Įvairovė: TJ Klube "Wolfsong" | Green Creek 1

Autorius: TJ. Klune
Pavadinimas: Wolfsong
Serija: Green Creek 1
Žanras: LGBT, Fantastika
Psl.: 400
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Norėjau kažko naujo, šviežio, ir gerai būtų - su vilkolakiais. Paieškojęs radau TJ Klune knygą "Wolfsong" ir... Atrodo lyg būčiau perskaitęs vidutinišką Teen Wolf serialo fan-fiction istoriją. Deja tai tikrai nebuvo knyga man.

Apie Knygą: Benetų, didžiausios vietinės vilkolakių gaujos-šeimos sūnus buvo pagrobtas ir kankintas. Grįžęs namo jis nė negalėjo kalbėti ir prabilo tik vieną dieną netyčia sutikęs Ox, savo amžiaus vaikiną, žmogų. Prabilo ir nebeužsičiaupdamas tauškė savo šeimai apie jį, kol jie pagaliau suprato: Ox, net būdamas žmogumi, jau tapo vilkolakių pasaulio dalimi, mat jo rankose - jų sūnaus širdis, jo Vilkas. Jam pačiam visa tai per daug nerūpėjo. Jis tenorėjo būti su Joe ir gal kadanors irgi tapti vilkolakiu. Bet, panašu, pasirinkimas iš jo greit gali būti atimtas. Mat blogis, kuris kankino Joe - grįžo, vis dar nusiteikęs perimti Benetų Alfos galią. Vienintelis būdas ją išsaugoti yra ją skubiai perduoti kam nors kitam...

Mano Nuomonė: Žinot tą sceną Twilight, kur Edvardas palieka Belą ir ji ten sėdi, žiūri per langą, kaip keičiasi sezonai, ir atrodo niekur neina, net nejuda? Tai čia kažkas tokio. Joe, būdamas impulsyvus kietakaktis - pasiima didžiąją dalį gaujos ir išeina ieškot to didelio pikto vilko, pasiruošęs pasidaryti kilimą. Per tą laiką Ox tiesiog laukia. Vyksta daug dalykų, bet viskas vyksta labai klaustrofobiškoj aplinkoj, name kažkokių miškų glūdumoj, ir jo mintys visada sukasi apie tai ar Joe grįš ir kaip labai jis pyksta, kad Joe jį paliko. O visa kita buvo tiesiog pasiutusiai nuspėjama. Buvo aišku, kad Ox yra ypatingas, nes visi tai kartojo. Buvo aišku, kad jis taps vilkolakiu ir greičiausia - Alfa. Buvo aišku, kad Ox ir Joe kažkaip ras būdą viską suderinti. Buvo aišku ir, kad iškilus bėdai, atsiradus spąstam - Ox į juos ners stačia galva, manydamas jog taip saugo kitus. Žodžiu, paaugliško romano klasika, jei bent vienas iš jų būtų mergina, tai turbūt ir bestseleriu būtų.

Buvo gerų momentų, tikrai buvo. Ir manau, jei patinka tokios knygos kaip Twilight, tai šita irgi gali patikti, nes tame žanre ji tikrai labai nebloga. Herojai išsikalbėjo, išsiaiškino, nebuvo jokių nelogiškų reiškinių santykiuose. Logikos trūko tik veiksme, vykusiame tokioj mažoj erdvėj, su tokiais nuspėjamais žingsniais, kad man tiesiog įgriso. Duodu 3/5.

Brian McGreevy - Hemlock Grove

Pažiūrėjau čia kažkada Hemlock Grove serialą Netflix'e. Toks visai neblogas buvo, ypač pirmas sezonas, po to jau, na, painu ne visada iš gerosios pusės. Ir kiek vėliau sužinojau, jog bent jau pirmas sezonas buvo paremtas Brian McGreevy knyga tuo pačiu pavadinimu (Hemlock Grove; ISBN 0374532915; 319p.; Goodreads). O, kad jau Spalis, tai sumečiau, jog vilkolakiai ir keisti vampyrai - nepamaišys. Verdiktas? Pusė velnio.

Hemloko giraitės miestelyje - žiauriai žudomos merginos. Jos - sudraskomos, ir jų gabalai paliekami žmonėms surasti. Į vilkus lyg ir nepanašu. Į lokius irgi. Bet tokiems darbeliams jėgos galėtų užtekti tai milžinei Godfrėjų dukrai, Šelei, su keistomis šviesomis po oda. Žinoma, norint ją apklausti, pirmiausia tektų perlipti per jos brolį, nors išoriškai normalų, bet šiaip jau šiurpų jaunuolį. Kita vertus, tai galėtų būti tas šviežiai į Hemloką atsikraustęs čigonas, Peteris. Sklando gandai, jog jis - vilkolakis. Galų gale, kas ten žino, ar ne? Gal vilkolakių ir būna. Ypač žinant kas dedasi Baltajame Bokšte: Godfrėjų bioinžinerijos laboratorijoje, amžinai šviečiančioje, tarsi nelemtas daiktas būtų pati Hemloko Giraitės širdis, su savo baisiais, prieš bet kokią dievo valią einančiais eksperimentais...

Peteris tikrai nesitikėjo pakliūti į tokią makalynę. Čia jį apkaltina esant vilkolakiu, čia jau žiūrėk, jis netyčia susidraugavo su upyru, kažką vapaliojančiu apie Drakono Ordiną. Ir tie lavonai keisti. Jei jie palikti vilkolakio, tai tas žvėris - išprotėjęs, o tada - jiems visiems gresia labai rimtas pavojus. Taisyklė, jog vilkolakiai savo žvėries kailį užsitempia tik per pilnatį juk ne veltui minima visose knygose. Pasiverčiant ne per tą mėnulį - pasekmės - baisios tiek vilkolakiui, tiek ir aplinkiniams.

Knyga parašyta promaišiu, čia pasakojama iš trečio asmens pozicijos, čia jau skaitom dienoraštį, ar kažkieno laišką. Įdomiausia dalis joje yra mitologija. Vilkolakių mitas, vampyrų mitas, nors pastarojo ten mažoka. Antra dalis tikrai nepamaišytų, bet, deja. Serialas? Žiūrėti galima, tikrai. Šiuo kartu duodu 9/10, nes tikrai įdomiai laikytasi mitų. Bet nuo rekomendacijų susilaikysiu.

Dr Gregory L. Reece - Creatures of the Night

  Tokia plati tema, mums taip pritinkanti, o tokia siaura knyga. Gregory L. Reece "Creatures of the Night" (Nakties Būtybės; I.B. Tauris 2012; ISBN978-1-84885-385-0; 197p.) nusipirkau per išpardavimą. Book Depository garsėja savo nemokamais siuntimais, tad kai pamačiau šią vos už porą eurų, nusprendžiau, kad dar viena knyga mininti Drakulą man tikrai nepakenks.
  Kaip ir teigia gausiai aprašinėtas viršelis - autorius griebiasi siaubų temos. Iš kur gi išlindo visi tie mūsų vampyrai, vilkolakiai ir demonai? Kodėl mes jų bijome? Ir kodėl bijodami vis vien nesiliauname pasakoti apie juos istorijų? Atsakymų nesitikėkit, autorius apžiojo kur kas daugiau, nei sugebėjo sukramtyti.
  Per gerai sukapotus skyrius slenkame nuo vaiduoklių, prie vampyrų, tada prie vilkolakių ir galiausiai - religijų, kurios garbina arba negarbina šetoną. Minima daug literatūros, užduodami puikūs klausimai, kaip, kad - kodėl Baironas toks panašus į Lordą Rutveną? Arba, kaip mieloji Šelė sugebėjo parašyti Frankenšteiną? Bet vėl gi, atsakymų ne per daugiausia. Aišku tik tiek - mes, kaip ir mūsų demonai, esame iracionalios būtybės. Bijom, bet norim dar. Nežinom ko bijom, bet norim dar. Ir net kai žinom, ko bijom - kovodami tampam dar baisesniais, nei siaubo objektas, ir to pasekoje, beabejo, norim dar. Tam mums ir religijos, ir filmai apie Drakulą.
  Literatūra čia minima puiki, bet skaitytojas greičiausia gautų daugiau ėmesis tik to sąrašo, vienos minimos knygos, tada kitos, nei kad skaitydamas šį siaubo mokslų veikalą. Duosiu 5/10, mat labai blogai tikrai nebuvo, džiaugiuosi, kad nusipirkau, bet dar labiau džiaugiuosi, kad kainavo vos porą eurų.

Viktor Pelevin - Šventoji Vilkolakio Knyga

  O, kad sugebėčiau jums perteikti, kaip labai mane stebina Viktor Pelevin. Štai tęsiu pažintį, perskaičiau "Šventąją Vilkolakio Knygą" (Svyashchennaya Kniga Oborotnya; The Sacred Book of the Werewolf; "Jotema" 2006; ISBN 9955-13-047-4; 264p.) ir tiesiog nebežinau kur man ir besidėti. Tokia grubia kalba, pilna necenzūrinių žodžių, išreikšti tokie geri dalykai. Bet gal todėl jie ir tapo suprantamais, tie geri dalykai, kad išreikšti grubiai, lyg paauglių šutvei, kurie negali prisiversti daiktų vadinti paprastais jų vardais.
  Istorija čia mums pasakoja apie vilkolakę-lapę A Chuli. Ji jau tūkstantmečius gyvena sau, prasmės tame gyvenime ieško, ir kartais - vilkatų mesijo, viršvilkolakio pasidairo. Tiesa, kai veiksmas vyksta knygoje, tai ji jį jau suradus, bet papasakoti būtų tolygu atimti iš kiekvieno mano nosferato saldainius. Jos gyvenimo filosofija paprasta - sukurk iliuziją, imk už tai pinigus ir gyvenk. O lapės iliuziją kuria kokybišką. Jei viena tau įteigs, kad ji tau ką tik rimbu nugarą išvanojo, tai ir randai ir sopuliai ir popos liks, o ji sėdės sau, knygą skaitys, kol tu ten žaizdas laižysies. Viso to jai užtenka iki sutinka generolą Aleksandrą Pilkąjį. Jis ją pavilioja pasaka apie Gražuolę ir Pabaisą, kurią ji jam sugadino, paaiškinus galimą potekstę. Atsiprašydama tad pateikia jam Raudonkepuraitės pasaką, tik bėda, jog jos lapės kerai jo kažkodėl neveikia... (o čia ir paaiškėjo, ko jis jai tą pasaką apie Gražuolę ir Pabaisą bruko).
  Įdomu, nes... Nes vilkolakis čia yra gyvūnas, kuris pasiverčia žmogumi. Na, gal net ne gyvūnas, o piktoji dvasia... Įdomu, nes rusai labai gražiai ir buitiškai vaizduoja meilę. Įdomu, nes tai pati ta filosofija, kurią gali praryti arba kramtyti - nori - užmiršk, nori - gyvenk. Duosiu 10/10, bet prie mėgiamiausių nedėsiu - per sunku buvo įsivažiuoti ir to nepamiršau. (Skaitant Metro 2033 - įsivažiavimas užsimiršo)

Sabine Baring-Gould - The Book of Werewolves

    Ir vėl taip negražiai padariau ir ilgai neaprašiau jau kuris laikas perskaitytos Sabine Baring-Gould knygos „The book of werewolves“ („Senate“ 1995; ISBN 1-85958-072-6; 266p.), kuri aišku apie vilkatus. Kadangi svajoju apie karjerą knygų vertime (ir jų rašyme), tad kartais imu tokias knygas versti. Sabine pasirodo vyro vardas... Reikėjo tai patikrint iš karto, bet kadangi to nepadariau, tai ir išsiaiškinau tik į skyriaus galą...

  Autorius tiek išsamiai, kiek išgalėjo tais laikais, aprašė viską ką sugebėjo sužinoti apie vilkolakius, juos ir tuos kurie nuo jų nukentėjo. Ir nors Nigel Suckling sukurpta įžanga žada „tarp realybės ir mito“ vos ne trilerį – pats autorius labai akivaizdžiai į visą tą „žmogus vilku bėgs“ žiūri skeptiškai ir tiesiog laiko tai, tą įsivaizdavimą, kad esi gauruotas didelis vilkas – psichiniu sutrikimu. O po mano skaitytų knygų, kur bet koks melas gali būti pripažintas kalinio, jei tik jį gerai pakankinsi – visi tie prisipažinimai ir man nepaliko jokio įspūdžio.

  Bet visa tai tikrai negadino knygos. Joje net ir Lietuva kelis kart paminėta, mūsų vilkatų mitas ir mūsų drakonai, kurie pasirodo labai jau mokėjo tas mergeles vilioti. Dar pasakota apie šiais laikais Mėlynbarzdžio vardu žinomą vyruką, kas man tą smagią pasakaitę visiems laikams sudirbo, bet ką gi, buvo įdomu paskaityti istoriją ne Vikipedijos puslapyje. Didžiausia knygos bėda buvo ta, kad autorius įterpdavo sakinių ir net pastraipų Lotynų, Graikų ir Normandų kalbomis, viską tuo alfabetu, kuriuo ir buvo rašyta tose vietovėse, tad net į google.translate įvesti daug ko negalėjau! O ir lotynų mano surudėjus, kas trečia žodį išnarpliojau, kitkam žodyno reikėjo, kas ir užtruko, ir suerzino. Še tad, ponas Sabine, Jums 5/10 ir tuo baikim. Turiu dar vieną knygą apie vilkatus, ir iš to ką jau mačiau – toji bus geresnė, todėl labai gerai, kad pradėjau nuo šitos.

Anotacija: A werewolf, or lycanthrope, is a man or woman who changes into the form of a wolf to gratify an insatiable desire for the taste of human flesh. According to popular folklore this change is brought about either by magical means or as a result of harsh judgement from the gods in punishment for a great offence.

  The myth of the werewolf can be found in many civilizations and from countries the world over. In many of these legends the man or woman can also be transformed into a bear, hyena or other beast. The author has drawn on these various mythologies and shows the legends to be a way of describing the barely dormant cruelty and bloodlust in humankind lying just below the surface veneer of respectability.

  Sabine Baring-Gould (1834-1924) was a prolific novelist, historian, archeologist, folklorist and parson with a fascination for the darker side of human nature. This classic work was first published in 1865 and remains a standard reference on the subject.

Anotacijos vertimas: Vilkatas arba likantropas yra vyras arba moteris, kuris virsta vilku, kad patenkintų nepasotinamą troškimą paragauti žmogienos. Anot paplitusio folkloro, šis virsmas sukeliamas su magijos pagalba arba yra dievų bausmė už kokį nors baisų įžeidimą.

  Vilkatų mitas randamas daugelyje civilizacijų, šalyse visame pasaulyje. Daugelyje šių legendų vyras arba moteris gali virsti lokiu, hiena ar kitu žvėrimi. Autorius pateikia daug įvairių mitų ir remdamasis savo žiniomis, bei nuomone, mėgina parodyti, jog šios legendos yra būdas apibūdinti užsislėpusiam ir kartais ištrūkstančiam žiaurumui ir kraujo troškimui, esančiam žmoguje vos žemiau apgaulingos avelės-tyrumo išvaizdos.

  Sabine Baring-Gould‘as (1834-1924) buvo produktyvus novelistas, istorikas, archeologas, tautosakininkas ir dvasininkas susižavėjęs tamsiąja žmogaus prigimties puse. Šis klasikinis veikalas, pirmą kartą išleistas 1865 metais ir iki šiol išlieka pagrindiniu informacijos šaltiniu šiai temai. 

Werewolf Concept by ~aaronsimscompany on deviantART