K.J. Charles "Spectred Isle" | Green Men 1

Autorius: K.J. Charles
Pavadinimas: Spectred Isle
Serija: Green Men 1
Žanrai: LGBT, Paranormalu
Psl.: 271p
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Teko kiek luktelėti iki pavyko prisikasti iki vienos naujausių K.J. Charles knygų - "Spectred Isle". Bet laukti tikrai buvo verta. Viena geresnių skaitytų paranormalių fantastikos knygų, su tikrai labai šiurpiais epizodais.

Apie knygą: Po nelemto įvykio armijoje, po kurio Saul teko ją gėdingai palikti, jis džiaugiasi turįs bet kokį darbą. Net jei dirbti tenka kiek pakvaišusiam turčiui, kurio gyvenimo tikslas, atrodo, yra rasti tikrų magijos įrodymų. To pasekoje jis nagrinėja visokias senas knygas, kurias teigia, jam atsiuntė anonimai, žemėlapius ir taip toliau. Kartais į atrastas vietas keliauja pats, tempiasi kartu Saul, kitais kartais ten siunčia tik Saul, o pats ramiai laukia rezultatų Londone. Toks buvo tas lemtingas kartas, kai Saul sudvejojo savo įsitikinimu, jog tokio dalyko, kaip magija - nėra. Matot, paprastai bosas jį siunčia į galai žino, kokius griuvėsius, miško gabaliukus, kur stūkso, koks nors pavienis akmuo. Bet šį kart, vos Saul išvydo tą didingą, neįmanomai didelį ąžuolą, jis žinojo esąs reikiamoje vietoje. O štai jo netikėjimą sudrebino tas faktas, jog ąžuolas tiesiog jo akyse užsiliepsnojo ir buvo prarytas ugnies. Gyvas medis degė taip, kaip joks gyvas medis degti neturėtų. Tai, žinoma, pritraukė stebėtojų. Tame tarpe ir Randolph Glyde, paskutinį senos ir gerbiamos okultistų šeimos atstovą. Taip prasidėjo visa virtinė nuotykių, kuriuose Saul vis sutikdavo Randolph. Iš pradžių, tai gal ir buvo galima nuleisti irzuliu ar juokais, bet kai Saul jį išvydo Kameloto Griovio saloje, tokioje nuošalioje, jog galai žino, ar kas apie ją iš gyvųjų dar žinojo, jau tikrai nebebuvo juokinga. Net ir pačiam Glyde, kurio atsakomybė yra saugoti tą salą ir joje esantį šulinį. Sala - bet ko neįsileidžia, bet štai, prieš jį stovi prašalaitis, kurį jis jau įtaria įsivėlus į kažką blogo...

Mano nuomonė: Herojai buvo parašyti, kaip tik man. Saul - įdomus ir stiprus žmogus, su stipriu atsakomybės jausmu. O Glyde - atrodo yra maištininkų vedlys. T.y. nuo šešėlių ministerijos jis globoja ir saugo visus tokius, kaip ir jis: okultistus, kurie nebenori dėtis prie tokio šlykštaus darbo, niokojančio tą ir taip suplonėjusį ir skylėtą šydą tarp šio ir Ano pasaulių. Buvo labai linksma skaityti, kaip Saul ir Randolph vis susidurdavo. Skaitai ir vieta, laikas, bei veiksmas, tokie neįtikėtini, jog tikrai nieko nesitiki, o čia tik bum ir žiūrėk jau, kitas ateina. Tik, kaip jau atrodo minėjau, buvo tikrai šiurpių vietų, kur gailėjausi, kam skaitau šitą knygą vidury nakties. Iš pelkių ir griuvėsių lindo pikti padarai, ir, kaip kokioj Metro 2033 knygoj, tamsoj tūnojo galai žino kas.

Knyga tikrai gera, įdomi, su labai puikiai parašytais herojais. Buvo vietų, kur atrodo paliko mums atvirą siūlą ir nepanašu, jog kas nors tą jo galą prie ko nors pririš. Bet bendro knygos vaizdo man tai nesugadino. 5/5, o dabar dar ilgai ir nuobodžiai lauksim antros, mat autorė rašo ne tai, ką turėjo rašyt. (aišku, dėl to nepyksim)

Chloe Neill "Drink Deep" | Chicagoland Vampires 5

Autorius: Chloe Neill
Pavadinimas: Drink Deep
Serija: Chicagoland Vampires 5
Žanras: Fantastika, Vampyrai
Psl.: 321p.
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Didžiausias šių knygų pliusas yra jų lengvas skaitomumas. Prisėdi ir baigiasi. Taip sukrimtau ir penktą Chloe Neill knygą Chicagoland Vampires serijoje, "Drink Deep", ir dar paskaitysiu bent vieną.

Apie knygą: Kadagano klano namuose verda tikras rūmų perversmų serialas. Po Suleivano mirties valdžia atitenka ne labiausia šį klaną mylėjusiems asmenims, tad prasideda taisyklių keitimas ir atviras noras išspirti tam tikrus asmenis, į Merit pirštais nerodysim. Normuojamas kraujas, griežtinamos treniruotės. Bet ši problema Merit akyse gan greit tampa antraeile. Galų gale, tas, kas ką tik pavertė visą Mičigano Ežerą - juoda derva - greičiausia kelia grėsmę ne tik vampyrų klanui, bet ir visai žmonijai. Merit, bei slaptoji vampyrų organizacija, imasi tirti šių reiškinių. Tam reikia apsipažinti ir su kitomis antgamtinėmis rasėmis, tokiomis, kaip elementus valančios fėjos. Tik, kad nė vienas siūlas prie nieko neveda, o baisūs magiški kataklizmai atrodo tik baisėja. Dangus nusidažė kraujo raudonumo spalva, iš jo pasipylė žaibai, o kaltininkų vis dar nėra...

Mano nuomonė: Knyga visoje pirmoje pusėje buvo labai neįdomi, ko ir galima tikėtis, kai nužudomas vienas iš meilės interesų. Merit nenorėjo niekur eiti ir nedarė nieko, tik dirbo. Antroje pusėje viskas ėmė gerėti, jau šiek tiek po to, kai tas ežeras nusidažė juodai. Maginis kataklizmas ištikęs pasaulį buvo vertas siaubo knygos, trūko tik kokių nors zombių. Trukdė tik Merit pranašingi sapnai su Suleivanu. Belikdavo pavartyt akis į tą "o už jo - kaupėsi audra, ir aš bėgau", ir skaityti toliau. Juokingiausia buvo, kai ji nuėjo lankyti fėjų karalienės ir iš vampyriško alkio dėl normuojamo kraujo, bei fėjų kraujo saldumo - pametė protą. Toks Sukės Stekhaus momentas.

Taip, tad. Knyga ir šiaip, knygos, kol kas tikrai nėra geros. Jas tiesiog lengva skaityti, o kartais pateikiami geresni dalykai, įdomesni nuotykiai - padeda nusikasti nuo vienos, prie kitos. Tad šiai duosiu 4/5, nes labai patiko man ta visa magija, apokaliptinės knygos juk visada įdomu.

Victoria Dalpe - Parasite Life | Kraugėrio Gyvenimas

Gavau Victoria Dalpe knygą "Parasite Life" (Kraugėrio Gyvenimas; ISBN 1771483970; 260p.; Goodreads) iš leidėjų, ar gal net pačios autorės, nebepamenu. Sunkiai ji man skaitėsi, tad ilgai užtrukau. Tiesiog, tuo metu nieko svarbaus paskaityti neturėjau, o aprašymas žadėjo vampyrus, tai sumečiau, negali gi būti labai blogai, ar ne? Dabar gi nežinau ar autorė - genijus, ar gal ne visai.

Džeinė gyvena baisiame sename name, su savo mirštančia motina. Ji - asociali, bet ne dėl savo pačios norų. Ji - vampyrė, net jei didžiumą savo gyvenimo to nežinojo. Natūralu, jog jos instinktyviai nekenčia ir vengia. Net jos pačios motina, su tiek nedaug jai likusių jėgų, nėra nusiteikusi bendrauti. Tad šitaip, nemylima, nekenčiama ir be jokių draugų, Džeinė bando išgyventi iki pagaliau galės kur nors išvykti. Kur nors. Bet kur. Tik, štai, vieną dieną į jos mokyklą įžengia naujokė, Sabrina. Ji - gotė ir mėgsta visokius gotiškus dalykus, tad ilgai neužtrunka, iki apsilanko ir Džeinės šiurpiame name. Sabrina yra vienintelis žmogus, kuriam oda neina pagaugais šalia Džeinės, o Džeinei be galo reikia artumo. To pasekoje, Sabrina nugirdoma ir prieš jos pačios valią, įsitempiama į lovą, kur Džeinė ją dar ir intensyviai apkandžioja. Jei dar nesupratote, tai Džeinės motina miršta būtent nuo Džeinės proto aptemimo epizodų, kai ji per miegus ateina į jos kambarį ir geria paskutinius motinos syvus.

Sabrina, dėl savo geros širdies, kvailumo ir vampyrės Džeinės įtakos, atleidžia jai ir su entuziazmu imasi kvesto: surask Džeinės tikrą tėvą, Hugą Makgaretą, iš kurio šioji ir gavo vampyrizmo dovaną (vampyru galima tik gimti). Džeinė tikisi, jog jis gal būt žinos apie kokį nors vaistą, ar kraujo pakaitalą. Ar bent jau išmokys ją, kaip valdytis. Ir iš tiesų, Hugas, kuris norėjo, kad Džeinės motina pasidarytų abortą, turi sočiai pamokų savo pasimetusiai dukrelei. Ne mažiausia iš jų yra apie tai, kaip jie veikia žmones ir kaip lengva išnaudoti tuos, kurie jų nebijo. Tokius, kaip Sabrina.

Džeinė yra šlykštus mažas monstras. Knygoje ji vis pabrėžia, kaip ji nėra tokia savanaudė, kaip jos tėvas, kuris nuolatos tik ima. Kaip ji turi ir motinos savybių, tos pačios, kuri visada tik duoda. Tuo tarpu pati nedaro nieko, tik joja ant Sabrinos kupros. Draugė kuri vairuoja ir gali pasiimti mamos mašiną. Draugė, kuri turi draugų mieste, kuriame gyvena jos tėvas. Draugė, kuri gali ten nuvežti, rasti kur apsistoti, ir ei, dar ir pamaitinti Džeinę iš savo venų. Atsidėkos jai, Džeinė, žinoma seksu, leisdama Sabrinai manyti, jog ji pati to nori. Pati save ji apibūdina, kaip viliokę (seducer), kai tėra tik prievartautoja. O knygos gale pateikia paskutinį perliuką, su "aš pati save išgelbėjau", visa tai guldant į patalus kūną žmogaus, kuris ją išgelbėjo. Žodžiu, iš manęs daug pykčio. Bet tada pasėdėjau ir pagalvojau. Ar nebūtų ir ten koks nors Drakula, jei Stokerio knyga būtų buvusi parašyta iš jo perspektyvos, pasakojęs mums, koks jis geras ir dosnus? Žodžiu, viską apmąsčiau ir supratau, jog nė nežinau ką manyti. Labai klasiškas vampyro pateikimas. Toks klasiškas, kad mes prie jo jau nebepratę, nes gaunam visokius šaunuolius ir gražuoles, kuriem širdis plyšta gerti kraują. Tad, su viltim, jog autorė visgi - geniali, o ne tiesiog nuprotėjus, duodu 3/5.

Chloe Neill - "Twice Bitten" | Chicagoland Vampires 3

Deja jau nebepamenu pusės to, kas įvyko praeitose knygose. Manau, tai reiškia, jog tai ne Sukės Stekhaus lygio vampyrų knygos. Nuo šiol Chicagoland Vampires laikysime žemesne skalės dalimi ir taip, kadanors, turėsim visą gerą vampyrų knygų matuoklį. Tuo tarpu apie Chloe Neill knygą "Twice Bitten" (Chicagoland Vampires 3; ISBN 0451230647; 355p.; Goodreads). Toks niekuo neypatingas skaitalas, kuriuo galima užkišti tingias dienas, kai nelabai ko norisi. Perskaičiau beveik vienu prisėdimu. Nuteikė tiesiog neutraliai.

Kai vampyrai paviešino savo egzistenciją, šifteriai nusprendė likti tamsoje, mat juos nuo eilinių žmonių atskirti visgi kur kas sunkiau. Ir, pasirodo, tai nėra pirmas kartas, kai vampyrai žengė į priekį, o šifteriai žiūrėjo tik, kaip apsaugoti savo pačių kailį. Dabar, kai ore tvyro karo kvapas, Merit klanas iš paskutiniųjų stengiasi užsitikrinti šifterių bendradarbiavimą, su viltimi, jog dar kartą jų ir visų vampyrų jie ant ledo nepaliks. Tai nėra tokia jau lengva užduotis, mat daugiausia naudos iš to žinoma turi vampyrai. Druskos į senas žaizdas dar įberia ir vidiniai nesutarimai, kurstomi kažko, kam nei ši sąjunga, nei pati šifterių valdžia - visiškai nepatinka.

Tuo tarpu Merit bando apsispręsti ar prisidėti prie slaptos vampyrų grupės, susibūrusios su idėja, jog ginti reikia visus vampyrus, šifterius, demonus ar ko ten dar tamsoj laksto, bet ir apsaugoti žmones, jei karas visgi kils. Jų supratimu - nėra teisinga, jog geriausi kariai turės stovėti ir saugoti savo klano galvas. Tad Merit gavo tylų pakvietimą prisidėti. Taip, tai reikštų - palikti savo valdovą likimo valiai, jei kils bėda, bet su šia organizuota grupe ji galėtų išgelbėti kur kas daugiau gyvybių, o tame tarpe turbūt pavyktų apsaugoti ir klanų galvas. Deja, sprendimas ne toks paprastas, tik jau ne su visais vampyrus paistančiais pančiais.

Knyga būtų buvusi gera, jei ne ta seilėtekių istorija, įsprausta galai žino kam. Labai akivaizdu kas vyksta, kodėl įvyko tai, kas įvyko, ir kas seks po to. Tokiais atvejais aš jau ne vieną knygą ilgam užmečiau, tad belieka tikėtis, jog taip nenutiks ir čia. Duodu 3-5, gaila duot mažiau tik už tokį vieną nepatogumą, kad ir kokia rakštim jis tapo. Kol kas knygų negaliu rekomenduoti, nebent tikrai mėgstat ne tik vampyrus, bet ir sąlyginai paprastus romanus.

Kim Newman - Johnny Alucard | Anno Dracula 4

Taip. Pagaliau. Kas jau senokai su manim, tai turbūt pamenat, dešinėj turėjau paveikslėlį knygos, kurią tuo kartu skaičiau. Nusprendžiau jį pakeisti goodreads sąrašu, mat retai skaitau tik vieną knygą vienu kartu ir nutiko taip, kad Kim Newman knygą "Johnny Alucard" (Anno Dracula 4; ISBN 0857680862; 400p.; Goodreads) užmečiau. Ilgam. Gal metam, gal dviem. Ir ji ten taip stovėjo ir stovėjo, gražiai atrodė, bet buvo nejudinama. Bet štai, pagaliau, prisėdau ir baigiau! Ir, na... Ne kažką.

Įsivaizduokite laiką tarp 60-ūjų ir 80-ųjų Amerikoje - pilną vampyrų. Žinote Andy Warhol? Vampyras. Ir dar daug kitų, bet šis deja buvo daugiausia akcentuojamas. Ar žiūrėjote serialą Mad Men? Irgi, vampyrai. Knygoje to nėra, bet patikėkit, jei matėt serialą, tai skaitydami šią knygą tikrai jausit tą panašumą. Mat vampyrai čia visur ir visaip, kaip ir žmonės: nori išgarsėti, tapti legendomis, tapti nemirtingais tikrąja to žodžio prasme. Bėda ta - kai kurių net kadruose nesimato, tad jiems belieka žaisti specialiuosius efektus: nešioti aktorius, kurie matysis kadre be jų, plėšyti jų drabužius, filmuotis keistuose filmuose suaugusiems. Drakulos vardas - mėtomas ir vėtomas. Čia žiūrėk, tuos suaugusiems skirtus filmus kuria kažkas, su pseudonimu "Stokeris". Ten jau žiūrėk sukamas "Drakula" filmas, pagal tikrus faktus, o ne Stokerio knygą, o ana ten jau daromas ir tas pats filmas suaugusiems "Drakula tikrai čiulpia". Bėda ta, kad dauguma talentingų asmenų tapę vampyrais tą talentą, kažin kodėl, praranda. O juk taip įdomu būtų tapti beveik nemirtingu padaru, vampyru, tamsos vaiku. Ir kaip gerai būtų tokiu tapti dėka ko nors, ką sukurė, tarkime, tas pats Drakula. Čia į pagalbą ateina naujas, gatvėmis paplūdęs narkotikas, žinomas, kaip Drakas. Tapk vampyru valandai. Gal šešioms. O po to - rask dar, mat geras Drakas - labai brangus ir pasiūla nėra tokia jau labai stabili. Jei nerandi kur, na... Kai kuriose valstijose vampyrai - techniškai jau mirę, tad, jei jau vieną netyčia nusausinai per daug, tai net nėra nusikaltimas. Tokiu būdu, kažkas ten, Johnny Alucard vardu, išlygino vampyrus ir žmones, mat dabar abi šios, atsiprašant, gentys, trokšta vieni kitų kraujo.

Johnny Alucard, tada dar Ion (Jonas, taip) vardu, buvo paskutinis Drakulos sukurtas vaikas. Karo metu, Rumunijoje, jį numetė Tamsos Princui po kojomis, kaip duoklę, kaip užkandį. Pagiežos dėl to Ion nejautė, mat iš tiesų tai - iš vis nelabai ką jautė. Ion, toks tuščias, bebaimis, bejausmis vaikas idealiai tiko Drakulos paskutiniems planams. Galų gale, juk pasaulį užkariauti galima įvairiai, ginklai tam visai nebūtini...

Šiaip jau knyga labai įdomi. Ion'as - labai keistas herojus. Jis tarsi vis imituodavo kitus, ką pateisino jo savitas sugebėjimas pasisavinti dalelę žmogaus, dalelę sielos, kurią prarydavo su krauju. Jo evoliucija ir Drakulos paskutinis planas buvo malonūs skaityti. Kas iš šios knygos tikrai atėmė taškus, tai Kim Newman nuolatinis pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kiekviena scena aprašyta taip bereikalingai detaliai, su tiek vardų ir nuorodų, jog audio knygos net negalėjau klausyt. Tiesiog netyčia imi filtruot tas nesąmones ir jau žiūrėk - praleidai, kažką svarbaus. Duodu tad 3/5, daugiau nei per kur. Yra dar ir penkta knyga, kurią jau tuoj pradėsiu. Kadangi jos veiksmas - Japonijoje, gal nebus taip sunku skaityti, a?

Jeanine Frost - Bound by Flames | Ugnies Pančiuose [Night Prince 3]

Kaip labai man reikėjo šios knygos, taip laiku į nagus papuolė. Jeanine Frost knyga "Ugnies Pančiuose" (Bound by Flames; Night Prince 3; ISBN 0062076086; 342p.; Goodreads) buvo mano blogos nuotaikos ir to aukščiausio trijų dienų depresijos taško skaitinys, padėjęs išsikrapštyti iš tų abejonių ir svarstymų apie viso ko prasmę. Žinot gi, kaip būna. Ir pati knyga buvo geresnė nei abi prieš tai buvusios, tad spėju ir tai padėjo, ne vien faktorius, kad va, apie Drakulą.

Tai jau kur kas tamsesnė, bet ir kur kas geresnė knyga, nei praeitos dvi. Ir greitis labai geras, bet tokiu tempu sukant įvykius, man šiek tiek sunku juos aprašyti, tad jau dovanokit, kaip yra taip yra. Szilagyi ir toliau tampo Drakoną už uodegos. Ten kur negali patraukti žmogaus savo pusėn - visaip stengiasi įsprausti pagalį tarp ratų, pakenkti. Tokiu būdu Vlado namuose atsiranda išdavikas. Prisidengę napalmo bombų išpuoliu jo paties namuose, jie pagrobia Leilą, kuri kovojo pirmose gretose, stengdamasi išgelbėti kuo daugiau mirtingųjų Vlado darbuotojų. Szilagyi visu gražumu parodo savo veidą ir neapykantą princui kankindamas Leilą ir siųsdamas jam filmuotą medžiagą, kad tik nepraleistų nė akimirkos. Bet nuvertinti priešą, net tokią jauną vampyrę, kaip Leila - didelė klaida.

Vladas neabejoja, kad Leila padarys viską, ką galės, kad išgyventų iki ją suras. Jei Szilagyi nori karo, karas bus. Vladas seka visais įmanomais pėdsakais, tuo pačiu akylai saugodamas visus Leilai brangius žmones, ir leisdamas mums sužinoti šiek tiek daugiau, apie savo praeitį, gyvą ir pomirtinę. Apie šeimą, savo virtimą vampyru ir tą begalinį troškimą išgyventi. Iš tiesų, manau jog tai buvo gražiausia knygos dalis: Vladas turi labai svarų požiūrį į žmones, kurie nesilaiko į savo gyvenimą įsikibę nagais, ragais ir dantim. Jo supratimu, jei stengsiesi dėl tikslo, tai jokia kliūtis tavęs nesulaikys, o jei sulaikys, tai tu nepakankamai stengiesi. To paties požiūrio vedamas jis tiki, jog tie, kuriuos priėmė į savo šeimą dabar, jei sako, kad gali, atlaikys, tai ir gali, atlaikys. Tad kai Leila išlaisvinama su baisiu prakeiksmu, jis nė nedvejodamas sutinka išbandyti pačius baisiausius jos siūlytus būdus jį sulaužyti. Ir nors tai pasirodo nėra taip jau lengva, jų vis vien laukia gan smagi staigmena, kai ras tą, kuris tą prakeiksmą ant jos uždėjo...

Taip tad. Knyga man labai patiko. Labai, labai patiko. Bet tai reiškia, kad paskutinę saugosiu, kiek galėsiu, mat tai jau bus paskutinė, o šios man tikrai labai reikėjo ir ji papuolė labai laiku. Šiai tuo kartu duodu 10-10, net norint negalėčiau duoti mažiau.

Brian McGreevy - Hemlock Grove

Pažiūrėjau čia kažkada Hemlock Grove serialą Netflix'e. Toks visai neblogas buvo, ypač pirmas sezonas, po to jau, na, painu ne visada iš gerosios pusės. Ir kiek vėliau sužinojau, jog bent jau pirmas sezonas buvo paremtas Brian McGreevy knyga tuo pačiu pavadinimu (Hemlock Grove; ISBN 0374532915; 319p.; Goodreads). O, kad jau Spalis, tai sumečiau, jog vilkolakiai ir keisti vampyrai - nepamaišys. Verdiktas? Pusė velnio.

Hemloko giraitės miestelyje - žiauriai žudomos merginos. Jos - sudraskomos, ir jų gabalai paliekami žmonėms surasti. Į vilkus lyg ir nepanašu. Į lokius irgi. Bet tokiems darbeliams jėgos galėtų užtekti tai milžinei Godfrėjų dukrai, Šelei, su keistomis šviesomis po oda. Žinoma, norint ją apklausti, pirmiausia tektų perlipti per jos brolį, nors išoriškai normalų, bet šiaip jau šiurpų jaunuolį. Kita vertus, tai galėtų būti tas šviežiai į Hemloką atsikraustęs čigonas, Peteris. Sklando gandai, jog jis - vilkolakis. Galų gale, kas ten žino, ar ne? Gal vilkolakių ir būna. Ypač žinant kas dedasi Baltajame Bokšte: Godfrėjų bioinžinerijos laboratorijoje, amžinai šviečiančioje, tarsi nelemtas daiktas būtų pati Hemloko Giraitės širdis, su savo baisiais, prieš bet kokią dievo valią einančiais eksperimentais...

Peteris tikrai nesitikėjo pakliūti į tokią makalynę. Čia jį apkaltina esant vilkolakiu, čia jau žiūrėk, jis netyčia susidraugavo su upyru, kažką vapaliojančiu apie Drakono Ordiną. Ir tie lavonai keisti. Jei jie palikti vilkolakio, tai tas žvėris - išprotėjęs, o tada - jiems visiems gresia labai rimtas pavojus. Taisyklė, jog vilkolakiai savo žvėries kailį užsitempia tik per pilnatį juk ne veltui minima visose knygose. Pasiverčiant ne per tą mėnulį - pasekmės - baisios tiek vilkolakiui, tiek ir aplinkiniams.

Knyga parašyta promaišiu, čia pasakojama iš trečio asmens pozicijos, čia jau skaitom dienoraštį, ar kažkieno laišką. Įdomiausia dalis joje yra mitologija. Vilkolakių mitas, vampyrų mitas, nors pastarojo ten mažoka. Antra dalis tikrai nepamaišytų, bet, deja. Serialas? Žiūrėti galima, tikrai. Šiuo kartu duodu 9/10, nes tikrai įdomiai laikytasi mitų. Bet nuo rekomendacijų susilaikysiu.

Jeanine Frost - Twice Tempted [2]

Juk nemanėte, kad mesiu Jeanine Frost "Night Prince" seriją, vien dėl to, kad tai - kvailokas romanas? Taip dar nebuvo, ir ten, kur esama Drakulos - turbūt nebus. Tad baigiau skaityti "Twice Tempted" (Night Prince 2; ISBN 0062076108; 360p.; Goodreads), antrą knygą apie žaibus laidančią Leilą, ir ugnimi besimėtantį Vladą Basarabą Drakulą.

Kad ir kaip Leila mylėtų Vladą ir jo žmones, jo elgesys ją tiesiog erzina, ir kuo toliau, tuo labiau. Jis dingsta be žinios, nepranešęs nei kur, nei dėl ko, nei kada. Elgiasi šaltokai. Verčia, nors netiesiogiai, ją prisitaikyti prie vampyriško gyvenimo ritmo. Paskutinis lašas buvo jo sukeltas vakarėlis. Jos sesuo, o ir ji pati, manė jog štai, viskas, jis - pasipirš. Tamsos princas ją ves. O jis, vietoje to, prie visų savo kolegų ir pavaldinių, pasiūlo jai nemirtingumą... Leila, negailėdama žodžių, tuoj pat nutraukia su juo visus santykius, to pasekoje gal būt pažemindama princą jo pavaldinių akyse, ir išsinešdina iš jo namų. Ir jei tai atrodė labai blogai, tai tik palaukite, kol Leila sužinos, jog į akiratį grįžo Vlado buvusioji...

Neužilgo po visos tos dramos įvyksta sprogimas, kuriame Leila vos nežūva. Akivaizdu, jog tas, kas jį sukėlė, norėjo, kad iš jos liktų kuo mažiau. Vietoje to, vietoje Leilos, mirė keli jos draugai, nekalti žmonės. Kas gi norėtų ją šitaip pražudyti? Na, sąrašas nebe toks ir trumpas. Į jį galima pridėti ir neseniai įskaudintą vampyrų princą. Tą patį, kurio veide nebuvo jokio gailesčio, ar net nuostabos, kai jam pranešė apie jos tariamą mirtį. Visa laimė, kad Vlado dešinioji ranka yra pasiryžęs ją saugoti ir ginti, net ir nuo paties Vlado.

Žinot, o man visai patiko. Gal ne visa ta drama "kodėl tu man nepasipiršai" ir "kodėl tau negaila, kad aš - tariamai numiriau". Bet ta kita drama, apie Vlado buvusiąją. Įdomi persona. Pasirodo šiame pasaulyje esama ne tik vampyrų, bet ir rimtų raganų, stiprių kerų, ir dar galai žino ko. Galiu duoti jau visus 8/10, užsitarnauti ir stiprūs.

Chloe Neill - Friday Night Bites [2]

Taip tad, baigiau ir antrą vokiečių kalba turėtą Chicagoland Vampires knygą. Tačiau tai dar tik antra knyga Chloe Neill serijoje, ir ši gi pavadinta "Friday Night Bites" (Chicagoland Vampires 2; ISBN 045122793X; 357p.; Goodreads), kas pralinksmino, nes paprastai kandžiojasi pirmadieniai, o ne penktadieniai. Bet tai ir vienintelis pralinksminęs dalykas, mat šioje knygoje sviestas teptas nevienodai. Daug daugiau jo pritepliota ant porų, meilių seilių, ir kur kas ploniau pratraukta per įdomesnes vietas, kaip reivo vakarėliai (ir kodėl žodis "rave" yra pasisavintas iš vampyrų, o ne atvirkščiai), poreikis numirti, kad taptum vampyru, kas nutinka, jei iki galo nemiršti, ir t.t.

Jūsų geras kaimynas vampyras visada jūsų atsiklaus prieš įkąsdamas. Gal dėl to prieš juos, "išėjusius iš karstų" ir nebuvo jokio rimtesnio sukilimo, mat nereikia pamiršti, šie vampyrai True Blood gėrimo neturi. Dėl pastarosios priežasties ir patys vampyrai prikūrė įstatymų prieš gėrimą iš žmonių, limitavo tai iki begalybės, mirtinos būtinybės, ir tik donorui sutinkant. Tad nenuostabu, jog jie pirmieji ir išsigando, kai jų saugumui šiame pasaulyje staiga ėmė kenkti tai šen, tai ten išdygstantys reivo vakarėliai. Atrodytų, kas čia tokio, ar ne? Pasirodo tai nėra tik tie nekalti žmonių šėlsmo perpildyti susirinkimai. Greičiau jau, tai vampyrų organizuojami, ir žmonėms patraukliai pateikiami, su trankia muzika ir visokio tipo svaigalais, vakarai, skirti greičiau jau prisimaitinti iki pakvaišimo. Tik laiko klausimas, kada tokie nelegalūs vakarėliai po savęs paliks ne tik šiukšles, bet ir sausus lavonus.

Likusi knyga daugiausia skirta Merit darbui su jų valdovu. Jis nori daugiau ryšių, o Merit šeima tų ryšių turi, tad ir prasideda vakaronės su dizainierių drabužiais, bei detaliu užkandžių aprašymu. Į visa tai druskos įberia ir faktas, jog ji vis dar bando palaikyti santykius su jai primestu vampyru iš kitos šeimos. Jos valdovo reikalavimu. Kam, atrodo, jis pats labai tyčia, labai daug bando kenkti.

Knygos lengvai skaitosi, tad negaliu skųstis. Manau likusias susižvejosiu audio formatu, labai spėju, jog tiks šiaip darbus dirbant. Kas ten žino, gal kitos bus net geresnės. Kol kas duodu 6/10, žiūrėsim, kaip ten toliau.

Chloe Neill - Some Girls Bite [1]

Neseniai gavau lauktuvių porą Chloe Neill serijos "Chicagoland Vampires" knygų. Labai apsidžiaugiau, mat jos dar ir vokiečių kalba, kas tikrai labai padeda atgaivint prastėjančias žinias, ypač kai skaitiniai tokie lengvi, kaip šios knygos: Sukės Stekhaus serijos tipo, su į viešumą išėjusiais vampyrais, ir dėl to kilusiomis problemomis. Tad suskubau ir perskaičiau pirmąją "Some Girls Bite" arba "Frisch Gebissen" (Chicagoland Vampires 1; ISBN 0451226259; 341p.; Goodreads). Nors tai tikrai nėra kažkoks šedevras, bet jei skaityt lengvą, galvoje nieko rimto nepaliekančią knygą, tai visada geriau su vampyrais, nei be jų, ar ne?

Caroline Merit savo prakutusiai šeimai niekada netiko. Jie ta "jaunų pinigų" šeima (apie tai kalbėjau Girl With the Lower Back Tattoo aprašyme), kuri pagaliau užsidirbo, ir nori tai parodyti. Merit tai pernelyg nežavėjo, bet ji taikstėsi, iki viską galutinai sugadino tas lemtingas vakaras, kai ją užpuolė vampyras ir, kad išgyventų, ji pati turėjo būti pakeista. Jos šeimai tai buvo paskutinis lašas, tarsi ji būtų pati to prisiprašius, ko, žinoma, čia pasitaiko. Bet Caroline vampyre būti tikrai nenorėjo ir šis naujas poreikis išmokti ja būti - merginos nežavi.

Nuo šiol Merit priklauso blogos reputacijos vampyrų šeimai, tų vampyrų, kurie tebesimaitina žmonėmis. Jai ne tik, kad reikės prisiekti ištikimybę jų nepakenčiamam valdovui, bet dar ir išmokti kovoti, ginti jį ir jo namų reputaciją, kad ir kokia ji būtų, gerti kraują ir valdyti jo troškulį, ir dar daug visokių dalykų. Atrodo, jau ir taip sunku, tad keistų, su jos namais susijusių žudynių Merit jau tikrai nereikėjo.

Knyga man ir patiko, ir nepatiko. Nepatiko, nes, na, paprasčiau jau nebūna, kaip Shadowhunters serialas (knygos gal geresnės, neskaičiau, bet serialas - baisus). Bet ir patiko, nes paprasta, bet ei, tikrai būna blogiau, nei amžinai kažką kramtyti norintys vampyrai. Rimtai. Duodu 7/10, ir kibsiu į antrą.

Jessica Day George - Silver in the Blood

Kartais tiesiog knygyne į knygų paieškos skiltį rašau "Dracula" ir žiūriu ką išmes. Šį kartą tai buvo Jessica Day George knyga "Silver in the Blood" (ISBN 1619634317; 358p.; Goodreads). Ir tai turbūt keisčiausia Drakulos giminės knyga kokią kada skaičiau. Čia, turint omeny, kad skaičiau vieną, kur Drakula nemirtingu tapo dėl fėjų kraujo.

Dacia ir Lou - jaunos New York'o visuomenės merginos, savo 17-mečio proga gauna vykti į Rumuniją, aplankyti paslaptingesnės šeimos dalies ir, pageidautina, susirasti vyrų. Vos priartėjus prie šalies ima dėtis keisti dalykai. Traukinio kelionę apsunkina šalia jo bėgantys vilkai. Tai šen, tai ten šmėsteli keistos figūros, keisti vyriškiai, ir jų joms duoti epitetai: Nagai, Sparnai, Dūmai. Ir jų palydovai elgiasi vis nesuprantamiau.

Ir tai dar toli gražu ne viskas. Šalyje, kuri kažkada buvo paties Vlado Drakulos namais (na...) jų labai laukiama. Vieną jų nori vesti pats princas, nors princas jis tik formaliai. Tik ar jos čia norės pasilikti ir priimti visą tą paveldą - dar neaišku.

Knyga - neįdomi. Lyg koks Caraval, tik su Drakulos giminės linija. Jau seniai knyga apie Drakulą taip prastai nesiskaitė. O ir paties Drakulos čia - nėra. Duodu kokius 6/10, negaliu daugiau, bet gal nereikia ir mažiau.

Victoria Schwab - Our Dark Duet [2]

Kaip ilgai, atrodo, laukiau. Nors iš tiesų, tai visai neilgai. Anyway, su Victoria Schwab knyga "Our Dark Duet" (Mūsų Niūrus Duetas; Monsters of Verity 2; ISBN 0062380885; 510p.; Goodreads) baigėsi ši nuostabi duologija. Deja, ne mano laukimas, mat autorė dabar rašo tęsinį knygai "Vicious", kurios irgi labai laukiu.

Kate Harker, tam tikra prasme, jautėsi saugi. Monstrai - visi žinomi. Pažiūri į lavoną, ir pagal tai, ko jame trūksta - jau žinai, ką medžiosi. Jai lygių tarp jų irgi nebuvo. Iki tos lemtinos nakties, kai akyse kažkas šmėstelėjo. Žmonės atsuko ginklus į saviškius, ir ėmė viens kitą žudyti. Netrukus Kate matytas šešėlis jau stovėjo prieš ją solidus, veidrodinėmis akimis prikaustęs jos žvilgsnį. Tomis baisiomis, sidabrinėmis akimis...

August Flynn tenorėjo tapti žmogumi. Bent jau, iki jie jam parodė, kiek daug daugiau naudos yra iš stipraus ir susitvardžiusio monstro. Tad Augustas medžioja, žudo, ir maitinasi. Augustas netgi duoda įsakymus, kaip ir pridera aukšto rango pareigūnui. Kokia netikėta linkme pasisuko jo gyvenimas. Ir, kaip labai jis dar apsisuks, kai į Verity grįš Kate Harker. Kate Harker, žymioji monstrų medžiotoja. Kate Harker, kurios viena akis - nebe mėlyna. Kate Harker, su besiplečiančia sidabro dėme akyje. Kate Harker, su akimi, kuri išfokusuoja kameras, kai ji į jas pažiūri. Kate Harker, su monstro akimi.

Nuostabi knyga, ir puiki pabaiga istorijai. Gaila, kad viskas taip baigėsi, ir, kad iš viso baigėsi, bet jei jau taip reikia, tai taip reikia, ir taip bus gerai. Duodu 10/10, nes negaliu smulkintis su tokiomis knygomis.

Jeaniene Frost - Once Burned [1]

Ech, gerai. Prisipažystu. Skaitau beveik bet ką su Drakula. Net ir tokius abejotinus romanus, kaip Jeaniene Frost "Once Burned" (Night Prince 1; ISBN 006178320X; 346p.; Goodreads). Nebuvo blogas, ne. Bet jau toks... Nežinau net. Toks tikras pigus romanas, žinot? Istorija gal kiek geresnė, nei tų, kur pas mus papigiam žurnalų stenduose būdavo, bet jau tinka į draugiją Jude Deveraux ir Noros Roberts pavieniems knygoms. Bet, ei, vampyrai! Drakula!

Po baisios tragedijos vaikystėje, Leilos kūną vagoja randas, ir ji pumpuoja kuo rimčiausią elektrą. Norėdama nepribaigti žmogaus, ji turi pirmiausia išsikrauti į kokį nors žaibolaidį. O ir tada, palietusi asmenį ji pamato jų baisiausią nuodėmę, ar netgi ateitį, kas - toli gražu ne visada smagu. Ir galiausia įvelia ją į gan rimtą bėdą. Įspėjusi vieną moterį apie jos vaikino planus ją nužudyti, ji ne už ilgo pagrobiama trijų vampyrų, kurie priverčia ją surasti ne bet ką, o patį tamsos princą Drakulą. Bėda tik ta, kad kai ji savo galvoje rado ir pamatė jį, jis irgi ją pamatė. Leilai belieka skubiai apsispręsti su kuriais vampyrais ji turi daugiau šansų išgyventi.

Tokia tad ir istorija. Leila įsivelia į Vlado Drakulos politines galios intrigas, vampyrų karą. Skaitant nenumiriau, tad manau knyga nėra tokia ir bloga. Ką jau ten, aš ir kitas paskaitysiu, nors gera šios pavadinti irgi negaliu. Duosiu 6/10, ypač už kelis labai gerus juokus, ir pažiūrėsiu, kaip ten toliau. Vampyrai pavaizduoti gan įdomiai, iš Drakulos irgi didelės bėdos nepadarė, ir netgi, atrodo, bent kažkiek pasidomėjo juo, prieš rašant.

Patrick Sheane Duncan - Dracula Vs. Hitler

Oi, nuostabi diena! Labai mėgstu istorijas apie Drakulą, ir visada noriu daugiau gerų. Patrick Sheane Duncan knygos "Dracula vs. Hitler" (Drakula prieš Hitlerį, ISBN 1942645082; 441p.; Goodreads) nepastebėti neįmanoma. Tad pamačiau, pagriebiau, perskaičiau! Manau ji patiktų visiems Van Helsingo filmo, Hellsing mangos (ar anime/ova), ir kitų veiksmo filmų su Drakula mylėtojams.

Monstrai žmonių formoje, naciai, sistemingai okupuoja Europą. Tos pačios taktikos, tie patys alternatyvūs faktai apie rasės grynumo svarbą. Jų brutalumui nėra lygių, ir nepanašu, kad partizanai, vedami ne ko kito, kaip Abrahamo Van Helsingo, ir jo dukros - Liusilės, pavadintos tragiškos herojės vardu, sugebės atsilaikyti. Tad Van Helsingui belieka apsispręsti...

Kažkada, jis, ir keli drąsūs vyriškiai, sumedžiojo ir įveikė Drakulą. Padaro nužudyti jiems nepavyko, bet tai žino toli gražu ne visi. Ir nors Helsingo mintys dažnai sukosi apie tą sarkofagą su nemirtinguoju, jis mąstė apie eksperimentus, tyrimus. Dievaži, nesitikėjo stovėsiąs virš princo, ketindamas jį prikelti, su viltimi, kad Vladas Smeigikas panorės dar kartą ginti savo šalį nuo įsibrovėlių, ir tuo pačiu padės jiems sunaikinti Reichą.

Knyga tikrai labai nebloga, juokai - vietoje ir laiku, daug veiksmo, ir neužsistovinti istorija. Drakula parašytas gerai, o kiti herojai - mažų mažiausia - logiški. Galiu ramiai duot 10/10, ir viliuosi įsitaisyti ir fizinę kopiją, mat šią tikrai verta turėti.

Neil Gaiman - Anansio Vaikai [2]

Patiko man Amerikos Dievai, tad, kai radau šitą, su prierašu, jog tai, kaip ir antra dalis, pasiėmiau paskaityti. Deja, Neil Gaiman "Anansio Vaikai" (Anansi Boys; ISBN 0060515198; 384p.; Goodreads) neturėjo tokios šarmo, o ir nėra tai tęsinys, tiesiog knyga vykstanti ten pat.

Numirė Storojo Čarlio tėvas. Ir nors jis per daug dėl to neširdgėlauja, ta mirtis vis griauna jo gyvenimą. Tai, žiūrėk, paaiškėja, kad jo tėvas buvo Voras - Dievas. Tai, kad jis turi brolį. Tai, kad tas brolis - daug šaunesnis už jį patį... Ir, atrodo, labiau patinka ne tik jo darbdaviui, bet ir jo sužadėtinei. Jis - šiek tiek daugiau, nei brolis. Ir, šiek tiek mažiau, nei brolis.

Storasis Čarlis, norėdamas pataisyti savo gyvenimą, bando iš jo išplėšti tą dalį, kuri visa tai ir sukėlė, ir nesustoja kėlusi. Brolį. Tam jam belieka leistis gilyn į šitą balto triušio skylę, ieškant kitų dieviškų būtybių ir rizikuoti sudarant labai, labai kvailą sutartį, su labai, labai pagiežinga būtybe... Atsargiai, su tais norais. Ar jų formulavimu.

Knyga nebloga, bet neypatinga. Lengvai skaitosi, tad galima pasiimti lengvam pasibuvimui, tam nė nebūtina skaityti Amerikos Dievų - knygos tikrai nesusijusios istorija, ir viena kitai nei kenkia, nei prideda. Duodu 7/10.

Neil Gaiman - Norse Mythology

Žinot, Neil Gaiman man tikrai ima patikti. Prasidėjo nuo Amerikos Dievų, nes prieš tai skaitytos, net jei geros, tai rimto įspūdžio apie autorių nepaliko. Dabar gi, po "Norse Mythology" (Šiaurės Mitologija; ASIN B01HQA6EOC; 304p.; Goodreads) jau galvoju ką dar jo paskaičius, nes va čia tai buvo. Juokiausi iki ašarų.

Knygoje Gaiman pasakoja Šiaurietiškus mitus, apie Vikingų dievus: Odiną, Lokį, Torą, ir t.t. Pasakoja gera forma, iš jų pusės, savu stiliumi. Visi jie, ypač tie jaunesni dievai, linkę įsivelt į įvairiausias bėdas, krėsti pokštus, o kitą syk net savo kailį išsukinėja taip, kad aš balsu juokiausi. Lokis su savo patarimais prisidirba daugiausia. Čia žiūrėk gražuolei deivei nuskuto galvą. Kodėl? Na, nes juokinga. Toras pažada sulaužyti jam visus kaulus, jei nepadės jai atgauti plaukų. Pirmus kelis kartus turbūt labai skaudės, mat jis niekad nėra laužęs visų kaulų kūne, bet Toras neabejoja, su laiku - įgus ir šį reikalą bus galima atlikti per 15 minučių! Bet plaukai juk ne taip veikia, ar ne? Tad Lokis, pagalandęs savo auksinį liežuvį, išskuba pas nykštukus. Jei kas ir mokės sukurti auksinius plaukus, tai tik jie. Ir tai tik vienas pavyzdys...

Knyga net ir užbaigta labai gražiai, papasakoja apie Ragnaroką, ir kas bus po to, sukuriant gražų ciklą. Labai patiko, duodu 10-10, mat čia nėra ko smulkintis, ir labai rekomenduoju visiems, kas ieško gero, linksmo pasiskaitymo. Pažadu, kad ne visi juokai susiję su Lokio skriaudimu. Buvo ir Toras suknelėje, ir pasakojimas apie poezijos vyną, ir kodėl kai kurie poetai - tokie nevykę, ir dar daug visko.

Victoria Schwab - Vicious [1]

Na dabar jau tikrai galiu sakyti, kad Victoria Schwab yra mano mylimiausia autorė. Prarijau jos "Vicious" (Villains 1; ISBN 0765335344; 364p.; Goodreads) dar vienu prisėdimu. Nes, na, rimtai, kiek ten visko! Ir dar tokia pabaiga, och.

Viktoras ir Elis iš pirmo žvilgsnio labai panašūs. Abu protingesni, nei vidutinis studentas. Abu ambicingi. Abu linkę imtis kažko vien tam, kad pažiūrėtų, kur tai juos nuves. Tad, kai profesorius liepė susirasti temą darbui, jie griebėsi tokios, kuri pirmiausia išspaustų aplinkinių reakciją: galios įgaunamos dėl pomirtinės patirties (taip verčia near-death, nežinau kaip near virto post...). Ir, kad jau teorinė šio darbo dalis ėjosi taip puikiai, jie nusprendė, jog metas išbandyti tai praktikoje. Čia panašumai tarp vaikinų ir baigiasi. Nes mirštant, tai kas stengiasi grįžti atgal į kūną atspindi visą asmens esmę, tą paskutinį, nieko netemdomą norą, troškimą. Ir vienas iš jų turi labai iškreiptą savęs suvokimą...

Žodžiu, taip. Istorija apie blogiukus, kurie turi pareigos jausmą. Ir hipokritiškus geriečius, kurie bijo būti pamiršti. Idėja tokia: du bene identiški objektai siekia ekstraordinarių sugebėjimų nusižudydami, bet nemirdami. Vietoje placebo ir vaistų vienam iš jų duodamas perdėtas susireikšminimas, religija, teisumo jausmas: man šias galias davė Dievas! Kitas paliekamas toks koks yra, suvokiantis, kad tai kas įvyko yra pasekmė to, ką darė. Jiems abiems primenama, jog dabar jie superherojai! Vienas iš jų tuo patikės. Kitas tiesiog tokiu taps.

Knyga labai įdomi. Sunku atpasakoti, nes nieko panašaus netekę versti, tad net nesuprantu, kaip near-death gali būti pomirtinė patirtis. Kur čia įeina "po"? Labai įdomios galios, skirtingos, nes kiekvienas, priklausomai nuo to, kaip, kokiose sąlygose mirė - norėjo kažko kito. Duodu 10-10, nes čia nėra ko smulkintis. Jei skaitot angliškai - rekomenduoju.

Sarah J. Maas - A Court of Wings and Ruin [3]

Ankščiau sakydavau, kad nemėgstu serijų. Dabar gi serijos man labai patinka. Nes kam gi gali nepatikti tas keistas jausmas baigus seriją, kai nežinai, ką daryti toliau. Visi gyvena sau, lyg jūs nebūtumėt išgyvenę kažkokio ten burtininkų, ar šiuo atveju, laumių karo. Taip, jau turbūt supratot, baigiau Sarah J. Maas paskutinę Užkerėto Dvaro knygą "A Court of Wings and Ruin" (ISBN 1408857901; 699p.; Goodreads). Nors ir ne tokios geros, kaip tarkim Shades of Magic, bet tikrai iš geresnių.

Siena tarp žmonių ir laumių (fae / immortals) pasaulio niekada nebuvo laikyta amžinu sprendimu. Tie, kas nutarė ją sukurti, manė jog su laiku, aprimus nesantaikai tarp dviejų rasių, bus galima rasti bendrą kalbą, ir gyventi kartu, be jokių sienų. Tačiau žmonių gyvenimai trumpi, o mitai apie laumes karta iš kartos tik baisėjo. Tuo tarpu ir patys nemirtingieji, gyvendami kur kas ilgiau, ne visi mano, jog yra ko sugyventi su savo buvusių vergų palikuoniais. Karas nebeišvengiamas. Belieka tik jam pasiruošti.

Katilo galia kažkada sukūrė visą jų pasaulį, tad, kaip atsilaikyti prieš ginklą, iš kurio gimei? Feirė ir Rhysand bando sukelti ant kojų galimus sąjungininkus, ir rasti būtybių, kurios bent kažkiek atsvertų negailestingai perlenktas svarstykles. Feirė, kaip žmonių moteris virtusi laume pasiryžusi bet kam, kad apsaugotų žmoniją. Net jei tai reikš Mirties Dievų išleidimą iš jų kalėjimų. Net jei tai reikš dar daugiau sandorių su laumėmis ir būtybėmis net baisesnėmis už jas.

Pradėkim nuo to, kad išsiaiškinau mūsų vertimo niuansus. Fayra, kas net garsinėje knygoje buvo "Feira" pas mus - Feirė. Fae, kas gal ir nėra fėja, tapo laume ir tai visai įdomu, bet... Tikrai norėčiau, kad mums išverstų ir kitas, manau tada tikrai jas visas nusipirkčiau (po vieną pirkti rizikinga, mūsų tokios leidyklos, kad gali mesti bet kada, ir skaitytojas liks kaltas, o turėti nebaigtą seriją, na ne, nenoriu), bet let's face it, mum taip verčia knygas, kad skaitytojas lieka kaltas, jog negaunam antros ar kitos. Juoba, kad dabar, kas skaitėte pirmą, turbūt galvojat, tai kur Tamlinas dingo, ir kodėl aš vis miniu Rhysand? O gi todėl, kad Tamlinas yra totalus šūdžius... Bet grįžkime prie knygos. Vidinių monologų apie "kaip ir kodėl jaučiuosi" beveik neliko. Veiksmas atrodo lėtas, o tada ant galvos kam nors numetama plyta, arba na, armija. Daug visokių posūkių ir vingių, kai kurie net man buvo tikrai labai netikėti. Duodu 10/10, nes dabar tai jau tikrai užsidirbo.

Kristin Cashore - Graceling [1]

Kažkada, jau tikrai senokai, sekiau YouTube vloggerę Katers17 (dabar KateInRealLife). Visada mėgau skaitančius žmones, ir dar labiau mėgau tą knygų sukeliamą chaosą. Jei neklystu, tai Kristin Cashore "Graceling" (Graceling Realm 1; ISBN 015206396X; 471p.; Goodreads) ji skaitė prieš Bado Žaidynes, ir tai buvo viena iš pirmųjų knygų, kurias prisidėjau į "perskaityti" (to-read) sąrašą Goodread'uose. Ir dabar, po milijono metų, pagaliau griebiau ir perskaičiau. Ką ten, netgi fizinę kopiją turiu...

Graced, kas spėju verstųsi, kaip "apdovanotieji", nėra labai mėgiami, ar mylimi. Dvi skirtingų spalvų akys reiškia, kad net jei tavo dovana tėra nuostabūs pyragai - tave stengsis nukišti ten, kur būsi nematomas, ir niekam dėl tavo akių plaukai nesišiauš. Žinoma, yra ir tokių, kurių dovanos rimtos, klastingos, ar net žiaurios. Katsa, moraliniu pavadėliu laikoma paties karaliaus, buvo apdovanota žudymu. Jo įsakymu ji kankina, luošina, ir pribaiginėja tuos, kurie kuo nors neįtiko karaliui. Net jei jie kaltę išpirko, jo ego lems įsakymą, ir jai beliks paklusti, nes ji - tik įrankis, ir turėtų jaustis pagerbta, jog dirba pačiai savo karalystės galvai. Tad net labiausiai nekęsdama savęs dėl to, ką turi daryti, ji nusijuokia į princo Po veidą, kai šis paklausia: o jeigu tiesiog, na, nepaklustum? Jam prireiktų armijos, kad ją sutramdytų, tad iš tiesų, ko ji bijo?

Tuo tarpu, kitoje karalystėje vyksta keisti dalykai. Legendomis apipintas karalius, mylimas našlaitis be vienos akies, kuriam karališkoji šeima, neturėjusi savų vaikų, paliko karalystę, pagarsėjęs savo gerumu ir meile visiems nuskriaustiems, pakliūva į Po akiratį. To karaliaus valdose vyksta be galo keisti dalykai, pradedant begaliniais kiekiais sužalotų gyvūnų, ir nuo nepaaiškinamų ligų mirštančių vaikų, ir baigiant keistu jo subjektų elgesiu, jų nesuvokiamu noru jį ginti ir užtarti...

Knyga turi labai įdomų konceptą. Apdovanotieji turi skirtingų spalvų akis, o ir jų dovanos tokios įvairios, kad būtų buvę galima dar daug prikurti. Bet pati istorija pasirodė, na, tokia šiek tiek prėskoka. Kažko trūko, kažkur praslydo paviršiumi, į kažką - niekas nereagavo. Veikėjai įdomūs, mintis irgi, tai mielai paskaitysiu daugiau, bet kol kas duodu tik 7/10, daugiau nėra už ką. Tik dar kartą pabrėšiu, kad idėja gera, ir verta laiko.

Sarah J. Maas - A Court of Mist and Fury [Užkerėtas Dvaras 2]

Kaip knyga gali tiek erzinti, ir tiek labai patikti? "A Court of Mist and Fury", antroji knyga Sarah J. Maas serijoje "Užkerėtas Dvaras" (ASIN B015FELXQ0; 626p.; Goodreads) žudė ilgais vidiniais monologais apie jausmų chaosą: kaip jaučiuosi, kodėl jaučiuosi, ar gerai, kad jaučiuosi... Bet knygoje esama labai geros žinutės, neblogos minties, ir tokių tikrai neprastų veikėjų.

Amaranta sunaikinta, tačiau jos pakalikai ir bendrai - vis dar laisvėje. Planai nugriauti sieną, skiriančią žmones nuo nemirtingųjų - toliau verda, tik kitose rankose. Tuo tarpu Fayra pamažu eina iš proto: jai neleidžiama treniruotis, nes žmonės, matydami savo valdovę besimokančią naudotis durklais ar magija, supras, kad artėja karas, ir kils panika. Ją išleidžia tik su palyda, ir galiausiai visiškai uždaro namuose, be jokio užsiėmimo, tik prisiminimais apie vienutę Po Kalnu, kur ją laikė Amaranta.

Sakoma, kad norėti reikia atsargiai. Fayra, trokšdama ištrūkti, kol neužduso Tamlin sukurtame paauksuotame narve, netyčia pasiunčia žinią Nakties Dvaro valdovui, galingiausiam ir klastingiausiam padarui nemirtingųjų žemėse. Rhysand, turėdamas netgi pretekstą, kovoje su Amaranta jų sudarytą kontraktą, anot kurio Fayra jam skolinga savaitę savo gyvenimo kas mėnesį, kurią turi praleisti jo dvare, pagrobia Fayrą. Ir, ne visai prieš jos valią. Apie Nakties Dvarą sklando daug gandų. Anot kai kurių, Amarantos dvaras Po Kalnu tebuvo ano kopija. Pilna žiaurumų, kankinimų, apgavysčių, ir kėslų. Fayrai belieka susiimti ir nusiteikti blogiausiam, kai... Rhysand pateikia jai alfabetą, kad ji pagaliau išmoktų skaityti.

Žodžiu, dabar grubiai ir trumpai, nes ten ko pripaisčiau, nenoriu antrą kart skaityt, net tam, kad pataisyčiau baisiausias klaidas. Knyga tikrai pilna vėžį varančių meilių seilių, neneigsiu. Bet. Dar jokioje tokio tipo knygoje nemačiau taip sėkmingai pateiktos minties, kad net jei myli ten tą savo Žavųjį Princą, tai vis vien jo užpakalį reik spirt velniop su viskuo, jei tavo gyvenimas ima panašėti į paukštelio narve. Nėra reikalo taikstytis su moraliniu teroru, vien dėl to, kad tas žmogus gal viduj geras, ir nenorėjo tavęs skriausti. Herojė, kaip reta, mąsto už save, ir už save kovoja. Už būtent tai knygai ir duosiu 8/10, mat pati istorija, gal nėra pati geriausia, bet tikrai nebloga, tačiau žinutė joje - na, linkiu, kad visi skaitantys ją priimtų.