Antanas Naraškevičius - Preparatas M

  Antano Naraškevičiaus sudaryta knyga "Preparatas M" (ISBN 978-5-417-00970-9; "Mintis" 2007; 232p.) susideda iš trijų trupokų istorijų apie žmones, kurie kenčia nuo priklausomybės morfijui ar kažkam į jį panašaus.
  Pirmoji istorija priklauso Michailui Bulgakovui ir vadinasi ji "Morfijus". Tai labai trumpa istorija apie į trečia dešimtį kopiantį gydytoją. Kažkas nutiko jo skrandžiu, tai, beje, taip ir nepaaiškinta, bet, kad jį pažaliavusį iš skausmo nuramintų - suleido morfijaus. Per septynias minutes dingo skausmas. Per septynias minutes nurimo mintys apie buvusią žmoną, kuri jį metė neatsigręždama. Per septynias minutes viskas susitvarkė, ištirpo nuovargis, nerimas ir negalavimai. Ir per tas palaimingas septynias minutes - viskas ėmė ristis žemyn. Su kiekviena diena ar bent jau savaite - dozė turėjau išaugti. Tam, kad jaustumeisi, kaip žmogus, tam, kad negalvotum apie tai, tam, kad nematytum jų... Augant dozei, trumpėja jos trukmės laikas. Ir galiausiai net keturiolika valandų be morfijaus atrodo, kaip neįtikėtinas pasiekimas. Istorija šiurpoka. Kažkaip klaiku įsivaizduoti taip sparčiai nykstantį žmogų. Bet ji buvo per trumpa, kad paliktų gilesnį įspūdį, todėl tegaliu duoti 8/10.
  Antroji istorija - Filipo Kindredo Diko - "Užtemimas" (A Scanner Darkly) jau ilgesnė, užima didžiąją knygos dalį. Ir tai netgi dar labiau gąsdinanti istorija. Čia viskas labai gerai ir gražiai prasideda. Fredas - agentas, kurį reikėjo infiltruoti tarp narkomanų, kad išaiškinti tiekėjus. Bėda tas, kad viskas primena labai aiškų Kovos Klubo veiksmą, aiškų, mat čia iš kart žinai, jog asmuo - lūžta į dvi dalis. Preparatas M perskiria smegenis lyg peiliu. Asmenybė susidvejina. Ir sudega. Smegenys ima funkcionuoti prasčiau ir prasčiau. Iki tu tampi lėle, kurią su šluota galima pastatyti tualete ir pasakyti - Briusai, brūžink šluota pirmyn atgal, kas kart žengdamas po žingsniuką, kol apeisi visą patalpą.
  Įdomiausia dalis buvo priežastis, kodėl stebimam agentui leido susinaikinti. Istorija tragiška ir paliko tikrai gilų įspūdį, tad duosiu stiprų 10-10.
  Ir trečioji istorija, Frydricho Glauzerio "Morfijus", vėlgi, trumputė. Ja baigiama knyga ir ji kvepia biografija, bet to tiksliai nežinau. Joje nežinomo vardo asmuo pasakoja kaip ir dėl kokių priežasčių jis griebėsi narkotikų. Istorija baigiama klausimu - gal šį kart pavyks? Turint omeny pagijimą, tad pasakojimas baigiasi ne mirtimi, kaip Bulgakovo istorija, ne gydymusi, kaip Diko istorija, o vartojimu toliau. Manau duosiu 6/10, bet pridursiu, jog ji nebuvo prasta, ta istorija.
  Iš viso knygą vertinčiau 8/10. Ji įdomi ir kur kas ryškiau pateikia visus už-prieš, tad tai geras pamokomas rinkinukas.

Borisas Akuninas, Grigorijus Čchartišvilis - Kapinių Istorijos

  Iš lėto pasiskaitinėjant baigiau Boriso Akunino – Grigorijaus Čchartišvilio knygą „Kapinių istorijos: mudviejų pasivaikščiojimai pasaulio pakraščiais“ („Mintis“ 2004; ISBN 978-5-417-00930-3; 184p.), kur, kaip paaiškėjo viskas aprašyta daug gražiau nei būtų galima tikėtis, tiek su informatyviomis istorijomis, kur autorius pasakoja įspūdžius apie aplankytas kapines ir kurią iš kart seka išgalvota istorija apie kokį nors ten rastą žmogų, kartais net pasiremiant legenda, sklandančia apie jį ar ją.

 

  „Jei įsivaizduotumėte iš tiesų seno miesto gyventojus per visą jo egzistavimo istoriją kaip vieną milžinišką minią ir įsižiūrėtumėte į tą galvų jūrą, paaiškėtų, kad tuščios akiduobės ir laiko išbalintos kaukolės nustelbia gyvus veidus.“ 6p.

  Knygoje istorijų nedaug, bet jos geros, pilnos įdomių, neįkyrių minčių, kurios lengvai susiskaito ir nepalieka to maudulio smegenyse, kai lieki ne visiškai tikras, ką po galais čia perskaitei. Nieko makabriško, tamsaus, jokių žvakių deginimo ir kapų lankymo naktimis. Viskas gražiai, švariai, kaip žmogaus, kuris sveikai domisi ir grožisi, o ne planuoja, kokį karsto apmušalą pats išsirinks. Lankė jis kapines tik senas, kur nereikėtų sutikti jokių laidotuvių procesijų, ar atrasti šviežią kauburėlį žemių, anot jo paties – jį domina ne kraujuojančios žaizdos, o seni randai, kurie pasakoja istoriją, o ne žada kažką numarinti. Ir apsilankė jis būtent tose kapinėse, kurios sakyčiau ir yra verčiausios dėmesio iš „garsiųjų“, belsdamasis nuo Rusijos, iki Anglijos, iki Prancūzijos, Japonijos ir net Šventojo Miesto, paminėdamas tiek žinomiausius vardus, tiek keisčiausius ar įspūdingiausius paminklus ir bendrą vaizdą. Kiekvieną kapinių aprašą sekdavo pasaka apie kokį nors ten rastą žmogų, arba apie jas sklandančią legendą, aišku, autoriaus, ar vieno iš autorių sugalvota istorija, kurią jis tiesiog parėmė žinomais dalykais. Turiu pasakyti, kad Anglijoje esančios kapinės, Londono „Highgate“ tiek sudomino, kad dabar jau tikrai svarstau, ar kitais metais, jei tik išeis vėl ten nuvykti, nenusibeldus iki tų kapinių...

  Vertimas, mano supratimu, geras, bet rusų kalba – tikrai ne stiprioji mano pusė. Sakiniai labai aiškūs ir skaitosi neįtikėtinai lengvai, būtų galima ir per pusdienį visą suryti, bet man gaila geras knygas greit pabaigti. O gerumą tą įvertinsiu pilnu 10-10, nesismulkinant. Smagi knygelė.