Michael Scott - Burtininkas

Keista, kaip knygai, kuriai idealiai sukūrė viršelį - sugebėjo kvailai išversti pavadinimą. Istorija į pabaigą susikoncentruoja į nekromantiją, pasakoja apie nekromantą, knyga vadinasi "Necromancer", t.y. nekromantas, o mes turim Michael Scott "Burtininkas: Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" (The Necromancer: The Secrets of the Immortal Nicholas Flamel; "Obuolys" 2011; ISBN 978-609-403-188-5; 351[1]p), bet aišku, tai ne pirma ir ne paskutinė knyga, kuriai išvertė pavadinimą kaip patiko.
  "Burtininkas", metant temą apie pavadinimus, yra ketvirtoji serijos apie "nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptis" knyga. Pirma man labai nepatiko (Alchemikas), antroji buvo tiesiog neįdomi (Magas), trečia, "Kerėtoja", jau lyg ir nieko buvo, nes buvo vietų nuo kurių norėjosi skaityti dar ir dar. "Burtininkas" tokių irgi turėjo, bet mažiau. Na, bent jau pabaigoj, kaip pridera serijai, paliko intrigėlę. Ne tokią didelę ir graužiančią, kokia galėjo būti, bet vis šis tas.

"- Čia dar negreitai, - atsakė Juodasis Vanagas. Džipas šovė pirmyn, o variklis užkaukė, kai visi keturi ratai beveik pakilo nuo žemės. - Va, dabar bus greitai.
-  Tuojau mane supykins, - pažadėjo Makiavelis, - o kai supykins, vemsiu į tavo pusę." 122p.

  Dar šis tas, knyga turi pastabą apie sutapimų atsitiktinumą. Kokio galo? Žinoma, alchemiko knygos kažkokiu būdu prisibrovė iki "suaugusiųjų skyriaus" bibliotekoje (yra "jaunimo" arba "vaikų" ir yra "suaugusiųjų" kur patenka žmonės baigę 10 klasių), kai "jaunimo skyriuje" pilna "kietesnių" egzempliorių, bet kam tas įspėjimas? Ir jei jis yra čia, tai ar yra ir ant "da Vinčio Kodo"? Tikiuosi, kad yra. Protaujantis žmogus tikrai suvoks, jog tai fantastikos žanro knyga, o vaikui manau tiek ir terūpės ir tas įspėjimas ir tie panašumai. Bet, ei, tai tik mano nuomonė.
  Visos keturios knygos tempiamos per dieną ar dvi. Tai reiškia, kad pasakojimo laikas, o ne skaitymo, trunka apie dieną ar dvi. Tai visai įdomu, mat nepalieka vietos mąstyti - o ką jie po galais veikė? Visada aišku - reikia judėti, nes mirtis, o kartu ir žmonijos pražūtis - čia pat. Daug knygoj ir dvejonių, bei susipriešinimų. Bet ankščiau nebuvo taip aišku, kas blogi, o kas geri. Nors tai vis dar neidealiai išnarpliota, tad skaitytojai ras kuo piktintis, dėl ko galvą sukti. Tai pliusas knygai. Tai, tai, tai.
  Istorija lyg ir turėtų būti pilna magijos, siaubingos senovinės galios, senųjų technologijų įspūdžio, varančio baimę ir pagarbą. Deja, sunku visa tai pajusti. Judama per greit, kapotai, nerišliai, šokinėjant nuo vieno herojaus prie kito, prie prisiminimų ir dar kažkokios velniavos. Paprastai man netrukdo tokie dalykai, tad čia jau kažkur minusas slepiasi. Duosiu 5/10 ir pasiūlysiu patiem jį surast. Nors, jei turit ką skaityt - tai ramia širdim apie Flamelį pamirškit iki to laiko, kai jau norėsis ko nors truputį vaikiškai magiško.

Anotacija: Laikas pražūtingas Kodeksą praradusiems Nikolui ir Perenelei. Vienintelė jų viltis - Sofi ir Džošo pagalba. Bet su aukso ir sidabro auromis gimę dvyniai sutrikę: jiems nepavyko įgyti tiek stebuklingų galių, kad galėtų apsiginti patys, juos ir toliau persekioja visatą pavergti užsimojęs Džonas Di ir vis dažniau kyla abejonių, ar globėjas nemanipuliuoja jais savo naudai. Kaip išgelbėti pasaulį, kai net nežinai, kas tavo priešai, o kas - draugai? Tai ketvirtoji populiaraus ciklo apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį knyga.

Šiltas ruduo

Iš kart po serialo "Kaulai" serijos išskubėjau į biblioteką. Rengiausi su mintim, kad lauke ruduo - vėsu. Bet vėsu nebuvo, netgi beveik atvirkščiai. Vėjuota, apniukę, bet tikrai labai šilta. Po kojom raudoni lapai pinasi, aplink kažkoks mažas smagus šunėkas zuja ir tiesiog baisiai karksi varnos.
  Kelias į biblioteką toks nei tolimas nei artimas. Einant vis užuodžiau naujos knygos kvapus, niekaip nesuprantu iš kur jie, mat jokios spaustuvės čia neturim. Nebent iš Vievio kokie kvapai iki čia atsklido, ten yra spaustuvė laikraščių, berods. Kai jau įsukau į paskutinį tiesiai šaunantį taką Kultūros Namų ir Bibliotekos link, pastebėjau būrius žmogelių. Garsiai kalbančių, panašiai apsirengusių (ne vienodai, bet vis tiek panašiai) ir su kuprinėmis. Mokiniai. Kas po du, kas po tris, kas po penkis, o kas - didžiausiose gaujose namo ėjo. Vienas kitas į biblioteką iš kelio įsuko. Šiek tiek daugiau išsuko iš kelio, kad užeiti į Maximą. Turbūt tokio ėjimo gaujoje iš viso mokyklos etapo pasiilgstu mažiausiai.
  Bibliotekon įžengiau paskui jauną panaitę, neduočiau daugiau 12 metų, bet iš kur ten gali žinoti. Nežinau ar iš drovumo, ar nežinojimo, bet savo knygą grąžinus pasišalino nė nespustelėjus kompiuteryje mygtuko "be kvito" (kas reiškia - užbaigti grąžinimą ir nespausdinti kvito). Nepastebėjau ar nuėjo prie jaunimo skyriuje esančių kompiuterių (kas paaiškintų skubėjimą ir išsiblaškymą), ar patraukė laiptais žemyn - namo. O nepastebėjau, nes ji padėjo Lian Hearn knygą "Giedančios Grindys" kurią labai norėjau kuo greičiau perimt savo rankosna. Tiesa, namuose pastebėjau, kad jos gale padarytos kažkokios baisios gilios žaizdos, lyg atsuktuvu kryžmu subadyta ir subraižyta.
  Pačios bibliotekos patalpose kartojau sau - tik apsižiūrėsiu ir pasiimsiu ką nors tik jei labai labai labai labai norėsiu paskaityti, arba knyga bus gerai žinoma ir "norimų" sąraše. Deja išėjau vėl su šešiom knygom (tik vienos trūko iki limito), bet visos reikalingos. Na, gal ir ne visos...
  Pasiėmiau "Avinėlių Tylėjimą" ir "Raudonąjį drakoną". Bibliotekoje vis sukosi kažkoks keistokas vyriškis, klausinėjo bibliotekininkę, kuri darbo šiandien tikrai nestokojo. Galiausia ir mane tarp lentynų pastebėjo, kaip ir "Avinėlių tylėjimą" mano rankose. Nepraleido progos paprašyt ją duot pavartyt, paklaust ar skaičiau ir, lyg nežinočiau, pasakyt, kad tai vienas geriausių psichologinių detektyvų-trilerių. Na kaip po galais galima būtų nežinoti? Kol jis kalbėjo, pastebėjau keletą suintrigavusių knygų, jei gerai pamenu tai Leviso, bet galiu ir klysti. Reik greičiau skaityt ir eit jų paimt, nes kažkas dabar viduj baisiai kirba...
  Dar pasiėmiau antrą "Atėjūno" dalį (tiksliau būtų sakyti, kad tai antra "Echo Labirintų" serijos knyga apie Maksą Frajų) "Amžinybės glėbyje". Negaliu slaukt, kada akys vėl slystelės tomis eilutėmis, o smegeninė parodys to didžiojo miesto mozaikines gatves...
  Lyg tyčia radau ir ketvirtą "Alchemiko" dalį. Jei kas pamenat, tai po knygos "Kerėtoja" (Michael Scott knygos apie Nikolo Flamelio paslaptis), man jos pradėjo visai patikt, nors pirmosios dvi atrodė nuobodokos. Nesakau, kad jos geros, bet ei, jei jau pradėjau - užbaigt reikia.
  Iš "Pasidovanok Sau" skyrelio šį syk nieko netempiau namo. Kažkaip nė viena iš kelių buvusių nepatraukė akies, o aš sau vis žadu su tom knygom nepersistengt, nes jau tikrai nėr kur dėt, visiškai.
  Taip pat beveik baigiau skaityti Ramzio pirmąją knygą "Šviesos Sūnus". Nieko daug nepasakojant - gera mintis, neblogas parašymas, bet...
  Va taip, žodžiu.

Michael Scott "Kerėtoja"

Baigiau skaityti Michael Scott knygą "Kerėtoja" (The Sorceress) ir tenka pripažinti - nebemanau, kad knygos tokios jau prastos. Dabar sakyčiau jos... neblogos. Vis dar nėra kažką ką nusipirkčiau ir mielai saugočiau lentynoje, bet ši knyga tikrai buvo įdomesnė nei dvi praeitos.
Knygoje atsirado naujų, įdomesnių veikėjų, o senieji įgavo kitokių "spalvų", tad irgi tapo įdomesniais. Įvykiai dabar jau tikrai mėtomi neblogai, nebėra to "darysim taip, o gal ir ne, na gerai, gal ir taip", dabar vietoj to "darysim taip... tai velnias..." - posūkiai staigūs ir nebesusekami, valio!
Netrūko ir įtampos, mat nors knyga eina per ketvirtį šimtų puslapių - veiksmas vyksta dieną, dvi, todėl kiekvienas veiksmas turi būti trumpas ir jokių ilgų pasisėdėjimų, jei kas nors nemina ant kulnų (praeitoje knygoje buvo tokia nedovanotina klaida). Dabar mirtis gręsia jau visiems, todėl ir priešai ir vaikomieji tapo dar nuožmesni. Bėda ta - ir viena ir kita pusė spėriai senka. O tai juk tik trečia knyga. Tad paliko man klausimą - ar nebus taip, kad paskutinėje knygoje herojai prieš antiherojus stos metaforiškai - pasliki gulėdami ant žemės, o laimės tas, kuris pirmas pakels ranką ir paleis sruogelę dūmų - tai kas liko iš magijos?
Ketvirtos knygos dar neradau, bet maždaug ketvirtadienį nusėlinsiu į biblioteką pasižvalgyti. Duosiu šiai knygai 7/10, nes jau geriau, jau tikrai daug geriau. Vis dar nėr gerai, bet ei... Pradžia ne visada būna tobula, o literatūroje netgi dažnai nebūna gera. Žinoma, pasitaiko tokių perliukų kaip Bartimėjaus trilogija, bet tai - retas reikalas.
O dabar imsiu į rankas J.D. Salinger knygą "Rugiuose prie bedugnės". 1986 leidimo, bet kažkodėl neatrodo, kad būtų buvusi populiari (nors tai klasika), mat knyga labai labai geros būklės. Bet kuriuo atveju - tikiuosi bus laiko ir ūpo.

Michael Scott "Magas"

Michael Scott knyga "Magas" yra antroji iš ilgokos serijos (apie aštuonetą knygų, iš kurių jau turime tokia tvarka - Alchemiką, Magą, Kerėtoją ir Burtininką). Pirmąją skaičiau jau senokai ir manęs ji nesužavėjo. Tuo metu sirgau Hariu Poteriu, tad maniau - gal dėl to? Deja. Antroji knyga paliko tik tokį įspūdį, kokį palieka neblogas posūkis ir ne itin nuobodi istorija.
Pernelyg jau autorius mėgino mėtyt pėdas ir pavėluotai kurti vingius. Iš pradžių tarsi pateikia sprendimą, o tada bando jį užglaistyti. Pabaigoje vis vien pasinaudoja tuo pačiu sprendimu.
Dabar pasiėmiau trečią knygą "kerėtoja" ir žiūrėsiu kaip toliau eisis. Juk pasitaiko, kad pirmos knygos serijoje "nekabina".
Manau jos patiktų jaunesniam skaitytojui, kuris mėgsta magiškas istorijas. Na, gal nuo 10 iki 15 metų jaunuoliam, neskiriant pagal lytį, mat čia užteks visko abiem. Tad blogo nieko nesakysiu, bet duosiu tik kokius 5/10.

J.R.R. Tolkien "Silmarilijonas"

J. R. R. Tokien knygą "Silmariljonas" (The Silmarillion; Alma Littera; 2009; ISBN 978-9955-38-408-3; psl 480) teko skaityti originalo kalba, kas gali pasirodyti nelengva, mat ji parašyta senesne anglų kalba, su visomis žaviomis įmantrybėmis. Lietuvišką versiją pasakaityt paėmiau, mat vertėjas tas pats asmuo, kuris gan atsainiai išvertė "Hurino Vaikus", tad norėjau patikrinti. Kai jau perskaičiau, kas pripažystu - užtruko ilgai (paaiškinsiu kodėl), supratau, kad tai ne vertimo kaltė. Tai sakinių sandara. Taškas mėgsta įsiterpti net ir viduryj sakinio, kur pradinę klasę baigęs asmuo dėtų kablelį ir net nedvejotų, o jei jau norisi trumpesnių sakinių - rask tinkamesnę vietą tam ilgam suskaldyti. Kitose vietose panaudoti netinkami žodžiai, kurie priverčia sakinį paskaityti du sykius, kad įsitikintum - nenusišnekėta čia, tik šiaip... Tad dabar ir nežinau kas kaltas - redaktoriai ar vertėjas? Be klaidų rašyt nemoku, nemoka ir daug autorių kurių knygas žinom ir mylim, tad tai redaktoriaus ir visų kitų tikrinančiųjų darbas, bent taip suprantu, padaryti, kad knyga būtų suprantama skaitant vienu kartu?
Tiesa, nesakau, kad knyga neįskaitoma. Sakau tik, kad akį vietomis rėžia.
Na, o skaitėsi lėtai mat pusė knygos labai jau detaliai pasakoja apie visokius kalnus, upes, slėnius ir medžius. Geografija man prie širdies niekad nebuvo, tad kai antrą pusę knygos perskaičiau per dvi dienas - pirmąją tempiau ar tik ne savaitę-dvi? Neįdomu man kur ten koks slėnis slepiasi ir kokios upės jį skalauja, nieko negaliu padaryt. Bet štai antroji dalis, na, gal kiek tolėliau, kažkur ties Lučiena ir Hurinu - štai ten prasideda visokiausios įdomybės, tad skaityt tikrai verta.
Niekad savęs nepriskyriau prie Tolkieno gerbėjų. Bet niekad jo ir nepeikiau. Neketinu keisti įpročio, bet vis vien pasakysiu, kad Silmariljonas geras daugiau savo kaip klijų vaidmeniu, mat po jo jau tikrai aišku kas ir kaip ten vėliau vyko.
Na o dabar pasiėmiau skaityti antrą Michael Scott "Alchemiko" dalį "Magas" (čia iš serijos "Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys" - šį vardą turbūt žinot iš Hario Poterio laikų, "Išminties akmens" knygos). Nieko daug nesitikiu, bet ei? Kodėl gi nesužinojus tai kas ten toliau vyksta? Mat pirmą skaičiau seniai, nesužavėjo. Pačią knygą atidaviau puseserei, 11 metų mergaitei kuri tikiuosi užsikrės šiuo popieriniu virusu. Pripažystu, truputuką gaila knygos.