knygos apžvalga | Lois H. Gresh "The Adventure of Deadly Dimensions" | Sherlock Holmes vs. Cthulhu 1

Autoriai: Lois H. Gresh
Pavadinimas: The Adventure of Deadly Dimensions
Serija: Sherlock Holmes vs. Cthulhu 1
Žanras: Detektyvas; Siaubo literatūra
Psl.: 437
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Lois H. Gresh knyga "The Adventure of Deadly Dimensions", pirma Sherlock Holmes vs. Cthulhu serijoje, buvo labai keista. Toks Lovecraftiškas ir beveik stimpankinis derinys, kuris nelabai lipo į bendrą visumą.

Apie Knygą: Keista mašina, deginanti neįprastą derinį cheminių medžiagų, verčia šviną į auksą. Gandai apie Dagono kultą. Mirtys, žudynės, kuriomis liudininkai, visi kaip vienas, kaltina būtent mašiną. Šerlokas Holmsas, garsusis detektyvas, kankinamas nepakeliamo nuobodulio, antgamtiniais reiškiniais tiesiog netiki, bet net ir jam jau darosi smalsu...

Mano Nuomonė: Pati knyga parašyta tik tiek gerai, kad manau dar paskaitysiu ir antrą. Tik tiek. Daug galvojimo apie nieką, daug veiksmo, kuris niekur neveda, nuolatinis bandymas, nusukti skaitytoją nuo gijos tiesiog parašant, kad šita gija tikrai negali būti ta tikroji... Kaip Šerloko knyga - prastai. Kaip Lovecraft'o pabaisų knyga - irgi. Vienintelis pliusas yra tas derinio naujumas.

Ne kažką. Bet dar vieną paskaitysiu. Dabar, kol kas, 3/5.

knygos apžvalga | C.J. Archer "The Last Necromancer" | Steampunk lit.

Autoriai: C.J. Archer
Pavadinimas: The Last Necromancer
Serija: The Ministry of Curiosities 1
Žanras: Istorinė; Steampunk
Psl.: 268
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Jau ilgokai ieškau knygų apie warlock'us ir nekromanserius. Ir pagaliau šio bei to radau, pradedant su C.J. Archer knyga "The Last Necromancer", pirma The Ministry of Curiosities serijoje. Nors ir nebuvo pati geriausia fantastikos, istorinės fantastikos ar netgi tiesiog stimpanko knyga, vis tiek tikrai skaitoma.

Apie Knygą: Čarlė gyveno gatvėse, su gauja, nuo tada, kai jos tėvas ją išmetė iš namų už tai, kad bene netyčia prikėlė savo mirusią motiną. Tai truko vos minutę ar dvi ir ji paleido jos dvasią, bet to užteko, kad jos tėvas nuspręstų, jog ji - velnio vaikas. Nuo to laiko ji savo galias slėpė iki pakliuvo į bėdą ir gavo gintis. Dabar gi dėl jos kovoja du baisūs tipai dirbantys su antgamtiniais reiškiniais ir ji nė nežino kuriuo iš jų pasitikėti, jei iš vis pasitikėti, o ne dėt į kulnus ir slėptis.

Mano Nuomonė: Knygoje daug tokių kvailų ir šiaip jau nereikšmingų skylių. Bet jos vis tiek erzino. Labiausia atminty išlikus būtų ta, kur Čarlė nusprendė, kad ją Frankenšteinas medžios amžinai, nesustodamas, iki vienas iš jų mirs. Bėda tame, kad Frankį ji matė vieną kartą, iš tolo. Tai nė neįsivaizduoju kuo toks sprendimas buvo paremtas. Bet, net ir su tokiom visokiom kliūtim, knyga gan įdomi. Čarlė - paprasta mergina, išsigandusi, kaip ir turėtų būti, bet bandanti išgyventi su savo ne itin naudingom nekromantijos galiomis, nes nu lavonai aplink visgi nesimėto taip šiaip sau. Toks įdomus iš to gavos siužetas.

Nebloga knyga, tikrai. Duodu solidžius 3/5 ir antrą knygą dar tikrai paskaitysiu.

knygos apžvalga | Gordon Dahlquist "Sapnų Valgytojų Stiklo Knygos" | The Glass Books 1

Autoriai: Gordon Dahlquist
Pavadinimas: Sapnų Valgytojų Stiklo Knygos
Serija: The Glass Books 1
Žanras: Stimpankas; Misterija
Psl.: 760
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Jetus. Šiaip ne taip pabaigiau Gordon Dahlquist knygą "Sapnų Valgytojų Stiklo Knygos", tą pirmą ir paskutinę (man) serijoje. Tai tokia savitai nebloga steampunk žanro mystery, bet pusę knygos apmąstymų būtų galima išmest. Laikyt tikrai palengvėtų.

Apie Knygą: Slaptas kabalas atlieka nežemiškus ritualus. Jie vagia protus, žinias, patirtis ir kondensuoja visa tai į savo mėlyno stiklo knygas. Šis procesas pavergia žmones, juos pakeičia, arba tiesiog pribaigia. Tik nežinia, kas blogiau. Panelė Templ tikrai nesitikėjo viso to rasti, kai išsekė savo buvusį sužadėtinį, tenorėdama sužinoti, ar buvo kokių kitų priežasčių, dėl kurių jis nutraukė jų sužadėtuvės. Kaip ir nesitikėjo tapti sąjungininke užsieniečiui gydytojui Svensonui, ar itin aštrios reputacijos žudikui pravarde Kardinolas Čengas. Dėl vienų ar kitų priežasčių jie visi pasirengę šį kabalą suardyti.

Mano Nuomonė: Fantastikoje logikos per daug niekada nereikia. Jos turi būti tik tiek, kad viskas veiktų. Čia gi, panelė Templ galai žino dėl ko aną pagalvojo, šitą padarė, tą nusprendė, ir kokio galo mums apie tai pasakojama. Daug tokių labai keistų ir nesuprantamų išsišokimų. Tuo tarpu žudikas nešioja ilgą raudoną paltą, tiek ir matomą iš už kilometro, tiek ir atpažįstamą. Matomai jam patinka aukas vytis, kai jie pamatę tą raudoną kostiumą deda į kojas. O gydytojas Svensonas tai bene ištvermingiausias rūkalius iš visų. Šiaip, nieko nesakau, įdomu. Bet ne tiek, kad būtų galima nekreipti dėmesio į niekuo nepaaiškinamus niuansus ir vangius veiksmų priežasties apibrėžimus.

Per daug iš tuščio į kiaurą. Per ištisą skyrių skaitant tik herojaus mintis atrodo turėtum imti suprasti jo veiksmų logiką, bet kur tau. Duodu silpną 3/5.

Adrian Tchaikovsky - Guns of the Dawn | Aušros Ginklai

Neatsimenu, kaip ši knyga papuolė į mano rankas. Bet labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau, jog būtent ją man reikia paskaityti. Mat Adrian Tchaikovsky knyga "Guns of the Dawn" (ISBN 1447272676; 658p.; Goodreads) buvo neįtikėtina. Tai istorija pasakojama fantastikos ir steampanko pasaulyje, apie karą ir jo priežastis, bei, kaip lengva kartais viską išspręsti.

Denlandas ir Lascanne kažkada buvo sąjungininkų šalys. Dabar gi jos abi taip susikibę į atlapus, jog maža kas beatsimena laikus, kai denlandietis tebuvo kaimynas. Lascanne karalius pila visas pajėgas į kovos zoną, visus savo raganius (warlock, šiuo atveju), sukurtus kilmingo kraujo ugnimi, visus savo karius. O galiausiai, ir visus šiaip pajėgius, sveikus vyrus, bei, pritrūkus jų, į karą pakviečiama ir kas trečia moteris. Galu gale, juk jie jau beveik laimėjo, tad tai bene tik proga gauti kokį medalį ir grįžti namo! Bet Denlando karalius buvo nužudytas dar prieš karą. Jie neturi burtininkų, mat nėra kam jų sukurti. Tad kodėl reikia tokių, atrodo, neįtikėtinų žmogiškųjų pastangų?

Kai miestuose ir kaimuose beliko vien moterys, senukai, invalidai, bei kūdikiai, ir kai galiausia net tas pačias moteris pašaukė į karą, dauguma šeimų išsiuntė savo tarnaites, aukles. Tokios aukštuomenės šeimos, kaip Marshwic'ai irgi galėjo pasinaudoti tokia išeitimi, bet Emilė Marshwic visada buvo kiek per geros ir narsios širdies. Ji, kaip ir daug kitų, deja nedaug kilmingų moterų, prisistatė į tarnybą, gavo nusikirpti plaukus ir išmokti naudotis ginklais. Ji netgi pasiprašė į patį baisiausią būrį Vienuoliktoje, kažkokiame brūzgyne, pelkėje džiunglėse, amžinai gobiamoje rūko, pilnoje milžiniškų vabzdžių, bei laukinių vietinių, kurie nė neketina kam nors padėti laimėti šį nelemtą karą jų namuose. Čia tarnauti atvyko ir paskutinis karaliaus sukurtas raganius. Čia žuvo jos brolis, ir čia buvo suluošintas jos svainis. Ir čia, Emilė rado savo tikrąjį pašaukimą, draugus, bei supratimą apie karą ir kas, galų gale, jį sukelia. Mat ir kilmingieji meluoja, ir patys ištikimiausi gali būti tam akli, o kartais ir priešas, turėdamas absoliutų pranašumą, gali pasiūlyti taiką.

Negaliu apsakyti kokia tai gera knyga. Bėda ta, kad kai knygos storos - aš nežinau, kaip jas aprašyti, mat atrodo ir tą reikėtų paminėti, ir aną. Čia, tarkime, magijos nebuvo pernelyg daug. Nemaža istorijos dalis buvo beveik kasdienis veiksmas, tarkime Išgyvenusiųjų Klubo evoliucija priimant Emilę į savo vyriškas gretas, bei pačios Emilės augimas, užpildant kareivio batus. Iki paskutinių penkių, ar gal net trijų puslapių nė nenumaniau, kas nutiks, kaip įmanoma viską išspręsti, ir ką, po galais, Emilei dabar daryti. Nebuvo nė vienos nuobodžios akimirkos, kiekvienas šalutinis herojus, nors ir tikrai šalutinis, buvo unikalus ir savaip žavus. Ir ta dviejų raganių dvikova ten buvo labai vietoje, labai laiku, bei idėja, jog raganių sukurti gali tik karališko kraujo ugnis, ugnis egzistuojanti tik karališkoje linijoje, be kurios ir magija - nebegzistuoja - buvo unikali ir labai ten tiko. 10/10, ši knyga tikrai verta tapti 100-ąja kurią perskaičiau šiemet.

Elizabeth May - The Falconer [1]

Ech. Būna knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jos TOKIOS geros. Ir būna tokių, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jau žinai, kas bus kitam puslapyje, tai koks gi skirtumas. Tokia deja ir Elizabeth May "The Falconer" (The Falconer 1; ISBN 1452114234; 378p.; Goodreads) knyga. Jei skaitot daugiau tokio tipo jaunimo fantastikos, tai šitos imti tikrai neverta.

Ji - vienintelė tokia, ir tikrai, paskutinė savo rūšies atstovė. Tokia šiek tiek nerangi škotė, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Dienomis ji bando palaikyti, ar pataisyti savo reputaciją, bei pasigaminti dar kokį įdomų daiktą (čia - steampunk tema), skraidančią mašiną, pistoletą. Naktimis malšina savo nepatenkinamą žudikės kraujo troškulį medžiodama labai piktas fėjas. Jos, beje, baisios, pilnos dantų, nagų, ir taip toliau. Fėjos minta žmonių energija, ir kai kurios, tos kurios atrodo bent šiek tiek daugiau, kaip žmonės, gali taip apžavėti, kad savo gerą reputaciją 1844-ųjų Edingburge mesi pro langą ten pat.

Laiko žaidimas prasideda. Ji, kaip vienintelė tokia, išrinktoji, ar tiesiog paskutinė, privalo uždaryti atsidarinėjančius fėjų kalėjimo vartus, kitaip jie visi iš ten plūstelės, ir viską sunaikins. Plūstelės jie bet kokiu atveju, nes vartai jau veriasi, o uždaryti gali būti tik tam tikru mėnulio padėties laiku (savaime suprantama). Tad nieko nelaukus ji sėda į savo gamybos skraidantį aparatą vien su ten esančio mechanizmo brėžiniu, kurį turėjo pasidaryti iš atminties, ir ne pačiu draugiškiausiu fėjų pasaulio atstovu, kuriam žinoma jau auga įvairūs jausmai, ir skuba į vietą, kurią rasti, irgi, gali tik ji viena: prie kalėjimo spynos, kad išgelbėtų draugus, tėvą, miestą, pasaulį, nuo tų labai piktų fėjų.

Esama čia ir gerų dalykų. Tarkim, nėra meilės trikampio. Jos sužadėtinis, kaip ir ji pati, visai nenori tuoktis, tiesiog taip abiems patogu. Galų gale, jie abu draugai, tad nieko čia tokio, kai pagalvoji. Vis įterpiami arbatos epizodai irgi buvo labai geri. Tas pats sužadėtinis išgėrė savo, ir jos, nes jos liokajus nespėjo pripildyti jo puoduko. Visa kita - matyta, girdėta, skaityta, oi kiek daug kartų... Duodu 5/10, daugiau negaliu.

Andrius Tapinas - "Vilko Valanda" [#1]

  Retai kada knyga taip greitai įtraukia. Andriaus Tapino "Vilko Valandą" (Hour of the Wolf; "Alma Littera" 2013; ISBN 9786090108901; 360p.) gavau Amazonėj, 100% akcijos metu, legaliai už dyką, bet sumečiau, kad reikia bent pusę akies užmesti ir į lietuvišką versiją, tai taip ir skeryčiojausi tarp abiejų. Ir po viso to galiu ramia sąžine viską išklot!
  Istorija lyg ir viena, bet juosiama žiedų, kurie knygai plėtojantis - veržiasi apie branduolį. Daug ten visko. Alchemikai, mechanikai, laisvasis Vilnius, automatonai! O dar tuoj vyks Viršūnių susitikimas, tad kaip gi be mėginimų viską sužlugdyti. Buvo labai įdomu stebėti tokį nusikalstamą organizavimą ir spėliot kiek kartų geradariams pavyks užbėgti jiems už akių, iki galiausia nesuspės ir kas nors vis vien nukentės. Kai jau imi galvot, kad čia jiems visada taip seksis - ima ir nepasiseka. Arba, kai atrodo jog jau tikrai nėra išeities - op, ir atsiranda! Dar įdomiau buvo skaityti apie Milą, merginą, gebančią kurti kažką panašaus į homunkulus (kas žiūrėjot Metalinį Alchemiką - Fullmetal Alchemist, tai turbūt su terminu jau esat pažįstami) ar biomikus - automatonus, kurie patys mąsto ir elgiasi savo nuožiūra. Iki šiol tai niekam nepavyko, bet daug kas to norėtų. Ypač labai to nori gaivintojų ložė, reziduojanti pagrinde Prahoje, kas man pasirodė labai teisinga, juk būtent iš Prahos mes gavome tuos fantastiškus Golemų mitus. Bet įdomiausia turbūt sutikti patį Geležinį Vilką. Ypač kai ėmė aiškėti kas ten ir kaip...
  Žodžiu, buvo pasiutusiai įdomu. Oro piratai, dirižablių kovos, stimpankas išeinantis už savo ribų (netiesa, kad stimpankas turi apsistoti ties Victorian Era, tiesiog jam pradžia buvo padaryta ten. Paties stimpanko idėja yra alternatyvi realybė, jei Garo Variklis būtų plėtotas ir naudotas ilgiau, nei buvo, t.y. kad ir šimtmetį į priekį), geras fantasy. Labai turtinga kalba (dėl ko juokiausi iš komentarų Knygų Klube, kur žmonės skundžiasi šia knyga dėl absoliučiai visko, pradedant tuo, kad autorius - lietuvis, baigiant - skurdžia kalba. Nežinau ko dar reikėtų, kad kalba būtų turtingesnė, nes tas amerikoniškas perkramtytas kalbinis šlamštas kurį gaunam - net ketvirčio to ką čia gavom neturi. Juoba, kad geros istorijos kalba paprastai net neįtakoja) ir geras vertimas į anglų kalbą. Šen ten guma kiek užtempta, bet tiesą pasakius, Murakamio knygos man irgi užtemptos atrodo, tai per daug į galvą nebeimu. Taip tad, gerb. Tapinu tikrai galima didžiuotis. Ir nors prie mėgiamiausių kol kas nepridėsiu (kaip supratau, bus tęsinių, va gal tada), bet duosiu 10/10, už Legionierių Sidabrą, už Milą, už jaunąjį Rotšildą, golemus, automatonus, į riaušes nelinkusius Vilniečius, prometelį, kuris laido žalias kibirkštis ir taip toliau.
(atsiprašau už klaidas, paprastai, kai jau sėdu rašyt, tai viskas plūste plūsteli ir tada jau nieko nebematau ir nebepastebiu)

  Tiems kuriems nepatiko - svarbiausia nenusistatykit prieš. Nepatiko tai nepatiko, juk pasitaiko, kiekvieno skonis vis kitoks. Tai nereiškia, kad kažkas klydo ar kažkas - teisesnis.

Kim Newman - Anno Dracula II - The Bloody Red Baron

 

 Antroji Kim Newman Anno Dracula knyga „Anno Dracula: The Bloody Red Baron“ (Kruvinasis Raudonasis Baronas; „Titan Books“ 2012p. ISBN: 978085 7680846; 586p.) buvo įdomesnė nei pirmtakė. Tęsiant tradiciją, knyga turi dvi istorijas. Viena apie Raudonąjį Baroną, kita „vampire romance“, apie vampyrę Genevive. Pastaroji istorija pateikta kaip klišinis detektyvas, bet labai smagus.

  „The presence of the warlord was overpowering and did not fade fast.“ 101p.

  Taip tad, nežinau nė kur pradėti. Šį kartą veiksmas vyksta pačiam karo sukuryj, su šauniaisiais vokiečių ir britų pilotais. Edgaras Alanas Poe pasiunčiamas iš žydų geto į vokiečių užimtą tvirtovę, parašyti Raudonojo Barono biografijos. Netyčiom susidūręs su Drakula – vos neišvirsta iš koto. O kur dar monstrai kuriuos jis randa tvirtovėje... Pats Drakula bando padėti vokiečiams, tačiau gale labai aiškiai justi, jog jie jam kiek pabodo, jog tai ne tokie kariūnai, prie kokių jis pratęs ir jam nusibodo žaisti. Nereikalingus jis tiesiog pasiūs į mirtį, kas mane gerokai suintrigavo – tie vyrai buvo gan svarbūs, o jis visus juos subruko vienon vieton ir paleido tiesiai mirčiai į nasrus. Žinojo, kad tai bus mirtis, mat jo paties  ten nė nebuvo.

  Diogenes klubas irgi įsivelia į šias intrigas, bet ir juos pačius gerokai pataršo. Organizacija patiria šoka, kai iš žaidimo išmetami keli itin svarbūs jos nariai. Vienas vaikinukas – naujas, bet apie jį ir Kate Reed (Minos Harker draugė – žurnalistė) sukasi didžioji dalis istorijos. Ji – susiduria su moralinėmis problemomis, ją apgavo, ja pasinaudojo, o juk ji – vampyrė, taip neturėtų būti. Na o tas vaikinukas – per plauką išvengęs mirties ir tuo pažeminęs Raudonąjį Baroną – užsibrėžia pats jį nudobti. Bet kad nudėtum monstrą, kartais reikia tapti monstru...

  Kita „didžioji dalis“ istorijos sukasi apie vokiečių pilotus ir bioinžineriją su vampyrais. Juos pumpuoja kitos kraujo linijos krauju, juos moko keisti formas, juos verčia vis galingesniais ginklais. Tik ar įmanoma sukurti tobulą ginklą, kai protas išlieka žmogaus? Ši istorijos dalis irgi labai įdomi, iš arčiau susipažįstame su Manfredu ar kaip jį ten, Raudonuoju Baronu, jis tikrai gerai pateikiamas, gąsdinantis personažas šaltame kevale, kurį Edgaras Poe subtiliai bando praskelti – juk reikia parašyti biografiją, kurią skaitys ir neužmigs. Poe kalba visada labai išraiškinga, jis įdomiausiai reaguoja į vampyrus ir geriausiai jaučia kuris koks, tad jo dėka aiškiau suprantame visą būrį mulkių.

  Bendrai imant šią istoriją – ji apie vieną iš Pasaulinių Karų, apie pilotus, kuriuos vadino Oro Riteriais, ir apie tai, kas vyksta karo užkulisiuose. Kaip karo brolis laukia sugrįžtančio, o sveikam protui palaikyti – klausomasi vis tos pačios, vienintelės sveikos išlikusios plokštelės su vienintele daina...

  Antroji istorija vadinasi „Vampire Romance“, ir ji tiesiog žavi. Tai tarsi koks Manga ir Holmso detektyvų mišinukas. Nors pagrindiniais herojais tampa Diogenes klubo narys ir Genevive, bet veiksmas daug reikšmingesnis jaunosios „Šiltosios“ (gyvos) Lidijos perspektyvoje. Ji – penkiolikametė, idealizuojanti vampyrus, ryjanti romanus apie juos ir svajojanti, kaip toks vienas gražuolis kada ją pagrobs ir pavers amžina savo nuotaka. Ir štai, o stebukle, jos teta Agata ruošia susirinkimą, kuriame susirinks senųjų vampyrų grietinėlė, kad nuspręstų, kas taps visų vampyrų karaliumi, arba – Kačių Karaliumi. Lidija stebi juos ir su vaikišku naivumu bodisi juodaode Kleopatra, dviem japonų vampyrais ir kitais jai netinkamais kandidatais. Ir tik norėdama praktikos ji užkalbina tūkstančio metų senumo vampyrę trylikametės kūne, Nezumi. Ji nė neįtarė kokių nuotykių juodvi patirs. Mat kai prasideda liūtis (ir klišinis detektyvas), dvaras atkertamas nuo išorinio pasaulio, elektra „streikuoja“, telefonai neveikia, kartą dingsta šviesa ir – dievai! – lavonas. Suaugusieji vampyrai tuoj pat puola narplioti šios bylos savais būdais, o „ne-suaugusieji“ – savais. Buvo ir juokinga ir labai įdomu, manau tokį filmą tikrai pažiūrėčiau, kaip mažametė Nezumi švaistosi katana, o trapioji „šiltoji“ Lidija tylutėliai atrakina spynas plaukų segtuku. Abi su savo vaikiškom problemom, tad pamažu viena kitą labai gražiai papildo.

  Beje, ši istorija prasideda kirpyklos scena, kai Genevive eina pasikeisti šukuosenos. Pirmą kartą skaičiau tokią sceną ir nenuobodžiavau. Susidarė vaizdas, kad jos ten žūt-būt reikėjo. Sakyčiau Kim Newman jau vien už tai galima pagirti!

  Imant abi istorijas bendrai – pirmoji patiks ne visiems. Nors joje begalės puikių epizodų, bet į galą kam nors vis vien įgrįs ginklai, tankai, šūviai. Antroji nepatiks tai auditorijai, kuriai patiko pirmoji, mat šioje gali įgrysti mano supratimu labai šauniai išlaviruotas mergaitės dūsavimas dėl „gražuolių vampyrų“. Išlaviruotas, nes knygos gale ji paburba parašysianti piktą laišką autorėms, kuriuos juos taip iščiustijo, mat vampyrai, tikrieji – visai ne tokie žavūs ir romantiški. Vertinant abi kartu, drąsiai duosiu 9/10, man tikrai labai patiko. Kliauda tik ta, kad kol kas nejaučiu ryšio su herojais. Taip pasakius, jei katras numirtų, turbūt per daug apie tai nė negalvočiau. O gal jų tiesiog per daug jau iš kart imant, tad žinau, jog vienam dingus – įlys kitas.

  Štai taip užbaigiu šiuos metus. O kitais tikėkimės, bus dar daugiau gerų. To jums ir linkiu.