siaubo | Darcy Coates "The Carrow Haunt"

Autorius: Darcy Coates
Pavadinimas: The Carrow Haunt
Serija: -
Žanras: Siaubo Literatūra, Paranormalu
Psl.: 370
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Nujaučiu, kad bus daug tokių galai žino iš kur trauktų siaubo knygų man bandant rasti gerų (rekomenduokit jei ką turit). Nors noriu daugiau ir King'o paskaityt, nenoriu skaityti vien jo. Tai štai pasiėmiau čia vieną tokią. Deja nebuvo itin gera. Ne mano arbatos puodelis.

Apie Knygą: Carrow namas stovi baugindamas savo baisia istorija. Čia mirė begalės žmonių, išžudytų vieno iš jo buvusių savininkų. Dėl ritualistinio žudynių pobūdžio, mirusieji atrodo negali pasitraukti ir iškeliauti savais keliais, kas Carrow Vaiduoklių Namus ir padarė tokia miela vietele vaiduoklius ir šiurpulius medžiojantiems turistams. Remy vedžioja tas turistų grupeles, visada atsargiai, visada įspėdama. Ir visada, be išimties, jie išeina patenkinti autentiškais potyriais. Tik štai keisto vyruko pasiūlymo surengti savaitės trukmės pasigyvenimą su seansais ten jai nereikėjo priimti. Grupelė labai greitai supranta patekusi į mirtiną pavojų.

Mano Nuomonė: Žmonės čia per ilgai užtruko, kol susiprato, jog nežino vieni kitų motyvų. Sugalvojo kažkoks vyrukas, kad jam čia BŪTINAI reikia pasibūti, ir Remy BŪTINAI turi būti grupėje, kitaip neverta net pradėti. Ir tik knygos gale sužinome ko jam ten reikėjo, ir tada jau patys galim susidaryti nuomonę ar Remy tam buvo reikalinga ar ne. Bet štai, kai reikia imti ir patikėti, kad čia veikia ne labai akivaizdus poltergeistas, kurio tikrai nepaneigsi, nes įrodymai nenuginčijami, o žmonės, žudikai, tai jie visi labai greit ir motyvų susigalvoja, ir imasi atitinkamų taktikų. Skaitai ir atrodo autorė pamiršo, jog rašė mistinį siaubo trilerį, tai pamėgino staiga iš oro ištraukti naujų "įrodymų" ir taip paneigti tai, apie ką jau skaitėme. Baisiausia knygos dalis buvo detaliai aprašyti, khm, tarkime, žudikai. O tokių siaubo knygų aš tiesiog nemėgstu. Dėl to man nepatiko ir Joe Hill "Širdies Formos Dėžutė" - neįdomu ir tiek.

Nežinau, nepatiko. Bet neabejoju, kad jei tokios knygos, kaip "Širdies Formos Dėžutė" jums tinka, tai jums patiks kur kas labiau, nei man. O aš duodu 3/5, nes, kaip jau ir sakiau, ne mano arbatos puodelis.

David Ebershoff - Danų Mergina [knyga]

Vis pasiimu kokią populiaresnę knygą su translyčiais asmenimis, ir vis jos baisios. Sakytum jie visi - nusivylę gyvenimu, depresuoti šizofrenikai, kurie turėjo labai aiškų pasirinkimą. Arba, šiuo atveju, fiziškai iš tiesų ir buvo moterys, mat turėjo kažkokių ten moters reprodukcinių organų atrofuotas užuomazgas, kurias tereikėjo iškasti operacijos metu. Kaip patogu, ar ne? Taip tad, griebiau David Ebershoff knygą "Danų mergina" (The Danish Girl; ISBN 9781474601573; 336p.; Goodreads) su mintim, kad na, gal, pagaliau, papasakos man apie žmones, kuriuos sutinku ir bendrauju bene kas dien. Kur tau. Kas tingėsit skaityt mano rant'us, žinokit, kad filmą pažiūrėti verta, bet knygos skaityti - tikrai ne.

Einaras - tapytojas, vedęs tapytoją. Ji tapo portretus, jis - peizažus. Kai ji neturi modelio - savo delikačia figūra, žmonos parinktomis suknelėmis, jai pozuoja jis. Kaip nekeista, bet būtent šie jos portretai - patys sėkmingiausi. Lilės portretai. Tuo tarpu Einaras, kuo toliau, tuo labiau, grimzta į šizofreniją. Ne, aš rimtai. Atsipeikėjęs, kaip Einaras, jis nepamena, kaip ten pateko, su kuo kalbėjo, neatpažįsta Lilės draugų. Apie Lilę jis visada kalba trečiu asmeniu, o Lilė mėgsta pamiršti, kad toks net egzistuoja, ir pripažįstą jį, Einarą, kaip savo pusbrolį, tik, kai to reikalauja situacija ir savisaugos instinktas. Tarkim, kalbėdama su pirmąja Einaro meile, vyriškiu, kurį gal būt pamilo ir pati Lilė, tačiau bijodama sudaužytos širdies, jam pasakoja apie Einarą, ne save.

Per visą knygos siužetą stebime lėtai stiprėjantį asmenybės susidvejinimą. Čia man dar įtarūs visi tie kraujavimai. Einaras tampa kraujo fontanu bene tolygiai, kas mėnesį. Kas perša dvi mintis: arba jo įsitikinimai veda iki tokio jo kūno protesto, bandymo išsireikšti; arba tai problema jo galvoje, t.y. fizinė problema, auglys, ar kažkas tokio, kas padalino jo asmenį į du. Neperšu idėjos, kad Lilė - nebuvo tikra moteris, kad Einaras nebuvo translytis. Tik sakau, jog visų pirma tai jis sirgo mentaliai, ir jam reikėjo rimtos pagalbos, mat neteko girdėti atvejų, kad dvigubą gyvenimą gyvenantys asmenys, kurie negali būti savimi dėl mūsų visuomenės išsilavinimo stokos, pamirštų tą kitą gyvenimo dalį vos užsimovę kelnes.

Pati istorija per daug nesiskiria nuo filmo, tik filme nebuvo tų baisių nesąmonių, kurios, nors ir galimos, čia buvo labai ne vietoje, su operacijomis. Prapjovė jie Einarą, ir ei, ar čia kažkokia gimdos užuomazga? Dievaži, jis juk tikrai - moteris! Vėl peršasi mintis, kad visi translyčiai asmenys turi kitos lyties reprodukcinę sistemą, kažkur giliai palaidotą jų pačių kūne. Žodžiu, pažiūrėkit filmą, jei smalsu, bet knygos tikrai nerekomenduoju, kaip ir daug kitų, ši pateikia gan prastą įvaizdį. Laukiu dienos, kai rankose turėsiu knygą su pozityviu, linksmu žmogumi, kuris, post factum, dar ir translytis. Be aliuzijų į šizofreniją, baisią klinikinę depresiją, nenorą gyventi, ir taip toliau. Knygai duodu 3/10, už pabandymą.

Elizabeth May - The Falconer [1]

Ech. Būna knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jos TOKIOS geros. Ir būna tokių, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jau žinai, kas bus kitam puslapyje, tai koks gi skirtumas. Tokia deja ir Elizabeth May "The Falconer" (The Falconer 1; ISBN 1452114234; 378p.; Goodreads) knyga. Jei skaitot daugiau tokio tipo jaunimo fantastikos, tai šitos imti tikrai neverta.

Ji - vienintelė tokia, ir tikrai, paskutinė savo rūšies atstovė. Tokia šiek tiek nerangi škotė, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Dienomis ji bando palaikyti, ar pataisyti savo reputaciją, bei pasigaminti dar kokį įdomų daiktą (čia - steampunk tema), skraidančią mašiną, pistoletą. Naktimis malšina savo nepatenkinamą žudikės kraujo troškulį medžiodama labai piktas fėjas. Jos, beje, baisios, pilnos dantų, nagų, ir taip toliau. Fėjos minta žmonių energija, ir kai kurios, tos kurios atrodo bent šiek tiek daugiau, kaip žmonės, gali taip apžavėti, kad savo gerą reputaciją 1844-ųjų Edingburge mesi pro langą ten pat.

Laiko žaidimas prasideda. Ji, kaip vienintelė tokia, išrinktoji, ar tiesiog paskutinė, privalo uždaryti atsidarinėjančius fėjų kalėjimo vartus, kitaip jie visi iš ten plūstelės, ir viską sunaikins. Plūstelės jie bet kokiu atveju, nes vartai jau veriasi, o uždaryti gali būti tik tam tikru mėnulio padėties laiku (savaime suprantama). Tad nieko nelaukus ji sėda į savo gamybos skraidantį aparatą vien su ten esančio mechanizmo brėžiniu, kurį turėjo pasidaryti iš atminties, ir ne pačiu draugiškiausiu fėjų pasaulio atstovu, kuriam žinoma jau auga įvairūs jausmai, ir skuba į vietą, kurią rasti, irgi, gali tik ji viena: prie kalėjimo spynos, kad išgelbėtų draugus, tėvą, miestą, pasaulį, nuo tų labai piktų fėjų.

Esama čia ir gerų dalykų. Tarkim, nėra meilės trikampio. Jos sužadėtinis, kaip ir ji pati, visai nenori tuoktis, tiesiog taip abiems patogu. Galų gale, jie abu draugai, tad nieko čia tokio, kai pagalvoji. Vis įterpiami arbatos epizodai irgi buvo labai geri. Tas pats sužadėtinis išgėrė savo, ir jos, nes jos liokajus nespėjo pripildyti jo puoduko. Visa kita - matyta, girdėta, skaityta, oi kiek daug kartų... Duodu 5/10, daugiau negaliu.

Donna Freitas - The Happiness Effect

Donna Freitas knyga "The Happiness Effect" ("Laimės Efektas"; ISBN 0190239859; 368p.; Goodreads) suintrigavo savo pavadinimu, o tada ir anotacija. Knyga apie socialinių tinklų rimtuosius naudotojus, tuos kur po savaitgalio pareina 20 fotografijų, ir pri'tag'inimai net ten, kur tavęs nėra. Na, na, gal bus įdomu? Trumpai drūtai, tiems, kas iki galo nenorit skaityt: ne, nebus. Knyga labai solidžiai susitelkė ties socialiniais tinklais, kaip visu internetu, kur, atsiprašant, nėra nieko geriau, ar iš vis - daugiau. Davė pasisakyti žmonėms, kurie sunkiai sumezga sakinius, arba kurie jau pasiekė streso viršukalnę. Ir galiausiai pasiūlė paprasčiausią išeitį: atsijunkite. O man galvoj skamba Humble the Poet citata, skaityta būtent šį rytą: mėgstu būti su žmonėmis, kurie leidžia pamiršti, jog turiu telefoną (I love chilling with people who make me forget I have a phone).

Autorė paėmė tikrai daug interviu, iš tikrai daug žmonių. Ir tada pateikė mums pačius radikaliausius. Jie arba žiūri į facebook, kaip į sceną, kur "likes" nurodo jiems jų vertę (to pasekoje, jei įrašas negavo nei vieno "like" - jis trinamas, kaip gėdingas nesusipratimas), arba jau deaktyvavo savo socialinių tinklų anketas. Čia į galvą man ateina kita citata, Marilyn Manson, apie narkotikus (kas čia visai tinka, mat vienas iš apklaustųjų facebook įvardino, kaip cheminę adikciją): yra naudotojai, ir yra piktnaudžiautojai (there are users, and there are abusers). Autorė, kaip išeitį, siūlo abstinenciją nuo wi-fi, tarsi internete būtų tik keturi dalykai: facebook, twitter, snapchat, ir žinoma, instagram. (Čia tyliai pabrėžiu, kad nesutinku, jog tai sprendimas, mat nemanau, jog problema slypi tame)

Toliau autorė, vos ne kraujuojančia širdimi, skatina mums padėti jaunuoliams ir suteikti jiems tą laisvę, apie kurią jie slapta svajoja (toks truputį Umbridge kvapas): sukurti zonas, kur wi-fi ryšys neveikia. Negalite nustoti žaisti telefonu klasėje? Ak, tai gal paimkim krepšį... ir sudėkim ten savo telefonus prieš pamoką! Nes, kam, po velnių, tą pamoką daryt įdomesnę, ar ne? Šią knygą skaičiau labai ilgai, ir labai nuobodžiai. Tuo tarpu turiu namie tokių, dėl kurių ir be jokio miego tekdavo apsieiti, mat visą jo laiką - praskaičiau. Turėjau matematikos mokytojų, pas kuriuos mokiausi vos 4-ais, ir tų kitų, kur 9 buvo standartas. Kitaip tariant, jei nekabina, tai atjungtas internetas - nepadės. Bet autorė, atrodo, mieliau mus pasodintų į geltonus kambarius, o ne pagerintų prezentaciją. Knygai duodu 3/10, ir tai tik už jos geranoriškumą.

Robert Louis Stevenson - The Story of a Lie

  Tai viena iš tų istorijų, kurių eigą žinome jau po pirmų dviejų skyrių. Drama šeimoje, išsižadėjimai ir priėmimai atgal po labai ilgų atsiprašymų, meilės dramos, "tu manęs nebemyli", liga kuri vos nepribaigia vieno, kito ar kelių iš karto. Ir retais atvejais - pabaiga, kurioje visi gyvi ir laimingi. Tokio tipo yra Robert Louis Stevenson trumpa knygelė "The Story of a Lie" (Melo Istorija; ISBN 1843911817; 124p.; Goodreads), bet teigti, kad iššvaisčiau laiką irgi negaliu.
  Mūsų herojus, Dikas Nasbis (Dick Naseby) Paryžiuje susiduria su tapytoju, pasižyminčiu itin nedideliu talentu. Būdamas smalsus, Dikas pasiduoda pagundai pažinti šį vištas peckiojantį tapytoją, ir tą vieną vakarą pildo visas jo užgaidas, ar tai būtų cigarai, ar vakarienė prabangiausioje Paryžiaus vietoje. Patenkinęs smalsumą, supratęs jog šis žmogus tėra kempinė, parazitas gyvenantis iš kitų žmonių malonės, Dikas išvyksta namo, į Angliją. Ir čia susiduria su pačia tobuliausia mergina, kokią tik galėjo įsivaizduoti, sėdinčia ir paišančia. Taip, ji tapytojo, pravardžiuojamo Admirolu, dukra. Kupina vilčių ir svajonių apie tėvą kurio beveik ar visai nepažįsta.
  Kaip ir sakiau, tai - eilinė istorija. Eilinei istorijai duoti daugiau nei 5/10 negaliu, bet manau, jog laiko irgi neiššvaisčiau. Jau vien ta Džentelmeniškoji Anglų kalba buvo verta paskaityti. Tiek daug pompastikos ir "sere" tą, bei "sere" aną.

George Sand - Velnių Raistas

  Teks jau jums man dovanoti, bet George Sand knyga "Velnių Raistas" (La Mare Au Diable; "Vača" 2006; ISBN 9955-9929-0-5; 168p.; Goodreads) buvo tiek nuobodi, kad bent tris dienas tikrai praleidau be jokio skaitymo. Taip labai jos tęsti nesinorėjo. Tik tiek, kad mesti knygos taip paprastai negaliu. Tam turi būti gera priežastis, o čia jos nebuvo.
  Žermenas - senas 28-metų valstietis, likęs turtingu, daugiavaikiu našliu. Jo uošvis jį spiria vykt į kažkokį ten kitą kaimą, kur jo draugo dukra, irgi turtinga, irgi našle paliko. Nelabai Žermenas to nori, bet uošviai jam labai geri, tai ir jis jų nenori nuvilti. Ir čia, prieš išvykstant, viena vargšė vietinė moterėlė paprašo jį paimti jos 16 metų dukrą, mat ten visai netoli to kaimo ji radusi piemenės darbo. Žermenas, būdamas geros dūšios, sutinka. Pakeliui jie dar jo sūnų, isteriškai meldžiantį pasiimti jį kartu randa ir ką, žinoma pasiima ir jį. Mari čia pasirodo nepakeičiama, tobula jauna marti. Problema tik ta, kad Žermenas jai - per senas ir ji pati sakosi jo nemylinti. O juk, galų gale, jis pažadėjęs vesti tą našlę ir pažadus reikia tesėti. Kas ten žino, gal ta moteriškė - dar šaunesnė.
  Knyga baigiasi labai ilgu vestuvių aprašymu. Viskas parašyta gerai, išversta atrodo irgi gerai, suredaguota ir taip toliau. Tiesiog, na, ne mano puodelis, ne mano arbata. Negaliu duoti daugiau nei 4/10, ir viliuosi tik, kad sekanti knyga bus geresnė.

Philippe Besson - Jo Brolis

  Prisipirkau čia kada knygų tokių nuo 1lt iki 6-7lt, per išpardavimus visokius. Galvojau pažiūrėsiu ar tikrai "yra ko skaityt, gana čia dejuot, kad knygos brangios". Iš tiesų vieną gerą jau radau, tai ankščiau aprašyta Jakudza. Bet štai Philippe Besson knyga "Jo brolis" (Son Frere; "Žara" 2005; ISBN 9986-34-135-3; 152p.) - toli gražu nėra geras skaitalas. Padrikas stilius, nemalonaus charakterio pagrindinis herojus, ne visai aiški istorija ir redaktoriaus stoka (vertimas geras, bet ne iki galo suredaguotas, dėl to vertėjų kaltinti neketinu, kalti tik leidėjai, kuriems pigiau visą darbą užkrauti vienam žmogui, ar kaip ten išeina jiems).
  Istorija pasakojama padriko dienoraščio forma. Dienos eina lyg ir iš eilės, bet kartais vyksta praeities pasakojimai, po ko tenka grįžti į dabartį, kur miršta mūsų herojaus brolis. Kažin kokia kraujo liga, kaip vis pabrėžiama "baisi infekcija, apie kurios šaltinį geriau būtume nežinoję". Bėda ta, kad net sužinoję, ar tiksliau - gavę kažko vangaus... Na, nežinau, nesupratau gal ko, nieko ypatingo toje ligoje be fakto, kad ji - nepagydoma - nepastebėjau.
  Daug ypatingesnis buvo gyvasis ir sveikasis brolis. Lėkštas ir šaltas žmogelis, nesuvokiąs, jog viską daro atvirkščiai nei reikia. Jo brolis miršta, o jis tegalvoja koks jis tapo negražus. Dėl ko ir pats jo brolis ima baisiausiai pergyvent. Taip, aš irgi smilkinius tryniau ir bandžiau save įtikinti, jog bet koks herojus sukeliantis tokių emocijų yra gerai parašytas herojus. To nepaneigsi, bet istorija vis viena prasta. Ji pasakojama tam, kad gyvasis brolis išlietų baimę ir siaubą, tik gi sunku suprasti dėl ko, mat faktas jog brolis miršta atrodo jį jaudina mažiausia.
  Knygai duosiu 4/10, deja daugiau duoti negaliu. Gerai kad teatsiejo ji man vos porą litų...

Umberto Eco - The Mysterious Flame of Queen Loana

  Nebepamenu ar ankščiau ką iš Umberto Eco skaičiau ar visgi "The Mysterious Flame of Queen Loana" (La Mysteriosa Fiamma Della Regina Loana; ISBN 0156030438; "Mariner Books" 2004; 480p.) yra mano pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Bet kuriuo atveju, rašymo stilius geras, tad nors ši knyga man nepatiko, manau prie progos vis vien mielai dar ką nors paskaityčiau.
  Istorija apie vyriškį, kuris dar vaikystėje išsireikalavo, kad jį vadintų Yambo, ir štai, dabar, kai jam jau per 60-šimt, jį vis dar taip vadina. Atsibunda jis ligoninėje, praradęs tam tikrą dalį atminties. Pamiršau kaip tai techniškai pavadino, bet, tarkim, jis sugeba išsivalyti dantis savarankiškai, tačiau negali prisiminti savo žmonos ar paties vedybų fakto. Jis taip pat pamena ir viską, ką kada skaitė, o kadangi yra senų knygų kolekcionierius ir perpardavinėtojas - pasakojimas kartais iki erzulio prikaišiotas citatų ir pasakojimų apie knygas. Mano laimė - daugumos jų nežinojau. Tiems, kas bus jas skaitęs - bus blogiau nei man, bent mano supratimu. Galų gale jis išvyksta į savo vaikystės namus, kur rankiodamas senus užrašus mėgina susidėlioti savo gyvenimo vaizdą ir, jei pavyktų - atgauti atmintį.
  Knyga pilna iliustracijų. Tarkim, Yambo senelis rinko cigarečių pakelius - štai mums ir pateikiamas lapas, pilnas labai senų cigarečių pakelių. Pilna ten ir minėtų citatų, bei komiksų ir knygų atpasakojimų. Komiksus aš mėgstu, bet čia jau šiek tiek per daug visko. O ir pabaiga paliko labai riebų klaustuką, tad padariau spėjimą apie tai, kas įvyko, bet faktų, tarkim, negavau. Istorijoje, beje, esama pora tikrai gerų epizodų, kai buvo tikrai labai įdomu skaityti. Kaip minėjau, ir rašymo stilius labai sklandus, net ir tokiame painiame kūrinyje, kur iš galo einama į pradžią, to paties galo nepaleidžiant ir slenkant jo link. Duosiu knygai tik 4/10, bet kaip pirmai (jei tai tikrai pirmoji pažintis) pažinčiai - nenusivyliau pačiu autoriumi.

Anželika Liauškaitė - Nukarūnuoti Karaliai

  Žinot posakį apie šaukštą deguto, sugadinusį statinę medaus? Anželikos Liauškaitės knyga "Nukarūnuoti Karaliai" ("Obuolys" 2013; ISBN 978-609-403-556-2; 511p.) yra būtent tas šaukštas deguto. Lietuvių moteris rašytojas gyriau ir duok die - tebegirsiu. Vaitkevičiūtės sukti romanai praspjautų ne vieną dabar mums brukamą amerikietišką, Radževičiūtė... Apie ją nė kalbėti nereikia. Ir štai Liauškaitė.
  Apie autorę nieko nežinau, o po šios knygos ir žinoti nebenoriu. Žinau tik tiek, kad knyga turbūt patiks tik vienam kitam šiaip jau skaityti nelinkusiam asmeniui, kuris jaučiasi atlikęs žygdarbį ir todėl giriasi - per šiuos metus perskaičiau 14 knygų! Kaip matot knyga papuošta ant jos viršelio užspaustu burbulu, kuris vėl mums primena, jog kažin koks ten romanas patiko pasauliui, todėl turi patikti ir mums. Čia irgi, mat.
  Knyga apie Elžbietą, studentę iš Lietuvos, kuri kiekvieną kartą pamesta kokio nors garsaus futbolininko ar kieto verslininko - bėga į kitą šalį išsiverkt ir susirast kito klube, į kurį ruošiasi per visą skyrių ir mums detaliai pasakoja, kokius apatinius dėjosi, ką pudrinosi. Tada, kai pastraipa baigėsi su ja tebesėdinčia prie veidrodžio vien su marškiniais - kita prasideda su heroje, važiuojančia metro į darbą. Visi sijonai knygoje - tik pieštukų formos, o man net pagooglint teko kas čia per sijonas... Herojei patinka tik stilingi, klasiški drabužėliai, kuriuos ji perka tik per išpardavimas, nes yra vargšė studentė. Ir vis mums primenama jos pirmoji meilė, su kuria viskas baigėsi nežinia dėl ko, bet baigėsi taip, kaip Twilight'e (ir, žinot, Saulėlydis man buvo priimtinesnis)- ilgai ir nuobodžiai šliaužiant per "aš buvau undinė, aš esu žuvėdra". Tataigi, kai šiaip ne taip perlipam per sijonus ir jos drauges, visas labai identiškas ir beveides, galiausiai galim pamatyti ir ką ji tad veikia gyvenime. Pramoga numeris vienas - skaityti ekonomikos žurnalus balsu, vonioje tarp putų. Pramoga numeris du - bėgiojimas rytais ir detalus pasakojimas koks yra jos kūnas. Pramoga numeris trys - įsivaizdavimas, kaip jos darbdavys, pas kurį atėjo pokalbio dėl darbo įsivaizduoja seksą su ja. Ji įsivaizduoja, kad jis įsivaizduoja.
  Herojė pati sau prieštaravo, t.y. autorė tarsi užmiršdavo ką rašė, o gal nė nesuprato, ir teigusi vieną - stumia savo heroję daryti ką kitą. Ir čia ne tas žmogiškas "na, gerai, prisipažystu...", čia tas "aš tokia, bet ne tokia, bet tokia, bet ne tokia". Detalizuotai nupasakojamas garderobas, veiksmo nėra. Yra vietos ir yra žmonės ir nieko nevyksta, tik mėtomasi Elžbietos vidiniais monologais. O kas dėl knygos buvimo kaip "50 pilkų atspalvių", tai jau iš vis, juokinga ir apgailėtina. Autorė mėgino šokiruoti, o išėjo, kad pati išsigando to ką rašė, mat visuomet suskubdavo pakeisti temą, nutraukti sceną ir grubiai pradėti visai kitur, kaip kad su tais marškiniais ir metro. Kai nusprendė, jog vyrus lovose volioja turbūt ne vienoje knygoje - perėjo prie vienos scenos su narkotikais, kuri taip labai išlipo iš konteksto, kad tik vėliau ją prisiminiau ir susimąsčiau, tai kas per velniava. Kai tai nepavyko ir gal būt autorę pačią nugąsdino - pamėginta sukurti lesbietišką atmosferą, tarp draugių. Irgi, šnipštas. O gale, kur dar sykį pamėginama pateisinti tą rožinį lipuką ant knygos - seksas trise, toks, kad nebežinojau verkt ar juoktis, mat šitą knygą rekomendavau draugei. Galiausiai nupirkau jai saldainių dėžutę, tikiuosi atleis! Žodžiu, knygą norėta pateikti kaip kažką karšto ir erotiško, bet nepavyko. Tad išsiplėtė su istorija, kad tai kompensuotų, o paaiškėjo, kad šioji - nieko verta.. Ir galų gale liko 2/10, bei daug iššvaistyto laiko ir kažkieno pinigų.

Jorge Luis Borges - Pramanytų Būtybių Knyga

  Net nežinau ar man čia po "Metro 2033" kartėle pakilo (o beje, buvo labai sunku įsivažiuoti į BET KOKĮ skaitymą, tad sakyčiau, labai jau neblogos buvo knygos), ar tikrai ši Jorge Luis Borges "Pramanytų Būtybių Knyga" (El Libro De Los Seres Imaginarios; ISBN 978-9986-36-559-1; ) tokia neįdomi. Greičiausia, nei viena, nei kita. Greičiausia gi, tiesiog per daug mitologijos tema Vikipedijos lapų išverčiau.
  Knyga, kaip ir pavadinimas skelbia - apie pramanytas būtybes. Nė nesuvokiu, kokie kriterijai leido kokią būtybę ten patalpinti, mat buvo ir padarų iš knygų, ir iš mitų. Bet tai dar būtų nieko. Problema buvo tame, dėl ko autoriaus ar autorių negaliu kaltinti, mat įžangos aiškiai skelbia, kad tekstai turėtų būti papildomi, pataisomi ir taip toliau. O juose labai trūko nuoseklumo. Nuo vieno prie kito dalyko šokinėjama taip mikliai, kad vietomis jau sekantis sakinys toj pačioj pastraipoj - išmušdavo iš vėžių. Kitą syk į lankas taip giliai nueinama, kad skaitei apie ten kokį keturgalvį, tau papasakojo apie dar kažką, nežinia kaip susijusį su juo, tada po dešimties lapų, pataikęs į reikiamą skyrių skaitai ir tekstas - jau žinomas. O kodėl žinomas? Nes tau tai jau papasakojo, kai pasakojo apie keturgalvį. Nei šis nei tas. Apie vienus dar gi - trys lapai, kitiem ir trijų sakinių vos pakako. Ir nors iš esmės tai tikrai būtų labai įdomi knyga, mat joje gan daug visokiausių padarų - matyt tikrai, gyvenam Vikipedijos laikais ir nieks mums nebesiteiks papildyti teksto ir pavaišinti storu bestiaru.
  Už idėją duočiau, kad ir visus dešimt, bet gi už tai ką perskaičiau tegaliu duot 4/10... Nors, teisybę pasakius, nesigailiu nė valandėlės skaitymo.

Jack L. Chalker - Cerberis

  Kažkada skaičiau pirmą šios keturių knygų serijos dalį „Lilita“, ir toji man visai patiko. „Cerberis“ (Cerberus; „Eridanas“ 1997; PFAF 72; ISBN 9986-36-021-8; 207p.) tuo tarpu pasirodė „prastumtas“ kuo greičiau. T.y. veiksmas, nors rašoma, kad tam ir anam reikėjo mėnesių, metų, bet tai ką skaitome vyksta akimirksniu, tad štai Agentas (aš niekaip jo vardo neįsimenu, tad kol kas vadinsiu Agentu) atsiduria planetoje, vienoje iš keturių Vardeno Deimanto planetų, kur jo smegeninės „kopiją“ įtaisė į nusikaltėlio kūną, mat tos keturios Vardeno Deimanto sistemos planetos – kalėjimas, čia jis jau užlipa ant pirmo karjeros laiptelio, čia ant dešimto, čia jau rado sąjungininkų, o moterys būriais jį įsimyli, tad „išrinktoji“ – vergiškai, besąlygiškai klusni ir taip toliau.

  Istorija tęsiasi. Konfederacijos agentas Toks ir Toks tam tikru Merton procesu klonuojamas. Tiksliau, jo protas nukopijuojamas ir įbrukamas į keturis Konfederacijai netikusius žmones, t.y. nusikaltėlius. Kiekvienas iš jų pasiunčiamas į skirtingą planetą iš keturių galimų Vardeno Deimanto sistemoje. Tai – planetos-kalėjimai, mat jose esantys mikrobai, ar mikroorganizmai, ar kažin ten kokios ląstelės panašios į virusus, taip paveikia žmogaus kūną, kad be jų – jis miršta agonijoje. O jos miršta patekę už savo Sistemos ribų tad keturios atšiaurokos planetos – jūsų paskutiniai namai. Galite skraidyti tarp planetų ir jos palydovų kiek tinkami, bet ne toliau. Deja tik, kai subruki geriausius savo srities nusikaltėlius į vieną vietą – nori nenori, kažkas užlips ant kalno ir parodys jūsų taisyklėms špygą. Nusikaltėliai ir tremtiniai sukūrė savo imperiją ir ją valdo keturi Vardeno Valdovai, kuriuos tie Agento Agentai ir pasiųsti sunaikinti. Kodėl? Mat iškilo antžmogiška grėsmė, kurios neįsivaizdavo gal būt net jie patys...

  Atrodytu paprasta, šaltakraujis agentas, nepratęs gilintis į jausmus, draugysčių mezgimus ir panašiai – klusniai įvykdys Konfederacijos jam paskirtą beveik eilinę užduotį. Bėda ta, kad pats agentas nė neįsivaizdavo kaip labai jo Šeimininkai jį ribojo iki išgyveno tuos beveik svetimų jam žmonių, jo klonų, gyvenimus, kur anie įsimylėjo, susirado draugų, bendražygių ir suvokė kas yra tikroji laimė ir džiaugsmas.

  Kaip ir minėjau, nors pirma „Lilita“ buvo nebloga, su šia turėjau bėdų kai tekdavo du syk skaityti aiškinantis kurio gi tai buvo sakinys, kas po galais ten įvyko ir dar aiškintis krūvą terminų kurie man buvo arba visiškai nauji, arba naudoti visiškai kitaip. Mokslinė fantastika mane tuo ir neramina, kad kartais autoriai prisigalvoja baisiausiai painių dalykų, bet kad jau ne visi, tai skaityt tokią „sai-fai“ (sci-fi) vis tiek verta. Bet šiai knygai, dėl didokų neaiškumų, itin painių „paprastų“ planų ir to, kad taip ir nebuvo paaiškinta ką jie padarė Cerberio Valdovui (ką padarė – aišku, bet kaip po galais tai pavyko – ne), galiu duoti tik 4/10 ir čia su tam tikrais sentimentais.

  Šios knygos, visos keturios, buvo mano „perskaityti“ sąraše, tad džiaugiuos, jog pagaliau vėl jas malonėjau pasiimti. Gerai gyvent mažam miestelyj, mat bibliotekos neriboja knygų pratęsimo internetu... Mat laikau jau gal trys mėnesiai... 

Karen Essex - Dracula in Love

  Daugeliu aspektų Karen Essex knyga „Dracula In Love“ („Anchor Books“ 2010; ISBN 978-0-7679-3122-9; 327p.) atrodė kur kas įtikinamesnė nei perdėtai kraštutinumais persunkta Stokerio knyga. Neskaičius Drakulos beabejo sunku būtų nemirti iš nuobodulio, bet tiems kas nesimpatizavo nei Saulėlydžiui, nei gal būt Sukės Stekhaus istorijai – daug lengviau irgi nepasirodys. Taip jau išėjo, kad ši knyga vampyrus vaizduoja iš tikrai siutinančios pozicijos, vienaip ar kitaip panašios į tas dvi ankščiau minėtas istorijas apie Belą ir Sukę, bet jei pasakysiu kaip, tai mano nosferatų ratas tikrai spjaus į šią knygą, o aš manau, kad jie turėtų patys nuspręsti ar nori paskaityti ar ne, iš kalbų be rimtų istorijos detalių atskleidimo.

  „The Truth is, we must fear monsters less and be warier of our own kind.“ 2p. [„Tiesa ta, kad turėtumėme mažiau bijoti tų kuriuos vadiname monstrais, ir akyliau stebėti žmones.“]

  Istorijos mintis perša, kad tarkim tie energetiniai vampyrai – yra ne ką ne mažiau tikri VAMPYRAI, nei tie kurie iltim kanda į kaklą ir čiulpia kraują. Mat vampyrai minta bet kokia energija, o jos kraujyje tiesiog labai sočiai, tad – kaip ir lengviausias kelias pasisotinti. Bėda ta, kad jei esi energetinis vampyras, greičiausia tie kurių palikuonimi esi, buvo susiję su kažkokiomis ten airiškomis dievybėmis. Jei esat domėjęsi airių mitais, tuomet jau matot kodėl paminėjau Sukę Stekhaus ir kuo man tai priminė Saulėlydį.

  Čia – dar viena Drakulos versija iš Minos perspektyvos. Viktorijos laikų moteris, Mina, tiki, kad protas jai, kaip moteriai – nieko nevertas ir visai nereikalingas, nes jos ateitis priklausys nuo gero vyro, kuris ja ir rūpinsis, kol ji vaikus gimdys ir namus prižiūrės. Nenuostabu, kad kitaip mąstančios tokioj „moteris yra jautriausias iš visų gyvūnų“ visuomenėje – tuoj pat atsiduria „psichūškėse“, kur jas išnaudoja darbui ir eksperimentams, ieškodami kaip pagydyti erotomaniją, isteriją ir kaip tas moteriškes, kurios per daug knygų prisiskaitė, grąžinti į doros kelią, prie mezginio ir puodo. Taigi, Džonatanas Harkeris, neištikimas vyras – vargšelis, kurį suviliojo šetonės. O Mina Harker, kurią dar pirmuose puslapiuose su vienu konkrečiu tikslu užgula girtas prievartautojas, dar prieš klykt pradėdama tuo tarpu galvoja, ką apie ją žmonės pagalvos ir kaip jos vargšas Džonatanas ja amžiams nusivils. Atrodytų viską pataisyti gali Drakula, kuris šioje knygoje vėl gi neatitinka Vlado Smeigiko, nors autorė ir krykštavo, kokie stebuklingi buvo jos paskrebinimai, kai parašius vieną dalyką, vėliau pasidomėdavo juo (taip, pirma rašė, o tada domėjosi), ir paaiškėdavo, jog būtent taip ir buvo. Ir nors jis čia buvo mano supratimu sveikiausio proto asmuo, su kantrybės limitu, vis vien jo, kaip vampyro vizija buvo gerokai sumenkinta. Tų pačių airiškų mitų apie... Tam tikras mitines būtybes. Kurios su vampyrais niekaip nesisieja, ir susisiejo tik autorės dėka.

  Jei knyga būtų buvusi tiesiog apie kažkokią Viktorijos laikų moteriškę, kuri sutiko savo supernatural-princą – istorija būtų buvusi gera. Paprastas romanas su antgamtiniais elementais. Bet kai viskas pakrypo taip kaip pakrypo, kai net įdomiai aprašomi kankinimai psichiatrinėje ligoninėje nesugebėjo nustelbti Minos stuburo stoką, bei to fakto, jog autorės supratimu – ištikimybė neegzistuoja, manau tegaliu tada duot, na, 3/10. Tereikia vieno gerai sukurto ar perkurto personažo, kad pamiltum visą knygą. Idėja buvo įdomi, tikrai labai įdomi, bet subliuško. 

Bram Stoker - Dama su Įkapėmis

 

Šią Bram Stoker knygą „Dama su Įkapėmis“ (The Lair of the White Worm & The Lady of the Shroud; „Metodika“ 2011; ISBN 978-609-444-048-9; 320p.) taip ilgai skaičiau ne šiaip sau. Vargino tas perdėtas idiliškumas, kai sekasi absoliučiai viskas ko tik veikėjas imasi ir dar tokiais mąstais, kokiais net pats Montekristas turbūt nesvajojo. Ne kažin kas, gerb. B. Stokeri, ne kažin.

 

  „Savanaudiškumas – skurdo požymis.“ 77p.

  Ignoruokit anotaciją, mat ji iš piršto laužta. Istorija didžiąja dalimi pasakoja, kaip taurios širdies, bet skurdaus turto vaikinas buvo pats, slapčia aišku, mylimiausias vaikaitis milijonieriaus dėdės. Ir tai toli gražu ne visa laimė, kuri jį patrenkė. Su tuo atėjo ir laivų flotilės, ir lėktuvai, ir visa tauta pilotų, tada dar tas, anas, šitas, trečias... Damos su įkapėmis tiek ten ir reikėjo – sugundyti skaitytoją, kad va, bus demonaitė tokia, kas sukėlė šiokią tokią paspirtį, o tada ji tapo jau kaip ir nebereikalinga. Netikėjau, kad su šia knyga tiek vargsiu.

  O dar ir vertimas toks, kokį aš juodraštiniu vadinu. Ne tą, kad jis blogas, bet vietomis neįsiskaityta į sakinius, todėl kai kas išversta ne visiškai taip, kaip reikėjo. Bet esmės niekur netrikdo. Tad čia didžiausia kaltė krinta ant redaktorių pečių – net nemačius akyse originalo buvo galima viską sutvarkyti taip, kad toks vertimas būtų buvęs idealus paprastumu. Tereikėjo šiek tiek pastangų, prisimint kur ir kada kokia galūnė žodyje turi būti, kaip dėliojami sakiniai, kad jų nereikėtų skaityti du ar net tris kartus iki gūdus miškas praretėja, šen ten ir supaprastinti buvo galima, mat paprastai lietuviai, mes, taip nerašom, o juo labiau – neskaitom iki esam priverčiami. Tokie tad mes šį kartą, pikti ir nusivylę.

  Duosiu knygai 4/10. Balai tenka už vienišą perliuką – paslaptį-intrigėlę, kurią neblogai išlaikė ir beveik smagiai nustebino. Dar ir už tai, kad maždaug iki pusės knygos skaityti norisi, įdomu kas bus toliau, net jei per daug tas sviestu teptas kelias nežavi. Bet paskui jau įkąsti knygai norėjosi.

Anotacija:  Rupertas paveldėjo pasakiškus dėdės turtus. Tačiau yra viena sąlyga. Rupertas turi keliauti į Mėlynųjų kalnų kraštą ir pagyventi Visariono pilyje bent šešis mėnesius. Jaunas aistringas anglas mielai įsikuria nuostabaus grožio pilyje. Paaiškėja, kad tame žemės pakraštyje žmonės nuoširdžiai tiki vaiduokliais ir, žinoma, vampyrais. Rupertui tokios legendos kelia tik juoką, tačiau vieną naktį į jo kambario langą pasibeldžia paslaptinga dama.

  Jauna ir nepaprastai graži moteris yra labai sušalusi, nes vilki tik šlapias įkapes. Rupertais įleidžia netikėtą viešnią ir pasiūlo jai savo lovą. Išaušus rytui gražioji moteris dingsta, bet Rupertas negali išmesti jos iš galvos. Jaunuolis nerimastingai ieško jos, kol galiausiai pamato vėl – negyvą, gulinčią stikliniame karste bažnyčios kriptoje. Ar pajėgs Rupertas atsispirti beprotiškai aistrai ir vampyrės keramas?...

(Netiesa, kad jam juokingi prietarai ir pan., atvirkščiai, jis viską priima rimtai ir nuoširdžiai, netiesa ir kad damulė dingsta. Išeina ji gražiai, jis net ją akimis palydi, po galais.)  

Becca Fitzpatrick - Tyla

  Štai ir virto trečioji Becca Fitzpatrick knyga „Tyla“ (Silence; „Alma Littera“ 2012; ISBN 978-609-01-0384-5; 868p.) į „Saulėlydį“. Vyrukai iš dviejų skirtingų pasaulių niekaip nepasidalina viena, niekuo neypatinga raudonplauke. Puolusių angelų žavesio – kaip nebūta. Džiugu bent tai, kad autorė nesugalvojo rutuliot iš to „Tikro Kraujo“ ir apsistojo ties keturiomis knygomis.

„Tiesa gąsdina, bet nežinia luošina.“ 206p.

  Paprastai man patinka istorijos apie jaunas mergaičiukes, kurios veda armijas prieš priešus. Paprastai būna įdomu stebėti, kaip visokie žaliūkai tam priešinasi, o tada gauna priežasčių nuomonę keisti. Bet ši knyga – išimtis.

  Tęsiasi viskas nuo daug vėliau, nei ankstesnioji knyga pasibaigė. Bet nebijokit! Norai sukelta amnezija, tad viskas gerai. Viskas, išskyrus tai, kad knygoje imta stokoti viso to, kas ankščiau jai pūtė gyvybę – dvejonių, įtampos, nežinios iki gan tolimos istorijos vietos, apvalainų formų draugės Vi komiško elgesio ir Marsės bjaurumo. Pradžia buvo tokia lyg ir nebloga, bet kuo toliau, tuo labiau vertė žiovaut, nors skaitosi tikrai lengvai. Džiugu, kad autorė nusprendė viską baigt ties ketvirta knyga, manau serija tad išlaikys savo orumą, kokį tokios knygos dar gali sukurpti, ir gražiai nusės pas kažką į lentynas. Bet, ei, gal ketvirta knyga bus iš koto verčianti?

  Nenoriu peikt šios knygos. Pirmoji man nuoširdžiai patiko, maniau, va, kaip šaunu, mergina ne kvanktelėjus, vaikinas – ne vampyras ir ne vilkolakis, ir kiek daug visokiausių bandymų viską sugriauti. Tamsūs skersgatviai, apgavystės, nepasitikėjimas. Na, slystelėjo, autorė, gal dar pasitaisys. Tai duosiu 5/10 ir lauksiu, kuo gi viskas baigsis.

Anotacija: Ar galima išgirsti tiesą tyloje?

  Nora Grei negali prisiminti pastarųjų penkių mėnesių. Atsipeikėjusi nuo sukrėtimo, patirto pabudus kapinėse ir išgirdus, kad buvo dingusi kelias savaites, - niekas nežinojo, nei kur ji, nei su kuo, - Nora mėgina grąžinti gyvenimą į įprastas vėžias. Lankyti mokyklą, linksmintis su geriausia drauge Vi ir vengti šiurpinančio naujo mamos draugo.

  Tačiau Nora pasąmonėje girdi balsą, jai ramybės neduoda mintis, kur, regis, yra pasiekiama ranka. Merginai prieš akis iškyla angelo sparnai ir nežemiškos būtybės, neturinčios nieko bendra su įprastiniu Noros gyvenimu.

  Be to, merginą persekioja įkyrus jausmas, kad jai kažko trūksta.

  Tada ji atsitiktinai sutinka seksualų nepažystamąjį ir pajunta jam paslaptingą trauką. Regis, jis žino visus atsakymus... ir pavergia Noros širdį. Bendraujant su vaikinu atmintis palengva grįžta, mergina jį įsimyli. Vėl.

Jude Deveraux - Apgavystė

Džudi Devero, kaip ir Nora Roberts yra tos autorės, kurios išpila tai, ko kiti vengia bijodami parašyti „banaliuką“. Bet jų abiejų turiu ir pamėgtų knygų, tai galvojau, na, kodėl gi ne? Knyga plona, maža, stambiai prirašyta ir taip nuskaityta, kad jau tikėjausi kažko. Deja, Jude Deveraux knygai „Apgavystė“ (A Perfect Arrangement; „Tyrai“ 2000; ISBN 9955-01-063-0; 190p.) neturiu komplimentų ir šį kart velnio advokatu nebūsiu.

“Rovena neklausė tėvo ir pelnė jo meilę bei naudojosi laisve. Dabar Dorė kiekviena proga neklausydavo pono Hanterio, ir jis galų gale įsimylėjo ją.“ 181p.

  Viskas vyksta 1882 metais, Amerikoje. Turtinga beveik-senmergė išsigąsta sesers gerų norų surasti jai vyra ir prasideda tada aišku... Žinot tuos filmus, kur vyras ar moteris įkalba draugą ar draugę apsimesti šiuo tuo daugiau, o filmo pabaigoje jie iš tiesų įsimyli? Tai čia kaubojiška šio siužeto versija. Truputėlį juokinga, šiek tiek erotiška, bet šiaip jau neverta to laiko gaišimo, nebent jau visai nėra ką skaityti.
  Knyga taip bendrai imant parašyta gerai ir suprantamai, kalba atseit apie tai, kaip moteris neturėtų būt vertinama paviršutiniškai ir tuo pačiu labai greit bjaurųjį ančiuką paverčia gražuole, kas man visada buvo dilema smegeninėje – tai kodėl taip svarbu, kad ji vis tiek taptų gražia? Arba kodėl tada iš pradžių atrodė bjauriai, jei visgi yra graži? Oi, oi, vaje, vaje. Žodžiu, duosiu štai, 2/10 ir užsičiaupsiu.

Anotacija: Panelė Lethem buvo iš tų vargšelių, kurių vyrai niekada nepastebi. Nors gamta jos neapdovanojo nei nuostabiu grožiu, nei patrauklia figūra, bet ji turėjo kandų liežuvį ir guvų protą. Todėl Koulas Hanteris, šaunus kaubojus ir moterų numylėtinis, buvo priblokštas įžūlaus neišvaizdžios moters prašymo ją vesti.
  Iš pradžių priešiškai nusiteikęs Hanteris vėliau pakeičia savo nuomonę ir suvokia, kad tai jo svajonių moteris.

Michael Scott - Burtininkas

Keista, kaip knygai, kuriai idealiai sukūrė viršelį - sugebėjo kvailai išversti pavadinimą. Istorija į pabaigą susikoncentruoja į nekromantiją, pasakoja apie nekromantą, knyga vadinasi "Necromancer", t.y. nekromantas, o mes turim Michael Scott "Burtininkas: Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" (The Necromancer: The Secrets of the Immortal Nicholas Flamel; "Obuolys" 2011; ISBN 978-609-403-188-5; 351[1]p), bet aišku, tai ne pirma ir ne paskutinė knyga, kuriai išvertė pavadinimą kaip patiko.
  "Burtininkas", metant temą apie pavadinimus, yra ketvirtoji serijos apie "nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptis" knyga. Pirma man labai nepatiko (Alchemikas), antroji buvo tiesiog neįdomi (Magas), trečia, "Kerėtoja", jau lyg ir nieko buvo, nes buvo vietų nuo kurių norėjosi skaityti dar ir dar. "Burtininkas" tokių irgi turėjo, bet mažiau. Na, bent jau pabaigoj, kaip pridera serijai, paliko intrigėlę. Ne tokią didelę ir graužiančią, kokia galėjo būti, bet vis šis tas.

"- Čia dar negreitai, - atsakė Juodasis Vanagas. Džipas šovė pirmyn, o variklis užkaukė, kai visi keturi ratai beveik pakilo nuo žemės. - Va, dabar bus greitai.
-  Tuojau mane supykins, - pažadėjo Makiavelis, - o kai supykins, vemsiu į tavo pusę." 122p.

  Dar šis tas, knyga turi pastabą apie sutapimų atsitiktinumą. Kokio galo? Žinoma, alchemiko knygos kažkokiu būdu prisibrovė iki "suaugusiųjų skyriaus" bibliotekoje (yra "jaunimo" arba "vaikų" ir yra "suaugusiųjų" kur patenka žmonės baigę 10 klasių), kai "jaunimo skyriuje" pilna "kietesnių" egzempliorių, bet kam tas įspėjimas? Ir jei jis yra čia, tai ar yra ir ant "da Vinčio Kodo"? Tikiuosi, kad yra. Protaujantis žmogus tikrai suvoks, jog tai fantastikos žanro knyga, o vaikui manau tiek ir terūpės ir tas įspėjimas ir tie panašumai. Bet, ei, tai tik mano nuomonė.
  Visos keturios knygos tempiamos per dieną ar dvi. Tai reiškia, kad pasakojimo laikas, o ne skaitymo, trunka apie dieną ar dvi. Tai visai įdomu, mat nepalieka vietos mąstyti - o ką jie po galais veikė? Visada aišku - reikia judėti, nes mirtis, o kartu ir žmonijos pražūtis - čia pat. Daug knygoj ir dvejonių, bei susipriešinimų. Bet ankščiau nebuvo taip aišku, kas blogi, o kas geri. Nors tai vis dar neidealiai išnarpliota, tad skaitytojai ras kuo piktintis, dėl ko galvą sukti. Tai pliusas knygai. Tai, tai, tai.
  Istorija lyg ir turėtų būti pilna magijos, siaubingos senovinės galios, senųjų technologijų įspūdžio, varančio baimę ir pagarbą. Deja, sunku visa tai pajusti. Judama per greit, kapotai, nerišliai, šokinėjant nuo vieno herojaus prie kito, prie prisiminimų ir dar kažkokios velniavos. Paprastai man netrukdo tokie dalykai, tad čia jau kažkur minusas slepiasi. Duosiu 5/10 ir pasiūlysiu patiem jį surast. Nors, jei turit ką skaityt - tai ramia širdim apie Flamelį pamirškit iki to laiko, kai jau norėsis ko nors truputį vaikiškai magiško.

Anotacija: Laikas pražūtingas Kodeksą praradusiems Nikolui ir Perenelei. Vienintelė jų viltis - Sofi ir Džošo pagalba. Bet su aukso ir sidabro auromis gimę dvyniai sutrikę: jiems nepavyko įgyti tiek stebuklingų galių, kad galėtų apsiginti patys, juos ir toliau persekioja visatą pavergti užsimojęs Džonas Di ir vis dažniau kyla abejonių, ar globėjas nemanipuliuoja jais savo naudai. Kaip išgelbėti pasaulį, kai net nežinai, kas tavo priešai, o kas - draugai? Tai ketvirtoji populiaraus ciklo apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį knyga.

Jude Deveraux - Emilės Angelas

 

Baigiau skaityti Jude Deveraux knygą "Emilės Angelas" ("An angel for Amily"; Tyrai 1998; ISBN 9955-01-117-3; 224p.) ir nusprendžiau, kad mane kažkaip keistai traukia vilkolakiai ir angelai. Nesuderinami, bent iš pažiūros, supernaturals. Bet jei jau smalsauju, tai smalsauju. Juoba, kad Jude Deveraux man neblogai žinoma autorė, nors jos kūrybos ne tiek ir daug teko paskaityti, visgi niekad nenurašiau šių banalių romaniukų.
  "Emilės angelas" ir prasidėjo ir rutuliojosi gan painiai, dažnai vertė purtyt galvą, mat veiksmai ir aiškinimai tiesiog neturėjo jokios logikos ar bent jau priežasties. Čia dar galim pridėti pastabą, kad moterys, besispecializuojančios meilės romanų rašyme, beveik visada, ankščiau ar vėliau suguldys savo heroję su labiausiai į fantastinį herojų panašiu vyruku, kad ir kaip tai jam buvo draudžiama, ir kad ir kaip ji jo nekentė. Žodžiu, prie logikos stokos galim pridėti tiesiog neįtikėtinai aiškų ir pilnai nuspėjamą siužetą. Žinau, kad norint atsipalaiduoti - tokie turbūt kai kam patinka, bet aš nuspėdavau siužetą ir sudėtingesnėse knygose, tad nusivildavau ir vėl nusivyliau.
  Tačiau šiuo atveju buvo ir dalykų, kurie man pasirodė visai neprasti ar bent jau lengvai komiški. Manau tikrai turiu polinkį mėgint išteisint knygas, tad... Angelas vis vadino Emilės sužadėtinį "antinu" ir kitaip demonstravo visiškai biblijiškai-neangelišką pavydą. Kodėl "antinu"? Nes to sužadėtinio vardas buvo Donaldas, kaip vaikystės animacinių filmukų herojaus ančiuko Donaldo (arba Antulio Donaldo, žiūrint kaip kur jį kas užtiko). Be to, jis buvo linkęs leisti Emilei viską aiškinti savaip, kas visgi atrodė kvailai, bet buvo priimtiniau už etatinę frazę "ką turėčiau padaryti, kad manimi patikėtum" (deja, ši eilutė buvo panaudota, bet tuo metu knyga jau nebeatrodė įdomi, tad...). Vietoje to, jei jo sugebėjimus Emilė aiškino aiškiaregyste, jis kaip mat tardavo: gerai, aš aiškiaregys, o dabar eikim prie reikalo. Už tai tikrai duosiu pliusą.

  "- Angelai neturėtų pavydėti, taip pat neturėtų būti ambicingi.
   - O mirtingieji turėtų gyventi ramybėje ir santarvėje." 158p.

  Kitas reiškinys, kuris man patiko, būtų jau gan asmeniškas simpatizavimas. Knygos siužete veiksmas vyksta daugiau ar mažiau dėl to, kad nuobodi bibliotekininkė rengdavo tam tikrus reportažus, pati surankiodama informaciją per bibliotekų archyvus. Manau nesuklysiu, jei manysiu, kad nemažai mūsų, bibliotekų Nosferatų ir Žiurkių, mėgsta pa-research-inti. Pasirodo tai ne tik įdomi veikla, bet dar ir bjaurių nuotykių atnešti gali. Na taip, akivaizdu, bet...
  Knygoje buvo neblogų minčių, deja senų ir nuvalkiotų, bet neblogų. Kad ir tai, kad žmonės geba atsisakyti matyti kai kuriuos dalykus, kad gyvenimo kokybė mums priklauso pagal karmą, kad visgi reinkarnuojamės, o dogmos - ne visada atitinka tai, kas mums buvo bandyta pasakyti iš aukščiau. Be to, mane tikrai suintrigavo pabaiga. Tokioj įdomioj vietoj, apie rimtesnius angelus jau sukantis, ėmė ir pabaigė istoriją.
  Taigi, knyga nėra gera ir įdomi, bet vieną kart perskaičius - akys neiškris. Juoba, kad čia banalumas bent jau pateisinamas, ne taip, kaip kai kuriose neminėtinose knygose. Jei norisi vienos dienos meilės, barnių, menkučio, bet kiek įtempto detektyvo ir galvoti neverčiančio siužeto - čia kaip tik ta knyga. Duosiu 4/10 ir per daug tikrai nepeiksiu.

 Anotacija: Kai meilė pasibeldžia į duris ir vėl apleidžia namus, kai lauki nesulauki savo laimės, kai pradedi nebetikėti, kad dar kam nors tu būsi reikalinga lyg gyvybė, - apsidairyk ir atidžiai įsiklausyk: Dangus tau siunčia angelą. Neatstumk jo.

Na o dabar imu į rankas nebe grožinę knygą, bet panašu - ne mažiau įdomią (kaip matot, mėgstu įvairovę). Tai būtų Mary Roach knyga "Negyvėliai": Keisčiausia knyga - Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi.
Dažnokai man taip nutinka, kad einu į biblioteką su dar kuo nors, juokais ištraukia kokią knygą, norėdami paerzint (kokią Homoseksualizmo istoriją, Negyvėlius ir panašiai...), o mane ima ir iš tikrųjų suintriguoja...

Dieter Breuers - Velnio Vardu

Būtent šią akimirką baigiau skaityti Dieter Breuers knygą "Velnio Vardu: Šiek tiek kitokia raganų ir jų persekiojimo istorija" (In Drei Teufels Namen: Die Etwas andere Geschichet der Hexen un ihrer verfolgung; Versus Aureus 2009; ISBN 978-9955-34-223-6; 344p.) Kažkaip norisi pasakyti "Pasakėlės apie galimas raganas".

"Kitaip nei Jėzus, mielai regėjęs aplink save moteris, jo įpėdiniai moterų bijojo kaip velnias švęsto vandens." 69p.

(Dar labai įdomu, kad tie velniai dažniausiai apibūdinti, kaip šalti kaip ledas. True Blood jei kas žiūrit serialą, tai žinot koki ten velnioniški vienuoliai gaudė raganas...) Taigi taigi. Knyga neįdomi, bet teisinga. Su istorinių faktų trupiniais ir galimomis istorijomis (kaip tai ar šitai GALĖJO įvykti) papasakoja mums, kad ne vien bažnyčia kalta dėl tūkstančių moterų kankinimų ir deginimų apšaukiant raganomis. Ir juo labiau, kad žudomos apkaltinus buvo ne vien moterys. Taip pat medžioti ir vyrai, ir netgi vaikai.
  Nors pati knyga parašyta gerai, puikiu stiliumi ir kitu atveju būtų tikrai įdomi - visgi pasakėlių būta per daug, o tikrų faktų kaip iš ties buvo - per mažai. Tai aišku suprantama, juk dokumentų daug tikrai neišliko, o vaizdą nupiešti tikrai reikėjo ir turbūt norėjosi. Bet ėmiau knygą tikrai ne su tikslu paskaityti to "vaizdo". O teko. Todėl taip trumpai šį kart - duodu 4/10. Ir imu tą knygą, kur man bibliotekininkė įbruko, kai karta ilgai su kitu būriu žmonių per prastą orą rinkausi kokią nors knygą. Tai Makso Frajaus "Atėjūnas". Gal gi bus gera.

"Velnio Vardu" Anotacija:
  Apie Raganas prirašyta daugybė knygų ir tikriausiai jokia kita tema ar istorinis fenomenas netgi mūsų dienomis nėra apaugęs bauginančiomis išankstinėmis nuostatomis, kaip isteriškas tariamų raganų persekiojimas. Teigiama, kad per tris šimtmečius būta beveik 60 000 aukų, paaukotų ant inkvizicijos laužo.
  Dieteris Breuersas, žinomas istorikas, germanistas ir žurnalistas, remdamasis gausiais istorijos šaltiniais ir archyviniais duomenimis, itin meistriškai ir meniškai atkuria viduramžių įvykius, savotiškai piešia anuos tolimus laikus ir bando svarstyti, ar iš tikrųjų tokių žiaurumų būta. Apie viduramžių Europą kausčiusius kliedus ir prietarus, žiaurią raganų medžioklę, inkvizicijos šėlsmą ir kankinimus jis pasakoja gyvai ir vaizdingai, tarsi kurdamas kriminalinį romaną. Iš rašytinių šaltinių žinomi moterų ir vyrų, persekiojamų tuomet kaip žiniuonės ar raganiai, vardai, jų gyvenimo fragmentai ir faktai sudaro knygos pagrindą. O visa kita, ką autorius mums pateikia, galėjo būti ar nebūti...

Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasąmone"

Baigiau skaityti tą Mark Patrick Hederman knygą "Bučiuoju tamsą: sąlytis su pasąmone" (Kissing the Dark: Connecting with the Unconscious; Tyto Alba 2004; ISBN 9986-16-365-X; 171p.) ir nusprendžiau, kad iššvaisčiau nemažai brangaus skaitymo laiko gan nuobodžiai knygai. Nėra taip, kad jau baisu, numirsiu jei toliau skaitysiu, bet smegenys atsijunginėja kas keletą pastraipų. Buvo aišku ir naudingų dalykų, to nepaneigsi, bet šiaip jau - tikrai nebuvo verta to laiko, kurį privertė sugaišti.
Tačiau, šios knygos dėka labai nudžiugau, kai supratau - turim labai puikių vertėjų, kurie išmano savo darbą ir dirbą jį labai stropiai. Vertimas tikrai puikus, bet ir eilėraščiai cituoti išversti ir surimuoti taip, kad į pievas nenuklejotų. Tik tiek ir galiu pasakyt apie šią knygą.
Iš esmės tai dar viena knyga pasakojanti, kaip labai svarbu mums nebijoti būti žmonėmis, kad bažnyčia - nieko blogo nedaro, tai ir jos reik nebijoti, kad mūsų trūkumai - paties Dievo duoti, todėl ir jų reikia nebijoti... Ir žodžiu tiek taukšta, kad man šis laikas iki begalybės išsitempė. Duosiu 2/10, vieną už gerą vertimą, ir dar vieną už keletą neblogų minčių.
Dabar neapsisprendžiu ką imti toliau. Lyg jau ir norėčiau grožinės knygos, bet dar turiu Alan Baker knygą "Burtininkas: Magija amžiams bėgant". Ją man labai gražiai užrekomendavo (norėčiau, kad ir jūs parekomenduotumėt. O dar geriau - palikit nuorodą į savo knygų-blogą, aš tada savarankiškai išsikapstysiu "rekomendacijų"). Tad dabar imsiu vieną iš dviejų, arba šią minėtą, arba (....nematau autoriaus ant viršelio, kas per?....) Susan Cooper knygą "Tamsa Kyla: Išrinktasis. Blogio imperijos iškilimas". O gal skaitysiu abi paraleliai. Žiūrėsim kaip išeis.

Rozmari Kūdikis

Knygą "Rozmari Kūdikis", parašytą Iros Levin, perskaičiau jau senokai ir visai nesusižavėjau. Pradžioje ir netgi per pusę, na, maždaug 3/4 knygos buvo neprasti. Intriga, dėl kurios net pats skaitytojas abejoja - o gal jai tikrai stogas pavažiavo? Juk būna. Ir jei būtų buvę - knyga būtų buvus tobula. Vietoje to, viskas baigėsi standartiškai ir gal net geriau.

Taip daug nepasakojant, pasakysiu, kad knyga pasakoja apie jauną porą - aktorių ir namų šeimininkę, labai dailią, moterišką merginą, kuri svajoja apie kūdikį. Jos vyras beabejo abejoja, juk karjera tokia svarbi, o čia vaikas tas - kada dėl savęs pagyventi? Gal net minčių apie garsenybės gyvenimą be žmonos turėjo. Įsikraustę į naują namą, kuris garsėja, kaip mistiškų žmogžudysčių ir savižudybių vieta, bet būsimai mamai kažkodėl atrodo lyg koks rojaus kampelis, susipažysta su senolių pora - kaimynais. Po vakaro ar dviejų, Rozmari vyras staiga džiugiai pasiūlo - na, pasidarykim tad vaiką, gi taip norėjai. Beabejo tame yra ir blogoji pusė, kurios žmonai nieks nepasako.

Pagal šią knygą yra ir filmas. Jis labai tiksliai atkartoja knygos siužeta ir jokių naujovių ar baisių netikslumų lyg ir nebuvo. Bet filmas visgi geresnis. Turi tokio senoviško šarmo, o Rozmari - itin daili moteris. Filmą beveik būtų galima pavadinti siaubo. Beveik. Daugiau okultiniu, mat šiais laikais, po Pjūklo, Klyksmo, Vaško Namų ir visos eilės kitokių gerų ir prastų siaubo filmų, tokiu nieko nebeįbauginsi.

Jei norit susipažint su istorija, tai ramiai pažiūrėkit filmą ir nieko neprarasit. Jei esat bibliofilai, tai turbūt verčiau jau pirma knygą griebt, kitaip filmas įbruks galvon herojų atvaizdus, o knyga turi labai šaunaus belaikiškumo, t.y. Rozmari tikrai nesunku įsivaizduoti, kaip jauną, jei ne šio, tai praeito dešimtmečio moterimi. Duosiu 5/10 ir nerekomenduosiu.