Steve Bein - Disciple of the Wind [3]

Taip turbūt tik aš ir sugebu. Imt ir perskaityt trečią knygą iš knygų serijos. Bet skaitytojų kvailumas veda prie liaupsių autoriams. Steve Bein knyga "Disciple of the Wind" (Fated Blades #3; ISBN 0451470206; 528p.; Goodreads) knyga buvo aiški ir klausimų nesukėlė. Nušlifuota knyga, jei gali perskaityti trečią ir nepasimesti.

Istorija susideda iš dviejų, skyriais pasakojamų pramaišiui. Abi jas jungia metalinė Demono Kaukė, įgalinanti nešiotoją matyti metalą, ir ypač šviesiai - Lemtinguosius kardus. Bei, žinoma, tie patys lemtingieji kardai.

Senesnė istorija pasakoja apie Daigoro, pažemintą samurajų, priverstą tapti roninu, besislapstančiu nuo Shichio. Shichio - tik valstiečių sūnus, aukštai pakilęs vos ne per atsitiktinumą, daug užsispyrimo, bei tam tikrus polinkius. Bet stovėdamas vienam galingiausių vyrų Japonijoje po ranka jis sugebėjo sunaikinti Okuma namus ir paskutinį jų karį parversti bėgliu. Vienintelė Daigoro (Okuma) viltis yra kažkaip išvilioti Shichio iš už armijos samdinių ir pribaigti jį garbingoje dvikovoje. Bet čia ir prasideda problemos. Daigoro turi kartą pavadintą Nuostabi Neieškoma Pergalė. Raktažodis: neieškoma. Kardas atneša pergalę tik tada, kai jo turėtojas priverčiamas kovoti. Tad kaip pribaigti jį pažeminusį samurajų kardu, kuris atneštų sėkmę tik tuo atveju, jei jis jos nenorėtų?

Kita istorija pasakojama mūsų laikais, apie Amerikoje augusią japonę Mariko. Tiesa, nežinau, kada ji vėl grįžo į Japoniją, bet visa istorija tęsiasi būtent ten. Ji - policininkė-detektyvė, šventai tikinti savo pareigomis. Nors yra pakankamai lanksti, kad sugebėtų turėti ryšių ir teisingumo, ir nusikaltėlių pusėje, ji tiki teisybe už grotų, o ne mirtimi tamsioje gatvėje. Tad Nuostabi Neieškoma Pergalė atrodo kardas kaip tik jai! Tik, kaip tarkime sulaikyti tokį šalies masto teroristą, kaip Apvalanti Šventojo Vėjo Ugnis? Neblogas, vardas, ar ne?

Čia pabrėšiu tokius smulkius dalykus: abu blogiukai - apsėsti Demono Kaukės. Abu geriečiai - turi Nuostabią Neieškomą Pergalę.

O dabar blogoji dalis. Autorius labai jau persistengė su knygos japonizavimu. Kitaip nepavadinsi. To pasekoje atrodė, jog skaitai knygą apie Japonus Japonijoje, kurie kalbasi Angliškai. Ir kai jau persisotini "neh?", pastebi, kad dar ir nuoseklumo tame Japoniškų žodžių vartojime nėra. Kodėl tarkim reikėjo pabraukti "sake", bet nereikėjo "soba"? Prie to dar prisideda ir tiesiog skausmingai nuspėjama istorija ir turime tai ką turime. Likimas čia priimamas labai rimtai, tad net jei esama kokio mažučio įbrukto istorijos posūkio - viskas einasi, kaip per sviestą ir visos jėgos dirba tik tam, kad padėtų visiems tą savo Likimą įvykdyti. Knygai duoti daugiau nei 5/10 negaliu, bet ir mažiau duoti nenoriu. Gal kada net kitas knygas paskaitysiu. Palikime tai ant "gal".  

Neil Gaiman - Trigger Warning

  Trumpų istorijų kolekcijas aprašyti man kažkaip visada sunkiausia. Net jei ji visa nepatiko, tai išdėstyti ir paaiškinti kodėl - sudėtinga. O jei patiko tik jos dalis, kaip tada? Ir net tokiu atveju, kaip šis, su Neil Gaiman knyga "Trigger Warning" (ISBN 0062330268; 310p.; Goodreads), kai daugiau ar mažiau patiko visos istorijos be išimties - nežinau, kaip tai perteikti.
  Istorijų čia yra visokių, tikrai kiekvienas sau ras bent vieną. Supernatural, fantasy, siaubo, detektyvai. Vienos pagrindinis herojus, buvo ne kas kitas kaip Dr Who, o kitoje gi - pats Šerlokas Holmsas. Toji istorija buvo viena iš dviejų man labiausiai patikusių.
  Šerlokas joje jau senas, užsiimantis bitininkyste. Tačiau niekas tiksliai nežino, kam jis to ėmėsi. Ir kai išvyksta į tolimąją Aziją ieškoti stipresnių bičių savo eksperimentams - niekas nebesitiki jo sugrįžtant.
  Antroji istorija vadinosi "The Man Who Forgot Ray Bradburry". Artima tokia, atrodė jog autorius mano galvos vidų aprašė. Ten skylė kur kažkada buvo žodynas. O va ten trūksta žodžio, ir liko tik ilgas to žodžio aprašymas, jo reikšmė, bet ne jis pats.
  Fantastinės istorijos paliko geriausią įspūdį, tai pasidairysiu Neil Gaiman darbuose, gal dar ką tolkieniško rasiu. Pačiai knygai duosiu 8/10, mat dar kažko trūko, labai nedaug! Bet rekomenduoti tikrai galiu, verta paskaityti.

Kodėl "Nakties Rėžimu"?

Nes. 

Diana Gabaldon - Outlander

  Jau net nežinau kiek laiko skaičiau šią knygą. Turbūt tiek pat, kiek ir kurią nors Sostų Karų dalį. Na, ilgis panašus... Žodžiu, taip. Dianos Gabaldon "Outlander" (ISBN 0440242940; 896p.; Goodreads) buvo knygų klubo uždavinys su kuriuo neblogai privargom, nepaisant visų tų gerų atsiliepimų apie knygą. Iš kart noriu pasakyti: knyga nėra bloga. Tiesiog pasiekė mane netinkamu metu (ha!), va jei taip prieš metus ar dvejus, kai kuičiausi tarp Jude Deveraux ir Noros Roberts, tada turbūt sakyčiau "oho, kokia knyga", vietoje to ką dabar pasakysiu.
  Claire - sąlyginai moderni moteris ir 1940-ųjų. Karo lauko seselė, su mylinčiu ir mylimu vyru, bei augančia kolekcija džiovintų augalų. Vieną dieną jie atvyksta į Škotiją, nebepamenu ko, bet čia Claire supažindinama su vietinėmis moterimis, kurios, pasirodo, užsiima šamanizmu. Ar bent jau jos tai taip supranta. Paklodžių togos ir šokiai aplink akmenis - įeina į komplektą. Claire pasitaiko proga visa tai pamatyti, ko pasekoje ji pastebi ir kažkokią nematytą gėlę. Jai tos gėlės žūt būt prisireikia, tad tuoj po visko, kitą dieną ar kada, ji nuvyksta jos pasiskabyti ir čia gi atsiremia į akmenį perskeltą kažkokios jėgos, dūzgiantį ir taip toliau.
  Akmuo ją išmeta du šimtai metų atgal, tiesiai į Raudonšvarkių (Anglijos Dragūnai) ir Škotų susirėmimą. Čia ją tuoj pat išgelbsti vienas iš raudonšvarkių, keistai panašus į jos vyrą. Ieškodama logikos ji nusprendžia, jog visa tai tėra tik praktinis juokelis, iki pat to momento, kai tas jos "vyras" pamėgina ją išprievartauti. Čia ją vėl išgelbsti, bet jau kita kovotojų pusė. Tik šie, būdami gal kiek labiau išauklėti, ar šiaip gudresni, moterėlę susipakuoja ant žirgų ir išsinešdina iš pavojaus zonos.
  Per vieną naktį Claire tenka paaiškinti kokio galo ji vilki tik kažkokia neaiškia (to meto vyrams) suknia, panašesne į apatinį trikotažą, kas yra seselė ir kodėl tai nereiškia "auklės" jos atveju, gauna atstatyti žaviam raudonplaukiui vardu Jamie išnarintą petį ir iškeliauja lankyti Klano Vado, mat dar turės paaiškinti ir įrodyti, kad ji nėra Anglų šnipė. Neklauskit manęs kodėl jie jos tiesiog nepaliko miške, jei jau manė, kad ji gali būti šnipė. Knyga būtų buvusi gerokai trumpesnė.
  Istorija turi savų pliusų. Tarkim, paliečiamos netikėtos temos, tokios kaip Loch Neso pabaisa. Šiame pasaulyje nėra magijos, neskaitant to akmens su portalu, tad tikrai nesitikėjau. Ir temos, kurių autoriai paprastai tiesiog neliečia, kaip kad prievarta tarp vyrų, galinti palaužti net narsiausią karį ir privesti jį prie mirties, ar bent jau rimto noro mirti. O, ir dar raganų medžioklė, ir kaip visa tai galėjo būti naudinga, ir kurstoma.
  Daug ir minusų. Jei išimtumėme visus bereikalingus dalykus, kurie nei trupučiu neprisideda prie istorijos vientisumo, knygos turbūt beliktų tik pusė. Štai jums pasakoja apie apie kažkokį sąlyginai svarbų lordą, Claire užsimauna batus, pakloja lovą, Jamie atsikanda duonos, tą duoną pakramto ir padeda atgal į lėkštę... Taigi, tas lordas gali suveikti atleidimą ir panašiai.
  Pasikartosiu, bet vėl noriu pabrėžti, knyga, istorija - gera. Tik pasiekė mane per vėlai. Romansų mėgėjai turbūt taip labai nesikankins ir gal net labai pamėgs šią knygą, ko ir linkiu. O aš tuo tarpu duosiu 5/10, daugiau negaliu.

George R.R. Martin - Šokis su Drakonais [#5]

  Pagaliau. Nepatinka man šių knygų formatas, skaityt sunku. Pasiimu e-knygą ir iš kart greičiau eitis ima. Vertimo iš vis negaliu skaityti, nors nieko labai prieš ir neturiu. Viršeliai lietuviški gražūs, bet kažkokie keisti, nekrenta į akis, trūksta kažko, o ir šiaip apkrauti atrodo, labiau tiktų būt serialo posteriais, nei knygos viršeliais, bet ei, aš juk mėgstu minimalizmą. Grįžkim prie temos. Baigiau penktą, kol kas paskutinę George R.R. Martin Ledo ir Ugnies Giesmės knygą: "Šokis su Drakonais" (A Song of Fire and Ice 5 : A Dance with Dragons; eISBN 978-0-553-90565-6; 1125p.; Goodreads). Mano supratimu ji gerokai ištempta, pilna bereikalingo veiksmo, kuris, skaitant toliau, neturėjo jokios reikšmės. Bet istorija vis vien buvo gera.
  Pirmi trys ketvirčiai knygos stūmėsi taip sunkiai, kad manau pastarąsias dvi knygas kartu sudėtas perskaičiau greičiau. Tyrion'as šokinėjo nuo vieno laivo į kitą, vadinosi tai vienu vardu, tai kitu, priklausė tai vienam asmeniui, tai kitam. Dany sėdėjo ant savo suolo, gulėjo savo lovoj niekada nemiegodama, maudėsi, kramsnojo datules ir galvojo apie savo žmones. Labai daug herojų nė nebuvo herojais, o tik pašalaičiais, kurie vieną kartą atliko savo pareigą ir dingo iš akiračio su visam. Daug herojų keitė vardus su kiekvienu savo skyriumi. O Ramzis Boltonas privertė pagalvoti, jog Joffrey nebuvo toks ir blogas.
  Maždaug po tų trijų ketvirčių istorija baigė "kartotis" (mat ketvirta ir ši knygos pasakoja daugiau ar mažiau tą pačią istoriją tik iš kitų žmonių pozicijų) ir viskas staiga labai pagerėjo. Į akiratį grįžo Cercei. Ji, kaip žinia, labai nemalonioje padėtyje, kuri potencialiai galėtų baigtis ir mirtimi, bet žinant Martiną - to turbūt dar greit nepamatysim. Jos brolis - toli. Jos tėvas - miręs. O draugus ji jau seniai pati pavertė priešais. Arya virsta kažkuo fantastišku, ir tas mane labai džiugina. Theon'as, tfu tfu, tikiuosi liks ten kur dabar yra, kitu atveju... Ir prie Sienos vyksta tokie keisti ir baisūs dalykai. Jon daro visus gerus, bet neteisingus sprendimus, nepanašu, jog tai baigsis geruoju.
  Žodžiu, taip. Knyga užtęsta, bet ne tam, kad būtų storesnė, tiesiog taip, akivaizdu, išėjo. Tam ketvirtam ketvirčiui duosiu tvirtą 8 iš 10, per daug nesismulkinant. O pirmus tris ketvirčius deja jau užmiršau.

Hubert Selby, Jr. - Last Exit to Brooklyn

  Dar viena knygų klubo knyga, angliška, e formatu. Viliuosi perspjauti pernykštį e-knygų rekordą (asmeninį). Hubert Selby, Jr. yra "Requiem Svajonei" autorius, tačiau mes ėmėm "Last Exit to Brooklyn" (ISBN 0747549923; 290p.), kuri, anot vikipedijos, yra tam tikrų šio autoriaus knygų ryšulio pirmoji. Po to seka viena negirdėta ir tik tada Requiem, nors, kaip suprantu, jos visiškai savarankiškos ir susijusios tik ta savo bendra, tamsia tema.
  Knyga susideda iš gabalų ir gabaliukų, kuriuos kartais net labai sunku skaityti, mat tam tikrose vietose, atitinkamam žmogui, autorius tekstą rašė taikydamas prie asmens. T.y. ignoruodamas skyrybą, daug žodžių rašydamas fonetiškai ar trumpiniais, slengu ir t.t. Visos istorijos bent šiek tiek susijusios. Daugiausia jas sieja narkotikai, prostitucija, transvestitai ir Darbininkų Sąjungos streikas. Prasidėjo viskas tiesiog nesuvokiamai žiauriomis muštynėmis, krauju, vėmimu ir visiška neteisybe. Kurį laiką net maniau, jog toliau nebeskaitysiu, buvo tiesiog bjauru, bet, įsivažiavo ir pagerėjo.
  Per beveik visas istorijas sutinkam vieną herojų Vinnie. Išėjęs iš kalėjimo jis suvedžiojo transvestitą Georgette, kurie čia save gražiai vadina fėjomis. Georgette jį iki ausų įsimylėjusi, tad negaili nei narkotikų, nei alkoholio, bet Vinnie pernelyg daug dėmesio nerodo ir taiko jai dvigubus standartus, kas tik dar labiau sunkina jos ir taip apgailėtiną gyvenimą. Jos istorija man šiek tiek priminė filmą Stella... Vėliau Vinnie sutinkam ir kaip bjaurų mušeiką, ir kaip herojų, kuris gelbėja vaiką nuo iškrypėlio, ir kaip vyrą, kuris susirado sau atitinkamą žmoną ir jų šeimoje visi visada rėkia, pešasi, bet viens kitą myli.
  Keisčiausia istorija turbūt buvo Tralalos. Jau vien vardas koks! Taip ir nesupratau, kaip iš merginos su didžiausiu, gražiausiu biustu, su kuriuo ji galėjo užkariauti bet ką, ji tapo purvina (tikrąja to žodžio prasme) gatvine, atsiduodančia už nakvynės vietą. Hario istorija paliko daug klausimų, iš kurių pirmas buvo - ar tai tas pats Haris, kuris buvo su Viniu pas Džordžetę? Mat anas, nors irgi kiek pakvaišęs, atrodo tiksliai žinojo, ko gyvenime jam reikia, o šis sulaukė galo nekęsdamas viso pasaulio.
  Knyga sunkoka skaityti akims, bet paliko gan gilų įspūdį. Nemėgstu tokių istorijų kratinių, nebent jos visos apie vieną veikėją, tad ir tas buvo didelis minusas. Bet ką jau ką, o Requiem for a Dream tai būtinai paskaitysiu. Šiai knygai duosiu 6/10 ir įspėsiu jos neskaityti tiems, kurių nervai ir taip jautrūs. Manieji sąlyginai geram stovyj, o pats pirmas skyrius vis vien ilgokai laikės atminyj.

Mark Haddon - The Curious Incident of the Dog in the Night-Time

  Ką mes žinome apie autizmą ir autistus? Mano šeimoje tokio vieno būta, tačiau ta šeimos dalis - tolima. Tad Mark Haddon knyga "The Curious Incident of the Dog in the Night-Time" ("Vintage" 2003; ISBN 1400032717; 226p.) buvo labai įdomi. Joje yra puikios informacijos tiek šiaip įvairiomis temomis, kaip tarkim Paukščių Takas ir, kaip tai yra mūsų Visatos, kuri yra disko formos, kraštas, o ne šiaip kažkokia žvaigždžių sangrūda, tiek ir informacijos apie autizmą, kaip tarkim pats Kristoferis, kuris nemėgsta liestis prie geltonų ar rudų dalykų ir nevalgo geltono/rudo maisto prieš tai į jį neįmaišęs raudonų maistinių dažų.
  Knygą rašo ir visą tą veiksmą mums pasakoja autizmu sergantis Kristoferis. Tai beje nereiškia, kad autorius - ir yra Kristoferis, to netikrinau, bet greičiausia, autorius tiesiog gerai susipažinęs su tema. Kristoferio mokytoja pasiūlė jam parašyti knygą, o kad jau jam visokie tokie projektai patinka, jis mielai to imasi. Bėda ta, jis nežino apie ką galėtų rašyti. Fantazijos jam nepatinka, mat jos yra tarsi melai, o melai jį verčia blogai jaustis. Bet štai vieną naktį, kai jis vaikštinėjo kaimynystėje, įsivaizduodamas jog yra paskutinis žmogus žemėje, pastebėjo sodo šakes, įsmeigtas į kaimynės šunį Velingtoną. Kristoferis tą šunį mėgo, o ir šiaip šunis jis myli labiau nei žmones, tad nusprendžia padaryti tai, ko paprastai detektyvuose nieks nedaro (mat detektyvai jam visai patinka, net jeigu jie iš tiesų irgi neįvyko) - išsiaiškinti kas nužudė šunį. To pasekoje jo laukia daugybė naujienų, daug iš jų - skaudžios ir sunkiai priimamos.
  Neįtikėtina stebėti, kaip Kristoferis savyje atranda drąsos ir jėgų tęsti, eiti pirmyn. Kaip jį varo tiek baimė, tiek ryžtas. Tai tikrai unikali knyga ir duosiu jai 10/10, be kalbų.

Stephen Chbosky - The Perks of Being a Wallflower

  Peržiūrėjau filmą. Patiko. Patiko kaip niekad, tad pasiėmiau ir Stephen Chbosky knygą tuo pačiu pavadinimu "The Perks of being a Wallflower" (ISBN 0671027344; 213p.) ir ji taip pat patiko. Pirmą kartą manau, jog "sveika" pirma pažiūrėti filmą, mat knyga nuo to kiek aiškesnė. Tuo tarpu, kai kuriuos filmo aspektus supratau tik dėka knygos, tad taip gražiai du skirtingi formatai viens kitą papildo.
  Nežinau, kaip aprašyti šią istoriją. Anotacija ją apibūdina, kaip kažką tokio paprasto. Lyg tai tebūtų knyga apie bręstantį vaikiną pirmoje gimnazinėje klasėje (tai atitinka devintą klasę, tiesiog tam tikrose mokyklose, paprastai sustiprinto mokymosi ar orientavimo, visi tie dvylika metų stipriai sukapojami į dalis, kai kas kelis metus vis tampi pirmoku). Tai žinoma, dalis istorijos, bet ne tame esmė.
  Čarlis vaikystėje išgyveno šį tą baisaus. Jis ne viską prisimena, bet žino, jog tai kartais verčia jį labai blogai jaustis. Tada jis negali nustoti verkti, negali prisiminti to ką darė vos prieš valandą, aklai pasimeta ir nesuvokia ką daro. Jis žino, jog su tuo susijusi jo mylimiausia teta Helena, žuvusi autokatastrofoje. Čarlis ją labai mylėjo, su ja galėjo pasikalbėti, ji suprasdavo, kodėl kartais galima būti liūdnam, bet laimingam, ir tokio žmogaus šalia nebeliko. Tad, kai jam sunku, jis vyksta prie jos kapo, tik iš dalies suvokdamas, kad teta Helena yra kur kas didesnė jo blogumo priežastis, kad tai dėl jos jis turi gerti brangius vaistus, ir tai dėl jos psichologas/ė klausinėja vis keistesnių klausimų.
  Mokykla čia žinoma irgi didelė dalis. Čarlis šiaip ne taip susiranda draugų ir nebesijaučia toks vienišas. Tačiau visi jie mokosi paskutinius metus, tad jis desperatiškai siekia jų kuo didesnio prielankumo. Kartais pamiršdamas net kas toks yra pats.
  Visa knyga - dualizmas. Gali būti laimingas, net kai labai liūdna. Gali mylėti tuos, kurie tave labiausia nuskriaudė. Gali džiaugtis tragedija savo gyvenime, mat ji kažką pakeitė ir tu gali pradėti iš naujo. Čarlio draugai išgyvena panašius dalykus, tačiau juos piešia savaip - nenusibosta. Ir šį syk, netgi, galiu rekomenduoti pirmiausia pažiūrėti filmą. Jei po filmo atrodys, jog gavot viską ko reikėjo, tuomet knygos skaityti nė nebūtina, filmas ją gerai adaptavo, pakeisdamas kai kuriuos aspektus vardan sklandumo. Tuo tarpu, jei kaip aš, negalėsit susivokt, kodėl istorija atrodo tokia artima - pasiimkit knygą. Ji labai trumpa. Duosiu 10-10. Gerai gi prasidėjo metai, a?

Andrius Tapinas - "Vilko Valanda" [#1]

  Retai kada knyga taip greitai įtraukia. Andriaus Tapino "Vilko Valandą" (Hour of the Wolf; "Alma Littera" 2013; ISBN 9786090108901; 360p.) gavau Amazonėj, 100% akcijos metu, legaliai už dyką, bet sumečiau, kad reikia bent pusę akies užmesti ir į lietuvišką versiją, tai taip ir skeryčiojausi tarp abiejų. Ir po viso to galiu ramia sąžine viską išklot!
  Istorija lyg ir viena, bet juosiama žiedų, kurie knygai plėtojantis - veržiasi apie branduolį. Daug ten visko. Alchemikai, mechanikai, laisvasis Vilnius, automatonai! O dar tuoj vyks Viršūnių susitikimas, tad kaip gi be mėginimų viską sužlugdyti. Buvo labai įdomu stebėti tokį nusikalstamą organizavimą ir spėliot kiek kartų geradariams pavyks užbėgti jiems už akių, iki galiausia nesuspės ir kas nors vis vien nukentės. Kai jau imi galvot, kad čia jiems visada taip seksis - ima ir nepasiseka. Arba, kai atrodo jog jau tikrai nėra išeities - op, ir atsiranda! Dar įdomiau buvo skaityti apie Milą, merginą, gebančią kurti kažką panašaus į homunkulus (kas žiūrėjot Metalinį Alchemiką - Fullmetal Alchemist, tai turbūt su terminu jau esat pažįstami) ar biomikus - automatonus, kurie patys mąsto ir elgiasi savo nuožiūra. Iki šiol tai niekam nepavyko, bet daug kas to norėtų. Ypač labai to nori gaivintojų ložė, reziduojanti pagrinde Prahoje, kas man pasirodė labai teisinga, juk būtent iš Prahos mes gavome tuos fantastiškus Golemų mitus. Bet įdomiausia turbūt sutikti patį Geležinį Vilką. Ypač kai ėmė aiškėti kas ten ir kaip...
  Žodžiu, buvo pasiutusiai įdomu. Oro piratai, dirižablių kovos, stimpankas išeinantis už savo ribų (netiesa, kad stimpankas turi apsistoti ties Victorian Era, tiesiog jam pradžia buvo padaryta ten. Paties stimpanko idėja yra alternatyvi realybė, jei Garo Variklis būtų plėtotas ir naudotas ilgiau, nei buvo, t.y. kad ir šimtmetį į priekį), geras fantasy. Labai turtinga kalba (dėl ko juokiausi iš komentarų Knygų Klube, kur žmonės skundžiasi šia knyga dėl absoliučiai visko, pradedant tuo, kad autorius - lietuvis, baigiant - skurdžia kalba. Nežinau ko dar reikėtų, kad kalba būtų turtingesnė, nes tas amerikoniškas perkramtytas kalbinis šlamštas kurį gaunam - net ketvirčio to ką čia gavom neturi. Juoba, kad geros istorijos kalba paprastai net neįtakoja) ir geras vertimas į anglų kalbą. Šen ten guma kiek užtempta, bet tiesą pasakius, Murakamio knygos man irgi užtemptos atrodo, tai per daug į galvą nebeimu. Taip tad, gerb. Tapinu tikrai galima didžiuotis. Ir nors prie mėgiamiausių kol kas nepridėsiu (kaip supratau, bus tęsinių, va gal tada), bet duosiu 10/10, už Legionierių Sidabrą, už Milą, už jaunąjį Rotšildą, golemus, automatonus, į riaušes nelinkusius Vilniečius, prometelį, kuris laido žalias kibirkštis ir taip toliau.
(atsiprašau už klaidas, paprastai, kai jau sėdu rašyt, tai viskas plūste plūsteli ir tada jau nieko nebematau ir nebepastebiu)

  Tiems kuriems nepatiko - svarbiausia nenusistatykit prieš. Nepatiko tai nepatiko, juk pasitaiko, kiekvieno skonis vis kitoks. Tai nereiškia, kad kažkas klydo ar kažkas - teisesnis.

Simon Brooke - Harem

  Simon Brooke pažįstu dar iš savo pamišimo dėl Raganiaus Sagos laikų. Skaičiau ne vieną jo neišleistą darbą, bet apie šį sužinojau sąlyginiai neseniai, mat žmogus manė, jog "Harem" ("Ecanus Publishing" 2012; ASIN B00ASDAV1M;) nėra mano tipo knyga. Ji išleista tik e-formatu, tad pirkau Amazonėj, o vakar, kai baigiau skaityti, nusprendžiau nepasidrovėti ir paprašyti autografo... Ir, žinoma, kad įspėtų parašęs sekančią knygą (kam dar draugai reikalingi?).
  Knygos viršelis ir jos pradžia - kažkaip nemaloniai nuteikia. Haremas? Koks nors arabų neo-princas ir jo svajonė apie jį supančius modelius? Taip nėra. Vyriškis, kuris haremą subūrė yra Toras (Thor), iš Islandijos kilęs futbolininkas. Moterys - ne modeliai. Jos - protingos ir žavios, kiekviena su savo charakteriu, kuris nėra vien papildymas kuriam nors kitam herojui, dirba savo darbus ir nėra kažin kokios išlaikytinės ilgakojės. Be to, visos jos sutinka dėl vieno - jei Toras išeitų, Haremas nesugriūtų. Kitaip tariant, haremas tėra tik "šeima iš daugiau nei dviejų sutuoktinių".
  Istoriją pasakoja žurnalistė Fiona. Haremas ją pasamdo siūlydamas sukurpti labiausia geidžiamą straipsnį. Patenkinti žmonių smalsumą ir parodyti jiems visus nešvarius haremo skalbinius. Kas jie, kodėl jie, ką jie ir kodėl gi jie negali būti "normalūs" ir tiesiog susituokti su vienu žmogumi, pageidautina - priešingos lyties.  Beabejo ji to mielai imasi ir būdama neutrali jų atžvilgiu - perteikia mums neįtikėtiną reiškinį. Haremas yra tikrų tikriausia šeima, kur kiekvieno asmens žodis - svarbus ir gerbtinas (žodžiu, tai nėra tas Haremas, kuris mus pasiekia iš Arabeskos kraštų). O geriausia, man asmeniškai, buvo tai, jog vos pradėdavo darytis nuobodu - istorija radikaliai pasisukdavo. Tokiu būdu kiekvieną Šeimos ir ne Šeimos narį pamatom iš visų pusių. Stiprieji palūžta, silpnieji tampa ramsčiu ir panašiai. Idealų romaną pradžioje ėmė ir pakeitė intensyvus trileris. Po to dar ir maisto smegenims kliuvo, mat kartais prie vakarienės stalo visi imdavosi debatų apie viso pasaulio ateitį. Kai kurios idėjos - nustebino.
  Dar gi, džiaugiuos, kad istorija nebuvo vulgari. Sakykit ką norit, bet įsiėda. Ir herojai, kaip minėjau, nėra tik papildymai kitiems. Jei jiems kažkas nepriimtina - liks nepriimtina per visą knygos eigą, nuomonės nieks nekeis vien vardan sklandumo. Buvo įdomu skaityti apie realistišką visuomenės požiūrį į netradicinę šeimą, apie žmones joje, nepaisant visko - atstumiamus arba perdėtai siekiamus. Ir apie Islandiją nepagailėta. Tik, įspėsiu, jog autorius Anglas-Škotas, tad čia ne Amerkiečių sukramtyta kalba. Duosiu 9/10 ir jei nebespėsiu nieko daugiau perskaityti, tai džiaugsiuos, jog taip baigiau metus. Jau seniai skaitant knygą naktį nesikankinau iki ryto, kai akys peršti, o tu tiesiog negali patikėti tuo kas vyksta. Haremas - trileris, romanas, detektyvas ir dar kažkas. Žodžiu, vat tad.

Umberto Eco - The Mysterious Flame of Queen Loana

  Nebepamenu ar ankščiau ką iš Umberto Eco skaičiau ar visgi "The Mysterious Flame of Queen Loana" (La Mysteriosa Fiamma Della Regina Loana; ISBN 0156030438; "Mariner Books" 2004; 480p.) yra mano pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Bet kuriuo atveju, rašymo stilius geras, tad nors ši knyga man nepatiko, manau prie progos vis vien mielai dar ką nors paskaityčiau.
  Istorija apie vyriškį, kuris dar vaikystėje išsireikalavo, kad jį vadintų Yambo, ir štai, dabar, kai jam jau per 60-šimt, jį vis dar taip vadina. Atsibunda jis ligoninėje, praradęs tam tikrą dalį atminties. Pamiršau kaip tai techniškai pavadino, bet, tarkim, jis sugeba išsivalyti dantis savarankiškai, tačiau negali prisiminti savo žmonos ar paties vedybų fakto. Jis taip pat pamena ir viską, ką kada skaitė, o kadangi yra senų knygų kolekcionierius ir perpardavinėtojas - pasakojimas kartais iki erzulio prikaišiotas citatų ir pasakojimų apie knygas. Mano laimė - daugumos jų nežinojau. Tiems, kas bus jas skaitęs - bus blogiau nei man, bent mano supratimu. Galų gale jis išvyksta į savo vaikystės namus, kur rankiodamas senus užrašus mėgina susidėlioti savo gyvenimo vaizdą ir, jei pavyktų - atgauti atmintį.
  Knyga pilna iliustracijų. Tarkim, Yambo senelis rinko cigarečių pakelius - štai mums ir pateikiamas lapas, pilnas labai senų cigarečių pakelių. Pilna ten ir minėtų citatų, bei komiksų ir knygų atpasakojimų. Komiksus aš mėgstu, bet čia jau šiek tiek per daug visko. O ir pabaiga paliko labai riebų klaustuką, tad padariau spėjimą apie tai, kas įvyko, bet faktų, tarkim, negavau. Istorijoje, beje, esama pora tikrai gerų epizodų, kai buvo tikrai labai įdomu skaityti. Kaip minėjau, ir rašymo stilius labai sklandus, net ir tokiame painiame kūrinyje, kur iš galo einama į pradžią, to paties galo nepaleidžiant ir slenkant jo link. Duosiu knygai tik 4/10, bet kaip pirmai (jei tai tikrai pirmoji pažintis) pažinčiai - nenusivyliau pačiu autoriumi.

Jacqueline Kelly - The Evolution of Calpurnia Tate

  Knygų klubai - nuostabus dalykas. Gauni paskaityt to, ko šiaip jau net nepavartytum. Tokia ir ši Jacqueline Kelly knyga "The Evolution of Calpurnia Tate" (Kalpurnijos Teit Evoliucija; "Henry Holt and Company" 2009; ISBN 978-0-80-50-8841-0; 338p.), kuri, kad ir kokia įdomi, labai nuliūdino, kad neturėjau tokio senelio, kaip kad josios.

  "I had never seen a real live dead person."

  Kalpurnija - vienintelė dukra tarp galybės brolių. Tai reiškia, kad jai reikia būti ne tik numylėtine, bet ir ta, kurią erzina nes ji "mergaitė", ir ta, kuri "geriausia sesuo", ir aišku ta, į kurią motina deda visas viltis - dama, kuri mokės siūti, siuvinėti, megzti, nerti, gaminti, valyti, ras gerą vyrą, pagimdys dešimt sūnų... Čia tokia beveik standartinė istorija apie kitokią mergaitę, kuriai įdomiau knygos, miškas ir šliužai, bet istorija toli gražu ne standartinė. Kalpurnija, nors kitokia, bet geba prisitaikyti. Ji stengiasi kiek įmanydama ir kartais net pripažįsta jog tas ar anas darbas nėra toks jau ir baisus, t.y., nors nuobodu, bet rezultatai gan įdomūs. Šliužai per daug jos taip pat nedomina, milžiniška kandis - gąsdina, o kai kurios knygos - dar per sunkios ir per sausos, kad įveiktų taip, kaip norėjo. Tačiau čia jai į pagalbą ateina tas, kurio visa šeima prisibijo, kaip ekscentriko. Jo vengia prašyti į svečių priėmimus vien iš baimės, jog ims pasakoti apie kokį nors žiogų poravimąsi. Tai Kalpurnijos senelis, Kapitonas Teitas. Jis greit pastebi Kalpurnijos išskirtinį norą pažinti pasaulį ir rimtai sunerimsta, kai ji pasiguodžia, jog mokykloje esama pamokų, per kurias tenka vaikščioti su knyga ant galvos. Tad, per šiokią tokią mokslininko prizmę jis, kaip ir jos motina, į Kalpurniją sudeda daugybę vilčių, mat nė vienas iš jo anūkų iki šiol neparodė jokio susidomėjimo mokslais.
  Labai paprasta ir įdomi trumpa knygelė. Daug juokingų dalykų, kurie gali nutikti tik Kalpurnijos amžiaus mergaitei, arba tokio tipo žmogeliukui, kaip ji. Dabar bent jau susipratau kodėl man įdomiau jaunimo ir vaikų literatūra, nei ta kita. Gi čia - jokio gumos tempimo, jokio perdėto košimo per dantis. Ir vienintelis dalykas, dėl kurio negaliu jos dėti prie mėgiamiausių yra pernelyg atvira pabaiga. T.y., pabaigoje taip ir neaišku ar ji ir toliau stengsis balansuoti tarp dviejų pasaulių, ar senelis ją parems jos svajonėse tapti mokslininke, gamtos tyrinėtoja, ar jos tėvai pagaliau susiprato, kad "Namų šeimininkės mokslai" ją labiau įskaudino, nei nudžiugino ir taip toliau. Duodu stiprų 9/10. Tikiuosi mūsų laikais situacija nebe tokia.

Haruki Murakami - Pinball, 1973 [Žiurkė #2]

  Antroji Haruki Murakami "Žiūrkės" serijos/trilogijos+ dalis "Pinball, 1973" ("Kodansha int"; 1980m; 215p; ISBN 4061860127;) jau kur kas sklandesnė už pirmąją. Apie ką ji? Na, ne visai žinau, bet buvo gražu ir įdomu.
  Knygos veiksmas prasideda prieš pirmosios epilogą, t.y. čia pasakotojas dar nevedęs, nors Žiurkės ir pasakotojo istorijos jau padalintos į du atskirus gabalus toje pačioje lėkštėje. Pats Žiurkė - dar ne rašytojas, bet apie neapykantą turčiams daugiau nebekalba. Šį kart jį kamuoja visai kas kita. Šį kartą jam tiesiog reikia pabėgti, įsilieti į minią ir išnykti. Tuo tarpu pasakotojas gyvena su dvynėmis be vardų, todėl vadina jas numeriais ant jų marškinėlių. Jos tiesiog išdygo jo gyvenime ir apsigyveno su juo. O jis pats tuo tarpu skendi prisiminimuose, kaip smagiai leido laiką su Žiurke prie Kiniško Bilijardo (pinball) automato, tokio ypatingo, kosminio laivo tematikos, su trimis... Kaip vadinas tie muštukai, kuriais mušinėji kamuoliuką, kad neišriedėtų? Tai va, su trim tais. Galiausia, neapsikentęs imasi ieškoti to daikto, nors čia aišku būtų galima įžvelgti visai ką kitą. Juk ir jaunystė prie to aparato prabėgo, ir draugystė užsimezgė bene prie to aparato.
  Kol kas mano pažintis su Murakamiu davė tokių vaisių - jo herojai - rūko, geria alų ir nemiega, o valgo daugiausia riešutus, paduodamus prie alaus. Jo herojai - linkę personifikuoti daiktus, o kitus, atrodytų svarbius - nutrenkt bala žino kur. Jis, autorius, sugeba parašyti visai neprastą veikalą apie, atrodytų, visiškai neįdomią temą. Mat čia nemažai pasakota apie Kinišką Bilijardą, kaip nekeista - buvo įdomu paskaityti. Net nežinojau, kad jie buvo tokiu fenomenu ir kad tokios firmos užsiėmė jų gamyba. Aišku, jei čia surašyti faktai, o ne šiaip kažkas. Netikrinau. Įdomu, bet ne tiek. O knygai duosiu 8/10 ir pagaliau imsiuosi "Avies Medžioklės", kurią knietėjo perskaityt (stengiuosi suskaityt kuo daugiau popierinių knygų, kad ramesne sąžine galėčiau įsikibti į planšetės gelmes), o negalėjau, mat tai TREČIA knyga iš KETURIŲ. Aš, kaip ir sakiau, suprantu, kodėl jie nevertė pirmų dviejų, juk tai buvo praktiškai neįmanoma, tų knygų angliškas tiražas pasibaigęs, o japonišku man nė domėtis nėr prasmės, mat, kad ir kaip norėčiau, japonų kalbos - nemoku. Bet mano smegeninė tiesiog užvirė - kaip, tu skaitysi trečią knygą, kai dar dvi priekyj? Ne, ne. Eik, ieškok, kuiskis, mes nieko nežinom, tavo reikalas, ką nori - tą daryk, bet rask. Gana prisiskaitei knygų nuo vidurio, serijų - nuo galo ir taip toliau. Dabar gražiai ir tvarkingai... Radau. Perskaičiau. O dabar - atsikvėpkim... (pagalbos ir pan. - rašykit el. paštu kontaktuose)

Haruki Murakami - Hear the Wind Sing ["Žiurkė" #1]

  Nusipirkau Haruki Murakami knygą "Avies Medžioklė", ir sukirbėjo kažkas - reikia patikrint ar tai tikrai "stand-alone" (savarankiškas) kūrinys, o ne serija. Ir ką jūs manot? Tai - trečia iš keturių knygų. Pirmosios dvi atrodo jau išparduoto tiražo, tad nenuostabu, jog negavome, juoba, kad jos abi labai trumpos ir dar ne tokios geros (kiek žinau), mat Murakami dar tik "mokėsi rašyti" (tarkim). Pirmoji knyga "Hear the wind sing" ("Kodansha INT" 1979; ISBN 4-06-186027-7; ~130p.) lengvai skaitosi, bet nėra lengvai suprantama.
  Tokios istorijos man kažkuo visada patikdavo, toks padrikas pasakojimas, įterpiant visokių pastraipų su informacija, kuri neatrodo kuo nors susijusi su tekstu. Ir vardų šioje knygoje visai nėra. Pasakotojo draugas pravardžiuojamas Žiurke, barmenas vadinamas vien raide J (lietuviškai mačiau rašo "Džėjus"), pasakotojo mergina "toji, su keturiais pirštais" ir panašiai. Tokio kaip ir veiksmo nusakyt negalėčiau, viskas - vieni apmąstymai, filosofavimai, alaus ir cigarečių naikinimas ir kažkada pažinotos merginos paieškos. Man net pasirodė, jog tai galėtų būti ta pati "su keturiais pirštais", bet tai nebuvo patvirtinta, tad nieko neteigsiu.
  Keista šiaip, bet susiskaitė tikrai lengvai. Tik gauti ją buvo iki pasiutimo sunku, bet pavyko. Duosiu 9/10, mat nors patiko, bet ne viską iki galo supratau, tad gal už savo kvailumą atimu balą.
[Goodreads]

Antroji duona - neįperkama

  Prieš dieną ar dvi išsiruošiau į Kauną, galvojau, knygynuose susipažinsiu su naujienomis. Galvoje kirbėjo nemalonus balselis, kurį norėjau užčiaupti, mat jis man vis kartojo viename bloge apie knygas skaitytą mintį: „Gyveni šalyje, kur prisigerti pigiau, nei nusipirkti gerą knygą“. Tad kai peržiūrėjau Pegaso, Vagos ir dar kažkokio knygyno kainas, pirmu taikymu šoviau į Maximą aiškintis. Tai, ką pamačiau, tą balselį galvoje prajuokino kaip reikalas - rinkis: kūnas ar protas? Mat piniginė abiejų neleis! Čia, beje, neteigiu, kad gerai apsirengę, išsikvepinę ir prisipuošę ar net išgeriantys žmonės būtinai kvaili, neapsišvietę ir neskaitantys. Tiesiog aš, po būtiniausių pirkinių sau, knygų pavadinimus daugiau užsirašinėjau, nei ėmiau.

  Jei nevažinėji po leidyklas, ar nežinai tų stebuklingų knygynėlių, kuriose antkainis nesiekia lubų, tuomet knyga vėl virs prabangos preke. Kažkada tėvas pasakojo, kad jo laikais dovanoti knygą, reiškė padovanoti tikrai prestižinį daiktą, mat jos buvo brangios ir retos. Tokią dovaną gavęs žmogus tuoj pat pastatydavo ją į sekciją, grožėjimuisi, o ne skaitymui, tad neveltui ir užpernykščių metų Vakaro žinios, straipsnyje apie Knygų mugę paminėjo, jog knygynai virsta muziejais, kur į knygas ateinama pasižiūrėti, bet ne pirkti.

  Grįžau namo su viena H. Murakami knyga, minkštu viršeliu, gal todėl pigesne, o gal tiesiog ta knyga ne itin populiari, o gal – jau sena. Grįžau ir puoliau ieškoti faktorių, kurie lemia knygų kainas. Leidykla TEV, besispecializuojanti mokslinėje literatūroje, teigia, kad knygos kainą sudaro trys faktoriai:
  1) Tiražas. Kuo jis didesnis – tuo knyga bus pigesnė, mat taikoma didesnei auditorijai. Todėl angliškos knygos dažnai pigesnės – tiražai skaičiuojami milijonais, ne taip, kaip Lietuvoje – vos tūkstančiais.

  2) Kokybė. Viršelis, popierius, iliustracijos, jų kiekis, knygos spalvingumas. Čia man kilo klausimas – Lauros knygoje tekstas ir raudonas ir juodas, tai ar jos knygos brangesnės nei Hario Poterio? Tai patikrinau Knygų klube. Ploniausia Hario knyga kainuoja tiek pat, kiek ir Lauros knyga, nepaisant to, kad Hario Poterio knygos turbūt išleistos kur kas didesniu tiražu, be iliustracijų, vienodo tipo viršeliais, vienos spalvos tekstu. Kokybės ir kiekybės atžvilgiu Laura turėjo būti brangesnė. Be to, ar tokiu atveju elektroninės knygos nebūtų žymiai pigesnės? Žiūrint kur pirksi, bet Lietuvoje e-knygą greičiausiai gausi vos trimis ar penkiais litais pigiau, kai užsienio e-knygynai jas siūlo kartais net penkis kartus pigiau už fizinę knygą. Tad popierius, knygos viršelis ir, drįstu teigti, spalvingumas (mat, spėju jog tai dažų kaina, fizinių dažų) tesudaro poros litų skirtumą. Lietuvoje.

  3)  Autorių darbas. Geras rankraštis – leidyklai mažiau darbo. Hm, spėju, jog R.R. Martin rašo siaubingai painiai, mat jo knyga lietuviškai mums kainuotų 60 Lt. Gal reikėtų jo paprašyti trumpinti knygas? Arba, dar geriau, rašyti lietuviškai? Ak, bet ar lietuvių autorių knygos tiek jau daug pigesnės? Andriaus Tapino Vilko valanda kainuoja ne mažiau 40 Lt (e-knyga – 32 Lt ir ne mažiau). Ir, kaip mane papildė, redaktorius pasiima 40% pelno, tad dėl darbo taisymo kaina kaip ir nesiskiria, tik pats autorius finansiškai nukenčia.

  Na, tad taip nuoširdžiai dabar pamąstykim, ar visada sumokėję 40 Lt už knygą, gaunam spalvas, kokybę (ypač vertimų ir redagavimo kokybę), ir jos būna tos „neperkamosios“, kurias išleidžia vieno tūkstančio tiražu? Dovanokit, bet čia jau mano eilė juoktis. Popierius gelsta, minkštos nugarėlės toli gražu ne visada reiškia pigesnę knygą, vertimai apgailėtini, o kartais redaktoriaus nė nerandi paminėto, kitąsyk rašalas į popierių nesusigeria, prieš šviesą – blizga ir tepa pirštus. Sakysit, kad jums taip niekad nebuvo? Tai sveikinu. Štai o aš valau dulkes nuo savų knygų ir mąstau, gal jas perdėliot pagal geltonumo spektrą... Ankščiau minėtame straipsnyje iš Vakaro žinių man ypač patiko Dalios Teišerskytės pasisakymas: „Duokit ploną viršelį, prastą popierių, kad tik pigiau, mat knyga – ne kryželis, po kaklu nenešiosi, perskaitęs padėsi į lentyną. Tad už „kokybę“ kurią gauname, galėtumėme bent kiek mažiau mokėti ilgai neieškodami kur pigiau“.

  O kur gi dar neminimieji antkainiai? Kas lemia, kad knyga, kurios savikaina – 20 Lt, viename knygyne – 28 Lt, kitame – 32 Lt? Patalpų nuoma? Galbūt, bet kodėl tada negalima knygų šiek tiek nupiginti e-parduotuvėje, ar, vėlgi, nupiginti pačią e-knygą? Domenai? Ne tokie jie ir brangūs, kad vienai knygai dėtų dešimties litų antkainį, kai perka tūkstančiai ir ne po vieną. Darbuotojų algos? Kad jiems ten grašius moka. Knygos juk ne apelsinai, jokie įstatymai nedraudžia užsidėti dvigubą antkainį, o kasos darbuotojai ir knygynuose tėra tik kasos darbuotojai (gerbtina, bet siaubingai nedėkinga profesija).

  Kas iš jūsų žino ar pamena, kad Lietuva turėjo „Skaitymo metus“? Ar žinot, kiek tais gražiai skambančiais metais buvo skirta šiam reikalui lėšų? 17 tūkst. litų. Imkit vidutinę knygos kainą, tarkim, 30 LT, ir paskaičiuokite kiek per visą Lietuvą tai nupirktų knygų. O tada dar apgalvokime ir tai, kad ne visos tos lėšos skiriamos būtent knygoms pirkti!

  Dabar, kai jau visai nebežinome kodėl knygos kainuoja tiek, kiek kainuoja, pereikime prie alternatyvų ir pradėkim nuo akcijų medžioklės, kurią ir man, užsiminus šia tema, visi prikiša. „Yra tų pigių knygų, reikia ieškoti, akcijas sekti“ – gerai, gerai. Aš su akcijomis daug prisipirkau, bet labai nedaug tame yra ne šiaip skaitalo, o tikrai norėtų knygų. Be to, esama tokio reiškinio, kaip įstatymų interpretavimas savo naudai, t.y. – knygynų gebėjimas virsti džinais, kuriems prastai suformulavus įsakymą – atsiras būdas, kaip viską pakreipti savo naudai. Kad ir mūsų mylimieji Knygos.lt, neabejoju – visi pirkot, per jų gigantiškai atrodančias akcijas ir net be jų. Ir toli gražu neteigiu, kad jie visada elgiasi savanaudiškai, ne, tikrai ne (kaip ir neteigiu, kad taip elgiasi visi). Bet ir čia turi budrauti. Prisipažįstu, aš to nė nepastebėjau, ir laimė tik ta, kad dvi žinomos blogų rašytojos dėl to su jais pasiginčijo (nuoroda). O aš pasiknisau giliau. Štai kame reikalas: anot jų, įstatymas juos VERČIA „sena kaina“ vadinti „rekomenduojamą mažmeninę kainą“. Tiesa, kad taip daryti niekas nedraudžia, bet tikrai niekas ir neverčia. Kad būtų aiškiau, pateiksiu grubų pavyzdį: mažmeninė rekomenduojama kaina yra ta, kuri maždaug apskaičiuota „po visų išlaidų“ prekei išėjus ir atkeliavus iki prekybos vietos. Tad tokia prekės kaina gali būti, tarkim 30 Lt, nors tikrosios išlaidos vienam knygynui gali būti 25 Lt, kitam – 20 Lt, trečiam – 35 Lt. Jūsų parduotuvėje, tarkim, ta knyga po to, kai ją gavote, kainavo, na, 15 Lt, mat nepaisant visų išlaidų, knyga jums tiek daug nekaštavo, o jūs gyvenat pakankamai gerai, kad pelno per daug nesigvieštumėte. Atėjo akcijų metas, skelbiate akcijas: visoms knygoms – 50% nuolaida! 15 Lt perpus dalinti nesinori, tad, o, laikykimės įstatymų ir parašykim „sena kaina – 30 Lt, su nuolaida – 15 Lt!”. Suprantate, kame čia reikalas? Įstatymai nedraudžia šitaip manipuliuoti kaina, galbūt ką nors ir pajudintų teisėsauga, jei tai būtų kokios nors bulvės ar pienas, bet leidykloms, knygoms – į tai visi žiūri pro pirštus. Lengvatų jiems irgi netaikoma, o turėtų būti, tad nenuostabu, jog knygynai pasiryžę savo dalį atsiimti iš mūsų, kai valdžia į juos numojo ranka.

  Sakysit, valdžia ne dėl visko kalta? Žinoma, sutinku, nepaisant jų pakelto BVP knygoms, jie turbūt ne dėl visko kalti. Bet jei gyvenate toli nuo centrinių bibliotekų (ir juo labiau nuo leidyklų, į kurias man vien nuvažiuoti reikėtų 26 Lt kainuojančio autobuso bilieto), tuomet kažką naujo jums paskaityti gali būti sunkoka. Bibliotekos, ypač tos nedidelės, nedidelių miestų, gauna vos kelis šimtus litų per metus knygoms pirkti. Esama miestelių, kur ta suma net nėra triženklė. Net pati Silva Rerum autorė, Kristina Sabaliauskaitė, savo metų knygos premiją išdalino bibliotekoms, už ką, neabejoju, užsitarnavo dar daugiau skaitytojų meilės. Tai žinant nėra ko ir stebėtis, kad gauname tik tokias knygas, kurias vėliau nurašo, mat nieks jų nė imti nenorėjo, pirktos buvo per akcijas, kai jas stengėsi tik kuo greičiau prastumti, mat žinojo, jog reikalas žlugęs. Štai, aš mėgstu lyginti vertimą su originalu, bet kur man gauti R. R. Martin Sostų karų vertimą? Bibliotekoje ją geriausiu atveju gausime po metų, dviejų. Pirkti jos už 60 Lt labai jau nesinori, kai anglišką įsigijau už skatikus. Ir visa laimė, kad moku anglų kalbą.

  Čia ir pereikime prie trečiosios alternatyvos po akcijų ir bibliotekų. Knygos užsienio kalba, originalai. Jau ne pirmus metus, kai kas klausia, nurodau BookDepository, mat jie atsiunčia knygas nemokamai ir galų gale dažniausia išeina kur kas pigiau, nei pirkti lietuvišką vertimą. Be abejo, kažkokie tarifai taikomi ir jiems (tai yra gimmick, kaina įskaiciuota į knygos kainą. Jei užsakytumėt tą pačią knygą Anglijoj ir vis tiek siųstumėt į Lietuvą, tai būtų perpus pigesnė knyga, nei užsakant iš Lietuvos į Lietuvą – mano redaktorės žodis), bet taip yra visose šalyse ir ne visada tai priklauso nuo pardavėjo. Šaunu, jei skaitote anglų rašytojų knygas, arba populiarius skandinavų detektyvus, kuriuos į anglų kalbą išverčia. Jie gali leisti sau knygas parduoti pigiau, mat tiražai ten milijoniniai – angliškai skaito minios. Bet jei ta knyga, kurios norite, į anglų kalbą neišversta? Tarkim A. Sapkowski Raganiaus sagos knygas dar tik pradėta versti į anglų kalbą, o mes savo lietuvišką tiražą išpardavę taip, kad jau labai, labai sunku rasti. O kur dar faktas, kad toli gražu ne kiekvienas angliškai supranta taip gerai, kad suprastų? Kaip LLVS vadybos narė Gabrielė Gailiūtė yra pasakiusi: „Kartais ir prastesnį vertimą skaityti prasmingiau, nei originalą, kurio gerai nesupranti.“

  Beje, dėl muitų ir nuotolio – originalios rusų knygos netgi brangesnės už mūsų lietuviškus vertimus.

  Ir, paskutinė mano sugalvota alternatyva (jei jūs kokių žinot – pasidalinkit) be abejo – e-knygos. Jei balselis jūsų galvose irgi grubiai klausė, kūnas ar protas, o jūs pasirinkote protą, tuomet štai jums naujiena: dešimt knygų lygu neblogai, daug metų tarnausiančiai e-skaityklei (tiksliau, planšetei). Maniškis Prestigio kainavo kiek per 300 Lt, bet juo perskaičiau jau kur kas daugiau nei dešimt knygų. E-knygos, ypač angliškos, kartais žvėriškai skiriasi nuo popierinės. Lietuviškos, deja, ne tiek daug, bet vis vien pigiau. Tik čia esama šiokio tokio limito. Tarkim, siaubo karalius S. King‘as pareiškė, kad nemato jokio reikalo savo knygas leisti e-formatu, mat tai „atima dalį skaitymo malonumo“. Aš nepajėgiu suprasti tų žmonių, kuriems knyga svarbesnė už patį jos turinį, tad kai kas pradeda inkšti, jog knyga ne ant popieriaus – net ne knyga – tenka akis vartyti, mat tai vėl rodo, kokie skurdūs yra knygų pasirinkimo apribojami protai (suprantu, kad galima mėgti vieną ar kitą formatą labiau, bet užsispyrus stovėti su rankraščiu, kai visi knygas spausdina, reiškia likti už ateities ribų, siauroj salelėj). Tad ir King‘as čia mane siaubingai nustebino. Galima sakyti: vai, žmogus jau senyvas, negalima kaltinti. Bet Anne Rice irgi ne jauniklė, o jos knygos, jos pačios teigimu, žengia ir žengs su laiku, tad ji, nematydama reikalo priešintis naujovėms, savo knygas mielai pateikia ir e-formatu.

  Tad ką daryti? Pabaigai paskutinįkart paminėsiu D. Teišerskytę: „Neskaitančios tautos laukia baisios pasekmės.“ Žinoma, knygų pigiau rasti galima. Žinoma, neskaitę neliksim, ir rasim ką, kaip ir iš kur. Bet kai esi priverstas ieškoti ką, kaip ir kur – darosi liūdna.

Susannah Cahalan - Brain on fire: My Month of Madness

  Ar sakiau, kad prisidėjau prie vieno knygų klubo? Atrodo sakiau. Štai dar viena ten perskaityta knyga, e formatu skaityta Susannah Cahalan ligos biografija "Brain on Fire: My Month of Madness" (ISBN 145162137x; 264p.), apie kurią reikėtų paskleisti žodį. Ištikti ši liga gali kiekvieną, o diagnozuos ją - vienam iš milijono. Išgydys - gal kas antrą, kas trečią. Likę - bus pasmerkti prarasti save, atsidurti psichiatrijos įstaigose, mirti.
  Paranoja. Haliucinacijos. Priepuoliai. Keistas elgesys ir vis blogėjanti sveikata. Ji nebegalėjo judėti, kalbėti ar kitaip reikštis, o buvo kalbiausia ir turbūt smagiausia mergina, kokią galėjote sutikti, žurnalistė, kurios sąmojį žinojo visi. Šizofrenija? Vėžys? Streso darbe, alkoholio padariniai? Visi tyrimai - neigiami. Ji - visiškai sveika, tik tiek, kad nyksta akyse! Galėtų eiti namo, kad ir šiandien, jei tik nemanytų, jog prieš ją rengiamas sąmokslas, jog ta seselė, atėjusi suleisti vaistų - iš tikrųjų yra jos biologinis tėvas, kažkaip persirengęs sesele ir krečiąs jai žiaurų pokštą. Jei tik ji sugebėtų pati valgyti ir nesišlapinti į lovą - galėtų gyventi netgi be priežiūros, ką ten. O juk Suzana dar prieš mėnesį ėjo į darbą, rašė straipsnius, pati tvarkėsi savo gyvenimą.
  Knygoje pati autorė pasakoja, kaip viskas prasidėjo ir baigėsi. Jos liga atrodo reta, bet tokia ji tik dėl to, jog ją sunku ir brangu nustatyti. Kur kas lengviau parašyti "šizofrenija" ir išsiųsti į atitinkamą įstaigą, o patikėkit, būtent taip ir veikia sistema. Diagnozuota liga juo labiau ne visada reiškia tokį pagijimą, kaip josios. Istorijai duosiu 9/10, nors reikėtų visų dešimt jau vien už tai, kad tokia egzistuoja. Prikibt galiu tik prie to, kad pati Suzana, būdama žurnalistė, greičiausia giliau medicinos nėra pažinusi, o kai žmogus žino, bet nežino, tuomet ir jo aiškinimai tokiems visiškai akliems kaip aš - atrodo gan sudėtingi. Bet jų nedaug, tad paskaityti verta.

Goodreads

Charlaine Harris - Dead Ever After [13]

 

Štai ir paskutinioji Charlaine Harris knyga apie Sukę Stekhaus, pavadinta, kaip ir pridera "Dead Ever After" ("Gollancz"; 2013; ISBN 978-0-575-09664-6;). Pabaiga ir gera ir bloga, priklausomai nuo to, kaip į ją pažiūrėsi. Manau didžioji dalis erzinsis, kad Sukė liko ne su tuo, su kuo reikia, o man tuo tarpu patiko jos pareiškimas, kad jei jis ją paliks, tai ir tiek tos, išgyvens tą ir gyvens toliau. Kai pagalvoji, gal ir ne pati protingiausia ar įdomiausia moteris ta mūsų Sukė, bet pati dirba ir užsidirba, kažką kažkiek skaito, nestokoja šiokio tokio sarkazmo ir neužsidaro savo namuose pusmečiui, jei koks vyrukas ją palieka. Toks pliusas manau ne toks ir mažas. Kuo dar pagirt galiu? Vampyrai įvairūs ir daugiau ar mažiau likę prie klasikinio įvaizdžio, kas man visada buvo arčiau širdies, nemėgstu perrašinėjamų mitų. Su vilkatais aišku persistengta, kai net wererabbit egzistuoja, bet autorė jau ir pati po to ėmėsi to nebeminėti, manau suprato, kad jau per daug.
  O ši konkreti knyga gali būt pagirta už tai, kad viskas susitvarkė. T.y. Sukę vėl žudo gaudo pjauna, bet vietinė fauna ją jau pažįsta, tad kai ją įsitempia kur - pusė Bon Tempso šoka į automobilius ir vejasi savo telepatę. O ir su Kvinu Sukė malonėjo padoriai vėl bendraut (jis man ten iš jos visų "vyrų" buvo priimtiniausias). Bėda tik ta, kad tarkim, kokiam nors veikėjui dingus, t.y. jei jis ar ji išvyksta nakvot kitur - tai apie jį ir nebepagalvojama daugiau. Išnyko iš akiračio. Ir aišku, tas standartinis pabaigimas, kai serija tempiasi per tryliką knygų - visi (išskyrus Sukę) susiženyjo, ir ėmė lauktis ar gimdyt vaikus.
  Ką gi, gal literatūrinės vertės šiose knygose nedaug, bet užimt jos gali. O ir šiaip, atsirado mano rankose kai tikrai labai reikėjo durų į kur nors, kur galima pailsėti. Tad, nepaisant akivaizdžių trūkumų visai serijai duočiau 8/10, o šiai konkrečiai knygai - 9/10.

Charlaine Harris - Deadlocked [12]

  Kas džiaugsis, kas liūdės, bet ši Charlaine Harris knyga apie Sukę Stekhaus "Deadlocked" ("Ace Books" 2012; ISBN 9780575096578;) jau prieš paskutinė. Aš, asmeniškai, pamėgau šią seriją. Ji atsirado laiku ir vietoje, o per tiek knygų susitaikai ir su nuolatinėm ašarom dėl plaukų, rūbų ir beabejo - gyvų ir negyvų Sukės vyrų.

  "What are you, Zen Master Fang?"

  Gerb. Harris visada užtempia pradžią. Ilgiausias skyrius apie būrį moteriškių išėjusių pasiganyti į striptizo klubą. Bėda ta, kad mažų miestukų stipklubuose galima pamatyti savo vyrą, pusbrolį ir panašiai. Ir kai jau atrodo - daugiau blevyzgų nebeištversi - ima darytis įdomu. Kas ir kodėl bando pakišt Eriką policijai ir gal būt išskirt jį su Suke? O dar čia paaiškėja, kad jo miręs kūrėjas prieš žūtį sugebėjo jį, kaip kokią lėlę ar sugulovę - geru sanderiu prastumti kitai stipriai vampyrei. Ir beabejo, Sukė, plėšoma ir draskoma, elgiasi bjauriau, nei galėčiau patikėti. Ir tada jau, likus mažiau nei pusšimčiui puslapių, Harris viską paberia - prisipažystu, nesitikėjau kai kurių įvykių ir kai kurių žmonių (ar ne visai žmonių) pykčio jos pusėn. O gal tiksliau - jų pykčio bendrąja prasme, mat Sukė tiesiog visiem po kojom maišosi, nelaiku, ne vietoj ir ne su tuo, su kuo reikia.
  Nėr ką ir pasakot per daug apie tęsinius, viena aišku - kiekviena knyga prasideda kuo nuobodžiausiai, tada primaišoma pelų su grūdais, tiek, kad galvą paskausta galvojant apie šimtą klausimų, kuriuos reikės išspręst, na ir galiausiai, pabaigoje, visas įdomumas, kuris ir pelno visus taškus. Sukę kas kart kas nors mėgina suvalgyt, persmeigt, nušaut, sudraskyt ar kitaip numarint, tik su tais fėjom ar elfais, kas ten toki buvo jau nebeatmenu, kurie jos mėsa paskanavo - buvo pasiektas aukščiausias jos kankinimo laipsnis, matyt, tad dabar tie "near death experience" nebe tokie prašmatnūs ir didingi. Duosiu 9/10, kažkaip, negaliu mažiau...

Beje, kas perskaitėt bent tris knygas - drąsiai žiūrėkit serialą, ten po trijų knygų jau nieko nebesuspoilins, mat jau visai lankose, visai kitą istoriją pasakoja, tik toj pačioj scenoj, taip sakant.

Rūta Šepetys - Tarp Pilkų Debesų

  Tik kai įpusėjau Rūtos Šepečio knygą "Between Shades of Gray" (Tarp Pilkų Debesų; Philomel Books; eISBN 978-1-101-47615-4;) sužinojau, jog esama ir lietuviško vertimo. Beje, iš pradžių maniau, jog tai originalas, tada paaiškėjo, jog tai ką skaitau ir yra originalas. Nežinau, kaip mums išvertė, mat šį kart nepasivarginau tikrinti, bet susimaut abejotina ar galėjo, juk tai būtent mums aktualiausia tema.
  Istorijos herojai išgalvoti, bet tai ką jie išgyveno - tikra. Jaunoji Lina Vilkas ir jos šeima buvo ištremti į Sibirą, kaip "vagys ir prostitutės". Padoriai gyvenę žmonės, niekad nematę tokio purvo ir žiaurumo - patiria šoką ir išlenda visokiausios ylos iš maišų. Kas - nori greičiau mirti, kas - nemato prasmės net ir tame. Vieni stengiasi išgyventi bet kokia kaina, kiti sutinka gyventi, tik jei gyvens ir kiti.
  Tai labai įdomi istorija. Lina ir visi kiti ištisai jautė galimą mirties siaubą, kulką į kaktą, į nugarą, ar iš bado ar šalčio. Kai tau liepiama kasti duobę, o tada į ją gultis, negalvoji apie tai, jog esi jiems tik matavimo vienetas, pagal kurį bus aišku, kiek mirusių į ją tilps. O kai ant tavęs juokdamiesi ima pilti žemes - negali net šaukti, mat tuoj pat būtumei nušautas. Nekasi duobės, nesigulsi į ją matavimams - negausi tų trijų šimtų gramų duonos davinio...
  Istorija tiek tragiška, tiek kupina vilties. Tikrai buvo labai įdomu, nors vietomis ir atrodė, jog nieko nevyksta, o tik mąstoma apie tai, kas turėta, bet tada pagalvoji, na o kaip gi kitaip? Duosiu knygai pilną 10-10. Puiki istorija.

David Gaider - Dragon Age: The Stolen Throne

  Knygą perskaičiau dar vakar, bet vis nesugebu jos aprašyti. David Gaider yra vienas pagrindinių žaidimų Dragon Age istorijos rašytojų, o "The Stolen Throne" ("Užgrobtas Sostas"; Tor; Bioware 2009; ISBN 978-0-7653-2408-5; 386p.) yra pirmoji knyga, priešistorė žaidimui "Dragon Age: Origins". Ir gal būt skamba keistai "knyga žaidimui", bet žaidimas gimsta iš istorijos, tad nenuostabu, juo gimsta ir ištisi tomai, kurių žaidimų kūrėjai nesugeba panaudoti. Žaidimo žaisti, beje, visai nebūtina, kad ši knygą patiktų. Tai pakankamai unikalus ir be galo įdomus fantazijos pasaulis, su elfais, nykštukais, demonais ir burtininkais. Bei - bundančiais drakonais.
  Fereldeną savo kietame kumštyje laiko uzurpatorius. Bene kas dien jis ištremia tai vieną, tai kitą Fereldeno aukštuomenės asmenį su visais jo pavaldiniais, lauk iš savų žemių, kad jas galėtų paskirti saviems, Orlesio žmonėms. Jie - niekina "šunų mylėtojus" ir vis kartoja, kad Fereldenas, tai kažin kokia bjauri, murzina bala. Bet - jų bala. Tuo tarpu ištremti žmonės, kartais netgi su asmeninėmis armijomis, telkiasi į būrius. Neapykanta, nuoskaudos ir viltis stumia juos toliau, į miškus, slėnius ar vis dar draugiškus miestus, kur jie galėtų apsijungti ir stoti į kovą. Kartu su Maištininku Princu, paskutiniu tikru Fereldeno įpėdiniu - Princu Mariku.
  Knyga prasideda Karalienei Moirai sušukus - BĖK! Ir Marikas bėga, bet aklinai juodą mišką, nuo persekiotojų dirbančių uzurpatoriui. Čia ir prasideda visos negandos, mat Marikas staiga suvokia nieko neišmanąs apie gyvenimą. Jis nė nežino kur randasi, mat keliaudavo iš paskos motinos ten, kur ji vesdavo. Jei reikėdavo pasukti - ji jam pasakydavo. Jei reikėdavo sustoti - vėlgi, kas nors liepdavo sustoti. Ir štai, jis visiškai vienas, galai žino kur, pasaulyje, kur elfai, išsilaisvinę iš vergijos į žmones žiūri vis dar nepatikliai ir jei šie žengia į jų teritoriją - nepasibodi paleisti strėlę iš šešėlio. Vienas pasaulyje, kuriame tarp žmonijos ir Tamsos Išperų (darkspawn) stovi tik Mirusiųjų Legionas, suformuotas iš nykštukų, kurie paskyrė savo gyvenimus gindami Žemutinius Kelius ir iki mirties žudydami Išperas, kartu su Pilkaisiais Sergėtojais (Grey Wardens), kurie jau išgirdo Arkdemono šauksmą ir suprato esą netoli mirties, kai Išperų užkratas pagaliau sunaikins jų kūnus ir protus. Pasaulyje, kuriame burtininkai - dažnai nė žmonėmis nelaikomi, jų bijoma ir tiek tetrūksta, kad juos imtų medžioti. Pasaulyje, kuriame vėl pasirodė išnykusiais laikyti drakonai...
  Mariką išgelbsti atsitiktinai sutiktas vaikinas, kuris idealiai atsvėrė visą Mariko iškalbą ir nesugebėjimą išgyventi. Jis - Logeinas Maktiras, vienas iš tų, kuriuos uzurpatorius išstūmė iš jų žemių. Vienas iš tų, kurie kovoja dėl išgyvenimo. Bėda tik ta, kad jam nerūpi ar Marikas - teisėtas princas ar ne. Jis nekenčia Orlesių, bet įpėdiniui meilės irgi nejaučia. Galų gale, tai per šitą vaikėzą žūva jo tėvas. Bet prieš mirtį Logeinui buvo liepta princu pasirūpinti, o tėvui duoto paskutinio pažado sulaužyti jis nedrįsta. Tad abu iškeliauja per Laukines Žemes, pavojingiausią vietovę visame Fereldene, kuriose pilna vilkatų, barbarų ir teisėsaugai nežinomų burtininkų. Jiedu traukia ieškoti Mariko armijos, o tada - būdo atsiimti teisėtą sostą. Nuotykių pasiutusiai daug. Patekę į Giliuosius Kelius jie kovoja su Senaisiais Vorais, kurie dydžiu prilygsta nedideliam namukui, su Tamsos Išperomis, suranda net ir Mirusiųjų Legioną, bei būrius visokių asmenų, bei būtybių.
  Nuobodu nebuvo nė vienam puslapy  Marikas turi puikų savikritišką humoro jausmą, o Logeinas jį atsveria šaltu protu. Bėdos dėl panelių lydi jaunuolius, nepaisant aplink šėlstančio karo. O kur dar šaunūs nykštukai, neprilygstami elfų rasės lankininkai, asasinai, bardai, burtininkai, golemai ir tas šlakelis politikos, kad knyga netaptų vaikiškai paprasta. Viskas subalansuota, tad duodu stiprų 10-10. Jau seniai neskaičiau tokios fantasy knygos. Kiek žinau Dragon Age yra ir daugiau knygų, tad eisiu ir tas susirasti. Dar syk priminsiu, kad skaityti galima apie žaidimą nė nežinant, ir nė nemanant jo žaisti.