Jurgita Noreikienė - Naberijus

  Lietuvių, rašančių antgamintius romanus tiek nedaug, o ir tos knygos taip dažnai tokios nemalonios, kad dėl šios knygos nejuokais su savimi derėjausi. Imt ar neimt Jurgitos Noreikienės "Naberijų" ("Charibdė" 2013; ISBN 978-9955-739-42-5; 349p.)? Paėmiau.
  Knyga apie Pelenę Alminą ir Teisingumo Demoną Naberijų. Vieną vakarą jis su ja susisiekia ir visas jos gyvenimas ima suktis apie jį. Kerai? Burtai? Demonui kažko reikia. Teisingumo demonui kažko reikia iš Alminos. Čia mane šiek tiek suerzino jos nesugebėjimas sudėti vieną su antru, kai jai tiesiogiai pateikiama informacija, o ji į ją neatkreipia nė menkiausio dėmesio. Kita vertus, kai paaiškėjo ko tam demonui reikėjo ir kaip jis rado Alminą - teko palinksėti, kad nėra visa tai taip ir blogai.
  Viskas gan užtęsta, nors skaityti ir nėra labai nuobodu, bet iki tų gerų vietų kartais tekdavo ilgokai šliaužti ir galvoti kodėl šliauži. Tarkim, Almina suprato ko reikia demonui ir jos pyktis buvo pakankamai stiprus, kad įsakytų jam imtis keršto ir žudynių. Čia atrodo ir turėtumėme baigti, bet gi nebaigėm. Autorė nepagaili pagalių į ratus ir knyga tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi iki pagaliau ir man šiaip ne taip prišilo, kad knyga nėra apie Teisingumą. Ir net pats viršelis tai sugestino, knyga apie dvilypumą, apie tą pilką spalvą tarp juodo ir balto. Būtent dėl to šią užtęstą ir silpnoką knygą noriu pagirti. Ir dar už tai, kad Naberijus nepašykštėjo ir savo ašarų, pirmą kartą teko skaityti apie verkiantį demoną. Ne dėl meilių seilių, o iš apmaudo, pykčio, pažeminimo.
  Kaip ir sakiau, supernatural autorių turim mažai, o ir tie patys ne itin geri. Ir šis blynas svilėsiu kvepia, bet autorei palinkėsiu parašyti dar bent vieną. Rašymo stilius, bent jau vėliau, tikrai sklandus. Skaitėsi lengvai ir kažkokių nelogiškumų, keistenybių ar šiaip jau siutinančių scenų buvo ne per daug. Herojai - žmogiški, tiek demonai, tiek ir angelai su savo kliaudomis, kartais net juokingomis, kitą kart tiesiog bukomis. Duosiu tik 4/10, bet jei bus daugiau knygų panašia tematika - nepasibodėsiu paskaityt.

Kristina Sabaliauskaitė - Silva Rerum [I]

  Slampinėjau po Kauno Akropolį ir pastebėjau šiokį tokį šurmulį. Paprastai, jei žmonių, kaip bičių, tai gal verta bent vieną akį užmest, įdomumo dėlei. Tą ir padariau. Kristina Sabaliauskaitė, savo naujos knygos proga, dalino autografus. Na tai ką, nieko nelaukiau, dabar arba niekada, griebiau pirmą Silva Rerum ("Baltos Lankos" 2008-2012; ISBN 978-9955-23-493-7; 286p.) ir po geros valandos gavau patį paskutinį autografą. Grįžau namo, perskaičiau. Supratau, kad review parašyti bus sunku, tad puoliau savo sekamus žmones kratyt, kas skaitėt, ką rašėt, ir ką jūs - nusivylė beveik tik tie, kurie prisiskaitė anotacijų, liaupsių ir viso kito. Va, kaip man pasisekė, kad į šitą traukinį, tik dabar įšokau! Mat knyga man pasiutusiai patiko!
  Žodžiu taip, kantrybės, padoriau jau tikrai neišeis: Silva Rerum - "Daiktų Miškas". 17a. Lietuvojoje, Milkantuose gyvenantys bajorai Norvaišos, pagal seną tradiciją, tokią, paprastai tiesiog Silva vadinamą šeimos knygą irgi turi ir stropiai pildo. Joje surašomi svarbiausi šeimos įvykiai ir juos pažymėjusios kalbos, eilės, sentencijos ir panašiai. Bėda ta, kad net ir po skurdžiausio įrašo - Norvaišų duris praveria nelaimė. Ir tai tik labai bendrais bruožais, labai abstrakčiai apsako šią knygą. Iš tiesų tai mes sekiojam tą jų gęstelėjusią dukrą, norinčią tapti šventąją, vien tam, kad jos kūnas nesupūtų, kad ją garbintų ir dievintų. Jos dvynį brolį, kuriam šioj žemėj nelabai kas iš vis rūpi, mat vis vien juk, visus kirmėlės suės. Jų motiną, kuriai gal iš gero gyvenimo, o gal dėl prarastų vaikų ar net nenoro jų turėti - pristigo savo identiteto raiškos būdų. Bei jų tėvą, išmintingą kvailį, grubiai tariant (visi pateikiami, kaip geri žmonės, tačiau įsiskaitęs lieki galvoti, kas balta, kas juoda, o kas tiesiog vientisai pilka, pilka ir pilka). Tada dar jų bendri draugai, kaip kad vaikystės draugas, iki ausų įsimylėjęs Uršulę, tačiau valios pristigęs. Bei naujas draugas Vilniuje, toks Bulgakoviškai demoniškas Jonas Kirdėjus. Beviltiškai tebemylintis gyvanašlis kalvis iš Prancūzijos ir  tiesiog pasibaisėtinos vienuolės. Ir, kaip įdomu buvo skaityti apie jų kelionę į Vilnių, tokį "didelį kaimą" tais senais pokario metais! Apie studentų paradus, bei muštynes, apie idealus, kurių ten žmonės siekia, ir apie tuos tragikomiškai baisius vienuolynus, į kuriuos taip veržėsi Uršulė Norvaišaitė. O kur dar paties Volando verti lėbavimai, intrigos ir baisios paslaptys...
  Žodžiu taip. Čia - ne Da Vinčio Kodas. Čia - istorinis romanas apie labai įdomius veikėjus. Veiksmas veiksmo neveja, tačiau niekur niekada ir nesustoja. Kažkuo man ši knyga Meistrą ir Margaritą priminė, greičiausia tuo Jonu Kirdėjumi ir gal dar kažkuo iš Norvaišų - Margaritos ir Meistro rolėse. Knyga lengvai skaitosi, nepaisant iš pažiūros nelengvo teksto, ilgų sakinių, dialogų neegzistavimo. Viskas lyg per sviestą, tik spėk iš paskos, kaip čiuožia. Tad buvo verta ir duosiu visus 10/10, nesismulkinsiu. Vat, gal dar ir prie mėgiamiausių pridėsiu!

Andrius Tapinas - "Vilko Valanda" [#1]

  Retai kada knyga taip greitai įtraukia. Andriaus Tapino "Vilko Valandą" (Hour of the Wolf; "Alma Littera" 2013; ISBN 9786090108901; 360p.) gavau Amazonėj, 100% akcijos metu, legaliai už dyką, bet sumečiau, kad reikia bent pusę akies užmesti ir į lietuvišką versiją, tai taip ir skeryčiojausi tarp abiejų. Ir po viso to galiu ramia sąžine viską išklot!
  Istorija lyg ir viena, bet juosiama žiedų, kurie knygai plėtojantis - veržiasi apie branduolį. Daug ten visko. Alchemikai, mechanikai, laisvasis Vilnius, automatonai! O dar tuoj vyks Viršūnių susitikimas, tad kaip gi be mėginimų viską sužlugdyti. Buvo labai įdomu stebėti tokį nusikalstamą organizavimą ir spėliot kiek kartų geradariams pavyks užbėgti jiems už akių, iki galiausia nesuspės ir kas nors vis vien nukentės. Kai jau imi galvot, kad čia jiems visada taip seksis - ima ir nepasiseka. Arba, kai atrodo jog jau tikrai nėra išeities - op, ir atsiranda! Dar įdomiau buvo skaityti apie Milą, merginą, gebančią kurti kažką panašaus į homunkulus (kas žiūrėjot Metalinį Alchemiką - Fullmetal Alchemist, tai turbūt su terminu jau esat pažįstami) ar biomikus - automatonus, kurie patys mąsto ir elgiasi savo nuožiūra. Iki šiol tai niekam nepavyko, bet daug kas to norėtų. Ypač labai to nori gaivintojų ložė, reziduojanti pagrinde Prahoje, kas man pasirodė labai teisinga, juk būtent iš Prahos mes gavome tuos fantastiškus Golemų mitus. Bet įdomiausia turbūt sutikti patį Geležinį Vilką. Ypač kai ėmė aiškėti kas ten ir kaip...
  Žodžiu, buvo pasiutusiai įdomu. Oro piratai, dirižablių kovos, stimpankas išeinantis už savo ribų (netiesa, kad stimpankas turi apsistoti ties Victorian Era, tiesiog jam pradžia buvo padaryta ten. Paties stimpanko idėja yra alternatyvi realybė, jei Garo Variklis būtų plėtotas ir naudotas ilgiau, nei buvo, t.y. kad ir šimtmetį į priekį), geras fantasy. Labai turtinga kalba (dėl ko juokiausi iš komentarų Knygų Klube, kur žmonės skundžiasi šia knyga dėl absoliučiai visko, pradedant tuo, kad autorius - lietuvis, baigiant - skurdžia kalba. Nežinau ko dar reikėtų, kad kalba būtų turtingesnė, nes tas amerikoniškas perkramtytas kalbinis šlamštas kurį gaunam - net ketvirčio to ką čia gavom neturi. Juoba, kad geros istorijos kalba paprastai net neįtakoja) ir geras vertimas į anglų kalbą. Šen ten guma kiek užtempta, bet tiesą pasakius, Murakamio knygos man irgi užtemptos atrodo, tai per daug į galvą nebeimu. Taip tad, gerb. Tapinu tikrai galima didžiuotis. Ir nors prie mėgiamiausių kol kas nepridėsiu (kaip supratau, bus tęsinių, va gal tada), bet duosiu 10/10, už Legionierių Sidabrą, už Milą, už jaunąjį Rotšildą, golemus, automatonus, į riaušes nelinkusius Vilniečius, prometelį, kuris laido žalias kibirkštis ir taip toliau.
(atsiprašau už klaidas, paprastai, kai jau sėdu rašyt, tai viskas plūste plūsteli ir tada jau nieko nebematau ir nebepastebiu)

  Tiems kuriems nepatiko - svarbiausia nenusistatykit prieš. Nepatiko tai nepatiko, juk pasitaiko, kiekvieno skonis vis kitoks. Tai nereiškia, kad kažkas klydo ar kažkas - teisesnis.

Anželika Liauškaitė - Nukarūnuoti Karaliai

  Žinot posakį apie šaukštą deguto, sugadinusį statinę medaus? Anželikos Liauškaitės knyga "Nukarūnuoti Karaliai" ("Obuolys" 2013; ISBN 978-609-403-556-2; 511p.) yra būtent tas šaukštas deguto. Lietuvių moteris rašytojas gyriau ir duok die - tebegirsiu. Vaitkevičiūtės sukti romanai praspjautų ne vieną dabar mums brukamą amerikietišką, Radževičiūtė... Apie ją nė kalbėti nereikia. Ir štai Liauškaitė.
  Apie autorę nieko nežinau, o po šios knygos ir žinoti nebenoriu. Žinau tik tiek, kad knyga turbūt patiks tik vienam kitam šiaip jau skaityti nelinkusiam asmeniui, kuris jaučiasi atlikęs žygdarbį ir todėl giriasi - per šiuos metus perskaičiau 14 knygų! Kaip matot knyga papuošta ant jos viršelio užspaustu burbulu, kuris vėl mums primena, jog kažin koks ten romanas patiko pasauliui, todėl turi patikti ir mums. Čia irgi, mat.
  Knyga apie Elžbietą, studentę iš Lietuvos, kuri kiekvieną kartą pamesta kokio nors garsaus futbolininko ar kieto verslininko - bėga į kitą šalį išsiverkt ir susirast kito klube, į kurį ruošiasi per visą skyrių ir mums detaliai pasakoja, kokius apatinius dėjosi, ką pudrinosi. Tada, kai pastraipa baigėsi su ja tebesėdinčia prie veidrodžio vien su marškiniais - kita prasideda su heroje, važiuojančia metro į darbą. Visi sijonai knygoje - tik pieštukų formos, o man net pagooglint teko kas čia per sijonas... Herojei patinka tik stilingi, klasiški drabužėliai, kuriuos ji perka tik per išpardavimas, nes yra vargšė studentė. Ir vis mums primenama jos pirmoji meilė, su kuria viskas baigėsi nežinia dėl ko, bet baigėsi taip, kaip Twilight'e (ir, žinot, Saulėlydis man buvo priimtinesnis)- ilgai ir nuobodžiai šliaužiant per "aš buvau undinė, aš esu žuvėdra". Tataigi, kai šiaip ne taip perlipam per sijonus ir jos drauges, visas labai identiškas ir beveides, galiausiai galim pamatyti ir ką ji tad veikia gyvenime. Pramoga numeris vienas - skaityti ekonomikos žurnalus balsu, vonioje tarp putų. Pramoga numeris du - bėgiojimas rytais ir detalus pasakojimas koks yra jos kūnas. Pramoga numeris trys - įsivaizdavimas, kaip jos darbdavys, pas kurį atėjo pokalbio dėl darbo įsivaizduoja seksą su ja. Ji įsivaizduoja, kad jis įsivaizduoja.
  Herojė pati sau prieštaravo, t.y. autorė tarsi užmiršdavo ką rašė, o gal nė nesuprato, ir teigusi vieną - stumia savo heroję daryti ką kitą. Ir čia ne tas žmogiškas "na, gerai, prisipažystu...", čia tas "aš tokia, bet ne tokia, bet tokia, bet ne tokia". Detalizuotai nupasakojamas garderobas, veiksmo nėra. Yra vietos ir yra žmonės ir nieko nevyksta, tik mėtomasi Elžbietos vidiniais monologais. O kas dėl knygos buvimo kaip "50 pilkų atspalvių", tai jau iš vis, juokinga ir apgailėtina. Autorė mėgino šokiruoti, o išėjo, kad pati išsigando to ką rašė, mat visuomet suskubdavo pakeisti temą, nutraukti sceną ir grubiai pradėti visai kitur, kaip kad su tais marškiniais ir metro. Kai nusprendė, jog vyrus lovose volioja turbūt ne vienoje knygoje - perėjo prie vienos scenos su narkotikais, kuri taip labai išlipo iš konteksto, kad tik vėliau ją prisiminiau ir susimąsčiau, tai kas per velniava. Kai tai nepavyko ir gal būt autorę pačią nugąsdino - pamėginta sukurti lesbietišką atmosferą, tarp draugių. Irgi, šnipštas. O gale, kur dar sykį pamėginama pateisinti tą rožinį lipuką ant knygos - seksas trise, toks, kad nebežinojau verkt ar juoktis, mat šitą knygą rekomendavau draugei. Galiausiai nupirkau jai saldainių dėžutę, tikiuosi atleis! Žodžiu, knygą norėta pateikti kaip kažką karšto ir erotiško, bet nepavyko. Tad išsiplėtė su istorija, kad tai kompensuotų, o paaiškėjo, kad šioji - nieko verta.. Ir galų gale liko 2/10, bei daug iššvaistyto laiko ir kažkieno pinigų.

Undinė Radzevičiūtė - Baden Badeno nebus

Su Undine Radzevičiūte susidūriau pirmą kartą. Taip jau nutiko, kad šiandien labai nenoriai vėl pakėliau „Bado Žaidynes“, kurios pirmi du skyriai buvo pasakiški, o po to ėmė rimtai darytis... Na, nelabai įdomu, tarkim. Gavau prašymą parašyti ką nors apie Undinę, o aš ne iš tų, kurie gali ramia sąžine kažko prikurti lyg „skaičiau“, tad stvėriau bibliotekos kortelę ir iškurnėjau per pusnis. Norėjau tik vienos knygos, kurią tik vieną ir radau, t.y. „Baden Badeno Nebus“ („Baltos Lankos“; 2011m.; ISBN 978-9955-23-489-0; 126p.), ir nė vienos kitos. Nusprendžiau tad – geras ženklas. Aišku prisigriebiau dar knygų, lyg kokia liga kamuotų ir grasinčiaus numirti, sudžiūti ir sutrupėti į pelenų gniužulėlius, jei iš bibliotekos išsinešiu tik vieną knygą.

  Sėdau skaityti ir jau su pirmais lapais – šyptelėjau. Ką gi, autorė ne iš standartinės lietuvių grupės, kur Marytės, Juozai, Vilniaus senamiesčiai. Baigės skyrius, baigės du, priėjau prie istorijos „Vaistai“ ir jau ne juokais kikenau. Esu iš tų pamišėlių kurie gan emocionaliai reaguoja į skaitomą tekstą, netyčia imituoja aprašytą mimiką ir pan., todėl vengiu skaityti viešose vietose, kur žmonės neskuba praeiti pro šalį. Turiu miego sutrikimą, insomnija arba nemiga – mane nuolat persekioja. Kartais nemiegu parą, kartais ir dvi. Kartais jaučiuosi žvaliai po dviejų valandų miego. Ši istorija pateikė labai įdomų požiūrį į miegą. Sakyčiau, gal net ateitį, mat kas ten žino, gal ir mes kada nors į CV rašysim kiek valandų per parą miegame? Tataigi. Istorija apie vaistus. Miegui. Daugiau neišduosiu.

  Skaitau toliau su mintimi – na, pasisekė, nuobodu nėra, bet kol kas tik viena tikrai gera istorija iš visos saujos, daugiau nebus, galėsiu mest šalin ir pamiršt. Ir čia pasitinka kita istorija, pavadinimu „Valteris Šulcas“, su klausimu: „Kodėl gyvenimas pagal geriausio rašytojo kūrinius baigiasi blogiausiai?“. Kam sakiau, kam ne, kas patys supratot – mėgstu knygas, mėgstu skaityti apie knygas, mėgstu stebėti bibliofiliškos prigimties žmonės (kurie dar bent kiek sveikam prote). Ši istorija man paliko patį geriausią įspūdį. Valteris Šulcas – vyrukas, toks tikras bibliofilas kaip aš juos įsivaizduoju. Su pomėgiu tvarkyt savo tūkstantį ar du, ar daugiau, knygų, kuriam rūpi jų viršeliai, įrišimai (tai – beveik asmeniška. Jei knyga – ne vieno leidimo, visuomet ieškosiu sau patraukliausio viršelio. Ir visuomet stengsiuos pirkti visą seriją iš to paties leidimo, kad tie viršeliai per riebiai viens nuo kito nesiskirtų). Pats brangiausias knygos įrišimas yra iš žmogaus odos, geriausia – paties autoriaus, o oda brangiausia, kai matosi krūties spenelis ir tatuiruotė (su autoriaus vardu, pavarde ir knygos pavadinimu). Gi gerb. ponas Šulcas būtent tokio įrišimo ir ieško! Ir randa. Tik ar gauna? Ar sutiktumėt, gyvas būdamas, pasirašyti sutartį, kad jums nudirs odą (kaip supratau – po mirties) ir įriš jūsų knygą?

  Nebe pirmas kartas, kai lietuvių rašytoja (būtent moteris, vyrai lietuviai – per dažnai turi kažkokių vinių savo knygose, man jas dažnai virškint per sunku) palieka labai staigų, labai gerą įspūdį. Dar negaliu dėti prie mėgiamiausių, bet ketinu ieškoti ir likusių Undinės Radzevičiūtės knygų. Šiai duosiu 9/10, kad ir dėl formato lengvumo, jei norit.