Labai laukiau Kerri Maniscalco knygos "Medžiojant Princą Draculą" (Hunting Prince Dracula; Stalking Jack The Ripper 2; ISBN 031655166X 434p.; Goodreads), turbūt dėl akivaizdžių priežasčių. Ir nors knyga buvo tikrai nebloga, o kaip detektyvas su žmogžudystėmis, tai net ir tikrai gera, unikali, gražiai papasakota iš tų laikų (laikų kai po Angliją valkiojosi princas Drakula, Šerlokas Holmsas, Džekas Skerdikas...), man vis tiek šiek tiek nesmagu. Tai greičiausia dėl blogų priežasčių, nes knyga, kaip ir sakiau, yra detektyvas su žmogžudystėmis, ir jau po pirmos knygos buvo aišku, kad čia nebus einama antgamtiniais keliais, bet aš štai vis tiek nusivyliau, mat Drakulos, to tikrojo Vlado Smeigiko, nebuvo.
Audrey Rose atvyko į Rumuniją studijuoti teisminės medicinos vienoje iš Drakulos pilių. Bet vos įžengus į Rumuniją - aplink ėmė dėtis keisti dalykai. Nuo kaulų, prie vilkų, prie keistų žmonių, iki dar keistesnių mirčių. Ten kažkas mirė, lyg pribaigtas vampyro. Šen mirė kitas, lyg nužudytas vampyrų medžiotojo. Giliai kapstytis nereikėjo, kad sužinotų, jog žudomi žmonės yra vienaip ar kitaip kilę iš tos pačios linijos, kaip ir pats Drakula. Atrodo, jog kažkas ne tik valo Drakulos liniją nuo jiems nepriimtino, žemesnio luomo, bet dar ir bando tai apipinti vampyrų mitu.
Ši Drakulos pilis saugo daugiau nei mirusius studentams nagrinėti. Čia pilna užrakintų kambarių, tamsių tunelių, ir baisių spąstų, per kuriuos Audrey ne kartą atsiduria ant mirties slenksčio. Tačiau, žinodama, jog jos mylimiausias draugas irgi kilęs iš Drakulų šeimos, ji privalo išsiaiškinti kas čia vyksta, ir kas tai daro, iki kas nors nusprendė, jog ir jis - netinkamas... Kam? Drakulos sostui užimti?
Knyga, kaip ir sakiau, gera, įdomi, smagi, ir Audrey tikrai gerai parašyta. Trūko man Drakulos, bet čia jau tikrai tik mano kaltė. Tad jei norit kažkokio lengvo detektyvo, Maniscalco knygos tinka Spalio mėnesiui pagardinti. Duodu 8/10.
Apie A.R. Torre knygą "The Girl in 6E" (Deanna Madde 1; ISBN 031640441; 352p.; Goodreads) girdėjau jau senokai, bet pamiršau iki dabar. Dabar gi užkliuvau už visos šios trilogijos savo archyvuose. O, kad jau šiemet nusprendžiau, jog reikia gerokai tą "perskaityti" sąrašą apmažinti, tai ir pasigriebiau, kad jau tokia, sąlyginai, trumpa.
Deanna gyvena viena, užsidariusi savo bute ir niekada jo nepalieka. Viskas ko jai reikia - gali būti pristatyta paštu, bet net ir tada ji reikalauja, kad siuntinys būtų paliktas už durų. Sąskaitas apmoka dirbdama internetinės kameros mergina (web-cam girl), o ką tai reiškia paliksiu jums patiems apmąstyti. Deanna savo gyvenimu, daugiau ar mažiau, patenkinta. Galų gale, juk ji laimėjo. Ji, ar greičiau jau pasaulis, saugus nuo jos nesutramdomo noro žudyti. Ji nebegali pasikliauti savimi, nebegali viltis, kad susiturės, todėl užsidarė čia, su viltimi, jog kadanors šis kraujo troškulys nudvės badu.
Iki jos liguistas troškimas randa pateisinamą priežastį žudyti. Vieną dieną prie jos privačios sesijos prisijungia vyriškis, kuris neužilgo paprašo jos apsivilkti, na, vaikiškai. Paklausęs jos vardo, ir pasiūlytas pats jį sugalvoti, jis pavadino Deanną Anės vardu. Deanna turi blogą nuojautą, jog tokia mergaitė gali iš tiesų egzistuoti. Kliento prašymai pernelyg konkretūs, ir ji ima dvejoti ar savo darbu padeda jam nuleisti garą, taip apsaugodama potencialią auką, ar tik kursto ugnį. Dvejones išsklaido pranešimas apie dingusią mergaitę, vardu Anė.
Istorija gan įdomi. Patiko man, kad čia nenužeminami nei klientai, nei darbuotojos. Šioje industrijoje turiu draugų, tikrai puikių žmonių, šaunių merginų, kurios, dėl visuomenės smerkimo, niekada neprisipažysta kuo dirbančios. Tuo tarpu jų laiką perkantys vyriškiai dažnai tik juokais patraukiami per dantį, niekas į juos taip kreivai nespokso. Manau šią knygą joms ir perduosiu. Aš tuo tarpu jai galiu duoti stiprų 8/10, nes kažko visgi trūko. Juk ji paliko namus, o pakeliui pas savo auką - užsuko ir ten, ir šen, ir nieko nė nepabandė nužudyti. Keista, kad gaila. Bet ei, gal kituose dvejose.
Tęsiu tad savo nuotykius su Anne Rice, šį kartą antrąja, ir jau paskutine Naujų Istorijų apie Vampyrus knyga - "Vittorio, the Vampire" (New Tales of Vampires 2; ISBN 0099271095; 339p.; Goodreads). Vittorio vardas man negirdėtas, tad greičiausia kronikose jis nebuvo minėtas, nebent, na, užmiršau. Gal dėl to pati istorija pasirodė tokia šviežia. Dabar pagalvojau... Gal todėl Blackwood Farm mano mylimiausia? Mat po tų dvejų knygų kuriuose Quinn pasirodė - daugiau jo niekur nebepaminėjo (gal, o gal ir ne, jau perskaičiau Prince Lestat ir jis ten nebuvo net paminėtas, nors visi kiti iš galai žino kur atkapstyti...), tai taip ir liko - nenuvalkioti veikėjai. Ši istorija savo prastesnes dalis pataisė Romeo ir Džiulietos trupinėliais, kurie mane labai prajuokino, apačioje parašysiu kodėl (ten - spoileris, tad neskaitykit pasvirusių raidžių).
Vittorio - jaunas Italas, savo istoriją parašęs pats, neskatinamas Deivido Talboto, kas man irgi buvo priimtina. Kodėl gi visus reikia traukti už liežuvio?
Gūdžią naktį prie Vittorio tėvo namų durų pasirodė tamsi figūra, reikalaujanti duoklės. Jo tėvas, nors ir bjauriai turtingas, atsisakė su pykčiais, ir tuoj visi namai sujudo - patruliuoti paleisti sargai, užbarikaduoti kambariai, išsislapstę žmonės. Mat tamsioji figūra grįš pasiimti duoklės, ir joks auksas ar maldavimai jo nesustabdys. Jis ateina kraujo.
Istorija sukasi apie Vittorio, kaip apie vienintelį išgyvenusį savo šeimos asmenį. Ištroškęs keršto ir vampyrų kraujo, vien su kardu rankose prieš tamsiausias jėgas, kokias sugebėjo išspjauti pats pragaras, jis man priminė kokį nors ten Jaunimo Knygos (Young Adult, nepamenu, kaip mes Lietuviškai vadinam) veikėją. Ir tas faktas, kad tuoj pat tą kalaviją nuleido, kai prieš jį stojo vampyrė, moteris kurią jis įsivaizdavo, kaip musės tyčia nuskriausti negalinčios, buvo tiesiog juokinga. Bet taip gerai juokinga, nes man Kronikos jau sunkiai ėjos, visos tarsi štampuotos, o čia štai. Duosiu 8/10, tikrai patiko.
Ji jį tyčia ar netyčia apgavo, ėmė gerti jo kraują, sakydama, kad taip jame bus daugiau vietos jos kraujui, kurį jis paskui išvems, ir ji atvirs žmogumi, o ne, na, jis virs vampyru.
Tai viena iš tų istorijų, kurių eigą žinome jau po pirmų dviejų skyrių. Drama šeimoje, išsižadėjimai ir priėmimai atgal po labai ilgų atsiprašymų, meilės dramos, "tu manęs nebemyli", liga kuri vos nepribaigia vieno, kito ar kelių iš karto. Ir retais atvejais - pabaiga, kurioje visi gyvi ir laimingi. Tokio tipo yra Robert Louis Stevenson trumpa knygelė "The Story of a Lie" (Melo Istorija; ISBN 1843911817; 124p.; Goodreads), bet teigti, kad iššvaisčiau laiką irgi negaliu.
Mūsų herojus, Dikas Nasbis (Dick Naseby) Paryžiuje susiduria su tapytoju, pasižyminčiu itin nedideliu talentu. Būdamas smalsus, Dikas pasiduoda pagundai pažinti šį vištas peckiojantį tapytoją, ir tą vieną vakarą pildo visas jo užgaidas, ar tai būtų cigarai, ar vakarienė prabangiausioje Paryžiaus vietoje. Patenkinęs smalsumą, supratęs jog šis žmogus tėra kempinė, parazitas gyvenantis iš kitų žmonių malonės, Dikas išvyksta namo, į Angliją. Ir čia susiduria su pačia tobuliausia mergina, kokią tik galėjo įsivaizduoti, sėdinčia ir paišančia. Taip, ji tapytojo, pravardžiuojamo Admirolu, dukra. Kupina vilčių ir svajonių apie tėvą kurio beveik ar visai nepažįsta.
Kaip ir sakiau, tai - eilinė istorija. Eilinei istorijai duoti daugiau nei 5/10 negaliu, bet manau, jog laiko irgi neiššvaisčiau. Jau vien ta Džentelmeniškoji Anglų kalba buvo verta paskaityti. Tiek daug pompastikos ir "sere" tą, bei "sere" aną.
Turiu tokią fantastiškai seną, trupančią, papelijusią "Nelson" leidybos kopiją, kuriai turbūt jau koks šimtmetis. Žemiau pateiksiu nuotrauką, įdomumo dėlei. Radau ir lietuvišką kopiją, ir jei kada užtiksiu bibliotekoje - pavartysiu, mat Robert Louis Stevenson "Nepaprasta Daktaro Džekilo ir Misterio Haido Istorija" (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde; ISBN 0486266885; 54p.; Goodreads) yra be galo trumpa ir verta perskaityti.
Misteris Haidas yra siaubūnas terorizuojantis miestą. Nors sunku pasakyti kas negerai jo stote ar veide - jis tiesiog atgrasus ir gąsdina žmones. Čia sutrypė vaiką. Ten jau kažką ir nužudė. Gal ir baisesnių dalykų pridarė, tik nebuvo kas visa tai iki jo atsektų. Ir nieko čia keista, kad toks monstras šitaip elgiasi. Kur kas keisčiau yra jo draugystė su gerbiamu Daktaru Džekilu, puikiu ir maloniu žmogumi. Sunku ir įsivaizduoti jį kompanijoje su Misteriu Haidu, ką jau kalbėti apie faktus, jog Misteris Haidas turi raktus nuo jo namų, o slaptas Daktaro Džekilo palikimas nurodo viską perduoti Misteriui Haidui. Kas gi jis toks, tas Haidas? Iš kur jis ir kokie jo ryšiai su Džekilu?
Daktaras Džekilas - tikrai labai keistas ir įdomus personažas. Keistas, mat tokio aš dar nemačiau. Atrodytų geras vyrukas, bet štai pergyvena dėl savo negerumo, silpnavališkumo. Juk Drakula buvo tiesiog blogis. Frankenšteino monstras - gėris paverstas blogiu. O čia še tau. Eilinis vyrukas, kuris taip norėjo būti geresnis nei yra, džiaugtis gerais darbais labiau nei piktais, kad ėmėsi tai nagrinėti iš medicininės pusės.
Halko istorija paremta šia, tad turbūt nujaučiate kas ir kaip. Labai gaila, kad nėra daugiau naujų filmų pagal šią istoriją, juk turime tiek Drakulos, Frankenšteino, Doriano Grėjaus ir kitų filmų. Šie du personažai - nei kiek neprastesni. Tad ir duosiu jiems 10 iš 10, mat paskaityti buvo tikrai labai verta. O tokio ilgio knygelę galima ir eilėje su pirkiniais stovint suskaityt.
Right. Taigi. Niekad ankščiau apie šį autorių negirdėjau, bet mėgstu mitus, legendas ir okultines istorijas (jei taip galima pavadinti, kažkaip neskamba "okultinės istorijos"). Taip pat kolekcionuoju visas įmanomas knygas su Drakula, preferably tuo istoriniu Vladu Drakulea (Bram Stoker'io "Drakula" turiu keturias kopijas. Jei kas turit dar kokią nebereikalingą - galit padovanoti. Neturimų turbūt tik nelabai rasis, nebent ta graži raudona, Obuolio perleista, kurios niekaip nerandu...) ir, kad jau jis toks dažnas svečias medijoje apie vampyrus, fikcinėje ir kitokioje, pasiėmiau ir šią knygą. Radau ją Car Boot turguje, kažkada, Anglijoje, iš to paties žmogaus pamenu dvi knygas apie vilkolakius pirkau, šią ir dar kažką minėtino, tik pamiršau ką. O knyga yra Konstantinos "Vampires: The Occult Truth" (ISBN 1567183808; 208p., Goodreads), vampyrų tyrimas.
"Asasabonsam, a monster described as having ferocious iron teeth." 27p.
Knyga padalinta į daug dalių, kiekviena iš jų - su trumpu, bet kartais erzinančiu pristatymu. Žinot tą tokį "toliau pasakosiu apie tai tai ir taip, kaip vyksta tai ir tai." Na tai tiesiog pasakok, o ne pasakok, kaip pasakosi. Bet tai nesvarbu. Svarbu kad viskas buvo tikslinga ir įdomu. Skeptikas galėjo likti skeptiku, tikintysis galėjo linksėti galvą ir aiškinti, jog taip ir žinojo. Viskas pradedama vampyrų tipais, kokie jie galimi, mirtingi ar nemirtingi, geria kraują ar traukia energiją ir panašiai. Tada - išlikę pavadinimai tų, kuriuos žmonės laikė vampyrais, tame tarpe paminėta ir Lilita, kas mane labai prajuokino. Nežinojau, jog ji kilus iš tokio paprasto mito, menkai tesusijusio su vampyrais ar sukubais. Istoriniai personažai, kuriuos visi turbūt girdėjo buvus vampyrais buvo ta dalis, kurios laukiau. Taip, buvo ir Vladas Drakula. Ir, mano džiaugsmui, faktai su anekdotais nemaišyti. Už tai duodu pliusą, kurį noriu ir atimti. O atimti noriu už tai, kad ieškodamas galimų tikrų vampyrų jis parašė į žurnalą, kurio pavadinime esama žodžio "fang" (iltis). Tai - alternatyvus žurnalas, alternatyviems žmonėms, gotams, pankams, panašiai. Matot kur lenkiu? Na kas gi ieško vampyro kapinėse, kai jiems būtų visas mūsų naktinis gyvenimas, klubai, barai - atviri, pilni žmonių, kurie vampyrais senais nebetiki, tad neturi ir ko bijoti?
Apie energetinius vampyrus nekalbėsiu, nes ta tema man begalo neįdomi, bet kam įdomu, tai ten buvo daug geros informacijos, rekomenduoju. O knygai duosiu solidų 8/10, mat tas vampyrų ieškojimas tarp tų, kurie vampyrais žavisi... et, na.
Cyberpunk (kiberpankas) žanras man patiko nuo pat pirmo susidūrimo su juo. Žemiau įdėjau video vienos savo mėgiamiausių YouTube'rių, kur ji ne tik paaiškina kas tas cyberpunk, bet ir nurodo, kuo šis žanras toks patrauklus tokiems žmonėms kaip aš. Žodžiu, turbūt ir knygų klube nieks per daug nenustebo, kai savo eilei pasiūliau vieną įtakingiausių (ir vieną iš pirmųjų) šio žanro knygą, pirmą iš William Gibson trilogijos "Sprawl" istoriją "Neuromancer" (ISBN 04415695995; 271p., Goodreads).
"Wintermute was a simple cube of white light, that very simplicity suggesting extreme complexity." 102p.
Case (Keisas) yra vienas tų vadinamųjų Kaubojų. Tai tam tikri žmonės, gebantys pasijungti į kibererdvę taip, kaip tai matėme tik Matricoje ar Ghost in the Shell, kur jie tampa tiesiog nepakeičiamais, visiškai naujo lygio ir tipo hakeriais. Jis nebuvo pernelyg talentingas, bet savo darbą pasiutusiai mėgo ir mylėjo. Taip, būtuoju laiku. Vieną dieną jis padarė klaidą, kurios žadėjo sau niekada nepadaryti - apvogė savo bosą. Tiksliau, nuslėpė dalį prašytos informacijos, tikėdamasis ją parduoti pats. Deja, jie tai sužinojo ir taip sudirbo jo nervų sistemą, kad vaikinui belieka sapnuoti matricą. Pasijungti jis nebegali. Ir net amžinos nakties mieste, Sprawl, giliausiame juodajame biznyje nėra žinančių, kaip jam padėti. To pasekoje Keisas žudo už pinigus ir, prireikus, informaciją išgauna jos kietojoje formoje - RAM'ais, hard'ais ir panašiai.
Vieną naktį Keisas susivokia spoksąs į savo žvaigždes, kuriose gal būt įrašytas jo likimas. Bėda ta, kad tos žvaigždės iš šalto spindinčio chromo - šurikenai (svaidomos žvaigždės). Ir gal būt jis pareiškė norą toms ant nematomo siūlo kabančioms žvaigždėms, mat viskas ėmė keistis, greitai ir bent jau dalinai - į gerą. Kažkur ten, kiber-platybėse, AI (Artificial Inteligence - dirbtinis intelektas), iš visų įmanomų kaubojų pasirinko būtent tą, sugadintą, Keisą. Kodėl? Na, tai jau labai sudėtinga ir tenka vos ne iki pat knygos galo dasikasti, iki ima kas aiškėti. Bet svarbu ne tai. Svarbu tik kad jis ar TAI, yra pasiruošęs Keisą pataisyti, kad tik šis vėl prisijungtų...
Patiko man ta idėja, kad reikia AI, tarsi kiberpasaulio vietinio gyventojo (cyberspace native), kad sutaisytų žmogaus nervų sistemą būtent ten, kur ji gali susijungti su kiberpasauliu. Patiko ir veiksmas, kuriame pasisėdėjimų buvo net per mažai, veiksmas vyko greitai ir keitėsi nuolatos. Dar labiau patiko įvykių atsiskleidimas, po lapelį, po lapelį, iki galiausiai pasiekėm centrą ir viskas nušvito. Bet. Pripažįstu, jog buvo vietų, kurių nesupratau. Buvo ir vietų, kur skaityti buvo be galo sunku. Ir vis vien, manau knyga nusipelnė stipraus 9/10, jau vien tuo paskutiniu skyriumi. Tikiuosi, kad Keisas jį (ar, vėlgi, TAI) dar sutiks.
Jei Cyberpunk žanras jums irgi naujas, rekomeduoju šį įrašą, vienos iš knygų klubo narės: P.S. I Love Books - Neuromancer. Gal padės apsispręsti ar norit skaityt, ar ieškosit ko nors kito, gal paprastesnio, ar lėtesnio.
Trečia mano perskaityta Chuck Palahniuk knyga. Ir atrodo, kuo tolyn, tuo jos tamsesnės. Kovos Klubas, lyginant su knyga "Nematomi Monstrai" (Invisible Monsters; "Kitos Knygos" 2010; ISBN 978-609-427-023-9; 229p.) buvo pasakos vaikams. Čia gi sužinojau daugiau nei norėjau, apie operacijas ir keistus seksualinius pomėgius. Baisiausia buvo ta vieta apie žandikaulio atstatymo operaciją, kur ant kaklo mėnesį ar daugiau tabaluotu gyvos odos atraižos... brr. Bet ei, buvo verta paskaityti.
Turime modelį, gražuolę merginą. Ją - pašovė ir nuplėšė žandikaulį. Turime jos brolį, neblogą vaikiną. Tėvai jį išmetė iš namų dėl jo seksualinės orientacijos, ko pasekoje jis mirė. Turime Evi, jos stambių kaulų draugę, agresyviai besiveržusią modeliauti. Nelabai jai sekės, tiesa. Ir turime jos vaikiną, policininką-detektyvą, kuris gaudė iškrypėlius apsimesdamas vienu iš jų. Visos šios istorijos - tikros, bet jau mirusios. Nei vienas iš jų nebėra tuo, kuo buvo. Visi jie - melas, pilnas nuoskaudų, nusivylimo ir neapykantos, kuri vieną dieną juos visus iš naujo sutraukia draugėn. Tik vieniems kitus atpažinti darosi vis sunkiau, tiek pokyčių, tiek operacijų, tiek traumų, vaistų, narkotikų...
Apačioje pridedu oficialų knygos aprašymą, mat nebežinau, kaip paaiškinti tai, ką perskaičiau. Sakyčiau, jog tai buvo tikrai neprastas detektyvas, toks kur viena vedė prie kito, užuominos mėtėsi, bet į akis nelindo. Buvo bjauru ir smagu! Duosiu stiprų 8/10, mat visgi įsivažiuoti buvo sunku, o kai kurių dalykų įsivaizduoti tikrai nenorėjau, bet detalūs aprašymai - brukte įbruko tai galvon.
Ji – populiari manekenė, kurios gyvenimą aukštyn kojom apverčia nelaimingas atsitikimas. Iš dėmesio nestokojančios gražuolės ji virsta negalinčia kalbėti pabaisa, kuriai ne kiekvienas turi drąsos pažvelgti į akis. Sunkiausiu metu jos gyvenime pasirodo Brendi Aleksander, super megakaralienė, laukianti lyties keitimo operacijos. Ji išmokys pabaisą, kad kuriant save iš naujo reikia ištrinti praeitį ir susikurti kai ką geriau. Ir kad išsigelbėjimas slypi ten, kur mažiausiai norėtum jo ieškoti.
Kažkada šios knygos nenusipirkau, nes ant jos nugarėlės puikavosi dvejetas, tad maniau, knyga turbūt į dvi dalis padalinta, o pirmosios tiesiog nėra, kaip kad tos Košmarų Akademijos. Tada, vienos iš blogo skaitytojų dėka sužinojau, jog tas dvejetas ten nieko nereiškia. Bet Neil Gaiman knygos "Žvaigdžių Dulkės" (Stardust; "Bonus Animus" 2008; ISBN 978-9955-754-05-3; 184p.) jau neberadau. Ir štai, kurią čia dieną, ne per seniausiai, Vagoje radau ją išparduodamą po ~9LT, tad ir pasiėmiau.
Spėju, jog daugelis jau tikrai matė filmą, tad pasakysiu iš karto - filmas man patiko labiau. Istorija prasideda dar kiek ankščiau nei gimsta Tristramas, prasideda nuo jo tėvo ir tik tada pasiekia jaunuolį, kuris beviltiškai įsimylėjęs Sienos Kaimo gražuolę Viktoriją, pasižada jai parnešti nukritusią žvaigždę, kurią jie abu matė besileidžiant kažkur už Sienos, jei tik ji sutiksianti už jo tekėti. Ji, pasišaipiusi, sutiko, manydama jog kvailas berniokas arba gaus galą už Sienos, arba pabijos išeiti. O ką, jo gal net nepraleis, juk prie plyšio sienoje visuomet stovi sargyba.
Už Sienos jis visgi patenka ir čia prasideda lyg ir knygos įdomumas, lyg ir knygos lėtumas. Nuotykiai įdomūs, negaliu skųstis, tačiau lėtoki. Daug ėjimo, kuris taip gerai neužpildytas, kaip David Gaider "Dragon Age" knygose ar net Tolkieno darbuose, bet... Medžiai - žudikai, liūtas, kuris kovėsi su vienaragiu dėl karūnos, septyni broliai, medžioję viens kitą per visą pasakų šalį vardan tėvo sosto ir Raganų Karalienės, visokie kerai, eilėraštukų magija ir keistuolis Tristramas, visuomet išalkęs ir vos ne badu mirštantis mūsų herojus, išėjęs ieškoti, greičiausia, deimanto - nukritusios žvaigždės.
Knyga prastokai suredaguota. Vertimas geras, bet vietomis akivaizdžiai susipainiota ir praleista pro akis taisant. Daug labai keistų, bet linksmų žodžių, tinkančių pagal prasmę, bet jau juokingų, nes mažai kur matomų. O ir šiaip, knyga plona ir labai lengva, su tokia tik sėdėt ir ilsėtis kur pavėsy. Duosiu tik 8/10, bet po ilgų suktų skaitymų, pasidžiaugsiu, kad tokią knygą turiu.
Nieko nežinau apie lietuvišką Mary Shelley "Frankenšteiną" (Frankenstein; "Oxford University Press" ISBN 0-19-281532-6; 223p.), o e-knyga (angliška, bent jau) mačiau jau iš anksto patiekiama be įžangos, antros įžangos, paaiškinimų, pastabų dėl teksto ir prefeiso, ką padaryti siūlau ir jums. Praleiskit VISKĄ ir pradėkit nuo pirmojo laiško, kuriuo prasideda Frankenšteino istorija, kitaip spoilo gausit tiek, kad nereiks ir filmo žiūrėt. Iki pusės knygos skaityti buvo ir sunku, ir labai nuobodu. Kaip koks "Inception" filmas: kažkoks vyrukas rašo laiškus savo sesei. Rašo apie išgelbėtą vyrą šiaurės ledynuose, prisistačiusį Frankenšteinu. Tada rašo jo pasakojimą, ir jo atpasakojamą Monstro pasakojimą. Nuobodžiausia buvo skaityti apie jo vaikystę, apie tą merginą, kurios vardą užmiršau, apie jo motinos istoriją iki jo gimimo ir taip toliau. Viso to istorijai tikrai reikėjo, bet buvo labai neįdomu. Frankenšteinas sukūrė žmogų, tobulesnį ir visu kuo pranašesnį. Prikėlė jį gyvenimui, bet jis buvo toks šlykštus pažiūrėti, kad jo kūrėjas ėmė ir dėjo į kojas. Be kalbos, be suvokimo monstras liko vienas ir turbūt tik per stebuklą prieš išeidamas sugebėjo kelnes užsimauti. Daug nuotykių, nors ir gan pasyvių, išgyveno iki vėl sutiko savo kūrėją, savo tėvą, kuris vis dar nenustojo juo bjaurėtis iš visos dušios... Knyga įdomi tik nuo antrosios pusės, bet įdomi. Ją sunku skaityti, bent jau anglišką, bet įsivažiavus ir tai susiguli. Ir visgi knygai duosiu 9/10. Kodėl? Nes Frankenšteinas yra pats bjauriausias žmogus savo rasėje, kurią taip mylėdamas siekė sunaikinti savo šlykštųjį kūrinį.
Oi, kaip ilgai savo gimtadienio, senai senai praėjusio, dovaną skaičiau. Ir pasiteisinimų neturiu, dirbau, bet ne tiek. Tikiuosi, jog tokių juodųjų skaitymo skylių dažnai nepasitaikys, būtų šaunu peršokt 60 knygų per metus limitą. Bet, grįžkim prie Yann Martel ir jo knygos "Pi Gyvenimas" (Life of Pi; "Jotema" 2003; ISBN 978-9955-13-362-9; 320p.), kurią visgi suskaičiau. Iš karto sakau, jog knyga lengvai skaitoma, pakankamai įdomi, bet lėta. Ji pasakoja apie Pi, Pisiną, kuris sukurpė didelį planą, kaip čia liautis girdėjus "pissing" - myžniaus (myžniaus ar mižniaus?) pravardę. Jo tėvai - zoologijos sodo prižiūrėtojai. Tad kas kitas galėtų vienoje valtyje išgyventi su Karališku Bengaliniu Tigru, po laivo, plukdžiusio jo šeimą ir kai kuriuos gyvūnus į Kanadą sudužimo, jei ne Pi? Valtyje nuotykių neprisigalvosi, o ir reikmės didelės - gėlas vanduo, maistas, bei viso to - tigro dalis. Pi kailį išgelbėjo tik jo pakankamos žinios, neabejoju, jog aš per tris dienas iš Nosferatu tapčiau Kotletu. O čia gi, prašom. Žvejyba manęs nedomina, žuvų neskiriu, vėžliena mane šiek tiek šiurpina, tad visus pasakojimus apie viso to rijimą - daugiau ar mažiau praskanuodavau. Buvo kur kas įdomiau skaityti apie teritorijos valtyje nustatymą, apie tigro nuotaikas, apie keistą salą, apie džiungles ir kvailą istoriją apie tigro vardą. Istorija - tarsi Mauglio ir Robinzono Kruzo lengvas kratinukas. Knyga man pusiau neutraliai patiko. Prie mėgiamiausių nedėčiau, bet jei turėčiau laiko, paskaityčiau dar kartą, ypač tais atvejais, kai galvai reikia atvėsti po kokios nors sudėtingesnės knygos. Ramia sąžine jai duosiu 7/10 ir balus atimu tik dėl to neutralumo. Istorija buvo gera, apie tigrus ne tiek jau daug man jų ir tenka, tai prisidžiaugiau, vertimas irgi malonus akiai, gražiai sutvarkyta. Ir turbūt buvo šiek tiek naudingiau nei skaityti apie Sukės vakarėlio suknelę (taip, turbūt niekada neužmiršiu visų tų apdarų, kurie man vis akis badė, kai norėjau greičiau sužinoti, tai kaip ją šį kartą žudys, kas ir dėl ko), ar kokio mirtingąją įsimylėjusio nežmogio problemas.
Kartais nesiskaito ir nors tu ką. Sėdi, žiūri į knygą ir galvoji - va, atsiversiu, vėl sakiniai painūs, vėl žodžių formos sumaišytos, vėl tempiama guma. Taip deja nutiko ir su tikrai nebloga William Peter Blatty knyga "Šetono Išvarymas" (yra kitas leidimas, pavadintas tiksliau "Egzorcistas", bet kiek žiūrėjau, tai turinys nė kiek nesiskiria) (The Exorcist; "Žaltvykstė" 1994; ISBN 9986-06-009-5; 351p.), kuri jau seniai sąraše gulėjo. Šiemet gi, viliuosi prie siaubų ir baubų dar ir sąrašą tą sutrumpint. Kol kas nesiseka.
Kas matė filmus, turbūt žino apie ką ši knyga. Aš to pirmo nemačiau, tad man čia buvo visiškai nauja (mačiau tik The Beginning). Gal todėl ir atrodė, kad guma tempiama. Apsėstą mergaitę, kurios vardas man buvo per sukus įsiminti, tampo po gydytojus. Kai gydytojai nieko neranda - tempia pas psichiatrus ir psichologus. Tada gi kviečiasi kunigus ir dar juos kaltina, kad neskuba padėti. Mergaitė tuo tarpu pamažėle miršta, demonas neleidžia jai miegoti, motina vis pumpuoja jai raminamuosius, išsekimas auga, grėsmė jog širdis atsisakys toliau dirbti - didėja.
Tėvas Karas nori patikėti, jog tai demonas, tačiau baimė suklysti per stipri. Jis privalo patikrinti viską, kiekvieną mažmožį, ir dovanokit, kad man užkliuvo, jog čia vis peršama idėja, jog susitelkęs žmogus gali judinti daiktus ir skaityti mintis. Anyways, bandymas po bandymo. Vieni pasiteisina - demonas yra. Kiti ne - mergaitė tiesiog pakvaišo, isterija ar dar kas. Kita vertus, gal būt tai pats demonas, sėjantis abejones?
Knyga nebloga, bet mane gerokai nuvargino tas lėtas šliaužimas pirmyn. Pabaiga labai gera, nors toji motina su dukra pasirodė tikrai nemalonios, bent jau motina. Atrodė lyg kunigų auka būtų likusi neįvertinta. Bet, knygai duosiu 7/10, šiaip ar taip, paskaityti buvo verta. Gal tik reikėjo imtis originalo, mat čia tekstas keistai sudėliotas.
Sunku buvo bibliotekoj man Drakulos knygas susimedžioti, bet galiausiai gavau ir Robert Lory knygą "Atgijęs Drakula" (Dracula Returns; "Europa" 1993; ISBN 9986-436-02-8; 109p.). Prasto formato, redagavimo ir vertimo stiliaus knyga, bet istorija vis vien neprasta.
Kažin koks profesorius "Ksanderis" (invalido vežimėlyje, su telekinetėmis galiomis) sugebėjo pažaboti Kunigaikštį Drakulą. Tam pasitelkė įtaisą su smaigaliu kuolo, kuriuo anas buvo nugalėtas. Nereikia būt Šerloku, jog nuspėtum - Drakula dėl to nėra itin patenkintas (juoba, kad jo veiksmus kontroliuoja tas profesorius, o ne žavi moteriškė Integra). Tad atsiradus galimybei ką nors pakeisti, jis tuoj pat jos griebiasi...
Į jų bendrą buveinę atvyksta profesoriaus dukterėčia ir puola prašyti išlaisvinti jos draugą iš kalėjimo. Ji prisiekinėja - jis nekaltas. Bet to įrodymų nėra, tad Drakula pasiūlo profesoriui žaidimą - įrodykit, kad vaikinas nekaltas, ir aš gražiai elgsiuos pusmetį. Neįrodysit... Na, tada jau ir pakalbėsim.
Jei ne bjaurus teksto formatas, tai knyga būtų buvusi tikrai šauni, paprasta ir pakankamai įdomi, kad susiskaitytų vienu prisėdimu. Bet reikalą man gadino krūva neteisingų žodžių formų, kurios keitė net sakinio reikšmes ir vietomis tekstą darė nesuprantamą be konteksto nagrinėjimo. Tiems, kas galit ir norit, siūlau verčiau imti anglišką originalą. O istorijai tai duosiu 8/10, visgi man patiko.
Negaliu žodžiais apsakyti kokie keisti man Haruki Murakami kūriniai, tos istorijos. Štai ir dabar, pasiėmiau pirmąją "1Q84" ("Baltos Lankos" 2011; ISBN 978-9955-23-428-9 (pirma); ISBN 978-9955-23-429-6 (bendras); 394p.) dalį ir ji man tiesiog galvoj nesutelpa, su visais tais šuoliais, tema ir svarbiausia - herojais, detalėmis apie juos.
1Q84 yra metai su klaustuku. Tai TIE metai, bet nežinia ar tikrai TA vieta. Nežinomuoju paverčiamas laikas, mat būtent jis atrodo yra tas veiksnys, kuris ėmė koreguoti aplinką. Viskas prasideda gan nekaltai, kasdieniškai, taip, kaip ir turėjo eitis. Taksi įstrigo kamštyje, o jame - viena iš mūsų herojų, tuoj pavėluosianti į, atrodytų, nekaltą darbo susitikimą. Taksistas jai pasiūlo išeitį, neįprastą nei jai, nei šiaip kam, ir įspėja, perfrazuojant, kad kai išlipi iš savo "normų" - įlipi į kažkokias kitas. Kitas herojus, tuo tarpu, susipažįsta su disleksike (ar dislektike?) septyniolikamete, parašiusia įspūdingą pasakojimą. Mergina sunkiai net kalba, tačiau kažkaip sugebėjo pasprukti iš itin uždaros religinės bendruomenės ir teigia, kad jos pasakojimas - gryna tiesa. Ir kad kai kas dėl to pasakojimo paviešinimo - supyks.
Pirmą sykį atkreipiau dėmesį į visas tas žmogiškas detales aplink. Būtent jų dėka tekstas toks sodrus, net jei atrodo perdėtai užtęstas. Ir nors istorija mane tik pusiau sužavėjo, bet duosiu jai 7/10, stiprų tokį, žinot...
Antra mano skaityta Koji Suzuki knyga ir ši lygiai taip pat suglamžyta ir sudraskyta, kaip ir ana. Sakytum "Tamsus Vanduo" (Dark Water; "Obuolys" 2005; ISBN 9955-9725-5-6; 216p.) kažką nejuokais kažkuo išgąsdino. Pasakojimų šioje knygoje gan daug, ko kažkaip nepastebėjau, kai ją ėmiau. Bet, nors iš pradžių maniau, jog pasakosiu apie kiekvieną atskirai, knygos gale supratau jog bus geriau, jei aprėpsiu ją visą iš karto.
Knygos prologas ir epilogas pasakojami iš tos pačios, senyvos moters, Kajo, aplinkos. Ji gyvendama, jei nesuklydau, prie jūros, laukia mokyklinių (ar gal darželinių) atostogų, kai pas ją atvyks jos mažoji anūkė. Tada juodvi kartu vaikštinės pakrante ir mergaitė iš močiutės kaulys baisių istorijų apie ant kranto išmestus daiktus. Kaip supratau, tai tarp prologo ir epilogo esančios septynios istorijos ir yra jos papasakotos. Tik, bent jau ne visos jos - išgalvotos. Visas jas sieja vienas elementas - vanduo.
Vienos istorijos baisesnės, kitos gal kiek nuobodokos, trečios nebaisios, bet įdomios. Duosiu 9/10, mat bendrai imant buvo tikrai neblogas skaitalas.
Per daug iš Haruki Murakami niekad nesitikiu, mat jis ne kiekvienam, o ir jo stilių bei žanrą yra pernelyg sunku mano smegeninei apibrėžti. Tiesiog imi, skaitai ir lauki - na, tai kas gi bus? "Mylimoji Sputnik" (Sputoniku No Koibito; Sputnik Sweetheart; "Baltos Lankos" 2008; ISBN 978-9955-23-194-3; 206p.) štai, vėl nustebino.
Istoriją pasakoja mokytojas, kurio vardą deja pamiršau, bet jis buvo iš K raidės. O pati istorija yra apie jo mylimą draugę Sumirę, kuri nori būti rašytoja, bet kas nors vis kiša jai koją ir jai niekaip nepavyksta sulipdyti vientiso teksto apie kažką, o ne šiaip apie bet ką. Galiausiai, kadangi bėda po vieną nevaikšto, ar kaip ten sakoma, ji dar ir įsimyli. Ištekėjusią moterį. Septyniolika metų vyresnę už ją. Su tokia baisia paslaptimi, jog savo baltutėlius, kažkada per vieną naktį pražilusius plaukus iki šiol dažo juodai ir nekalba apie tai, kas įvyko. Su ja susipažinusi Sumirė iš vis praranda gebėjimą rašyti, tad įsidarbina pas tą moterį, kurią vadina Miū, sekretore. Viskas einasi itin sklandžiai, K sulaukia mažiau skambučių viduryj nakties, kai Sumirei kyla koks filosofinis klausimas ir ji, skirtingomis kojinėmis bei per dideliu švarku, pėdina link taksofono, kad jam paskambintų, mat neturi nė telefono. Tačiau vieną dieną nutinka kažkas Murakamiškai Fantastiško ir Sumirė išnyksta kaip dūmas...
Knyga labai nebloga, o pabaiga - puiki. Mėgstu kai knygos baigiasi suprantamai ir, pageidautina, ne tragiškai. Duosiu knygai 8/10, bet turbūt kodėl nepaaiškinsiu. Murakamio išreikšt žodžiais neišeina. (tai jau antras kartas, kai apibūdinant knygą pasinaudoju tekste buvusiu epizodu, cha!)
Būna man, kad tarp savo "perskaityti" knygų randu tokias, kurias užsirašiau nes kažkur kažką girdėjau, viršelis pasirodė matytas ir panašiai. Tokia yra ir Sylwia Chutnik knyga "Kišeninis Moterų Atlasas" (Kieszonkowy Atlas Kobiet; "Kitos Knygos" 2011; ISBN 978-609-427-042-0; 232p.), kurią per kažin kokį išpardavimą kažkur prigriebiau. Nes viršelis pasirodė pasiutusiai matytas...
Jei knygą pervadintumėm "Kišeninis Žmogaus Atlasas" - ji man būtų kiek suprantamesnė. Žinoma, visos herojės - moterys, Marijos (net ir tas homoseksualus vyras - Marijonas), tad pabaigoje jau buvo aišku kas ir kaip. Ir šiaip jau, pabaigoje TIKRAI buvo aišku kas ir kaip, mat iš pradžių, gal per pusę knygos, man plaukai šiaušės iš siaubo - kas čia po galais vyksta, beprotybė, kaip žiauru ir klaikiai siaubinga! Tai viena iš tų knygų, kur siužetas persmelktas nebyliu noru rėkt, šaukt ir draskytis. Net Salingerio "Rugiuose Prie Bedugnės" prisiminiau, tą sakinį, kaip ten... Kad herojus mielai apsimestų kurčnebyliu ir norint jo ko nors paklausti - reikėtų parašyti raštelį, o jis turėtų į jį atrašyti ir galiausiai visiems taip nusibostų, jog tiesiog liautųsi su juo bendravę. Čia - kažkas tokio. Kiekviena iš moteriškių - priversta tylėti. Mat net jei prabiltų - visuomenei labai, labai nusispjaut. Pirmoji istorija - sunaikinta asmenybė, gili duobė į kurią įtraukė pirmąją Mariją. Antroji istorija - žmonių abejingumas ir pasibjaurėjimas. Trečioji - žiaurus smalsumas. Ketvirtoji - tam tikras proveržis ir gal net kova. Tik su ta paskutine istorija susivokiau ką perskaičiau ir tai buvo vienintelis dalykas, išgelbėjęs šią knygą nuo atsikratymo.
Turbūt nepaaiškinau apie ką ji, ar ne? Knyga - ne kiekvienam. Bjauroka, žiauroka ir kai kuriais atžvilgiais - sudėtinga. Bet man visai patiko, jei ignoruosim tą ir aną, tai galiu duot visą 9/10. Salingeris man patiko.
Oskaras Vaildas, ar Oscar Wilde, kaip kam patogiau, turbūt vienintelis toks, sugebantis parašyti knygos apimties laišką "De Profundis" ("Charibdė" 2007; ISBN 978-9955-739-005; 141p.), tarsi nedidelę išpažintį prieš pradedant naują gyvenimą. Ir tam pačiam "tu sugriovei man gyvenimą, bet aš tavęs nekaltinu" dar ir paskirti pasimatymą, kuris viliuosi buvo paskutinis, mat asmuo kuriam šis "laiškas" buvo skirtas - nejuokais pykdo, jei tik ką skaitėme - tiesa.
Kai ir mano kantrybės taurės persipildo, aš irgi puolu rašyti ilgų, piktų laiškų (ne tokių ilgų), bet jie paprastai amžiams lieka paslėpti nuo dienos šviesos, mat jei kažko negaliu pasakyti į akis - tuomet nemanau, jog verta apie tai pranešti laišku. Bet čia jau neįtikėtina buvo. Skaityti ne itin lengva, mat tai vienas didelis skyrius, be jokio stabtelėjimo, todėl kai pasiseka ir puslapis užsibaigia tašku - siūlau padaryti mažytę pertraukėlę, tuomet bent jau aiškiau pastebėsit, kaip subtiliai mūsų mylimas Wilde savo kankinimąsi sulygino su Jėzaus ir dar po to, kai praktiškai ateistu apsiskelbė (neturiu nieko prieš jokius religinius požiūrius, tol kol jų man nebruka. Tiki - gerai. Netiki - gerai. Kuo tiki - man nelabai rūpi...), arba, kaip ten buvo, netikinčiu broliu? Žodžiu, jis tiki tuo ką mato, Dievo nemato, vadinasi - abejoja jo egzistencija. O tada atpasakoja Jėzaus gyvenimo detales, kurios jį pateisina, išaukština nuodėminguosius, mat jie turi kur tobulėti ir panašiai. Wilde tikrai įdomi persona ir ši jo mini-autobiografija tikrai praturtina žinias tokių kaip aš, kuriems seniai mirę skandalingi autoriai kažkuo prie širdies (šiais laikais skandalai - neįdomūs), taip pat. Nupasakoja jis čia kaip ir kodėl jis žlugo, kaip liko be skatiko, be vaikų, be žmonos, be tam tikros saujelės draugų, šlovės ir taip toliau. Teigia, kad net ir tai jo nepalauš. Paskaičius gal ir aiškiau, kodėl jo paminklas gadinamas lūpdažiais pariebintais bučiniais, mat vilties jo "tik nuo dugno galima atsispirti ir vėl kilti" (kaip "Kovos Klubas") tikrai suteikia.
Skaitinys išverstas gerai, tik mano supratimu redaktoriai galėjo dar šiek tiek padirbėti, mat labai nedaug trūksta iki idealumo. Kai kurie sakiniai tokie tarsi neišbaigti, be reikalo painūs, bet jų nedaug, ir galų gale, jie vis vien suprantami. O. Wilde - žavus, keistas ir gal šiek tiek komiškai tragiškas asmuo. Ir nors tokios knygos turbūt nereikėtų vertinti, bet jei imti kaip paprastą skaitalą, duočiau tvirtą 8/10, kas reikštų - laiko nesugaišom, net jei prie mėgiamiausių nepridėsim.
Minėjau ar ne, kad Konfederacijos žudikai, tai – assassin‘s?
T.y. Asasinai? Na, nesvarbu. Štai ir baigiau Jack L. Chalker Vardeno Deimanto
keturias knygas, t.y. paskutinę iš jų – „Medūzą“ (Medusa; „Eridanas“ 1997; ISBN
9986-36-024-2; 207p.) ir dėka pradėtos kitos knygos – pamiršau jau vakar įdėti
šitą... na... Kas čia, ne apžvalga, net nežinau kas. Apie knygą tad...
Pagaliau paįvairino
mums salotas. Nelabai gardžiais prieskoniais, nes mano supratimu ši agento
kopija buvo pati šauniausia savo paprastumu ir žmogiškumu, tad nereikėjo taip
žiauriai, bet bent jau paįvairino. Šis agento kūnas priklausė keturiolikmečiui, azijietiškų bruožų vaikinui, kuris keršydamas už sužlugdytą tėvą, kuris rods
nusižudė, sugebėjo ne tik prieiti prie tų itin svarbių asmenų, bet dar gi
prisinešti tokį prieštvaninį ginklą kaip durklas, kuriuo ir nuplovė suteptą
garbę. Tik įtakingos likusios šeimos dėka Konfederacija pasitenkino jo
ištrėmimu į Vardeno Deimantą, mat tokia geniali galva – pernelyg pavojinga, kad
liktų laisvėje, gyva, netgi su psichologiniu perprogravimu, taip dažnai taikomu
plastikinėje visuomenėje.
Medūza – atšiauri,
šalta planeta, kurioje beveik nėra nusikalstamumo, žmonės klusnūs ir visiški
avinai, kuriuos reik pastumt, kad suprastų – ei, reikia eiti. To pasiekta
įtaisius MST ar kaip ten, t.y. – jus stebi dieną naktį, ištarsit ne tokį žodį,
žengsit žingsnį ne ten – džiaukitės, jei jus tik įspės. Kiti gi dingsta ir tuo
viskas baigiasi. Vardeno Organizmai čia žmones padarė tikrais chameleonais, tad
dar viena atšiaurumo įdomybė – savitas identiteto praradimas. Jei šeimoje su,
tarkim, keturiomis moterimis ir dviem vyrais, staiga tampi trečiu vyru –
greičiausia po kurio laiko virsi moterimi. Greičiausia dar ir nelabai
išvaizdžia moterimi. Bet ei, gera žinia ta, kad tavo skrandis mielai suvirškins
net medieną. Mat Medūzoje svarbiausia – išgyventi. Palikuoniai, pilnas baltymų
pilvas ir organizmo prisitaikymas prie oro sąlygų, štai ko reikia, ir
Organizmai padarys viską, kad būtent taip ir nutiktų.
Pagaliau
išsiaiškiname, tad kas gi tie didieji Ateiviai, kas iš tiesų yra tie Vardeno
Organizmai ir kas iš tiesų juos sukūrė. Jei gerai supratau, tai viskas nuėjo
velniop, bet buvo tikrai įdomu, bent jau į galą, ypač jei užblokuoji galvoje tą
vietą apie tai, kas nutiko ketvirtajai Agento kopijai. Tad knygai štai, galiu
duoti 8/10 ir dėt į šalį. Verta buvo perskaityt, net jei pradžioje sunkiai
įsivažiavau.
Dabar, kai jau atidaviau lietuvišką Suzanne Collins „Bado Žaidynių“ (The
Hunger Games; „Scholastic“ 2008; ISBN 978-1407-13207-5; 454p.) knygą, galiu papasakot
įspūdžius apie savo anglišką versiją.
„District Twelve. Where you can
starve to death in safety.“ 7p.
Knyga siūbuoja nuo – oho, super –
iki – numirsiu jei reikės dar lapą šito šlamšto perskaityt. Bendram kontekste
autorės žodis kodėl ir kaip gimė šios knygos man padarė didžiausią įspūdį ir
būtent dėl idėjos už Bado Žaidynių šios knygos nedrįsiu supeikti.
Pradžioje viskas kaip ir neblogai.
Sužinome, kad Šiaurės Amerika „dabar“ padalinta į apygardas su sostine, kurią
taip gudriai ir vadina – Panemo Sostine. Kažkada apygardų buvo trylika, bet
sukilimo metu ji buvo absoliučiai sunaikinta, žmonės, moterys, vaikai, vyrai –
išžudyti be gailesčio. Ir kad kitos apygardos nesugalvotų, jog būtų smagu kelti
maištą, revoliuciją – kas met rengiamos Bado Žaidynės, kai iš kiekvienos
apygardos paimama po vieną vaikiną ir po vieną merginą, kad iki mirties kautųsi
arenoje pergalės ir gerovės vardan. Nugalėtojas gauna viską – naujus namus,
maistą, jo apygarda irgi aprūpinama. Bet esmė – nuolatos tiems žmonėms priminti
– jūs galite būti sunaikinti, bet kada, tad darykit ką darot, badaukit, mirkit,
dirbkit ir visa tai – su plačia šypsena ir dėkingumu Sostinei.
Pagrindinė herojė – Katniss (lietuviškai
– Ketnė, nors mano supratimu tada jau Ketnisė labiau tiktų, pabrėžtinai dvi s
raidės, o mums vis vien nerūpi, ar ne?)
- sunkaus gyvenimo užgrūdinta šiemet turėjo visą saują lapelių su savo
vardu, tad rizika buvo nemaža. O jos jaunoji sesutė – vos vieną prieš visas
apygardos merginas. Ir lai šansai būna jums palankūs...
Patiko man jos draugai, tarkim
Geilas, visai šaunus, paprastas vaikinas. Ir ta mergina, jų apygardos mero
dukra. O štai pati Ketnė sugebėjo daug ir gražiai erzinti su tuo – gal myliu,
nežinau, turbūt ne, bet gal... To buvo tiek daug, kad jau net pro akis
praleist, kaip kad Sukės skudurų kiekio ir tipo, praleist nebegalėjau. Ir tai
buvo labiausiai man šią knygą nusmukinusi dalis. Visai kitas lygis, tiek aš
nepakeliu, juoba iš tokios nuolat piktos ir užsispyrusios merginos. Atskirai dar
būtų nieko, bet kartu – jaučiaus kaip tarp dviejų stumiančių magnetų.
Na, bet tarkim ta svarbesnė knygos
dalis, apie kovą, revoliucijos kibirkštį, proto jėgą prieš fizinę – visa tai
buvo šaunu. Kai kovoja tokio amžiaus žmonės, negali nesusimąstyti ko vardan,
kuo motyvuoti jie stengiasi išlikti gyvi ir kaip teisinga jiems visa tai
atrodo.
Tad su gaida „tikėkimės, ateitis
mums nusimato ne tokia baisi“, duosiu knygai 6/10. Ji gera, tikrai, daug naujų
įdomių dalykų ir taip toliau. Bet su dviem vienos merginos mylimais vaikinais gal
jau baikim...
