Laini Taylor - Days of Blood & Starlight | Kaulų ir Dūmų Duktė 2

Žodžiu, buvo taip. Visai patiko man ta pirma Laini Taylor knyga šioj serijoj, tai galvoju reik ir antrą paskaityti, nors į galą ir per nervus jau ėjo. Ogi nėra antros. Turim tik pirmą. Ir nepasakytum, kad šviežiai išleista, tiesiog, atrodo, tai tapo viena iš tų serijų, kurių niekas nesivargino išversti iki galo. Ką gi, pasiėmiau paskaityti angliškai, "Days of Blood & Starlight" (Kraujo iš Žvaigždžių Šviesos Dienos; Daughter of Smoke & Bone; ISBN 0316133973; 517p.; Goodreads) ir deja, kokia buvo anos pabaiga, tokia ši - visa knyga. Su visais tais "aš pamaniau, kad tu manai, todėl elgiausi, kaip elgiausi", kurių taip labai nekenčiu ir laiko tampymu pildant bereikalingus puslapius, kai veikėjai net iš to paties kambario neišeina dienų dienas.

Karou prisiminė savo praeitį. Praeitį, ar praėjusį gyvenimą, nežinau, kaip tai pavadinti, nes tas gyvenimas baigėsi jai netekus galvos, tikrąja to žodžio prasme. Už išdavystę jai galvą nukirto galingas karvedys, už kurio ji turėjo tekėti, ar bent jau būti jam pora, vadinamas Baltuoju Vilku. Jos poelgį, jos meilę bjauriam angelui, mirtinam jų rasės priešui, jis priėmė asmeniškai. Juk ji iškeitė jį, lygių neturintį Baltąjį Vilką, į niekingą angelą Akivą. Karou vardas buvo sumaišytas su purvais. Ji mirė išdavike, savo paslaptis atidavusia priešui. Niekingiau nė būti negali.

Tačiau Brimstonui tai nesutrukdė išgelbėti jos sielą. Jo supratimu, Karou sugebėjimas mylėti mirtiną priešą buvo daugiau viltis, nei išdavystė. Jis jai sukūrė kūną, tiek žmogišką, kiek galima, paleido į pasaulį, o prisiminimus apie tai, kas įvyko, paslėpė kaule, kurį pareigingai visuomet turėjo su savimi. Čia lengviausia paaiškinti kas nutiko pačios Karou žodžiais: Įsivaizduokite Romeo ir Džiulietą. Įsivaizduokite, jog Romeo, pabudęs ir pamanęs, jog Džiulieta mirusi, nusprendė ne iš tiesų nusižudyti ir pats, bet verčiau išgalabyti jos šeimą ir pavergti tuos, kurių nužudyti nevertėjo. To pasekoje, pabudusi Džiulieta, Karou, nebegali Akivai atleisti. Vietoje to, seni priešai tampa draugais ir ji imasi padėti Baltajam Vilkui formuoti naują armiją, kuri stos į kovą su Serafimais ir visa Angelų tauta.

Istorija tikrai labai ištempta. Per daug lakstymo pirmyn ir atgal, ir tik prie pat pabaigos tas ciklas buvo sulaužytas ir istorija pajudėjo į priekį. Veikėjai - lėkštoki, trūko to kažko, kas padarytų juos tikrais, gyvais asmenimis. Čia jie greičiau veikė, kad pastūmėtų Karou istoriją, laiku paklaustu reikiamo klausimo, laiku sukritikuotų. Negaliu duoti daugiau nei 3/5, ir net nežinau, ar noriu skaityti sekančią knygą. Jei ir ta bus tokia pat neįdomi...

Jurgita Noreikienė - Naberijus

  Lietuvių, rašančių antgamintius romanus tiek nedaug, o ir tos knygos taip dažnai tokios nemalonios, kad dėl šios knygos nejuokais su savimi derėjausi. Imt ar neimt Jurgitos Noreikienės "Naberijų" ("Charibdė" 2013; ISBN 978-9955-739-42-5; 349p.)? Paėmiau.
  Knyga apie Pelenę Alminą ir Teisingumo Demoną Naberijų. Vieną vakarą jis su ja susisiekia ir visas jos gyvenimas ima suktis apie jį. Kerai? Burtai? Demonui kažko reikia. Teisingumo demonui kažko reikia iš Alminos. Čia mane šiek tiek suerzino jos nesugebėjimas sudėti vieną su antru, kai jai tiesiogiai pateikiama informacija, o ji į ją neatkreipia nė menkiausio dėmesio. Kita vertus, kai paaiškėjo ko tam demonui reikėjo ir kaip jis rado Alminą - teko palinksėti, kad nėra visa tai taip ir blogai.
  Viskas gan užtęsta, nors skaityti ir nėra labai nuobodu, bet iki tų gerų vietų kartais tekdavo ilgokai šliaužti ir galvoti kodėl šliauži. Tarkim, Almina suprato ko reikia demonui ir jos pyktis buvo pakankamai stiprus, kad įsakytų jam imtis keršto ir žudynių. Čia atrodo ir turėtumėme baigti, bet gi nebaigėm. Autorė nepagaili pagalių į ratus ir knyga tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi iki pagaliau ir man šiaip ne taip prišilo, kad knyga nėra apie Teisingumą. Ir net pats viršelis tai sugestino, knyga apie dvilypumą, apie tą pilką spalvą tarp juodo ir balto. Būtent dėl to šią užtęstą ir silpnoką knygą noriu pagirti. Ir dar už tai, kad Naberijus nepašykštėjo ir savo ašarų, pirmą kartą teko skaityti apie verkiantį demoną. Ne dėl meilių seilių, o iš apmaudo, pykčio, pažeminimo.
  Kaip ir sakiau, supernatural autorių turim mažai, o ir tie patys ne itin geri. Ir šis blynas svilėsiu kvepia, bet autorei palinkėsiu parašyti dar bent vieną. Rašymo stilius, bent jau vėliau, tikrai sklandus. Skaitėsi lengvai ir kažkokių nelogiškumų, keistenybių ar šiaip jau siutinančių scenų buvo ne per daug. Herojai - žmogiški, tiek demonai, tiek ir angelai su savo kliaudomis, kartais net juokingomis, kitą kart tiesiog bukomis. Duosiu tik 4/10, bet jei bus daugiau knygų panašia tematika - nepasibodėsiu paskaityt.

Becca Fitzpatrick - Tyla

  Štai ir virto trečioji Becca Fitzpatrick knyga „Tyla“ (Silence; „Alma Littera“ 2012; ISBN 978-609-01-0384-5; 868p.) į „Saulėlydį“. Vyrukai iš dviejų skirtingų pasaulių niekaip nepasidalina viena, niekuo neypatinga raudonplauke. Puolusių angelų žavesio – kaip nebūta. Džiugu bent tai, kad autorė nesugalvojo rutuliot iš to „Tikro Kraujo“ ir apsistojo ties keturiomis knygomis.

„Tiesa gąsdina, bet nežinia luošina.“ 206p.

  Paprastai man patinka istorijos apie jaunas mergaičiukes, kurios veda armijas prieš priešus. Paprastai būna įdomu stebėti, kaip visokie žaliūkai tam priešinasi, o tada gauna priežasčių nuomonę keisti. Bet ši knyga – išimtis.

  Tęsiasi viskas nuo daug vėliau, nei ankstesnioji knyga pasibaigė. Bet nebijokit! Norai sukelta amnezija, tad viskas gerai. Viskas, išskyrus tai, kad knygoje imta stokoti viso to, kas ankščiau jai pūtė gyvybę – dvejonių, įtampos, nežinios iki gan tolimos istorijos vietos, apvalainų formų draugės Vi komiško elgesio ir Marsės bjaurumo. Pradžia buvo tokia lyg ir nebloga, bet kuo toliau, tuo labiau vertė žiovaut, nors skaitosi tikrai lengvai. Džiugu, kad autorė nusprendė viską baigt ties ketvirta knyga, manau serija tad išlaikys savo orumą, kokį tokios knygos dar gali sukurpti, ir gražiai nusės pas kažką į lentynas. Bet, ei, gal ketvirta knyga bus iš koto verčianti?

  Nenoriu peikt šios knygos. Pirmoji man nuoširdžiai patiko, maniau, va, kaip šaunu, mergina ne kvanktelėjus, vaikinas – ne vampyras ir ne vilkolakis, ir kiek daug visokiausių bandymų viską sugriauti. Tamsūs skersgatviai, apgavystės, nepasitikėjimas. Na, slystelėjo, autorė, gal dar pasitaisys. Tai duosiu 5/10 ir lauksiu, kuo gi viskas baigsis.

Anotacija: Ar galima išgirsti tiesą tyloje?

  Nora Grei negali prisiminti pastarųjų penkių mėnesių. Atsipeikėjusi nuo sukrėtimo, patirto pabudus kapinėse ir išgirdus, kad buvo dingusi kelias savaites, - niekas nežinojo, nei kur ji, nei su kuo, - Nora mėgina grąžinti gyvenimą į įprastas vėžias. Lankyti mokyklą, linksmintis su geriausia drauge Vi ir vengti šiurpinančio naujo mamos draugo.

  Tačiau Nora pasąmonėje girdi balsą, jai ramybės neduoda mintis, kur, regis, yra pasiekiama ranka. Merginai prieš akis iškyla angelo sparnai ir nežemiškos būtybės, neturinčios nieko bendra su įprastiniu Noros gyvenimu.

  Be to, merginą persekioja įkyrus jausmas, kad jai kažko trūksta.

  Tada ji atsitiktinai sutinka seksualų nepažystamąjį ir pajunta jam paslaptingą trauką. Regis, jis žino visus atsakymus... ir pavergia Noros širdį. Bendraujant su vaikinu atmintis palengva grįžta, mergina jį įsimyli. Vėl.

Peter Freund - Laura ir Šviesos Labirintas

 

Kol kas ši Peter Freund Lauros knygų dalis yra paskutinė, šeštoji, “Laura ir Šviesos Labirintas” (Laura und das Labyrinth des Lichts; “Alma Littera” 2008; ISBN 978-9955-38-175-4; 432p.), bet oficialiai P.F. jau pernai išleido septintą knygą, „Laura und der Kuss desSchwarzen Damons“ (a su umliautu), ir jei mano vokiečių kalba dar ne visai surūdijo, tai vertime vadintis turėtų „Laura ir Juodojo Demono Bučinys“. Į naujosios knygos istoriją nesigilinau, nes ši, šeštoji knyga, idealiai viską užbaigia, tad jei leidyklos vėl pasišiukšlins ir taip niekad ir nesulauksim vertimo, verčiau nesierzinti trupiniais (mat vokiškai jos tikrai dorai neperskaityčiau. Nors gal, kas ten dabar žino)...

"-<...>Kaip čia mes sakome: "Kur kaklas, ten yra ir į ką suleisti dantis." Taigi tas gandas, matyt, ne iš piršto laužtas."

  Kaip jau spėjau paminėti, knyga viską idealiai užbaigia ir paaiškina begales iki tol nepaaiškintų dalykų. Žinoma, vietomis vėl mane juodai supainiojo, mat matyt nebemoku tiesiog leistis pagal knygos srovę, kai rašoma tokiu konkrečiu stiliumi (yra knygos jaunimui, ir yra Knygos Jaunimui, Laura yra knyga jaunimui. Bartimėjaus trilogija yra Knyga Jaunimui. Turbūt aiškiau netapo...), tai ir kibau tai šen, tai ten. Bet taip, jei jau apskritai imant visas šešias knygas, ši man patiko labiausia. Jau kaip ir viskas paaiškinta, todėl susitelkiama į reikiamus dalykus, pristatomas arch-demonas, kuris lyg ir galingiausiu būdamas, apsireiškė tik dabar. Jis kaip ir Liuciferio atitikmuo, buvęs galinga angelas, maištavo, tapo puolusiu. Tik ten angelai vadinami Debesų Šokėjais, tai jis – Puolęs Debesų Šokėjas. Aš ne prieš vienų daiktų vadinimu kitais, tad ir toliau džiaugiausi, kad pasitelkta man įdomių būtybių. Trūko tik drakonų, mat dabar aišku jau tik vienas padeda... E, kas dar? Nebebuvo tos juokingos sąsajos su pavadinimu, tik pačiame gale Šviesos Labirintas tampa svarbiu, iki tol nieks nieko nevelia. Išmirė galybė herojų ir dar taip fantastiškai, kad į neprastą filmą tiktų. Ir šiaip jau, šauni knyga. Jei ir toliau tolyn – geryn, tai septinta turėtų būt tikrai gera. Gal jau ir šitie vaikai, kurie elgiasi ne itin vaikiškai, jau būtų kiek paaugę (vėl gi, tarkim to paties amžiaus yra Laura Leander ir Vilas iš Tunelių > elgsena visiškai skirtinga, net jei situacija tarkim, savaip vienoda), ir jų sprendimai, darbai ir pernelyg (man) nemaloniai aprašinėjamos detalės imtų derėti su žinomomis datomis.

  Tataigi, privėliau čia ir nieko doro nepasakiau. Trumpinam – knyga gera, jei šios šešios būtų mano, padėčiau jas po Hariu Poteriu, netoli Narnijos Kronikų. Duosiu knygai 8/10 ir vilsiuos, kad kada nors ims Alma Littera ir nuspręs nebekiaulint. Ir visgi, džiaugiuosi, kad bent kol kas su Laura baigta. Reikėjo skaityti ankščiau, tikrai reikėjo. 

Peter Freund - Laura ir Ugninės Gyvatės žiedas

Atrodo aš vis ieškau logikos knygose apie 14-mečius ir nesuprantu, kodėl nerandu. Nesupraskit klaidingai, kaip ir ankstesnės, taip ir ši Peter Freund knyga „Laura ir Ugninės Gyvatės Žiedas“ (Laura und der Ring der Feuerschlange; „Alma Littera“ 2007; ISBN 978-9955-24-835-4; 424p.,) – neblogos, tai ne Haris ir jo gauja, bet vis vien dar pusė velnio. Ir intrigos šiek tiek yra, ir kabinančių vietų. Bet.

  Gerai, kaip čia viską išdėstyt. Čia atrodo penkta knyga, priešpaskutinė. Joje labai šauniai raitoma intrigėlė, viskas tempiama iki paskutinės akimirkos, nėra kaip ir jokių aiškių ir suprantamų „jei padarysiu tą ir tai, tai nutiks tas ir tas, o tada aš laimėsiu“, kiekvienas veiksmas neaišku kokiu maginiu būdu veda į pergalę, tad tik tiek ir aišku – jei pavyks, na tai jau kaip nors paskui viskas susitvarkys. Man tai skaitant nekenkė. Juoba, kad tarkim šioj knygoj atsirado dar ir kažkokia angelų rasė, vadinas jau gavau sau dvi dovanėles, drakonus ir angelus. Vienas nemiruolis pagaliau pripažintas „vampyru“, ir nors jį vis minėjo ir minėjo, taip ir nepasižymėjo vyrukas. Pamiršta buvo ir daug kitų paprastai įprastų herojų ar dalykų, kuriuos Laura su tais herojais darydavo. Susitelkta į aprašymus, prisiminimus ir tokius visai ne tėviškus reikalavimus iš tėvų, kaip tarkim „rizikuok gyvybe, nes man atrodo, kad manęs nemyli“ (čia perfrazavau, bet patikėkit, esmė taikli). Šioje knygoje, pagaliau, nebuvo to „tikiuosi jai nereikės susitikti su –viršelio pavadinimo monstras-, nes to ji neįveiks“ dalyko, vietoje to viskas pakankamai šauniai sukosi apie Faustą ir Hadą, stebuklingus žiedus ir dar ten visokias suktenybes. Tai, knyga kaip ir gera...

  Suerzino tai, kad kai jau pagyriau Laurą, kad va, mergaitė patirties įgavo, nebe tokia kvaila, ji ėmė ir vėl atgal žengė. Yra asmenų knygose, kuriais ji nepasitikėjo nuo pat pradžios, kurie jai kenkė ir ji žinojo, kad jie jai kenkia. Vietoje to, kai tik jie ima dviveidžiauti, vietoje to, kad ir toliau įtartinai žiūrėtų į jų darbus, ji ima ir staiga nusprendžia, kad puiku, vadinasi, dabar jūs mano draugai. Suprantu, kad jai dar tik 14-ikti eina, bet tai ne pirmas vaikas kurį sutikau knygose ir kuris vedė iš kantrybės, tad širdin to neimkit, nosferatai. Dar įdomu, kad yra teiginių „tokių dalykų nebūna“, kai tuo tarpu aplink dedasi begalės dalykų, kurių šiaip jau nebūna. Kažkaip galai nesuėjo.

  Bet, kadangi ir vertėjas šį kart pasistorojo, ir knygos pabaiga suintrigavo, nemanau, kad turiu teisę ją peikti. Galų gale, sau žadėjau, kad šią bandytą-Hario-konkurentę perskaitysiu jau velniai žino kada, o delsiau iki stuktelėjo tiek kiek stuktelėjo, o dabar skundžiuosi, kad knyga jaunimui nelabai sueina? Ne jau. Duosiu 7/10 ir užsičiaupsiu.

Anotacija: Po mįslingos avarijos, įvykusios prieš daugelį metų, Laura mano, kad jos mama mirusi. Bet paskui drakonas Gurgulijus jai pažadina viltį, kad Ana Leander gali būti gyva. Kad tuo įsitikintų, Laura ryžtasi leistis į sapnų kelionę į savo praeitį. Visi ženklai rodo, kad Ana atsidūrė niūrioje Šešėlių karalystėje. Tačiau pakliūti tenai galima tiktai turint legendinį Ugnies Gyvatės žiedą. Kai Laura jį pagaliau aptinka ir išsiruošia į Šešėlių šalį, ji dar nenutuokia, kad leidosi į patį pavojingiausią nuotykį...  

Becca Fitzpatrick - Crescendo

  Kaip ir pirmoji Becco`s Fitzpatrick knyga „Puolęs Angelas“ (Hush, Hush;), taip ir antroji „Crescendo“ (kurios pavadinimo nieks nepasivargino išversti) („Alma Littera“ 2011; ISBN 978-609-01-0095-0; 360p.) susiskaitė per porą dienų. Iki jos imantis perskaičiau keletą mėgstamų blogų apie knygas ir turiu pripažint, kad šiek tiek stebėjausi kaip visi teigia, jog antroji knyga geresnė. Prie pirmos knygos mat buvo prie ko kibti – paprasti jaunimui skirti romanų siužetai dažnam užkliūna ir negaliu jų kaltinti. Bet pirmoji knyga mane papirko paprastumo šarmu, kai kažkas pasakoma ir nebekvestionuojama, tad ar su ar be gerų atsiliepimų, vis vien mielai paėmiau šią knygą į rankas.

„- Oho, mūsų nuotaika bloga! Kas prisiusiojo į tavo dribsnius?
- Skotas Parnelis.
Iš tiesų – Lopas“ 78p.

  Pagrindinę knygos heroję, Norą, vėl norima nužudyti. Dabar jau kitas puolęs angelas nori ją paaukoti, kad taptų žmogumi. Viskas pinasi, veliasi, posūkiai siužete tikrai neprasti. Net ir jos didžiausi priešai šioje knygoje turi ką pasakyti. Turi ką pasakyti apie jos motiną. Merginos (draugės Nora ir Vi) lyg pakvaišusios vis iš naujo tai kartu, tai atskirai vis lenda į pavojus. Buvo įdomu, nes įtampos netrūko, o maišalynė buvo tokia, kad intriga sekė paskui intrigą ir net pabaiga užbaigta dar viena intriga, tiksliau, paliktas veiksmas įdomiausioje vietoje.
  Skaitau tokias knygas ir vis galvoju – ko jie prie jų limpa? Kam Bilui, Erikui ir kitiems reikia Sukės (nepaisant jos fėjiškos kilmės), kam Tarikui Džordanui reikėjo Keidės Long? Kam tam angelui-sargui iš Jude Deveraux „Kamilės Angelo“ reikėjo Kamilės? Ir kam po galais Nora reikalinga Lopui? Beje, šioje knygoje sužinom jo tikrąjį vardą. Merginos neatrodo nei įdomios, nei kažkuo ypatingos, vienas pliusas – jos gan paprastos. Visa kita man lieka klausimas. Gal reikėjo daugiau dėmesio kreipti į išvaizdos aprašymus? Taip tad, nepaisant viso to, knygai duosiu kokius 7/10, bet tie keli atimti taškai nereiškia, kad knyga prasta. Tiesiog manau, būtų buvę įdomiau skaityti originalo kalba, mat keletas vertimo keistenybių labai nustebino (bet vertimas nėra blogas, tiesiog... persistengta su kai kuriais dalykais). Ir dar – šarmas kuriuo pasižymėjo pirma knyga gerokai prablėso vis laistoma ašaromis. Nepriimkit to tiesiogiai.

Anotacija: Ši knyga – New York Times bestselerio „Puolęs angelas“ tęsinys.
  Noros gyvenimas toli gražu netobulas. Mergina susidraugauja su savo angelu sargu Lopu (jis, jei nekreipsime dėmesio į pareigas, yra visai ne angeliškas), tačiau jų meilei nelemta sužydėti. Lopas ima nuo jos tolti, ir Nora negali suprasti, ar jis tai daro jos labui, ar dėl to, kad Lopo dėmesį patraukė didžiausia Noros priešė Marsė Milar. Maža to, Norai vaidenasi nužudytas tėvas, ir mergina pasiryžta išsiaiškinti tėvo mirties kaltininką.
  Kuo labiau Nora gilinasi į šią mįslę, tuo dažniau jai kyla klausimas, ar tėvo žūtis nesusijusi su jos – nefilinės – krauju. Be to, Noros gyvybei nuolat gresia pavojus. Nesulaukusi pagalbos iš Lopo, Nora imasi veikti pati. Per daug pasitikėdama savo angelu sargu mergina dažnai rizikuoja. Tačiau ar Lopas vertas jos pasitikėjimo? O gal jo siela – tamsi paslaptis?

Jude Deveraux - Emilės Angelas

 

Baigiau skaityti Jude Deveraux knygą "Emilės Angelas" ("An angel for Amily"; Tyrai 1998; ISBN 9955-01-117-3; 224p.) ir nusprendžiau, kad mane kažkaip keistai traukia vilkolakiai ir angelai. Nesuderinami, bent iš pažiūros, supernaturals. Bet jei jau smalsauju, tai smalsauju. Juoba, kad Jude Deveraux man neblogai žinoma autorė, nors jos kūrybos ne tiek ir daug teko paskaityti, visgi niekad nenurašiau šių banalių romaniukų.
  "Emilės angelas" ir prasidėjo ir rutuliojosi gan painiai, dažnai vertė purtyt galvą, mat veiksmai ir aiškinimai tiesiog neturėjo jokios logikos ar bent jau priežasties. Čia dar galim pridėti pastabą, kad moterys, besispecializuojančios meilės romanų rašyme, beveik visada, ankščiau ar vėliau suguldys savo heroję su labiausiai į fantastinį herojų panašiu vyruku, kad ir kaip tai jam buvo draudžiama, ir kad ir kaip ji jo nekentė. Žodžiu, prie logikos stokos galim pridėti tiesiog neįtikėtinai aiškų ir pilnai nuspėjamą siužetą. Žinau, kad norint atsipalaiduoti - tokie turbūt kai kam patinka, bet aš nuspėdavau siužetą ir sudėtingesnėse knygose, tad nusivildavau ir vėl nusivyliau.
  Tačiau šiuo atveju buvo ir dalykų, kurie man pasirodė visai neprasti ar bent jau lengvai komiški. Manau tikrai turiu polinkį mėgint išteisint knygas, tad... Angelas vis vadino Emilės sužadėtinį "antinu" ir kitaip demonstravo visiškai biblijiškai-neangelišką pavydą. Kodėl "antinu"? Nes to sužadėtinio vardas buvo Donaldas, kaip vaikystės animacinių filmukų herojaus ančiuko Donaldo (arba Antulio Donaldo, žiūrint kaip kur jį kas užtiko). Be to, jis buvo linkęs leisti Emilei viską aiškinti savaip, kas visgi atrodė kvailai, bet buvo priimtiniau už etatinę frazę "ką turėčiau padaryti, kad manimi patikėtum" (deja, ši eilutė buvo panaudota, bet tuo metu knyga jau nebeatrodė įdomi, tad...). Vietoje to, jei jo sugebėjimus Emilė aiškino aiškiaregyste, jis kaip mat tardavo: gerai, aš aiškiaregys, o dabar eikim prie reikalo. Už tai tikrai duosiu pliusą.

  "- Angelai neturėtų pavydėti, taip pat neturėtų būti ambicingi.
   - O mirtingieji turėtų gyventi ramybėje ir santarvėje." 158p.

  Kitas reiškinys, kuris man patiko, būtų jau gan asmeniškas simpatizavimas. Knygos siužete veiksmas vyksta daugiau ar mažiau dėl to, kad nuobodi bibliotekininkė rengdavo tam tikrus reportažus, pati surankiodama informaciją per bibliotekų archyvus. Manau nesuklysiu, jei manysiu, kad nemažai mūsų, bibliotekų Nosferatų ir Žiurkių, mėgsta pa-research-inti. Pasirodo tai ne tik įdomi veikla, bet dar ir bjaurių nuotykių atnešti gali. Na taip, akivaizdu, bet...
  Knygoje buvo neblogų minčių, deja senų ir nuvalkiotų, bet neblogų. Kad ir tai, kad žmonės geba atsisakyti matyti kai kuriuos dalykus, kad gyvenimo kokybė mums priklauso pagal karmą, kad visgi reinkarnuojamės, o dogmos - ne visada atitinka tai, kas mums buvo bandyta pasakyti iš aukščiau. Be to, mane tikrai suintrigavo pabaiga. Tokioj įdomioj vietoj, apie rimtesnius angelus jau sukantis, ėmė ir pabaigė istoriją.
  Taigi, knyga nėra gera ir įdomi, bet vieną kart perskaičius - akys neiškris. Juoba, kad čia banalumas bent jau pateisinamas, ne taip, kaip kai kuriose neminėtinose knygose. Jei norisi vienos dienos meilės, barnių, menkučio, bet kiek įtempto detektyvo ir galvoti neverčiančio siužeto - čia kaip tik ta knyga. Duosiu 4/10 ir per daug tikrai nepeiksiu.

 Anotacija: Kai meilė pasibeldžia į duris ir vėl apleidžia namus, kai lauki nesulauki savo laimės, kai pradedi nebetikėti, kad dar kam nors tu būsi reikalinga lyg gyvybė, - apsidairyk ir atidžiai įsiklausyk: Dangus tau siunčia angelą. Neatstumk jo.

Na o dabar imu į rankas nebe grožinę knygą, bet panašu - ne mažiau įdomią (kaip matot, mėgstu įvairovę). Tai būtų Mary Roach knyga "Negyvėliai": Keisčiausia knyga - Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi.
Dažnokai man taip nutinka, kad einu į biblioteką su dar kuo nors, juokais ištraukia kokią knygą, norėdami paerzint (kokią Homoseksualizmo istoriją, Negyvėlius ir panašiai...), o mane ima ir iš tikrųjų suintriguoja...