, bent jau vėliau, tikrai sklandus. Skaitėsi lengvai ir kažkokių nelogiškumų, keistenybių ar šiaip jau siutinančių scenų buvo ne per daug. Herojai - žmogiški, tiek demonai, tiek ir angelai su savo kliaudomis, kartais net juokingomis, kitą kart tiesiog bukomis. Duosiu tik 4/10, bet jei bus daugiau knygų panašia tematika - nepasibodėsiu paskaityt.

William Peter Blatty - Šetono Išvarymas

  Kartais nesiskaito ir nors tu ką. Sėdi, žiūri į knygą ir galvoji - va, atsiversiu, vėl sakiniai painūs, vėl žodžių formos sumaišytos, vėl tempiama guma. Taip deja nutiko ir su tikrai nebloga William Peter Blatty knyga "Šetono Išvarymas" (yra kitas leidimas, pavadintas tiksliau "Egzorcistas", bet kiek žiūrėjau, tai turinys nė kiek nesiskiria) (The Exorcist; "Žaltvykstė" 1994; ISBN 9986-06-009-5; 351p.), kuri jau seniai sąraše gulėjo. Šiemet gi, viliuosi prie siaubų ir baubų dar ir sąrašą tą sutrumpint. Kol kas nesiseka.
  Kas matė filmus, turbūt žino apie ką ši knyga. Aš to pirmo nemačiau, tad man čia buvo visiškai nauja (mačiau tik The Beginning). Gal todėl ir atrodė, kad guma tempiama. Apsėstą mergaitę, kurios vardas man buvo per sukus įsiminti, tampo po gydytojus. Kai gydytojai nieko neranda - tempia pas psichiatrus ir psichologus. Tada gi kviečiasi kunigus ir dar juos kaltina, kad neskuba padėti. Mergaitė tuo tarpu pamažėle miršta, demonas neleidžia jai miegoti, motina vis pumpuoja jai raminamuosius, išsekimas auga, grėsmė jog širdis atsisakys toliau dirbti - didėja.
  Tėvas Karas nori patikėti, jog tai demonas, tačiau baimė suklysti per stipri. Jis privalo patikrinti viską, kiekvieną mažmožį, ir dovanokit, kad man užkliuvo, jog čia vis peršama idėja, jog susitelkęs žmogus gali judinti daiktus ir skaityti mintis. Anyways, bandymas po bandymo. Vieni pasiteisina - demonas yra. Kiti ne - mergaitė tiesiog pakvaišo, isterija ar dar kas. Kita vertus, gal būt tai pats demonas, sėjantis abejones?
  Knyga nebloga, bet mane gerokai nuvargino tas lėtas šliaužimas pirmyn. Pabaiga labai gera, nors toji motina su dukra pasirodė tikrai nemalonios, bent jau motina. Atrodė lyg kunigų auka būtų likusi neįvertinta. Bet, knygai duosiu 7/10, šiaip ar taip, paskaityti buvo verta. Gal tik reikėjo imtis originalo, mat čia tekstas keistai sudėliotas.

Charlaine Harris - Deadlocked [12]

  Kas džiaugsis, kas liūdės, bet ši Charlaine Harris knyga apie Sukę Stekhaus "Deadlocked" ("Ace Books" 2012; ISBN 9780575096578;) jau prieš paskutinė. Aš, asmeniškai, pamėgau šią seriją. Ji atsirado laiku ir vietoje, o per tiek knygų susitaikai ir su nuolatinėm ašarom dėl plaukų, rūbų ir beabejo - gyvų ir negyvų Sukės vyrų.

  "What are you, Zen Master Fang?"

  Gerb. Harris visada užtempia pradžią. Ilgiausias skyrius apie būrį moteriškių išėjusių pasiganyti į striptizo klubą. Bėda ta, kad mažų miestukų stipklubuose galima pamatyti savo vyrą, pusbrolį ir panašiai. Ir kai jau atrodo - daugiau blevyzgų nebeištversi - ima darytis įdomu. Kas ir kodėl bando pakišt Eriką policijai ir gal būt išskirt jį su Suke? O dar čia paaiškėja, kad jo miręs kūrėjas prieš žūtį sugebėjo jį, kaip kokią lėlę ar sugulovę - geru sanderiu prastumti kitai stipriai vampyrei. Ir beabejo, Sukė, plėšoma ir draskoma, elgiasi bjauriau, nei galėčiau patikėti. Ir tada jau, likus mažiau nei pusšimčiui puslapių, Harris viską paberia - prisipažystu, nesitikėjau kai kurių įvykių ir kai kurių žmonių (ar ne visai žmonių) pykčio jos pusėn. O gal tiksliau - jų pykčio bendrąja prasme, mat Sukė tiesiog visiem po kojom maišosi, nelaiku, ne vietoj ir ne su tuo, su kuo reikia.
  Nėr ką ir pasakot per daug apie tęsinius, viena aišku - kiekviena knyga prasideda kuo nuobodžiausiai, tada primaišoma pelų su grūdais, tiek, kad galvą paskausta galvojant apie šimtą klausimų, kuriuos reikės išspręst, na ir galiausiai, pabaigoje, visas įdomumas, kuris ir pelno visus taškus. Sukę kas kart kas nors mėgina suvalgyt, persmeigt, nušaut, sudraskyt ar kitaip numarint, tik su tais fėjom ar elfais, kas ten toki buvo jau nebeatmenu, kurie jos mėsa paskanavo - buvo pasiektas aukščiausias jos kankinimo laipsnis, matyt, tad dabar tie "near death experience" nebe tokie prašmatnūs ir didingi. Duosiu 9/10, kažkaip, negaliu mažiau...

Beje, kas perskaitėt bent tris knygas - drąsiai žiūrėkit serialą, ten po trijų knygų jau nieko nebesuspoilins, mat jau visai lankose, visai kitą istoriją pasakoja, tik toj pačioj scenoj, taip sakant.

Kim Newman - Anno Dracula

  Tokiais tad, lėtais žingsniais baigiau skaityti Kim Newman knygą „Anno Dracula“ (Titan Books 2011; ). Taip įdomiai nutinka, kad iš Anglijos kiekvieną kartą grįžtu su knyga apie Drakulą, ar tai fikcinį, ar istorinį. Ir kas kart tos knygos į mano rankas pakliūva per atsitiktinumą. Šią gavau dovanų ir iš Book Depository jau užsisakiau antrą, kurią kitą savaitę jau turėčiau gauti.

  „ ‚Silver and stake my heart will break, but names‘ll never hurt me.‘“ 245p.

„Anno Dracula“ vyksta bene iš karto po Bram Stoker „Drakulos“ veiksmo, tik šiame neoficialiame tęsinyje Drakula taip lengvai nepralaimėjo (kaip mano mylima draugė (Gyvenimas su Iltimis) kartą pastebėjo – net jo nuotakas pribaigti prireikė rimtesnių veiksmų, o jį mat, peiliu medžiokliniu nudūrė ir baigta...), o sutriuškino aršiausius priešus, kitus palikdamas kentėti pralaimėjimą. Čia vampyrai – pasaulio dalis, išėję viešumon už plačios Tepešo nugaros. Vieni gyvieji mielai priima šią dovaną, kiti gi bjaurisi ir mieliau miršta žmonėmis. Vampyrizmo, nemirtingumo dovana – pigi ir prieinama kiekvienam norinčiam, taip ir auga tad, Drakono armija Britanijos Imperijoje, su karaliene Viktorija prie princo Drakulos šono.

  Istorijoje pasiremta Džeko Skerdiko pasakojimu, o ponas Newman‘as dar sugebėjo pririnkti tiek žinomų istorinių ir išgalvotų veikėjų, kad kartais net galva apsisuka. Pasakojimas tamsus, persisunkęs pamišimu ir kraujo kvapu, o juodų naktų gatvės visuomet skendi tirštame rūke iš kurio bet kada gali išlysti Sidabrinis Peilis, dar žinomas, kaip Džekas Skerdikas, kurio naktinės plaštakės mirtinai bijosi ir tęsti savo kruviną darbą sidabru dengtu skalpeliu...

  Vampyrų įvaizdis čia klasikinis, ir turi to Vampyrų Maskarado (Vampire the Masquerade) šarmo. Koks būsi vampyras, ką galėsi, ko ne, kas tau kenks, o kas tik žiovulį kels, priklauso nuo to, kokiai kraujo linijai priklausai, kas buvo tavo kūrėjas, jo kūrėjas ir kūrėjo kūrėjo kūrėjas...

  Beje, keliose vietose gali kilti klausimas – kas per velnias čia vyksta ir kodėl? – į tokius klausimus pats Kim Newman atsakė knygos gale, paaiškinimuose, autoriaus žodyje ir prieduose, kurie užima beveik penktą knygos dalį...

  Knyga gera, bet joje tiek nereikalingų trupinių, surinktų ir pribarstytų vien tam, kad būtų pasigrobta daugiau žinomų vardų, kad deja negaliu duoti daugiau nei 7/10. O visgi, pagarbiai dėsiu knygą į lentyną ir susirinksiu seriją.

  Anotacija: It was 1888 and Queen Victoria has remarried, taking as her new consort the Wallachian Prince infamously known as Count Dracula. His polluted bloodline spreads through London as its citizens increasingly choose to become vampires.

  In the grim backstreets of Whitechapel, a killer known as „Silver Knife“ is cutting down vampire girls. The eternally young vampire Genevieve Dieudonne and Charles Beauregard of Diogenes Club are drawn together as they both hunt the sadistic killer, bringing them ever closer to England‘s most bloodthirsty ruler yet.  

Stephen King - Gyvulėlių kapinės

  Tai pirmoji mano perskaityta Stephen King knyga ir pirmoji „Eridano“ išleista – „Gyvulėlių kapinės“ (Pet Sematary; „Eridanas“ 1995; ISBN 9986-36-002-1; 351p.) Įspūdžiai? Genialus autorius, bet kartais jau taip gumą tempia, kad norėtųsi, jog ši nutrūktų ir užvažiuotų jam per nagus. Bet, po velnių, knyga gera buvo!

 

  „Katės – gyvūnijos pasaulio gangsteriai, gyvenantys už įstatymo ribų, ten dažniausiai ir mirštantys.“ 39p.

  Viskas gan idiliškai pradedama, mėtant užuominas ar tiesiai šviesiai pasakojant, kas dar bus ateityje – bet jie dar nežinojo, kad bus taip ir taip. Tai visai neerzino, erzino tik perpildyti lapai, kai įtampos greitkelyje dar tik pasirodė fantastinis greičio ribojimą anuliuojantis ženklas. Keturių asmenų šeima ir jų katinas, atsikrausto gyventi į seną namą, prie senos girios, priklausančios indėnams. Ten esama gyvulėlių kapinių, naminių tų, kaip ir jų katino. Kapinės sąlyginai didokos, mat tas jų miestelis, ar koks galas, įsikūręs apie baisingą kelią, kuriuo nuolatos dunda galingi sunkvežimiai su tiek ratų, kad tik akyse sušmėžuotų. Jaunieji jų vaikai pirmą syk susiduria su klaikia mirtimi, pajutę ją tose kavinaitėse, kur visi antkapiai keistai sudėlioti spirale. Bėda ta, kad toji mirtis ten juntama dėl to, kad miške esama kai ko daugiau, kai ko, kas kilo iš klaikių indėnų legendų. Kai ko, kas gali sujaukti smegenis net ir labiausiai užsispyrusiam...

  Puikiai, nors ir ne idealiai tiksliai, panaudotas Vendigo mitas. Nemažai, kaip tyčia, yra tekę domėtis šiuo padaru, tad malonu buvo matyti tokį veiksmingą išnaudojimą šitokio baisingo, baisingo demono. Vietomis aprašymai taip į galvą lysdavo, kad jau tikrai ir šiurpoka darydavosi, ir vis vien, taip įdomu. Į pabaigą nė atsitraukti nebegalėjau.

  Duosiu knygai 9/10, balą atėmiau, mat tikrai kartais guma ištempta daugiau nei man kantrybė leisdavo kentėti. Bet kad jau Kingas yra tikras Horror King‘as, tai daugiau priekaištų ir nebeturiu.

P.S. „Prakeiktųjų karalienė“ turbūt dar ilgokai vėluos dėl tam tikrų nesklandumų, susijusių su brokuota knyga. Bet „Obuolys“ žadėjo naują, jei gausiu – šaunuoliai, pagarba jiems.

Anotacija: Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir... mirties. Tad gildtinė nelaukia; netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis...  

Filmų beje nežiūrėjau, bet pridedu treilerius. Matyt, pažiūrėsiu netolimoj ateityj vis tiek...

Becca Fitzpatrick - Tyla

  Štai ir virto trečioji Becca Fitzpatrick knyga „Tyla“ (Silence; „Alma Littera“ 2012; ISBN 978-609-01-0384-5; 868p.) į „Saulėlydį“. Vyrukai iš dviejų skirtingų pasaulių niekaip nepasidalina viena, niekuo neypatinga raudonplauke. Puolusių angelų žavesio – kaip nebūta. Džiugu bent tai, kad autorė nesugalvojo rutuliot iš to „Tikro Kraujo“ ir apsistojo ties keturiomis knygomis.

„Tiesa gąsdina, bet nežinia luošina.“ 206p.

  Paprastai man patinka istorijos apie jaunas mergaičiukes, kurios veda armijas prieš priešus. Paprastai būna įdomu stebėti, kaip visokie žaliūkai tam priešinasi, o tada gauna priežasčių nuomonę keisti. Bet ši knyga – išimtis.

  Tęsiasi viskas nuo daug vėliau, nei ankstesnioji knyga pasibaigė. Bet nebijokit! Norai sukelta amnezija, tad viskas gerai. Viskas, išskyrus tai, kad knygoje imta stokoti viso to, kas ankščiau jai pūtė gyvybę – dvejonių, įtampos, nežinios iki gan tolimos istorijos vietos, apvalainų formų draugės Vi komiško elgesio ir Marsės bjaurumo. Pradžia buvo tokia lyg ir nebloga, bet kuo toliau, tuo labiau vertė žiovaut, nors skaitosi tikrai lengvai. Džiugu, kad autorė nusprendė viską baigt ties ketvirta knyga, manau serija tad išlaikys savo orumą, kokį tokios knygos dar gali sukurpti, ir gražiai nusės pas kažką į lentynas. Bet, ei, gal ketvirta knyga bus iš koto verčianti?

  Nenoriu peikt šios knygos. Pirmoji man nuoširdžiai patiko, maniau, va, kaip šaunu, mergina ne kvanktelėjus, vaikinas – ne vampyras ir ne vilkolakis, ir kiek daug visokiausių bandymų viską sugriauti. Tamsūs skersgatviai, apgavystės, nepasitikėjimas. Na, slystelėjo, autorė, gal dar pasitaisys. Tai duosiu 5/10 ir lauksiu, kuo gi viskas baigsis.

Anotacija: Ar galima išgirsti tiesą tyloje?

  Nora Grei negali prisiminti pastarųjų penkių mėnesių. Atsipeikėjusi nuo sukrėtimo, patirto pabudus kapinėse ir išgirdus, kad buvo dingusi kelias savaites, - niekas nežinojo, nei kur ji, nei su kuo, - Nora mėgina grąžinti gyvenimą į įprastas vėžias. Lankyti mokyklą, linksmintis su geriausia drauge Vi ir vengti šiurpinančio naujo mamos draugo.

  Tačiau Nora pasąmonėje girdi balsą, jai ramybės neduoda mintis, kur, regis, yra pasiekiama ranka. Merginai prieš akis iškyla angelo sparnai ir nežemiškos būtybės, neturinčios nieko bendra su įprastiniu Noros gyvenimu.

  Be to, merginą persekioja įkyrus jausmas, kad jai kažko trūksta.

  Tada ji atsitiktinai sutinka seksualų nepažystamąjį ir pajunta jam paslaptingą trauką. Regis, jis žino visus atsakymus... ir pavergia Noros širdį. Bendraujant su vaikinu atmintis palengva grįžta, mergina jį įsimyli. Vėl.

Bram Stoker - Svečiuose pas Drakulą

  Po pirmosios Bram Stoker knygelės „Svečiuose pas Drakulą“ (The Dracula Visitor; „Europa“ 1994; ISBN 9986-436-61-3; 80p.), kuri taip ir vadinasi, nežinojau ar verkt ar juoktis, tai pasijuokiau. Atrodo ši istorija yra pačios knygos „Drakula“ juodraštinis variantas, kuris, ačiū jo našlei, išvydo dienos šviesą. Bėda ta, kad istorija tiesiog komiškai baigiasi. Nieko blogo, ne, ne, bet gerai, kad jis visgi pasirūpino viską padoriai išrutulioti, o ne paliko tą „kaip anglas Valpurgijos naktį nuotykių ieškojo ir kaip jį Drakula išgelbėjo“ reikaliuką. Smagu buvo, rimtai. Duosiu kokius 7/10 vien dėl to.

Antra istorija vadinasi „Abelio Begeno Sugrįžimas“. Šioji visai nesužavėjo. Šiokio tokio siaubuko buvo, bet nebuvo Drakulos, tad sumečiau – naiviai tikėjausi, kad visose šešiuose jis apsireikš.

  Istorija pasakoja apie du šaunius vaikinus ir vieną gražuolę, kurią jie abu mylėjo, o ji mylėjo save. Kad ją vesti vienas vaikinas pagalbos tikėjosi iš Dievo, o kitas iš Velnio. Pasakojimas taip greit pratraukiamas pro akis, kad taip ir lieki be konkretesnio įspūdžio, tai duosiu kokius 4/10, taip.

Trečia istorija vadinasi „Kruvinos Rankos“.

  „Nors mano draugas įnirtingai gynėsi, buvo matyti, kad širdies gilumoje jis labai norėjo priimti mano pasiūlymą.“ 34p. Aha. Draugas gynėsi, kad netoleruoja laktozės, bet mačiau, kad jis labai nori stiklinės kefyro, tai per prievartą sugirdžiau.

  Dar viena komiška istorija. Sakau komiška, bet autorius iš tiesų nebandė savo siaubo istorijų padaryti juokinga. Tiesiog visokie King‘ai ir Lovecraft‘ai tiek išlepino, kad šitas skaitant juokinga buvo. O gal man tiesiog su galva negerai.

  Lengva istorija apie sąžinės iškankintą vyruką, kuris ieško savo nuodėmės išpirkimo. Beabejo – tradicinio, kai savo gyvybės kaina išgelbėji ką nors kitą. Įmaišytas lašelis misticizmo su angelais ir tuo viskas pabaigta. Nei blogai, nei gerai, net nežinau kaip. Duosiu 5/10 ir nepeiksiu.

Ketvirtoji istorija vadinosi „Žiurkės-Duobkasiai“. Na... Tarkim, gyveno kartą šaunus ir turtingas anglas, įsimylėjo, bet jos tėvai draudė jai tekėti iki jaunikis bus išbandytas. Metus uždraudė matytis, taip atseit meilę tikrindami. O anglas iš nuobodulio, jaunystės, paikystės ir kvailystės, šiukšlyne, taip, šiukšlyne, draugų ir nuotykių ieškot nuėjo. Rado. Ir dar kokių. Duosiu 4/10, daugiau negaliu.

Penkta istorija (sumaišiau, ana buvo penkta, o šita – ketvirta) vadinosi „Auksinių garbanų paslaptis“. Ši istorija jau šiek tiek geresnė, bent jau klasikiniu siaubu kvepia. Pasakojimas aišku vėl visiškai paprastas, apie neaiškų vyruką ir žiežulą kerštingąją. Bet va, jau miruoliai apsireiškia ir kiek geriau baimė perteikiama. Duosiu 6/10.

Na ir paskutinė istorija vadinosi „Čigonės Pranašystė“. Et, dar viena ne itin kokia istorija. Kaip ir teigia pavadinimas, ji apie čigonės pranašystę. Labai matyta situacija, kai žmonių gyvenimus tiesiog juodai sujaukia visokios pranašystės, tikros ar ne, kaip horoskopai, aiškiaregiai ir panašiai. Nesakau, kad tuo tikėti nereikia, tiesiog nereikia dėl to išprotėti, kaip, kad čia žmonės beveik padarė. Duosiu 6/10.

Bendrai imant knygelė rekomenduotina dviem žmonių tipam. Tiem kurie domisi Bram Stoker darbais ir gal net istorijomis apie Drakulą (bet tada užtenka perskaityti pačią pirmą istoriją, kurioje jis minimas) ir tiems, kurie laukia kažko eilėje, mat knyga prablaškys, bet nepavergs dėmesio. Duosiu kokius 5/10 apskritai imant ir pliusiuką už tai, kad autorius visgi išplėtė Drakulą iki geros istorijos.

Anotacija:  Šioje knygoje spausdinami 6 airių kilmės anglų rašytojo, siaubo (gotikinės) literatūros klasiko Bremo Stoukerio (1847-1912) apsakymai. Pirmasis apsakymas – „Svečiuose pas Drakulą“ – tai „juodraštinis“ garsiojo Bremo Stoukerio romano „Drakula“ variantas. Pirmą kartą šis apsakymas išspausdintas tik po rašytojo mirties, jo našlės ponios Florensės Brem Stouker rūpesčiu.  

John Ajvide Lindqvist - Įsileisk Mane

Tai turbūt baisiausia mano kada skaityta knyga apie vampyrus. Pats mitas

John Ajvide Lindqvist knygoje „Įsileisk Mane“ (Lat den Ratte Komma In; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-105-2; 606 [2]p.) pirmą kartą atrodė tiek bjaurus ir nemalonus, kad turbūt pirmą kartą atrodė ir kaip tikras prakeiksmas, o ne kažkokia nemirtingumo dovana (kurią turbūt dažnas mūsų mielai griebtų nedvejodami).

„Ji niekada nemiegodavo, kai būdavo pas mane. Tik gulėdavo mano lovoje ir laukdavo, kol ims švisti. Bėgimas yra gyvenimas.“ 362p.

  Knyga gerai parašyta (nors į galą redaktoriams ar kam reikėtų atidžiau žiūrėti ką rašo, o ne tikėtis, kad Word programa viską pataisys), bet į ją reikia įsivažiuoti. Įsivažiavus einasi stebėtinai greitai ir lengvai, ir tiek įdomiai, kad nebesinori knygos dėti į šalį. Daug pusiau nuspėjamų dalykų, kurie glumina iki pat akimirkos, kai autorius patvirtina – taip, taip ir yra, tikrai. Stiprus kūrinys, kuris vertas dėti prie modernios vampyrų klasikos.
  Istorija ne tiek paini, kiek vingiuota, tad sunku neišplepant pasakoti, kas gi ten dėjosi. Paraleliai vyksta bent trejetas skirtingų gyvenimų, kuriuose dominuoja būreliai žmonių arba poros. Bet svarbias čia jaunuolis, berniukas, kurį sunkūs išbandymai privertė suaugti ir netgi kiek sužiaurėti (paaugliškai taip, mat žmonių žudyt jis visgi nepuolė). Manau jame daugelis atpažins kažką pažystamo ar iš savęs, ar asmenų aplink save. Ir gal būt tai padės kokiam nors kitam Oskarui ištempti dieną nuo ryto, kai reikia keltis į mokyklą, iki vakaro, kai vėl eini gulti.

 

  Knygoje įtampa kilo neišpasakytu greičiu ir mastu, kartais netgi atrodydavo, kad jau viskas, tiesiog nebeįmanoma išnarplioti šito juodo mazgo. Tarkim, vampyriškas užkratas čia plinta beprotišku greičiu vien nuo įkandimo. Ir tas užkratas turi savo protą, jam tereikia tavo kūno. Nebūsi budrus – tapsi jo vergu, nes tavo smegeninė jam nereikalinga. Užkratui tereikia tik kūno. Kūno ir dar kraujo. Be to, knygoje žmogžudystės nelieka nepastebėtos, kūnai nelieka „dingę be žinios ir pėdsakų“. Tad vampyrams kraustytis tenka ne vien dėl nesikeičiančios išvaizdos, bet ir dėl pavojaus, kad žmonės nėra akli idiotai...
  Čia ne romantiškai paaugliukas „Saulėlydis“. Ne istorijų ir grožio pilnos Vampyrų kronikos. Ne karštos Lousianos naktys su tingiomis dienomis Sukės Stekhaus knygose. Tai – kažkas kitokio. Kažkas šalto ir bauginančio. Kažkas nemalonaus, bet pavergiančio. Tad įsileiskit...
  Tikrai duosiu 9/10 ir rekomenduosiu. Iki dešimtuko pritrūko labai mažai. Tiek mažai, kad net negražu duot devynis...

P.S. noriu įspėti skaitančius anotacijas – tai, kad du pagrindiniai herojai – vaikai, nieko nereiškia. Imkit ir skaitykit. Norėjau ir dar kažką pridurti, bet jau nebepamenu ką...

Anotacija: Kai Blakeberge prasideda nesuvokiami dalykai, iš pradžių niekas nieko nepastebi. Vėlyvas 1981-ųjų ruduo, priemiesčio gyvenimas teka sava vaga. Kai gretimoje gyvenvietėje atrandamas bekraujis paauglio lavonas, ima sklisti gandai apie ritualinę žmogžudystę. Kol kas niekas nenujaučia, kas vyksta. Dvylikametis Oskaras susidomi žmogžudyste, bet tai – ne svarbiausias dalykas jo gyvenime. Kaimynystėje apsigyveno mergaitė. Jie tampa draugais. Daugiau nei draugais. Bet ji kažkokia kitokia. Kažkas ne taip. Į lauką mergaitė išeina tik naktimis...




  Na, o kalbant apie filmus, tai juos patariu žiūrėti po knygos. Ir siūlyčiau pradėti nuo švediškos (Let the Right One In 2008) versijos, mat amerikietiškoji (Let Me In 2010)... Et. Atrodo, kad jie net neskaitė knygos, tiesiog pasiėmė filmą, pažiūrėjo ir pasakė „ei, o davai iš šito filmo padarom tikrą, riebų, amerikietišką reikalą? Pavadinsim Oskarą Ovenu, vaikus paversim paaugliais, bet sakysim, kad jiems tik po dvylika, kas ten supras, nepaaiškinkim, kad Eli, kurį pavadinsim Abby iš tiesų yra gan traumuotas vaikelis, nes niekam nereikia žinoti, kodėl tas vaikis sakė „aš ne mergaitė, aš niekas“, nes taip nebūna ir šiaip jau, tegul viskas vyksta Amerikoj. Parodysim tiem Švedam.“ Ir gavosi, kas gavosi. Labiausia nesuprantu tai kam reikėjo vardus visgi keist? Oskaras ne toks jau ir išskirtinai švediškas vardas. O knygos neskaičiusieji turbūt liks nesupratę kas yra Eli. Oi, atleiskit. Abby.




  Švediškas filmas gal ne toks malonus akiai, kaip retro kvepiantis amerikietiškas, bet nesukelia tokio erzulio tiems, kas jau pažystami su knyga. Ten daugiau dėmesio skirta detalėms. Čia - ... Na, pažiūrėkit. Dar pridursiu, kad abu filmai savaip neblogi, tad verta pažiūrėt abu.

Charlaine Harris - Dead in the Family

  Ne kartą tyliai ir ne visai tyliai pykau ant visokių skaitytojų-skaitovų, už purkštavimą dėl absoliučiai nereikšmingų dalykų. Kai knyga laikoma prasta vien dėl, tarkim, fakto, kad joje aprašomas ir banalus meilės romaniūkštis, man tai tolygu teiginiui, kad filmas buvo blogas, nes nepatinka ta aktorė ar aktorius. Po galais, juk ne ten žiūri! Panašiai vis nutinka ir su Charlaine Harris Sukės Stekhous serijos knygomis. Dabar baigiau dešimtą „Dead in the family“ („Gollancz“ 2010; ISBN 978-0-575-08934-1; 311p.) ir džiaugiausi kiekvienu knygos lapu, nepaisant to, kad ne visiems patinka istorija apie merginą, kuri kreipia dėmesį kaip kas apsirengęs, kas su kuo draugauja ir taip toliau. Juk tai tik šalutiniai dalykai, jie neturi sugadinti puikios istorijos, kuri užkabina pradžioje ir iki paskutinių lapų neleidžia atskleisti atsakymų į „kas“, „kur“, „kodėl“, „su kuo“.

„He put his arms around me. This was 'hug Sookie' season, and no one had told me ahead of time.“ 229p.

  Dešimta Sukės (Sookie Stackhouse) knyga, kaip išduoda pavadinimas, sukasi apie šeimą. Ne tiek jos pačios, kiek tų jai artimų. Ypač vampyrų. Pagaliau gausim susipažinti su tikruoju Eriko (Eric Northman) kūrėju (ne, jis nebuvo Godfrėjus-Godrikas (Godfey-Godric), nors amžius tas pats ir šiaip jau... buvo keli panašumai) ir vienu Rusijos caraičiu iš Romanovų. Sukė atras kiek kitokią savo pusę, o vilkolakiai ją supažindins su savo teismo procesais, kuriuose jai teks itin įdomi rolė. Džeisonas (Jason Stackhouse) irgi gaus pasireikšti ir paaiškės, kad jis ne visiškas kvailys. O Sukė vis labiau ir labiau ims suvokti kokia didelė jos dalis – tiesiog žmogus. Senstantis žmogus. Tai beje buvo gan juokinga. Ir šiaip jau juokų čia netrūko, autorė vietoj ir laiku ką nors vis pakišdavo, visą knygą aplanksčiau kai žymėjausi.
  Žmonėms, kurie mažai pažystami su Tikro Kraujo (True Blood) reiškiniu, pasakysiu, kad serialas per BTV eina trečiadieniais, 23:20, ar vis dar rodo, bet lyg ir rodo, ir nežinau kelinta serija, bet jei neturit kitų būdų pažiūrėt – pažiūrėkit bent ten, o prieš BTV keliu skrybėlę. Serialą galima žiūrėti ir skaičius knygas ir ne. Tik pirmas sezonas tapatinasi su pirma knyga, toliau kiekvienas sezonas (sezonas turi 12 serijų) vis labiau tolsta nuo knygų, palikdamas vien pagrindus ir išsisklaidydamas į begalybę istorijų. Knygose visos istorijos vedamos per Sukės akis, kas man asmeniškai priimtiniau – ne tiek daug maišalynės ir garantija, kad neatsiras epizodo, kurį bandysiu prašokt, nes man tiesiog neįdomus tas ar anas veikėjas. Visgi knygos mano manymu geresnės ne vien tuo. Praeitame sezone (dabar jau yra keturi, laukiame penkto, kuris pasirodys vasarą) tiesiog išsišaipė iš fėjų ir privėlė tiek šalutinių istorijų, dar ir su veikėjais kurių knygose nėra, kad man jau net nebeįdomu ėmė darytis. Aišku, vis tiek žiūrėsiu ir toliau, bet po galais, kas per velniava?!

„  I love spring for all the obvious reasons. I love the flowers blooming; I love the birds twittering; I love the squirrels scampering across my yard.
   I love the sound of werewolves howling in the distance.
    No, just kidding.“ 37p.

  Tad taip, pirmyn, griebkit knygas, pažiūrėkit serialą, praskaidrinkit savo pilką gyvenimą baltomis iltimis, raudonu krauju ir juoda, karšta Luizianos naktimi. Knygai duosiu 10/10, nors norėjau balą atimti už keletą kvailokų reiškinių, bet paskui jie man pasirodė absoliučiai nereikšmingi. Tai tikrai viena geresnių knygų serijų apie vampyrus iš žmogiškosios pusės (Anne Rice tarkim pasakoja iš vampyrų pusės), o netgi net ir ne tiek apie vampyrus, kiek apie antžmogiškus padarus bendrai imant, tokiam plačiam spektre, kad man jau „Kovos Klubą“ primint pradeda – jie tiesia mūsų kelius, jie gydo mus kai sergame, jie ruošia mūsų maistą ir taiso mūsų automobilius...







Anotacija: It‘s all about family... Sookie Stackhouse is dealing with a whole host of family problems, ranging from her own kin (a non-human fairy and a telepathic second cousin) demanding a place in her life, to her lover Eric‘s vampire sire, an ancient being who arrives with Eric‘s „Brother“ in tow at a most inopportune moment. And Sookie‘s tracking down a distant relation of her ailing neighbour (an ex), Vampire Bill Compton.
  In addition to the multitude of family issues complicating her life, the werewolf pack of shreveport has asked Suokie for a special favour, and since Suokie is an obliging young woman, she agrees. But this favour for the wolves has dire results for Suokie, who is still recovering from the trauma of her abduction during the Fairy War.

Lietuviškai Obuolys.lt jau pateikė mums šias knygas (bjauriais, kietais ir brangiais viršeliais), eilės tvarka: 

Miręs iki Sutemų (Dead until Dark), Mirusios Širdys (Living Dead in Dallas), Mirusiųjų Klubas (Club Dead), Miręs Pasauliui (Dead to the World), Mirtis už Durų (Dead as a Doornail), Neabejotinai Miręs (Definitely Dead), Gyvi ir Mirę (All Together Dead). Toliau seka, jei kas norit ieškotis angliškų - From Dead to Worse, Dead and Gone, Dead in the Family, Dead Reckoning;

Michael Scott - Burtininkas

Keista, kaip knygai, kuriai idealiai sukūrė viršelį - sugebėjo kvailai išversti pavadinimą. Istorija į pabaigą susikoncentruoja į nekromantiją, pasakoja apie nekromantą, knyga vadinasi "Necromancer", t.y. nekromantas, o mes turim Michael Scott "Burtininkas: Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" (The Necromancer: The Secrets of the Immortal Nicholas Flamel; "Obuolys" 2011; ISBN 978-609-403-188-5; 351[1]p), bet aišku, tai ne pirma ir ne paskutinė knyga, kuriai išvertė pavadinimą kaip patiko.
  "Burtininkas", metant temą apie pavadinimus, yra ketvirtoji serijos apie "nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptis" knyga. Pirma man labai nepatiko (Alchemikas), antroji buvo tiesiog neįdomi (Magas), trečia, "Kerėtoja", jau lyg ir nieko buvo, nes buvo vietų nuo kurių norėjosi skaityti dar ir dar. "Burtininkas" tokių irgi turėjo, bet mažiau. Na, bent jau pabaigoj, kaip pridera serijai, paliko intrigėlę. Ne tokią didelę ir graužiančią, kokia galėjo būti, bet vis šis tas.

"- Čia dar negreitai, - atsakė Juodasis Vanagas. Džipas šovė pirmyn, o variklis užkaukė, kai visi keturi ratai beveik pakilo nuo žemės. - Va, dabar bus greitai.
-  Tuojau mane supykins, - pažadėjo Makiavelis, - o kai supykins, vemsiu į tavo pusę." 122p.

  Dar šis tas, knyga turi pastabą apie sutapimų atsitiktinumą. Kokio galo? Žinoma, alchemiko knygos kažkokiu būdu prisibrovė iki "suaugusiųjų skyriaus" bibliotekoje (yra "jaunimo" arba "vaikų" ir yra "suaugusiųjų" kur patenka žmonės baigę 10 klasių), kai "jaunimo skyriuje" pilna "kietesnių" egzempliorių, bet kam tas įspėjimas? Ir jei jis yra čia, tai ar yra ir ant "da Vinčio Kodo"? Tikiuosi, kad yra. Protaujantis žmogus tikrai suvoks, jog tai fantastikos žanro knyga, o vaikui manau tiek ir terūpės ir tas įspėjimas ir tie panašumai. Bet, ei, tai tik mano nuomonė.
  Visos keturios knygos tempiamos per dieną ar dvi. Tai reiškia, kad pasakojimo laikas, o ne skaitymo, trunka apie dieną ar dvi. Tai visai įdomu, mat nepalieka vietos mąstyti - o ką jie po galais veikė? Visada aišku - reikia judėti, nes mirtis, o kartu ir žmonijos pražūtis - čia pat. Daug knygoj ir dvejonių, bei susipriešinimų. Bet ankščiau nebuvo taip aišku, kas blogi, o kas geri. Nors tai vis dar neidealiai išnarpliota, tad skaitytojai ras kuo piktintis, dėl ko galvą sukti. Tai pliusas knygai. Tai, tai, tai.
  Istorija lyg ir turėtų būti pilna magijos, siaubingos senovinės galios, senųjų technologijų įspūdžio, varančio baimę ir pagarbą. Deja, sunku visa tai pajusti. Judama per greit, kapotai, nerišliai, šokinėjant nuo vieno herojaus prie kito, prie prisiminimų ir dar kažkokios velniavos. Paprastai man netrukdo tokie dalykai, tad čia jau kažkur minusas slepiasi. Duosiu 5/10 ir pasiūlysiu patiem jį surast. Nors, jei turit ką skaityt - tai ramia širdim apie Flamelį pamirškit iki to laiko, kai jau norėsis ko nors truputį vaikiškai magiško.

Anotacija: Laikas pražūtingas Kodeksą praradusiems Nikolui ir Perenelei. Vienintelė jų viltis - Sofi ir Džošo pagalba. Bet su aukso ir sidabro auromis gimę dvyniai sutrikę: jiems nepavyko įgyti tiek stebuklingų galių, kad galėtų apsiginti patys, juos ir toliau persekioja visatą pavergti užsimojęs Džonas Di ir vis dažniau kyla abejonių, ar globėjas nemanipuliuoja jais savo naudai. Kaip išgelbėti pasaulį, kai net nežinai, kas tavo priešai, o kas - draugai? Tai ketvirtoji populiaraus ciklo apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį knyga.

Jude Deveraux - Emilės Angelas

 

Baigiau skaityti Jude Deveraux knygą "Emilės Angelas" ("An angel for Amily"; Tyrai 1998; ISBN 9955-01-117-3; 224p.) ir nusprendžiau, kad mane kažkaip keistai traukia vilkolakiai ir angelai. Nesuderinami, bent iš pažiūros, supernaturals. Bet jei jau smalsauju, tai smalsauju. Juoba, kad Jude Deveraux man neblogai žinoma autorė, nors jos kūrybos ne tiek ir daug teko paskaityti, visgi niekad nenurašiau šių banalių romaniukų.
  "Emilės angelas" ir prasidėjo ir rutuliojosi gan painiai, dažnai vertė purtyt galvą, mat veiksmai ir aiškinimai tiesiog neturėjo jokios logikos ar bent jau priežasties. Čia dar galim pridėti pastabą, kad moterys, besispecializuojančios meilės romanų rašyme, beveik visada, ankščiau ar vėliau suguldys savo heroję su labiausiai į fantastinį herojų panašiu vyruku, kad ir kaip tai jam buvo draudžiama, ir kad ir kaip ji jo nekentė. Žodžiu, prie logikos stokos galim pridėti tiesiog neįtikėtinai aiškų ir pilnai nuspėjamą siužetą. Žinau, kad norint atsipalaiduoti - tokie turbūt kai kam patinka, bet aš nuspėdavau siužetą ir sudėtingesnėse knygose, tad nusivildavau ir vėl nusivyliau.
  Tačiau šiuo atveju buvo ir dalykų, kurie man pasirodė visai neprasti ar bent jau lengvai komiški. Manau tikrai turiu polinkį mėgint išteisint knygas, tad... Angelas vis vadino Emilės sužadėtinį "antinu" ir kitaip demonstravo visiškai biblijiškai-neangelišką pavydą. Kodėl "antinu"? Nes to sužadėtinio vardas buvo Donaldas, kaip vaikystės animacinių filmukų herojaus ančiuko Donaldo (arba Antulio Donaldo, žiūrint kaip kur jį kas užtiko). Be to, jis buvo linkęs leisti Emilei viską aiškinti savaip, kas visgi atrodė kvailai, bet buvo priimtiniau už etatinę frazę "ką turėčiau padaryti, kad manimi patikėtum" (deja, ši eilutė buvo panaudota, bet tuo metu knyga jau nebeatrodė įdomi, tad...). Vietoje to, jei jo sugebėjimus Emilė aiškino aiškiaregyste, jis kaip mat tardavo: gerai, aš aiškiaregys, o dabar eikim prie reikalo. Už tai tikrai duosiu pliusą.

  "- Angelai neturėtų pavydėti, taip pat neturėtų būti ambicingi.
   - O mirtingieji turėtų gyventi ramybėje ir santarvėje." 158p.

  Kitas reiškinys, kuris man patiko, būtų jau gan asmeniškas simpatizavimas. Knygos siužete veiksmas vyksta daugiau ar mažiau dėl to, kad nuobodi bibliotekininkė rengdavo tam tikrus reportažus, pati surankiodama informaciją per bibliotekų archyvus. Manau nesuklysiu, jei manysiu, kad nemažai mūsų, bibliotekų Nosferatų ir Žiurkių, mėgsta pa-research-inti. Pasirodo tai ne tik įdomi veikla, bet dar ir bjaurių nuotykių atnešti gali. Na taip, akivaizdu, bet...
  Knygoje buvo neblogų minčių, deja senų ir nuvalkiotų, bet neblogų. Kad ir tai, kad žmonės geba atsisakyti matyti kai kuriuos dalykus, kad gyvenimo kokybė mums priklauso pagal karmą, kad visgi reinkarnuojamės, o dogmos - ne visada atitinka tai, kas mums buvo bandyta pasakyti iš aukščiau. Be to, mane tikrai suintrigavo pabaiga. Tokioj įdomioj vietoj, apie rimtesnius angelus jau sukantis, ėmė ir pabaigė istoriją.
  Taigi, knyga nėra gera ir įdomi, bet vieną kart perskaičius - akys neiškris. Juoba, kad čia banalumas bent jau pateisinamas, ne taip, kaip kai kuriose neminėtinose knygose. Jei norisi vienos dienos meilės, barnių, menkučio, bet kiek įtempto detektyvo ir galvoti neverčiančio siužeto - čia kaip tik ta knyga. Duosiu 4/10 ir per daug tikrai nepeiksiu.

 Anotacija: Kai meilė pasibeldžia į duris ir vėl apleidžia namus, kai lauki nesulauki savo laimės, kai pradedi nebetikėti, kad dar kam nors tu būsi reikalinga lyg gyvybė, - apsidairyk ir atidžiai įsiklausyk: Dangus tau siunčia angelą. Neatstumk jo.

Na o dabar imu į rankas nebe grožinę knygą, bet panašu - ne mažiau įdomią (kaip matot, mėgstu įvairovę). Tai būtų Mary Roach knyga "Negyvėliai": Keisčiausia knyga - Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi.
Dažnokai man taip nutinka, kad einu į biblioteką su dar kuo nors, juokais ištraukia kokią knygą, norėdami paerzint (kokią Homoseksualizmo istoriją, Negyvėlius ir panašiai...), o mane ima ir iš tikrųjų suintriguoja...

Magijos raida

Eh, kadangi grįžo sesuo iš Anglijos čia, aplankyti, tai šią mažulytę knygą skaičiau tiesiog pasiutusiai ilgai. Tai Alan Baker knyga "Burtininkas: Magija amžiams bėgant" (The Wizard; Alma Littera 2004; ISBN 9955-08-368-6; 248p.).
Šioje knygoje labai puikiai pavaizduoti gyvenimai spalvingų asmenybių, kurios vienaip ar kitaip paliko ženklą okultizmo istorijoje. Lengvai ir informatyviai esame supažindinami su įvairiomis okultizmo ir magijos atšakomis. Kiekvienas skyrius papasakoja apie sau skirtą temą įdomiai ir detaliau nei daugumoje tokio pobūdžio knygų.
Drąsiai teigiu, kad knyga labai įdomi ir lengvai skaitoma. Informacija tinkama ir suvokiama kiekvienam, viskas dėstoma labai aiškiai ir niekad neverčia nuobodžiauti.
Labai mėgstu, kai skaitant okultines ar ezoterines knygas randu paaiškinimus (ar platesnį, "moksliškesnį" pasakojimą) kokiems nors reiškiniams iš savo mylimiausių grožinės literatūros knygų. Šioje knygoje tokio džiaugsmo radau tikrai daug.
Tad bendrai imant: ezoterinio-okultinio pobūdžio knyga, kurioje aprašyti ne tik istoriniai veikėjai, bet ir jų atlikti ritualai, bandymai, kerai, burtai, iššaukimai ir kita panaši okultinė veikla (kas taip detaliai tikrai retokai aprašoma), duota šiek tiek jų biografijos ir tinkami gyvenimo epizodai. Bet visų geriausia mano nuomone yra tai, kad knyga labai nuosekli ir tolygiai veda mus per raidą tos magijos, apie kurią čia ir kalba. Puiki knyga. Drąsiai duodu 9/10 ir rekomenduoju tuo besidomintiems.
Iš vienos pusės man ši knyga priminė "Šešėlių Žmones", bet ten ieškota paaiškinimų viskam. Čia viskas pateikta iš ne tokios skeptiškos, bet paprasčiausiai protingos pusės - gal taip ir buvo, neneigsim, nes tiksliai juk nežinom, tačiau gali būti taip, taip ir dar taip... Jokio išankstinio nusistatymo.
Na o dabar imsiu skaityti Dai Sijie knygą "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė", parašyta šalia "Savaitgalio knyga", kaip suprantu tai dėl jos stambaus formato, mat knyga, jei ne didokas jos išplėtimas teksto atžvilgiu, turbūt sutilptų į kokius 100p. Kol kas perksaičiau gal tik 20psl ir... na, kol kas nesužavėjo. Įdomu, bet ne taip, kad kibtumei lyg į gimtadienio tortą. Bet kai kurios knygos tik prasideda prastai. Tikiuosi, taip bus ir čia - tik pradžia bus šiaip sau.

Susan Cooper "Išrinktasis: Blogio Imperijos Iškilimas"

Baigiau skaityti (na... baigiau prieš keletą dienų, bet tai nesvarbu) "Tamsa kyla; Išrinktasis: Blogio Imperijos Iškilimas" (The Dark is Rising; Obuolys 2007; ISBN 978-9955-700-33-3; 304p.) ir tenka pasakyti - tikrai tokia visai nebloga fantasy knyga. Šiek tiek dark fantasy, šiek tiek juokingų situacijų. Ne itin gera, bet tikrai nėr bloga ir nuobodi. Lyginant su Alchemiku (neskaitant "Kerėtojos") - knyga geresnė. Lyginant su Bartimėjaus Trilogija - prastesnė.

"Sek Ženklus... Apsaugok Šviesą. Keliauk Laiku."

Knyga taip lengvai, kiek temptai, bet neįkyriai pasakoja apie vaiką, berniuką konkrečiai, kuris yra septinto sūnaus septintas sūnus ir todėl yra kažkuo kitoks nei visi. Per vienuoliktą savo gimtadienį staiga sužino, kad nėra toks kaip visi, gal yra... Na, geresnis, magiškesnis, nežinau net kaip pasakyti. Aišku prasideda jovalas, bet nėra visiškai kvailų situacijų, ar bandymų apsimest, kad "nieko aš jums ten nepasakiau" kaip, kad bandė daryti Alchemiko autorius. Manyčiau tinka ir visai jauniems vaikams, nors kažko labai gero neturi, tinka ir kiek vyresniems, tokiems kaip aš, skaitytojams, kurie jau prisiskaitė Poterių ir Beginsų, todėl myli fantasy ir per daug neputoja, kad pagrindiniui veikėjui dar tik vienuolika.
Taigi, berniukas vardu Vilis ieško tam tikrų ženklų. Jį persekioja toki gan kieti tipeliai. Yra ir neutralių, kurie paskui verčia savo odas. Yra ir tokių, kurie niekam netarnauja, nes patys yra labai keisti ir labai pavojingi. Puikiai pasinaudota mitologija ir net šiek tiek istorijos. Gan smagu skaityti apie šeimyną, kuri manau daugeliui primins Vyzlių raudongalvį būrį.
Knyga nėra HariPoteriška. Tai nėra ir Alchemiška knyga. Nuo ŽiedųValdoviškos iš vis labai toli. Kūrinys gan unikalus, bet... na, dviračio iš naujo neišradinėjo, bet manau tai galima laikyti ir pliusu, mat kaip jau minėjau - nebuvo įkyriai užtęstų scenų, neaiškaus tempimo ir pan. Veiksmas keitė veiksmą, nebuvo to "mečiau į orą, nukrito į šulinį, iš ten į upę, iš upės į jūrą, o ten jį prarijo žuvis, tą žuvį kitą... o man rast reikėjo būtinai". Viskas žingsnis po žingsnio buvo pasiekta, be PonoBeaniško išsidirbinėjimų.

Žodžiu privėliau čia kaip reikalas, tad eikim prie esmės - fantasy su lašeliu dark fantasy ir šiek tiek humoro, istorija nebloga, nėr nauja, bet parašyta gerai, todėl visai maloni. Duosiu 8/10 ir ieškosiu tęsinių. Ir filmą pažiūrėsiu, nes man atrodo toks tikrai buvo... tuoj užmesiu akį į YouTube.

Iš ties, radau... Palyginus su knyga - LABAI keistai atrodo... Jau iš kart matau, kad nemažai, labai nemažai keista. Vis tiek pažiūrėsiu, gal bus neblogas.
O kol kas tiek.
Dabar aišku skaitau ten tą Burtininką. Kol kas tikrai neblogas.

Interviu su vampyru - manga

Manga taps garsioji Anne Rice novelė, pradedanti Vampyrų Kronikas - "Interviu su Vampyru". Ir taps ne bet kaip, bet per Klaudijos perspektyvą.

Yen Press, grafinių novelių ir mangų leidėjai Hachette'e ketina paversti Anne Rice "Interviu su Vampyru" į naują grafinę novelę su ta pačia istorija, bet nauju požiūrio tašku: Istorija bus pasakojama Klaudijos, vaiko, kurį Lujis (Luisas) pavertė vampyru. Naujokė Ashley Marie Witter (Ešlė Merė Viter) iliustruos istoriją, kurią visą išleis vienoje knygoje apie 2012 metų rudenį. 

"Interviu su Vampyru" yra pirmoji Anne Rice knyga iš dešimties, kurios sudaro Vampyrų Kronikų serijas, o pati Anne Rice sakosi esanti suintriguota šia idėja perpasakoti jos istoriją iš kitokios perspektyvos: "Per visas Vampyrų Kronikos knygas spėjau į istoriją pažvelgti iš kelių skirtingų herojų perspektyvų, todėl tikrai manau, jog tai pilnai įmanoma", sako Anne Rice. "Lestatas juk papasakojo visai kitokią istoriją nei Lujis. Kuriuo iš jų tikit?"

Yen Press jau turi savo istoriją su vampyrais - jie jau adaptavo Stephanie Mayer "Saulėlydį" į geriausiai parduodamas grafines noveles per 2010 metus, ar bent jau taip mums teigia Nielsen BookScan.

Anne Rice užaugo skaitydama "Classics Illustrated" (Iliustruota Klasika) komiksus ir siaubo komiksus, tokius kaip "Pasakėlės iš rūsio". "Prisimenu, kaip skaičiau "Džeinę Eir" Klasikos komiksuose ir kaip labai man patiko detalės ir galimybė matyti pamišėlę palėpėje, tuose mažuose komiksų rėmeliuose ir taip stebėti visą novelę tarsi suvaidintą", ir priduria "Tai kas mane visada traukė - visuomet buvo labai detalu (detalizuota), parodomieji (demonstraciniai, vaizduojamieji) piešiniai, priešingai nei kokie nors abstraktūs darbai. Norėdavau matyti daug sodrumo ir daug detalių." Grafinės novelės, kaip ji teigia "turi laisvę, sukurti visą visatą su visomis jos detalėmis ir, palyginus su filmais, pigiai."

"Žiūriu į piešinius, kostiumai tokie detalūs, o mano darbe kostiumai beveik prilygsta pačiam veikėjui," kalba Anne Rice. "Jie jau patys yra dalis darbo. Tai ko ieškau filmuose arba tokio tipo knygose yra pati esybė - barokinės detalės, geidulingumas, prašmatnios šukuosenos, plaukai, intriguojantys veidai ir gilumas - šioje "Interviu su Vampyru" versijoje tai matau."

Rašytoja-iliustratorė, kuri gyvena Medisone (Madison), Wis. piešė du "webcomics" (sakykim: Internetinius komiksus) - "Reign of Adeodatus" ir "Scorch" ir perdavė juos komiksų antologijai "The Eternal Sad", bet šis projektas buvo jos pirmasis pilnametražis darbas, grafinė novelė. Tai Yen Press vyriausiojo redaktoriaus, JuYoun Lee nė kiek nejaudina, jis netgi pridūrė, kad Yen Press bestselerių adaptacijos, tokios kaip James Patterson "Maximum Ride" ir Mayer "Saulėlydis" - abi buvo debiutinės knygos jų iliustratoriams. "Nesvarbu kokie jie nauji šiame darbe, aš tikiu, kad autoriai puikiausiai žino, kaip paversti kiekvieną puslapį vizualiai gyvu ir tvirtu." - sako Lee.

"Su "Interviu su Vampyru" teko gerokai pakrutint smegenis ir daug aptarti, mat norėjome žinoti, kad suprantame Klaudiją taip gerai, kaip tik įmanoma," sako Lee. "Dailininkui (ar iliustratoriui, o gal tiesiog menininkui), ypač jei jis naujokas, viso ko ašis turi būti veikėjų supratimas."
Tai nėra vienintelė Anne Rice antgamtinių darbų transformacija. Kiti leidėjai, IDW, ruošia Anne Rice "Servant of the Bones" (Kaulų Tarnas) į vieno-numerio komiksą, o keletas kitų Anne Rice darbų, įskaitant ir "Interviu su Vampyru" jau buvo pateikti, kaip komiksų serijos 1990 metų pradžioje. Režisierius Neil Jordan netgi perkėlė knygą į filmą 1994-aisiais.
Anne Rice sako, kad vėl grįžti prie savo pirmojo bestselerio, išleisto 1976 metais, buvo tarsi apsilankymas pas senus draugus ir ji nė kiek neprieštarauja, kad kažkas kitas prie jų dar prikiš nagus: "Man Vampyrų Kronikos jau visiškai baigtos. Dabar jau rašau ką kitą, todėl kitų žmonių adaptacijos mano istorijoms man visiškai priimtinos."

 Atsiprašau už tokį grubų vertimą, bet skubėjau pranešt. Ir nepykit, kad grafinę novelę sustandartizavau į manga - paprastų komiksų aš nemėgstu, o tas parodomasis paveikslėlis labai pritinka mangai, tad jei suklydau - suklydau iš aklo susižavėjimo. Tikrai būtų įdomu į viską pažvelgti dar ir iš Klaudijos perspektyvos, mat Anne Rice teisi, primindama mums, kad Kronikų pradžią savaip tarsi išgirdom du kartus - kuriuo iš dviejų ten buvusių ir dalyvavusių vampyrų tikime? Tad Klaudija gal net taps atsvara vienam ar kitam vampyrui.

Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasąmone"

Baigiau skaityti tą Mark Patrick Hederman knygą "Bučiuoju tamsą: sąlytis su pasąmone" (Kissing the Dark: Connecting with the Unconscious; Tyto Alba 2004; ISBN 9986-16-365-X; 171p.) ir nusprendžiau, kad iššvaisčiau nemažai brangaus skaitymo laiko gan nuobodžiai knygai. Nėra taip, kad jau baisu, numirsiu jei toliau skaitysiu, bet smegenys atsijunginėja kas keletą pastraipų. Buvo aišku ir naudingų dalykų, to nepaneigsi, bet šiaip jau - tikrai nebuvo verta to laiko, kurį privertė sugaišti.
Tačiau, šios knygos dėka labai nudžiugau, kai supratau - turim labai puikių vertėjų, kurie išmano savo darbą ir dirbą jį labai stropiai. Vertimas tikrai puikus, bet ir eilėraščiai cituoti išversti ir surimuoti taip, kad į pievas nenuklejotų. Tik tiek ir galiu pasakyt apie šią knygą.
Iš esmės tai dar viena knyga pasakojanti, kaip labai svarbu mums nebijoti būti žmonėmis, kad bažnyčia - nieko blogo nedaro, tai ir jos reik nebijoti, kad mūsų trūkumai - paties Dievo duoti, todėl ir jų reikia nebijoti... Ir žodžiu tiek taukšta, kad man šis laikas iki begalybės išsitempė. Duosiu 2/10, vieną už gerą vertimą, ir dar vieną už keletą neblogų minčių.
Dabar neapsisprendžiu ką imti toliau. Lyg jau ir norėčiau grožinės knygos, bet dar turiu Alan Baker knygą "Burtininkas: Magija amžiams bėgant". Ją man labai gražiai užrekomendavo (norėčiau, kad ir jūs parekomenduotumėt. O dar geriau - palikit nuorodą į savo knygų-blogą, aš tada savarankiškai išsikapstysiu "rekomendacijų"). Tad dabar imsiu vieną iš dviejų, arba šią minėtą, arba (....nematau autoriaus ant viršelio, kas per?....) Susan Cooper knygą "Tamsa Kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas". O gal skaitysiu abi paraleliai. Žiūrėsim kaip išeis.

Walter Wangerin "Jėzus"

Prieš porą dienų baigiau skaityti Walter Wangerin knygą "Jėzus" (Jesus; Alma Littera 2008; ISBN 978-9955-38-001-6; 424p.) ir turiu pasakyti - pirma jos pusė buvo tikrai šauni.

"- Kas ką tik palietė mane? [Jėzus]
- Ką? Kas tave palietė? - Simonas pratrūko juoku. - Turbūt koks tuzinas tų, kurie spaudžia tave iš visų pusių." 163psl.

Kelis kart pasijuokiau, kelis kart šiaip įdomiai pasiskaitė, porą syk iš vis tik šiaip... Pirma pusė tikrai nebloga, gan smagiai jie ten pasakoja, sudaromas didingumo įspūdis, kylantis iš pačių paprasčiausių dalykų ir reiškinių, kas man labai patiko. Rašymo stilius geras, tad irgi nepakenkė.
Deja, kažkur ties antra knygos puse pradėjau pastebėti keistą dalyką - vis užsimena apie potencialo turinčius dalykus, tačiau jie neplėtojami. Vietoje to erdvė užkemšama nė kiek neįdomiomis detalėmis. Suprantu, kad knyga rašyta iš absoliutaus žmogaus pozicijos, tačiau vietomis tikrai buvo per sausa. Ir taip iki pat galo.
Tačiau ties pabaiga buvo dar vienas geras šokas - autorius idealiai perteikė siaubo emociją. Jei jautresnius nervus turėčiau ir mažesnę siaubo istorijų patirtį - tikrai būtų oda pagaugais ėjus, kaip šiurpiai viskas buvo aprašyta. Ir vis tiek, vos baigėsi siaubas - mestelėjo kietą detalę ir vėl ėmė paistyt apie niekus - kalno formą, dūmų spalvą, rinktas žoleles. Kiek erzino.
Žmonėms kurie nėra pikti ant religijos vien dėl to, kad ja seka idiotai ir skelbia dar idiotiškesnes tiesas - knyga turėtų būt pakankamai įdomi, kad nepavadintumėt laiko švaistymu. Ypač jei su biblija artimai susipažinti neteko. Nežinau ar labai patiks religingiems žmonėms, mat nors Jėzus stebuklus darė - visgi atskleidė ir savo žmogišką pusę, o aš kai stengiuosi su ta fanatikų puse nebendrauti, tai ir ne visai žinau koks tas jų požiūris į Jėzų. Ir manau, knyga tikrai nepatiks tiems užsispyrėliams, kurie vien dėl kvailų kunigų, korupcijos bažnyčiose ir pan. dalykų nekenčia visos krikščionybės ir visų jos atmainų. Ateistai... apie šiuos nežinau. Manau, jei žmogus mokės žiūrėti į knygą, kaip į knygą, o ne į "tikslų tiesos žodį" - tai jam ir nebus svarbu ar tai Jėzus, ar ponas Džordanas, ar kokia nors Vilma Stoun. Tai tiesiog nebloga istorija.
Duosiu jai 6/10 - nes tie sausuoliai gerklėj strigo, kietomis detalėmis nepasinaudota, vietomis tekstas dirbtinai užtęstas ir šiaip jau - autorius talentingas, bet tuo menkai tepasinaudojo. Bet knyga nebloga. Tik išankstinio požiūrio siūlau neturėti, mat tuomet nėr prasmės ir skaityt.
Na o dabar imsiu Elizabeth Wurtzel knygą "Prozako Karta". Pamatytumėt jūs kaip ji vargšelė nutriušus! Vietomis lopai uždėti ant knygos iš kito popieriaus, suklijuota siaubingai, lapai styro nebe vienam "kube". Bet skaitoma. Ir tie patys lapai - bent jau švarūs (mat kartais būna įvairiai...) ir be jokių "pagardų" pėdsakų.