Anne Rice "Blood Communion" | Vampyrų Kronikos 13

Autorius: Anne Rice
Pavadinimas: Blood Communion
Serija: Vampyrų Kronikos 13
Žanras: Paranormalu, Vampyrai
Psl.: 288
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Man labai sunku mesti serijas, į kurias investuota tiek laiko. Plius, nemeluosiu ir neneigsiu, Vampyrų Kronikos man turi sentimentalios vertės. Šią gi skaičiau dar ir su viltim, jog joje vėl pasirodys Tarquin Blackwood iš Blackwood Farm knygos, kurį praeitoje knygoje Lestatas minėjo ir mintimis kvietė pasirodyti. Ką gi, nepasirodė.

Apie Knygą: Lestatas iš lėto, bet solidžiai formuoja vampyrų visuomenę, a court. Ir ši knyga skirta būtent jiems, jo nemirtingiems broliams ir sesėms. Istorija apie tai, kaip jis išvalė jų pasaulį nuo didžiausių priešų ir tapo jų meilės vertu princu, valdovu, čempionu.

Lestatas kviečia visus vampyrus, jaunus ir senus, ateiti ir prisijungti prie jo šeimos. Prisiekti jam ištikimybę ir džiaugtis jo siūloma draugyste, brolija, apsauga. Visi priimami, visais rūpinamas. Daug ir plačiai pabrėžiama, jog viskas jo rūmuose yra skirta jiems, nuo lovų, spintų, medžiagų, iki kraujo vergų, sukurtų būtent tam, kad tenkintų vampyrų norus. O mums, mirtingiesiems, istorija yra apie tai, kaip Lestatas pagaliau pasiekė savo didžiausių norų: jį pagaliau, pagaliau visi be galo myli, jų herojų, jų didvyrį.

Mano Nuomonė: Nežinau ar jaučias ten mano tonas. Blood Communion yra labai ilga pasaka su lapu po lapo architektūros bei dekoro aprašymų. Kaip ir koks vampyras buvo apsirengęs, ko prikrautos spintos iš kurių visi gali imti ką nori. Visi džiūgauja ir myli savo didvyrį, Lestatą, kuriam nėra lygių, kuris ragavo Kristaus kraujo, ir net patys baisiausi, visus vampyrus terorizavę blogiukai - viens du ir jo pergudraujami, ką ten, jie net nesigina, atrodo visi nori mirti nužudyti Lestato, jei jau negali jo mylėti. Knyga nepatiks tiems, kas dar nepripratę prie Lestato lepūnėliško poreikio būti visų mylimam ir dievinamam. Ji nepatiks ir tiem, kam jau nusibodo ilgi paveikslų aprašymai. Bet jei tarkime labai mylite Lestatą, ir mėgstate plačius architektūros aprašymus, tai knyga gal ir nepasirodys bloga. Tai tikrai labai tradicinė Lestato istorija.

Iš mano pusės: neturiu ką bepridurti, nėra nieko gero, ką galėčiau pasakyti apie šią knygą. Lestatas yra tarpinė grandis tarp Edvardo Kuleno ir Vlado Drakulos. Tai tikrai nėra blogai, bet tai tikrai nėra mano arbatos puodukas. Man nepatinka skaityti apie priežasties neturintį garbinimą, kai senesnis ir rimtesnis vampyrais krykštauja iš laimės galėdamas pabučiuoti Lestato žiedą, o tas per pusę lapo aprašinėja ką šis vilkėjo. 2/5, tikrai negaliu daugiau.

Knygiškai: Pasirodys Spalį

Dovanokit, kad nelabai turiu ko lietuviškai parodyt, tiesiog nežinau, kaip kur pagal mėnesius leidimo rast (nes, tarkime, Metro 2035 žadėjo pavasarį, o jau ruduo baigia įpusėt). Bet manau vis tiek dauguma jūsų bent jau apie savo mėgstamų autorių darbus žinote, net jei naujienas tenka susižvejoti angliškose interneto platybėse, ar ne?

Šį mėnesį, mano mylimą Spalį, noriu paminėti kelis svarbius Siaubų Mėnesio leidimus, ir dar pasidžiaugti ne tokiais atitinkamais literatūrines skanėstais, kurių labai laukiu:

Pirmiausia tai, naujausia Stephen King knyga "Elevation". Aš su King'u labai lėtai susidraugaut bandau, kol kas einasi neblogai. Įdomu stebėt, kaip daug jis sugeba parašyti knygų, mat tai rods ne vienintelė šiais metais leista jo knyga, ar ne?

Ji bus apie vyruką, kuris be jokios suvokiamos priežasties pradėjo mesti svorį. Ir sveria tiek pat tiek su drabužiais, kad ir kokie jie būtų sunkūs, tiek ir be jų.

Labiau išorinėje jo gyvenimo dalyje vyksta kova su moterų pora. Juodvi nori atidaryti restoraną, bet Skotą labai erzina jų šuo, kuris nuolat pridirba jo pievutėje. Tik pastebėjęs kokie homofobiški žmonės aplink, ir kiek jos nuo to prisikenčia, Skotas nusprendžia, jog jo problemos tikrai nėra tokios jau ir baisios ir nusprendžia joms padėti.

Čia turbūt ir įsiriša tas "elevation" pakilėjimas.


Toliau gi laukiu šių knygų ir, o taip, komiksų:

1. Laini Tailor "Muse of Nightmares" - Antroji Strange the Dreamer knyga. 
2. Mackenzi Lee "The Lady's Guide to Petticoats and Piracy" - Antroji Gentleman's Guide to Vice and Virtue knyga, šį kartą apie Mončio sesę.
3. Anne Rice "Blood Communion" - Tęsiant Vampyrų Kroniką, kur dabar ji vadinama Prince Lestat Tales ar kažkaip. Nenoriu, bet skaitysiu.
4. K.J. Charles "Band Sinister" - Na, K.J. Charles tai viską skaitysiu.
5. V.E. Schwab "Shades of Magic: The Steel Prince" - Komiksas!
6. Kerri Maniscalco "Escaping From Houdini" - Trečia dalis serijoje, tik dar nesu tikras, ar noriu skaityti. Iki antros dasigavau vien dėl vardo...

Anne Rice - Pandora [1]

Po Marijaus knygos supratau, kad nepažįstu vienos labai svarbios vampyrės. Ir tai grynai mano kaltė, mat kažkada, jau tikrai labai seniai, rimtesni žmonės mane informavo dėl Vampyrų Kronikų knygų eiliškumo, ir ką geriau skaityti kada. Mintį patvirtino ir Anne Rice knygos "Pandora" (The New Tales of Vampires 1; ISBN 0099271087; 406p.; Goodreads) gale buvęs įrašas, kad istorija bus tęsiama Armando knygoje. Bet, kaip yra taip yra, galvoje vis viena viskas sugulė į vietas.

Deividas Talbotas, gal būt iš tos laimės, kad dabar jau tikrai viskam turės laiko, toliau kimba prie visų senų vampyrų, viliodamas iš jų jų gyvenimo istorijas. Po akimis pasimaišiusi Pandora turbūt nė nepastebėjo, kaip pakliuvo į jo nepiktybiškas pinkles, kai gavo dovanų tas užrašines, kurias skubiai pripildė savo memuarų. Gimusi Romos Imperijoje Lidijos vardu, mergina kurios rankos prašė pats Marijus. Ji bėgo nuo jos šeimą ištikusios nelaimės, per plauką išvengdama mirties, ir sustojusi tuoj pat pakliuvo į kitą raizginį, paspęstą jai artimo ir mylėto žmogaus. Visa tai vien tam, kad jos gyvenimą, vis didesnę jos dalį, perimtų kraujo troškulio pilnos vizijos. Vos užmerkusi akis ji mato Karalienę, Deivę Isis. Čia prieš jos valią jos kraują geria šventikai. Čia ji stovi saulėje, degdama, bet nemirdama, savo kančiomis pasmerkdama myriop tuos, kurie kvailai tikėjo esą nemirtingi...

Knyga įdomi savitai. Manau neišnaudojo viso savo potencialo, kai paminėjo galimą reinkarnaciją, ir tada viską tarsi užmetė, ir paliko tik Akašos įtaigą. Pandoros šuoliai į religijas irgi keistoki, negaliu teigti, kad neįdomūs, bet niekaip nesupratau jos motyvacijos, ir dabar tai galvoje lyg koks klaustukas kabo. Pačios Pandoros kalba savy turėjo daugiau jausmo, kai ji kalbėjo apie savo tarno netikrą koją, nei apie Marijų, tad čia irgi kažko pritrūkau. Bet vis dar galiu duoti 7/10, mat knyga paskaityti tikrai verta, jau bent tam, kad Pandora nebūtų tik ta mitologinė Marijaus meilė.

Anne Rice - Blood and Gold [VC #8]

Ir štai, su šia Anne Rice knyga, "Blood and Gold" (Kraujas ir Auksas: Vampyrų Kronikos 8; ISBN 0099271494; 752p.; Goodreads) baigiau tą "klasikinę" Vampyrų Kronikų seriją, mat sekančias dvi perskaičiau jau labai, labai seniai, ir laikau jas savo gyvenimo pokyčių kaltininkėmis. Kitos dvi, tos naujos, mano galvoje sėdi po "Princo Lestato serija" etikete, na, o tos šalutinės, "Naujos Istorijos Apie Vampyrus" ar kaip ten - tarsi mažytė šakelė toje pačioje šakoje. T.y. prie jų visų aš dar prieisiu, ir gal net Blackwood Farm ir Blood Canticle iš naujo paskaitysiu, ir aprašysiu, bet kol kas seriją laikau baigta.

Raudonplaukis karys iš šiaurės miegojo lede stebėdamas pasaulį vien savo sapnuose, per kitų vampyrų akis. Sukurtas vienos iš seniausių kraują geriančių būtybių jis galėjo miegoti dar tiek pat, be poreikio keltis ieškoti kraujo, ar, na, pramankštinti senų kaulų. Bet Lestato muzika pažadino ne vien Akašą. Ir kas Thorne beliko, išbudintam tos elektrinės muzikos, kaip tik keltis.

Naujame pasaulyje, vienišas, jis sutiko Marijų, ir būdamas ištroškęs bendravimo net labiau, nei kraujo, prikalbėjo šį papasakoti savo istoriją. Pagaliau sužinome, kaip ir kodėl Marijus buvo sukurtas. Kaip jis gyveno saugodamas Tuos Kuriuos Reikia Saugoti, iki pat dienos (ar nakties), kol jam į rankas pakliuvo Armandas. Čia gauname, kiek kitokią tos pačios istorijos pusę. Sužinome, kad Armandui nelabai sekėsi saugoti paslaptis, ir, kad gal būt jis žinojo daugiau, nei papasakojo pats, bei nemažai - nutylėjo. Sužinome, kaip ir kodėl Marijus galiausia pavertė Bianką - vampyre. Susipažįstame su jo beprotiška meile - Pandora, bei jos dar labiau beprotiška baime Tiems Kuriuos Reikia Saugoti. Nauja šviesa parodomi ir Karalius bei Karalienė, mat jie, savo imobilioje būsenoje, sugebėjo pridaryti daug eibių, bei išgelbėti Marijų, ne kartą, ir ne du.

Manau šią knygą galima drąsiai skaityti iš kart po Lestato biografijos, ji tikrai padėtų susiformuoti nuomonę apie Akašą. Kokios buvo jos priežastys, ir kas ją privedė prie to, ko ji pridarė savo knygoje.

Nors vis dar manau, jog geriausia knyga Kronikose - Blackwood Farm (nors Interviu Su Vampyru žinoma yra klasika, kurią vampyrų mylėtojams gal labiau verta skaityti), bet ši tikrai užsidirbo savo 10/10 balą. Koks tas Marijus visgi, kartais juokingas, kaip griuvinėjantis briedis, kitą syk grakštus lyg elnias. Kaip kvailai jis riejosi su kiekviena moterimi savo gyvenime, ir, kaip nusvilo, kai paaiškėjo, jog ne visi "sakiau tai, ką turėjau pasakyti tuo kartu" priima, kaip pasiteisinimą.

Anne Rice - Merrick [#7]

Jau abejojau ar Anne iš viso geba susilaikyti neaprašiusi kiekvieno meno kūrinio, kurį randa jos veikėjai. Bet gi štai. Anne Rice "Merrick" (Vampyrų Kronikos 7; ISBN 0345422406; 370p.; Goodreads), septintoji Vampyrų Kronikų knyga. Taip lengvai susiskaitė. Ir gal ne detalėse, ar jų kiekyje - esmė. Gal tai dėl to, jog šią istoriją pasakojo David Talbot. O gal dėl to, kad istorija sukosi apie Mayfair raganą ir archeologiją, dvi mano mylimas temas. Na, o gal tiesiog su kiekviena knyga tik geriau.

Luisas kankinasi žinodamas, jog tiek vampyrų ir gyvųjų aplink jį matė ar kitaip susidūrė su Klaudija po jos mirties, o jis dvasioms - aklas ir kurčias. Nebegalėdamas to pakelti, jis kreipiasi į David Talbot, prašydamas jo leidimo susisiekti su Merrick Mayfair, žinoma Talamaskos ragana, gebančia iškviesti dvasias ir su jomis kalbėtis. Tačiau David patirtis neleidžia jam taip lengvai į viską numoti ranka. Jis matė dvasias apsėdusias Merrick, ne tik jos fizinį kūną, bet netgi orą aplink ją. Jis matė jų galią ir supranta, kaip pavojinga būtų iškviesti tokią pagiežingą būtybę, kaip Klaudija. Pavojinga tiek Luisui, tiek ir Merrick. Tad jis apsiima papasakoti Luisui Merrick istoriją, negailėdamas baisių detalių apie atradimus, kerus, kruviną magiją, ir žiaurumo nestokojančias eterio būtybes, su viltimi, kad jo draugas persigalvos.

Skaityti buvo kur kas lengviau. Detalių mažiau, architektūros irgi. Nepalyginama nei su Kūno Vagimi, nei su Memnochu. Ir nors Armando istorija man patiko, bet ten irgi buvo labai apkrauta, ir skaitėsi tik palyginus lengviau. Šiai knygai gi jau galiu duoti solidžius 9/10 ir už tai.

Anne Rice - The Vampire Armand [Vampyrų Kronikos #6]

Ech, kaip maloniai, pagaliau, susiskaitė Anne Rice "The Vampire Armand" (Vampyras Armandas; Vampire Chronicles 6; ISBN 0345434803; 457p.; Goodreads) knyga, šeštoji Vampyrų Kronikose (kurių mums vis dar niekas neverčia, ir turbūt nebevers). Šioje knygoje grįžtama prie mano pamiltų ištakų - vampyras pasakoja apie savo dienas nuo tada, kai dar buvo žmogus, iki buvo paverstas tamsos vaiku, ir toliau, iki dabar. Tokiais atvejais galiu atleisti net lėtoką eigą, ilgą spoksojimą į paveikslus, kas mums labai detaliai aprašoma, bei kitokius nemalonius niuansus. O ir pats Armandas...

Rusijos šaltyje gimęs Andrėjus tapė ikonas nuoširdžiai vertas tos antraštės: pagaminta ne žmogaus rankomis. Pagrobtas ir išgabentas jis buvo išgelbėtas vampyro Marijaus, kuris jį mokė, mylėjo, ir globojo, iki galiausiai pavertė tokiu, kaip ir jis pats, bei perkrikštyjo Amadėjumi. Vėliau buvo atplėštas ir nuo šio jaukaus, meilės bei žinių kupino pasaulio, ir įmestas į tamsų, prietarų ir pragaro baimės pilną demoniškų vampyrų pasaulį, kur, dabar jau Armando vardu, vadovavo Vampyrų Teatrui iki ten pasirodė Luisas. Armandas, kažkada kalbėjęs akcentu, kuris buvo klaidingai palaikytas lietuvišku, dovanojęs ikoną Lietuvos princui Michailui (prince Michael of Lithuania; įspėju, jog nebandžiau atsekt, kas čia toks turėtų būti, bet jei jūs tai padarysit - duokit žinią). Armandas, ieškojęs Dievo žemėje atvaizdo, ir savyje neradęs tikėjimo.

Istorija gal būtų ir šiaip sau, bet ta dalis po Vampyrų Teatro sunaikinimo viską gerokai pataisė. Sala vampyrų pomėgiams, mirtingųjų pora, Marijaus sugrįžimas, Lestato, khem, prisikėlimas. Žinoma, ir jo paties, Armando, kol jį dar vadino Amadėjumi, istorija įdomi, bet Anne mėgsta viską ilgai ir dailiai aprašinėti, tad gal kiek ir prailgo.

Žodžiu, Jei Memnochas ir Kūnų Vagis spėjo pabosti, ir gal net prislopino meilę kronikoms, tai ši turėtų vėl įpūsti vilties. Nors, turiu pripažinti, kai kurių veikėjų nepažinau, bet tai matyt dėl to, kad skaitau šias iš eilės, kai gal reikėjo tarp jų įterpti ir tas kitas vampyrų istorijas, ir jau gal net Mayfair raganų knygas. Paminėta Pandora, kurios visiškai nepamenu, tad net nežinau ar ką nors apie ją čia skaičiau, ar ne... Taip tad. Šiai jau duosiu 9/10, du balai iš jų vien dėl vilties, kad dabar eis tik geryn.

Anne Rice - Memnoch the Devil (5)

Džiaugiausi, kai ėmėme gauti Vampyrų Kronikų vertimus. Galvojau, pagaliau gi. Bet, kaip Obuolys mėgsta mums padaryti, turbūt daugiau ir nebegausime. Belieka galvoti kodėl: ar vėl teisinsis, kad neuždirbo, kiek reikėjo, kad pasiteisintų? Mat nepažįstu skaitančio žmogaus, kuris neturėtų visų išverstų knygų, tad kiek daug jie ten apsižiojo? Ar gal būt Anne's plačios pažiūros nugąsdino? Mat tokiu atveju Obuolio darbuotojams siūlau toliau nieko ir nebeskaityti, ir po vieną kitą knygą mums nemėtyti, mat tik suerzina, kai reikia nuspręsti, ar nori vieno leidimo komplekto, ar verčiau remti tuos mūsų lietuvių vertėjus. Žodžiu, po tokio eilinio pasišiukšlinimo (kaip nesakysit, ne pirmas, ne paskutinis, ir ne vien leidyboj, bet ir vertimuose, viršeliuose, ką ten, net išpardavimuose, kartas), kai mes teturim tris Kronikų knygas, kai Anne rašo jau dvyliktą knygą, man beliko perskaityti jau penktą Anne Rice Vampyrų Kronikų knygą "Memnoch the Devil" (Velnias Memnochas; Vampyrų Kronikos - 5 knyga; ISBN 096319254X; 354p.; Goodreads) angliškai.

Po visų nuotykių kurių Lestatas jau patyrė - na ką gi galima nuveikti dar? Atrodo vien iš nuobodulio jis žaidžia su maistu, sekioja aukas mėnesių mėnesius, sužino apie juos viską, ką tik gali, ir tik pačią tobuliausią akimirką, nė sekundės ankščiau, juos nužudo. Šį kartą auka - vyriškis vardu Rodžeris. Būtų gal ir paprastas vyrukas, jei nebūtų nusikalstamo pasaulio žvaigždė, besiverčianti narkotikais ir religinėmis relikvijomis. Po ilgų mėnesių žaidimų, Lestatas apsisprendė, šiąnakt jis pasisotins. Tam tereikėjo nuošalios vietos, kam labai tiko Rodžerio butelis, prigrūstas visų tų relikvijų. Tik, kad čia, tiek jį, tiek ir jo auką, nugąsdino milžiniška juodo granito Velnio statula. Tokia tikroviška, jog atrodo juodu stebi, vertina, ir gal net teisia.

Mūsų bebaimiui, visokios velniavos jau patyrusiam Princui tai būtų buvę nė motais, ką ten. Jei ne pastaruoju metu vis girdimi bekūniai jį sekantys ir vis artėjantys žingsniai. Tą siaubą dar sustiprino ir pats Rodžeris, nužudytas ir išnešiotas dalimis, bet grįžęs papasakoti Lestatui savo istorijos. Lyg ko bijodamas jis vis skubino Lestatą nurimti, klausytis, ir vis tikino jį neturįs daug laiko, mat kažkas jo ateina...

Rodžeriui suakmenėjus ir galiausiai išnykus - scenoje pasirodo Memnochas, Velnias. Lestatai, ar neturi ką veikti? Gal norėtumei rolės kare tarp Pragaro ir Rojaus?

Myliu ir Anne ir jos istorijas. Visada ir visur bandau susimedžioti daugiau jos knygų. Ir, Lestatui raginant, mielai pasiduodu idėjai, kad gal tai ir galėtų būti realu (ei, nereikia manęs teisti, aš ir laiško iš Hogvartso norėjau!), bet ši knyga - kol kas vienintelė išimtis. Kodėl? Mat jokiais Dievais netikiu, o čia pats Kristus brukamas, kaip realus. Bet tai - vienintelis man asmeniškai kilęs minusas. Didžiulis pliusas būtų beveik toje pačioje vietoje: knygoje Lestatas bendrauja su krikščioniškuoju Velniu ir Dievu, o vis vien taip įdomu ir malonu skaityti! Juk paprastai taip nebūna, kad ir kokia graži ta grožinė literatūra pasitaiko. Tad duodu stiprų 8/10, sąžiningai uždirbtą ir, žinoma, skaitysiu toliau.

Anne Rice - The Tale of the Body Thief [VC 4]

  Ketvirtoji, į lietuvių kalbą dar neišversta Anne Rice Vampyrų Kronikų dalis "The Tale of the Body Thief" (Istorija apie kūnų vagį; The Vampire Chronicles 4; Vampyrų Kronikos 4; ISBN 0679405283; 430p.) ėjosi itin ilgai. Ne dėl to, kad buvo nuobodu, mat nebuvo, o vien dėl laiko stokos. Mėnesį praleidau Anglijoje, rankiojau knygas, taip tad ir gavosi.
  Lestatas vis kartoja - aš esu blogis, esu velnias, esu prakeiktasis. Darau ką noriu ir ką jūs man? Ir čia istorija sukasi apie du jo įnorius, tokius nuostabiai skirtingus ir tuo pačiu - vienodai kvailus. Vienas - paversti savo draugą Deividą Talbotą vampyru, ko tas griežtai atsisako. Antrasis - vėl tapti žmogumi. Pavadinimas pasako viską, tad nieko neišduodu, kai sakau, jog tokią galimybę jis rado. Žinoma, apie tai papasakojo Luisui, kuris tuoj pat šią idėją pasmerkė, primindamas Lestatui jo galybę - kaip galima paleisti ant žemės kažkokį piktavalį asmenį tokiame kūne, kaip jo? Tuomet pagalbos teko prašyti Talboto, kuris su laiku jam išklojo visą Kūnų Vagies biografiją. Ir, kadangi Lestato nebaidė nė to žmogaus suktumas, jiems teliko jam priminti, taip kaip galėjo, ar jis tikrai nori būti žmogumi. Ar nori valgyti, tuštintis, vargti, šalti, kaisti, sirgti ir visuomet rizikuoti numirti, vos pakils iš lovos?
  Anės knygos labai užtemptos tais "oras buvo kaip balzamas, kupinas nakties garsų, tarsi nežemiško orkestro žvaigždžių kupinoje nakties jūroje". Su lauku ėmiau tiesiog skanuoti pro šiuos tekstus, kas knygą ir sutrumpina ir padaro lengviau skaitomą, panašiai beje tenka ir su Murakamiu daryti. Svarbiausia nepraleisti to momento, kai iškalba baigiasi ir pasakojami svarbūs dalykai, susiję su istorija. Patiko man čia ir Lestatas, kuriuo pernelyg nesižavėjau, bet šiaip jau pakankamai mėgau. Jis pasirodė net labai nenuspėjamas. Teigė, kad meluoja, tačiau visą tą laiką sakė tiesą, gal tik kitokioje formoje. Juk jis visuomet kartojo, jog yra blogas, tiesiog velnias ant žemės... To ir reikėjo tikėtis, o tikėtis visgi nesitikėjau! Tad būtent už tai ką jis padarė paskutiniame ketvirtyje šios knygos, duodu jai visai 9/10. Nenuvylė.

Anne Rice - Prakeiktųjų Karalienė

  Trečioji Anne Rice „Vampyrų Kronikos“ knyga „Prakeiktųjų Karalienė“ (The Queen of the Damned; „Obuolys“ 2012; ISBN 978-609-403-324-7; 782 [2]p.) sukėlė man iki šiol neturėtų bėdų. Tiksliau, turėtų, bet ne tokiu mastu, kad leidyklai tektų (aišku, nemokamai) atsiųsti visai naują knygos kopiją. Bet už tad „Obuolys“ ir jo pusiau prasti, tragiški ir neblogi vertimai, bet kitokie minusai, užsitarnavo naujai mano pagarbą savo paslaugumu ir nestokojamu bendravimu, atsakymais. O dabar apie pačią knygą...

  „- Velniai tave griebtų, pats ir skambink! – užriaumojo Danielius. – Sulaukei penkių šimtų metų ir nemoki naudotis telefonu? Skaityk instrukcijas. Gal tu – nemirtingas idiotas?“ 137p.

  Istorija vėl pasakojama Lestato, t.y. knygą „parašė“ jis, susirinkęs atitinkamą informaciją iš paskutinių (tai ne visai tiesa, bet ilgai lauksit, kol sužinosit tai, ką aš jau žinau iš vėlesnės knygų kronikos dalies „Blackwood Farm“) gyvų likusių vampyrų saujelės. Įdomu pasidaro tik kai Džesė, jauna mergina su ypatingais sugebėjimais, papasakoja savo istoriją, Didžiosios Šeimos istoriją ir Talamaskos istorijos kruopelytė (tai tarsi tokia organizacija, kuri tiria paranormalius reiškinius, nesakykit, ir jūs norėtumėt nosį įkišti ir su tokia padirbėt, Nosferatai mano). Visad mėgau skaityti apie žmones su silpnybe knygoms, istorijai ir istoriniams dokumentams ar veikalams. Tada ir kitokių įdomių dalykų pasipila, tarkim, papasakojama, kaip iš tiesų atsirado pirmieji vampyrai. Bet pati atomazga, ne šios istorijos konkrečiai, bet knygos atomazga, manęs nesužavėjo. Taip ir nepajutau ten turėjusios kilti įtampos. Viskas tik bum, tik bam ir ilgai malus liežuviais – pergalė sąlyginų geniečių pusėje. Viską išgelbsti pats Lestatas, t.y. kad knyga nesmuktų skaitytojo akyse, ji čia nebaigiama. Toliau seka gan smagus bandymas iš likusių gyvų vampyrų sudaryti tarsi uždarą ratą, kuris turėtų amžinai tokiu likti. Bet maištingasis princas tokiu nebūtų, jei laikytųsi jam primestų taisyklių ir liautųsi išsidirbinėjęs ir daręs ką nori. Pabaigė viską puikiai, su gera užuomina į ateinančius nuotykius ir dar geresne juoko doze, kai vargšelis Luisas sprogo iš pykčio, o Lestatas sprogo iš juoko, kartu su manim, beje.

  Na va tad, su nauja pagarba Obuoliui ketinu ir toliau pirkti šios serijos lietuviškas knygas, net jei ateityj planuoju įsitaisyt visas originalo kalba (bus kam šitas padovanot). Netgi nepaisysiu to pusėtino vertimo (vaistų su narkotikais, ypač raminamųjų, maišyt nereikėtų, ponas Ž. Lukoševičiau). Knygai duosiu 8/10 su pliusu ir su baisiu nekantrumu lauksiu kitos knygos. Iš patikimų šaltinių (Gyvenimas su Iltimis) žinau, kad bus dar sočiai gerų istorijų. 

Filmas tuo tarpu pasižymi tiesiog nuostabia roko muzika, tikro, sunkaus roko, o ne to ką dabar dažnai maišo su roku. Po knygos beje filmas man nebeatrodo toks įspūdingas, nors garso takelio klausyčiau ir klausyčiau, ir klausyčiau dar. Tad be baimės galit skaityt knygas jau pažiūrėję filmus. Iš ties, tai būtent taip ir rekomenduočiau. 



O čia viena iš mylimiausių mano dainų iš filmo (ir knygų), kuriuose Lestatas išduoda vampyrų paslaptis niekuo nebetikintiems mirtingiesiams 

Interviu su vampyru - manga

Manga taps garsioji Anne Rice novelė, pradedanti Vampyrų Kronikas - "Interviu su Vampyru". Ir taps ne bet kaip, bet per Klaudijos perspektyvą.

Yen Press, grafinių novelių ir mangų leidėjai Hachette'e ketina paversti Anne Rice "Interviu su Vampyru" į naują grafinę novelę su ta pačia istorija, bet nauju požiūrio tašku: Istorija bus pasakojama Klaudijos, vaiko, kurį Lujis (Luisas) pavertė vampyru. Naujokė Ashley Marie Witter (Ešlė Merė Viter) iliustruos istoriją, kurią visą išleis vienoje knygoje apie 2012 metų rudenį. 

"Interviu su Vampyru" yra pirmoji Anne Rice knyga iš dešimties, kurios sudaro Vampyrų Kronikų serijas, o pati Anne Rice sakosi esanti suintriguota šia idėja perpasakoti jos istoriją iš kitokios perspektyvos: "Per visas Vampyrų Kronikos knygas spėjau į istoriją pažvelgti iš kelių skirtingų herojų perspektyvų, todėl tikrai manau, jog tai pilnai įmanoma", sako Anne Rice. "Lestatas juk papasakojo visai kitokią istoriją nei Lujis. Kuriuo iš jų tikit?"

Yen Press jau turi savo istoriją su vampyrais - jie jau adaptavo Stephanie Mayer "Saulėlydį" į geriausiai parduodamas grafines noveles per 2010 metus, ar bent jau taip mums teigia Nielsen BookScan.

Anne Rice užaugo skaitydama "Classics Illustrated" (Iliustruota Klasika) komiksus ir siaubo komiksus, tokius kaip "Pasakėlės iš rūsio". "Prisimenu, kaip skaičiau "Džeinę Eir" Klasikos komiksuose ir kaip labai man patiko detalės ir galimybė matyti pamišėlę palėpėje, tuose mažuose komiksų rėmeliuose ir taip stebėti visą novelę tarsi suvaidintą", ir priduria "Tai kas mane visada traukė - visuomet buvo labai detalu (detalizuota), parodomieji (demonstraciniai, vaizduojamieji) piešiniai, priešingai nei kokie nors abstraktūs darbai. Norėdavau matyti daug sodrumo ir daug detalių." Grafinės novelės, kaip ji teigia "turi laisvę, sukurti visą visatą su visomis jos detalėmis ir, palyginus su filmais, pigiai."

"Žiūriu į piešinius, kostiumai tokie detalūs, o mano darbe kostiumai beveik prilygsta pačiam veikėjui," kalba Anne Rice. "Jie jau patys yra dalis darbo. Tai ko ieškau filmuose arba tokio tipo knygose yra pati esybė - barokinės detalės, geidulingumas, prašmatnios šukuosenos, plaukai, intriguojantys veidai ir gilumas - šioje "Interviu su Vampyru" versijoje tai matau."

Rašytoja-iliustratorė, kuri gyvena Medisone (Madison), Wis. piešė du "webcomics" (sakykim: Internetinius komiksus) - "Reign of Adeodatus" ir "Scorch" ir perdavė juos komiksų antologijai "The Eternal Sad", bet šis projektas buvo jos pirmasis pilnametražis darbas, grafinė novelė. Tai Yen Press vyriausiojo redaktoriaus, JuYoun Lee nė kiek nejaudina, jis netgi pridūrė, kad Yen Press bestselerių adaptacijos, tokios kaip James Patterson "Maximum Ride" ir Mayer "Saulėlydis" - abi buvo debiutinės knygos jų iliustratoriams. "Nesvarbu kokie jie nauji šiame darbe, aš tikiu, kad autoriai puikiausiai žino, kaip paversti kiekvieną puslapį vizualiai gyvu ir tvirtu." - sako Lee.

"Su "Interviu su Vampyru" teko gerokai pakrutint smegenis ir daug aptarti, mat norėjome žinoti, kad suprantame Klaudiją taip gerai, kaip tik įmanoma," sako Lee. "Dailininkui (ar iliustratoriui, o gal tiesiog menininkui), ypač jei jis naujokas, viso ko ašis turi būti veikėjų supratimas."
Tai nėra vienintelė Anne Rice antgamtinių darbų transformacija. Kiti leidėjai, IDW, ruošia Anne Rice "Servant of the Bones" (Kaulų Tarnas) į vieno-numerio komiksą, o keletas kitų Anne Rice darbų, įskaitant ir "Interviu su Vampyru" jau buvo pateikti, kaip komiksų serijos 1990 metų pradžioje. Režisierius Neil Jordan netgi perkėlė knygą į filmą 1994-aisiais.
Anne Rice sako, kad vėl grįžti prie savo pirmojo bestselerio, išleisto 1976 metais, buvo tarsi apsilankymas pas senus draugus ir ji nė kiek neprieštarauja, kad kažkas kitas prie jų dar prikiš nagus: "Man Vampyrų Kronikos jau visiškai baigtos. Dabar jau rašau ką kitą, todėl kitų žmonių adaptacijos mano istorijoms man visiškai priimtinos."

 Atsiprašau už tokį grubų vertimą, bet skubėjau pranešt. Ir nepykit, kad grafinę novelę sustandartizavau į manga - paprastų komiksų aš nemėgstu, o tas parodomasis paveikslėlis labai pritinka mangai, tad jei suklydau - suklydau iš aklo susižavėjimo. Tikrai būtų įdomu į viską pažvelgti dar ir iš Klaudijos perspektyvos, mat Anne Rice teisi, primindama mums, kad Kronikų pradžią savaip tarsi išgirdom du kartus - kuriuo iš dviejų ten buvusių ir dalyvavusių vampyrų tikime? Tad Klaudija gal net taps atsvara vienam ar kitam vampyrui.

Anne Rice "Lestatas"

Anne Rice "Lestatas" ("The Vampire Lestat"; Leidykla - Obuolys; Metai - 2010; ISBN 978-609-403-068-0; psl - 798) šiemet atguls prie mano mėgiamiausių knygų.
Kadangi pirmoji knyga, kurioje sutikau Lestatą de Lionkūrą buvo "Blackwood Farm" - jis manęs tikrai nesužavėjo. Quinn Blackwood tuo metu imponavo labiau su visomis tomis smulkmenomis, o Lestatas ir jo lengvas pamišimas buvo tik pašalinis reikalas. Bet po šios knygos jau tenka abejoti ir mąstyti kuris tad kronikų vampyras man patinka labiausia?
Lestatas - jaunas aristokratas, vilkžudis, tvirtas medžiotojas užsispyrimu primenantis kitą mėgiamą asmenį. Bet jo manjakiškas užsidegimas kokia nors kvailyste mane kas kart prislėgdavo, mat žinojau - greit jam nepraeis. Ir būtų visai nieko, jei tie jo įnoriai nebūtų tokie... Na... Lengvabūdiški? Kvaili? Keisti? Vaikiški? Bet jis vis vien išlaiko žavesį. Medžiotojo prigimtis jame vis vien matosi. O žavėjimasis to vertais asmenimis pakelia jį laipteliu aukščiau.
Bet mano mėgiamiausias būtų Marijus. Nesakysiu kodėl, perskaitę suprasit ir jei esat Nosferatai ar Knygų Žiurkės - turbūt irgi pajusit tam vampyrui simpatiją.
Bet kur aš čia?
Knygoje, tokioje žaviai storoje, buvo dvi idealios vietos - pradžia ir pabaiga. Vidurys labai užtęstas tuo, kas manęs visai nedomino. Bet kiekvienam juk neįtiksi. Štai pradžioje tikrai susižavėjau Lestato ryžtu, pamačiau tą jo pusę, kurios kitose trejose Vampyrų Kronikos knygose kurias perskaičiau - nemačiau. Nustebau, kai supratau jog tai ne vien... Ne vien Lestatas. Labai sunku paaiškinti, ypač kai nesupranti, kas dedasi nuosavoje galvoje.
Pabaiga patiko nuo akimirkos, kai Lestatas sutiko Marijų iki pat paskutinių puslapių. Net ir Luisas čia pasirodė padoresnis, be to kvailo inkštimo ir verkšlenimo. Paaiškinti keli dalykai iš ankstesnės knygos ir įžengta į trečiają - Vampyrų Karalienę. Perskaitę suprasit, kad kuriant filmus buvo peršokta tik pati Lestato istorija, jo pradžia ir tas ištęstas vidurys, bet visa kita - sujungė juos abu į vientisą visumą.
Dar kažką norėjau pasakyti...
Turėkit omenyj, kad kai Anne Rice kūrė kronikas - Lestatas nebuvo jos pagrindinis veikėjas. Juo turėjo tapti Luisas. Tačiau žavusis de Lionkūras pavergė knygas ir pasakojimai vienaip ar kitaip dabar priklauso jam.
Duosiu 9/10 dėl užtęsto vidurio. Visa kita buvo šaunu ir įdomu, nors šiek tiek neramino ta mintis apie prakaitavimą krauju... Žinoma, logiška, bet...

Robert Harris - Pompėja

Robert Harris knygą "Pompėja" pasiėmiau dėl simpatijos Tarquin Blackwood'o kūrėjui Petronijui (Petronia), kuris joje garsėjo kaip kamėjų meistras ir paliko ją Vezuvijaus išsiveržimo metu. Knyga gan nebloga. Veiksmas vyksta tris dienas ir pagrinde sukasi apie jaunąjį akvarijų, paskirtą prižiūrėti, kad Italijoje/Kampanijoje nepritrūktų vandens net sausros metu. Užduotis pasirodo ne iš lengvųjų, mat staiga prasideda keisti reiškiniai, kurie tuometiniam žmogui galėjo atrodyti, kaip dievų veikimo ženklai. Kuo gilyn į knygą, tuo perdėtai sąžiningą akvarijų labiau vaikosi visokie pavojai, o mes gauname progą pagaliau suprasti, kad ne auksas, o vanduo yra vertingesnis, laiko mus sočius, neištroškusius, švarius ir bent jau sąlyginai laimingus. Įdomi perspektyva - akvarijus, prieš Vulkaną.
Per tris šimtus puslapių, tas tris dienas, kartais lyg ir jaučiasi kažkoks nenatūralus tempimas. Į pasakojimą įpinti keli ne itin įdomūs ir pabaigoje visai nebereikšmingi epizodai, informacijai kartais trūksta vaizdinio paaiškinimo, mat tie vaizdai pernelyg greit keičiasi, o bent jau aš tikrai neišmanau, kaip tie akvedukai veikia ar atrodo. Bet pateikta gan įdomios informacijos apie pačius ugnikalnius, kiekvieno skyriaus pradžioje ir iš žmonių perspektyvų pasakojime.
Knyga skaitosi lengvai ir nuobodžiaut neleidžia, net jei nėra itin įdomi. Nuo rekomendacijų susilaikysiu, o tiems kurie mėgo Petronia - kamėjų čia nerasit nė su žiburiu, patikėkit. Pompėja vaizduojama lyg apgraibomis - baseinas, fontanas, terasa, žemyn, į įkalnę, siaura gatvele... Žmonės jei ir minimi, tai jie priklauso valdininkams, arba prasimušusiems. Puošmenos iš vis retai kur paminimos, jokių detalių, visur tik vulkanas, pelenai ir vanduo. Bet duosiu knygai bent 6/10, nes neblogai išnaudojo detektyvinias galimybes, rašytojas nestokoja lengvos rankos, o tai, kad šis "paveikslas" neturi detalių ir labiau panašus į konceptualų meną - per daug tikrai niekam neužklius.
Dar noriu pridurti - kažkuriuo momentu knygoje paminima žiniuonė, kuri išpranašauja Pompėjai didybę, kai visa Romos imperija bus kritusi. Po miestą vaikščios būriai visokiomis kalbomis kalbančių žmonių... - Argi ne žaviai paironizuota?

Elrikai!

Tai, tsk, baigės knyga. Ir neišversta daugiau. Reiks matyt ieškot pirkt originalo, eilinį kartą. Ten dešinėn sukroviau nuorodas, įdėjau ir nuorodą, kur galima nusipirkti knygų originalo kalba ir gauti jas Lietuvon. Atvežimas nemokamas, kas juk taip reta, bet taip malonu piniginėms.
Žodžiu, išeina, kad čia buvo vienos iš kiečiausių Eridano išleistų fantasy knygų iki to staigaus naujų ir serijinių leidimų (tokių kaip Tolkieno Mokiniai ir pan). Elrikas toks keistuolis, toks herojiškas ir tuo pačiu taip neatitinkantis stipraus ir kieto vyruko įvaizdžio, kad tiesiog malonu skaityti. Moterys, nors retai apsireiškiančios, bet visuomet žymios. Magija chaotiška, nuolatos reikalaujanti kokių nors aukų. Bendražygiai - gal net dar keistesni, nei patys didvyriai. O didvyris pasirodo visai ne didvyris, o visgi nė velnio ne prastesnis. Ech! Gal antrą iš naujo paskaityt? Būtų protinga, mat tada sudėčiau tas dvi istorijas į vieną, mat dabar keli klausimai iškilo, kuriuos žinau, kad atsakyt galima su antra knyga. Gal taip ir padarysiu.

Lestatas deja juda greičiau nei norėčiau. Beveik įpusėjau ir kai tai pastebėjau - pasibaisėjau. Turiu tikrai didelę krūvą knygų, kurias reik perskaityt ir padaryt tai kuo greičiau, bet... Verčiau jau su Dostojevskiu paskubėsiu, nei Lestatą taip nedovanotinai surysiu. O dar Lauros penkios knygos laukia. Labai keista, bet jau imu jaust norą jas paskaityt. Kažkas tokio ten gal ir buvo. Matyt nostalgija.

Dabar eisiu paklijuot knygas, o tada dar paskaityt.