Borisas Akuninas, Grigorijus Čchartišvilis - Kapinių Istorijos

  Iš lėto pasiskaitinėjant baigiau Boriso Akunino – Grigorijaus Čchartišvilio knygą „Kapinių istorijos: mudviejų pasivaikščiojimai pasaulio pakraščiais“ („Mintis“ 2004; ISBN 978-5-417-00930-3; 184p.), kur, kaip paaiškėjo viskas aprašyta daug gražiau nei būtų galima tikėtis, tiek su informatyviomis istorijomis, kur autorius pasakoja įspūdžius apie aplankytas kapines ir kurią iš kart seka išgalvota istorija apie kokį nors ten rastą žmogų, kartais net pasiremiant legenda, sklandančia apie jį ar ją.

 

  „Jei įsivaizduotumėte iš tiesų seno miesto gyventojus per visą jo egzistavimo istoriją kaip vieną milžinišką minią ir įsižiūrėtumėte į tą galvų jūrą, paaiškėtų, kad tuščios akiduobės ir laiko išbalintos kaukolės nustelbia gyvus veidus.“ 6p.

  Knygoje istorijų nedaug, bet jos geros, pilnos įdomių, neįkyrių minčių, kurios lengvai susiskaito ir nepalieka to maudulio smegenyse, kai lieki ne visiškai tikras, ką po galais čia perskaitei. Nieko makabriško, tamsaus, jokių žvakių deginimo ir kapų lankymo naktimis. Viskas gražiai, švariai, kaip žmogaus, kuris sveikai domisi ir grožisi, o ne planuoja, kokį karsto apmušalą pats išsirinks. Lankė jis kapines tik senas, kur nereikėtų sutikti jokių laidotuvių procesijų, ar atrasti šviežią kauburėlį žemių, anot jo paties – jį domina ne kraujuojančios žaizdos, o seni randai, kurie pasakoja istoriją, o ne žada kažką numarinti. Ir apsilankė jis būtent tose kapinėse, kurios sakyčiau ir yra verčiausios dėmesio iš „garsiųjų“, belsdamasis nuo Rusijos, iki Anglijos, iki Prancūzijos, Japonijos ir net Šventojo Miesto, paminėdamas tiek žinomiausius vardus, tiek keisčiausius ar įspūdingiausius paminklus ir bendrą vaizdą. Kiekvieną kapinių aprašą sekdavo pasaka apie kokį nors ten rastą žmogų, arba apie jas sklandančią legendą, aišku, autoriaus, ar vieno iš autorių sugalvota istorija, kurią jis tiesiog parėmė žinomais dalykais. Turiu pasakyti, kad Anglijoje esančios kapinės, Londono „Highgate“ tiek sudomino, kad dabar jau tikrai svarstau, ar kitais metais, jei tik išeis vėl ten nuvykti, nenusibeldus iki tų kapinių...

  Vertimas, mano supratimu, geras, bet rusų kalba – tikrai ne stiprioji mano pusė. Sakiniai labai aiškūs ir skaitosi neįtikėtinai lengvai, būtų galima ir per pusdienį visą suryti, bet man gaila geras knygas greit pabaigti. O gerumą tą įvertinsiu pilnu 10-10, nesismulkinant. Smagi knygelė.