Peter Freund - Laura ir Šviesos Labirintas

 

Kol kas ši Peter Freund Lauros knygų dalis yra paskutinė, šeštoji, “Laura ir Šviesos Labirintas” (Laura und das Labyrinth des Lichts; “Alma Littera” 2008; ISBN 978-9955-38-175-4; 432p.), bet oficialiai P.F. jau pernai išleido septintą knygą, „Laura und der Kuss desSchwarzen Damons“ (a su umliautu), ir jei mano vokiečių kalba dar ne visai surūdijo, tai vertime vadintis turėtų „Laura ir Juodojo Demono Bučinys“. Į naujosios knygos istoriją nesigilinau, nes ši, šeštoji knyga, idealiai viską užbaigia, tad jei leidyklos vėl pasišiukšlins ir taip niekad ir nesulauksim vertimo, verčiau nesierzinti trupiniais (mat vokiškai jos tikrai dorai neperskaityčiau. Nors gal, kas ten dabar žino)...

"-<...>Kaip čia mes sakome: "Kur kaklas, ten yra ir į ką suleisti dantis." Taigi tas gandas, matyt, ne iš piršto laužtas."

  Kaip jau spėjau paminėti, knyga viską idealiai užbaigia ir paaiškina begales iki tol nepaaiškintų dalykų. Žinoma, vietomis vėl mane juodai supainiojo, mat matyt nebemoku tiesiog leistis pagal knygos srovę, kai rašoma tokiu konkrečiu stiliumi (yra knygos jaunimui, ir yra Knygos Jaunimui, Laura yra knyga jaunimui. Bartimėjaus trilogija yra Knyga Jaunimui. Turbūt aiškiau netapo...), tai ir kibau tai šen, tai ten. Bet taip, jei jau apskritai imant visas šešias knygas, ši man patiko labiausia. Jau kaip ir viskas paaiškinta, todėl susitelkiama į reikiamus dalykus, pristatomas arch-demonas, kuris lyg ir galingiausiu būdamas, apsireiškė tik dabar. Jis kaip ir Liuciferio atitikmuo, buvęs galinga angelas, maištavo, tapo puolusiu. Tik ten angelai vadinami Debesų Šokėjais, tai jis – Puolęs Debesų Šokėjas. Aš ne prieš vienų daiktų vadinimu kitais, tad ir toliau džiaugiausi, kad pasitelkta man įdomių būtybių. Trūko tik drakonų, mat dabar aišku jau tik vienas padeda... E, kas dar? Nebebuvo tos juokingos sąsajos su pavadinimu, tik pačiame gale Šviesos Labirintas tampa svarbiu, iki tol nieks nieko nevelia. Išmirė galybė herojų ir dar taip fantastiškai, kad į neprastą filmą tiktų. Ir šiaip jau, šauni knyga. Jei ir toliau tolyn – geryn, tai septinta turėtų būt tikrai gera. Gal jau ir šitie vaikai, kurie elgiasi ne itin vaikiškai, jau būtų kiek paaugę (vėl gi, tarkim to paties amžiaus yra Laura Leander ir Vilas iš Tunelių > elgsena visiškai skirtinga, net jei situacija tarkim, savaip vienoda), ir jų sprendimai, darbai ir pernelyg (man) nemaloniai aprašinėjamos detalės imtų derėti su žinomomis datomis.

  Tataigi, privėliau čia ir nieko doro nepasakiau. Trumpinam – knyga gera, jei šios šešios būtų mano, padėčiau jas po Hariu Poteriu, netoli Narnijos Kronikų. Duosiu knygai 8/10 ir vilsiuos, kad kada nors ims Alma Littera ir nuspręs nebekiaulint. Ir visgi, džiaugiuosi, kad bent kol kas su Laura baigta. Reikėjo skaityti ankščiau, tikrai reikėjo. 

Charlaine Harris - Dead in the Family

  Ne kartą tyliai ir ne visai tyliai pykau ant visokių skaitytojų-skaitovų, už purkštavimą dėl absoliučiai nereikšmingų dalykų. Kai knyga laikoma prasta vien dėl, tarkim, fakto, kad joje aprašomas ir banalus meilės romaniūkštis, man tai tolygu teiginiui, kad filmas buvo blogas, nes nepatinka ta aktorė ar aktorius. Po galais, juk ne ten žiūri! Panašiai vis nutinka ir su Charlaine Harris Sukės Stekhous serijos knygomis. Dabar baigiau dešimtą „Dead in the family“ („Gollancz“ 2010; ISBN 978-0-575-08934-1; 311p.) ir džiaugiausi kiekvienu knygos lapu, nepaisant to, kad ne visiems patinka istorija apie merginą, kuri kreipia dėmesį kaip kas apsirengęs, kas su kuo draugauja ir taip toliau. Juk tai tik šalutiniai dalykai, jie neturi sugadinti puikios istorijos, kuri užkabina pradžioje ir iki paskutinių lapų neleidžia atskleisti atsakymų į „kas“, „kur“, „kodėl“, „su kuo“.

„He put his arms around me. This was 'hug Sookie' season, and no one had told me ahead of time.“ 229p.

  Dešimta Sukės (Sookie Stackhouse) knyga, kaip išduoda pavadinimas, sukasi apie šeimą. Ne tiek jos pačios, kiek tų jai artimų. Ypač vampyrų. Pagaliau gausim susipažinti su tikruoju Eriko (Eric Northman) kūrėju (ne, jis nebuvo Godfrėjus-Godrikas (Godfey-Godric), nors amžius tas pats ir šiaip jau... buvo keli panašumai) ir vienu Rusijos caraičiu iš Romanovų. Sukė atras kiek kitokią savo pusę, o vilkolakiai ją supažindins su savo teismo procesais, kuriuose jai teks itin įdomi rolė. Džeisonas (Jason Stackhouse) irgi gaus pasireikšti ir paaiškės, kad jis ne visiškas kvailys. O Sukė vis labiau ir labiau ims suvokti kokia didelė jos dalis – tiesiog žmogus. Senstantis žmogus. Tai beje buvo gan juokinga. Ir šiaip jau juokų čia netrūko, autorė vietoj ir laiku ką nors vis pakišdavo, visą knygą aplanksčiau kai žymėjausi.
  Žmonėms, kurie mažai pažystami su Tikro Kraujo (True Blood) reiškiniu, pasakysiu, kad serialas per BTV eina trečiadieniais, 23:20, ar vis dar rodo, bet lyg ir rodo, ir nežinau kelinta serija, bet jei neturit kitų būdų pažiūrėt – pažiūrėkit bent ten, o prieš BTV keliu skrybėlę. Serialą galima žiūrėti ir skaičius knygas ir ne. Tik pirmas sezonas tapatinasi su pirma knyga, toliau kiekvienas sezonas (sezonas turi 12 serijų) vis labiau tolsta nuo knygų, palikdamas vien pagrindus ir išsisklaidydamas į begalybę istorijų. Knygose visos istorijos vedamos per Sukės akis, kas man asmeniškai priimtiniau – ne tiek daug maišalynės ir garantija, kad neatsiras epizodo, kurį bandysiu prašokt, nes man tiesiog neįdomus tas ar anas veikėjas. Visgi knygos mano manymu geresnės ne vien tuo. Praeitame sezone (dabar jau yra keturi, laukiame penkto, kuris pasirodys vasarą) tiesiog išsišaipė iš fėjų ir privėlė tiek šalutinių istorijų, dar ir su veikėjais kurių knygose nėra, kad man jau net nebeįdomu ėmė darytis. Aišku, vis tiek žiūrėsiu ir toliau, bet po galais, kas per velniava?!

„  I love spring for all the obvious reasons. I love the flowers blooming; I love the birds twittering; I love the squirrels scampering across my yard.
   I love the sound of werewolves howling in the distance.
    No, just kidding.“ 37p.

  Tad taip, pirmyn, griebkit knygas, pažiūrėkit serialą, praskaidrinkit savo pilką gyvenimą baltomis iltimis, raudonu krauju ir juoda, karšta Luizianos naktimi. Knygai duosiu 10/10, nors norėjau balą atimti už keletą kvailokų reiškinių, bet paskui jie man pasirodė absoliučiai nereikšmingi. Tai tikrai viena geresnių knygų serijų apie vampyrus iš žmogiškosios pusės (Anne Rice tarkim pasakoja iš vampyrų pusės), o netgi net ir ne tiek apie vampyrus, kiek apie antžmogiškus padarus bendrai imant, tokiam plačiam spektre, kad man jau „Kovos Klubą“ primint pradeda – jie tiesia mūsų kelius, jie gydo mus kai sergame, jie ruošia mūsų maistą ir taiso mūsų automobilius...







Anotacija: It‘s all about family... Sookie Stackhouse is dealing with a whole host of family problems, ranging from her own kin (a non-human fairy and a telepathic second cousin) demanding a place in her life, to her lover Eric‘s vampire sire, an ancient being who arrives with Eric‘s „Brother“ in tow at a most inopportune moment. And Sookie‘s tracking down a distant relation of her ailing neighbour (an ex), Vampire Bill Compton.
  In addition to the multitude of family issues complicating her life, the werewolf pack of shreveport has asked Suokie for a special favour, and since Suokie is an obliging young woman, she agrees. But this favour for the wolves has dire results for Suokie, who is still recovering from the trauma of her abduction during the Fairy War.

Lietuviškai Obuolys.lt jau pateikė mums šias knygas (bjauriais, kietais ir brangiais viršeliais), eilės tvarka: 

Miręs iki Sutemų (Dead until Dark), Mirusios Širdys (Living Dead in Dallas), Mirusiųjų Klubas (Club Dead), Miręs Pasauliui (Dead to the World), Mirtis už Durų (Dead as a Doornail), Neabejotinai Miręs (Definitely Dead), Gyvi ir Mirę (All Together Dead). Toliau seka, jei kas norit ieškotis angliškų - From Dead to Worse, Dead and Gone, Dead in the Family, Dead Reckoning;

Maksas Frajus - Amžinybės glėbyje

  Visada malonu matyti autorius minint kitą literatūros kūrinį ir tiksliai žinoti apie ką kalbama. Makso Frajaus Echo Labirintų serijos antroje knygoje "Amžinybės glėbyje" (Volontiery Večnosti; "Nieko Rimto" 2005; ISBN 9955-683-03-1; 396p.) radau ne vieną tokią vietą, bet jau vargiai pamenu kas ten buvo, tad nesigilinsiu.

"- Ramiau, mieloji mano, ramiau! <...>
- Nei aš tavo, nei mieloji! <...>
- Gerai! Svetima ir bjauri!" 88p.

  Kadangi tai antra knyga, tai jau galiu drąsiai daryti tam tikrus teiginius, tarkim, kad šiose knygose sunku įsivažiuoti. Nuojauta kužda, kad dėl to labai kaltas baisus knygos formatas - stora, tankiai smulkiu šriftu prirašyta knyga gali net ir užkietėjusius Nosferatus išgąsdinti. Bet kai jau persilauži ir įlendi į tą stebuklingą sapnų pasaulį, tai tik laikyk veidą, kad juokiantis neplyštų. Tai, beje nereiškia, kad knyga - vien juokingas rašliavos siuvinukas. Anaiptol. Čia net pastebėt nesuspėji, kaip visi senovės filosofai raudonuot ima - pasirodo, gyvenimo tiesas galima buvo išgvildenti įdomiai ir dar - visiems suprantama kalba.
  Jei, kaip ir aš, užaugot su Šuriko nuotykiais, Operacija "Y" ir dar ten kokia Brilijantine ranka, tai knyga kaip tik jums. Rusiško prieskonio pilnas humoras geras, vietoj, laiku ir toks labai tinkamas. Labai. Knygoj daug ir nuotykių, kurie neleidžia nuobodžiauti, bet smegeninės nieku gyvu nenuvargina. Detektyvinio poreikio surast nusikaltėlį prieš tai atliekant tiems, kurie ir turėjo tai atlikti - turbūt nepajusit. O jei pajusit, tai greit pasimokysit ir imsit tą jausmą ignoruoti - čia tikrai sunku suprast kas dėl ko kaltas, gal dėl to, kad tiesiog ne tame knygos esmė.
  Taip va, antra kieta knyga serijoje. Vėl Maksui bėdos, naujovės ir žavūs nutikimai. O paskaičius turbūt kils didis noras stipriai užsimerkus vidur tamsios nakties pro duris namie pirmyn atgal pašokinėt. Ar čia tik man toks noras kilo?... Dar kilo noras pažiūrėt Tomą ir Džerį. Todėl duosiu dar vieną 10/10, nes juokiaus balsu, sukau galvą ir vos spėjau žymėtis geriausias vietas.

"- <...> Manyje atbunda tarsi poetas, tarsi kažkoks neišnešiotas dievas, besiilgintis savo neįgytos galybės..." 241p.

  Anotacija: "Amžinybės glėbyje" - antroji ciklo "Echo labirintai" knyga. Maksas laimingas. Jį supa draugai ir neduoda užmigti stebuklingi nuotykiai. Tačiau gal viskas kybo ant plauko? O gal jo laimė - tik sapnas?

  Perėjau per tuščius buvusios bibliotekos kambarius, pakilau į trečia aukštą, o iš ten - į mažutį stebėjimo bokštelį. Ten trenkė drėgme ir dulkėmis, todėl ryžtingai atvėriau langą: gaivus Churono vėjas šiam apleistam statiniui nepakenks!
  Žvilgtelėjęs pro langą, iš susižavėjimo palingavau galvą: iš čia atsivėrė nuostabus Echo vaizdas. Juk Gauruotasis Namas - vienas iš aukščiausių pastatų mūsiškėje dviejų trijų aukštų sostinėje.
  Sėdėjau ant palangės ir žiūrėjau žemyn, į mozaikinį grindinį ir sidabrinę šaltojo Churono juostą. Nuostabusis stebuklų miestas iš mano vaikystės sapnų kažkokia galybe tapo realia, svarbiausia mano gyvenimo veiksmo vieta.
                            Maksas Frajus

Michael Scott - Burtininkas

Keista, kaip knygai, kuriai idealiai sukūrė viršelį - sugebėjo kvailai išversti pavadinimą. Istorija į pabaigą susikoncentruoja į nekromantiją, pasakoja apie nekromantą, knyga vadinasi "Necromancer", t.y. nekromantas, o mes turim Michael Scott "Burtininkas: Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" (The Necromancer: The Secrets of the Immortal Nicholas Flamel; "Obuolys" 2011; ISBN 978-609-403-188-5; 351[1]p), bet aišku, tai ne pirma ir ne paskutinė knyga, kuriai išvertė pavadinimą kaip patiko.
  "Burtininkas", metant temą apie pavadinimus, yra ketvirtoji serijos apie "nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptis" knyga. Pirma man labai nepatiko (Alchemikas), antroji buvo tiesiog neįdomi (Magas), trečia, "Kerėtoja", jau lyg ir nieko buvo, nes buvo vietų nuo kurių norėjosi skaityti dar ir dar. "Burtininkas" tokių irgi turėjo, bet mažiau. Na, bent jau pabaigoj, kaip pridera serijai, paliko intrigėlę. Ne tokią didelę ir graužiančią, kokia galėjo būti, bet vis šis tas.

"- Čia dar negreitai, - atsakė Juodasis Vanagas. Džipas šovė pirmyn, o variklis užkaukė, kai visi keturi ratai beveik pakilo nuo žemės. - Va, dabar bus greitai.
-  Tuojau mane supykins, - pažadėjo Makiavelis, - o kai supykins, vemsiu į tavo pusę." 122p.

  Dar šis tas, knyga turi pastabą apie sutapimų atsitiktinumą. Kokio galo? Žinoma, alchemiko knygos kažkokiu būdu prisibrovė iki "suaugusiųjų skyriaus" bibliotekoje (yra "jaunimo" arba "vaikų" ir yra "suaugusiųjų" kur patenka žmonės baigę 10 klasių), kai "jaunimo skyriuje" pilna "kietesnių" egzempliorių, bet kam tas įspėjimas? Ir jei jis yra čia, tai ar yra ir ant "da Vinčio Kodo"? Tikiuosi, kad yra. Protaujantis žmogus tikrai suvoks, jog tai fantastikos žanro knyga, o vaikui manau tiek ir terūpės ir tas įspėjimas ir tie panašumai. Bet, ei, tai tik mano nuomonė.
  Visos keturios knygos tempiamos per dieną ar dvi. Tai reiškia, kad pasakojimo laikas, o ne skaitymo, trunka apie dieną ar dvi. Tai visai įdomu, mat nepalieka vietos mąstyti - o ką jie po galais veikė? Visada aišku - reikia judėti, nes mirtis, o kartu ir žmonijos pražūtis - čia pat. Daug knygoj ir dvejonių, bei susipriešinimų. Bet ankščiau nebuvo taip aišku, kas blogi, o kas geri. Nors tai vis dar neidealiai išnarpliota, tad skaitytojai ras kuo piktintis, dėl ko galvą sukti. Tai pliusas knygai. Tai, tai, tai.
  Istorija lyg ir turėtų būti pilna magijos, siaubingos senovinės galios, senųjų technologijų įspūdžio, varančio baimę ir pagarbą. Deja, sunku visa tai pajusti. Judama per greit, kapotai, nerišliai, šokinėjant nuo vieno herojaus prie kito, prie prisiminimų ir dar kažkokios velniavos. Paprastai man netrukdo tokie dalykai, tad čia jau kažkur minusas slepiasi. Duosiu 5/10 ir pasiūlysiu patiem jį surast. Nors, jei turit ką skaityt - tai ramia širdim apie Flamelį pamirškit iki to laiko, kai jau norėsis ko nors truputį vaikiškai magiško.

Anotacija: Laikas pražūtingas Kodeksą praradusiems Nikolui ir Perenelei. Vienintelė jų viltis - Sofi ir Džošo pagalba. Bet su aukso ir sidabro auromis gimę dvyniai sutrikę: jiems nepavyko įgyti tiek stebuklingų galių, kad galėtų apsiginti patys, juos ir toliau persekioja visatą pavergti užsimojęs Džonas Di ir vis dažniau kyla abejonių, ar globėjas nemanipuliuoja jais savo naudai. Kaip išgelbėti pasaulį, kai net nežinai, kas tavo priešai, o kas - draugai? Tai ketvirtoji populiaraus ciklo apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį knyga.

Elizabeth Wurtzel "Prozako Karta"

Apie ketvirtą ryto baigiau skaityti Elizabeth Wurtzel knygą "Prozaco Karta" (Prozac Nation; TYTO ALBA 2000; ISBN 9986-16-160-6; 345p.) mat niekaip negalėjau užmigti.

"Kai kitą kartą pažvelgsit į tą nuotrauką, patikėkit, manęs jau nebebus. Aš būsiu ištrinta iš istorijos, kaip išdavikai Sovietų Sąjungoj." 66p.

Manau su depresija teko vienaip ar kitaip susidurt kiekvienam. Kas lengvą jos formą patyrė paauglystėj (kas ir dabar ją jaučia), kas sunkesnę, kas matė nuo jos kenčiančius draugus ar tėvus. Kartais beabejo sunku atskirti paprastą maištavimą, kvailą pyktį, aikštingumą ar perdėtą emocionalumą nuo tikros bėdos, bet ši knyga aiškiai nurodo - stengtis atpažinti būtina.

Tai labai stiprus kūrinys, išpažintiniai memuarai, parašyti moters, kurią slėgė juoduma bene dešimt metų, jei ne daugiau. Įsivaizduoti save dešimt metų gyvenant tamsoj, kokiam nors drėgnam sandeliuke nepakaktų, mat fizinis nepatogumas nė per kur neprilygsta emociniam kritimui žemyn į bedugnę. Autorė labai drąsiai aprašė visa kas su ja darėsi labai puikia ir savaip sklandžia forma. Skaitant

sukuriama tam tikra frustracija, erzulys, įvairiausios emocijos kurios vienaip ar kitaip leidžia mums saugiai prisiliesti prie esmės nuo jos nenukenčiant.
Tai nėra lengvo pasiskaitymo knyga, tačiau tikrai kažkas, ką bent dėl bendrų žinių, bendro suvokimo derėtų perskaityti. Tik štai, dabar priėjom tą dalį, kai papasakosiu apie minusus, tad iš jų spręskit - gal verta ieškoti kokio nors perleidimo, kuris būtų išverstas ko nors, kas savo darbą išmanė kiek geriau...
Nors pernelyg ir netrugdo, ypač jei yra kokių nors anglų kalbos žinių galvoj, bet vis vien labai nemalonu matyti kaip vertėja nevykusiai bandė sulietuvinti, pusiau sulietuvinti ar lietuviškai užrašyti neverstus žodžius, o kitus išvertė pažodžiui, o ne pagal konteksto prasmę. Vienas iš geriausiai matomų - ant viršelio besipuikuojantis žodis "Prozaco"... Suprantu, viršelis - stilius. Tačiau kodėl knygos viduje VISUR rašoma su C raide? Lietuviškai šis Prozac vaistas vadinamas Prozaku, su K raide. Ir jei šitai atrodo nereikšmingai - perskaitykit bent du pirmus skyrius, manau rasit reikšmingesnių detalių. Tenka pasakyt, tokio kvailo vertimo dar neteko matyt. Kituose aišku irgi daug kur klaidų pasitaiko, bet jos dažnai padaromos daugiau iš nepasidomėjimo tema, kuria kalbama. O čia - ...nežinau, jei toks "stilius", tuomet jis bjauriai žiūrisi.
Gan normalu ir neskausminga, kai vardai ir pavadinimai paliekami toki kokie yra, be jokio vertimo. Na, koks nors tarkim Palm Beach. Ir visai nereikia jo vadinti Palm Biču. Bet tai menkas dalykas, šitai tikrai galima atleisti. Nenoriu atleisti pusiau-sulietuvinimų. Tokių kaip "Samantha" ar koks nors "Johnatanas"... Kas per velniava? Jei jau Palm Bičas, tai kodėl ne Džonatanas ir Samanta? Žodžiu, vertėjai buvo nusispjaut, kad vieną syk rašo vienaip, kitą kitaip - skaitytojas nekvailas, pats susidėlios.
Tad taip, jei rasit naujesnį leidimą nei šis mano nurodytas - imkit naujesnį, gal bus vientisesnis vertimo prasme. Jei ne - tuomet irgi sakyčiau numot ranka gal vis vien nederėtų, nes istorija tikrai privers galvą dirbti, mąstyti ir turbūt filosofuoti. O jei ne, tuomet bent paseksit sąrašą muzikos, kurios klausės herojė ir atrasit nemažai gero. Aš bent jau radau. Už tad knygai duosiu 8/10, neatimsiu nieko dėl vertimo, čia jau pačią vertėję reikėtų paklaust kas gi jai tuo metu prozako nedavė, kad taip atmestinai atliko darbą, o istorija dėl to per daug nenukenčia. Bet pats faktas, kad užtrukau su ja ilgai rodo, kad knygą skaityti vietomis sunku, tenka kiek pasigilinti į painokas mintis, kitą kart iš pykčio rankos nekylą ją paimt į rankas. Bet pamažu, pamažu...

"There's Nothing Į hate more

than nothing

Nothing keeps me up at night

I toss and turn over nothing

Nothing could cause a great

big fight"

Edie Brickel "Nothing" 107p iš "Prozako kartos"

 Pagal knygą "Prozako Karta" yra ir filmas su ta keista aktore, kuri "Adamsų šeimynėlėje" suvaidino Trečiadienę Adams kai dar maža buvo. Ji mane šiek tiek šiurpina, tad simpatijos nejaučiu, bet filmą vis vien pažiūrėsiu.

Na o dabar imsiu skaityti Mark Patrick Hederman "Bučiuoju tamsą: Sąlytis su pasamone". Jau ir citatą turiu, mat nesusilaikiau ir šiek tiek paskaičiau: "Vienas prancūzų filosofas įspėja, kad esame nei gyvuliai, nei angelai, o tie, kurie vaidindami angelus virstame gyvuliais." 11p.