ne grožinė | tiesiog skaitome | pewdiepie video

Štai žmogus su pilno etato darbu. Darbu, kuris dažnai nuvertinamas, kaip "kas čia tokio", o iš tiesų, tai darbas rimtas, sunkus, ir užimantis daug laiko. Štai žmogus kuris su tuo darbu rado laiko pakeliauti ir net dirbti keliaujant. Ir štai žmogus, kuris per 2018-uosius perskaitė 72 knygas. 

Per gerus metus perskaitau kokį 100 knygų. Ir kalbu apie gerus metus, kai nėra labai daug darbo, nereikia per daug vargti, stengtis, baimintis dėl dalykų, mokesčių, sąskaitų. Tad 72 knygos yra tikrai nuostabiai daug.

Kas dar smagiau ir įdomiau, kas jau mane tikrai sužavėjo, tai, ei, juk tai PewDiePie. O pažiūrėkit kokias knygas skaitė, kaip apie jas pasakoja. Ir kaip gražiai skatina žiūrinčius irgi skaityti: geriau 10 puslapių, bet kas dien, nei 300 puslapių ir užstrigimas.

Žingsnis po žingsnio.

Lapas po lapo.

Linkiu, kad jums 2019 būtų nuostabiausiais skaitymo metais iš visų turėtų. 

Knygiškai | 11 Keisčiausių Knygų

Tikiuosi angliškai mokate, labai įdomus video apie keistas ar paslaptingas knygas.

Video | 10 Labiausia erzinančių moterų knygose bruožų

15 Book Lover Struggles

Allison van Diepen - The Vampire Stalker

  Po visų ilgų ir sunkių skaitymų norėjosi kažko lengvo. Dėjau knygas į Sena.Lt ir ši užkliuvo už akies. Plonoka, parašyta negailint popieriaus ir su gera anotacija, žadančia heroję, kuri įsimyli knygos herojų. Allison van Diepen ir jos knyga "The Vampire Stalker" (Vampyrų Medžiotojas; "Scholastic" 2011; ISBN 978-1407-12989-1; 250p. Goodreads) yra mano pirma pažintis su autore, ir, iš kart pasakysiu, blynas - neprisvilo. Visų pirma tai norėčiau ją pagirti už apsiskaitymą ir lengvą rašymo stilių. Labai nustebau kai panaudojo tą "string theory", apie dimensijas... Jei rasiu kokį naudingą video, apačioje teksto įdėsiu ir jums, tikrai įdomu.
  Eimė (Amy) - serijos apie vampyrus gerbėja, kurios istorija prasideda nuo stovėjimo eilėje, laukiant kada galės įsigyti antrąją trilogijos knygą. Priešingai nei jos dvi geriausios draugės, ji labiau žavisi tyliu ir niūriu Aleksandru Banksu, o ne jo žaviu, atlapaširdžiu pusbroliu Džeimsu. Iš tiesų, ji juo žavisi taip, jog kiti vaikinai jos nė nebedomina, o internete naudoja misis-aleksander-banks pseudonimą. Tad, nenuostabu, visos trys, kad ir kuriuo herojumi žavėjosi, knygą suryja per savaitgalį. Skirtumas tik tas, kad Eimės istorija nesibaigia. Greičiau jau tik prasideda, mat vieną vakarą, einant iš šokių, ją užpuola kažkoks antžmogis. O išgelbsti - vaikinas, neįtikėtinai panašus į Aleksandrą. Ką ten, jis taip ir prisistatė - Aleksandras Banksas. Kvailas kosplėjeriaus pokštas?
  Knyga tikrai nebloga, trumpa, lengvai skaitoma, bet smegenų nelydanti. Ji žinoma orientuota į tam tikrą skaitytojų ratą, bet man tai niekada netrukdė, ir čia - ne išimtis. Duosiu stiprų 7/10 ir tikrai pasidomėsiu kitais autorės veikalais. Maža ką ji dar turi. Labai mėgstu kai autoriai moka pasidomėti aprašoma tema PRIEŠ rašydami knygą (mat yra tokių, kurie pasidomi po to, teko susidurti).

Jeanne DuPrau - Žarijos Miestas

  Jei Tuneliai ir Metro 2033 turėtų vaiką, tai Jeanne DuPrau "Žarijos Miestas" (The City of Ember: The First Book of Ember; "Obuolys" 2008; ISBN 978-9955-700-74-6; 248p.) būtų būtent tas vaikas. Istorija iš tamsių požemių, su menka ar visai neegzistuojančia idėja apie kažin ten kokį gyvenimą paviršiuje.
  Tamsoje stovi vienintelis šviesos šaltinis - Žarijos Miestas, kur Generatorius, pastatytas beveik dievų - Statytojų, laiko tamsą nuošalyje. Bet generatorius vis genda, o žmonių suprantančių iš kur atsiranda elektra - atrodo nėra. Šviesos kartais užgęsta ir žmonės šnabždasi: kadanors jos nebeužsidegs visai. O juk tamsoje gali būti bet ko, milžiniškų žiurkių, monstrų, aštrių uolų ar bedugnių skylių. Tamsoje nieko nėra tikro, vien tik baimė ir aklumas.
  Linos senelė jau kelios savaitės kaip jaukia namus ieškodama kažko, kas buvo seniai pamiršta. Deja ji ir pati nepamena, kas tai per daiktas, bet vos Lina tą daiktą pamato, iš kart pajunta - tai kažkaip susiję su tuo kitu miestu, kurį ji mato sapnuose. Miestu, kuriame šviesu, daug šviesiau nei Žarijoje. Ar tas miestas Tamsiuosiuose Plotuose? Plotuose, kurių niekas negali išvaikščioti, mat Žarijos mieste kažkoks nešiojamas šviesos šaltinis neegzistuoja.
  Palyginus su Tuneliais ir Metro 2033, ši knyga tikrai lengvutė ir tikrai skirta jaunesnei auditorijai. To pasekoje buvo netgi kiek per paprasta, tad dar nežinau ar imsiu antrą. Bet šiaip jau knyga gera, gan įdomi, dieną praleisti su ja negaila. Duosiu 10-10, mat skųstis kažkuo tikrai negaliu.

  Filmas puikiai patobulino idėją, tad pažiūrėti jį tikrai rekomenduoju.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Revelations

  Na va. Nors ir ne paskutinė Oliver Bowden knyga, bet ši, "Assassin's Creed: Revelations" ("Ace Books" 2011; ISBN 978-1-937007-42-3; 498p.) yra paskutinė knyga apie Ezio Auditore. Žymųjį asasinų mentorių, kuriuo net pats Altairas būtų didžiavęsis. Ir iš visų knygų apie jį, ši tikrai parašyta geriausiai.

"My name is Ezio Auditore. When I was a young man, I had liberty, but I did not see it; I had time, but I did not know it; and I had love, but I did not feel it." - 475p.

  Ezio kelias jį atveda į Istambulą (Konstantinopolį), kur Altairo draugai, jo paties raginami, kažkada paslėpė raktus nuo bibliotekos. Bibliotekos su tiek žinių, kad, žinoma, ir templieriams ten reikia įsibrauti. Jau juokinga daros, kaip tie vyručiai atrodo nieko savo neturi, o tai ką turi - pavogė iš asasinų. Ko pasekoje, Ezio ne tik turi surasti raktus, bet ir atgal parsivogti tai, kas pakliuvo į templierių rankas.
  Istambule jis sutinka vietinius asasinus, kurie turi daug ko savo senąjį mentorių išmokyti. Nauji ginklai, nauji judesiai, nauji sąjungininkai ir blogiausia - naujos aferos. Osmanai plėšosi tarpusavyje dėl sosto ir deja jų keliai kertasi su asasinų keliais. Net įspėtas nesikišti, Ezio tiesiog negali. Tik kad atskirti kas draugas, o kas priešas - darosi vis sunkiau. To pasekoje padaroma daug brangių klaidų...
  Na ir žinoma, kaip Ezio, net ir senstantis, be moterų? Visame Istambule jo akį pagauna ta vienintelė italė, kuri turi viską ko reikia, kad padėtų jam jo misijoje. Moteris vardu Sofia. O dar vėliau ir kita, padėjusi jam padėti tašką, Jun iš Kinijos (besidomintys Assassin's Creed žaidimais turbūt žino apie ką kalbu).
  Patinka man jų visų netobulumas. Kiekvienas herojus, įskaitant ir templierių Haytham, pridaro begales klaidų, kartais ir labai baisių, nedovanotinų. Ir suklupę jie nepuola tuoj pat keltis, lyg niekur nieko. Taip, jie pakyla, bet žymės visada lieka. Tai pritaikoma ir Ezio, šioje paskutinėje jo knygoje, kuri užbaigė vieną istoriją ir, atrodo, pradėjo naują. Duosiu jai pelnytą 10-10 ir priminsiu, kad šios knygos tinka ne tik tiems, kurie nori prisiminti istoriją iš žaidimų, bet ir tiems, kurie tų žaidimų nė nenori pradėti.

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Brotherhood [#2]

  Kažkaip sunku man aprašyt šias konkrečias knygas. Nežinau ar tai Oliver Bowden stilius, ar pati istorija, bet "Assassin's Creed: Brotherhood" ("Ace" 2010; ISBN 978-0-441-02057-7; 516p.) taip pat sunkiai susumuojama, kaip ir buvusi prieš tai. Kol kas paprasčiausia buvo Kenvėjų knyga, bet ką jau ten, pamėginkim ir su šia.
  Baisus mūšis užtemdo Ezio ir to kas liko iš jo šeimos poilsį ir ramybę, o jo pasekoje vėl prarandamas Obuolys. Ezio kartą jau matę ką tas Obuolys gali padaryti netinkamose rankose, kai jį turėjo vienuolis Florencijoje, tad nepaisant visko kas tą dien nutiko, Obuolį atgauti jis privalo visos žmonijos vardan. Ir visi ženklai veda prie Bordžijų Romoje.
  Roma, kažkada didinga, dabar panašesnė į tamsoje ir kultuose skendinčius griuvėsius. Priespaudoje gyvenantys žmonės jau nė nebesipriešina Bordžijoms. Bet čia pasirodo Asasinai! Ezio ištiesia pagalbos ranką ir paskleidžia žodį: kartu mes galime pasipriešinti. Kartu galime vėl padaryti Romą ta šviesia vieta, kokia ji ir buvo. Žmonės, su nauja viltimi ima dėtis prie Asasinų.
  Bet ši maža pergalė ir vėl užtemdoma. Tarp asasinų esama šnipo. Kažko svarbaus, pakankamai svarbaus, kad gautų informaciją apie vykdomas operacijas ir tą informaciją perduotų Bordžijoms. Ir nieku gyvu negalima pamiršti jaunojo liūto Il Principe Cesare Borgia, kuris, atrodo užsimojo ne tik suvienyti Italiją po savo vėliava, bet ir užimti Templierių Galvos sostą. Toji, beje, priklauso jo tėvui, kuris, kaip jau gavosi, yra Popiežius. Ir nepaisant Naujosios Ligos (žodžiu, sifilio) požymių jo veide, žmonės, matydami jo strategijos genialumą, atkaklumą ir nuožmumą, ima tikėti jo kartojamais žodžiais: grandinės manęs nesulaikys ir joks žmogus manęs nenužudys. Ar taip gali būti? Ar Obuolys gali suteikti tokios galios? Ar tai paprasčiausiai sergančio žmogaus kliedesiai?
  Kaip ir minėjau, šios knygos labai tinka tiems, kurie nenori peržaisti žaidimų, ar jų žaisti dėl to juose esančio šokinėjimo laike. Knygose to nėra, jos - tolygios ir žinoma turi netgi daugiau informacijos, nei pateikia žaidimai. Bet štai šiai knygai galiu duoti tik kokius 7/10. Pasirodė keistai užtęsta, nors, kaip ir spėjau prieš tai, dabar tekstas jau daug aiškesnis, nebėra tų "kažkas buvo padaryta, bet neaprašyta".

Oliver Bowden - Assassin's Creed: Renaissance [#1]

  Pagal viską, Oliver Bowden knyga "Assassin's Creed: Renaissance" ("Ace Books" 2009; ISBN 978-0-441-01929-8; 473p.) yra pirmoji serijoje. Aš pirmiausia perskaičiau penktą, Haytham ir Connor Kenvėjų knygą, mat buvo kaip tyč po mano šanso užbaigti tą žaidimą, kuris paliko labai gerą įspūdį, tiesiog norėjau dar. Tada, su savo buka galva, pasiėmiau trečią knygą, knygą apie Altairą, mat sumečiau, jog ji, kaip ir žaidimas, bus pirmoji. Knygos gale Ezio Auditore užverčia kažkieno aprašytą Altairo gyvenimą dienoraštyje ir tiesa paaiškėja - susimoviau. Vėl. Bet štai, pagaliau, suvokiau savo klaidą ir ją taisau. Mano rankose baigta pirmoji knyga, nors jos istorija pasakota antrame žaidime.
  Knygoje (kaip ir žaidime) susipažįstame su jaunuoliu, Ezio Auditore (Etsijo Auditore iš Firenzio), kuris ruošiasi perimti tėvo verslą, banką. Tuo jis ne itin džiaugiasi, bet tėvui nepaklusti nė nesiruošia, juoba, kad bankininko dalia nėra tokia ir bloga. O laisvalaikiu vis dar gali stogais lenktyniauti su vyresniu broliu, rankioti plunksnas jaunėliui, mokyti skausmingų pamokų tų, kurie negražiai mergina jo sesutę ir slapčiomis lankytis pas gražuolę savo simpatiją - Kristiną. Bet šiltas Florencijos dienas užtemdo nelaimės debesys. Debesys su Templierių kryžiumi, privertę Ezio atsisakyti visko, apsivilkti asasinų abitą ir netgi palikti savo gimtąjį miestą. Ir, atrodo, pačiu laiku, mat tarp asasinų jau sklando gandas apie Pranašą, kuris įžengs į Miestą ant Vandens kai į jį bus įneštas Rojaus Obuolys. Tiek Pranašą, tiek ir patį Obuolį asasinai turi žūt būt apsaugoti.
  Knyga tikrai tiks tiems, kurie nori pakartoti istoriją, bet nenori peržaisti žaidimų (aš tarkime mėgstu sužaisti senus žaidimus prieš išeinant naujam toje serijoje, bet Ezio žaidimuose mane tiesiog žudė tas Leonardo sukurtas skraidantis aparatas...), bei tiems, kurie metė ar tiesiog nesugebėjo pamilti žaidimų dėl to nuolatinio šokinėjimo pirmyn atgal laike tarp herojų. Čia istorija vientisa, be trukdžių.
  Pačiai jai duosiu 8/10, mat nors ji gera, o ir žaidimas man tikrai patiko, bet vietomis pritrūko veiksmų aprašymų, tekstas kartais prarasdavo sklandumą, ką mačiau vertimuose, bet niekad nemačiau originaliame tekste. O dar tie itališki žodžiai...

William Golding - Musių Valdovas

  Na... Lyg koks sprogimas smegeninėj mano. Ėmiau William Golding knygą „Musių Valdovas“ (Lord of the flies; „Vaga“ 2010; ISBN 978-5-415-02149-9; 264p.) mat jį į mano „perskaityt iki įvyks kuri nors pasaulio pabaiga“ sąraše, kur ją įbruko vyriškai giminei priklausantys skaitytojai, o kad jų tiek mažai ne visiškai kvaištelėjusių matau, nusprendžiau, jog galiu suteikti pirmenybę, juoba, kad knyga, matyt dėl redaktorių skubėjimo ar tingėjimo, ir vertėjams nusibodusio ilgo galvos sukimo kaip čia sudėliot sakinį, kad du kartus jo skaityt nereikėtų iki kas nors supras, buvo išparduodama visur, kur tik užsukdavau, po, jei gerai pamenu, trylika litų, tad paėmiau dvi, vieną greitu laiku kam nors padovanosiu, kam nors iš jūsų, mat nepaisant visko – knyga labai verta dėmesio ta paprasta siunčiama žinute.

  Istorija ne iš tų kurios apžavi dar per pirmus du skyrius. Šią voliojau iki pusę knygos įveikiau, vis kaip tas berniukas Ralfas – pajusdavau kokią tai neaiškią uždangą galvoj, lyg ir žinojau, lyg ir supratau ko reikėjo, kaip reikėjo, bet visko galvoj susidėlioti nebepajėgdavau. Lyg naktį žiūrint į daikto siluetą, jis toks pažystamas, o juk tiek kartų ir dieną matytas, bet smegenys atsisako pakuždėti kas gi tai per velnias raguotas. Taip vat ir žiūrėjau į viską, kaip būrelis vaikų atsidūrė negyvenamoje saloje po lėktuvo katastrofos – karo metai, tad lėktuvas buvo numuštas, jei tik gerai tai supratau. Vaikai kaip vaikai, pirmas darbas – šokt į šiltą vandenį, pasikapstyt smėlyj, susirast saldesnių vaisių užvalgyt. Ir nors čia nėra suaugusiųjų kurie diktuotų taisykles – kas yra labai smagu kiekvienam mažiui, visgi grįžti į realų pasaulį norisi, o tam išsigelbėjimo planeliui sukurpti ir įgyvendinti jau reikia taisyklių, proto, autoriteto.

  Jei tik kur ko nepraleidau, tai knyga įdomi ėmė darytis po kelių naktų, jų praleistų saloje, kai mažiausieji ėmė baugintis tamsos ir to kas slypi jose. Kilo klausimas – kas joje? Pabaisa? Monstras? Šmėklos? Ir atsakymas – to būti negali. Kodėl? Mat jei būtų, tuomet neegzistuotų realus pasaulis, keliai, namai, mašinos. Bet čia ir intrigėlė – saloje juk iš ties nėra „Realaus Pasaulio“ – kelių, namų, mašinų. Tad gal būt ir baisiausias įmanomas vaizduotės pagimdytas monstras gali egzistuoti?

  Na, privėliau, prifilosofavau, bet nieko rimto kaip ir nepasakiau. Trumpiau – tai istorija apie negyvenamoje saloje atsidūrusį vaikų būrį. Jie – ne Robinzonai-Kruzai, o sala – toli gražu ne Lobių. Čia reikia išgyventi ir išsigelbėti. Bet kuo toliau, tuo svarbiau pirmiausia išsiaiškinti katras prioritetas svarbesnis – jėgų kaupimas, geresnės išgyvenimo sąlygos, ar varganas laukimas, bet didesni šansai išsigelbėti. Labai įdomiai viskas vėlėsi, vaikiški protai turėjo kažkuo virsti, kai teko persilaužti per visus mums, patogiai gyvenantiems butuose ir namuose, neegzistuojančius barjerus. Ir pačioje, pačioje pabaigoje, tai kas taip skaudžiai spaudė skaitytojo galvelę pagaliau įgauną materialią formą.

  Nepaisant visų klaidų, vertimo ir rašybos, knyga labai gera ir jai duosiu 10-10, bei dedu prie mėgiamiausių. Tuo tarpu apie filmus sunku ką ir pasakyti. Du jie, vienas labai senas, juodai-baltas, kitas kiek naujesnis, bet stipriai nukrypęs nuo knygos. Abu jie prasti ir įdomūs daugiau tuo atveju, jei knygos žmogus neskaitė arba vertino atsainiau. Juos geriau žiūrėti jau perskaičius knygą, tas senas irgi vertas dėmesio, nepamenu kurių jis metų, kažkur apie 60-uosius. Kitu atveju bus atimta geriausia knygos dalis ir bus dar sunkiau perprast Ralfo problemėlę.

Anotacija:  „Musių valdovas“ – filosofinis-alegorinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą visame pasaulyje. 1983 m. autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija.

  Lėktuvui sudužus negyvenamoje saloje vieninteliai išsigelbėję – grupelė berniukų. Dienomis vaikai aikčioja iš susižavėjimo pakerėti slėpiningo salos grožio, juos vilioja romantiška perspektyva gyventi robinzoniškai, laisvai, be suaugusiųjų, tačiau naktimis baimę kelia paslaptingas žvėris. Kai berniukai sulaukėja ir vaikiškos jų svajos virsta kraujo troškuliu, išsiruošiama į medžioklę. Drebančia ranka pralietas kraujo lašas pamažu tirpdo ribą tarp žvėries ir žmogaus, pyktis ir kerštas nukrypsta į buvusius draugus. 

George R.R. Martin - Sostų Žaidimas

  Pagaliau baigiau George R.R. Martin pirmąją serijos „Ledo ir Ugnies Giesmė“ knygą „Sostų Žaidimą“ (Game of Thrones; ISBN 978-0-00-742854-0; Harper | Voyager; 2011). Skaičiau originalo kalba, tad herojų vardai bus originalo kalba. Iš kart galiu teigti, kad kiekvienas čia rastų herojų sau, o tiems kurių pradžia nesužavės – pabaigoje vis vien gaus kuo pasidžiaugti.

 

  „  -I learned long ago that it is considered rude to vomit on your Brother.“ 53p.

  Knygoje riba tarp gėrio ir blogio itin nežymi. Geriausias veikėjas gali pasielgti neišpasakytai baisiai, o klaikus ir bjaurus – neįtikėtinai dorai. Pasakojama pirmu asmeniu, bet jis vis keičiasi. Ir kiekvienas tą patį lauką mato kitaip. Bendrai imant, tai pasakojimas apie magišką pasaulį, kuriame suvienytų septynių karalysčių žmonės, karžygiai, šventikai ir kt. mano, jog magija mirė, kai atėjo Pirmieji Žmonės ir išžudė tuos, ką rado ir ko išsigando, t.y. Milžinus, Miško Vaikus ir panašiai. Bet kita vertus – karalysčių gale, toli, toli Šiaurėje tebestovi milžiniška Ledo Siena, kažkada pastatyta saugantis nuo nuožmaus blogio atėjusio iš šiaurės, sniego, tamsos ir žiemos. Ir tik senos bobutės ir sauja Sienos Sargybos vyrų tebeprisimena, ar tiesiog žino, tiki, kad po ilgos vasaros visada ateina ilga žiema. O su žiema sugrįš ir Tamsa...

  „-Why is it that when one man builds a wall, the next man immediately needs to know what‘s on the other side?“ 179p.

Mano skaityta versija

  Toli nuo Sienos ir Sienos Sargybos, Juodųjų Brolių, vienintelių žmonių kurie vis dar gyvena su žinia apie Kitus, apie Tuos kurie ateina iš šaltos žiemos naktų, toli Pietuose keliauja du paskutiniai Targaryen palikuonys, Drakono Kraujo vaikai, brolis ir sesuo, kurių šeima buvo išžudyta kovodama už Geležinį Sostą, jungiantį Septynias Karalystes. Jų kraujas – Drakonų Kraujas, o kai Drakonai nubunda – nebėra nei kur bėgti, nei kur slėptis. Tai bene nuožmiausias ginklas, varantis baimę, siaubą, chaosą ir mirtį. Tačiau Drakonų vaikai žino, jog paskutinieji tikrieji, danguje ugnimi alsavę siaubūnai mirė kartu su jų žuvusiu broliu. Ir kol toli Šiaurėje žmonės vis aiškiau jaučia artėjančią ilgą Žiemą ir ilgą Tamsą, toli Pietuose Drakonų Duktė vestuvių dovana gauna tris suakmenėjusius drakonų kiaušinius. Jie negyvi ir šalti, ir žmonės dėkoja dievams, Seniems ir Naujiems, už tai. Bet jų prikėlimo paslaptis glūdi Drakonų Kraujo vaikuose, klausimas tik tas – ar pakankamai jie stiprūs, kad vėl keltų grėsmę pasauliui?

   Va taip, lašas jūroje ką aš čia pasekiau, bet tai sakyčiau, dvi pagrindinės idėjos – ugnis ir ledas, du viską sunaikinti galintys reiškiniai, bet kaip ir ką jie paveiks – priklausys nuo rankų, kuriuose jie bus. Geležies sostas – tarsi labai nepatogi, bet visų išsvajota sėdynė, kurią paimti gali tik stipriausias. Visiems tos kėdutės reikia, nieks nenori tikėti, kad artėja baisesnės jėgos, nei priešo armija prie vartų, kai horizonte žybsi tikslas... 

  Paskutinį kartą taip politika permirkusią knygą, kurioje knibždėjo tiek paslapčių, kurios neerzino, bet kurstė smalsumą, skaičiau kai rankose laikiau A. Sapkowski „Raganiaus“ knygas, vieną po kitos. Čia negali žinoti – kas pasaka, o kas tikra, kuris herojus mirs, o kuris išgyvens. Na o Drakonai man tik dar vienas puikus priedas. 10/10 ir dedu į mėgiamiausias knygas. Jei lietuviai nebūtų taip užbranginę šios knygos, bumas jau būtų šovęs į dangų, o dabar belieka padėkoti BTV, kad ir vėl iš HBO nusipirko gerą serialą. Juk jie rodė ir True Blood – Tikrą Kraują, sukurtą pagal Sukės Stekhouse knygas, o dabar rodo ar rodė ir Sostų Karus (jie Karais vadino).   

Anne Rice - Prakeiktųjų Karalienė

  Trečioji Anne Rice „Vampyrų Kronikos“ knyga „Prakeiktųjų Karalienė“ (The Queen of the Damned; „Obuolys“ 2012; ISBN 978-609-403-324-7; 782 [2]p.) sukėlė man iki šiol neturėtų bėdų. Tiksliau, turėtų, bet ne tokiu mastu, kad leidyklai tektų (aišku, nemokamai) atsiųsti visai naują knygos kopiją. Bet už tad „Obuolys“ ir jo pusiau prasti, tragiški ir neblogi vertimai, bet kitokie minusai, užsitarnavo naujai mano pagarbą savo paslaugumu ir nestokojamu bendravimu, atsakymais. O dabar apie pačią knygą...

  „- Velniai tave griebtų, pats ir skambink! – užriaumojo Danielius. – Sulaukei penkių šimtų metų ir nemoki naudotis telefonu? Skaityk instrukcijas. Gal tu – nemirtingas idiotas?“ 137p.

  Istorija vėl pasakojama Lestato, t.y. knygą „parašė“ jis, susirinkęs atitinkamą informaciją iš paskutinių (tai ne visai tiesa, bet ilgai lauksit, kol sužinosit tai, ką aš jau žinau iš vėlesnės knygų kronikos dalies „Blackwood Farm“) gyvų likusių vampyrų saujelės. Įdomu pasidaro tik kai Džesė, jauna mergina su ypatingais sugebėjimais, papasakoja savo istoriją, Didžiosios Šeimos istoriją ir Talamaskos istorijos kruopelytė (tai tarsi tokia organizacija, kuri tiria paranormalius reiškinius, nesakykit, ir jūs norėtumėt nosį įkišti ir su tokia padirbėt, Nosferatai mano). Visad mėgau skaityti apie žmones su silpnybe knygoms, istorijai ir istoriniams dokumentams ar veikalams. Tada ir kitokių įdomių dalykų pasipila, tarkim, papasakojama, kaip iš tiesų atsirado pirmieji vampyrai. Bet pati atomazga, ne šios istorijos konkrečiai, bet knygos atomazga, manęs nesužavėjo. Taip ir nepajutau ten turėjusios kilti įtampos. Viskas tik bum, tik bam ir ilgai malus liežuviais – pergalė sąlyginų geniečių pusėje. Viską išgelbsti pats Lestatas, t.y. kad knyga nesmuktų skaitytojo akyse, ji čia nebaigiama. Toliau seka gan smagus bandymas iš likusių gyvų vampyrų sudaryti tarsi uždarą ratą, kuris turėtų amžinai tokiu likti. Bet maištingasis princas tokiu nebūtų, jei laikytųsi jam primestų taisyklių ir liautųsi išsidirbinėjęs ir daręs ką nori. Pabaigė viską puikiai, su gera užuomina į ateinančius nuotykius ir dar geresne juoko doze, kai vargšelis Luisas sprogo iš pykčio, o Lestatas sprogo iš juoko, kartu su manim, beje.

  Na va tad, su nauja pagarba Obuoliui ketinu ir toliau pirkti šios serijos lietuviškas knygas, net jei ateityj planuoju įsitaisyt visas originalo kalba (bus kam šitas padovanot). Netgi nepaisysiu to pusėtino vertimo (vaistų su narkotikais, ypač raminamųjų, maišyt nereikėtų, ponas Ž. Lukoševičiau). Knygai duosiu 8/10 su pliusu ir su baisiu nekantrumu lauksiu kitos knygos. Iš patikimų šaltinių (Gyvenimas su Iltimis) žinau, kad bus dar sočiai gerų istorijų. 

Filmas tuo tarpu pasižymi tiesiog nuostabia roko muzika, tikro, sunkaus roko, o ne to ką dabar dažnai maišo su roku. Po knygos beje filmas man nebeatrodo toks įspūdingas, nors garso takelio klausyčiau ir klausyčiau, ir klausyčiau dar. Tad be baimės galit skaityt knygas jau pažiūrėję filmus. Iš ties, tai būtent taip ir rekomenduočiau. 



O čia viena iš mylimiausių mano dainų iš filmo (ir knygų), kuriuose Lestatas išduoda vampyrų paslaptis niekuo nebetikintiems mirtingiesiams 

Donna Woolfolk Cross - Popiežė Joana

  Mano supratimu, Donna Woolfolk Cross knyga „Popiežė Joana“ (Pope Joan; „Alma Littera“ 2011; ISBN 978-9955-38-402-1; 464p.) yra labai įdomi istorija, tik parašyta šiek tiek silpnokai. Tik šiek tiek, rimtai. Be to, tas jos silpnumas slypi paprastume, tad geriau jau turininga ir pernelyg paprastai parašyta knyga, nei turiniu bevertė šiuolaikinė, mat su abiem galima pailsėti, bet su šia kai ko liks ir galvoje.

„Susidūręs su legenda ir ėmęs į ją gilintis, gali būti tikras rasiąs istorinį įvykį.“ Vallet de Viville

  Kaip ir teigia pavadinimas, pasakojama apie moterį, kuri norėdama mokytis ir įrodyti, kad moteris nėra lygu menkai protaujančiam gyvuliui, gavo apsimesti vyru. Ir, dievulėliau, kiek tas dėdė Joana daug pasiekė! Spėkit kiek. Žiūrėkit į pavadinimą ir spėkit iki ko ji prieit sugebėjo. Aha. Bet smagiausia tai, kad tai stipriai faktais paremtas pasakojimas, apie egzistavusią asmenybę ir būtas klaidas.

  Iš ties buvo įdomu skaityti apie jos gyvenimą, tuos pirmus uždraustus žingsnius link gebėjimo skaityti, skaičiuoti, mokytis. Buvo gaila jos pagonės motinos ir ne syk norėjau, kad Joana verčiau būtų su ja į Torą tikėjus ir saksų kalbos mokiusis, nei Šventą Raštą citavus ir į vienuolynus laksčius. Visgi, nuobodu nebuvo stebint kaip durims užsivėrus ta maža mergaitė rasdavo pravirą langą. Autorė nestokoja iškalbos, todėl gudrūs ir protingi disputai su Joana visada bus neblogas kąsnelis pasidžiaugti. Buvo ir įtampos ir meilės, kam ko reikia, bet ne per daug, puikiai susikoncentruota į vieną, aiškų tikslą.

  Knyga lengvai skaitoma, vertėja, Julija Lapienytė padarė puikų darbą. Aišku, būtų bent du kart įdomiau, jei pirmiausia žioplai nebūtų man filmas papuolęs. Tada Maximoj per išpardavimą pasiėmiau šitą knygą už 15lt ir, kaip matot, tik dabar iki jos prisikasiau. Tad jei dar nematėt filmo, patariu pirma imt knygą. Duosiu jai stiprų 8/10 ir dar kartą pagirsiu autorę ir vertėją, štai dvi puikios ir protingos moterys, kurioms nereikėjo apsimesti vyrais, kad padarytų šaunų darbą.

Anotacija: Ar iš tiesų popiežiaus sostą valdė moteris? Gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanoma? Vakarų istorijoje ji beveik nežinoma asmenybė, nes sunaikinti visi jos buvimą įrodantys dokumentai. O Romos dvasininkai turėjo svarbių priežasčių šiuos faktus ištrini iš istorijos...

  „Popiežė Joana“ – visų pirma tai pribloškianti istorija apie nepaprastą moterį, aistringai mylinčią, kovojančią ir drąsiai žengiančią nepaisant Viduramžių prietarų ir visuomenės tamsumo.

  Apie popiežės Joanos fenomeną buvo kuriami filmai, o tarp jų 2009 m. pasirodžiusi ir šios knygos ekranizacija

Filmas, beje, irgi geras, vertas pažiūrėti.

Tekstas ant pirštų

Knyginėms merginoms. Visai gražu, sakyčiau.

Skirtukas

John Ajvide Lindqvist - Įsileisk Mane

Tai turbūt baisiausia mano kada skaityta knyga apie vampyrus. Pats mitas

John Ajvide Lindqvist knygoje „Įsileisk Mane“ (Lat den Ratte Komma In; „Obuolys“ 2010; ISBN 978-609-403-105-2; 606 [2]p.) pirmą kartą atrodė tiek bjaurus ir nemalonus, kad turbūt pirmą kartą atrodė ir kaip tikras prakeiksmas, o ne kažkokia nemirtingumo dovana (kurią turbūt dažnas mūsų mielai griebtų nedvejodami).

„Ji niekada nemiegodavo, kai būdavo pas mane. Tik gulėdavo mano lovoje ir laukdavo, kol ims švisti. Bėgimas yra gyvenimas.“ 362p.

  Knyga gerai parašyta (nors į galą redaktoriams ar kam reikėtų atidžiau žiūrėti ką rašo, o ne tikėtis, kad Word programa viską pataisys), bet į ją reikia įsivažiuoti. Įsivažiavus einasi stebėtinai greitai ir lengvai, ir tiek įdomiai, kad nebesinori knygos dėti į šalį. Daug pusiau nuspėjamų dalykų, kurie glumina iki pat akimirkos, kai autorius patvirtina – taip, taip ir yra, tikrai. Stiprus kūrinys, kuris vertas dėti prie modernios vampyrų klasikos.
  Istorija ne tiek paini, kiek vingiuota, tad sunku neišplepant pasakoti, kas gi ten dėjosi. Paraleliai vyksta bent trejetas skirtingų gyvenimų, kuriuose dominuoja būreliai žmonių arba poros. Bet svarbias čia jaunuolis, berniukas, kurį sunkūs išbandymai privertė suaugti ir netgi kiek sužiaurėti (paaugliškai taip, mat žmonių žudyt jis visgi nepuolė). Manau jame daugelis atpažins kažką pažystamo ar iš savęs, ar asmenų aplink save. Ir gal būt tai padės kokiam nors kitam Oskarui ištempti dieną nuo ryto, kai reikia keltis į mokyklą, iki vakaro, kai vėl eini gulti.

 

  Knygoje įtampa kilo neišpasakytu greičiu ir mastu, kartais netgi atrodydavo, kad jau viskas, tiesiog nebeįmanoma išnarplioti šito juodo mazgo. Tarkim, vampyriškas užkratas čia plinta beprotišku greičiu vien nuo įkandimo. Ir tas užkratas turi savo protą, jam tereikia tavo kūno. Nebūsi budrus – tapsi jo vergu, nes tavo smegeninė jam nereikalinga. Užkratui tereikia tik kūno. Kūno ir dar kraujo. Be to, knygoje žmogžudystės nelieka nepastebėtos, kūnai nelieka „dingę be žinios ir pėdsakų“. Tad vampyrams kraustytis tenka ne vien dėl nesikeičiančios išvaizdos, bet ir dėl pavojaus, kad žmonės nėra akli idiotai...
  Čia ne romantiškai paaugliukas „Saulėlydis“. Ne istorijų ir grožio pilnos Vampyrų kronikos. Ne karštos Lousianos naktys su tingiomis dienomis Sukės Stekhaus knygose. Tai – kažkas kitokio. Kažkas šalto ir bauginančio. Kažkas nemalonaus, bet pavergiančio. Tad įsileiskit...
  Tikrai duosiu 9/10 ir rekomenduosiu. Iki dešimtuko pritrūko labai mažai. Tiek mažai, kad net negražu duot devynis...

P.S. noriu įspėti skaitančius anotacijas – tai, kad du pagrindiniai herojai – vaikai, nieko nereiškia. Imkit ir skaitykit. Norėjau ir dar kažką pridurti, bet jau nebepamenu ką...

Anotacija: Kai Blakeberge prasideda nesuvokiami dalykai, iš pradžių niekas nieko nepastebi. Vėlyvas 1981-ųjų ruduo, priemiesčio gyvenimas teka sava vaga. Kai gretimoje gyvenvietėje atrandamas bekraujis paauglio lavonas, ima sklisti gandai apie ritualinę žmogžudystę. Kol kas niekas nenujaučia, kas vyksta. Dvylikametis Oskaras susidomi žmogžudyste, bet tai – ne svarbiausias dalykas jo gyvenime. Kaimynystėje apsigyveno mergaitė. Jie tampa draugais. Daugiau nei draugais. Bet ji kažkokia kitokia. Kažkas ne taip. Į lauką mergaitė išeina tik naktimis...




  Na, o kalbant apie filmus, tai juos patariu žiūrėti po knygos. Ir siūlyčiau pradėti nuo švediškos (Let the Right One In 2008) versijos, mat amerikietiškoji (Let Me In 2010)... Et. Atrodo, kad jie net neskaitė knygos, tiesiog pasiėmė filmą, pažiūrėjo ir pasakė „ei, o davai iš šito filmo padarom tikrą, riebų, amerikietišką reikalą? Pavadinsim Oskarą Ovenu, vaikus paversim paaugliais, bet sakysim, kad jiems tik po dvylika, kas ten supras, nepaaiškinkim, kad Eli, kurį pavadinsim Abby iš tiesų yra gan traumuotas vaikelis, nes niekam nereikia žinoti, kodėl tas vaikis sakė „aš ne mergaitė, aš niekas“, nes taip nebūna ir šiaip jau, tegul viskas vyksta Amerikoj. Parodysim tiem Švedam.“ Ir gavosi, kas gavosi. Labiausia nesuprantu tai kam reikėjo vardus visgi keist? Oskaras ne toks jau ir išskirtinai švediškas vardas. O knygos neskaičiusieji turbūt liks nesupratę kas yra Eli. Oi, atleiskit. Abby.




  Švediškas filmas gal ne toks malonus akiai, kaip retro kvepiantis amerikietiškas, bet nesukelia tokio erzulio tiems, kas jau pažystami su knyga. Ten daugiau dėmesio skirta detalėms. Čia - ... Na, pažiūrėkit. Dar pridursiu, kad abu filmai savaip neblogi, tad verta pažiūrėt abu.

Charlaine Harris - Dead Recknoning

Jei gerai pamenu, tai Charlaine Harris knyga „Dead Reckoning“ („Gollancz“ 2011; ISBN 9780 575 09652 3 (cased); ISBN 978 0 575 09653 0 (Export Trade Paperback); 325p.) yra vienuolikta Sukės Stekhaus (Sookie Stackhouse) knyga. „Dead in the Family“, jei nosferatai sąžiningai skaitot ką rašau, išgyriau tiek ir tiek. Šią knygą ėmiau su šiokiu tokiu nerimu, nes jų fantastinis realumas labai padeda atitrūkt nuo realybės. Ir štai, pabaigiau ir nebežinau kaip čia taip...

„I felt somehow guilty about the breach between them, though it certainly wasn’t my fault. Or was it? I ran it through my mind. Nope, it wasn’t.” 257p.

  Sukei kaip visada – bėda po bėdos. Visi sako, kad myli, kas nesako – dažnai nuoširdžiai siekia jos mirties ir taip toliau. Dar blogiau, kad mylintys draugai labai nori padėt ir pareguliuot jos gyvenimą, kas manau įsiutintų ir lengvesnio būdo žmones, ne tik panelę Stackhouse. O dar tos fėjos visur, tokių naujovių su jom vis išpuola, kad kai kada jau ir erzint ima. Būtų galima nepastebėt, kaip aš tarkim nepastebiu ką ji ten apie drabužius tauškia, bet, kad labai jau tampriai su siužetu jungiasi.
  Šį kart Sukė eis prieš vampyrus viršesnius už Eriką Normaną (Eric Northman), su juo ir Pem (Pam) iš šonų, bei kirpėju, padavėju... Manau per visą knygą man mieliausia skaityt būtent aukščiausias įtampos vietas, kaip toji kova, bei neutralias, tarkim, kai Sukė sėdi kokioj verandoj ar virtuvėj, dieną ar naktį ir kiek atvaizdavus aplinką ima viską galvoj krėst. Tenka pripažint, kad kai įsivaizduoju šiltą naktį, šalia savo, jaukaus ir šilto namuko tolėliau nuo miesto šviesų – imu jame įsivaizduot ir biblioteką, bei save. Nosferatams juk irgi namų reik, ar ne? Gaila tik, kad manęs Sukės sėkmė su pinigais nelydi, ir jokios turtingos pusseserės nemiršta ir apie mane nepagalvoja. Heh, na, nesibjaurėkit ten, kitoj ekrano pusėj...
  Veiksmas rutuliojosi kažkaip nei šiaip nei taip. Kaip visada buvo kelios pagrindinės ir pora šalutinių linijų, bet šį kart jos pynėsi ir vis bandė pervažiuot į kitą eismo liniją šitam greitkelyj. Ėmė darytis sunku ir nelabai smagu viską aprėpt, ypač kai aplink tiek daug vardų ir dar keistų pavadinimų visokių. Gerai bent tiek, kad ir Sukė kai kada apie vienus ar kitus dalykus pamiršdavo ir jau būdavo galima atsikvėpt. Arba kaip tik – pakrizent už knygos – va, pamiršai, ką? Trūko ir praeitos knygos juokelių, lyg Sukei liežuvis nudilęs būtų. Nebuvo ir jokios padorios intrigos ar mįslės. Bet skųstis nenoriu, nes skaitėsi lengvai ir greitai, kaip visada ir buvo smagu šen ten apie ką nors vis ką nors sužinot. Na, kad ir Desmond Cataliades – tai, pasirodo yra baltiškas vardas. Nežinia iš kurios šalies, bet anot jų ten – baltiškas. Be to, dabar jau visiškai aišku iš kur Sukės gebėjimas skaityti mintis. Tai nėra tiesiog dėl to, kad ji fėja, tą įtakojo dar vienas dalykas...
  Taigi, šiaip ar taip, knyga nebloga, net jei viena iš prastesnių savo serijoj. Vis tiek galiu duot bent 7/10. Manau rekomenduot nereikia – jei jau skaitysit, tai skaitysit visas, nebent jau nuo pirmų nepatiks. Nors tada, gal pažiūrėsit serialą ir apsigalvosit...

Žmonėms, kurie mažai pažystami su Tikro Kraujo (True Blood) reiškiniu, pasakysiu, kad serialas per BTV eina trečiadieniais, 23:20, ar vis dar rodo, bet lyg ir rodo, ir nežinau kelinta serija, bet jei neturit kitų būdų pažiūrėt – pažiūrėkit bent ten, o prieš BTV keliu skrybėlę. Serialą galima žiūrėti ir skaičius knygas ir ne. Tik pirmas sezonas tapatinasi su pirma knyga, toliau kiekvienas sezonas (sezonas turi 12 serijų) vis labiau tolsta nuo knygų, palikdamas vien pagrindus ir išsisklaidydamas į begalybę istorijų. Knygose visos istorijos vedamos per Sukės akis, kas man asmeniškai priimtiniau – ne tiek daug maišalynės ir garantija, kad neatsiras epizodo, kurį bandysiu prašokt, nes man tiesiog neįdomus tas ar anas veikėjas. Visgi knygos mano manymu geresnės ne vien tuo. Praeitame sezone (dabar jau yra keturi, laukiame penkto, kuris pasirodys vasarą) tiesiog išsišaipė iš fėjų ir privėlė tiek šalutinių istorijų, dar ir su veikėjais kurių knygose nėra, kad man jau net nebeįdomu ėmė darytis. Aišku, vis tiek žiūrėsiu ir toliau, bet po galais, kas per velniava?!




Lietuviškai Obuolys.lt jau pateikė mums šias knygas (bjauriais, kietais ir brangiais viršeliais), eilės tvarka:
Miręs iki Sutemų (Dead until Dark), Mirusios Širdys (Living Dead in Dallas), Mirusiųjų Klubas (Club Dead), Miręs Pasauliui (Dead to the World), Mirtis už Durų (Dead as a Doornail), Neabejotinai Miręs (Definitely Dead), Gyvi ir Mirę (All Together Dead). Toliau seka, jei kas norit ieškotis angliškų - From Dead to Worse, Dead and Gone, Dead in the Family (Aprašas), Dead Reckoning;

Anotacija: There's a reckoning on the way... Sookie Stackhouse is a cocktail waitress in Bon Temps, Lousiana. It's a job which has its own challenges, but now the vampires and the shapeshifters are finally 'out', you'd think the supernaturals would get on with each other. But nothing is that simple in Bon Temps!
  ...and Sookie has a knack of being in trouble's way; not least when she witnesses the firebombing of Merlotte's, the bar where she works. Since Sam Merlotte is known to be two-natured, suspicion immediately falls on the anti-shifters in the area. Sookie suspects otherwise, but before she can investigate something else - something even more dangerous - comes up.
  Sookie's lover Eric Northman and his 'child' Pam are plotting something in secret. Whatever it is, they seem determined to keep Sookie out of it; almost as determined as Sookie is to find out what's going on. She can't sit on the sidelines when both her work and her love life are under threat - but as their plans gradually become clear Sookie finds the situation is deadlier than she could ever imagined.

Manuel Puig - Moters Vorės Pabučiavimas

  Labai retai kada tyčia, kai žinau, kad tuoj skaitysiu knygą, vis tiek imu ir pažiūriu filmą pirmiau. Bet su Manuel Puig „Moters Vorės Pabučiavimu“ (El Beso De La Mujer Arana; „Kitos Knygos“ 2011; ISBN 978-609-427-032-1; 238p.) deja būtent tokį triuką ir padariau. Šiek tiek gaila, nes maniau, kad filmas tikrai gražus, bet štai ėmė ir pasirodė, kad knyga kur kas geresnė, todėl manau jog efektas būtų buvęs stipresnis, jei nebūtų tekę laukt „na, tai kada gi čia?“...
  Knyga pasakoja apie du vyriškius kalėjimo kameroje ir pamažėle atskleidžia jų vidinius konfliktus, bei reakcijas vieno į kitą. Vienas iš jų, Valentinas, sėdi kaip politinis kalinys. Antrasis, Molina, homoseksualas pasodintas aštuoniems metams už nepilnamečių tvirkinimą. Beje, skaitant knygą manau visi suabejos šiais klausimais, mat jie tiesiog absurdiški. Stebint jų kasdienį bandymą gyventi toje nė kiek nejaukioje aplinkoje kyla klausimas – tai kas galų gale daro vyrą tikru vyru? Ir nors pabrėžiu šį klausimą – jis nėra nei vienintelis, nei pats svarbiausias.

"-  Man gaila, nes pamilau tuos personažus. Filmas baigėsi, ir jie, regis, mirė." 41p.

  Molina – gan motiniškos prigimties vyriškis, tad, kad ir pačiam būtų mažiau liūdna, ir kad jo „kambariokas“ nors kiek lengviau užmigtų, jis kas vakarą pasakoja kokius nors įdomius matytus filmus, stengdamasis įtikti ir jo skoniui, ir savam. Po kiekvieno filmo, ar bent jau per pauzes tarp pasakojimo, vis atsiskleidžia kas nors apie kurį nors vyriškį. Jiedu susigretina su filmų herojais, veiksmais filmuose, žmones ima lyginti su savo pažystamais. Labai įdomu stebėti kaip keistai mainosi pačių kalinių rolės.
  Knyga aišku taip nesibaigia, ištisai visko vien kalėjime nesiklausysim. Pamatyt leis ir daugiau, leis įlysti giliau į sielas herojų ir jiems svarbių žmonių. Ir nors pats rašymo stilius ne pats maloniausiais akiai, knyga vis vien – dienos ar dviejų skaitalas. Ilgiau užtrunka perskaityt turbūt paties autoriaus pastabas po tekstu, mat jos kartais išsiplečia iki poros lapų smulkiu šriftu. Vieniems buvo įdomu, man asmeniškai visa informacija jau buvo žinoma iš tokių knygelių kaip Homoseksualizmo Istorija, tad kai ką ryžausi praleisti. Aišku prieš tai vis vien pasiklausinėjau, ar ten nėra reikšmingos informacijos pačiam istorijos tekstui. Bet kuriuo atveju knygą rekomenduoju norintiems ko nors maistingo sielai. Būtent sielai. Aišku, turbūt reikia ir nebūt labai jau siauraminčiu, mat vis vien, vienas pagrindinių herojų yra homoseksualus ir elgiasi kaip gan miela moteris (pabrėžiu, kad būtent kaip miela moteris, o ne tos „merginos“ į kurias žiūrint akis skauda nuo oranžinio švytėjimo). Duosiu knygai 10/10, nes smulkintis dėl footnotes manau negarbinga.

Anotacija: „Moters vorės pabučiavimas“ žymi J. Perono diktatūros priversto emigruoti kairiųjų pažiūrų rašytojo posūkį į žmogaus laisvės problematiką. Romane pavaizduotas pigmalioniško tipo herojus – dėl „nepadoraus elgesio“ persekiojamas homoseksualas. Abu personažai susitinka toje pačioje kameroje tarytum šiuolaikiški Marato ir de Sado prototipai, įkūnijantys amžiną kovą už politinę ir asmeninę laisvę. Homoseksualas, pasinaudojęs vien kino istorijų apžavais, sugeba sugundyti politinį kalinį savo nuoširdumu bei gebėjimu pasakoti pačias neįtikinamiausias istorijas.

[jei galiu pridėt – anotacija tiesiog juokinga...]




  Filmas irgi gražus, aktoriai savaip atitinka reikiamą vaizdą, tad pažiūrėti verta. Gėda, bet prisipažystu, jog labai apsidžiaugiau, kad jis anglų kalba, mat labai nemėgstu skaityt subtitrų. Paprastai tai lemia, kad nespėju ir žiūrėt ir skaityt, tad istorija šiek tiek susimala krūvon. Bet, kad jau toks patogus, tai rekomenduoju PO knygos pažiūrėt ir filmą. Bet tikrai geriau žiūrėti PO knygos.

Thomas Harris - Raudonasis Drakonas

„Jis krūpčiojo nuo triukšmo šiame tyliame, tamsių džiūstančių dėmių pilname kambaryje.“ 16p.

  Taigi taigi. Baigiau skaityti Thomas Harris „Raudonąjį Drakoną“ (Red Dragon; „Obuolys“ 2007; ISBN 978-9955-700-23-4; 304p). Imant pagal istorijas, tai tai arba pirma trilogijos dalis, arba antra serijos knyga, mat „Raudonasis Drakonas“ yra „Avinėlių Tylėjimo“ ir „Hanibalo Lekterio“ priešistorė. „Hanibalas: Pradžia“ yra viso to priešistorė.
  Istorija nebloga, vietomis geresnė už filmą, vietomis filme esmė perteikta geriau. Pasakojimas lyg ir sukasi apie detektyvą Vilą, bet niekad neleidžia jo pilnai imti už pagrindinį herojų. Lygiai taip pat sunku jį priimti ir kaip neigiamą herojų, nors bandoma prilipinti daug tamsių dėmių ir to „tu iš aš – ne tokie ir skirtingi“ reiškinio. Knygoje Vilo istorija man patinka labiau, čia jis žmoniškesnis, paprastesnis, ne toks jau ir super-genijus, koks kad teigiama yra.
  Pats detektyvas, na, gal detektyvu ir negalima vadinti, mat viskas tyčia atskleidžiama, žodžiu, pati istorijos paslaptis iš Vilo pusės man pasirodė itin pasyvi. Labai ilgai spoksoma į vieną dėmę, o ką ji reiškia dažniausiai vis tiek pasako kas nors kitas, o ne tas super-detektyvas. Labai trūko ir paties Hanibalo, parodė jį kartelį, parašė jis ten porą laiškelių ir labai greit susimovęs liko užmarštyj. Taip ir neleido užuost to Hanibalo-Kanibalo keliamo siaubo, labai gaila. Bet ei, tai tik pirma knyga.

„- Nesvarbu, - pasakė senelė, - tikiuosi, jog gali pasakyti savo vardą. Manau, tokie dideli berniukai turi mokėti pasakyti savo vardą. Pasakyk.
   Vaiko veidas nušvito. Vyresnieji jį išmokė. Dabar galėjo pamaloninti tą ponią. Susikaupė:
 - Išpera.“ 82p.

  Įdomiai papasakota ir paties Drakono, Frensio istorija. Ta jo šizofrenija knygoje matoma kur kas intensyvesnėmis spalvomis, aiškiau suvokiamos priežastys, dėl kurių jis darė tai, ką darė. Tenka pripažinti, jis man nėra pats įdomiausias personažas, o pabaiga dar labiau sugadino vaizdą, mat nuo tikslingai veikiančio drakono peršoko prie nemąstančio idioto. Lyg kur ragais užsikabinęs būtų.
  Autoriaus keistas požiūris į mirtį. Tiksliau, keistai jis mato kažkokią sąsają tarp mirties ir meilės/sekso. Tarsi iš po raidžių jaustum šarvojimo salės nuotaiką ir dėl kažko labai besidžiaugiantį tos salės vadovą. Tad nekrofilija čia tikrai šiurpesnė nei, kad kokios Sukės Stackhouse knygose. Bet didžiausias minusas slypi kitoje vietoje. Tai gera knyga su prastu vertimu. Ponia Giedrė Tartėnienė matyt ne sykį naudojos žodynu, ar dar blogiau – juo nepasinaudojo, o tiesiog spėjo. Vietomis buvo juokinga. Vietomis jau darėsi nebe juokinga. Nenoriu iš moters duonos atiminėt, tad pasakysiu, jog baisiausi pažodiniai vertimai buvo tose vietose, kuriuose žodis vartojamas pagal tam tikrą kalbos ypatumą. Tarkim Britų knygoje manau reikėtų kontekste aiškintis ar „gay“ reiškia ne tą mums taip dažnai linksniuojamą gėjų, mat ei, gal tik netyčia, tai gali būti tas britiškas žodelis reiškiantis „linksmą“. Amerikietiška ir Angliška anglų kalba turi savų žodžių ir savų reikšmių, kurių suprantama, galima ir nežinoti. Bet tokiu atveju versti reikia atsargiai.
  Beje, ten tik kaip pavyzdį pateikiau. Apibendrinant, kad dar labiau neišsiplėst, pasakysiu, jog knyga gera, įdomi ir taip toliau, bet jei galit skaityt anglišką – taip ir padarykit. Manau toks puikus psichologinis trileris tikrai patiks net ir tiems, kurie jau matė filmus. Rekomenduoju ir duodu 8/10. Dėl vertimo balų neatiminėjau.

P.S. "Avinėlių Tylėjimą" vertė Jūratė Juškienė

Anotacija: Vilas Greihamas gali pasigirti bauginančia Dievo dovana... Dirbdamas FTB jis sugavo du žudikus maniakus. Dabar agentas vėl išsiruošė į medžioklę.
  Ritualinis žudikas smogė du kartus – išžudytos dvi šeimos. Greihamas turi sužiupti jį iki kitos pilnaties, kol nežuvo dar viena šeima.
  Sugauti rafinuotą maniaką padės kitas blogio genijus. Ir jo vardas jums bus pažystamas...

Filmas beje, irgi geras, ne kartą rodytas per mūsų televiziją.

Kaip atsiminti ką skaitei?