Vivian Shaw "Strange Practice" | Dr Greta Helsing 1

Autorius: Vivian Shaw
Pavadinimas: Strange Practice
Serija: Dr. Greta Helsing 1
Žanras: Urban Fantasy, Paranormalu
Psl.: 320
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Oi, kaip seniai, kažko taip skaniai neskaičiau, kaip Vivian Shaw knygos "Strange Practice". Vogė iš manęs miegą, nes vis atrodo, dar lapas, dar puslapis, tik, kad įsitikint, jog nieks nenumirė, ir taip žiūrėk jau skyrių baigei.

Apie Knygą: Daktarė Greta Helsing gydo monstrus. Ji padeda atkurti mumijoms visiškai susidėvėjusius kaulus, išrašinėja vaistus gūliams, rūpinasi vampyrais, bei gydo demonus. Jai dirbančios seselės irgi nėra žmonės. Dauguma jos draugų - taip pat yra antgamtiniai padarai. Tokie, kaip Lordas Rutvenas.

Vieną vakarą, Gretai sekant žinias apie po Londoną šėlstančią religinių fanatikų gaują, kuri pjauna žmones, jai paskambina labai sunerimęs Lordas Rutvenas. Jo namuose paslikas guli jo senas draugas ir nepanašu, jog be jos pagalbos jis išgyvens. Ir tai tik pirma bėda, bei pirmas draugas iš kelių, kurie prie grupės prisidės. Mat kažkur ten, giliai po Londonu, tamsiuose bunkerių tuneliuose, pulsuoja ir šnabžda mėlyna šviesa...

Mano Nuomonė: Nors knyga į tai ir nebuvo orientuota, vietomis labai gražiai pateikta monstrologijos pamokėlių. Tarkim kuo skiriasi tam tikri vampyrai, kam jie jautrūs ir panašiai. Herojai, visi iki vieno, buvo be galo įdomūs, skirtingi, ir dėl kiekvieno iš jų labai pergyvenau. Čia toks geras nuotykis buvo, ir baisus, ir įtemptas, kaip jie ėjo ieškoti tų žudikų, ieškoti kas juos daro beveik antžmogiais. Įsivaizduokite, baisu net į gatvę išeiti, mat jau žinai, kad jie taikosi į jus, o čia reik ne tik išeiti, paliekant silpniausias grandis tik tvirtų durų saugomam name, bei leistis ten, iš kur šitie pabaisos išlenda.

Knyga tikrai labai gera ir labai gerai parašyta. Jei norėsit vampyrų, kažko klasiško, bet šių laikų mieste, su labai įdomiais veikėjais, tai čia yra ta pati knyga, kurios jums reikia. Iš manęs 5/5, ir tikrai imsiu antrą tuoj pat.

Charlaine Harris "Night Shift" | Midnight, Texas 3

Autorius: Charlaine Harris
Pavadinimas: Night Shift
Serija: Midnight, Texas 3
Žanras: Paranormalu, Miesto Fantastika
Psl.: 308
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Na va, kaip gražiai mano Spalis baigiasi. Su trečia Charlaine Harris trilogijos Midnight, Texas knyga "Night Shift", kuri pagaliau paaiškino, kuo šis mažas nematomas miestukas - toks ypatingas.

Apie Knygą: Midnight miestelyje kažkas ėmė virti, judėti ir busti. Kažkas tamsaus, pikto, ir ištroškusio kraujo, tiesiai po kryžkele. Būtybė palaužia silpnus protus, įkalba juos ateiti ir sutikti savo mirtį. O misdamas krauju padaras stiprėja ir ruošiasi pakilti iš labai ilgo priverstinio pietų miego. Ir tada jau atsiskaitys su palikuoniais raganų, kurios jį čia uždarė. Viena tų palikuonių yra visų mylima vietinė Midnight miestuko ragana Fiji. Tik, jei demonas manė, jog lengvai sustiprės ir sunaikins ją: labai klydo. Mat Fiji kaimynai ne tik, kad ją myli, bei už ją kovos nagais ir dantim, bet dar gi ir, na, turi ir nagų ir dantų. Midnight nėra paprastas miestelis. Jis pilnas antgamtinių padarų. Puolusių angelų, vampyrų, rečiausių tigrolakių, žudikų, aiškiaregių... Ne ton kaiminystėn atsibeldei, demone.

Mano Nuomonė: Jei ne viešas ritualinis seksas ant šlapio asfalto, bei šiek tiek per daug dramų melodramų tam, kad užrišti kiekvieno herojaus istoriją, tai šita knyga būtų buvus bene ideali. Na, tai, ir faktas, jog Charlaine Harris niekada neparašo tokios pabaigos, kokia gal būtų logiškai kitokia ir norima. Ne, ji kuo pradėjo, tuo užbaigia, kas tikrai yra labai, labai neįdomu. Mat Quinn'as yra bene mano mylimiausias Sukės ex, ką jau minėjau. Ir jis vis ne ten bando savo širdį padėt. Bet bent jau tėvas iš jo tikrai neblogas gavosi.

Gera trilogija. Gal ne tokia, kaip Sukės, bet tikrai gera. Duodu 5/5 ir dar kartą pasidžiaugsiu, jog labai faina buvo jas laimėt ir dabar tad turėt savo kopijas.

Diana Rowland "White Trash Zombie Apocalypse" | White Trash Zombie 3

Autorius: Diana Rowland
Title: White Trash Zombie Apocalypse
Serija: White Trash Zombie 3
Žanras: Miesto Fantastika, Zombiai
Psl.: 320
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Kažkaip jaučiu, kad vėl įlindau į knygų serijos rutiną, kur neįdomu, bet reikia pabaigti, kad jau pradėjau. Trečioji Diana Rowland serijos White Trash Zombie knyga "White Trash Zombie Apocalypse" yra net prastesnė, nei vidutiniška.

Apie Knygą: Angel kaimynystėje filmuojamas siaubo filmas apie zombius. Ji net kelis syk pajuokavo su žinančiais, jog ji irgi yra zombis, kad būtų įdomu, ar porą dienų pabadavusi galėtų įsimaišyti tų netikrų zombių minioje. Bet, kažkas ją pralenkė. Ir netgi nebuvo juokinga! Matot, kažkas vis dar tęsia projektą Zoldiers (kaip Soldiers - kareiviai, bet Zombiai, tai Zoldiers) ir eksperimentuoja su zombiais. Vienas toks pasirodymo metu pametė protą ir puolė ieškoti naujo... Lyg Angel ir taip nebuvo darbo per akis, ką ten su potvyniu, kuris grasina užtvindyti visą jos namą, kuriame ji gyvena su tėvu, ir jos pačios sukurtu zombiu, kuris vis pasirodo akiratyje. O dar ta keista moteris, kur vis ją fotografuoja galai žino kam.

Mano Nuomonė: Čia buvo tiek daug "kam tu dirbi?!", kad net Betmenas nepasigėdytų (taškai, jei supratot). Visi kažkam dirba. Bet visi - dvigubi agentai, nes iš tikrųjų tai dirba ne tam, kam atrodė, kad dirba. Zoldiers vis dar atrodo kvaila idėja, bent žiūrint, kaip tas parazitas, kuris sukuria zombius - pirmiausia rūpinas nešiotojo sveikata, vadinas degina baisiai daug pietų: įsivaizduokit kareivį su bačkute ant nugaros, vien tam, kad porą valandų galėtų intensyviai bėgti. Aha. Geriausia knygos dalis buvo potvynis. Tai turėtų kažką sakyti.

Angel kol kas yra vienintelė priežastis, dėl kurios manau skaitysiu toliau. O šiai knygai negaliu duoti daugiau nei 3/5.

Charlaine Harris "Day Shift" | Midnight Texas 2

Autorius: Charlaine Harris
Pavadinimas: Day Shift
Serija: Midnight, Texas 2
Žanras: Paranormalu, Miesto Fantastika
Psl.: 307
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Tjo, aš truputį neapsiskaičiau su šitom knygom. Pasirodo tikrai, čia ne tik veiksmas vyksta tame pačiame pasaulyje, kaip ir Sukės Stekhaus istorija, bet ir ši visa trilogija gali būti pavadinta spin-off'u. Nes antroje Charlaine Harris knygoje "Day Shift" pasirodo saujelė jau pažįstamų ir, bent man, mylimų herojų.

Apie Knygą: Manfredas, išvykęs į darbinį apsilankymą didesniame mieste, jaučiasi bene, kaip atostogose. Čia jis susitaręs sutikti vieną nuolatinę klientę, kuri, kaip visada, tenori pasikalbėti su savo mirusiu vyru. Šį kartą - apie savo vis labiau protą bepametantį sūnų. Bet vos Manfredas randa jos vyrą ir įsileidžia jį - moteris krinta negyva. O jos šeima apkaltina Manfredą ją nužudžius, arba bent jau apvogus. Laimė, čia jam praverčia slaptas Olivijos gyvenimas. Oliviją jis sutiko dieną prieš, jos pačios klientė irgi mirė, ir, taip, gal būt čia esama kokios nors sąsajos, bet Manfredui dabar ne tai galvoj. Dabar jam terūpi atstatyti savo gerą aiškeriagio vardą ir įrodyti žmonėms, jog jokių papuošalų jis nepavogė: moteris, prieš mirdama, jam labai aiškiai pasakė, jog juos paslėpė nuo savo pakvaišusio sūnaus. O Olivija, taip jau išeina, yra profesionali vagilė ir greičiausia galėtų padėti jam juos rasti. Tuo tarpu, kol jie vargsta su šia byla, Midnight miestelis turi ir savų visai nelauktų ir nenorimų nuotykių. Čia žiūrėk vėl atidarė viešbutį ir ten apgyvendina senukus, kurie dar gali patys savimi pasirūpinti. Ten žiūrėk keistas vyriškis vietiniam kunigui porai savaičių paliko prižiūrėti savo sūnų. Čia būtų mažesnis ir geresnis nuotykis, jei ne faktas, jog vaikinukas auga tiesiog dienomis. Tiesioge tų žodžių prasme. Net senukai pastebėjo! O tada dar atslinko pilnatis...

Mano Nuomonė: Čia toks standartinis detektyvas su "tai gal paklauskim mirusiosios?" linija, kuri veikė šiaip gan gerai, nes Manfredas labai gražiai viską paaiškino. Ir šiaip, Manfredas man vis labiau patinka, labai įdomus tipas. Istorijoje taip pat apsireiškia Baris, tas kitas minčių skaitytojas, Sukės draugas, daugiau ar mažiau. Patiko jis man jos knygose, tik nepamenu kodėl. Ir, svarbiausia, Quinn, tas Tigrolakis, ar kaip tai pavadinti. Weretiger. Mano mėgstamiausias Sukės buvęs vaikinas. Smagi gavos knyga su tokiu kratinuku, visą laiką jautėsi poreikis skubėti, įtampa, pavojus, kažkas kažkur kažką vejasi, artėja pilnatis, kažkas įvyks, o vietinio vampyro tvarkai palaikyti irgi nėr...

Aš gal kiek šališkas dėl Kvino, bet tikrai ne per daug. Knygoj šį kartą buvo visko: įtampos, skubos, detektyvo, dar juokingų epizodų su Mr Snuggles, katinu, bei labai šiurpių momentų, kurie nepadarytų gėdos ir siaubo knygoms. Tai duodu 5/5, ir nė už ką ne mažiau.

Diana Rowland "Even White Trash Zombies Get the Blues" | White Trash Zombie 2

Autorius: Diana Rowland
Pavadinimas: Even White Trash Zombies Gets the Blues
Serija: White Trash Zombie 2
Žanras: Zombiai, Miesto Fantastika
Psl.: 312
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Nu ką, pailsėjau nuo serijų, tad atgal prie serijų. Pasiėmiau, kaip ir planuota (kol kas viskas - pagal planą) antrą White Trash Zombie knygą Diana Rowland knygų serijoje "Even White Trash Zombies Get the Blues". Vis dar manau, jog nebūtų jos tokiu fenomenu tapę, jei vietoj zombio būtų vampyrė, mat istorija tikrai labai paprasta, vidutiniška ir bene jau matyta, gal net daug kartų, priklausomai nuo to ką skaitot.

Apie Knygą: Na, ir nuo ko gi čia pradėti. Angel sau ramiai tvarkėsi gyvenimą, o jos vaikinas tvarkingai ją įveldinėjo į savo šeimą. Viena jo draugė mėgina sukurti dirbtinius smegenis, kad zombiai turėtų kuo maitintis ir be tikrų smegenų. Jo dėdė, tuo tarpu, atrodo nori monopolizuoti šitą reikalą vos tik tai jai pavyks. O štai tada ir prasideda keistenybės. Parvežusią kūną į morgą Angel sulaiko kaukėtas vyriškis ir grasindamas ginklu liepia atiduoti kūną, kurį skubiai išsiveža. Vėliau paaiškėja jog kūnas priklausė jau seniau mirusiam zombiui. Vyrukas sugebėjo mirti du kartus ir po mirties dar ir buvo pagrobtas! Bet Angel dabar svarbiausia atsakyti kitus du klausimus: jei jis buvo zombis ir kažkokiu būdu gavo tiek daug smegenų, kad atsiaugino visą kūną po galvos nukirtimo, tai kodėl jis atrodė kur kas vyresnis, nei buvo prieš tai, t.y. kaip po galais jis paseno, būdamas zombiu? O antras klausimas akivaizdus: kas tai padarė ir kodėl jiems buvo taip svarbu vėl atgauti tą kūną?

Mano Nuomonė: Angel yra vienintelis šios knygos pliusas. Na, gerai, gal ir ne vienintelis, bet seriją skaitau kol kas tikrai tik dėl jos. Ji šiaip geranoriška, nepiktybinė, bet turi savo charakterį. Įdomus buvo ir detektyvo siužetas, mat su kiekviena nauja detale, kuri darė paveikslą vis aiškesnį, žaidimas iš esmės pasikeisdavo jo žaidėjams. Priešai tapo draugais, draugai - priešais. Bet ne visi Angel spėjimai pasitvirtino, kad ir kokie įtikinami atrodė, tad autorė labai sėkmingai vis išmušdavo iš vienų vėžių į kitas.

Knyga tikrai nėra bloga. Bet nėra ir gera, tai taip ir mėtausi. Kol kas nenoriu duoti mažiau nei 4/5, nes nu realiai nėra už ką numušinėt čia to balo. Ot tai, bėda, skaičiau tokių daug, atrodytų...

Joely Sue Burkhart "Queen Takes Knights" | Their Vampire Queen 1

Autorius: Joely Sue Burkhart
Pavadinimas: Queen Takes Knights
Serija: Their Vampire Queen 1
Žanras: Vampyrai, Romanas, Erotika
Psl.: 190
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Negalėjau atsispirti šitam tamsiam, kruvinam viršeliui. Padėjo ir faktas, kad knyga tokia plona. Serijoje jos kelios, tad sumečiau, tarp Chicagoland Vampires bus labai gerai pailsėti. Tik, jei ką irgi sudomins, pirmiausia atkreipkite dėmesį į žanrus ir įsitikinkit, jog tiks, nes pusė knygos veiksmo vyksta lovoje.

Apie Knygą: Sharą, kiek ji save pamena, visą gyvenimą medžiojo monstrai. Kraujo ištroškę padarai, išlendantys tik naktį. Jie nužudė ir jos tėvus ir šią lemtingą naktį Shara manė, jog ir jai atėjo galas. Jie užklupo ją per toli nuo bet kokio prieglobsčio, beginklę. Ir, kai jau atrodė, jog viskas baigta, į sceną įšoko du rimti galingi vyrukai ir sutraiškė tą būrelį monstrų, lyg skruzdes. O tada puolė priešais Sharą ant kelių. Mat ji, anot jų, yra jų ieškota Vampyrų Karalienė. Karalienė, kuri jų gyvenimui pagaliau suteiks tikslą, jei tik leis jai tarnauti (visais įmanomais būdais). Karalienė, kuri turi tiek daug klausimų, jog pusės jie nė patys negalės atsakyti, tad laukia dar ir neblogas, greit besirutuliojantis detektyvas, jei fakto, jog kažkas tuos monstrus siundė ant Sharos - neužtenka.

Mano Nuomonė: Apie vampyrų lizdus jau tekę girdėti visokiuose True Blood knygose ir panašiai. Bet čia jie veikia labiau, kaip avilys, nors vis vien vadina save lizdu. Gimsta karalienė ir suformuoja naują lizdą. Visi jai paklūsta, mat tokia jų priedermė, tokia jos valia. Yra ir kažkokie klanai, bet apie juos užsiminta tik prieš pabaigą, tad turbūt daugiau bus antroje knygoje. Kas liečia erotiką, tai, kaip ir atrodytų dera vampyrų knygai, čia seksas nuo kraujo neatsiejamas, tad turėkit tai omeny. O ir be viso to, patiko man toks tradiciškai tamsus vampyrų pateikimas. Pagaliau, kažkas tikrai rimto iš tamsos, iš nakties, o ne vien "mes - žmonės, bet geriam kraują ir esam nemirtingi".

Visai nieko. Manau ir toliau skaitysiu. Tokios trumpos, kad tikrai tiks tarp kitų knygų. Tik siūlau imti tekstinę versiją, nes audio knygos Sharos balsas toks... Nelabai. 4/5, kol kas.

Chloe Neill "Hard Bitten" | Chicagoland Vampires 4

Kartais prie serijų tiesiog priprantu, tad tęsiu jas, net jei nelabai patinka. Taip yra ir su Chloe Neill serija Chicagoland Vampires. Bet, laimei, ketvirta knyga "Hard Bitten" (Chicagoland Vampires 4; ISBN 04512333328; 350p.; Goodreads) labai įdomiai baigėsi, tad gali būti visai smagu tęsti.

Cardogan namuose tvyro vis kylanti įtampa. Už lango - nuolatiniai žmonių protestai. Jiems nusibodo pavojingi kaimynai ir jie nori, kad šie antgamtiniai padarai grįžtu iš kur atėję - pragaran. Po itin brutalių reivų dingo kelios merginos. Sklando gandas apie naują narkotiką. Ir, be viso to, kad ir kas stovi už visų šių išpuolių, nuoširdžiai stengiasi apjuodinti būtent Cardogan klaną. Sullivan spaudžiamas iš dviejų pusių: miesto mero ir vampyrų kažko ten tokio aukštose pareigose. Didžiausia bėda žinoma nėra pats spaudimas, bet jų įsakymų prieštaravimai. Meras nori, kad Sullivan pagaliau sutvarkytų šį reikalą, mat visi siūlo galai veda į Cardogan namus. Vampyrų viršilos nori, kad jis liautųsi kištis, kur kištis jam, kaip Cardogan namo galvai - nepridera. Tad, savas kailis ar klano garbė?

Merit, tuo tarpu, rado būdą, kaip apeiti abiejų šalių įsakymus. Galų gale, juk nurodymai buvo skirti jos bosui, o ne jai. Tad ko Sullivan nežino, dėl to Sullivan ir negali būti kaltas, ar ne? Ji imasi sekti reivų išgyvenusiųjų pėdsakais. Deja, kuo daugiau ji atkapsto, tuo labiau griūva jos pačios supratimas apie savo gyvenimą. Ne visos jai pasakotos istorijos yra tiesa, kaip tarkime ir toji apie jos pavertimą vampyre.

Žodžiu, knygos gale ten toks posūkis, kad man net linksmiau pasidarė. Nes jau tikrai darėsi nuobodu. Ir skaitant mano aprašymus, net ir šį, turbūt nekyla noras paskaityti, ar ne? Tai kol kas ir nerekomenduoju, rimtai. Šiai duodu 3/5, dar bent vieną tikrai paskaitysiu. O liko tai dar gal dešimt... Palyginus tai Sukės Stekhaus knygos buvo tikras auksas. Daug knygų, plonos, greit skaitėsi, linksmos net.

Chloe Neill - Some Girls Bite [1]

Neseniai gavau lauktuvių porą Chloe Neill serijos "Chicagoland Vampires" knygų. Labai apsidžiaugiau, mat jos dar ir vokiečių kalba, kas tikrai labai padeda atgaivint prastėjančias žinias, ypač kai skaitiniai tokie lengvi, kaip šios knygos: Sukės Stekhaus serijos tipo, su į viešumą išėjusiais vampyrais, ir dėl to kilusiomis problemomis. Tad suskubau ir perskaičiau pirmąją "Some Girls Bite" arba "Frisch Gebissen" (Chicagoland Vampires 1; ISBN 0451226259; 341p.; Goodreads). Nors tai tikrai nėra kažkoks šedevras, bet jei skaityt lengvą, galvoje nieko rimto nepaliekančią knygą, tai visada geriau su vampyrais, nei be jų, ar ne?

Caroline Merit savo prakutusiai šeimai niekada netiko. Jie ta "jaunų pinigų" šeima (apie tai kalbėjau Girl With the Lower Back Tattoo aprašyme), kuri pagaliau užsidirbo, ir nori tai parodyti. Merit tai pernelyg nežavėjo, bet ji taikstėsi, iki viską galutinai sugadino tas lemtingas vakaras, kai ją užpuolė vampyras ir, kad išgyventų, ji pati turėjo būti pakeista. Jos šeimai tai buvo paskutinis lašas, tarsi ji būtų pati to prisiprašius, ko, žinoma, čia pasitaiko. Bet Caroline vampyre būti tikrai nenorėjo ir šis naujas poreikis išmokti ja būti - merginos nežavi.

Nuo šiol Merit priklauso blogos reputacijos vampyrų šeimai, tų vampyrų, kurie tebesimaitina žmonėmis. Jai ne tik, kad reikės prisiekti ištikimybę jų nepakenčiamam valdovui, bet dar ir išmokti kovoti, ginti jį ir jo namų reputaciją, kad ir kokia ji būtų, gerti kraują ir valdyti jo troškulį, ir dar daug visokių dalykų. Atrodo, jau ir taip sunku, tad keistų, su jos namais susijusių žudynių Merit jau tikrai nereikėjo.

Knyga man ir patiko, ir nepatiko. Nepatiko, nes, na, paprasčiau jau nebūna, kaip Shadowhunters serialas (knygos gal geresnės, neskaičiau, bet serialas - baisus). Bet ir patiko, nes paprasta, bet ei, tikrai būna blogiau, nei amžinai kažką kramtyti norintys vampyrai. Rimtai. Duodu 7/10, ir kibsiu į antrą.

Victoria Schwab - This Savage Song [1]

Victoria Schwab jūs turbūt žinote, kaip V.E. Schwab. Ji mane sužavėjo savo neįtikėtinais veikėjais Shades of Magic trilogijoje, tad negaliu teigti, jog "This Savage Song" (Ši Laukinė Daina; Monsters of Verity 1; ISBN 0062380877; 494p.; Goodreads) buvo impulsyvus skaitinys.

Ši Laukinė Daina apie miestą padalintą į du. Miestą, kuriame pyktis ir žiaurumas gimdo košmariškas būtybes, monstrus. Jie medžioja tamsoje ir minta žmonėmis. Korsai, dantyti ir naguoti, ėda žmones. Malachai, sukti ir gudrūs, geria kraują. Sunai, juodomis akimis, su daina vagia sielas ir jomis minta. Jie gimsta iš žiaurumo, prievartinės, nenatūralios mirties, masinių žudynių.

Vienoje miesto pusėje gyvena tie, kurie turi už ką nusipirkti saugumą. Juos saugo Kate Harker tėvas. Ji pati žinoma, kaip bene legendinė medžiotoja. Kitoje miesto pusėje tie, kurie nori, kad visa tai baigtųsi. Visa ta neteisybė, nelygybė, monstrų užgimimai, nemąstantys padarai, viskas... Ši miesto dalis visada kovoja, čia - Laukinė Daina skamba su karo būgnais ir ginklų salvėmis. O August Flynn yra bene legendinio tipo monstras, gimęs iš baisiausio tipo mirties.

Knygą prarijau per dieną, kas turint galvoje puslapių skaičių - nėra normalu. Tiesiog... Schwab tikrai moka kurti pasaulius, ir pateikti jo legendas lengvomis formomis, pokalbiuose, o ne ilgame pasakojime, kur kažkada, kažkas, anot bobučių pasakų. Visas tas monstrų atsiradimas žiaurumo persunktose vietose buvo toks naujas, toks tamsus ir įdomus. Duodu 10/10, nėra ko smulkintis.

Monsters, monsters, big and small, - Monstrai, monstrai, dideli ir maži,

They're gonna come and eat you all. - Jie ateis ir suės jus visus.

Corsai, Corsai, tooth and claw, - Korsai, Korsai, dantys ir nagai,

Shadow and bone will eat you raw. - Šešėliai ir kaulai, suės jus žalius.

Malchai, Malchai, sharp and sly, - Malachai, Malachai, budrūs ir gudrūs,

Smile and bite and drink you dry. - Šypsosis, ir kąs, ir išsunks jus sausai.

Sunai, Sunai, eyes like coal, - Sunai, Sunai, akys kaip anglys,

Sing you a song and steal your soul. - Padainuos jums dainą ir pavogs jūsų sielą.

Monsters, monsters, big and small, - Monstrai, monstrai, dideli ir maži,

They're gonna come and eat you all! - Jie ateis ir suės jus visus!

Elizabeth May - The Falconer [1]

Ech. Būna knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jos TOKIOS geros. Ir būna tokių, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jau žinai, kas bus kitam puslapyje, tai koks gi skirtumas. Tokia deja ir Elizabeth May "The Falconer" (The Falconer 1; ISBN 1452114234; 378p.; Goodreads) knyga. Jei skaitot daugiau tokio tipo jaunimo fantastikos, tai šitos imti tikrai neverta.

Ji - vienintelė tokia, ir tikrai, paskutinė savo rūšies atstovė. Tokia šiek tiek nerangi škotė, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Dienomis ji bando palaikyti, ar pataisyti savo reputaciją, bei pasigaminti dar kokį įdomų daiktą (čia - steampunk tema), skraidančią mašiną, pistoletą. Naktimis malšina savo nepatenkinamą žudikės kraujo troškulį medžiodama labai piktas fėjas. Jos, beje, baisios, pilnos dantų, nagų, ir taip toliau. Fėjos minta žmonių energija, ir kai kurios, tos kurios atrodo bent šiek tiek daugiau, kaip žmonės, gali taip apžavėti, kad savo gerą reputaciją 1844-ųjų Edingburge mesi pro langą ten pat.

Laiko žaidimas prasideda. Ji, kaip vienintelė tokia, išrinktoji, ar tiesiog paskutinė, privalo uždaryti atsidarinėjančius fėjų kalėjimo vartus, kitaip jie visi iš ten plūstelės, ir viską sunaikins. Plūstelės jie bet kokiu atveju, nes vartai jau veriasi, o uždaryti gali būti tik tam tikru mėnulio padėties laiku (savaime suprantama). Tad nieko nelaukus ji sėda į savo gamybos skraidantį aparatą vien su ten esančio mechanizmo brėžiniu, kurį turėjo pasidaryti iš atminties, ir ne pačiu draugiškiausiu fėjų pasaulio atstovu, kuriam žinoma jau auga įvairūs jausmai, ir skuba į vietą, kurią rasti, irgi, gali tik ji viena: prie kalėjimo spynos, kad išgelbėtų draugus, tėvą, miestą, pasaulį, nuo tų labai piktų fėjų.

Esama čia ir gerų dalykų. Tarkim, nėra meilės trikampio. Jos sužadėtinis, kaip ir ji pati, visai nenori tuoktis, tiesiog taip abiems patogu. Galų gale, jie abu draugai, tad nieko čia tokio, kai pagalvoji. Vis įterpiami arbatos epizodai irgi buvo labai geri. Tas pats sužadėtinis išgėrė savo, ir jos, nes jos liokajus nespėjo pripildyti jo puoduko. Visa kita - matyta, girdėta, skaityta, oi kiek daug kartų... Duodu 5/10, daugiau negaliu.

Bobbie Peers - Luridijaus Vagis [#1]

Jau lyg ir minėjau, ne kartą, ir turbūt ne du, kad mėgstu Urban Fantasy. Jei gerai parašyta, tai ji tokia pat unikali ir įdomi, kaip ir High Fantasy. Todėl, kai pasimaišė Bobbie Peers knyga "Viljamas Ventonas: Luridijaus Vagis" (ISBN 9789955239093, 240p.; Goodreads) - nedvejojau. Ir nesigailiu.

Viljamas nėra eilinis vaikas. Kol visi žaidžia, laksto lauke, ar skaito komiksus, jis konstruoja robotus, sprendžia galvosūkius, ir skaito senelio knygas. Tūkstančius jų, senų, rimtų, sausų, tokių kurių nieks kitas šeimoj net judint nenori. Dar gi, jis vadinasi kita pavarde ir kalba svetima kalba. Prieš keletą metų įvykusioje avarijoje vos nežuvo, o jo tėvas liko paralyžiuotas. Senelis juos visus perkraustė į Norvegiją, ir greit po to - pats dingo, palikęs instrukcijas slėptis ir nelysti į akis. Viljamui tai nėra lengviausiai įvykdoma užduotis, mat jo gebėjimas spręsti keblumus kartais ne tik palieka įspūdį, bet ir atkreipia begales dėmesio. Nepastebėtam likti sunku, ypač dabar, kai visa jo klasė važiuoja pasižiūrėti Neįmanomo Kodo, kurį išspręsti bando visas pasaulis.

Jei reikėtų trumpai drūtai, sakyčiau jog tai Kingsman vaikams. Tik su daugiau robotų ir kodų. Į detales per giliai nelendama, tad savo auditorijai ši knyga tiks idealiai. Tiems kas grįžta, ar dar tik pradeda mokyklą - gera motyvacinė knyga, mat bent jau mane visada įkvėpdavo kiti protingi vaikai knygose. Haris Poteris nesiskaito, matematika man tapo tik dar neįdomesnė, kai jis mokėsi transfiguracijos... Duodu knygai stiprų 9/10 ir labai laukiu antros.

Jacob Grey - Krankas: Varnų užkalbėtojas

Mėgstu urban fantasy, tą tokią bent kažkiek modernią, miesto fantastiką. Tokios knygos labai tinka pailsėjimui nuo rimtos fantasy literatūros. Net jei, tarkime, istorija ne pati geriausia, tai paprastai tą kompensuoja aplinka, arba priešistorės. Jacob Grey knyga "Kranas: Varnų Užkalbėtojas" (Ferals: The Crow Talker; ISBN 978-9955-23-901; 295p.; Goodreads) nėra pati gryniausia urban fantasy, bet ta fantasy dalis viską gražiai atsvėrė: nemalonūs net skaityti blogiukai, šiurpus ir gudrus jų galva. Bei vienas kitas gerai pamatuotas posūkis. Jei knygas reikėtų su kuo nors lyginti, sakyčiau tai Nikolas Flamelis susitinka su Žvalgo Mokiniu.

Krankas - jaunas našlaitis gyvenantis apleistame parke, lizde, kurį susisuko pats. Gyvena jis ten su trimis varnomis, iš kurių viena - balta, akla ir, atrodo, nebylė. Kas naktį jį lanko košmarai apie tai, kaip jo tėvai išmetė jį pro langą, kur jį krentantį pasigavo ir nusinešė varnos. Tik štai vieną naktį tas sapnas pakinta ir dar labiau apkartina berniuko gyvenimą. Sapne pasirodo naujas veikėjas, išblyškęs vyriškis juodomis akimis. O dar ir nebylė varna prabilo: ateina vorai, ir mes jų grobis.

Per pirmąją knygos pusę prasiirti nėra labai lengva, mat mums bandoma viską paaiškinti. Krankas žinojo esąs kitoks dėl gebėjimo susikalbėti su varnomis, bet dabar sužino ir, kad tokių esama daugiau, valdančių ir kalbančių su gyvūnais. Kaip ir paprastų žmonių, šių užkalbėtojų būna tiek gerų, tiek ir blogų. Ir dabar yra pats tas laikas tuos geruosius vėl sutelkti krūvon, kad ir kiek nedaug jų belikę. Mat tas, kas Juodamūrį pavertė šia apšapusia tamsia skyle, ir taip praretino užkalbėtojų gretas ką tik vėl tapo grėsme. Tik į vieną klausimą niekas negali atsakyti: kaip seniai miręs asmuo gali vėl kelti tokį pavojų visai gyvasčiai?

Džiaugiuosi, kad gavome šios knygos vertimą, tokių mums tikrai labai trūksta. Ir nors negaliu jos dėti prie mėgiamiausių, mielai paskaityčiau ir kitas, jei tik jų dar bus. Kol kas duosiu 8/10, bet manau reitingas kils, kai knygose nebereikės atpasakojimų tam, kad skaitytojas suprastų, kas vyksta.

Anne Rice - Memnoch the Devil (5)

Džiaugiausi, kai ėmėme gauti Vampyrų Kronikų vertimus. Galvojau, pagaliau gi. Bet, kaip Obuolys mėgsta mums padaryti, turbūt daugiau ir nebegausime. Belieka galvoti kodėl: ar vėl teisinsis, kad neuždirbo, kiek reikėjo, kad pasiteisintų? Mat nepažįstu skaitančio žmogaus, kuris neturėtų visų išverstų knygų, tad kiek daug jie ten apsižiojo? Ar gal būt Anne's plačios pažiūros nugąsdino? Mat tokiu atveju Obuolio darbuotojams siūlau toliau nieko ir nebeskaityti, ir po vieną kitą knygą mums nemėtyti, mat tik suerzina, kai reikia nuspręsti, ar nori vieno leidimo komplekto, ar verčiau remti tuos mūsų lietuvių vertėjus. Žodžiu, po tokio eilinio pasišiukšlinimo (kaip nesakysit, ne pirmas, ne paskutinis, ir ne vien leidyboj, bet ir vertimuose, viršeliuose, ką ten, net išpardavimuose, kartas), kai mes teturim tris Kronikų knygas, kai Anne rašo jau dvyliktą knygą, man beliko perskaityti jau penktą Anne Rice Vampyrų Kronikų knygą "Memnoch the Devil" (Velnias Memnochas; Vampyrų Kronikos - 5 knyga; ISBN 096319254X; 354p.; Goodreads) angliškai.

Po visų nuotykių kurių Lestatas jau patyrė - na ką gi galima nuveikti dar? Atrodo vien iš nuobodulio jis žaidžia su maistu, sekioja aukas mėnesių mėnesius, sužino apie juos viską, ką tik gali, ir tik pačią tobuliausią akimirką, nė sekundės ankščiau, juos nužudo. Šį kartą auka - vyriškis vardu Rodžeris. Būtų gal ir paprastas vyrukas, jei nebūtų nusikalstamo pasaulio žvaigždė, besiverčianti narkotikais ir religinėmis relikvijomis. Po ilgų mėnesių žaidimų, Lestatas apsisprendė, šiąnakt jis pasisotins. Tam tereikėjo nuošalios vietos, kam labai tiko Rodžerio butelis, prigrūstas visų tų relikvijų. Tik, kad čia, tiek jį, tiek ir jo auką, nugąsdino milžiniška juodo granito Velnio statula. Tokia tikroviška, jog atrodo juodu stebi, vertina, ir gal net teisia.

Mūsų bebaimiui, visokios velniavos jau patyrusiam Princui tai būtų buvę nė motais, ką ten. Jei ne pastaruoju metu vis girdimi bekūniai jį sekantys ir vis artėjantys žingsniai. Tą siaubą dar sustiprino ir pats Rodžeris, nužudytas ir išnešiotas dalimis, bet grįžęs papasakoti Lestatui savo istorijos. Lyg ko bijodamas jis vis skubino Lestatą nurimti, klausytis, ir vis tikino jį neturįs daug laiko, mat kažkas jo ateina...

Rodžeriui suakmenėjus ir galiausiai išnykus - scenoje pasirodo Memnochas, Velnias. Lestatai, ar neturi ką veikti? Gal norėtumei rolės kare tarp Pragaro ir Rojaus?

Myliu ir Anne ir jos istorijas. Visada ir visur bandau susimedžioti daugiau jos knygų. Ir, Lestatui raginant, mielai pasiduodu idėjai, kad gal tai ir galėtų būti realu (ei, nereikia manęs teisti, aš ir laiško iš Hogvartso norėjau!), bet ši knyga - kol kas vienintelė išimtis. Kodėl? Mat jokiais Dievais netikiu, o čia pats Kristus brukamas, kaip realus. Bet tai - vienintelis man asmeniškai kilęs minusas. Didžiulis pliusas būtų beveik toje pačioje vietoje: knygoje Lestatas bendrauja su krikščioniškuoju Velniu ir Dievu, o vis vien taip įdomu ir malonu skaityti! Juk paprastai taip nebūna, kad ir kokia graži ta grožinė literatūra pasitaiko. Tad duodu stiprų 8/10, sąžiningai uždirbtą ir, žinoma, skaitysiu toliau.