Jei ne gripas, kurį įsitaisiau sausio 1d. ir dėl kurio man visada akyse raibuliuot ima, trijų dienų autorių Dainiaus ir Neringos Paužų, bei Gitanos Sidabrienės informatyviai knygai „Šikšnosparniai“ („Lututė“ 2004; ISBN 9955-575-50-6; 56p.) sugaišti nebūtų reikėję.
„Būtų labai apmaudu, jei
šikšnosparnius, gyvenančius Žemėje daugiau kaip 50 milijonų metų,
negailestingai sunaikintų civilizacija.“ 55p.
Lietuvoje pasirodo esama lyg ir 15
rūšių šikšnosparnių, iš kurių net 11 turi būti saugomos. Jiems netgi specialius
inkilus geri žmonės daro ir esama tokio dalyko, kaip jaunųjų šikšnosparninkų
mokyklos, į kurias aš mielai stočiau bent metams kitiems. Dauguma Lietuvoje
randamų šikšnosparnių pasirodo vos už degtuką didesni, sveria po keletą gramų
ir minta vabaliukais (vadinas, man, kaip žmogui kuris nekenčia vorų, bet žino
jų naudą – tikrai labai patiktų turėt šikšnosparnį kampe, kad ir vorą, ir uodą
suvalgytų. Jei tik aišku, jie vorą valgytų, mat pasirodo jie ne visus vabalus
kremta). Pripažįstu, jie man įtartinai mieli atrodo. Bet ši trumpa, bet
informatyvi enciklopedinė knygelė pamokė, kad ir didžiausios meilės vedamiems
geriau jų nekibint, nežadint ir kitaip negąsdint, mat mažieji sustresuos ir
patys sau pakenks. Noriu eit inkilą daryt...
Duodu 10-10, mat knygoje gana ir
informacijos, ir nuotraukų (žinoma, visada galima padaryti ją „magiškesnę“
įdėjus kokio gero dailininko tų pačių šikšnosparnių piešinius, padidinus tekstą
ir taip toliau, bet ne to čia siekta), ir net vienas kitas šmaikštus komentaras
pasitaikė. Keliu kepurę prieš tuos, kurie šiuos gražuolius saugo ir globoja.