Enid A. Goldberg & Norman Itzkowitz - Vlad the Impaler: The real count Dracula

  Kas dar nežino, tai aš renku visokias knygas apie Drakulą ir Ramzį Trečiajį, nors apie pastarąjį - ne su tokiu užsidegimu. Nusipirkau šią knygutę senokai, bet istorinę-biografinę Enid A. Goldberg ir Norman Itzkowitz knygą apie Vladą Drakulą "Vlad the Impaler: The Real Count Dracula" (Vladas Smeigikas: Tikrasis Grafas Drakula; A wicked history; "Scholastic" 2008; ISBN 0531125998; 128p.) perskaičiau tik dabar. Viršelis klykia "Vicious" (žiaurus), tad gero ir nesitikėjau.
  Knyga - plonytė, pilna iliustracijų, parašyta stambiu šriftu, prisėdai ir per valandą neliko, bet aš labai daug žymėjausi ir tikrinau, tai prireikė trijų dienų. Daug svarbių faktų - nepaminėti. Pasakyta "išdavė" ar "nesilaikė pažado", ar net "nužudė", o nei kaip, nei kas, nei kodėl - nepaminėta. Žodžiu - buvo žiaurus žudikas, nes buvo žiaurus žudikas, nesigilinkim. Man tai buvo pats didžiausias knygelės minusas, mat tik retuose intarpuose minima daugiau nei priešų propaganda, anekdotai ir "anot legendos". Kita vertus, buvo įdomu paskaityti ko gi mus moko. O moko mus, kad Drakula buvo Stalinas ir Hitleris. Tik, tada kyla klausimas, kodėl Rumunai, Bulgarai ir kai kurie aplink juos, jį mini su žodžiais "jis darė, ką reikėjo daryti".
  Taigi, kažkur prie galo mums lepteli, kad Vladas gynė Europą nuo turkų, kol anie stebėjo - kieno sostas atsilaisvins, kad užėmus, bet iš kart po to primena, jog jis nužudė mažiausiai 40,000 žmonių. Kitaip tariant, kaip istorinė-biografinė knygelė, ši verta gal kokių keturių iš dešimties, su sąlyga, kad netingėsi pasitikslint kiekvieno fakto, bei kas kart perskaitęs apie "bėgo, žudė, norėjo būt princu, žudė, bėgo" - klausi "kodėl?". Tačiau, iliustracijų čia tikrai daug, o kai kurie faktai - labai naudingi ir tikslūs, t.y. daugiausia tai datos, gimimo data, užėmimo data, perėmimo data, pergalės data ir taip toliau. Tad sudėjus minusus ir pliusus, duosiu knygelei 6/10, kad sąžiningai galėčiau pasakyti, jog išlaikiau nešališkumą.

Prie progos, pranešiu, kad nuo kovo 6d, t.y. rytojaus, manęs Lietuvoje nebus iki balandžio 1d., skaitysiu Anne Rice "Body Thief", serijoje tai knyga iš kart po Vampyrų Karalienės, tad tikiuosi išvers ją mums greitai ir galėsit papasakot man ir savo įspūdžius. Bėda tik ta, jog nežinau ar galėsiu ją aprašyti per tą laiką, kurį leisiu Anglijoje (įsivaizduokit sau, atostogos! Man!), tad belieka viltis, jog Nosferatu, being me, mokės to hook up. 

Kim Newman - Anno Dracula 3: Dracula Cha Cha Cha

  Tik pasidžiaugiau, kad gerb. ponas Kim Newman sugebėjo parašyti knygą nepildamas visų garsių vardų kuriuos tik prisiminė, ir štai „Anno Dracula 3: Dracula Cha Cha Cha“ („Titan Books“ 2012; ISBN 9780857680853; 480p.) jis vėl išdėjo ilgiausius, po pastraipą ir dvi apimančius sąrašus rašytojų, knygų herojų, aktorių ir taip toliau. Ši knyga mane gerokai nuvylė.

  Kaip visada knyga susideda iš dviejų istorijų. Pirmoji, su užnugaryj vis grojančia „Dracula Cha Cha Cha“ mus atskraidina į Romą, kur Keitė Ryd, ar Kate Reed, kaip jums priimtiniau, toji garsioji Minos Harker draugė žurnalistė, įsivelia į dar vieną nuotykį. Kaip ir praeitoje knygoje, nuo jos labai daug priklauso, o tuo pačiu – ji visiškai nereikšminga persona, kuri tik šiaip prikibo norėdama išsiaiškinti, kas gi žudo Senuosius Vampyrus Romoje, mat viena tokia vampžudystė įvyko prieš pat jos akis. O ji gyva liko tik dėka savo menko amželio. Ir nors jos protas aštrus, tokio įspūdžio kokį paliko praeitoje knygoje pakartoti nebesugebėjo. Iš tiesų tai, nebeliko beveik nė vieno įdomaus herojaus – visi išmirė arba buvo išžudyti, arba pasitraukė iš akiračio – kodėl? Na o kas ten supaisys. Beliko tenkintis trimis moteriškėmis, kurios ir perima vairą į savo rankas – tai ta Kate Reed, Genevieve Deudonne ar kaip ten jos gražioji pavardė ir tąja Penelope ar Pamela, kuri ten iš jų su Charles susižadėjus buvo... Visas veiksmas sukasi apie jas ir tik vėliau į knygą ima aiškėti, kad visos trys vienaip ar kitaip prisidėjo prie to Senovinio Troškulio egzistuojančio Romoje. Tokio, kokį gali patenkinti tik labai senas kraujas.

  Skamba gražiai, bet man pasirodė ištempta. Ir nepatiko, baisiausiai, siaubingiausiai nepatiko vienas konkretus kadras susijęs su vienu iš pagrindinių herojų. Lyg autorius pūtė burbulą, norėdamas jo sprogimu skaitytoją apkurtint, bet išėjo šnipštas, mat burbulas šone pratrūko ir išleido orą su vos juntamu kvėptelėjimu. Pats sau autorius įkišo pagalį į ratus, mat dar bus ketvirta knyga, tad čia jau nei trilogija nepavadinsi, nei kokia nors serija, mat serijos pagrindas ką tik buvo užtiestas kilimu. Žinot, žiūriu kiek jau prirašiau ir darau išvadą – Newman verčia mane ieškoti ilgiausių kelių per aplinkui, kad galėčiau išreikšt nepasitenkinimą ir neišpilt ko ji pridirbo. Galvoj tokia pseudo-filosofinė diskusija vyksta, kodėl gi jis pasirinko tokį kelią? Juk pirmą knygą visi ėmė dėl labai konkrečių priežasčių ir tik nedaugelis turbūt pagriebė šiaip sau. O jis visas tas pirminės priežastis, kodėl knygos buvo Vandenių, Drakulos, Stimpanko, Viktorijos laikų ir taip toliau, mylėtojų rankose – vis po vieną, po vieną atiminėja. Ketvirta knyga vadinsis „Johnny Alucard“. O jau šioje knygoje bent penki Alukardai prabėgo, tad nebesigundau idėja pamatyt Drakulą prirūkytoj kabareto salėj, stebintį dainuojančias lėlytes.

  Tiek tos. Eikim prie antros knygos dalies. Ši istorija, grubiai imant, apie vampyrus kaip žaliasis Šrekas iš ketvirto filmo – tokius, kurie nori vėl būti pabaisomis, kurių bijoma sutikti tamsoje. Tas aišku sukelia britų pasipiktinimą (ir ne tik jų), ir šiltieji stoja prieš kraujasiurbius. Irgi, baisiausiai tempiama guma. Kai vampyrė verčiama maitintis (mat esama tokių, kurie žūt-būt vengia žmogaus kraujo), tai kaip kokie Dragon Ball Z ar Naruto anime – užtęsiami iki kelių lapų, t.y. kelių sekundžių veiksmas – per keletą serijų.

  Tad galiausiai, su skaudančia širdim duosiu vos 5/10, mat visgi knyga savaip unikali, tad mažiau duoti jau sąžinė neleistų, be to, buvo ir gero veiksmo, buvo ir įdomių netikėtumų, o ir tos ankščiau trys minėtos moterėlės-vampyrės – irgi, neblogos personažės, su įdomiomis istorijomis.

Kim Newman - Anno Dracula II - The Bloody Red Baron

 

 Antroji Kim Newman Anno Dracula knyga „Anno Dracula: The Bloody Red Baron“ (Kruvinasis Raudonasis Baronas; „Titan Books“ 2012p. ISBN: 978085 7680846; 586p.) buvo įdomesnė nei pirmtakė. Tęsiant tradiciją, knyga turi dvi istorijas. Viena apie Raudonąjį Baroną, kita „vampire romance“, apie vampyrę Genevive. Pastaroji istorija pateikta kaip klišinis detektyvas, bet labai smagus.

  „The presence of the warlord was overpowering and did not fade fast.“ 101p.

  Taip tad, nežinau nė kur pradėti. Šį kartą veiksmas vyksta pačiam karo sukuryj, su šauniaisiais vokiečių ir britų pilotais. Edgaras Alanas Poe pasiunčiamas iš žydų geto į vokiečių užimtą tvirtovę, parašyti Raudonojo Barono biografijos. Netyčiom susidūręs su Drakula – vos neišvirsta iš koto. O kur dar monstrai kuriuos jis randa tvirtovėje... Pats Drakula bando padėti vokiečiams, tačiau gale labai aiškiai justi, jog jie jam kiek pabodo, jog tai ne tokie kariūnai, prie kokių jis pratęs ir jam nusibodo žaisti. Nereikalingus jis tiesiog pasiūs į mirtį, kas mane gerokai suintrigavo – tie vyrai buvo gan svarbūs, o jis visus juos subruko vienon vieton ir paleido tiesiai mirčiai į nasrus. Žinojo, kad tai bus mirtis, mat jo paties  ten nė nebuvo.

  Diogenes klubas irgi įsivelia į šias intrigas, bet ir juos pačius gerokai pataršo. Organizacija patiria šoka, kai iš žaidimo išmetami keli itin svarbūs jos nariai. Vienas vaikinukas – naujas, bet apie jį ir Kate Reed (Minos Harker draugė – žurnalistė) sukasi didžioji dalis istorijos. Ji – susiduria su moralinėmis problemomis, ją apgavo, ja pasinaudojo, o juk ji – vampyrė, taip neturėtų būti. Na o tas vaikinukas – per plauką išvengęs mirties ir tuo pažeminęs Raudonąjį Baroną – užsibrėžia pats jį nudobti. Bet kad nudėtum monstrą, kartais reikia tapti monstru...

  Kita „didžioji dalis“ istorijos sukasi apie vokiečių pilotus ir bioinžineriją su vampyrais. Juos pumpuoja kitos kraujo linijos krauju, juos moko keisti formas, juos verčia vis galingesniais ginklais. Tik ar įmanoma sukurti tobulą ginklą, kai protas išlieka žmogaus? Ši istorijos dalis irgi labai įdomi, iš arčiau susipažįstame su Manfredu ar kaip jį ten, Raudonuoju Baronu, jis tikrai gerai pateikiamas, gąsdinantis personažas šaltame kevale, kurį Edgaras Poe subtiliai bando praskelti – juk reikia parašyti biografiją, kurią skaitys ir neužmigs. Poe kalba visada labai išraiškinga, jis įdomiausiai reaguoja į vampyrus ir geriausiai jaučia kuris koks, tad jo dėka aiškiau suprantame visą būrį mulkių.

  Bendrai imant šią istoriją – ji apie vieną iš Pasaulinių Karų, apie pilotus, kuriuos vadino Oro Riteriais, ir apie tai, kas vyksta karo užkulisiuose. Kaip karo brolis laukia sugrįžtančio, o sveikam protui palaikyti – klausomasi vis tos pačios, vienintelės sveikos išlikusios plokštelės su vienintele daina...

  Antroji istorija vadinasi „Vampire Romance“, ir ji tiesiog žavi. Tai tarsi koks Manga ir Holmso detektyvų mišinukas. Nors pagrindiniais herojais tampa Diogenes klubo narys ir Genevive, bet veiksmas daug reikšmingesnis jaunosios „Šiltosios“ (gyvos) Lidijos perspektyvoje. Ji – penkiolikametė, idealizuojanti vampyrus, ryjanti romanus apie juos ir svajojanti, kaip toks vienas gražuolis kada ją pagrobs ir pavers amžina savo nuotaka. Ir štai, o stebukle, jos teta Agata ruošia susirinkimą, kuriame susirinks senųjų vampyrų grietinėlė, kad nuspręstų, kas taps visų vampyrų karaliumi, arba – Kačių Karaliumi. Lidija stebi juos ir su vaikišku naivumu bodisi juodaode Kleopatra, dviem japonų vampyrais ir kitais jai netinkamais kandidatais. Ir tik norėdama praktikos ji užkalbina tūkstančio metų senumo vampyrę trylikametės kūne, Nezumi. Ji nė neįtarė kokių nuotykių juodvi patirs. Mat kai prasideda liūtis (ir klišinis detektyvas), dvaras atkertamas nuo išorinio pasaulio, elektra „streikuoja“, telefonai neveikia, kartą dingsta šviesa ir – dievai! – lavonas. Suaugusieji vampyrai tuoj pat puola narplioti šios bylos savais būdais, o „ne-suaugusieji“ – savais. Buvo ir juokinga ir labai įdomu, manau tokį filmą tikrai pažiūrėčiau, kaip mažametė Nezumi švaistosi katana, o trapioji „šiltoji“ Lidija tylutėliai atrakina spynas plaukų segtuku. Abi su savo vaikiškom problemom, tad pamažu viena kitą labai gražiai papildo.

  Beje, ši istorija prasideda kirpyklos scena, kai Genevive eina pasikeisti šukuosenos. Pirmą kartą skaičiau tokią sceną ir nenuobodžiavau. Susidarė vaizdas, kad jos ten žūt-būt reikėjo. Sakyčiau Kim Newman jau vien už tai galima pagirti!

  Imant abi istorijas bendrai – pirmoji patiks ne visiems. Nors joje begalės puikių epizodų, bet į galą kam nors vis vien įgrįs ginklai, tankai, šūviai. Antroji nepatiks tai auditorijai, kuriai patiko pirmoji, mat šioje gali įgrysti mano supratimu labai šauniai išlaviruotas mergaitės dūsavimas dėl „gražuolių vampyrų“. Išlaviruotas, nes knygos gale ji paburba parašysianti piktą laišką autorėms, kuriuos juos taip iščiustijo, mat vampyrai, tikrieji – visai ne tokie žavūs ir romantiški. Vertinant abi kartu, drąsiai duosiu 9/10, man tikrai labai patiko. Kliauda tik ta, kad kol kas nejaučiu ryšio su herojais. Taip pasakius, jei katras numirtų, turbūt per daug apie tai nė negalvočiau. O gal jų tiesiog per daug jau iš kart imant, tad žinau, jog vienam dingus – įlys kitas.

  Štai taip užbaigiu šiuos metus. O kitais tikėkimės, bus dar daugiau gerų. To jums ir linkiu. 

Kim Newman - Anno Dracula

  Tokiais tad, lėtais žingsniais baigiau skaityti Kim Newman knygą „Anno Dracula“ (Titan Books 2011; ). Taip įdomiai nutinka, kad iš Anglijos kiekvieną kartą grįžtu su knyga apie Drakulą, ar tai fikcinį, ar istorinį. Ir kas kart tos knygos į mano rankas pakliūva per atsitiktinumą. Šią gavau dovanų ir iš Book Depository jau užsisakiau antrą, kurią kitą savaitę jau turėčiau gauti.

  „ ‚Silver and stake my heart will break, but names‘ll never hurt me.‘“ 245p.

„Anno Dracula“ vyksta bene iš karto po Bram Stoker „Drakulos“ veiksmo, tik šiame neoficialiame tęsinyje Drakula taip lengvai nepralaimėjo (kaip mano mylima draugė (Gyvenimas su Iltimis) kartą pastebėjo – net jo nuotakas pribaigti prireikė rimtesnių veiksmų, o jį mat, peiliu medžiokliniu nudūrė ir baigta...), o sutriuškino aršiausius priešus, kitus palikdamas kentėti pralaimėjimą. Čia vampyrai – pasaulio dalis, išėję viešumon už plačios Tepešo nugaros. Vieni gyvieji mielai priima šią dovaną, kiti gi bjaurisi ir mieliau miršta žmonėmis. Vampyrizmo, nemirtingumo dovana – pigi ir prieinama kiekvienam norinčiam, taip ir auga tad, Drakono armija Britanijos Imperijoje, su karaliene Viktorija prie princo Drakulos šono.

  Istorijoje pasiremta Džeko Skerdiko pasakojimu, o ponas Newman‘as dar sugebėjo pririnkti tiek žinomų istorinių ir išgalvotų veikėjų, kad kartais net galva apsisuka. Pasakojimas tamsus, persisunkęs pamišimu ir kraujo kvapu, o juodų naktų gatvės visuomet skendi tirštame rūke iš kurio bet kada gali išlysti Sidabrinis Peilis, dar žinomas, kaip Džekas Skerdikas, kurio naktinės plaštakės mirtinai bijosi ir tęsti savo kruviną darbą sidabru dengtu skalpeliu...

  Vampyrų įvaizdis čia klasikinis, ir turi to Vampyrų Maskarado (Vampire the Masquerade) šarmo. Koks būsi vampyras, ką galėsi, ko ne, kas tau kenks, o kas tik žiovulį kels, priklauso nuo to, kokiai kraujo linijai priklausai, kas buvo tavo kūrėjas, jo kūrėjas ir kūrėjo kūrėjo kūrėjas...

  Beje, keliose vietose gali kilti klausimas – kas per velnias čia vyksta ir kodėl? – į tokius klausimus pats Kim Newman atsakė knygos gale, paaiškinimuose, autoriaus žodyje ir prieduose, kurie užima beveik penktą knygos dalį...

  Knyga gera, bet joje tiek nereikalingų trupinių, surinktų ir pribarstytų vien tam, kad būtų pasigrobta daugiau žinomų vardų, kad deja negaliu duoti daugiau nei 7/10. O visgi, pagarbiai dėsiu knygą į lentyną ir susirinksiu seriją.

  Anotacija: It was 1888 and Queen Victoria has remarried, taking as her new consort the Wallachian Prince infamously known as Count Dracula. His polluted bloodline spreads through London as its citizens increasingly choose to become vampires.

  In the grim backstreets of Whitechapel, a killer known as „Silver Knife“ is cutting down vampire girls. The eternally young vampire Genevieve Dieudonne and Charles Beauregard of Diogenes Club are drawn together as they both hunt the sadistic killer, bringing them ever closer to England‘s most bloodthirsty ruler yet.  

C.C. Humphreys - Vlad: The Last Confession

Tai ne pirma C.C. Humphreys knyga ant kurios padėjau savo leteną. Bet „Vlad: The Last Confession“ (ISBN 978-1-4091-0330-1; „Orion“ 2009; 446p.) tikrai pati stipriausia. Nors įsivažiavau sunkiai, bet džiaugsmo ji suteikė daug ir ėjosi itin sklandžiai.

„ ‘I got careless,’ Ion replied. ‘I forgot that a man’s not dead until he’s dead.’ „ 169p.

  Vladą Drakulą Smeigiką turbūt visi pažysta kaip vampyrą Drakulą iš Transilvanijos, vis Bram Stoker dėka. Bet Humphreys nė neketino dar kartą šio vyriškio versti antgamtine būtybe. Galų gale, to ir nereikėjo. Jo darbai kalbėjo už jį patį. Suprantama kodėl istorijos su jo vardu buvo taip mėgiamos ir tada ir dabar, juk žmonės mėgsta baisias pasakėles, antžmogiškumą ir seksą, ko tuometiniuose pamfletuose netrūko taip, kaip dabar to netrūksta internete. Bet atskirti tiesą nuo pramanų, pasakotų įaudrintos vaizduotės ar jo priešų – sunku. Bet autoriui tai puikiai pavyko.
  Tai istorinis romanas, pasakojamas iš išpažintį atliekančių asmenų pozicijų. Istorija sukasi apie tuometinės Valachijos princą ir jo kovą su uzurpatoriais, išdavikais, nusikaltėliais, luomų skirtumu – bajorais, bei visą pasaulį grasančia praryti Osmanų Imperija. Iki šių dienų liko knygoje iškeltas klausimas – tai kas gi jis buvo? Drakula – Velnio sūnus, žiaurus tironas, ar Drakula – Drakono sūnūs, teisingumo simbolis? Istorija aprėpia jo paauglystę, meilę, berniokišką įkarštį veikti ir maištauti, nuolat besikeičiantį pasaulį, jį patį jame ir tą kovą siekiant išgyventi neaprėpiamoje skausmo, išdavysčių ir neteisybės jūroje, tiek fizinio, tiek moralinio.
  Labai stipri knyga, parašyta nuostabiai, tikrai talentingo autoriaus. Kiekviena žiauri ar šlykšti scena privers sudrebėti, o pabaiga paliko mane be žodžių, bet su šypsena. Vladą Drakulą ir istoriją apie jį mėgstantiems – patiks. Turėtų patikti ir šiaip istorinių romanų mėgėjams, manau ypač vyriškai auditorijai (neįsižeiskit, mielos moterys, puikiai žinau kaip jūs mokat priimti viską tolerantiškai, bet vyrus kartais tenka įkalbinėt ką nors paskaityti). Tik įspėju, tai – ne silpnų nervų skaitytojams, mat nereikalingų detalių netrūksta. Duosiu knygai 10/10, nes ne kartą apgavo su savo posūkiais.

P.S. Dracul turi dvi reikšmes – Drakoną ir Velnią, tad kartais Dracula (-a [draculea] reiškia „sūnų“, kai prirašoma prie reikiamo/tinkamo žodžio, šiuo atveju, prie „Dracul“) būdavo pavadinamas ir vienu ir kitu vardu.

Anotacija: Dracula. A name of horror, depravity and the darkest sensuality. Yet the real Dracula was just as alluring, just as terrifying, his story not of a monster but of a man… and a contradiction. For the one they called ‘The Devil’s Son’ was both tyrant and lawgiver, crusader and mass slaughterer, torturer and hero, lover and murderer.
  Vlad’s extraordinary tale is told by those who knew him best. The only woman he ever loved and whom he has to sacrifice. His closest comrade and traitor. And his priest, betraying the secrets of the confessional to reveal the mind of the man history would forever remember as Tepes – ‘The Impaler’.