„Jei įsivaizduotumėte iš tiesų seno
miesto gyventojus per visą jo egzistavimo istoriją kaip vieną milžinišką minią
ir įsižiūrėtumėte į tą galvų jūrą, paaiškėtų, kad tuščios akiduobės ir laiko
išbalintos kaukolės nustelbia gyvus veidus.“ 6p.
Knygoje istorijų nedaug, bet jos
geros, pilnos įdomių, neįkyrių minčių, kurios lengvai susiskaito ir nepalieka
to maudulio smegenyse, kai lieki ne visiškai tikras, ką po galais čia
perskaitei. Nieko makabriško, tamsaus, jokių žvakių deginimo ir kapų lankymo
naktimis. Viskas gražiai, švariai, kaip žmogaus, kuris sveikai domisi ir
grožisi, o ne planuoja, kokį karsto apmušalą pats išsirinks. Lankė jis kapines
tik senas, kur nereikėtų sutikti jokių laidotuvių procesijų, ar atrasti šviežią
kauburėlį žemių, anot jo paties – jį domina ne kraujuojančios žaizdos, o seni
randai, kurie pasakoja istoriją, o ne žada kažką numarinti. Ir apsilankė jis
būtent tose kapinėse, kurios sakyčiau ir yra verčiausios dėmesio iš „garsiųjų“,
belsdamasis nuo Rusijos, iki Anglijos, iki Prancūzijos, Japonijos ir net
Šventojo Miesto, paminėdamas tiek žinomiausius vardus, tiek keisčiausius ar
įspūdingiausius paminklus ir bendrą vaizdą. Kiekvieną kapinių aprašą sekdavo
pasaka apie kokį nors ten rastą žmogų, arba apie jas sklandančią legendą,
aišku, autoriaus, ar vieno iš autorių sugalvota istorija, kurią jis tiesiog
parėmė žinomais dalykais. Turiu pasakyti, kad Anglijoje esančios kapinės,
Londono „Highgate“ tiek sudomino, kad dabar jau tikrai svarstau, ar kitais
metais, jei tik išeis vėl ten nuvykti, nenusibeldus iki tų kapinių...
Vertimas, mano supratimu, geras,
bet rusų kalba – tikrai ne stiprioji mano pusė. Sakiniai labai aiškūs ir
skaitosi neįtikėtinai lengvai, būtų galima ir per pusdienį visą suryti, bet man
gaila geras knygas greit pabaigti. O gerumą tą įvertinsiu pilnu 10-10,
nesismulkinant. Smagi knygelė.
