Tana French - Miškuose

  Na, na. Tana French su savo knyga "Miškuose" (In The Woods; "Jotema" 2010; ISBN 978-9955-13-255-4; 512p.) apdėjo mane kaip reikiant. Ir ne tik dėl apgaulingo "leiskit, prisistatysiu, kas aš toks, ir leisiu susidaryti įspūdį apie ką bus knyga" reikaliuko su Robu Rajanu ir jo vaikystėje lyg nagais perdrėkstų marškinėlių. Dar gi apsigavau ir dėl naivaus manymo, jog pasiėmiau vidutinišką detektyvą, kad atitrauktų nuo bėdų. Galvojau gi, gerai, paskaitykim apie super-detektyvą, kuris išnarplios antgamtinę bylą, susituoks su savo geriausia drauge, ant kurios peties nepasidrovėjo išsiverkt, ir keliaukim toliau. Kur tau...
  Knygoje pilna komiškų momentų, bet visą laiką jauti kažkokią dramatišką įtampą, ypač kai Rajenas mėtosi tokiais pareiškimais iš ateities kaip "tai buvo mūsų paskutinė byla", ar "gal būt reikėjo ją labiau spausti". Viskas mat prasidėjo, kai jam buvo dvylika. Su dviem draugais jie iki vėlumos žaidė miške, kurį gerai pažinojo, ir kuris jau buvo tapęs antrais namais. Bet vieną vakarą jie nesugrįžo. Rajeno draugų taip nieks ir nerado, kad ir kiek ieškojo, o patį Rajeną aptiko įsikibusį į medį taip, kad net nagai nulūžinėjo. Marškinėliai perkirsti keturiomis lygiagrečiomis linijomis (matot, ką turėjau omenyj?), sporbačiai - kruvini. Ir blogiausia - jis nieko apie tai neprisiminė. Tik po dvidešimties metų sugebėjo padoriai sudėlioti savo gyvenimą ir tapti žmogžudysčių skyriaus detektyvu. Čia, su partnere Kase griebdavosi bet kokios pametėtos bylos, abu mėgindami iškilti. Galų gale, moteris žmogžudysčių skyriuje yra tokia pat keistenybė, kaip ir vaikinas iš Dublino, kalbantis su anglišku akcentu. Tik šį kartą byla pasitaikė ne apie kokį nors užmuštą benamį, o apie nužudytą dvylikametę, kurią suknežinta kaukole paliko ant senovinio aukojimo altoriaus. Tame pačiame miške, kuriame pradingo Rajeno vaikystės draugai.
  Abu herojai žavūs ir, net sakyčiau, mieli. Galiu drąsiai teigti, kad nė neįsivaizduoju tokiai draugystei egzistuojant už knygos ribų, bet jei tokių tikrai būna, dievaži, žmonija dar nepasmerkta. Ir visgi, herojus čia nėra herojiškas. Ne viskas jam sviestu tepta ir rožėm klota. Iš tiesų tai, jis vos nesudirba viso reikalo ir galiausiai knyga užbaigiama labai skausminga gaida. Bet būtent dėl tokio, sakykim, atviro prisipažinimo, kad yra absoliutus mulkis, sugriovęs savo gyvenimą, šiai knygai ir duodu patį didžiausią pliusą. Iki šiol neteko skaityti knygų, kur herojus taip meistriškai kištų sau pagalius į ratus ir kur aiškiai matyti, jog bet kuris jį atstūmęs ar užjautęs draugas turi rimtų priežasčių užplot antausį. Nieko panašaus nesitikėjau.
  Knygos vertimas, kaip retai, bet džiugiai sakau, geras ir vertas, kad jį skaitytų (t.y. šį kart net nebruku originalo, mat vertimas, Jono Liorančo, tikrai geras). Aš vis sakau "detektyvas, detektyvas", bet čia vienas tų "mystery", kurio lietuviškai "mistiniu" nepavadinsi. Tai nėra kažkokia super puiki knyga, ar kažkas tokio. Tiesiog ji kitokia, nei koks šimtas, kurių galėčiau privardinti ir lyginti visą mielą dienelę (kurios jau kaip ir nebeliko, mat jau po šešių vakaro). Ir nors nežinau (vis dar), ar galėčiau ją dėti prie mėgiamiausių, bet bent jau savo kopiją tikrai nusipirksiu (mat manoji - iš bibliotekos). O dabar duodu kokius 8/10, tokius stiprius su pliusu. Ir - ačiū vertėjams ir redaktoriams už darbą, kai užverčiau knygą ir supratau, kad neturėjau prie ko prikibti, nudžiugau lyg kas būtų teikęsis arbatos padaryt.

P.S. Esama ir dar trijų knygų be šios, o penkta bus išleista kitais metais. Gaila, bet Rajenas jose, kaip supratau, nebeapsireiškia, bent jau ne daugiau, nei gaunam sužinoti iš Kasės, kuri tampa antrosios knygos žvaigžde. Išvardysiu jums knygas ir parašysiu, kas jos pagrindiniai herojai, jei kam reiks pagalbos ieškant ar apie siužetą daugiau žinių - rašykit, padėsiu. Vertimus kažin mat ar gausim, knygos tarpusavyj ne per labiausiai susijusios (antroji dar susijusi, kitos vis labiau tolsta), o juk kartais neišverčia mums net ir tiesioginių tęsinių.

Antroji knyga: "The Likeness" - Kasė, Semas ir buvęs Kasės bosas Frankas.
Trečioji knyga: "Faithfull Place" - Fraknas Makėjus (Kasės buvęs bosas iš darbo po priedanga laikų)
Ketvirtoji knyga: "Broken Harbor" - kažkoks Skorčeris Kenedis, nauja žvaigždutė žmogžudysčių skyriuje.
Penktoji knyga: "The Secret Place" - Franko Makėjaus partneris iš trečiosios knygos. Knyga pasirodys 2014-aisiais.

Viktor Pelevin - Empire V

Viktor Pelevin knygą „Empire V“ (Ampir „V“; Jotema 2009; ISBN 978-9955-13-201-1; 296p.) galėčiau ir keikti ir bučiuoti. Buvo momentų, kai jau maniau – perskaitysiu ir kišiu kur į toliausią lentynų kampą, kad daugiau nematyčiau, bet kaip dažnai nutinka – kuo tolyn, tuo geryn, viskas darosi aiškiau ir vis įdomiau. Taip ir čia, ta mažytė intrigėlė, gerai išlaikyta iki pat paskutinių poros skyrių, tie keisti herojai su itin aiškiai juntamu rusišku prieskoniu (manau tie, kurie užaugo su Dvylika Kėdžių, Šūriko Nuotykiais, Likimo Ironija ir panašiai – irgi pastebi skirtumą tark humoro ir rusiško humoro, nors tai nedaro nė vieno jų kuo nors blogesniu).

  „Dabar žinau, kad jų [žvaigždžių] dygūs taškeliai – tai skylutės šarvuose, kurie mus saugo nuo negailestingo šviesos okeano.“ 255p.

  Kaip jau galima iš pavadinimo skambesio spėti, tai dar viena knyga apie vampyrus. Jų dar turiu užtektinai, kad ir toliau panervinčiau tuos, kuriems jie jau iki gyvo kaulo įsikirto, deja tik gerb. Grafo Drakulos mažėja spėriai. O šioje knygoje jis paminėtas ir ne kartą, dažnai su komiškais pasisakymais. Bet pradėti reikėtų ne nuo čia, tik bėda – nežinau nuo kur pradėti. Viskas kaip ir aišku – jaunuolis Roma gimė ant griūvančios tarybų sąjungos ir visą savo gyvenimą kažkaip vis bijojo tų vampyrų, labiau nei bet ko kito, bet jei tam ir neturėjo pagrindo, ar bent manė neturįs. Ir čia, vieną dieną, tęsdamas bjaurią egzistenciją, kur net su visais mokslais tesi vertas tik dėžes sandėlyj krauti, jis atsipeikėja pririštas prie gimnastikos sienelės (taip, čia ir aš turėjau šiokių tokių minčių su „kas per... juk tai kaip ir svetainė, salonas, kas per gimnastikos sienelė?“), priešais varno formos kauke prisidengusį vyruką, kuris beria jam jo gyvenimą, mėgindamas ir save ir jį įtikinti – šis egzempliorius tiks tęsti juodo vampyrų darbo.

  Herojus aišku dvejoja, bet pasirinkimo jam nieks neduoda. Čia toks gyvybės ir mirties reikalas, ir ne vampyro ar žmogaus gyvybės, o kažkokios įkalintos, tamsios ir baisios būtybės, tarkim, dieviško prado būtybės. Patiko man susivėlusios Romos/Ramos mintys, jo neišsemiami klausimai, po kurių pačiam norisi paklaust – negali tu tiesiog gyvent ir neklausinėt kodėl gyveni, ar ne? Ir vampyrai čia čiulpia ne vien kraują, bet kol per visas tas filosofines prizmes perpranti tai kas gi toji jų ambrozija „Bablosas“ – knyga pasibaigt spėja. Na o mintis tikrai gera, paaiškina visą tą „varguolis tam ir gimė, kad vargtų“ reiškinį, nors skamba ir labai pesimistiškai. Vampyrų mitas pakoreguotas ir papildytas, bet visam kam yra labai geros priežastys, todėl negaliu pykt taip, kaip pykau ant Twilight autorės. Keistuoliai mokytojai, kurie turi įskiepyti „naujagimiui“ tonas informacijos – pagyvina šiaip jau monotonišką pasakojimą apie diskursus, glamūrus ir kažkokį ten dar velnią. Ir labai nepastebimai įmaišomas vienas didelis nuotykis. Tik vienas. Ir tikrai sunkokai pastebimas, mat informaciją įsisavinti – ne mano minkštam protui, tad vos nepražiopsojau skrydžių ir skraidančių galvų. Va taip tad, įdomi knyga apie kitokius vampyrus, tokius, kurie visai kaip žmonės, mano esą ant pačios piramidės viršūnėlės, hierarchijoj, tiek sudievintoj, jog gali spręsti, ar mano, kad tai jie sprendžia, kam lemta kilti aukščiau, o kas ir liks tik žemės kirminėliu.

  Duosiu knygai 8/10. Taip ir nesupratau iki galo, kame ir kaip ten tas diskursas pas juos pasireiškė, bet kai kurios mintys paliko malonią šilumą kažkur už akių. Vampyrai, nors pateikti kaip iš mito išlindę padarai – neturi ryškaus mitologinio vaizdo, t.y. mano supratimu tie žmogeliai taip ir liko – tik žmogeliai, tiesiog gavo šansą pabūti kažko kito vasalais. O ko, beje, čia jau tikrai baisus ir klaikiai tamsus mitas, man pasirodęs šiurpesniu už bet kokį gerklę plėšiantį ir kraują lakantį vampyrą. Tie padarai minta kur kas reikšmingesniu dalyku...

P.S. nežinau ar pastebėjot, bet kiekviena knyga kažkaip įtakoja mano gebėjimą parašyti atsiliepimą, tad kuo painesnė knyga, kuo giliau reikia žiūrėti, kad surastum tą vieną žodį ar sakinį – tuo labiau priveliu minčių, idėjų ir pan., iki tekstas net man tampa kaži koks apraizgytas kuo nereikia...

Anotacija:  Vienas populiariausių rusų rašytojų V. Pelerinas savo romane „Empire ‚V‘“, pasitelkęs šmaikščią postmodernizmo stilistiką, savaip perrašo ir pritaiko nūdienos realijomis literatūroje žinomą vampyrų temą. Tačiau kitaip negu jo pirmtakai, autorius nesistengia skaitytojo įbauginti – rašytojui daug svarbesni valdžios, viešpatavimo, pinigų, dabartinės socialinės sanklodos, gyvenimo prasmės filosofiniai aspektai. Visa tai perteikiama kaip jauno vaikino Romano Štorkino, keistu likimo įgeidžiu atsidūrusio tarp vampyrų ir tapusio vienu iš jų, patirtis. Už kiek trivialaus ir ciniško požiūrio į esminius žmogaus egzistencijos klausimus čia slypi neramiai pulsuojanti, atsakymų ieškanti postmodernistinės pasaulėjautos dvasia. 

Robert Harris - Pompėja

Robert Harris knygą "Pompėja" pasiėmiau dėl simpatijos Tarquin Blackwood'o kūrėjui Petronijui (Petronia), kuris joje garsėjo kaip kamėjų meistras ir paliko ją Vezuvijaus išsiveržimo metu. Knyga gan nebloga. Veiksmas vyksta tris dienas ir pagrinde sukasi apie jaunąjį akvarijų, paskirtą prižiūrėti, kad Italijoje/Kampanijoje nepritrūktų vandens net sausros metu. Užduotis pasirodo ne iš lengvųjų, mat staiga prasideda keisti reiškiniai, kurie tuometiniam žmogui galėjo atrodyti, kaip dievų veikimo ženklai. Kuo gilyn į knygą, tuo perdėtai sąžiningą akvarijų labiau vaikosi visokie pavojai, o mes gauname progą pagaliau suprasti, kad ne auksas, o vanduo yra vertingesnis, laiko mus sočius, neištroškusius, švarius ir bent jau sąlyginai laimingus. Įdomi perspektyva - akvarijus, prieš Vulkaną.
Per tris šimtus puslapių, tas tris dienas, kartais lyg ir jaučiasi kažkoks nenatūralus tempimas. Į pasakojimą įpinti keli ne itin įdomūs ir pabaigoje visai nebereikšmingi epizodai, informacijai kartais trūksta vaizdinio paaiškinimo, mat tie vaizdai pernelyg greit keičiasi, o bent jau aš tikrai neišmanau, kaip tie akvedukai veikia ar atrodo. Bet pateikta gan įdomios informacijos apie pačius ugnikalnius, kiekvieno skyriaus pradžioje ir iš žmonių perspektyvų pasakojime.
Knyga skaitosi lengvai ir nuobodžiaut neleidžia, net jei nėra itin įdomi. Nuo rekomendacijų susilaikysiu, o tiems kurie mėgo Petronia - kamėjų čia nerasit nė su žiburiu, patikėkit. Pompėja vaizduojama lyg apgraibomis - baseinas, fontanas, terasa, žemyn, į įkalnę, siaura gatvele... Žmonės jei ir minimi, tai jie priklauso valdininkams, arba prasimušusiems. Puošmenos iš vis retai kur paminimos, jokių detalių, visur tik vulkanas, pelenai ir vanduo. Bet duosiu knygai bent 6/10, nes neblogai išnaudojo detektyvinias galimybes, rašytojas nestokoja lengvos rankos, o tai, kad šis "paveikslas" neturi detalių ir labiau panašus į konceptualų meną - per daug tikrai niekam neužklius.
Dar noriu pridurti - kažkuriuo momentu knygoje paminima žiniuonė, kuri išpranašauja Pompėjai didybę, kai visa Romos imperija bus kritusi. Po miestą vaikščios būriai visokiomis kalbomis kalbančių žmonių... - Argi ne žaviai paironizuota?