Jei gerai pamenu, tai Roderick Gordon ir Brian Williams savo „Tunelių“
serijoje, kurių penktą knygą „Spiralė“ (Spiral; „Alma Littera“ 2012; ISBN
978-609-01-0272-5; 336p.) ką tik perskaičiau, jau kartą mane apgavo, leisdami
patikėti, jog žuvo vienas iš šauniausių herojų. Jei šį kartą tai pasitvirtins
ir herojus iš ties žuvo – knygas ketinu sukišti į krosnį. Nejuokauju!
Taip tad, dabar kai susipažinau su
bendra Bado Žaidynių istorija, tokiais pagrindais, taip sakant, manau šias
knygas galėčiau geriausiu atveju su jomis ir sulygint. Kitu atveju – mano supratimu
tai labai unikalus kūrinys, tiek realistiškas, tiek fantastiškas, itin gero
balanso. Viskas prasidėjo nuo dviejų jaunuolių, tokių atstumtųjų – albinoso ir
storuliuko su odos problemomis. Abu sau ramiai kasinėjo, rimtai, kasinėjo,
duobes, tunelius ir panašiai, iki padarė gan rimtą atradimą, kas sugriovė jų
gyvenimus absoliučiai. Tuomet seka virtinė mirčių, žūčių, kankinimų, nuodų,
ligų ir narkotikų farširavimo tiek į „paviršinius“ tiek į demonišką rasę po
žeme. Penktoje knygoje vaikinai jau lyg ir jauni suaugusieji, ar bent jau nebe
tie keturiolikmečiai, kuriais viskas prasidėjo, o ir knygos tapo tokios tamsios
ir baisios, kad nežinau kaip reaguočiau, jei dabar man būtų 14-a ar net 16-a ir
kas būtų jas padavęs. Ginklų arsenalai, detalūs sprogmenų aprašymai, šaunūs
vyrukai tinkami ir armijai ir „geek“ gretoms, merginos galinčios pakloti stiksą
(ta demoniškoji rasė) taip, kad nė musė nezvimbtelės ir taip toliau. Spiralėje
jau kaip ir turim paviršiaus dangų, tad nebeklaidžiojam aklinoje tamsoje, kaip
kad Gilybėse ar net Laisvame Kritime, bet čia prasideda dar klaikesni siaubai.
Pasirodo ta Stiksų padermė jau kartą mėgino užimti pasaulį, bet jiems sutrukdė
princas Drakula. Rimtai. O kas sutrukdys dabar?
Patinka man šios knygos tuo, kad
labai sunku jas įsprausti į kokį nors standartą. Knyga paaugliams? Na, ne visai.
Knyga konkrečiai lyčiai? Irgi nelabai. Knyga suaugusiems? Nežinau, man
paprastai sunku rasti gerą realybės ir fantastikos mišinį tarp Didelių
Skaitytojų knygų. Ir kokios gi jos? Trileris? Šiek tiek. Siaubo istorija? Irgi
šiek tiek. Fantasy knyga? Truputį. Autoriai žaidžia tiek su realiai
vykstančiais ar vykusiais įvykiais, duodami jiems kitokių spalvų, rodydami, kas
galėtų stovėti už viso to. Be to, su jaunuoliais čia nesielgiama kaip su
vaikais, t.y. jei jau ir tu į mėšlą įklimpai su visais persimetėliais,
kovotojais, atskalūnais ir medžiojamaisiais, tai še, tau ginklas, steno
automatas, nusitaikai, šauni. Svarbiausia žinoti KAS yra priešas ir KIEK
kainuoja gyvybė.
Paprastai knygos kažkaip atitinka
pavadinimą, Tuneliuose pirmą kart atrasti tuneliai, Gilybėse leidžiamasi į
gelmes, Laisvame Kritime – reikalingas šuolis žemyn, dar giliau, kur mažesnė
žemės trauka, Artyn – artėjama prie paviršiaus. O Spiralėje kažko spirališko
neradau. Tik vienas smūgis po kito, su tokiu alkiu jau seniai knygos nerijau,
ką ten, kad jau išsiaiškinau, jog kita knyga dar negreit pasirodys – neleidau sau
skaityti po daugiau nei kelis skyrius. Ir nė vienos nuobodžios minutės! Ir intriga supinta geriau nei bet kada, tikrai
nesitikėjau išdaviko rasti ten, kur jis buvo „paliktas“.
Bet kaip ir minėjau, juodai siuntu,
mat atrodo pražudė pagaliau mano mylimiausią herojų. Po galais, o tokią
smegeninę turėjo. Spėju, kad visgi jo nebeliko, mat autoriai retai šalutinį
herojų nušlifuoja tiek, kiek nušlifavo jį. Kai jau nebelieka kur plėtoti –
herojus tampa nebereikalingas. Taip galą gavo ir Starkų galva iš Sostų Žaidimo.
Duosiu knygai tad 10/10, bet paskutinę knygą „Terminal“, kai tik ji pasirodys,
turbūt skaitysiu anglišką. Pykit nepykit, bet man kantrybė neištemps...
Šį kart dėl tokio vietoje „aprašymo“
pateikto „marmalo“ kaltinsiu autorius ir dar kartą pakartosiu – atrodo jie
nužudė mano mėgiamiausią herojų!
P.S. dar norėčiau nors kartą pagirti verėją. Gerb. Dalius Norkūnas padirbėjo PUIKIAI.
