Vienos dienos skaitymą pateikiu po keturių dienų. Ir ką jūs man pasakysit? Iš tos nelemtos užrašų knygelės perrašyt kažkaip sunku. Bet visgi baigiau aš tą Johanno‘s Sinisalo knygą „Trolis“ (Ennen Paivanlaskua Ei Voi (Not Before Dawn; Ne prieš aušrą; „Vaga“ 2011; ISBN 978-5-415-02192-5; 280p.) ir tuoj pat puoliau į interneto platybes, ieškot informacijos apie trolius. O jos juodai daug, kas sutampa, kas ne, bet kvailiausiai pasijutau, kai supratau, jog šiek tiek nusivyliau, jog jų, tų trolių, nieks iš tikro neatrado, o autorė tiesiog labai įtaigiai įmaišė juos į realybę. Bet radau dar šį tą, žodį „trolis“ gėjų slenge (net nežinojau tokio esant), kur jis reikštų vyriškį lyg žirgliojantį aplink ir medžiojantį potencialius... draugus. Kitą žodžio „trolis“ reikšmę turbūt žino visi internete pabuvoję, tai tie interneto juokdariai, kurie lygiai taip pat žirglioja aplink ir medžioja kitus potencialius kvailius. Abu šie žodžiai vienaip ar kitaip gali būt pastebėti šioje knygoje, kai supranti kaip tie vyrukai viens kitu manipuliuoja, vedžioja už nosies ir šiaip jau...
„Kai Pesis neparodė letena į vieną
iš dviejų apverstų plastmasinių puodelių, kuriuos mikliai kaitalioju padėjęs po
vienu gardėsį, tik staigiai dirsteli, tartum vertindamas mane, ir žaibiškai
apverčia abu, čiumpa nagais kačių ėdalo gabalėlį ir nusinešęs ant palangės juo
mėgaujasi kaip vaikais ledais, aš pamanau – katras iš mudviejų čia kvailys?“
214p.
Kaip jau pavadinimas ir anotacija
išduoda, istorija sukasi apie troliuką, tokį keistą žvėriuką, kuris mano
galvoje vis rodėsi katės ir beždžionės hibridu. Labai daug tikrų ir netikrų
mitų, esamų ir išgalvotų pasakų, pateiktų, kaip papildoma informacija, kuria
domisi pagrindinis veikėjas – Mikaelis, arba Angelas. Įdomiai jau į galą
pateikiama teorija, kaip ir daugiau mitinių būtybių gali išlysti į tikrovę, jei
civilizacija vis plėsis, naikins jų gyvenamąsias vietas ir šiltės klimatas,
neleisdamas kai kuriems išmiegoti žiemos miegu ar susirasti pakankamai ėdesio. Ir
herojų čia nei per daug, nei per mažai, kiekvienas savitas, kitoks, yra net „nuotaka
paštu“, vos ne vienintelė moterytė visoje knygoje. Gaila, kad neparašė autorė,
ar pavyko jai pro duris pagalbos prisikviest, o jei ne, tai kuo baigėsi tas jos
maištavimas prieš visagalį jos vyrą. Visi herojai kartu lyg voratinkliu supinti
ir visos gijos galiausiai veda į troliuką Pesį. Vienas samdo Angelą padaryti
reklamą – Pesio nuotraukos. Kitas bando jį „pakabinti“ – reikia informacijos
apie Pesį. Trečias nori keršto – Pesiui reikia vaistų. Na, o taip grubiai
imant, tai pasakojimas apie mito-gamtos prisijaukinimą. Arba atvirkščiai, kaip
mitas-gamta prisijaukino žmogų ir išsivedė jį į mišką. Vienas iš unikalesnių
mano skaitytų kūrinių, o stilius lengvas skaityti, toks vienai dienai. Pasistaipė
bernužėliai prieš fotografą Mikaelį, pasipyko, kaip pavydžios mergiotės ir kai
jau kiekvienas savaip nuo troliuko nukentėjo, paaiškėjo katras labiausia Angelo
meilės vertas buvo.
Daugiasluoksnė knyga, kas man
neįprasta net pastebėti, bet vis galvoj sukasi ir sukasi. Tai ne tas skaitalas
kuris sužavės ir įtrauks, bet paskaityti lengvas ir visai nenuobodus. Pabaigoje
viskas labai maloniai iki galo sujungiama ir išryškėja gan aiškus vaizdas. Ir
dar priminsiu, kad tas mitinio žvėriuko įvedimas į realybę buvo labai jau
realistiškas. Duosiu knygai 7/10, bet pridursiu, kad džiaugiuos jog turiu
nuosavą kopiją.
Anotacija: Helsinkyje gyvenantis jaunas fotografas, keliaudamas namo po
naktinių linksmybių mieste, susiduria su girtų paauglių gauja, apspitusia
sužeistą trolių jauniklį. Ilgai nemąstęs jis išgelbėja bejėgį padarą ir
parsineša jį namo, tą akimirką nė nenujausdamas šio lemtingo sprendimo
pasekmių. Laikui bėgant trolis ima vis stipriau keisti ir veikti savo globėjo
gyvenimą, įsukdamas svaigią slaptų emocijų, užgniaužtų geismų ir baimių
karuselę, bei vesdamas tragiškos atomazgos link.