knygos apžvalga | George R.R. Martin "Nightflyers and Other Stories"

Autoriai: George R.R. Martin
Pavadinimas: Nightflyers and Other Stories
Serija: -
Žanras: Mokslinė Fantastika; Siaubo Knygos
Psl.: 295
Žanras: 5/5 | Goodreads

Keista prisiminti George R.R. Martin iš tų senų Eridano leidybos knygų, kur jis vis šen ten pašmėžuodavo mokslinėje fantastikoje. Keista, nes nesusiejau jo su tuo George R.R. Martin, kuris tokiu kultu tapo su aukštąja fantastika, o ne moksline. Bet būtent dėl to keistumo nesudvejojęs pasiėmiau jo "Nightflyers and Other Stories" knygą, trumpų mokslinės fantastikos siaubo istorijų kolekciją.

Apie Knygą: Kelios labai solidžios ir puikiai išrutuliotos istorijos, kuriose žmonės peržengia buvimo žmogumi ribą, bei viso to pasekmes, siaubą. Ribota rūšis, mes, beribėje visatoje, kur bet koks susidūrimas, pokalbis prie kavos, laikraščio pirkimas ar prasilenkimas stotyje su ateiviu gali visiškai pakeisti ne tik mūsų protus, tikėjimą, bet ir visą mūsų būvį, egzistenciją, kūnus. Vieni to ieško savanoriškai. Kitiems tai buvo įbrukta į rankas, į košmarus. Na o dar treti - vos išgyveno, kad dabar papasakotų mums savo istorijas.

Mano Nuomonė: Lėtoku tempu pasakojamos istorijos, su puikiai kuriama atmosfera ir aplinka, labai gerai parašytais veikėjais, kuriuos atrodo ką tik pažinai, o štai jau ir kitas skyrius, kitas žmogus prieš akis. Patys pasakojimai - labai įvairūs. Nuo kelionės pasamdytu kosminiu laivu, kurio kapitonas - nesirodo, iki Visatos proto vienumos. Knygą tikrai labai verta pasiimti paskaityti ir tiems, kas tiesiog nori pamatyti kuo dar gi tas G.R.R. Martin užsiima, tiek ir tiems, kas yra visiškai nepažystami su jo darbais. Puiki, klasikinio stiliaus mokslinė fantastika.

Nėr ko žaist, 5/5.

George R.R. Martin - Fevre Dream

Man visada buvo įdomu, kaip ir ką rašė žinomi autoriai iki tapo tokiais žinomais. Taip pat visada mėgau ir istorijas apie vampyrus. To pasekoje George R.R. Martin "Fevre Dream" (Karštinės Sapnas, ISBN 0553383051; 334p.; Goodreads) buvo natūralus pasirinkimas. Iš kart įspėsiu, jog ši knyga skirta tik tiems, kas tikrai turi laiko knygai.

Ant Misisipės upės verda garlaivių gyvenimas. Ne vien pelnas įtakoja jų dydį ir greitį, toli gražu. Ant upės, geriems pilotams ir kapitonams, kur kas svarbiau yra pralenkti varžovą. Kapitonas Abneris Maršas visa tai su kartėliu stebi nuo kranto, mat jo garlaivius nusinešė gamtos stichijos. O, kaip jis norėtų nurungti Eklipsę... Nenuostabu tad, kad kai į jo kabinetą (na, ne visai) įžengia aukštas išblyškęs vyriškis, siūlydamas jam pasistatyti svajonių garlaivį, Maršas įtikina save susitaikyti su visomis sąlygomis. Juk iš tiesų, jam tereikės pakęsti kiek ekscentrišką antrą laivo kapitoną.

Jošua Jorkas miega dienomis, geria šlykštų vyną, į laivą gyventi vedas keistas personas, ir kartais priverčia laivą stovėti vietoje kelias dienas iš eilės. Dar gi, jis uždraudė Maršui klausinėti, pasakęs jog jei jaus spaudimą - meluos. Bet, gal būt garbingas kapitonas nė nenori žinoti jo paslapčių, bent jau ne po incidento, kai pažadino Jorką vieną gražią saulėtą dieną...

Vampyrai knygoje saviti ir įdomūs, pati istorija tikrai gera. Bėda ta, kad jos nedaug. Jei maniau, kad Ledo ir Ugnies Dainoje galima praleisti bent pusę skyrių ir nieko neprarasti, tai Fevre Dream skina laurus. Čia turbūt ir tris ketvirčius išmesti pavyktų. Tad, kaip ir sakiau, knyga skirta tiems, kas turi laiko irtis jos lėta tėkme. Paskaityti ji verta dėmesio, bet duoti tegaliu 5/10, mat viskas baigėsi per tris paskutinius puslapius, iš kurių vienas buvo epilogo.

Žiemos Vėjai - Sostų Karai, serijos, knygos

  Kaip jau manau visi žinome: iki "Ledo ir Ugnies" pabaigos dar turime porą knygų. Ir jei jau prisivijome perskaitę penkias esamas, turbūt, kaip ir aš, jūs irgi jau supratote: gali tekti dar gerokai palaukti. Kas darosi sudėtinga, mat serialo šeštas sezonas pasirodys jau Balandį. Pats George. R.R. Martin į klausimą "tai kur knyga, Džordži??" atsakė dar sausį, bet aš taip pagalvojau, kad geriau vėliau, nei niekada. Tai ir pakalbėkim, kaip čia taip gavosi.

Tie, kas jo knygas skaitė dar prieš serialui viską prasprogdinant lyg supernovui iš tokių, kaip aš turbūt juokiasi, į ką man belieka palinksėti, mat tokia jau tiesa. Laukiu taip, kaip jie kažkada laukė knygų, kurias aš ėmiau vieną po kitos, kada tik norėjau. O dabar štai: serialas ateina, knyga ne.

Savo "Not a Blog" ("Ne Blogas") blog'e autorius atsiprašo ir paaiškina, kaip čia taip gavosi. Pirmoji data, kai jis turėjo pateikti knygą leidėjams buvo 2015-ųjų Halloween'as. Dėmesį blaškė kelionės, apdovanojimai, vakarėliai, projektai, ką ten, gal net ir amžius. Visa tai jis pripažįsta, neneigia, ir nebando nuslėpti. Bet tiesa slypi kitur. Kiekvienas autorius turi gerų ir blogų dienų rašymui. Pavasariui pamažu virstant vasara tų blogų dienų buvo daugiau nei gerų ir to pasekoje visą tą ir taip blogą nuotaiką karūnavo depresiją kelianti vyšnaitė: nespės. Bet leidėjai buvo tam pasiruošę, matyt jau irgi pažinodami savo mylimą autorių. Sekanti data: kad ir paskutinė 2015-ųjų minutė. Turbūt nereikia sakyti, jog G.R.R.M. ir į tą datą netilpo.

Knygos parašyta daug, tą jis užtikrina, bet pagal jo standartus - ji dar toli gražu nėra baigta. Prie baigimo datos dar reikia pridėti bent jau tris mėnesius leidėjams ją paruošti ir pateikti, ir to pasekoje turime ką turime. Autorius pripažįsta, jog nėra labiau nusivylusio žmogaus nei jis pats, ir imasi atsakyti kitą klausimą, labiausiai rūpintį tiems, kas nemėgsta žiūrėti prieš skaitydami: spoileriai?

"Ir taip, ir ne", sako jis, ir pateikia gan ilgą sąrašą skirtumų tarp knygos ir serialo, kurio pataria neskaityti tiems, kas dar neperskaitė knygų, ir nepažiūrėjo jau esančių serijų. Karalius Stanis gal būt miręs jums, bet man jis - gyvas. Ir Jon Snow gal būt išgyvens ar bus prikeltas jums, o man gal liks miręs, sušalęs, ir pamažu virstantis į White-walker (kaip Lietuviškai buvo tos būtybės iš ledo ir šalčio už Sienos knygose?). Žiūrint serialą gali atrodyti, jog mums ką tik labai riebiai kažką suspoilino, bet tiesa ta, kad sužinosime, tik kai turėsime knygą palyginimui. Knygos ir serialas jau seniai atsiskyrė, ir tęs atsiskirinėti. Spoileris, kurį pamatysime Balandį gali niekada nepasirodyti knygose.

Taip tad su tais Žiemos Vėjais. Belieka apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Žemiau pateikiu nuorodą į konkretų Martino įrašą, kur skaitantys angliškai galės pasidomėti plačiau.

[Last Year (Winds of Winter)]

George R.R. Martin - Šokis su Drakonais [#5]

  Pagaliau. Nepatinka man šių knygų formatas, skaityt sunku. Pasiimu e-knygą ir iš kart greičiau eitis ima. Vertimo iš vis negaliu skaityti, nors nieko labai prieš ir neturiu. Viršeliai lietuviški gražūs, bet kažkokie keisti, nekrenta į akis, trūksta kažko, o ir šiaip apkrauti atrodo, labiau tiktų būt serialo posteriais, nei knygos viršeliais, bet ei, aš juk mėgstu minimalizmą. Grįžkim prie temos. Baigiau penktą, kol kas paskutinę George R.R. Martin Ledo ir Ugnies Giesmės knygą: "Šokis su Drakonais" (A Song of Fire and Ice 5 : A Dance with Dragons; eISBN 978-0-553-90565-6; 1125p.; Goodreads). Mano supratimu ji gerokai ištempta, pilna bereikalingo veiksmo, kuris, skaitant toliau, neturėjo jokios reikšmės. Bet istorija vis vien buvo gera.
  Pirmi trys ketvirčiai knygos stūmėsi taip sunkiai, kad manau pastarąsias dvi knygas kartu sudėtas perskaičiau greičiau. Tyrion'as šokinėjo nuo vieno laivo į kitą, vadinosi tai vienu vardu, tai kitu, priklausė tai vienam asmeniui, tai kitam. Dany sėdėjo ant savo suolo, gulėjo savo lovoj niekada nemiegodama, maudėsi, kramsnojo datules ir galvojo apie savo žmones. Labai daug herojų nė nebuvo herojais, o tik pašalaičiais, kurie vieną kartą atliko savo pareigą ir dingo iš akiračio su visam. Daug herojų keitė vardus su kiekvienu savo skyriumi. O Ramzis Boltonas privertė pagalvoti, jog Joffrey nebuvo toks ir blogas.
  Maždaug po tų trijų ketvirčių istorija baigė "kartotis" (mat ketvirta ir ši knygos pasakoja daugiau ar mažiau tą pačią istoriją tik iš kitų žmonių pozicijų) ir viskas staiga labai pagerėjo. Į akiratį grįžo Cercei. Ji, kaip žinia, labai nemalonioje padėtyje, kuri potencialiai galėtų baigtis ir mirtimi, bet žinant Martiną - to turbūt dar greit nepamatysim. Jos brolis - toli. Jos tėvas - miręs. O draugus ji jau seniai pati pavertė priešais. Arya virsta kažkuo fantastišku, ir tas mane labai džiugina. Theon'as, tfu tfu, tikiuosi liks ten kur dabar yra, kitu atveju... Ir prie Sienos vyksta tokie keisti ir baisūs dalykai. Jon daro visus gerus, bet neteisingus sprendimus, nepanašu, jog tai baigsis geruoju.
  Žodžiu, taip. Knyga užtęsta, bet ne tam, kad būtų storesnė, tiesiog taip, akivaizdu, išėjo. Tam ketvirtam ketvirčiui duosiu tvirtą 8 iš 10, per daug nesismulkinant. O pirmus tris ketvirčius deja jau užmiršau.

George R.R. Martin - Varnų Puota

  Na va, šiaip taip įveikiau jau ketvirtą George R.R. Martin "Ledo ir Ugnies Giesmes" sagos knygą. Ši, pavadinimu "Varnų Puota" (A feast for crows; "Bantom Books" 2005; ISBN 978-0-553-58202-4; 978p.), žinant patį autorių - žadėjo daug mirčių. Ir jų beabejo buvo, bet jos nebuvo tokios svarbios, kaip tikėjausi. Vietoje to labai nudžiugino visai kas kita: seniai lauktas teisingumas.

"How much can a crown be worth, when a crow can dine upon a king?" 174p.

  Ši knyga yra tarsi pusė dviejų knygų. Tik vietoje to, kad autorius būtų papasakojęs po pusę visų herojų istorijų, jis pasirinko papasakoti pilnas pusės herojų istorijas. Ir jos tikrai nuostabios, nors ne iš karto užkabino. Pradėkim nuo Lanisterių dvynių, kurie vis mažiau ir mažiau panašūs. Cercei ir jos "valdymas" tikrai ėmė nusibosti, tad drįsčiau teigti jog tik paskutiniame skyriuje buvo tikrai pasiutusiai įdomu. Iš ties tai jau net taip įdomu, kad negaliu sulaukti pradėti kitos knygos. Jamie irgi keičiasi, tik atrodo - į gerą. Brienne, Safyrų Salos Mergelė, jo pavesta, išjojo ieškoti Sansos Stark. Labai tikiuosi, kad Podrikas liks gyvas. Bijau tik, kad mano viltys bergždžios. Nebepasitikiu Martinu. Sansos ir Arijos - nebėra. Bet yra jų alter ego, iš kurių mergaitės dar gali išsiristi savo tikraisiais vardais. O drakonai? Drakonai auga. Auga ir žvalgosi mėsos...
  Duosiu iš kart 10-10. Nėr tokio meistro kaip mūsų mielasis Martinas, taip idealiai sugebančio pamesti skaitytoją ant prarajos krašto, kur mes liekam kankintis net ne iki kito skyriaus, o jau net ir iki kitos knygos...

George R.R. Martin - Kardų Audra [#3]

  Turbūt nėra kitos tokios knygos, kurią būtų taip sunku aprašyti vien dėl to kiekio pasakotojų ir jų požiūrio pozicijų. Bet, kad jau baigiau trečią Ledo ir Ugnies knygą, George R.R. Martin "Kardų Audra" (A Storm of Swords; "Bantam Books" 2011; 1128p.), tai jau ir šį neįsivaizduojamą dalyką pamėginsiu padaryti.

"The boar can keep his tusks and the bear his claws. There's nothing half so mortal as a grey goose feather."

  Septynias karalystes plėšo vos ne septyni karaliai. Tarpusavy jie kovoja alchemija, dievais, kardais, ugnimi ir netgi dainomis, ir reta kuris sustoja pagailėti to, kurį jo armija sutrypė ar paliko kęsti alkį. Vienas iš tų karalių yra ir jaunasis Robas Starkas, Karalius Šiaurėje. Nors karalius ir karvedys jis dar šviežias, bet kovoje su Lanisteriais skina pergalę po pergalės iki sugauna net patį Karalžudį ir Priesaikos Laužytoją: Džeimį Lanisterį. Pastarasis, kaip žinia, turi bene fantastišką reputaciją, tad nenuostabu, kad pusė Robo sąjungininkų norėtų jo galvos, o kita pusė - išsiųsti jį atgal jo tėvui Taivinui ir gal būt atgauti brolį, pusbrolį, seserį. Tarp šių stovi ir Robo motina, su viltimi, kad jos sūnus padarys teisingą dalyką ir grąžins jai jos dukras, Sansą ir Ariją. Deja, iki tai bus apspręsta, Robui belieka padidinti sargybą, kad grįžęs iš sekančio mūšio nerastų tik Džeimio kaulelių. Bėda ta, kad grįžo jis iš vieno tokio mūšio jau vedęs. Ne tą kurią vesti pažadėjo...
  Toli šiaurėje prie Sienos vyksta žūtbūtinė kova. Laukiniai dešimttūkstantine armija traukia Sienos link, su ginklu, galinčiu tą Sienos magiją sunaikinti ir ją pačią sugriauti. Dienos šaltėja, o su šalčiu ateina ir mirtis. Ateina labai tiesiogiai, mat negyvieji, lavonai tų, kurių nesudegino, pakyla su vieninteliu tikslu - žudyti. Deja tik, tai nėra baisiausias dalykas Už Sienos ir Nakties Sargyba tai žino, tad suskumba išsiųsti varnus kiekvienam karaliui, melsdami bet kokios, geriausia tai kuo didesnės pagalbos. Mat jei kris siena, kas gi apsaugos Karalystes nuo Kitų?...
  Drakonų Motina vis dar toli nuo Vesterų, po trupinėlį kas diena renka galią ir nepraranda ryžto vieną dieną užimti savo teisėtą vietą kaip Geležinio Sosto įpėdinė. Bėda ta, kad jos drakonai dar maži, o armijos ji neturi. Visa tai reikia gauti iki įžengs į Septynias Karalystes. Bet kaip tai padaryti, kai aplink visi gviešiasi jos Vaikų? Kai net mirus Robertui Barateonui - į jos gyvybę tebesikėsinama? Nuodai, išdavystės, pasikėsinimai. Tai kiekvieną gali išvesti iš proto. Ir dar tas naujasis jos kompanionas, vis nuviliantis istorijomis apie jos šeimą. Ar Drakonų Lordų rasė tikrai buvo bene vien pamišėliai? Ar ji ir bus vadinama Daneris Pamišele, kaip jos tėvas, Aemonas prieš ją? Juk ir dabar, net tie artimiausi jai, kartais pasikužda būtent šia tema.
  Ir dar, trumpai. Tyrionas gyvas, nors sužalotas, bet dar nepalūžęs. Jam tenka garbės apsivesti, su kilminga jauna moterimi. Bet laimės tai toli gražu jam nežada, ypač kai jo mintyse vis šmėkščioja Šaė. Arija irgi gyva. Jos vardų maldelė trumpėja ir trumpėja. Valar Morghulis. Kiekvienas žmogus miršta. Džonas Sniegas atrado savo vietą po saule. Tik štai ar jam bus leista toje vietoje pasilikti - klausimas paliktas kitai knygai. Branas išėjo ieškoti Triakio Varno. Pakeliui išmoko bėgti! O storulis Nakties Sargybos brolis, Semas Tarlis, nužudė Kitą...
  Vakar turėjau 90 puslapių. Iš jų įveikiau 60 ir per tą laiką numirė 3 žmonės. Šiandien, likusiuose, mirė dar vienas, ir vienas buvo prikeltas iš mirusiųjų. Nors kitomis knygomis kiek pasiskųsdavau, šia - negaliu. Ji buvo gera nuo pradžios iki galo, net jei kartais tas kaustymas būdavo širdį draskantis ir nemalonus. O ir mirtys, kai kurios, buvo tikrai labai lauktos ir norėtos. Manau dauguma žinot apie ką kalbu, mat internete, su tuo pasiutusiai populiariu serialu, išvengti spoilerių beveik neįmanoma. Bent jau aš neišvengiau ir žinojau, jog tai įvyks. Ir, žinot? Vis tiek buvo fantastiška. Duosiu knygai 10-10 ir priminsiu: Žiema Ateina.

George R.R. Martin - A Clash of Kings

  Su Ledo ir Ugnies Giesme turiu tokius "nekenčiu tavęs, bet myliu" santykius. Pradžia visada motyvuoja skaityt, vidury išsenku ir būna nebeįdomu, nes tenka perskaityt aštuonis skyrius, kad prieitum iki to vieno įdomaus. Bet štai pabaiga! O, vaikyti, kokia pabaiga. George R.R. Martin knyga "A Clash of Kings" (Karalių Kova; "Harper Voyager" 2011; ISBN 978-0-00-744783-1; 874p.) jau antroji Ledo ir Ugnies Giesmėje ir baigėsi ji tikrai gerai.
  Paprastai knygose stebime magijos mirtį. Ar tai būtų Žiedų Valdovas ir paskutiniai elfai, besitraukiantys į Vakarus, nes ateina Žmogaus valanda valdyti Ardą. Ar Raganius, kur monstrai nyksta ir raganių vis mažiau reikia, o į burtininkes žiūrima labai kreivai. Čia gi būtent tai ir žavi - Magija buvo mirusi, bet su Deni (Dany) ir jos trimis Drakonais, ji vėl grįžta. Medžiai vėl turi akis. Tik štai aš vis galvoju, ar tai tikrai drakonai, o ne žiema?
  Septynias Karalystes, valdomas Geležinio Sosto drebina karai. Ir kokiu negeru metu, kai ruduo tikrai jaučiamas ir žiema tikrai artėja. Pats tas metas, kai reikėtų kaupti, o ne deginti, mat ilga vasara, kuri tikrai buvo ilga, žada ilgą žiemą. Bet še, kad nori, Karalių daugiau nei sostų. Robas Starkas, Karalius Šiaurėje kovoja su Lanisteriais, Lordu Taivinu (Tywin, dovanokit, aš nežinau deja kaip Lietuviškai vardus vertė, jei kas atsimenat, tai labai kviečiu komentaruose man parašyti) konkrečiai. Arija Stark, atitarnavusi šiam lordui, pateko į kito rankas nė iš tvirtovės ribų neišėjusi, bet atrodo jai jau įsiėdė, ypač kai šis irgi ketina pasitraukti. Labai gaila, kad ji neiškeliavo su tuo Beveidžiu, būtų man Burtininko Mirtis iš naujo... Branas ir Rikonas Starkai, mažieji princai Šiaurėje, liko išduoti ir privalėjo išsiskirti, kad Starkų linija išgyventų. Visa laimė, kad jų išdaviką irgi išdavė, ir dar taip, kad net man teko pripažinti - va čia tai geras posūkis. Sansa Stark tuo tarpu gavo pamatyti kas vyksta šalia Geležinio Sosto, kai jo gviešiasi tiek daug, o jo gynėjai - tokie skystimai. Jų motina, Keitlin Stark tuo tarpu išvydo šį bei tą, ko pamatyti tikrai nenorėjo. Baisią brolžudystę. Ir gal būt viena iš pirmųjų išvydo rimtą magijos grįžimo žymę. Ir žinoma, pavainikis Starkas, Džonas Sniegas, už Sienos ribų, kur toji magija šaltyje gal būt niekad ir nebuvo mirusi, kovoja turbūt pačią svarbiausią kovą iš visų...
  Žodžiu taip. Nors Dany man labai patinka, bet kalbu apie Starkus. Ir kalbant suprantu, kokie svarbūs, kiekvienas iš jų. Pas mane čia šios serijos gerbėjai dažnai diskutuoja, tai kas gi ugnis, o kas gi ledas. Žinoma, Dany turėtų būti Ugnis, juk ji - Drakonų Motina, bet Starkų net šūkis - Žiema Ateina. Tad ar ne jie - Ledas? Na, pamatysim, dar labai daug liko. Šiai knygai duosiu tik 9/10, nes nors buvo gera ir tikrai nėra ko iš jos išmesti, ką retai tegaliu pasakyti, visgi labai jau ilga kelionė link tikslo galvos. Geriau nei 22 knygos serijoje, žinoma, bet visgi... Tačiau trečiai knygai tikrai gerai nuteikė. Ir ši - tikrai gera, tiesiog ne tiek. Pati serija kol kas gauna labai stiprų 9, žiūrėsim kaip toliau eisis.

George R.R. Martin - Sostų Žaidimas

  Pagaliau baigiau George R.R. Martin pirmąją serijos „Ledo ir Ugnies Giesmė“ knygą „Sostų Žaidimą“ (Game of Thrones; ISBN 978-0-00-742854-0; Harper | Voyager; 2011). Skaičiau originalo kalba, tad herojų vardai bus originalo kalba. Iš kart galiu teigti, kad kiekvienas čia rastų herojų sau, o tiems kurių pradžia nesužavės – pabaigoje vis vien gaus kuo pasidžiaugti.

 

  „  -I learned long ago that it is considered rude to vomit on your Brother.“ 53p.

  Knygoje riba tarp gėrio ir blogio itin nežymi. Geriausias veikėjas gali pasielgti neišpasakytai baisiai, o klaikus ir bjaurus – neįtikėtinai dorai. Pasakojama pirmu asmeniu, bet jis vis keičiasi. Ir kiekvienas tą patį lauką mato kitaip. Bendrai imant, tai pasakojimas apie magišką pasaulį, kuriame suvienytų septynių karalysčių žmonės, karžygiai, šventikai ir kt. mano, jog magija mirė, kai atėjo Pirmieji Žmonės ir išžudė tuos, ką rado ir ko išsigando, t.y. Milžinus, Miško Vaikus ir panašiai. Bet kita vertus – karalysčių gale, toli, toli Šiaurėje tebestovi milžiniška Ledo Siena, kažkada pastatyta saugantis nuo nuožmaus blogio atėjusio iš šiaurės, sniego, tamsos ir žiemos. Ir tik senos bobutės ir sauja Sienos Sargybos vyrų tebeprisimena, ar tiesiog žino, tiki, kad po ilgos vasaros visada ateina ilga žiema. O su žiema sugrįš ir Tamsa...

  „-Why is it that when one man builds a wall, the next man immediately needs to know what‘s on the other side?“ 179p.

Mano skaityta versija

  Toli nuo Sienos ir Sienos Sargybos, Juodųjų Brolių, vienintelių žmonių kurie vis dar gyvena su žinia apie Kitus, apie Tuos kurie ateina iš šaltos žiemos naktų, toli Pietuose keliauja du paskutiniai Targaryen palikuonys, Drakono Kraujo vaikai, brolis ir sesuo, kurių šeima buvo išžudyta kovodama už Geležinį Sostą, jungiantį Septynias Karalystes. Jų kraujas – Drakonų Kraujas, o kai Drakonai nubunda – nebėra nei kur bėgti, nei kur slėptis. Tai bene nuožmiausias ginklas, varantis baimę, siaubą, chaosą ir mirtį. Tačiau Drakonų vaikai žino, jog paskutinieji tikrieji, danguje ugnimi alsavę siaubūnai mirė kartu su jų žuvusiu broliu. Ir kol toli Šiaurėje žmonės vis aiškiau jaučia artėjančią ilgą Žiemą ir ilgą Tamsą, toli Pietuose Drakonų Duktė vestuvių dovana gauna tris suakmenėjusius drakonų kiaušinius. Jie negyvi ir šalti, ir žmonės dėkoja dievams, Seniems ir Naujiems, už tai. Bet jų prikėlimo paslaptis glūdi Drakonų Kraujo vaikuose, klausimas tik tas – ar pakankamai jie stiprūs, kad vėl keltų grėsmę pasauliui?

   Va taip, lašas jūroje ką aš čia pasekiau, bet tai sakyčiau, dvi pagrindinės idėjos – ugnis ir ledas, du viską sunaikinti galintys reiškiniai, bet kaip ir ką jie paveiks – priklausys nuo rankų, kuriuose jie bus. Geležies sostas – tarsi labai nepatogi, bet visų išsvajota sėdynė, kurią paimti gali tik stipriausias. Visiems tos kėdutės reikia, nieks nenori tikėti, kad artėja baisesnės jėgos, nei priešo armija prie vartų, kai horizonte žybsi tikslas... 

  Paskutinį kartą taip politika permirkusią knygą, kurioje knibždėjo tiek paslapčių, kurios neerzino, bet kurstė smalsumą, skaičiau kai rankose laikiau A. Sapkowski „Raganiaus“ knygas, vieną po kitos. Čia negali žinoti – kas pasaka, o kas tikra, kuris herojus mirs, o kuris išgyvens. Na o Drakonai man tik dar vienas puikus priedas. 10/10 ir dedu į mėgiamiausias knygas. Jei lietuviai nebūtų taip užbranginę šios knygos, bumas jau būtų šovęs į dangų, o dabar belieka padėkoti BTV, kad ir vėl iš HBO nusipirko gerą serialą. Juk jie rodė ir True Blood – Tikrą Kraują, sukurtą pagal Sukės Stekhouse knygas, o dabar rodo ar rodė ir Sostų Karus (jie Karais vadino).