sci-fi | J.S. Morin "Wayward Saint" | 1

Autorius: J.S. Morin
Pavadinimas: Wayward Saint
Serija: Black Ocean: Mercy for Hire 1
Žanras: Fantastika, Mokslinė Fantastika
Psl.: 175
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Žinot, kaip man vis patinka pasigriebt kokią random knygą? Ir žinot, kaip dažnai jos būna labai geros, o kartais net ir tampa mano mylimiausiom? Tai va, čia ne viena iš tų. Mokslinė fantastika su šlakeliu fantastikos ir be galo nuvalkiota istorija.

Apie Knygą: Esper yra labai bloga galvų medžiotoja. Po baisios vaikystės ji baigė burtininkų kursus kažkokiam lyg ir vienuolyne, ir nusprendė, jog nori šiam gyvenime padėti žmonėms. Dabartinis jos darbas yra rasti merginą, pabėgusią iš namų. Ją pasamdė jos, kaip tada atrodė, širdgėlos draskoma motina. Bet panelę medžioja ir jos tėtušis, pagarsėjęs gangsteris... Tad Esper be per didelių skrupulų, skubos sumetimais, tai šen tai ten vis pasukioja realybę. Mat merginą pasirodo ne taip ir lengva sugauti, o sugautą - išlaikyti vienoje vietoje. Ji nenori grįžti nei pas vieną iš tėvų ir Esper jau ima aiškėti kodėl. Nė vienas jų nėra šventas. Ką jau ten šventas, čia jau visas pasirinkimas tarp didesnio ir mažesnio blogio, viliantis, jog pataikysi ant to kur mažesnis...

Mano Nuomonė: Plastinės operacijos yra absoliuti norma. Kiekviena motina pavydi ir nekenčia savo dukros, bei nori būti gražesnė, bei seksualesnė už ją. Seksas yra didelė varomoji jėga moterų gyvenime, nepaisant to ar jos to nori, ar ne. Laimei, paties sekso knygose nėra. Sakau laimei, nes iš to ko čia prisiskaičiau, tai nenoriu apie tai skaityti. Tada gi, visi herojai, be išimties, stokoja asmenybės. Padaryti tarsi pagal šabloną, tas geras, tas blogas, nuo scenarijaus niekas niekur nenukrypsta. O ir tas scenarijus labai jau nuvalkiotas. Vienintelis man tikrai patikęs dalykas buvo pats istorijos konceptas. Manau jog autorius turi potencialo, tereikia laiko ir, gal būt, geresnio redaguotojo.

Ne mano arbatos puodelis. Bet knyga trumpa, labai lengvai parašyta, tai susiskaitė, kaip susižiūrėtų koks nors mokslinės fantastikos multikas, be jokios bereikalingos informacijos. Duodu 3 iš 5, ir gal netgi paskaitysiu daugiau.

K.J. Charles "Spectred Isle" | Green Men 1

Autorius: K.J. Charles
Pavadinimas: Spectred Isle
Serija: Green Men 1
Žanrai: LGBT, Paranormalu
Psl.: 271p
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Teko kiek luktelėti iki pavyko prisikasti iki vienos naujausių K.J. Charles knygų - "Spectred Isle". Bet laukti tikrai buvo verta. Viena geresnių skaitytų paranormalių fantastikos knygų, su tikrai labai šiurpiais epizodais.

Apie knygą: Po nelemto įvykio armijoje, po kurio Saul teko ją gėdingai palikti, jis džiaugiasi turįs bet kokį darbą. Net jei dirbti tenka kiek pakvaišusiam turčiui, kurio gyvenimo tikslas, atrodo, yra rasti tikrų magijos įrodymų. To pasekoje jis nagrinėja visokias senas knygas, kurias teigia, jam atsiuntė anonimai, žemėlapius ir taip toliau. Kartais į atrastas vietas keliauja pats, tempiasi kartu Saul, kitais kartais ten siunčia tik Saul, o pats ramiai laukia rezultatų Londone. Toks buvo tas lemtingas kartas, kai Saul sudvejojo savo įsitikinimu, jog tokio dalyko, kaip magija - nėra. Matot, paprastai bosas jį siunčia į galai žino, kokius griuvėsius, miško gabaliukus, kur stūkso, koks nors pavienis akmuo. Bet šį kart, vos Saul išvydo tą didingą, neįmanomai didelį ąžuolą, jis žinojo esąs reikiamoje vietoje. O štai jo netikėjimą sudrebino tas faktas, jog ąžuolas tiesiog jo akyse užsiliepsnojo ir buvo prarytas ugnies. Gyvas medis degė taip, kaip joks gyvas medis degti neturėtų. Tai, žinoma, pritraukė stebėtojų. Tame tarpe ir Randolph Glyde, paskutinį senos ir gerbiamos okultistų šeimos atstovą. Taip prasidėjo visa virtinė nuotykių, kuriuose Saul vis sutikdavo Randolph. Iš pradžių, tai gal ir buvo galima nuleisti irzuliu ar juokais, bet kai Saul jį išvydo Kameloto Griovio saloje, tokioje nuošalioje, jog galai žino, ar kas apie ją iš gyvųjų dar žinojo, jau tikrai nebebuvo juokinga. Net ir pačiam Glyde, kurio atsakomybė yra saugoti tą salą ir joje esantį šulinį. Sala - bet ko neįsileidžia, bet štai, prieš jį stovi prašalaitis, kurį jis jau įtaria įsivėlus į kažką blogo...

Mano nuomonė: Herojai buvo parašyti, kaip tik man. Saul - įdomus ir stiprus žmogus, su stipriu atsakomybės jausmu. O Glyde - atrodo yra maištininkų vedlys. T.y. nuo šešėlių ministerijos jis globoja ir saugo visus tokius, kaip ir jis: okultistus, kurie nebenori dėtis prie tokio šlykštaus darbo, niokojančio tą ir taip suplonėjusį ir skylėtą šydą tarp šio ir Ano pasaulių. Buvo labai linksma skaityti, kaip Saul ir Randolph vis susidurdavo. Skaitai ir vieta, laikas, bei veiksmas, tokie neįtikėtini, jog tikrai nieko nesitiki, o čia tik bum ir žiūrėk jau, kitas ateina. Tik, kaip jau atrodo minėjau, buvo tikrai šiurpių vietų, kur gailėjausi, kam skaitau šitą knygą vidury nakties. Iš pelkių ir griuvėsių lindo pikti padarai, ir, kaip kokioj Metro 2033 knygoj, tamsoj tūnojo galai žino kas.

Knyga tikrai gera, įdomi, su labai puikiai parašytais herojais. Buvo vietų, kur atrodo paliko mums atvirą siūlą ir nepanašu, jog kas nors tą jo galą prie ko nors pririš. Bet bendro knygos vaizdo man tai nesugadino. 5/5, o dabar dar ilgai ir nuobodžiai lauksim antros, mat autorė rašo ne tai, ką turėjo rašyt. (aišku, dėl to nepyksim)

Jordan L. Hawk "Threshold" | Whyborne & Griffin

Patiko man pirma knyga Jordan L. Hawke serijoje Whyborne & Griffin, tad pasiėmiau paskaityti ir antrą, "Threshold" (Slenkstis; Whyborne & Griffin 2; ISBN 0988564971; 249p.; Goodreads). Ši man patiko jau nebe taip labai, net netikėti įvykiai ir tie visi Lovecraftiniai padarai - puikiai suėjo.

Whyborno tėvui jaunėlis sūnus per daug niekad nerūpėjo. Dar mažiau nuo tada, kai tas atsisakė eiti tėvo parinktu keliu. Reikalai tarp jų šiek tiek pasitaisė, kai jaunėlis užsitarnavo naujos pagarbos parodydamas neįtikėtinas žinias ir narsą kovoje prieš monstrus iš kitos dimensijos. Bet net ir po to lengvo apsitaikymo, Whybornas įtariai žiūri į staigų tėvo norą pasamdyti jo mylimąjį, Grifiną, ištirti kas per antgamtiški dalykai vyksta vienoje iš jo anglių kasyklų.

Kasikai girdi vibraciją, dūzgesį, kai kurie net - aiškius su jais kalbančius balsus tame išskiria, žadančius turtingas anglies gijas. Žmonės dingsta, žūva keisčiausių įgriuvų metu, o išgyvenę grįžta pasikeitę, kitokie, nesavi. Vienas kitas toks siūlo galas veda į kasinėjimus, vykusius urvų sistemoje, kuriuose lyg ir nieko labai keisto nebuvo rasta. Iki po Whybornu įlūžo grindys ir jis pateko į naują, žemesnį lygį. Čia sienos apipaišytos keistais piešiniais, vaizduojančiais baisius padarus, valdančius žmones, o tamsoje - kažkas krebžda, šnibžda.

SPOILERIS: nemėgstu, kai susidūrus lengvai fantastikai su lengva moksline fantastika išgaunama tema yra ateiviai prieš kaubojus. SPOILERIS BAIGIASI. Knyga lengvai skaitėsi, bet ta meilės seilės dalis, kur "bet aš maniau, todėl padariau, ką padariau, nes galvojau" labai jau rakštis buvo. Nes puikiai žinai, kaip skaitytojas, jog jie turės viską išsiaiškinti, tai tas gumos tempimas - siutina. Šiai knygai duosiu tik 3/5, bet skaitysiu toliau, nes įvykiai buvo netikėti, o viliuosi, jog dar pasirodys ir praeitoje knygoje buvę blogiukai, tad vilties tikrai yra.

Laini Taylor - Days of Blood & Starlight | Kaulų ir Dūmų Duktė 2

Žodžiu, buvo taip. Visai patiko man ta pirma Laini Taylor knyga šioj serijoj, tai galvoju reik ir antrą paskaityti, nors į galą ir per nervus jau ėjo. Ogi nėra antros. Turim tik pirmą. Ir nepasakytum, kad šviežiai išleista, tiesiog, atrodo, tai tapo viena iš tų serijų, kurių niekas nesivargino išversti iki galo. Ką gi, pasiėmiau paskaityti angliškai, "Days of Blood & Starlight" (Kraujo iš Žvaigždžių Šviesos Dienos; Daughter of Smoke & Bone; ISBN 0316133973; 517p.; Goodreads) ir deja, kokia buvo anos pabaiga, tokia ši - visa knyga. Su visais tais "aš pamaniau, kad tu manai, todėl elgiausi, kaip elgiausi", kurių taip labai nekenčiu ir laiko tampymu pildant bereikalingus puslapius, kai veikėjai net iš to paties kambario neišeina dienų dienas.

Karou prisiminė savo praeitį. Praeitį, ar praėjusį gyvenimą, nežinau, kaip tai pavadinti, nes tas gyvenimas baigėsi jai netekus galvos, tikrąja to žodžio prasme. Už išdavystę jai galvą nukirto galingas karvedys, už kurio ji turėjo tekėti, ar bent jau būti jam pora, vadinamas Baltuoju Vilku. Jos poelgį, jos meilę bjauriam angelui, mirtinam jų rasės priešui, jis priėmė asmeniškai. Juk ji iškeitė jį, lygių neturintį Baltąjį Vilką, į niekingą angelą Akivą. Karou vardas buvo sumaišytas su purvais. Ji mirė išdavike, savo paslaptis atidavusia priešui. Niekingiau nė būti negali.

Tačiau Brimstonui tai nesutrukdė išgelbėti jos sielą. Jo supratimu, Karou sugebėjimas mylėti mirtiną priešą buvo daugiau viltis, nei išdavystė. Jis jai sukūrė kūną, tiek žmogišką, kiek galima, paleido į pasaulį, o prisiminimus apie tai, kas įvyko, paslėpė kaule, kurį pareigingai visuomet turėjo su savimi. Čia lengviausia paaiškinti kas nutiko pačios Karou žodžiais: Įsivaizduokite Romeo ir Džiulietą. Įsivaizduokite, jog Romeo, pabudęs ir pamanęs, jog Džiulieta mirusi, nusprendė ne iš tiesų nusižudyti ir pats, bet verčiau išgalabyti jos šeimą ir pavergti tuos, kurių nužudyti nevertėjo. To pasekoje, pabudusi Džiulieta, Karou, nebegali Akivai atleisti. Vietoje to, seni priešai tampa draugais ir ji imasi padėti Baltajam Vilkui formuoti naują armiją, kuri stos į kovą su Serafimais ir visa Angelų tauta.

Istorija tikrai labai ištempta. Per daug lakstymo pirmyn ir atgal, ir tik prie pat pabaigos tas ciklas buvo sulaužytas ir istorija pajudėjo į priekį. Veikėjai - lėkštoki, trūko to kažko, kas padarytų juos tikrais, gyvais asmenimis. Čia jie greičiau veikė, kad pastūmėtų Karou istoriją, laiku paklaustu reikiamo klausimo, laiku sukritikuotų. Negaliu duoti daugiau nei 3/5, ir net nežinau, ar noriu skaityti sekančią knygą. Jei ir ta bus tokia pat neįdomi...

Pertrauka - Raganius | Likimo Kalavijas

Apsakyt negaliu, kaip džiaugiuosi, kad perleidinėja Raganių. Nors visada būsiu dėkingas tiek Dagonui, už tą pirmą leidimą, tiek Eridanui, už visą seriją, ir dar daugybę nuostabių knygų, bet ačiū ir Almai Literai. Patinka man šitas knygų formatas, patinka man šiti viršeliai.

<3 

Neven Iliev - Morningwood: Everybody Loves Large Chests

Jei po ranka pasimaišo komiška knyga - ranka pasiima tą komišką knygą. Mėgstu juokingas knygas. Ir mėgstu video žaidimus, tad Neven Iliev knyga "Morningwood: Everybody Loves Large Chests" (ASIN B076NSQ6JT; 252p.; Goodreads) buvo viena iš tų rastų ir iš kart pradėtų skaityti.

Viskas prasidėjo taip nekaltai, kaip ir galima tikėtis. Herojus žygiavo per žemo lygio požemį, tikėdamasis rasti kokių ne per daug pavojingų monstrų, kad įgautų daugiau patirties juos žudydamas, ir galėtų palikti šį lygį, iškeliauti į geresnį, didesnį, kur ir trofėjai, ir lobiai - geresni. Jo noras beveik išsipildė, kai viename iš koridorių, galutinai pasiklydęs, rado skrynią. Ei, na, jei jau ne monstras, tai gal bent koks nors ten esantis šlamštas bus jam tinkamas, ar ne? Skrynia kantriai laukė jo prieinant ir kai herojus pagaliau pasilenkė jos atidaryti... Jį suėdė. Mat skrynia buvo mimikas. Jau gerokai išalkęs, bet labai kantrus mimikas, kurio prigimtis lėmė atrodyti, kaip žemo lygio skryniai.

Užvalgęs mimikas vėl susigūžė, pasiruošęs sėdėti toliau ir laukti kito praeinančio mulkio. Bet kažkokia nerišli mintis sukirbėjo jo apytuštėje galvoje, kai suprato, jog aplink - kraujas, ginklai. Tai yra, kad ir kaip ramiai jis sėdės, jo aplinka jau kiek įtartina, kas gali nubaidyti sekantį potencialų užkandį. Toks logiškas sprendimas apsitvarkyti ir pradėjo toliau sekusius įvykius, pasikeltus lygius, naujus sugebėjimus ir netgi labai skanią naują kompanionę, kurią mimikas, mažų mažiausiai, bet kada gali suėsti ir vėl išsikviesti.

Knyga labai smagi. Pradžioje nė negali tikėtis, jog pasakojimas bus ne apie herojų, kuris išėjo ten daryti kažkokių kvestų, o apie mob'ą - agresyvų monstrą, kuris įgauną sąmonę ir gebėjimą protauti, ir nusprendžia, kad maistas per ilgai eina iki jo, tad lengviau bus nueiti iki maisto. Ir parašyta knyga labai linksmai, tad tikrai galiu duoti visus 10/10, buvo labai smagu. Beje, tik įspėsiu, gal iš viršelio neaišku, knyga - ne vaikams. Ir žarnos laksto, ir kraujas taškos ir... kitokie dalykai vyksta.

Lynn Flewelling - The White Road [5]

Kažkaip, kuo toliau, tuo labiau nesuprantu, kodėl šios knygos pavadintos "Nightrunner" serija. Tas žodis, daugiau ar mažiau, reiškia naktinius darbus, nusikaltimus, tuos tylius. Lynn Flewelling knygose, "The White Road" (Nightrunner 5; ISBN 055359009X; 385p.; Goodreads) įskaitant, to tikrai mažai, bet labai daug visai kitokių, gerų, įdomių dalykų. Bet, rūpi turbūt tai tik man. Pakalbėkim geriau, kodėl ši knyga, po geros, vėl prastesnė.

Sebrahn, vaikas homunkulas, sukurtas iš Alec kraujo Plenimaros Alchemiko. Jis laikytas prastu, nepavykusiu gaminiu, tinkamu tik sukapoti gabalais, jei jo pirminė gydymo funkcija bus per prasta. Bet Sebrahn pasirodo beesantis kur kas unikalesnis, nei bet koks kitas jo tipo kūrinys. Taip pat ir kur kas pavojingesnis, bei naudingesnis. Jis buvo kurtas išgydyti vienam Seregil žmonių klano valdovui, mirštančiam nuo nepagydomos ligos (panašu į džiovą). Tačiau bėgdami iš nelaisvės, Seregil ir Alec, gal ne visai tiesiogiai, sugebėjo nužudyti Alchemiką, ir pasigrobę Alec pranašystės "Vaiką be motinos", paspruko su paskutine to klano valdovo viltimi.

Klano valdovas, kurio vardo niekaip neatsimenu, pasiryžęs bent knygas atgauti, tačiau jei pavyktu pričiupti ir Sebrahn, būtų dar geriau, mat laiko jam lieka vis mažiau, o jo klanas - pavojuje, be jo - žlugs. Taip jau išėjo, kad apie Sebrahn sužinojo ir Alec žmonės, tie paslaptingi atsiskyrėliai. Sebrahn sukūrusi magija priklauso jiems, ir jie nori ją atgauti, pageidautina - kartu su homunkulu. Jų nuožmios ir brutalios klanų taisyklės gąsdina mūsų protagonistų porą net labiau, nei visi Seregil žmonių klanai sudėjus kartu. Mat būtent šie fae žmonės yra priešiškiausiai nusiteikę prieš puskraujus, tokius, kaip Alec, ir nemato jokios prasmės leisti jam likti gyvam.

Žodžiu, juos dabar visi įmanomi elfai ar fėjos - medžioja dėl to alcheminio kūrinio. O tie du ten bando apsispręsti ar atiduoti Alec vaiku laikomą padarą tiems, kurie pažadės jo nenužudyti, ar ne. Kažkaip nemalonu buvo skaityti. Nors visur pabrėžiama, jog tai - ne vaikas, greičiau jau drakonas, atrodantis, kaip žmogus, bet visi Alec aplinkiniai jį laikė vaiku, ir todėl vis atrodė, jog jie apie kažkokį nenorimą vaiką vis - atiduodam, pasiliekam, labai sunku su juo, daug darbo... Nesupratau ir kas per velniava ten su Seregil seserims. Atrodo jos ne visos patenkintos nei jo sugrįžimais, nei jo išėjimais. Žodžiu, šiai duodu 6/10, gal kita jau bus vėl geresnė.

Diana Wynne Jones - House of Many Ways [3]

Na va, baigiau Haulo Keliaujančios Pilies trilogiją, su Diana Wynne Jones knyga "House of Many Ways" (Howl's Moving Castle 3; ISBN 0061477958; 416p.; Goodreads). Dabar galiu drąsiai pasakyti: jei patinka Haulo Pilis, tai paskaitykit pirmą, ir daugiau tikrai nebereikia, jei nesinori. Neblogos, bet jau visai kas kita.

Jaunoji knygų graužikė, panelė Baker, gauna neregėtą progą prižiūrėti savo dėdės burtininko namus, kol jis bus išvykęs gydytis. Nuostabus sodas, jokios bereikalingos namų ruošos, ar erzinančių taisyklių, ir svarbiausia - puiki biblioteka. Tačiau nė paros ten nepraleidusi, ji jau įsivelia į keisčiausius nuotykius. Pirma tai, šiame name kambarių atrodo begalė, ir kai kurių ji tiesiog negali rasti antrą kartą. Antra, tai sode gyvenantys ir jį prižiūrintys padarai - pernelyg savivaliauja su augalais. Trečia - ten esama ir kažin kokio monstro, per kurį jai baisu ir išeiti laukan... Ak, ir dar netyčia sudegintas, ir to pasekoje putų audra užvertęs muilas.

O išeiti teks. Mat Karalius priėmė ją padėti jo bibliotekoje. Iš karališkosios šeimos išdo spėriai plaukia ištekliai, ir jiems jau neramu, labai neramu. Taip neramu, jog tuoj reikės pradėti galvoti, ar nepardavus šių nuostabių knygų. Čia panelė Baker ir sutinka Sophie, paties Howl'o Pendragon žmoną, ir įsivelia į gan rimtą detektyvą bandant išsiaiškinti, kas bando sužlugdyti karališkąją šeimą.

Knyga kur kas smagesnė už praeitą, bet, kaip ir minėjau, iš tiesų pakaktų perskaityti pirmą. Howl'o labai mažai tiek šioje, tiek praeitoje knygoje, tik čia dar veiksmo daugiau, tad buvo įdomiau. Duodu stiprų 8/10. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

Diana Wynne Jones - Castle in the Air [2]

Ką gi. Diana Wynne Jones knyga "Castle in the Air" (Pilis Debesyse; Howl's Moving Castle 2, Haulo Keliaujanti Pilis 2; ISBN 0064473457; 298p.; Goodreads), antroji knyga Haulo trilogijoje, grubiai imant nėra tiesioginis tęsinys apie Haulo šeimą. Vietoje to, didžioji dalis knygos čia pasakoja apie visai kitus veikėjus, visai kitoje pasaulio dalyje, su kitokiais norus pildančiais mitais!

Abdullah pardavinėjo sau kilimus, rūpinosi savo reikalais ir niekam netrukdė, iki į jo duris pabeldė kilimų perpardavinėtojas ir pasiūlė skraidantį kilimą. Abdullah žinoma nebuvo kvailys, jis tą kilimą gerai išbandė, o tada riebiai ir agresyviai derėjosi dėl kainos, bet galiausia - nusipirko. Ir laimingas užmigęs su savo laimikiu... Atsibudo neregėtame sode, šalia gražiausios kada nors matytos moters.

Po kelių tokių apsilankymų, niekaip negalėdamas atrasti paslaptingojo žodžio, kuris nuneša jį pas princesę, Abdullah pasiryžo jai pasipiršti, kai vėl pamatys. Bet vos ta diena išaušo, prieš pat jo akis piktas džinas jo princesę pagrobė! Abdullah, taip ilgai ieškojęs laimės nėra nusiteikęs ją taip lengvai paleisti, tad apsiima šio reikalo, ir iškeliauja ieškoti savo mylimosios. Pakeliui sutinka kariškį, kurio kiti kareiviai deja niekaip neprisimena. Nenoriai susibičiuliauja su kate, kuri, kaip vėliau paaiškės, nėra paprasta katytė. Ir galiausia susiduria su pačiu Haulu...

Knyga įdomi, kaip geras Tūkstančio ir Vienos Nakties atpasakojimas, bet, kažkaip trūko man Haulo ir jo šeimynos. Norėjosi kiek daugiau, tad duodu tik 8/10, bet perskaitysiu ir trečią, nes tikrai verta.

Lynn Flewelling - Shadows Return [4]

Tradicija su Nightrunner serija tęsiasi - jei praeita knyga buvo prasta, tai ši bus gera, ir atvirkščiai. Tad ketvirtoji Lynn Flewelling knyga serijoje, "Shadows Return" (Nightrunner 4; ISBN 0553590081; 522p.; Goodreads), žinoma, gera! Šioje ir veiksmo buvo daugiau, ir istorija pasakota sklandžiau, o dar ir alchemijos prisidėjo, tai iš vis, laimė.

Seregil ir Alec grįžta į Rhimenee su viltimi, jog neužilgo galės susikurti naują personą savo Rhimenee Katino darbeliams, mat šis, deja, turėjo "mirti", kitaip net tokie nepastabūs žmonės, kaip Rhimenee aukštuomenė, imtų įtarinėti: keista, kad Katinas grįžta tuo pat metu, kaip ir Lordas Segeril. Deja, ilgai jie ramybės neturėjo, mat vėjų nuotykiai gan greit juos įmetė į vergvaldžių rankas, kurie juos nugabeno į Plenimarą, ir pardavė į vergystę. Čia gi fėjų kraujas - labai vertinamas alchemijoje, ypač tokio reto tipo, kaip Alec.

Seregil tuo tarpu atsiduria savo buvusio meilužio, vyriškio kuris jį išdavė, ir per kurį jį ištrėmė - valioje. Vienintelis džiugesys jo širdyje yra faktas, jog išdavikas - irgi vergas, kad ir koks išaukštintas.

Tuo tarpu toliau pildosi pirmoje knygoje nugirstos pranašystės. Atėjo Alec eilė susidurti su likimu, ta jautriąja jo dalimi, dėl kurios jis dažnai pyksta, ir pats nesupranta kodėl - vaiko. Ši knyga tikrai daug geresnė, nei praeita. Plenimaras - kur kas įdomesnis, nei tos fėjų žemės. Čia jau priminė Anne Rice knygas Claiming Beauty, ar netgi C.S. Pacat Captive Prince trilogiją. Duodu 9/10, ir tikiuosi prie čia buvusių temų dar sugrįš.

Victoria Schwab - Our Dark Duet [2]

Kaip ilgai, atrodo, laukiau. Nors iš tiesų, tai visai neilgai. Anyway, su Victoria Schwab knyga "Our Dark Duet" (Mūsų Niūrus Duetas; Monsters of Verity 2; ISBN 0062380885; 510p.; Goodreads) baigėsi ši nuostabi duologija. Deja, ne mano laukimas, mat autorė dabar rašo tęsinį knygai "Vicious", kurios irgi labai laukiu.

Kate Harker, tam tikra prasme, jautėsi saugi. Monstrai - visi žinomi. Pažiūri į lavoną, ir pagal tai, ko jame trūksta - jau žinai, ką medžiosi. Jai lygių tarp jų irgi nebuvo. Iki tos lemtinos nakties, kai akyse kažkas šmėstelėjo. Žmonės atsuko ginklus į saviškius, ir ėmė viens kitą žudyti. Netrukus Kate matytas šešėlis jau stovėjo prieš ją solidus, veidrodinėmis akimis prikaustęs jos žvilgsnį. Tomis baisiomis, sidabrinėmis akimis...

August Flynn tenorėjo tapti žmogumi. Bent jau, iki jie jam parodė, kiek daug daugiau naudos yra iš stipraus ir susitvardžiusio monstro. Tad Augustas medžioja, žudo, ir maitinasi. Augustas netgi duoda įsakymus, kaip ir pridera aukšto rango pareigūnui. Kokia netikėta linkme pasisuko jo gyvenimas. Ir, kaip labai jis dar apsisuks, kai į Verity grįš Kate Harker. Kate Harker, žymioji monstrų medžiotoja. Kate Harker, kurios viena akis - nebe mėlyna. Kate Harker, su besiplečiančia sidabro dėme akyje. Kate Harker, su akimi, kuri išfokusuoja kameras, kai ji į jas pažiūri. Kate Harker, su monstro akimi.

Nuostabi knyga, ir puiki pabaiga istorijai. Gaila, kad viskas taip baigėsi, ir, kad iš viso baigėsi, bet jei jau taip reikia, tai taip reikia, ir taip bus gerai. Duodu 10/10, nes negaliu smulkintis su tokiomis knygomis.

Diana Wynne Jones - Keliaujanti Haulo Pilis

Keliaujanti Haulo Pilis - turbūt mylimiausias mano filmas. Dėl ko šiek tiek keista, jog Diana Wynne Jones knygą tuo pačiu pavadinimu (Howl's Moving Castle 1; ISBN 006441034X; 329p.; Goodreads) perskaičiau tik dabar. Nors, gal ne taip ir keista. Bijojau visų tų girdimų gandų, kad knyga ir filmas - du skirtingi dalykai. Taip, skirtingi. Bet dabar jau žinau, jog ne taip ir labai, ir ne į blogą.

Sofi susitaikė su likimu, jog teks perimti nuobodų šeimos verslą, gaminti skrybėles. Prasiblaško ji tik įtikinėdama tas kepures, jog jos savo šeimininkėms neš laimę, turtus, gerus vyrus. Ir, kaip nekeista, jų paklausa vis auga, o jų nešiotojos iš tiesų tampa gan laimingomis damomis... Viskas, atrodo, geriau nei galėjo būti vyriausiai dukrai. Iki pro jos duris įžengia Dykvietės Ragana. Suirzusi nežinia dėl ko, ji prakeikia Sofi, paversdama ją senučiuke, kuri nė negali pasisakyti apie savo prakeiksmą...

Tačiau Sofi nėra iš tų, kurie apverkia prastą dalią. Ji tuoj pat įsimeta šiek tiek mantos, ir iškeliauja ieškoti horizonte matytos pilies. Haulo pilies. Mat kas, jei ne jis, galės nuimti prakeiksmą? Ir dabar, kai ji - senė, nebebaisu, jog jis pavogs jos širdį.

Sofi tą pilį žinoma randa, ir Kalciferis ją, nors ne itin noriai, bet įsileidžia, ir panašiai, kaip filme, jie sudaro sandorį. Kalciferis padės Sofi panaikinti prakeiksmą, jei ji padės jam sulaužyti jo kontraktą su Haulu. Per visą knygą jis jai atsargiai mėto užuominas, mat irgi negali prasitarti apie sutarties sąlygas. O pats Haulas - vienas vaikščiojantis nuotykis, tad knyga tikrai labai įdomi ir nuotaikinga. Duodu 10/10, džiaugiuosi, kad pagaliau perskaičiau.

N.K. Jemisin - The Fifth Season [1]

Ne visai žinojau ką imu, kai pasigriebiau N.K. Jemisin "Penktasis Sezonas" (The Fifth Season; The Broken Earth 1; ISBN 0316229296; 468p.; Goodreads), bet jau po pirmų poros skyrių nebegalėjau jos paleisti. Tokios kolosalios high-fantasy knygos, krintančios ir po mokslinės fantastikos skėčiu, dar neteko skaityti. Mistborn / Final Empire gal šiek tiek jai prilygsta pasauliu, bet tai ir viskas. Visa kita - neregėta, nematyta.

Tėvas Žemė pyksta ant tų mažų padarėlių, kurie trypia jo paviršių. Niekas tiksliai nežino, kodėl taip yra, bet jo pykčio įrodymai - visur. Žemė nuolat keičiasi, paviršius dreba, veriasi, pasipila lava. Nuolatinis seisminis aktyvumas išmokė žmones gyventi kitaip, ir, greičiausia natūralios evoliucijos dėka, tarp jų ėmė rastis kitokių būtybių. Būtybių, kurios gali eiti per akmenį, lyg per vandenį. Ir būtybių, kurios gali nuraminti drebančią žemę, ar iš jos iškelti kalnus. Pastarieji gimsta tarp žmonių. Net ir kūdikis lopšyje gali numalšinti drebėjimą. Bet paaugęs - supykęs gali sunaikinti ištisus kaimus, ir iššaukti naują Sezoną. Tokie vaikai dažnai nužudomi iš baimės. Rečiau - atiduodami Sargams, kitokio tipo Orogenams, kurie nedvejodami vaikus pribaigs, jei šie nesugebės susivaldyti.

Damaya buvo viena iš tų laimingųjų, vaikas, kurį atidavė Sargui. Ją mokė, ja rūpinosi. Ir, kai jos galios, daugiau mažiau, buvo įvertintos - suvedė ją į porą su vienu iš aukščiausio lygio Orogenų. Jos - iš niekur atsiradusi galia, su jo labai atsargiai koreguota kraujo linija. Eksperimentui. Pažiūrėti, koks būtų jų vaikas. Bėda ta, jog jiedu vienas kitam nelabai patinka, o čia ne tik reikia mėginti pastoti, bet dar ir vykti į ilgą misiją, kurioje nuotykiai apvers ne tik jų gyvenimus, bet ir visos žmonijos.

Na, kaip ir sakiau, knyga tikrai nuostabi. Čia visko tiek daug, ir viskas - taip įdomu! Negaliu net aprašyti, reiktų kokių penkių lapų. Rimtai, jei mėgstat high-fantasy, tai imkit. Duodu 10/10, ir duočiau dar daugiau.

Lynn Flewelling - Traitor's Moon [3]

Lėto siužeto, ir rimtų įvykių jame tik prieš pat istorijos pabaigą tradicija tęsiasi ir trečioje Lynn Flewellin knygoje, "Traitor's Moon" ("Išdaviko Mėnulis"; Nightrunner 3; ISBN 0553577255; 540p.; Goodreads). Bet jau pripratau, ką ten, pripratau su prieš tai buvusia knyga. Kai pamėgsti herojus, ir jie tampa tavo rutinos dalimi, tai visas tas siužetas tampa antraeilis, nebe toks svarbus.

Karas už vartų. Skalos didžiausia viltis - Aurenan uostai, ir gal būt net jų kariai. Mirštanti karalienė duoda paskutinius įsakymus. Įpėdine taps vyriausia dukra. O jaunėlė keliaus į Aurenan, bene nemirtingų fėjų kraštą, ir mėgins išsiderėti pagalbos. Jos vyresnioji sesuo tam prieštarauja, dar princesei nepalikus namų, tačiau, kaip sustabdyti jau išjudintą planą? Ypač, kai su Klia keliauja ir Seregil. Jam atsivėrė durys namo, namo, iš kurių buvo ištremtas. Tad su spurdančia, neramia širdimi, jiedu su Alec iškeliauja su Klia į Aurenan, legendų kraštą.

Aurenan pilnas pulsuojančios magijos, miražų, apsireiškimų, vaiduoklių, dvasių, paslapčių, ir drakonų, kurie bando tave pakramtyti, jei pasirodai vertas tokios garbės. Vieninteliai tikrai erzinantys padarai ten buvo patys gyventojai, fae. Atleisk, Seregil, bet tavo žmonės tikri šikniai. Ilgų gyvenimų dėka jie išmoko niekur neskubėti, tad bet kokios derybos, kelionės, ir atsiprašant, vakaronės, užsitęsia per mėnesius. Garbė - įstatymas, bet visi už nugaros rezga planus, mat pagerinti savo klano gyvenimą, net jei tai visiškai sužlugdys ir sunaikins kitą - irgi savotiška garbė.

Gal ir gerai, kad nepadarė ten kažkokio Žiedų Valdovo miško, kur viskas gražu, magiška, ir teisinga. Vietoj to gavome žmones, kuriems tradicijos taip giliai sulindo į užpakalius, jog jau per gerkles lenda. Knygai galiu ramiai duoti 8/10, ir tikrai skaitysiu toliau, kad ir kaip ten būtų su to siužeto tempu.

Kristin Cashore - Bitterblue [3]

Na, pagaliau. Su Kristin Cashore knyga "Bitterblue" (Graceling Realm 3; ISBN 0803734735; 579p.; Goodreads) baigiau Graceling Realm trilogiją. Ji buvo pakankamai paprasta, kad visiškai neskaitoma dar nelaikyčiau. Ir ši, paskutinė, jau visai nebloga, tad nesigailiu sugaišto laiko prieš tai buvusiai knygai.

Bitterblue tapo Monseano valdove po savo tėvo mirties. Jo Dovana buvo gebėjimas įtikinti žmones savo žodžių teisumu, kuo karalius Lekas naudojosi be skrupulų, tenkindamas savo sadistiškus pomėgius, ir įnorius. Tačiau net jam mirus Bitterblue karalystė apimta jo paliktos miglos. Žmonės nežino kas tiesa, o kas tik Leko sukurtas melas, ir Bitterblue pasiryžusi jas atkasti. Bėda tik ta, kad ne visi nori, kad tos paslaptys būtų atskleistos. Jei kai kurios, tokios, kaip laidotuvių tradicijos, nėra tokios ir baisios, ir galėtų būti pataisytos, arba pritaikytos, tai kitos... Dėl kitų žmonės miršta. Juos nužudo, arba jie pasirenka mirtį patys. Bitterblue tenka rinktis tarp šio, jos tėvo palikto rūko, ir savo artimiausių pagalbininkų gyvybių. Nejaugi tiesa gali būti tokia baisi?

Po suserga, ir karštinės metu jo galia matyti pasaulį, jausti jį aplink, paūmėja, ir padrinka. Vienos tokios vizijos metu, jis prabyla apie tunelius kalnuose, kur Katsa suskumba į ekspediciją. Jai grįžus Bitterblue pasaulis dar kartą apsiverčia, mat Katsos rankose - neįtikėtinai intensyvių spalvų žiurkės kailis. Žiurkės, kuri vos neužhipnotizavo Katsos. Tokios žiurkės, kokias aprašinėjo jos tėvas knygose, kurias Bitterblue laikė pasakomis. Ar gali būti, kad už neperžengiamų kalnų slypi kitas pasaulis? Kitos karalystės?

Kažkaip keistai aprašiau, a? Daug klausimų, lyg reklamą ruoščiau, o iš tiesų tai net nežinau, ar verta šias knygas rekomenduoti. Jos - neblogos, ypač fantastikos mėgėjams, bet yra tiek daug geresnių, kad tikrai, nežinau. Gera idėja, mėgstu istorijas, kuriose pasaulis dar ne iki galo ištyrinėtas, ir tie tyrinėjimai dar tik prasideda. Ir šiaip ši knyga buvo geriausia iš trijų, tad manau galiu jai duoti net kokius 7/10.

Marissa Meyer - Heartless

Patinka man Alisos Stebuklų Šalyje istorijos, ypač jų perdarymai. Bet, prisipažystu, nežinojau, kad imu Stebuklų Šalies knygą, kai pasiėmiau Marissa Meyer "Heartless" (Beširdė; ISBN 1250044650; 453p.; Goodreads). Tik jau, kai pradėjo darytis įtaru - pasidomėjau, ir galiausiai supratau, jog tai - Širdžių Karalienės priešistorė. Kaip ji tapo tokia, kokią mes ją pažįstame - beširde tirone.

Per vieną vakarą apsiverčia visas Katerinos gyvenimas. Ji svajojo atidaryti savo kepyklą, gyventi paprastą gyvenimą, kepti skanėstus. Vietoje to, štai stovi raudonoje suknelėje, į kurią ją įvilko jos pačios motina, priešais Širdžių Karalių, viename iš jo teminių juodai baltų vakarėlių. Kur, žinoma, visi vilki ką nors juodo arba balto. Nuo lubų nusileidžia Karaliaus naujai pasamdytas juokdarys, ir išgelbėja ją alpstančią nuo oro stygiaus per tą baisų korsetą, ir motinos uždrausto maisto. Ar, bent jau, jis mano, jog gelbsti ją tik nuo alpulio. Mat kol Katerina sau saugiai karietoje rieda namo, jos šeima, ir kiti vakaro dalyviai - įkalinti pilyje, siaubingos pabaisos žinomos tik iš mitų - Džiabervokio.

Katerinos tėvai, nori, kad ji būtų karalienė. Gaminimas - tarnų darbas. Jos geriausia draugė irgi tam pritaria, nėra juk ko svajoti, apie sunkų darbą, kai gali būti Širdžių Karalienė. Ko nori pati Katerina - niekam nerūpi. Visi mano, jog žino geriau. To pasekoje, išdavystė, po išdavystės, Katerinos šilta širdis - šąla...

Labai įdomiai papasakota istorija, gera idėja, puikiai tikusi su Širdžių Karalienės heroje, kurią žinome iš Alisos knygų. Kitų šios autorės knygų dar neskaičiau, bet jos irgi jau sąraše, tad pažiūrėsim, ar visos jos knygos tokios puikios. Šiai galiu duoti stiprų 9/10.

Kristin Cashore - Fire [2]

Neseniai perskaičiau pirmą Graceling Realm knygą, ir deja ji man nelabai patiko. Tik tiek, kad galėčiau paimti ir antrą. Ir dabar, kai jau perskaičiau Kristin Cashore "Fire" (Ugnis; ISBN 0803734611; 480p.; Goodreads), nežinau, kaip pasiimti trečią, ir prisiversti pabaigti trilogiją, mat ši man visai nepatiko.

Knygos veiksmas vyksta prieš Graceling knygą, už kalnų, kurie skiria Septynias Karalystes nuo šios vietos. Čia nėra Apdovanotųjų, bet yra monstrai. Monstrai, tai padarai, kurie yra tokie intensyvūs savo nuostabia išore, ir savo egzistencija, kad žmonės kartais savanoriškai išeina priešais plėšrius padarus, kad būtų suėsti. Jų buvimas, jų balsai, jų išorė - hipnotizuoja. Fire, Ugnis, yra moteris monstrė. Su ugnies spalvos plaukais, nežemišku grožiu, ir sugebėjimu įtakoti mintis, bei norus: ji geidžiamiausia moteris bet kur, kur įžengia, ir pats geidžiamiausias ginklas.

Vis augant karo grėsmei, Ugnies miesto valdovui, jos mylimam draugui, reikia pagalbos ieškant sąjungininkų. Kad jų surasti, pirmiausia reikia žinoti iš kur visi tie šnipai. O, kad tai sužinoti, užtenka turėti Ugnies galių: įlysti į jų galvą, ir įtikinti juos, jog jie labai nori pasipasakoti. Deja Ugnis ne taip lengvai įkalbama padėti, mat šią galią jai, nori nenori, tenka naudoti nuolatos, vien tam, kad nebūtų užpulta, sužalota, išprievartauta, ir nužudyta. Mat jei monstras vilkas tenorės ją suėsti, tai paprasti žmonės, ypač žmonių vyrai, kurie stokoja valios, išsireiškia kur kas žiauresniais pažadais apie tai kas bus prieš, ir po to, kai jie sugebės iki jos prisikasti.

Knyga labai nemaloni skaityti. Pradedant tuo, kad autorė tikrai mielai ir plačiai pasakoja apie žmones, kurie iš niekur nieko atbėga su peiliais rankose, bandydami užmušti Ugnį, ir jų žodžių poveikį jai, nuolatines ašaras iš širdgėlą, kad ji tokia nuostabi. Baigiant jos nuolatiniu verkimu dėl to, kad negali turėti vaikų, kurių labai nori. Kur nepasisuksi - išdavystės, žiaurumai, užgauliojimai, ir jokio veiksmo. Jie ilgai keliauja iš vietos į vietą. Ilgai toje vietoje tūno, nes reikia savaičių, kad įkalbėtų Ugnį padėti ten, kur ją vedėsi būtent tam, kad padėtų, kur ji PRAŠĖSI, argumentuodama, jog galėtų padėti. Tada dar savaitės kitos, kad ji ką nors iš tų reikiamų žmonių išpeštų, mat ji žinoma nenori naudotis galiomis, ir bando juos paveikti vien savo buvimu viename kambaryje. Vienintelė tikrai įdomesnė dalis knygoje buvo monstrai, ir faktas, jog knyga yra bene priešistorė anoje knygoje dominavusiam karaliui Lekui. Tad po viso šio vargo duodu 4/10, ir žiūrėsim, kaip ten bus su trečia.

Stephanie Garber - Caraval

Kur nepasisukdavau, ten vis šita knyga. Socialiniai tinklalapiai visi pilni šios knygos nuotraukų. Kad ir kas užsiėmė šios knygos marketingu - atsiųskit savo metodų nuorašus Lietuvon, nes dievaži, esat šaunuoliai. Tokio hype'o jau seniai nemačiau, ypač turint galvoje, kad daug tų bookstagram'os skaitytojų nuoširdžiai pasisakė knygos dar neskaitę, bet nekantraujantys... Taigi, griebiau ir aš tą Stephanie Garber "Caraval" (Karavalas; ISBN 1250095255; 407p.; Goodreads), jau vien tam, kad sužinočiau, ko čia visi tokie susijaudinę. Ir, kaip? Nelabai.

Dragna seserys gyvena viltimi. Viltimi pabėgti nuo savo žiauraus, pikto, baisaus tėvo, iš tos salos, kurioje jaučiasi įkalintos. Skarlet suplanuotos vedybos gali būti būtent tas raktas, kurio merginoms reikia. Ji ištekės, pasiims savo sesutę, ir abi pabėgs gyventi pas jos nuostabų vyrą, kurio, šiuo metu, ji nė vardo nežino. Ir tik jaunėlė negali nustoti galvojusi, ar tas raktas tikrai ves į laisvę, ar, greičiau jau, į naują kalėjimą. Mat koks gi garbingas žmogus turėtų tokių svarbių reikalų su jų tėvu?...

Skarlet turėjo tik vieną svajonę: pamatyti meistro Legendos Karavalo pasirodymą, pilną magijos, iliuzijų, ir stebūklų. Nuo mažens vis siuntė jam laiškus, maldaudama atvykti tai dėl vienos, tai dėl kitos priežasties. Bet vestuvėms jau čia pat, Skarlet susitaikė su likimu ir parašė paskutinį laišką, atsisveikindama su vaikiška svajone. Ir būtent dabar, dabar kai jų tėvas toks įsiutęs, kai artėja vestuvių ir galimo pabėgimo, laisvės diena, šį kartą meistras Karavalas jai atrašo. Ir prideda tris kvietimus į žaidynes, kurios prasideda vos po dienos ar dviejų, kitoje saloje...

Nieko nėra tikro, bet viskas atrodo net labai realu. Išmėtytos užuominos, atlikėjų ir aktorių pilnos gatvės, keistos taisyklės, naktimis dingstantys žmonės, kurie nespėjo pasiekti užeigos ar kitokios saugios vietos. Skamba puikiai, ar ne? Deja, taip nėra. Knyga labai lėkšta, pilna pūstų žodžių, kurie slepia tuščius sakinius. Herojės labai menkos, ir viskas perdėtai tvarkingai surežisuota: norėjom, kad tu įsimylėtum, bet ne pilnai, kad dar turėtum pasirinkimo laisvę, pirmą kartą savo gyvenime - bet oi, ji vis tiek įsimylėjo, bet jis nebuvo tas, kuo dėjosi. Čia prieiname tą nemalonią fazę "daugiau jokių melų, ir iš vis, kas ta tiesa?", kur jau akių pavartyti nebeužtenka. Ir jau tikrai ketinau duoti labai mažą balą, bet tada... Tada paklausiau autorės interviu garsinės knygos gale. Ir nusprendžiau, kad pastangos turi bent kažko būti vertos. Knygai, tad, duodu 5/10, ir linkiu autorei visokeriopos sėkmės. Be to, neabejoju, kad knyga ras daug ją mylinčių skaitytojų.

Victoria Schwab - This Savage Song [1]

Victoria Schwab jūs turbūt žinote, kaip V.E. Schwab. Ji mane sužavėjo savo neįtikėtinais veikėjais Shades of Magic trilogijoje, tad negaliu teigti, jog "This Savage Song" (Ši Laukinė Daina; Monsters of Verity 1; ISBN 0062380877; 494p.; Goodreads) buvo impulsyvus skaitinys.

Ši Laukinė Daina apie miestą padalintą į du. Miestą, kuriame pyktis ir žiaurumas gimdo košmariškas būtybes, monstrus. Jie medžioja tamsoje ir minta žmonėmis. Korsai, dantyti ir naguoti, ėda žmones. Malachai, sukti ir gudrūs, geria kraują. Sunai, juodomis akimis, su daina vagia sielas ir jomis minta. Jie gimsta iš žiaurumo, prievartinės, nenatūralios mirties, masinių žudynių.

Vienoje miesto pusėje gyvena tie, kurie turi už ką nusipirkti saugumą. Juos saugo Kate Harker tėvas. Ji pati žinoma, kaip bene legendinė medžiotoja. Kitoje miesto pusėje tie, kurie nori, kad visa tai baigtųsi. Visa ta neteisybė, nelygybė, monstrų užgimimai, nemąstantys padarai, viskas... Ši miesto dalis visada kovoja, čia - Laukinė Daina skamba su karo būgnais ir ginklų salvėmis. O August Flynn yra bene legendinio tipo monstras, gimęs iš baisiausio tipo mirties.

Knygą prarijau per dieną, kas turint galvoje puslapių skaičių - nėra normalu. Tiesiog... Schwab tikrai moka kurti pasaulius, ir pateikti jo legendas lengvomis formomis, pokalbiuose, o ne ilgame pasakojime, kur kažkada, kažkas, anot bobučių pasakų. Visas tas monstrų atsiradimas žiaurumo persunktose vietose buvo toks naujas, toks tamsus ir įdomus. Duodu 10/10, nėra ko smulkintis.

Monsters, monsters, big and small, - Monstrai, monstrai, dideli ir maži,

They're gonna come and eat you all. - Jie ateis ir suės jus visus.

Corsai, Corsai, tooth and claw, - Korsai, Korsai, dantys ir nagai,

Shadow and bone will eat you raw. - Šešėliai ir kaulai, suės jus žalius.

Malchai, Malchai, sharp and sly, - Malachai, Malachai, budrūs ir gudrūs,

Smile and bite and drink you dry. - Šypsosis, ir kąs, ir išsunks jus sausai.

Sunai, Sunai, eyes like coal, - Sunai, Sunai, akys kaip anglys,

Sing you a song and steal your soul. - Padainuos jums dainą ir pavogs jūsų sielą.

Monsters, monsters, big and small, - Monstrai, monstrai, dideli ir maži,

They're gonna come and eat you all! - Jie ateis ir suės jus visus!

Sarah J. Maas - A Court of Wings and Ruin [3]

Ankščiau sakydavau, kad nemėgstu serijų. Dabar gi serijos man labai patinka. Nes kam gi gali nepatikti tas keistas jausmas baigus seriją, kai nežinai, ką daryti toliau. Visi gyvena sau, lyg jūs nebūtumėt išgyvenę kažkokio ten burtininkų, ar šiuo atveju, laumių karo. Taip, jau turbūt supratot, baigiau Sarah J. Maas paskutinę Užkerėto Dvaro knygą "A Court of Wings and Ruin" (ISBN 1408857901; 699p.; Goodreads). Nors ir ne tokios geros, kaip tarkim Shades of Magic, bet tikrai iš geresnių.

Siena tarp žmonių ir laumių (fae / immortals) pasaulio niekada nebuvo laikyta amžinu sprendimu. Tie, kas nutarė ją sukurti, manė jog su laiku, aprimus nesantaikai tarp dviejų rasių, bus galima rasti bendrą kalbą, ir gyventi kartu, be jokių sienų. Tačiau žmonių gyvenimai trumpi, o mitai apie laumes karta iš kartos tik baisėjo. Tuo tarpu ir patys nemirtingieji, gyvendami kur kas ilgiau, ne visi mano, jog yra ko sugyventi su savo buvusių vergų palikuoniais. Karas nebeišvengiamas. Belieka tik jam pasiruošti.

Katilo galia kažkada sukūrė visą jų pasaulį, tad, kaip atsilaikyti prieš ginklą, iš kurio gimei? Feirė ir Rhysand bando sukelti ant kojų galimus sąjungininkus, ir rasti būtybių, kurios bent kažkiek atsvertų negailestingai perlenktas svarstykles. Feirė, kaip žmonių moteris virtusi laume pasiryžusi bet kam, kad apsaugotų žmoniją. Net jei tai reikš Mirties Dievų išleidimą iš jų kalėjimų. Net jei tai reikš dar daugiau sandorių su laumėmis ir būtybėmis net baisesnėmis už jas.

Pradėkim nuo to, kad išsiaiškinau mūsų vertimo niuansus. Fayra, kas net garsinėje knygoje buvo "Feira" pas mus - Feirė. Fae, kas gal ir nėra fėja, tapo laume ir tai visai įdomu, bet... Tikrai norėčiau, kad mums išverstų ir kitas, manau tada tikrai jas visas nusipirkčiau (po vieną pirkti rizikinga, mūsų tokios leidyklos, kad gali mesti bet kada, ir skaitytojas liks kaltas, o turėti nebaigtą seriją, na ne, nenoriu), bet let's face it, mum taip verčia knygas, kad skaitytojas lieka kaltas, jog negaunam antros ar kitos. Juoba, kad dabar, kas skaitėte pirmą, turbūt galvojat, tai kur Tamlinas dingo, ir kodėl aš vis miniu Rhysand? O gi todėl, kad Tamlinas yra totalus šūdžius... Bet grįžkime prie knygos. Vidinių monologų apie "kaip ir kodėl jaučiuosi" beveik neliko. Veiksmas atrodo lėtas, o tada ant galvos kam nors numetama plyta, arba na, armija. Daug visokių posūkių ir vingių, kai kurie net man buvo tikrai labai netikėti. Duodu 10/10, nes dabar tai jau tikrai užsidirbo.