Roderick Gordon ir Brian Williams - Galinė Riba [#6]

  Pasakykit man kas, ar išaugama iš to juodo prisirišimo prie herojų? Numirė mano mėgiamiausias ir štai neberandu sau vietos, vartau knygą su paika viltimi, jog rasiu autorių prierašą "pajuokavom". Paskutinė Roderick Gordon ir Brian Williams Tunelių serijos knyga "Galinė Riba" (Terminal; "Alma Littera" 2013; ISBN 978-609-01-1157-4; 312p.) į mano nagus pateko dar gruodį, gimtadieniui, bet slėgė mintis, jog čia ir baigsis požemių, stiksų ir kitokios velniavos istorija, tad perskaičiau tik dabar.
  Negaliu daug pasakoti, mat maža kas skaitęs šią seriją, nors tikiuosi, perskaitys daugiau. Tad taip neišsiplečiant: paviršiuje - armagedonas. Armagių rasė suaugo ir naikina visa ką savo kelyje. Jungtinė Karalystė - paralyžiuota, o Londonas - bene sunaikintas. JAV jau planuoja paleisti raketas ir sunaikinti šalį, jei armagių nesulaikys patys vietiniai.
  Vilas su Česteriu kovoja atskiras kovas. Keista, kaip labai protas pakriko Česteriui, ir koks ramus atrodo Vilas. Eliot tuo tarpu kovoja su savo stiksiška prigimtimi, o jos tėvas vis dar veda protaujančių stiksų būrius kovai prieš armagius ir stikses, kurios juos peri. Žodžiu - chaosas begalinis, nebuvo kada net atsitraukti (nors ir labai ilgai skaičiau, tai daugiau jau dėl nenoro, kad knyga baigtus).
  Pabaiga įdomi, savotiška ir man dar neregėta. Tai nereiškia, kad ji man patiko. Kvailos mirtys ir tas apatiškas susitaikymas su... Na, tuo kas įvyko. Vis tiek, žinoma, duosiu 10-10, nes, po galais, patiko man šita serija. Apsimesiu, jog pabaigos neskaičiau ir tiek.

Roderick Gordon ir Brian Williams - Spiralė

Jei gerai pamenu, tai Roderick Gordon ir Brian Williams savo „Tunelių“ serijoje, kurių penktą knygą „Spiralė“ (Spiral; „Alma Littera“ 2012; ISBN 978-609-01-0272-5; 336p.) ką tik perskaičiau, jau kartą mane apgavo, leisdami patikėti, jog žuvo vienas iš šauniausių herojų. Jei šį kartą tai pasitvirtins ir herojus iš ties žuvo – knygas ketinu sukišti į krosnį. Nejuokauju!

  Taip tad, dabar kai susipažinau su bendra Bado Žaidynių istorija, tokiais pagrindais, taip sakant, manau šias knygas galėčiau geriausiu atveju su jomis ir sulygint. Kitu atveju – mano supratimu tai labai unikalus kūrinys, tiek realistiškas, tiek fantastiškas, itin gero balanso. Viskas prasidėjo nuo dviejų jaunuolių, tokių atstumtųjų – albinoso ir storuliuko su odos problemomis. Abu sau ramiai kasinėjo, rimtai, kasinėjo, duobes, tunelius ir panašiai, iki padarė gan rimtą atradimą, kas sugriovė jų gyvenimus absoliučiai. Tuomet seka virtinė mirčių, žūčių, kankinimų, nuodų, ligų ir narkotikų farširavimo tiek į „paviršinius“ tiek į demonišką rasę po žeme. Penktoje knygoje vaikinai jau lyg ir jauni suaugusieji, ar bent jau nebe tie keturiolikmečiai, kuriais viskas prasidėjo, o ir knygos tapo tokios tamsios ir baisios, kad nežinau kaip reaguočiau, jei dabar man būtų 14-a ar net 16-a ir kas būtų jas padavęs. Ginklų arsenalai, detalūs sprogmenų aprašymai, šaunūs vyrukai tinkami ir armijai ir „geek“ gretoms, merginos galinčios pakloti stiksą (ta demoniškoji rasė) taip, kad nė musė nezvimbtelės ir taip toliau. Spiralėje jau kaip ir turim paviršiaus dangų, tad nebeklaidžiojam aklinoje tamsoje, kaip kad Gilybėse ar net Laisvame Kritime, bet čia prasideda dar klaikesni siaubai. Pasirodo ta Stiksų padermė jau kartą mėgino užimti pasaulį, bet jiems sutrukdė princas Drakula. Rimtai. O kas sutrukdys dabar?

  Patinka man šios knygos tuo, kad labai sunku jas įsprausti į kokį nors standartą. Knyga paaugliams? Na, ne visai. Knyga konkrečiai lyčiai? Irgi nelabai. Knyga suaugusiems? Nežinau, man paprastai sunku rasti gerą realybės ir fantastikos mišinį tarp Didelių Skaitytojų knygų. Ir kokios gi jos? Trileris? Šiek tiek. Siaubo istorija? Irgi šiek tiek. Fantasy knyga? Truputį. Autoriai žaidžia tiek su realiai vykstančiais ar vykusiais įvykiais, duodami jiems kitokių spalvų, rodydami, kas galėtų stovėti už viso to. Be to, su jaunuoliais čia nesielgiama kaip su vaikais, t.y. jei jau ir tu į mėšlą įklimpai su visais persimetėliais, kovotojais, atskalūnais ir medžiojamaisiais, tai še, tau ginklas, steno automatas, nusitaikai, šauni. Svarbiausia žinoti KAS yra priešas ir KIEK kainuoja gyvybė.

  Paprastai knygos kažkaip atitinka pavadinimą, Tuneliuose pirmą kart atrasti tuneliai, Gilybėse leidžiamasi į gelmes, Laisvame Kritime – reikalingas šuolis žemyn, dar giliau, kur mažesnė žemės trauka, Artyn – artėjama prie paviršiaus. O Spiralėje kažko spirališko neradau. Tik vienas smūgis po kito, su tokiu alkiu jau seniai knygos nerijau, ką ten, kad jau išsiaiškinau, jog kita knyga dar negreit pasirodys – neleidau sau skaityti po daugiau nei kelis skyrius. Ir nė vienos nuobodžios minutės! Ir intriga supinta geriau nei bet kada, tikrai nesitikėjau išdaviko rasti ten, kur jis buvo „paliktas“.

  Bet kaip ir minėjau, juodai siuntu, mat atrodo pražudė pagaliau mano mylimiausią herojų. Po galais, o tokią smegeninę turėjo. Spėju, kad visgi jo nebeliko, mat autoriai retai šalutinį herojų nušlifuoja tiek, kiek nušlifavo jį. Kai jau nebelieka kur plėtoti – herojus tampa nebereikalingas. Taip galą gavo ir Starkų galva iš Sostų Žaidimo. Duosiu knygai tad 10/10, bet paskutinę knygą „Terminal“, kai tik ji pasirodys, turbūt skaitysiu anglišką. Pykit nepykit, bet man kantrybė neištemps...

  Šį kart dėl tokio vietoje „aprašymo“ pateikto „marmalo“ kaltinsiu autorius ir dar kartą pakartosiu – atrodo jie nužudė mano mėgiamiausią herojų!

P.S. dar norėčiau nors kartą pagirti verėją. Gerb. Dalius Norkūnas padirbėjo PUIKIAI. 

Roderick Gordon ir Brian Williams - Artyn

 

Ech, patinka man Tunelių serija, nuo pat pirmos. Ši Roderick Gordon ir Brian Williams knyga „Artyn“ (CLOSER; ISBN 978-9955-38-897-5; „Alma Littera“ 2011; 392p.) jau ketvirta, o po jos sekanti „Spiralė“ lyg ir jau išversta. Kiek skaitinėjau, dar bus pora kitų knygų ir baigta. Aišku, padariau baisingą pertrauką tarp trečios ir ketvirtos knygos ir kurį laiką bandžiau skaityti lėčiau, kad galvoje atsigamintų įvykiai, bet istorija įsivažiavo ir nuvažiavo man nespėjus pristabdyt.

  Autoriai moka privest prie saugumo jausmo, o tada vėl makaulėn vėzdu uždrožt. Bet ne taip įkyriai, kaip kartais knygose būna, kai jau juokinga pasidaro, kad nelaimė nelaimę veja lyg per kokį Pono Byno filmą.

  Vilas, Česteris, Eliot ir Gaigalas vis dar kovoja su Stiksų paderme, tik dabar (bent iš pradžių) yra išmėtyti. Į kovą įsitraukia iš pažiūros niekaip kovai netinkantys žmonės, vaikinų šeimos nariai ir dar vienas su Gaigalu susijęs asmuo. Bus ir juokinga ir baisingai smalsu. Pasiutusiai giliai jie ten po žemėm sulindo ir rado įdomių, bet taip ir normaliai neaprašytų dalykų. Buvo įdomu, bet nebebuvo to šarmo ir dirvos bei dulkių prieskonio, kokio buvo apstu pirmoje knygoje, antroje ir dalyje trečios. Manau ta idėja apie tuščiavidurį pasaulį manęs nežavi. Ne tą, kad žiūrėčiau skeptiškai, juk visgi tai knyga paaugliams, bet... Na, man būtų patikę tamsa, bjauri tyla, monstrai.

  Vertimas geras, siužetas neprastas, bet dvi pirmos knygos buvo pats tas, o trečia iki vidurio net labai žavėjo, gal net toliau nei iki vidurio, atmesčiau tik pabaigą, kai jie jau randą kelią į žemės centrą. Taip tad, duosiu turbūt 6/10 ir lauksiu kada į nagus papuls penkta knyga.

  Anotacijos nerašysiu, jei skaitot seriją – jos jums nereikia, jei neskaitot – ji pernelyg daug išduoda. 

Roderick Gordon ir Brian Williams "Artyn"

Roderick Gordon ir Brian Williams patiekė mums jau ketvirtą knygą iš "Tunelių" serijos ir bus penkta (po jos gal ir dar daugiau, penktoji vadinsis "Spiralė" arba pan.). Pirmoji buvo "Tuneliai", paskui ją sekė "Gilybės", "Laisvas kritimas" ir štai, pagaliau "Artyn". Knygų klubas nepasišiukšlino ir patiekė ją mums. 40lt aišku nemažai, bet knyga turbūt fantastiškai fantastiška.
Tunelius pamenu nusipirkau todėl, kad tuo metu, kai ji buvo "ant bangos" (kuri aukštai nekilo), aš kaip tik medžiojau visokias fantazijas. Gal pusę, ne, mažiau nei pusę knygos skaičiau šiaip sau. Nelabai patiko, skeptiškai nusiteikiau. Bet tada kažkas lyg nutrūko. Ir užplūdo toks, vaizdžiai, bet rimtai kalbant-tariant jausmas, kuris rytais priversdavo šokt iš lovos tiesiogia ta žodžio prasme ir iš kart griebt ją skaityt. Surijau dvi primąsias ir sulėtinau tempą su trečiąja, mat maniau jog tai bus viena iš tų gerų britiškų trilogijų. Tada visai netyčia internete ėmiausi ieškot šio lobio ir ką jūs manot? "Laukite tęsinio "FreeFall" (laisvas kritimas) jau šį rudenį". Tai buvo tobulai gera naujiena, mat jau nuo antros knygos susižavėjau naujai pasirodžiusiu, tokiu keistai Steampunk stiliumi dvelkiančiu herojumi Gaigalu (Drake). Tipelis ne iš kelmo spirtas. O autoriai - tikri plunksnos meistrai. Dar niekad savęs taip nelyginau su herojais, dar niekad negalvojau - ei, aš irgi taip elgiuosi!
Tai tiesiog pasakiškai geros knygos, visiškai nestandartiška fantazija, kuri vyksta mūsų laikų Britanijoje ir daugiausia beabejo po ja. Pastebėsit labai daug katastrofų, kurias patyrėm per pastaruosius dešimt metų - autoriai jas taip gerai įterpė, taip puikiai sunaudojo, kad leido patikėt savo fantazija, kaip realybe. Ar būna geriau?
Reiks eit daryt vietos lentynose, kuriose net uodas neišsitektų ir pirkt. Nieko nepadarysi. Kaip kažkas kažkada sakė - geriausias būdas apsigint nuo pagundos - jai pasiduoti.