A.R. Torre - If You Dare | Jei Išdrįsi

Oho. Baigiau Deanna Madden trilogiją, su A.R. Torre knyga "If You Dare" (Jei Išdrįsi; ISBN 0316386693; 368p.; Goodreads), ir tikrai nesitikėjau tokios pabaigos. Istorija praktiškai nušoko nuo įprastos savo tėkmės ir temos, susitelkė į kitus Deannos gyvenimo aspektus ir prasuko pro visus posūkius taip, kad tik laikykis!

Deanna praranda sąmonę. Atsibunda su sulaužyta nosimi, skyle atmintyje ir kažkokiu neramiu kirbesiu širdy. Viskas ima telktis į vieną, tamsų, nemalonų gniutulą. Ta erzinanti moteris kaimynystėje. Jos narkomanas pagalbininkas ima įžūlėti. Jos vaikinas nekelia ragelio, o pasikapsčiusi atmintyje, ji beveik tikra, kad tai jis sulaužė jai nosį. Atrodo... Bandydamas ją nuraminti? Ar ji pralaimėjo kovą su savo tamsiąja puse? Ar jis gynėsi? Smogė jai, ir atjungęs - spruko nuo pabaisos? Jei taip, tuomet kas ją šitaip suerzino? Ką jis padarė?

Prie Deannos durų pasirodo policija. Apsiginklavę klausimais ir pasiruošę apieškoti jos nuosavybę. Deanna buvo visiškai tikra, kad išvalė viską, ką tik reikėjo išvalyti tada, kada reikėjo valyti. Bet štai jie eina prie jos automobilio. Ištraukia iš ten jos peilį, su jos pirštų antspaudais. Ir jos vaikino krauju. Deanna suimama už mėginimą nužudyti savo vaikiną.

Va čia tai jau buvo tikras, rimtas detektyvas, geresnis nei dauguma dabar rašomų ir skaitomų. Knyga man labai patiko. Gaila, kad tik trilogija, o ne visa serija. Bet, ką padarysi, 10/10, ir bendrai tiek pat.

Anthony Horowitz - Moriartis [2]

Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau Anthony Horowitz knygą "Moriartis" (Sherlock Holmes 2; ISBN 00623717183; 285p.; Goodreads) pirmiausia pasiskolinti, o ne iš karto pirkti. Mat tokios neįdomios knygos nesitikėjau. Ji visa gali būti apibrėžta vienu sakiniu: pasinaudojama nevykėliu Šerloko Holmso fanu.

Žuvus Nusikaltimų Napoleonui, profesoriui Moriarčiui, nusikalstamumo pasaulyje atsilaisvina tiesiog karališka vieta. Į ją, žinoma, pateks tik geriausias iš geriausių. Ir kai, pagaliau, atrodo tą geriausią jau matome - Šerloko Holmso fanas, kur kas geresnės nuomonės apie save, nei iš tiesų yra, nusprendžia, jog gal reikėtų patyrinėti. Kodėl? Nežinau. Sprogimas, po kurio jis iš peties ėmėsi tyrimo įvyko jau vėliau, įspėjant nesikišti. Tad taip ir stebime, šį nevykusį detektyvą, su jo Vatsono versija, džiugiai naršant ir narpliojant visokius galvosūkius. Ir nė nenujaučiant, jog naudojamasi tiek juo, tiek ir jo kvailumu.

Žinote, kai filmuose būna koks garsus aktorius, bet jam suteikiama maža rolė, nors filmas tarkim, apie super herojų, arba serijinį žudiką? Ir, kaip tada imat įtarti, kad tokio didelio aktoriaus, gal nebūtų samdę, tokiai mažai rolei? Čia tas atvejis. Moriarčio knygoje nėra Moriarčio, hm...

Šią knygą jos pabaigoje pilnai apibrėžia jos pasakotojas, todėl net negaliu jums daugiau papasakoti, apie ką ji. Prastas detektyvas, ne kažkokia ten istorija, labai lėkšti herojai. Daugiausia, ką galiu pasiūlyti tai 4/10, ir šio autoriaus ateity vengsiu.

Anthony Horowitz - Šilko Rūmai [1]

Nesu iš didžiausių Šerloko fanų, bet vis tiek mėgstu. Vis visur matydavau Anthony Horowitz antrą šios serijos knygą, "Moriartis", tad beliko tik pradėti nuo pradžių, nuo knygos "Šilko Rūmai" (The House of Silk; ISBN 0316196991; 294p.; Goodreads). Deja, labai kažkokio rimto įspūdžio ji man nepaliko.

Istorija pasakojama Džono Vatsono, jo paties prašymu - spausdinama tik po jo mirties. Kodėl? Mat istorija bjauri, ir jis nenori jos viešinti, ar iš vis apie ją galvoti. O juk viskas prasidėjo taip paprastai, taip nekaltai. Į jo ir Šerloko Holmso namus atėjo vyriškis. Eilinė byla: iš Amerikos jį namo parsekė gaujos lyderis, ir dabar ketina jį nužudyti, mat per jį mirė jo dvynys brolis. Ar bent jau viskas taip atrodė iki Šerlokas apklausė jo šeimą.

Jų motina mirė uždususi savo kambaryje. Jo sesuo kas dien vis labiau silpsta, lyg būtų nuodijama, nors visas jos maistas - ragaujamas. Jis pats, nors vis susiduria su savo galimu žudiku - tebėra gyvas, ir kai apiplėšiami jo namai - dingsta vos vienas kitas daiktas. Šerloką kur kas labiau neramina kitas į bylą įsivėlęs faktorius: galimai pamatęs žudiko veidą dingo vienas iš vaikų, kuriuos jis samdė padėti. Vėliau vaikas rastas su balto šilko kaspinu, aprištu apie riešą, nukankintas ir nužudytas. Koks brutalumas galėjo iki to privesti?

Knyga įdomi, bet gal kiek per paprasta. Autorius tai bandė atsverti šoko efektu, pateikdamas šlykščias priežastis, ir baisias pasekmes. Bet, bet koks skaitytojas su manimi sutiks - šoko efektas tikrai negelbėja vidutiniškų knygų. Knyga prastoka ir kaip detektyvas, atsiperka tik tuo, jog lengvai skaitosi, ir šiaip jau yra maloni pasisėdėti. Geras pasakojimo stilius. Duodu 6/10, ir bandau Moriartį.

Derek Landy - Malonusis Ponas Skeletas [#1]

  Knygą skaičiau anglų kalba, tad ta kalba rašysiu ir vardus, bet jei kas skaitėte lietuviškai - palikite komentarą su jais, ačiū. Ypač norėčiau sužinoti kaip lietuviškai vadinosi tie kovotojai su dalgiais, kurie dirbo su geraisiais burtininkais, ir tie popierine oda, dirbę šios knygos piktadariui.
  Kartais, kai užsiskaitau panašaus žanro ir tipo knygų, imu erzintis dėl visų panašumų. Atrodo, rašė skirtingi autoriai, skirtingais laikais, gal net iš skirtingų pasaulio vietų, kodėl tad istorijos tokios vienodos? Kitą kartą, net kai tų vienodumų netrūksta, knygos gi palieka labai skirtingas nuomones apie save. Derek Landy knyga "Malonusis ponas Skeletas" (Skulduggery Pleasant; ISBN 00077241615; 368p.; Goodreads) būtent iš to pastarojo knygų tipo. Kaip sako velnias detalėse, tai čia būtent tai ir suveikė. Mažyčiai dalykai knygą pavertė neblogu skaitalu.
  Skulduggery Pleasant - detektyvas su tokia malonia noir aura. Žavus kostiumas su smeigtuko storio dryželiais, ginklas užantyje, magija rankose, ir aštrus neegzistuojantis liežuvis. Neegzistuojantis, mat jis visgi - skeletas. Pragyvenimui jis užsidirba spręsdamas visokias mįsles ir paslaptis. Ir, nors yra žinomas, kaip geras detektyvas, jo nei pernelyg mėgsta, nei juo pernelyg pasitiki. To pasekoje Skulduggery susiduria su rimta problema, kai iškyla reikalas įtikinti valdžią imtis veiksmų prieš seną jo priešą, galingą ir piktą burtininką. Valdžia žino jo praeitį su tuo burtininku, žino apie jo keršto troškimą, tad įtikinti juos, jog anas gviešiasi pasaulį sunaikinti galinčio artefakto, kuris, kaip tikima, tėra tik legenda, negali būti lengva. Bet gal jie patikėtu Skulduggery geriausio draugo dukterėčia? Juk jos dėdė mirė, kad apsaugotų kažką magiško, kažką, kas galėjo būti pavogta, tik mirus to daikto savininkui.
  Knygą rekomenduoju skaityti originalo kalba, mat jos parašymas tiesiog žavingas, pilnas juokingos kalbos, žodžių žaismo, išsireiškimų ir taip toliau. Visi viską tikrai supras, gal tik sarkazmas šen ten praslys, bet taip ir savoj kalboj būna. Ir nors knyga Lietuvoje, kiek mačiau, tarp knygų vaikams (kaip ir Mechaninė Širdis! Ta knyga tikrai ne vaikams), manau ji labiau dera tokiems labiau vyresniems, kurie neišsigąs brutalių žudynių, nuplėšytų rankų, ir nuluptos odos. Knygai duosiu stiprų 8/10, ir perskaitysiu kitas dvi, kurias turiu. Yra ir daugiau, žiūrėsim kaip ten bus po trijų.

Kathy Reichs - Deja Dead

  Kas žinot, kas nežinot, labai mėgau serialą "Kaulai" ir daug ir ilgai liūdėjau, kai jis taip keistai ėmė mainytis ne itin malonia linkme. Bet žiūrėjau toliau. Kovą, š.m., kai buvau Anglijoje, ėjau iš vienos padėvėtų daiktų ir knygų parduotuvės į kitą, kas dien, su sekmadieninėmis išimtimis. Neretai baltas a4 formato lapas su rožiniu ir žaliu markeriais užrašytais žodžiais skatino imti penkias knygas už vieną svarą, kas yra tik šiek tiek daugiau nei keturi litai. Kartą, su keturiomis Agatos Christi knygomis vienos pritrūkau. Kingo imti nesinorėjo, storos, kietais viršeliais, o aš jau tiek knygų turėjau, kad dvejojau ar lagaminą pakelsiu (pakėliau, bet tokio toli nenuneščiau), tad ėmiausi skaityti anotacijas. Ir vos neišgriuvau iš klumpių. Žinojau, kad Kaulų serialas paremtas kažkokios autorės knygomis, bet jos nė vardo nežinojau, nepasidomėjau ir nė negalvojau pasidomėti. Tad ko jau ko, o "Temperance Brennan" vardo rasti nesitikėjau. Taip ir radau pirmą "Kaulų" knygą, Kathy Reichs "Deja Dead" (Jau Miręs (Already Dead, Deja Mort), ISBN 0 09 925518 9; "Arrow" 1997; 511p.) ir pagaliau perskaičiau.
  Prie ką tik suklijuotos kaukolės Brennan pasitinka nesmagi žinia. Mintis apie atostogas pertraukia pranešimas apie kasinėjimuose rastus kaulus. Jos sritis, teks važiuoti. Jei šypsosis laimė, tai bus seni kaulai, vertingi archeologiškai, o ne kaip įkalčiai. Tačiau pasiekus radinio vietą jos nuotaiką galutinai pribaigia ją pasitikę policininkai. Kaulus jie rado, mat iš ten sklido tiesiog klaiki smarvė. Seni kaulai nedvokia.
  Moters kūnas, sukapotas dalimis, įkištas į maišą ir numestas netoli kasinėjimų vietos, su šiokia tokia viltimi, jog kai ją ras, ji jau nebepatrauks daugiau dėmesio nei kitos besimėtančios kaukolės. Brennan darbas apsiriboja "nužudė ar ne?" atsakymu, amžiaus nustatymu, ir, jei įmanoma, tapatybe. Po to ji gali ramiai tęsti tai, ką darė ir planuotis atostogas. Bėda ta, jog ją graužia mintis, kad tokį moters sukapojimo atvejį ji jau yra mačiusi. Bet detektyvo Luc Claudel vien vienodomis pjūklo žymėmis ant kaulų neįtikinsi. Teks surasti daugiau įrodymų. Prisikasti prie galimo serijinio žudiko ir padaryti tai kuo greičiau, mat jo išpuolių, jei Brennan teisi, intervalai mažėja...
  Ši Brennan - ne ta pati Kaulė. Ši ir pajuokauti moka, ir dukrą turi, ir su vyru jau išsiskyrusi. Augina katiną, valgo šaldytus pusfabrikačius. Kol nepripranti - labai sunku persilaužti, ypač jei ėmei knygą su mintimi, jog gausi Kaulų pradžią be reikalo iš naujo žiūrėti serialą. Tačiau vos tas lūžis įvyksta - knyga pasirodo tikrai nebloga. Brennan ir įdomi, ir protinga, Claudelis irgi nešioja keistus kaklaraiščius, bei yra toks pats užsispyręs ožys kaip Booth pirmose serialo sezonuose, jos dukra irgi šauni. Pats detektyvas - vidutiniškas. Kai kurie dalykai nei protu suvokiami, nei paaiškinami. Tenka atsargiai sekti, mat giją pamesti labai lengva, o tada jau nesupranti kokiu pagrindu Brennan atsekė tą, o ne aną vyrą. Ir dar, kodėl ji namuose naudojasi laptopu, o štai mobiliojo neturi? Kiekvienoj nusikaltimo vietoj tekdavo viltis, jog ras taksofoną arba spės parsitempti ten policininkų ir detektyvų būrį iki žudikas susivoks, kas nutiko ir susirinkęs "šmutkes" - paliks tik lavono kvapą pėdsekiui. Bet šiaip jau duosiu 8/10, geras radinys, oi geras.

Tana French - Miškuose

  Na, na. Tana French su savo knyga "Miškuose" (In The Woods; "Jotema" 2010; ISBN 978-9955-13-255-4; 512p.) apdėjo mane kaip reikiant. Ir ne tik dėl apgaulingo "leiskit, prisistatysiu, kas aš toks, ir leisiu susidaryti įspūdį apie ką bus knyga" reikaliuko su Robu Rajanu ir jo vaikystėje lyg nagais perdrėkstų marškinėlių. Dar gi apsigavau ir dėl naivaus manymo, jog pasiėmiau vidutinišką detektyvą, kad atitrauktų nuo bėdų. Galvojau gi, gerai, paskaitykim apie super-detektyvą, kuris išnarplios antgamtinę bylą, susituoks su savo geriausia drauge, ant kurios peties nepasidrovėjo išsiverkt, ir keliaukim toliau. Kur tau...
  Knygoje pilna komiškų momentų, bet visą laiką jauti kažkokią dramatišką įtampą, ypač kai Rajenas mėtosi tokiais pareiškimais iš ateities kaip "tai buvo mūsų paskutinė byla", ar "gal būt reikėjo ją labiau spausti". Viskas mat prasidėjo, kai jam buvo dvylika. Su dviem draugais jie iki vėlumos žaidė miške, kurį gerai pažinojo, ir kuris jau buvo tapęs antrais namais. Bet vieną vakarą jie nesugrįžo. Rajeno draugų taip nieks ir nerado, kad ir kiek ieškojo, o patį Rajeną aptiko įsikibusį į medį taip, kad net nagai nulūžinėjo. Marškinėliai perkirsti keturiomis lygiagrečiomis linijomis (matot, ką turėjau omenyj?), sporbačiai - kruvini. Ir blogiausia - jis nieko apie tai neprisiminė. Tik po dvidešimties metų sugebėjo padoriai sudėlioti savo gyvenimą ir tapti žmogžudysčių skyriaus detektyvu. Čia, su partnere Kase griebdavosi bet kokios pametėtos bylos, abu mėgindami iškilti. Galų gale, moteris žmogžudysčių skyriuje yra tokia pat keistenybė, kaip ir vaikinas iš Dublino, kalbantis su anglišku akcentu. Tik šį kartą byla pasitaikė ne apie kokį nors užmuštą benamį, o apie nužudytą dvylikametę, kurią suknežinta kaukole paliko ant senovinio aukojimo altoriaus. Tame pačiame miške, kuriame pradingo Rajeno vaikystės draugai.
  Abu herojai žavūs ir, net sakyčiau, mieli. Galiu drąsiai teigti, kad nė neįsivaizduoju tokiai draugystei egzistuojant už knygos ribų, bet jei tokių tikrai būna, dievaži, žmonija dar nepasmerkta. Ir visgi, herojus čia nėra herojiškas. Ne viskas jam sviestu tepta ir rožėm klota. Iš tiesų tai, jis vos nesudirba viso reikalo ir galiausiai knyga užbaigiama labai skausminga gaida. Bet būtent dėl tokio, sakykim, atviro prisipažinimo, kad yra absoliutus mulkis, sugriovęs savo gyvenimą, šiai knygai ir duodu patį didžiausią pliusą. Iki šiol neteko skaityti knygų, kur herojus taip meistriškai kištų sau pagalius į ratus ir kur aiškiai matyti, jog bet kuris jį atstūmęs ar užjautęs draugas turi rimtų priežasčių užplot antausį. Nieko panašaus nesitikėjau.
  Knygos vertimas, kaip retai, bet džiugiai sakau, geras ir vertas, kad jį skaitytų (t.y. šį kart net nebruku originalo, mat vertimas, Jono Liorančo, tikrai geras). Aš vis sakau "detektyvas, detektyvas", bet čia vienas tų "mystery", kurio lietuviškai "mistiniu" nepavadinsi. Tai nėra kažkokia super puiki knyga, ar kažkas tokio. Tiesiog ji kitokia, nei koks šimtas, kurių galėčiau privardinti ir lyginti visą mielą dienelę (kurios jau kaip ir nebeliko, mat jau po šešių vakaro). Ir nors nežinau (vis dar), ar galėčiau ją dėti prie mėgiamiausių, bet bent jau savo kopiją tikrai nusipirksiu (mat manoji - iš bibliotekos). O dabar duodu kokius 8/10, tokius stiprius su pliusu. Ir - ačiū vertėjams ir redaktoriams už darbą, kai užverčiau knygą ir supratau, kad neturėjau prie ko prikibti, nudžiugau lyg kas būtų teikęsis arbatos padaryt.

P.S. Esama ir dar trijų knygų be šios, o penkta bus išleista kitais metais. Gaila, bet Rajenas jose, kaip supratau, nebeapsireiškia, bent jau ne daugiau, nei gaunam sužinoti iš Kasės, kuri tampa antrosios knygos žvaigžde. Išvardysiu jums knygas ir parašysiu, kas jos pagrindiniai herojai, jei kam reiks pagalbos ieškant ar apie siužetą daugiau žinių - rašykit, padėsiu. Vertimus kažin mat ar gausim, knygos tarpusavyj ne per labiausiai susijusios (antroji dar susijusi, kitos vis labiau tolsta), o juk kartais neišverčia mums net ir tiesioginių tęsinių.

Antroji knyga: "The Likeness" - Kasė, Semas ir buvęs Kasės bosas Frankas.
Trečioji knyga: "Faithfull Place" - Fraknas Makėjus (Kasės buvęs bosas iš darbo po priedanga laikų)
Ketvirtoji knyga: "Broken Harbor" - kažkoks Skorčeris Kenedis, nauja žvaigždutė žmogžudysčių skyriuje.
Penktoji knyga: "The Secret Place" - Franko Makėjaus partneris iš trečiosios knygos. Knyga pasirodys 2014-aisiais.

Rozmari Kūdikis

Knygą "Rozmari Kūdikis", parašytą Iros Levin, perskaičiau jau senokai ir visai nesusižavėjau. Pradžioje ir netgi per pusę, na, maždaug 3/4 knygos buvo neprasti. Intriga, dėl kurios net pats skaitytojas abejoja - o gal jai tikrai stogas pavažiavo? Juk būna. Ir jei būtų buvę - knyga būtų buvus tobula. Vietoje to, viskas baigėsi standartiškai ir gal net geriau.

Taip daug nepasakojant, pasakysiu, kad knyga pasakoja apie jauną porą - aktorių ir namų šeimininkę, labai dailią, moterišką merginą, kuri svajoja apie kūdikį. Jos vyras beabejo abejoja, juk karjera tokia svarbi, o čia vaikas tas - kada dėl savęs pagyventi? Gal net minčių apie garsenybės gyvenimą be žmonos turėjo. Įsikraustę į naują namą, kuris garsėja, kaip mistiškų žmogžudysčių ir savižudybių vieta, bet būsimai mamai kažkodėl atrodo lyg koks rojaus kampelis, susipažysta su senolių pora - kaimynais. Po vakaro ar dviejų, Rozmari vyras staiga džiugiai pasiūlo - na, pasidarykim tad vaiką, gi taip norėjai. Beabejo tame yra ir blogoji pusė, kurios žmonai nieks nepasako.

Pagal šią knygą yra ir filmas. Jis labai tiksliai atkartoja knygos siužeta ir jokių naujovių ar baisių netikslumų lyg ir nebuvo. Bet filmas visgi geresnis. Turi tokio senoviško šarmo, o Rozmari - itin daili moteris. Filmą beveik būtų galima pavadinti siaubo. Beveik. Daugiau okultiniu, mat šiais laikais, po Pjūklo, Klyksmo, Vaško Namų ir visos eilės kitokių gerų ir prastų siaubo filmų, tokiu nieko nebeįbauginsi.

Jei norit susipažint su istorija, tai ramiai pažiūrėkit filmą ir nieko neprarasit. Jei esat bibliofilai, tai turbūt verčiau jau pirma knygą griebt, kitaip filmas įbruks galvon herojų atvaizdus, o knyga turi labai šaunaus belaikiškumo, t.y. Rozmari tikrai nesunku įsivaizduoti, kaip jauną, jei ne šio, tai praeito dešimtmečio moterimi. Duosiu 5/10 ir nerekomenduosiu.

Elriko Kronikų pirmoji dalis

Aha, teisingai. Sugebėjau pasiimt pirmą dalį. Bet dar neradau pirmosios "Sutemų" dalies, bet ryt eisiu ir vesiuosi pastiprinimą. Ketinu grąžint keletą neperskaitytų knygų, mat kol kas nesiskaito, tad nėr ko laikyt, kai gal kas kitas nori - pasiimsiu vėliau, po savaitėlės kitos. Gal mėnesio, kaip nuotaika bus. O iki tol imsiuos to turto, kuris dar neskaitytas guli aplink, o jo turiu dar daug, įskaitant ir penkias Lauros Leander knygas. Nėr jos labai geros, bet tokiam tikrai labai jau lengvam nieko neveikimo skaitymui tinka kaip tik. Geriau nei koks Alchemikas (Nikolas Flamelis, o ne tas Paulo Coelho). GAL geriau, nes aną skaičiau labai seniai, tai gal dabar kitaip žiūrėčiau.
Vakar pažiūrėjau pirmą filmą "Mergina su Drakono Tatuiruote" - imsiu knygas. Filmas labai įdomus, labai geras ir suktas, pastatytas tikrai šauniai, manau knygos irgi nebus prastesnės. Tik tiek, kad supratau kokį bjaurų viršelį Obuolys.lt toms knygoms parinko. Pirmą syk mieliau jau filmo plakatą matyčiau, nes paprastai nepritariu filmo plakatams -> knygų viršeliams.
Vakare gal pažiūrėsiu ir antrą filmą, mat bibliotekoje tų knygų dar tikrai nesitikiu rast, ne taip jau jos ir seniai išleistos, o pirkt knygą kietais viršeliais ir brangu, ir nepraktiška, mat man ir taip joms stinga vietos. Nors dėl brangumo tai visada galima Sena.Lt apžiūrėt, kai kurie žmonės pusvelčiui knygas atidavinėja, už ką labai gerbiu, nors ne visada suprantu kaip su viena ar kita knyga galima skirtis. Bet jei jiems nebuvo taip įdomu, tai labai gerai, kad nekaupia, o leidžia kitiems įsigyti pigiau. Ačiū Jums!

Daiva Vaitkevičiūtė

Ką tik baigiau keturias D. Vaitkevičiūtės knygas tokia tvarka: "Monikai reikia meilės", "Pasimatymas su žudiku", "Noriu kito vyro" ir "Kamilė nori mirti". Pirmoji knyga mane tiesiog sužavėjo, kokia įtampa, koks trileris, ant kulnų lipa žudikai, pasiutęs bėgimas, tylus sėdėjimas tamsiausiame kampe... Jau rengiausi autorę pakelti virš Agatos Kristi detektyvų, geri juokeliai, puiki intriga. Bet knyga po knygos - vis prastyn ir prastyn. "Pasimatymą su žudiku" dar buvo įmanoma suskaityti, žiupsnis to, žiupsnis ano, prasta intriga, nuobodus "jau prie pat, bet paslydau, nukritau ir vėl iš naujo" Sizifo darbas. Trečia knyga... Ji susideda iš visos krūvelės istorijų, kelios buvo neblogos, todėl labai nepeiksiu. Na bet jau paskutinė tai lai eis...Manau natūralu, kad pirmoji knyga "Monika nori mirti", kuri ir išleista, jei neklystu, buvo pirmoji - geriausia. Bet kodėl tada po jos sekusi "Kamilė nori mirti" tokia prasta? Kas per šuoliai, kalneliai, duobės, tilteliai? Geryn knygos nėjo, akivaizdu. Vienas skirtumas - pasikeitė meilės kiekiai. Pirmojoje - Monikai tikrai reikėjo labai daug meilės. Taip, ir fizinės.
Autorė rašo panašiai kaip Judi Devereux ar Nora Roberts, tik su tuo lietuvėms-paprastoms-moterims būdingu "ji atrodė nekalta kaip kūdikis" įvaizdžiu, kiekvienai herojai pridėdama apkūnoką, dažniausiai pasileidusią draugę.
Bet labai nepeiksiu. Būna blogiau, oi būna, o čia dar tikrai puse velnio. Kartą perskaitei ir žinai. Pagal mano skaitytą sąrašą patarčiau imti knygas nuo priešingos pusės - geriausia liks pasigardžiavimui.