Robert Sheckley - Korporacija "Nemirtingumas"

  Keista, kaip steampunk tapo tokiu solidžiu žanru, o štai cyberpunk pateikiamas kaip sub-žanras, jei iš viso paminimas. Robert Sheckley knygą "Korporacija Nemirtingumas" (Immortality, inc. ISBN 9986-486-13-0; 223p.) ėmiau kaip sci-fi, mokslinę fantastiką, kurios mano smegeninė išsiilgsta, kaip ir mokslinės literatūros. O čia pasirodo kur kas geriau! Kiberpankas. Cyberpunk.
 
  "- Supraskite, misteri Bleinai, kad žmogus - tai ne jo kūnas, nes kūną jis gauna atsitiktinai. Žmogus - tai ne jo gyvenimo būdas, nes jis dažnai sąlygojamas būtinybės. Ir ne talentai, kurie būna įgimti arba išsivysto ankstyvoje vaikystėje priklausomai nuo aplinkos, kurioje žmogus auga. Ir ne ligos, kurioms jis gali turėti įgimtą polinkį, ir ne aplinka jį formuluojanti." 191p. Vert. Živilė Samėnaitė (vertimas labai geras)

  Istorija prasideda 1959-aisiais ir, atrodo, būtent šiais metais ši knyga išleista pirmą kartą. Tomas Bleinas važiuoja iš darbo, apie 75 mylių per valandą greičiu, tiesiog pasibaisėtinai greitai tų laikų automobiliams. Ir, žinoma, kadangi tai tik knygos pradžia, o veikėjas kažkoks atbukęs ir tarsi apdujęs - atsisako jo automobilio vairas ir jis rėžiasi į kitą automobilį, spėjęs, kaip Stiklo Karoliukų knygos veikėjas, pamanyti, jog tai gal ir visai įdomu būtų patirti, tą mirtį, tik gaila - tokia nuobodi! Avarija, mat. Bėda ta, kad tuoj po šito jis pabunda, apsuptas gydytojų, žurnalistų ir neaiškių aparatų. Jis filmuojamas, klausinėjamas ir galiausia vos ne išspiriamas iš ligoninės, kaip nebereikalinga istorija iš žurnalo. Galvoje žinios tik tokios: dabar 2110, mes jus atgaivinome išplėšę iš laiko ir perkėlėme jus į kūną-nešėją (savižudį, kuris už galimybę gyventi po mirties, sutiko atiduoti savo jauną kūną kitai "sielai"). Gatvėje stovi savižudžių būdelės, pavojingi tipai verbuoja siūlydami "transplantą", preparatą, kuris laikinai tavo sąmonę perkelia į kito žmogaus, kad savo kailiu patirtum ką reiškia būti talentingu muzikantu, juodadarbiu fermeriu, Naktine Plaštake, ar dar kuo. Čia turčiai samdo medžiotojus, kad juos sumedžiotų ir užmuštų, mat nori mirti smagiai, su trenksmu ir, kaip jie sako, laiku. Čia - moksliškai įrodytas Pomirtinis Gyvenimas, į kurį patekti gali kiekvienas, kuris stengiasi lavinti sąmonę, arba kuris susimoka didžiulius pinigus, kad tą jo sąmonę apsaugotų. Arba tiesiog - laimės kūdikis. Kas ten deja nėra žinoma, tačiau tai vis viena atima daugelio mirties baimę, juk netenki tik šio nuobodaus kūno ir šio nuobodaus pasaulio. Tik va, ką daryti žmogui iš 59-ųjų, kuriam čia ne tik nenuobodu, bet dar ir baisu. Juoba, kad iš "nereikalingos istorijos", jis staiga tapo rakštim sėdimojoj...
  Įdomi knyga. Tokio labai kažko lyg ir nevyksta, stebim žmogaus bandymą prisitaikyt ir kai jau atrodo - va, dabar bus gerai - viskas ima komplikuotis. O dar tie Zombiai, tos sąmonės, kurios įlindo į mirusį kūną, vienas jų vis persekioja Bleiną, nors ir nekenkia, bet ei, juk vis vien nemalonu... Žodžiu, smagiai praleidau laiką, duodu stiprų 9/10, neblogas toks apsirikimas buvo...

PFAF [1] - Užslinks Naktis

  Tvarkiausi knygas, ieškojau ką būtų galima atiduoti, ką parduoti, ką padovanoti ir akis užkliuvo už Eridano knygos, tiksliau Pasaulinės Fantastikos Fondo [SF] knygos, pačio pirmo [1] numeriuko. Knyga vadinosi „Užslinks naktis“, o vietoje autoriaus puikavosi užrašas „Amerikiečių fantastika“ (patikrinau visas biografijas, visi tikrai amerikiečiai), tataigi ir apsiėmiau paskaityti („Eridanas“ 1990; SBN 45-89942-277-7; 191p.) šią pirmą PFAF knygą. Va ką radau...

Isaac Asimov „Užslinks naktis“ (Nightfall)

  Asimovas visada mokėjo pateikti vaizdus iš menkai te žmogui suvokiamų būtybių pusės ir lyg koks Lovecraftas – šiurpinti mus tuo, kas kaip žmonių, pratusių prie tokios kasdienybės, gąsdinti, kaip ir neturėtų. Va ši jo istorija ir vėl tokia. Kažkoks galaktikos užkampis su žmonėmis, kurių planetoje diena tęsiasi pustrečio tūkstantmečio, mat saulių ten gyvas velnias, nesuprasi net kas apie ką ir sukasi. Tai va, vieną kartą per tiek ir tiek metų įvyksta visiškas užtemimas ir tie žmonės pirmą kartą pamato žvaigždes. Anot jų religijos – siela pas jas išeina, o besielis kūnas lieka gyventi kaip žvėris. Anot jų ne itin pažangaus mokslo, kas beje nuostabiai pateisinta, žmonės tiesiog išprotėja nuo tamsos sukeliamos klaustrofobijos, erdvės lauke dydžio, žvaigždžių abejingumo ir matyt suvokimo, kad jie visi nieko nežinojo...
  Nuostabi istorija!

Robert Silverberg „Pamatyti nematomą žmogų“ (To see the Invisible Man)

  Istorija su daug potencialo, tačiau prastai išnaudoto. Kažkuriais tai ten ateities metais gali draugą apskųsti, kam su tavimi šaltai elgiasi. Galima bausmė – štampas ant kaktos, kuris verčia visuomenę tave ignoruoti, lyg tavęs iš viso nebūtų. Atrodo gal ir įdomi perspektyva, juk eini ir darai ką nori. Bet juk ir kiti gali imti ir užvažiuoti tiesiai ant tavęs, einančio per gatvę ir likti nenubausti, mat pagal įstatymą – jie neturėjo tavęs matyti. Atrodo, tikrai smagi išgyvenimo istorija? Na va, o autorius vietoje to pasirinko „žmogiškos šilumos, nuolankumo“ temą. Ir gerokai sudirbo tai, kas galėjo būti itin smagu. Bet bent už originalumą pakelsiu nykštį į viršų.

Philip Jose Farmer „Antradienio Pasaulis“ (The Sliced-Crosswise Only-On-Tuesday World)

  Hm, na... Ar žinot tą pasaką, kur vyras ir žmona labai vienas kitą mylėjo, bet buvo neturtingi, tačiau kažkokia ten proga vis vien norėjo viens kitam padovanoti ką nors ypatingo, todėl moteris pardavė savo gražiuosius plaukus, kad nupirktų vyrui apyrankę ar tai grandinėlę jo mylimam laikrodžiui, o jis tą laikrodį pardavė, kad nupirktų jos puikiems plaukams kažkokį papuošalą ar šukas? Tai čia lyg ir tokia istorija. Viskas vyksta ateityj, kur žmonės gyvena tik tam tikromis jiems skirtomis dienomis. Jis gyveno antradienį. Ji – trečiadienį. Jie įsimylėjo, bet niekaip negalėjo būti kartu. Tada abu rado būdą, kaip susieiti kartu...
  Pernelyg nuvalkiotas siužetas, kad ir kaip šviežiai pateiktas. Net ne tame blogumas, tiesiog viskas taip praskrido pro šalį, kad taip ir paliko visą eilę logikos paaiškinimų reikalaujančių klausimų.

Robert Sheckley „Nepaprastas ginklas“ (The Last Weapon)

  Trumpa ir ne itin įdomi istorija apie tai, kaip lengvai viską galima sunaikinti, o dar tiksliau – susinaikinti. Net ir pažangiausios civilizacijos kuria ginklus. Kartais – pernelyg tobulus...

Fritz Leiber „Nesvetingasis Lankhmaras“ (I‘ll Met in Lankhmar)

  Šią istoriją jau teko skaityti papildytame leidime „Nevono Magija“ ir tada ji man labai patiko. Patiko ir dabar. Tai ne mokslinės fantastikos istorija, kaip visos prieš tai ir po to šioje knygelėje. Ši vyksta fantasy tipo pasaulyje, kur ir magija, ir kovos kardais yra pats tas reikalas.
  Lankhmaras yra vienas iš, tarkim, prestižiškiausių miestų Nevone. Yra sakoma, kad gali iš jo išvykti, bet kartą pabuvęs – vis norėsi grįžti ten. Būtent čia ir susitiko du kieti, juokingi ir tiesiog neregėti vyrukai. Vikingo stoto apžėlęs raudonplaukis iš pačių šiaurės gelmių – Fafhrdas (būtent taip ir rašosi) ir pietietis burtininko mokinys, kuris taip niekad ir netapo nei Baltuoju, nei Juoduoju, mat dėl labai romantiškų ir aišku kvailų priežasčių gavo sprukti – Pilkasis Keliautojas. Patariu skaityti ilgesnę istorija ir su šia mažute negaišt laiko, juoba, kad ana „Nevono Magija“ turi ir priešistorę toj pačioj knygoj. Ją rasit tarp Eridano leistos serijos „J.R.R. Tolkieno Mokiniai“. Šie du vyrukai prieis net iki to, kad pavogs visą namą, tad tikėkit, kai sakau, kad nuotykiai jųdviejų, gal ir ne labiausiai kabinantys, bet užtektinai komiški ir švieži.

Fredric Brown „Kupolas“ (The Dome)

  Sakyčiau, kad istorija per trumpa, kad iš viso paliktų kokį nors įspūdį. Apie vyruką, kuris trisdešimt metų slėpėsi po neperregimu kupolu nuo atominio karo. Turbūt jau galit nuspėti, kaip viskas jam baigėsi. Ir deja, nebuvo taip juokinga, kaip žiūrint tą filmą apie panašią situaciją, su tuo ne itin juokingu aktoriumi iš „Rašalo Širdies“...

Harry Harrison „Misionierius“ (The Streets of Askhalon)

  Na, ši istorija jau kur kas geresnė, bent paliko aiškų ir gilų įspūdį.
  Turbūt ne vienas esat kažkaip susidūręs su ta mintimi, kad religija stabdė ir stabdo raidą, vystimąsi ir pažangą? Čia labai savitai tai išreikšta. Gyveno tautelė ir tikėjo Tiesa, greit mokėsi ir labiau už viską troško naujų žinių. Jokių žudynių, karo, neapykantos, net melo koncepcija jiems nebuvo aiški. Ir tada pas juos atvyko krikščionybės skelbėjas, misionierius.
  Tokių istorijų kaip ši – pilna istorijos knygose, ypač tose, kur apie kolonijas, indėnus ir taip toliau. Su religija atsiranda visiškai kitoks mąstymas ir ne visada jis geras. O gal net dažnai kenksmingas.
  Gera istorija. Pakankamai stipri, kad atlaikytų „banalų, nuvalkiotą“ vėją.

Ray Bradbury „Dingęs Marso Miestas“ (The Lost City of Mars)

  Dar viena Marse vykusi istorija su neišnaudotu nė per nago juodymą potencialu ir steampunk duodamomis laisvėmis. Aišku, gal ir įdomu paskaityti, kaip būrelis nuobodžiaujančių ekscentriškų snobų ar šiaip turtuolių pasileidžia ieškoti savotiškos Marso Atlantidos. Ir to ko nerado technologijos, jie aišku atrado per saujelę valandų, o tada jau kaip kam pasisekė suprasti kodėl Mariečiai iš ten paknopstom išsibogino. Kas grįžo, kas ne, vis tiek neįdomu.

  Na ir galiausiai bendrai paėmus visą knygą, tai ji aišku gera. Daug šaunių, trumpų pasakojimų, su geru išliekamuoju įspūdžiu, kuris leis jaustis it keletą knygų per dieną perskaičius. Ir jei po to nebeprisimins nieks tų herojų vardų, tai bent pats nuotykis išliks atmintyj, kažkur galvoj, dėl daugybės priežasčių, kurias jau aiškinkitės patys. Buvo įdomu ir man patiko, todėl duosiu 9/10, ir tą vieną balą atimsiu tik dėl kelių nevykusių istorijų.
  Anotacijos nerašysiu, ji tik vienai knygai, o toji neatspindi visos knygos, nors ir yra fantastiškai fantastiška.

P.S. Ne, knyga ne „nosferatiško tipo“, bet vis tiek gera, jau vien dėl Asimovo verta paimti.