knygos apžvalga | John Scalzi "Old Man's War" | 1

Autoriai: John Scalzi
Pavadinimas: Old Man's War
Serija: Old Man's War 1
Žanras: Mokslinė Fantastika; Militaristinė Fantastika
Psl.: 332
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Kažkaip sunkiai man šiom dienom skaitosi. Labai jau motyvacijos viskam trūksta, užsibaigė jos resursai per metus laiko karantino. Bet, nors ir lėtai, suskaičiau John Scalzi knygą "Old Man's War", pirmą serijoje.

Apie Knygą: Žmonės lėtai, bet užtikrintai, bando suleisti šaknis visatoje. Vieni vyksta kolonizuoti, kiti - ginti kolonijas. Tik štai kabliukas - tapti kariu gali tik sulaukęs 75-ių. Ir tada užsirašyti į tą naują armiją nieko nežinodamas apie gyvenimą ten, bei kaip kovojamas karas su tokiais senais kariais.

Mano Nuomonė: Knyga labai gerai ir lengvai skaitosi. Pradžioj lėtesnė, bet įsivažiuoja ir tada taip nei per daug, nei per mažai viso to veiksmo. Geras humoras, neerzinantis pamąstymas, vidutiniška meilės istorija ir labai neblogas naujas požiūrio kampas, kaip gi galėtumėme imtis kelionių visatoje, jos kolonizavimo.

Gera knyga. Labai tiks jei nemėgstat per daug veiksmo, bet vis tiek jo norisi. Stiprūs 4/5.

knygos apžvalga | Richard K. Morgan "Woken Furies" | Altered Carbon 3

Autoriai: Richard K. Morgan
Pavadinimas: Woken Furies
Serija: Takeshi Kovacs 3
Žanras: Kiberpankas; Mokslinė Fantastika
Psl.: 464
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Ilgos knygos retai išlaiko įtampą nuo pradžios iki galo. Daug dažniau jose tiesiog pilna šalutinių istorijų, kurios menkai, jei iš viso, prisideda prie pagrindinės istorijos gijos. Arba jos tiesiog pilnos ilgų kelionių be jokių konkrečių įvykių, tikslo, veiksmų prasmės. Pastarasis variantas dažniausiai maskuojamas, kaip pasaulio ar asmenybės statymas, kūrimas. Bet iš tiesų, dažniausiai, net jei ne visada, tai tėra tuščių žodžių kratinys, kurį išėmus - knygos istorija ne tik kad nesuprastėtų, bet greičiausiai ir pagerėtų. Lygiai, kaip ir visas šitas tekstas, kurį ką tik kantriai perskaitėte. Taigi. Baigiau Altered Carbon, tą Takeshi Kovacs trilogiją, su Richard K. Morgan knyga "Woken Furies". Ir ji buvo lygiomis dalimis gera ir bloga.

Apie Knygą: Harlano pasaulis, namai. Nenuspėjamų vandenynų kraštas su mirtinu dangumi, užpildytu orbitalėmis, Marsiečių čia paliktu reliktu, kuris ugnimi iš dangaus, vadinama Angelų Ugnimi, sunaikiną bet kokią per aukštai į atmosferą pakilusią techniką, bent kiek pranašesnę už sraigtasparnį. Ir jei šių pavojų jums neužtenka, tai tuos žemės lopinėlius, kurie čia visgi yra, valdo Pirmosios Šeimos, Jakudzos, korporacijos, senos, iškrypusios religijos, pasiruošusios jums priminti, kokie esate nusidėjėliai ir taip toliau. Ir čia Takeshis pradeda savo paskutinę kovą ir kelionę, su senais draugais, priešais, draugais kurie iš tiesų yra priešai ir priešais, kurie slapčiomis nori padėti...

Mano Nuomonė: Priklausomai nuo jūsų asmeninės perspektyvos ir gal būt nuotaikos, ši kiberpanko su noir vaibu knyga jums bus arba pati geriausia iš visų - pilna veiksmo, vingių, sekso, ryškių spalvų, nenuspėjamumo; arba pati blogiausia - pilna bereikalingų detalių, bereikalingo veiksmo, įvykių kurie nieko neprideda pačiai istorijai, pranašumo jausmo, bene Dievo komplekso ir axe dezodoranto skonio pseudo-filosofijos iš ne savo kūnuose gyvenančių senių, kurie matė jau per daug.

Džiaugiuosi, kad perskaičiau šią trilogiją. Bendrai imant, ji yra verta dėmesio, tad duodu 3/5 šiai ir kokius 4/5 visai serijai.

[IG]

knygos apžvalga | Gordon Dahlquist "Sapnų Valgytojų Stiklo Knygos" | The Glass Books 1

Autoriai: Gordon Dahlquist
Pavadinimas: Sapnų Valgytojų Stiklo Knygos
Serija: The Glass Books 1
Žanras: Stimpankas; Misterija
Psl.: 760
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Jetus. Šiaip ne taip pabaigiau Gordon Dahlquist knygą "Sapnų Valgytojų Stiklo Knygos", tą pirmą ir paskutinę (man) serijoje. Tai tokia savitai nebloga steampunk žanro mystery, bet pusę knygos apmąstymų būtų galima išmest. Laikyt tikrai palengvėtų.

Apie Knygą: Slaptas kabalas atlieka nežemiškus ritualus. Jie vagia protus, žinias, patirtis ir kondensuoja visa tai į savo mėlyno stiklo knygas. Šis procesas pavergia žmones, juos pakeičia, arba tiesiog pribaigia. Tik nežinia, kas blogiau. Panelė Templ tikrai nesitikėjo viso to rasti, kai išsekė savo buvusį sužadėtinį, tenorėdama sužinoti, ar buvo kokių kitų priežasčių, dėl kurių jis nutraukė jų sužadėtuvės. Kaip ir nesitikėjo tapti sąjungininke užsieniečiui gydytojui Svensonui, ar itin aštrios reputacijos žudikui pravarde Kardinolas Čengas. Dėl vienų ar kitų priežasčių jie visi pasirengę šį kabalą suardyti.

Mano Nuomonė: Fantastikoje logikos per daug niekada nereikia. Jos turi būti tik tiek, kad viskas veiktų. Čia gi, panelė Templ galai žino dėl ko aną pagalvojo, šitą padarė, tą nusprendė, ir kokio galo mums apie tai pasakojama. Daug tokių labai keistų ir nesuprantamų išsišokimų. Tuo tarpu žudikas nešioja ilgą raudoną paltą, tiek ir matomą iš už kilometro, tiek ir atpažįstamą. Matomai jam patinka aukas vytis, kai jie pamatę tą raudoną kostiumą deda į kojas. O gydytojas Svensonas tai bene ištvermingiausias rūkalius iš visų. Šiaip, nieko nesakau, įdomu. Bet ne tiek, kad būtų galima nekreipti dėmesio į niekuo nepaaiškinamus niuansus ir vangius veiksmų priežasties apibrėžimus.

Per daug iš tuščio į kiaurą. Per ištisą skyrių skaitant tik herojaus mintis atrodo turėtum imti suprasti jo veiksmų logiką, bet kur tau. Duodu silpną 3/5.

siaubo | Lee Murray "Into The Mist" | Taine McKenna Adventures1

Autorius: Lee Murray
Pavadinimas: Into The Mist
Serija: Taine McKenna Adventures 1
Žanras: Siaubo Literatūra, Mokslinė Fantastika
Psl.: 322
Įvertinimas: 2/5 | Goodreads

Ant tiek neįdomi ir prasta knyga, kad nežinau nė kaip ar kodėl aš ją pabaigiau...

Apie Knygą: Ekspedicija, lydima kariuomenės, atvyksta tyrinėti gilaus ir tamsaus miško, kuris dėl drėgmės dažniausia skendi migloje. Vieta - prastai pagarsėjusi. Čia dedasi keisti dalykai, dingsta žmonės. Todėl ir buvo reikalingas kariuomenės pastiprinimas. Mat šiame miške, galimai, esama aukso klodų, kurie pateptų ne vieną kišenę, o ir ne vieną vardą padarytų žinomą. Tačiau tai, kas tame miške tūno, negali būti įveikta paprasčiausių kulkų. Tai senas ir piktas padaras, plėšrūnas, gerai pažįstantis šias vietas...

Mano Nuomonė: Negana, kad pati istorija - neįdomi, pilna klišių, tokių standartiškų, šimtus kartų matytų herojų, tai dar ir logikos niekur nėra. Suprantu, jog gali būt garbėtroška ir gobšuolis, bet manau, kai jau du prieš tavo akis išmėsinėjo, tu turbūt nesispyriotum, kad ei, ne, aš čia dar nebaigiau darbo. Herojai - lėkšti, trūko gyvumo. Visi elgėsi, kaip pagal scenarijų, nuspėjamai, vien tam, kad pateisintų savo vardą. Tai jei blogiukas, elgės, kaip visiškas idiotas, vien tam, kad visus sugaišintų, nors tam nebuvo jokios priežasties ar naudos. Plius, čia pirma knyga serijoje, o atrodė, jog kokią vieną praleidau.

Negaliu duoti daugiau nei 2/5, knyga tikrai labai, labai prasta.

mokslinė fantastika | Kim Stanley Robinson "Red Moon"

Autorius: Kim Stanley Robinson
Pavadinimas: Red Moon
Serija: -
Žanras: Mokslinė Fantastika, Grožinė Literatūra
Psl.: 446
Įvertinimas: 3/5 | Goodreads

Kartais galima padaryti labai didelių klaidų renkantis knygą. Ir, kartais, nėra laiko jos mesti. Yra žmonių, kurie tausoja laiką mesdami nemylimas knygas. Aš gi manau, jog gyvenimas per trumpas, kad mestum knygą.

Apie Knygą: Vieną minutę tu gali būti niekas. Tik darbuotojas, gal būt atvykęs svetur darbo reikalais. Kaip Fredas. Jis Mėnulyje pirmą kartą. Čia jo darbas bus įtaisyti kažkokią ten bendravimo sistemą. Ir štai, jam paspaudus kažkieno svarbaus ranką, muša kita minutė, kai jie abu krinta ant grindų. Jis - pasiligoja, o tas kitas - miršta. Nuo šios minutės Fredas - bėglys, kaltinamas žmogžudyste. Laimė, bėga jis ne vienas. Jam į porą tuoj pat pristatoma Chan Qi, Kinijos Revoliucijos simbolis, bene princesė. Mėnulyje vaikų lauktis - nevalia, mat niekas nežino, kaip tai gali pakeisti ar pakenkti kūdikiui. Bet štai ji, paskutinėse slėptinose dienose, su baisia skuba sprukti, mat nežinia, kas nutiks, jei kas nors sužinos apie jos nėštumą. Fredui situacija atrodo mažų mažiausiai košmariška. Jis nebegali susisiekti su šeima, pasakyti jiems, jog nieko blogo nepadarė ir yra gyvas. Jis privalo amžinai slėptis, tūnoti uždarame kambarėlyje, su bene nepažįstama, besilaukiančia moterimi, kuri kursto perversmą, revoliuciją. Ir, prireikus, turi per minutę šokti ir vėl skristi ar tai į Mėnulį ar iš jo.

Mano Nuomonė: Knyga labai politiškai sunki. Dvi super-valstybės, Kinija ir Amerika, kolonizavusios mėnulį, dabar gi bando išsaugoti savo galvas, mat žmonės, bilijonai, pradėjo imti valdžią ir įstatymus į savo rankas. Jiems nusibodo priespauda, jie nori pokyčių. Dėl žmonių, žmonėms. Ar teko girdėti posakį "balsuoji kas kart pirkdamas"? Tarkime, Vokietijoje, kiek žinau, būtų sunku jei ne neįmanoma, rasti prausiklių su plastikinėmis granulėmis. Mat žmonės "nubalsavo" prieš tokią skriaudą gamtai. Šioje knygoje vyksta kažkas tokio, tik didesniu masteliu, imant tiek kripto-valiutą, tiek protestus.

Didžiausia knygos bėda yra ta, kad pusę jos galima išmesti ir nieko neprarasti. Ištisą skyrių praleistum ir turbūt puikiai susigaudytum, kas vyksta, mat skyriuje neįvyko absoliučiai nieko. Ta porelė tiesiog sėdėjo užsislėpusi, vienas gamino, kitas valgė ir mąstė. Bet. Knyga labai nebloga, jei tokio masto revoliucijos jums įdomios. Herojai irgi labai įdomiai parašyti ir tiesiog prieš akis evoliucionavo, išlindo iš savo kiautų ir gavo išmokti gyventi kitaip.

Duodu knygai 3/5, daugiau negaliu, nes tikrai daug tuščios erdvės. Ir rekomenduoti negaliu, mat tiesiog nežinau, kam patiktų tokia veiksmo stokojanti knyga su labai daug Konfucijaus, bei eilėraštukų, kuriais kai kurie herojai analizavo savo situacijas ir jausmus.

įvairovė | M.K. England "The Disasters"

Autorius: M.K. England
Pavadinimas: The Disasters
Serija: -
Žanras: Mokslinė Fantastika, LGBT Literatūra
Psl.: 253
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Nemeluosiu, pasiėmiau, nes viršelis man visapusiškai imponuoja. Laimei, ir pati knyga buvo labai neprasta, pilna retokai matomų veikėjų.

Apie Knygą: Jie visi puikiai išmanė sritį, į kurią taikėsi apmokymų stotyje. Bet juos visus dėl vienos ar kitos priežasties - nurašė. Tad štai jie, atmesti nepritapeliai, kraunas daiktus skristi namo, kai nuskamba pavojaus signalas, kurį kažkas taip pat staigiai nutildo. Trumpų minučių bėgyje, su iš stoties spėriai ištekančiu deguonimi, jie privalo nuspręsti savo ir, kaip vėliau paaiškėja, visos žmonijos, jos kolonijų, likimus.

Teroristų grupuotė pasivadinusi Žemė Pirmiau Visko, naikina žmonių kolonijas kitose planetose. Filosofija paprasta: pirmiausia susitvarkykime Žemėje, ji - šventa, o tada jau žiūrėsim. Stotis iš kurios paspruko vienintelis laivas tebuvo pirmas žingsnis.

Mano Nuomonė: Knygos istorija labai vidutiniška ir jau tikrai girdėta, įvairiose formose. Bet. Kaip jau dažnai man šiemet nutinka, viską labai pataisė herojai. Turim praktikuojančią musulmonę hakerę, su hidžabu visada atitinkančiu situaciją. Translytę merginą. Juodaodį gėjų. Biseksualų kapitoną. Ir taip toliau. Tokios įvairios šutvės aš dar nei syk nemačiau. Buvo labai smagu apie juos visus skaityti. Knyga parašyta labai paprastai, t.y. tų konkrečių jaunuolių kalba, nevyniojant žodžio į vatą, neieškant didingų frazių. Ir veiksmas rutuliojasi greitai, tad vos perskaitai kokį atrodytų per ilgą asmeninį epizodą, o čia jau žiūrėk, granatos skraido, kulkos zvimbia. Lengvai susiskaitė ir tikrai skaityčiau toliau, jei čia būtų serija.

Taip tad, herojai vėl atpirko visą knygą. Duodu stiprius 4/5, nes ne geriausia ką kada skaičiau ir iki tikrai geros jai dar toli. Bet lengva, paprasta, greit skaitosi ir nėra nuobodi, tad jei norit savaip paremti įvairovę literatūroje, manau neburnosit ant manęs, jei pasiimsit.

Aliette de Bodard "The Tea Master and the Detective" | The Universe of Xuja

Autorius: Aliette de Bodard
Pavadinimas: The Tea Master and the Detective
Serija: The Universe of Xuja
Žanras: Mokslinė Fantastika, Detektyvas
Psl.: 96
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Kartais knygos pavadinimas taip sudomina, jog pasiimu paskaityt, net jei nežinau, ar noriu. "The Tea Master and the Detective" nežinojau ar imt net po anotacijos, bet vis akis badė tas toks užvadinimas, mokslinė fantastika, detektyvas, arbata.

Apie Knygą: Šešėlio Vaikas (The Shadow's Child) yra kosminis laivas vadinamas mindship. Ji - kažkokia būtybė, kažkada, kaip supratau, buvusi iš kaulų ir kraujo, kaip ir mes, užauginta, tada su ceremonijomis įdėta į tam specialiai sukurtą laivą, kur jos nervų sistema amžiams susijungė su laivu. Šie laivai, brangūs ir gerbtini, gabeno žmones per Giliąją Erdvę, Antirealybę (deep space, unreality) ar tai karo tikslais, ar tiesiog kelionių. Bet Šešėlio Vaikas per Sukilimą papuolė į spąstus. Visa jos įgula buvo išžudyta. Pati merdėdama ji laukė, negalėdama nieko padaryti, o jos koridoriais, be dirbtinio traukos lauko, sklandė lavonai.

Dabar gi Šešėlio Vaikas, po tokios moralios ir fizinės traumos, nenori nė pagalvoti apie Giliąją Erdvę. Tad hologramos formoje nuomojasi spintos dydžio kambariuką, kuriame verda tam tikrą narkotinę arbatą. Pas ją daugiausia ateina keliaujantys į Giliąsias Erdves. Daug kas nori pramiegoti Antirealybę, kuri plėšo protą ir net tvirčiausius žmones palieka embriono pozicijoje, verkiančius lovoje, iki viskas pasibaigia. Bet Long Chau, moteris dekoratyviniu vardu, prisistačiusi detektyve, prašo ko kito. Ji nori galėti mąstyti ir likti aktyvi Giliojoje Erdvėje. Ir ji gerai sumokės, jei Šešėlio Vaikas jai padarys tinkamos arbatos, bei pakels ją ten. Nes, matot, ji rašo mokslinį darbą apie lavonų dekompoziciją Gilioje Erdvėje. Bet lavono jai reikia ne bet kokio.

Mano Nuomonė: Per mažiau nei šimtą lapų man vos smegenys nesusilydė, kokia fantastiškai nereali knyga čia buvo. Kiek daug neregėtų, nematytų, nesuvokiamų dalykų joje sukurta. Ar galite įsivaizduoti save bendraujant su laivo holograma? Vaikštant visur su ja. Taip tiesiog šalia jūsų koks dvimetrinis į ilgį holograminis kosminis laivas... Ir tas laivas gyvas, nes jo širdim ir protu tapo asmuo. Gal ne žmogus, bet asmuo tai tikrai. Ji JAUČIA žingsnius savo koridoriuose. Smūgiai laivui ją skaudina. Ji leidžia pinigus ant laivo puošmenų, nes tai jos kūnas. Kaip keista ir kaip nuostabu.

Pats detektyvas parašytas labai, labai Šerlokiškai. Long Chau dėl savo intelekto atrodo arogantiška. Ji negali nevartoti narkotikų, o ar tai pasirinkimas, ar tikras poreikis - nežinia. Ji slepia praeitį, o kai šiek tiek apie ją sužinome... Irgi Šerlokiška. 

Labai unikali ir įdomi knyga. Norėčiau ir kitas paskaityti, nors jos nėra susijusios, tiesiog toj pačioj visatoj vykstančios istorijos. Šiai duodu 5/5, nes damn. Ech, Eridanas mums būtų ją išvertęs.

V.E. Schwab "Vengeful" | Villains 2

Autorius: V.E. Schwab
Pavadinimas: Vengeful
Serija: Villains 2
Žanras: Mokslinė Fantastika, Fantastika
Psl.: 480
Įvertinimas: 5/5 | Goodreads

Seku autorę Victoria Schwab twittery, tai mačiau ir šios knygos gimimą, beprotiškai sunkų, pilną ašarų ir viskio. Autorė tikrai nuostabi, tad negalėjau nepaskaityti "Vengeful", ypač kai ir pirmoji, "Vicious" buvo labai įdomi. Ir prasidėjo taip lyg būtent man rašyta: mobsterio žmona.

Apie Knygą: Marcella visada buvo ambicinga moteris. Bet dėl jos grožio, žmonės visada linko ją nuvertinti. Tarkime, jai ištekėjus už mobsterio, visi manė, jog ji su juo - nepaisant jo darbo. Tuo tarpu būtent ji pastūmėjo jį imtis šios veiklos. Visi tik juokėsi ir vartė akis, kai ji siūlė idėjas ar grasino. Ir štai, net dabar, kai už jos teberūksta kambarys kuriame ji kelis vyriškius pavertė saujomis pelenų, prieš ją sėdintis mobsteris tik varto akis... Matot, Marcella mirė gaisre, kurį sukėlė jos vyras, kai ji sužinojo, jog jis buvo jai neištikimas. Jos pyktis grąžino ją atgal kaip EO, žmogų su antgamtinėmis galiomis. Jos paskutinės mintys, noras, jausmai buvo sunaikinti, naikinti. Tad dabar ji būtent tai ir daro: tereikia paliesti objektą ir jis tuoj pat ims senti, pūti, tirpti. Ir ji nebeketina vėl būti nuvertinta. Ji nebebus tik mobsterio žmona. Ne, ji perims šį versliuką ir dar daugiau, jei tik panorės.

Žinoma, būtent dėl tokio švaistymosi galiomis, ją pastebėjo EO medžiotojai ir į pagalbą pasitelkė ne ką kitą, kaip Eli Ever. Eli, kaip ir Victor Vale, gyvena asmeniniame pragare. Su juo eksperimentuoja, jį pjausto. Naudojasi jo sugebėjimais rasti EO'us. O jam belieka viltis, laukti, padėti, ir naudotis sugebėjimais kurių išmoko dar vaikystėje: apsimesti normaliu, dumti akis. Victor, tuo tarpu, miršta. Jis miršta kas dien ir vėl prisikelia. Nes Eli jį nužudė. O Sydney jį prikėlė. Bet prikėlė... Klaidingai.

Mano Nuomonė: Visi herojai, net ir tie standartiniai, klišiniai, buvo labai įdomūs. Labiausia man patiko Eli istorija. Įtariau, kad jo tragedija ir iš to sulipdyta asmenybė bus būtent tokio pobūdžio, bet jam tai labai dera. Sukurtas sociopatas, kuris turėjo išmokti būti kaip visi. Schwab puikiai perteikia idėją, kad sociopatai nėra visi tokie, kaip Dexteris. Taip, Eli irgi žudė dešimtimis, bet tai vis dėl jo mąstymo, o ne agresijos, pykčio. Sociopatas nejaučia emocijų (tam žinoma yra spektrų, kaip ir visur, lyty, orientacijoj), tad ir Eli kažin ko ten per daug nejuto, vien tik suvokė, kad reikia prisiderinti prie žmonių, kad pavyktų su jais sugyventi ir pasiekti to, ko nori. Tik ko visgi jis norėjo aš vis dar nesuprantu.

Knyga rutuliojasi greitai, su pertraukomis flashbackam, prisiminimam, kurie visur buvo savoj vietoj, laiku. Ir pabaiga vėl buvo netikėta, tad belieka laukti daugiau. O šiai duodu 5/5.

Craig Alanson "Mavericks" | Expeditionary Force 6

Autorius: Craig Alanson
Pavadinimas: Mavericks
Serija: Expeditionary Force 6
Žanras: Mokslinė Fantastika, Militaristinė
Psl.: 275
Įvertinimas: 4/5 | Goodreads

Jau taip laukiau, tiek laukiau, kad kai gavau, tai visą vienu kartu ir prarijau. Šeštoji Craig Alanson serijos Expeditionary Force knyga "Mavericks" nebuvo tokia smagi, kaip prieš tai buvusi, bet taip jau nutinka, kai per mažai Skipio Didingojo. 

Apie Knygą: Didžioji knygos dalis sukosi apie Maverikus, kitus nuo karingųjų ateivių pasprukusius žmones, tuos kurie netapo Linksmosios Piratų Šutvės dalimi. Iš tiesų tai, jie net nežino, jog tokia egzistuoja. Vietoje to, su "Jūrų Kiaulytėmis" sumetę, jog mano priešo priešas yra mano draugas - prisidėjo prie jų karinių pajėgų. Juk grįžti į Žemę vis tiek nėr vilties. Jie tiesiog nesitikėjo, kad kas nors juos iki ten pametės, ypač dabar, kai užsivėrė ta šalia Žemės buvusi wormhole, kuri ir sukėlė jiems tiek problemų. Bet dar labiau jie nesitikėjo sužinoti apie biologinį ginklą ir žmonių grupę, pasivadinusią Tikėjimo Saugotojais, kurie tebedirba priešams... 

Mano Nuomonė: Nors knyga man nepatiko tiek, kiek praeita, mat čia nors ir buvo labai smagių ateivių, man vis tiek labai trūko Džo ir Skipio, bet ji čia įterpta labai logiškai. Mat šią istorijos pusę tikrai reikėjo papasakoti, tai geriau dabar, stebint veiksmą, nei paskui, klausantis monologo. Plius tikrai kokybiškas rašymas, ir labai geras humoras. Toks tikrai labai geras humoras.

Smagu buvo. Nors juokų trūko, nes daugiausia matėm kiek rimtesnę grupę, nei ta, kur su Skipiu, bet kiekvienas parėjęs buvo solidus. Dabar labai lauksiu dar vienos. 4/5 šiai. 

Craig Alanson "Zero Hour" | Expeditionary Force 5

Autorius: Craig Alanson
Pavadinimas: Zero Hour
Serija: Expeditionary Force 5
Žanrai: Mokslinė Fantastika, Humoras
Psl.: 494
Įvertinimas: 5-5 | Goodreads

Nuostabu, kaip "Zero Hour" - jau penkta knyga, bet istorijos kokybė vis dar tokia nuostabi. Buvo ir įtampos, ir sudėtingų planų, ir juoko iki ašarų. Tikrai labai gera knyga. Tik prieš skaitant čia mano bandymo papasakoti apie ką jį, tikiuosi, perskaitėte visas knygas prieš tai.

Vos Džo Bišopas prarado paskutinę viltį vėl išgirsti savo draugo, įkyraus DI balsą, o tuo pačiu ir bet kokią viltį grįžti į Žemę, šis ėmė ir atsibudo. Skipį Didingąjį jo paties viduje persekioja Kirminas, sukurtas tos pačios Senosios Rasės, kuri sukūrė ir jį. Kirminas buvo sukurtas tam, kad sunaikintų sumaištavusius DI, bet ar tai Skipis elgiasi taip, kaip jo kūrėjams nepatiktų, ar pats Kirminas nušoko nuo proto - dar reiks išsiaiškinti ir dievaži, kartais net aš nežinau kuo tikėti. Skipis gavo su tuo Kirminu kovoti jau antrą kartą, ir šį kartą užtruko dar ilgiau, nei pirmą syk, tuo galutinai įtikindamas Smagiąją Piratų Šutvę, jog be Skipio jie tiesiog mirs čia, kosmose. Tad vos grįžęs DI suskubo visiems žerti sarkastiškus komentarus apie nevalyvas beždžiones, tvarkyti gerokai apgadintą laivą, bei aiškintis su Džo. Mat, Skipis vos liko gyvas, jo galios - gerokai sumenkusios, o energija - beveik visai išbaigta. Jis vos sugeba vienu metu palaikyti visas laivo sistemas - veiksnias, tad didelę dalį naštos teks prisiimti jo draugams. Žinoma, tam niekas neprieštarauja, mat jei Skipis grįžo, vadinasi grįžo ir viltis.

Prieš mąstant, kaip grįžti namo, deja teks vėl nukrypti nuo kurso. Skipis tiesiog neišgyvens pakankamai ilgai, o tada jau galai žino, kas nutiks. Tad būtina jam rasti Senosios Rasės paliktą artefaktą, kuriuo jis galėtų susitaisyti ir pribaigti Kirminą, iki tas pribaigė jį. Tai tikrai nėra lengva užduotis, mat pirma tai, ateivių pilietinis karas reiškia, jog sunku nepakliūti į tarp-žvaigždinį kosminių laivų kamštį. Tokį, kuriame tu vairuoji savartyno markės laiviūkštį ir visi tavęs labai nemėgsta. Ir gal net nori nužudyti. Ne, nužudyti tai tikrai nori. O antra, tai dauguma vietų, kur verta tų artefaktų ieškoti - tebeturi Senosios Rasės paliktą apsaugą, o Skipis tiesiog per silpnas, kad įtikintų ją, jog jis irgi sukurtas tų pačių asmenų. Vienintelis būdas apeiti apsaugą yra tapti jai nepavojingu. Bet tai lengviau pasakyti, nei padaryti, žinant jog ten greičiausia laukia daug pavojų, o tie žmonės - tokie trapūs...

Knyga buvo labai linksma ir įdomi. Labai, labai laukiu šeštos, o tuo tarpu šiai duodu 5/5

Jordan L. Hawk "Threshold" | Whyborne & Griffin

Patiko man pirma knyga Jordan L. Hawke serijoje Whyborne & Griffin, tad pasiėmiau paskaityti ir antrą, "Threshold" (Slenkstis; Whyborne & Griffin 2; ISBN 0988564971; 249p.; Goodreads). Ši man patiko jau nebe taip labai, net netikėti įvykiai ir tie visi Lovecraftiniai padarai - puikiai suėjo.

Whyborno tėvui jaunėlis sūnus per daug niekad nerūpėjo. Dar mažiau nuo tada, kai tas atsisakė eiti tėvo parinktu keliu. Reikalai tarp jų šiek tiek pasitaisė, kai jaunėlis užsitarnavo naujos pagarbos parodydamas neįtikėtinas žinias ir narsą kovoje prieš monstrus iš kitos dimensijos. Bet net ir po to lengvo apsitaikymo, Whybornas įtariai žiūri į staigų tėvo norą pasamdyti jo mylimąjį, Grifiną, ištirti kas per antgamtiški dalykai vyksta vienoje iš jo anglių kasyklų.

Kasikai girdi vibraciją, dūzgesį, kai kurie net - aiškius su jais kalbančius balsus tame išskiria, žadančius turtingas anglies gijas. Žmonės dingsta, žūva keisčiausių įgriuvų metu, o išgyvenę grįžta pasikeitę, kitokie, nesavi. Vienas kitas toks siūlo galas veda į kasinėjimus, vykusius urvų sistemoje, kuriuose lyg ir nieko labai keisto nebuvo rasta. Iki po Whybornu įlūžo grindys ir jis pateko į naują, žemesnį lygį. Čia sienos apipaišytos keistais piešiniais, vaizduojančiais baisius padarus, valdančius žmones, o tamsoje - kažkas krebžda, šnibžda.

SPOILERIS: nemėgstu, kai susidūrus lengvai fantastikai su lengva moksline fantastika išgaunama tema yra ateiviai prieš kaubojus. SPOILERIS BAIGIASI. Knyga lengvai skaitėsi, bet ta meilės seilės dalis, kur "bet aš maniau, todėl padariau, ką padariau, nes galvojau" labai jau rakštis buvo. Nes puikiai žinai, kaip skaitytojas, jog jie turės viską išsiaiškinti, tai tas gumos tempimas - siutina. Šiai knygai duosiu tik 3/5, bet skaitysiu toliau, nes įvykiai buvo netikėti, o viliuosi, jog dar pasirodys ir praeitoje knygoje buvę blogiukai, tad vilties tikrai yra.

Craig Alanson "Black Ops" | Expeditionary Force 4

Trečioji knyga, jei pamenat, man pasirodė kiek pratampyta. Tad ketvirtą knygą Craig Alanson serijoje Expeditionary Force "Black Ops" (Expeditionary Force 4; ASIN B07121G4ZC; 673p.; Goodreads) ėmiau jau kiek atsargiau. Laimei ši, nors ir labai ilga, tačiau nenuvylė.

Linksmoji Piratų Šutvė susitelkė į vieną tikslą: užtikrinti, jog žemei niekas nebegresia. Tam jiems reikia žinių iš tų šaltinių, kurie būtų labiausia suinteresuoti pakenkti žmonijai. Padedami Didingojo Skipio, jie mokosi kovoti, šaudyti ir netgi pilotuoti visa ką tik turi ateivių, tad sužinoję apie priešų planus, netruko sukurpti pakvaišusio plano. Jie, sabotažu, sukiršins dvi priešų gentis. Mat jei tie kovos tarpusavyje, tai jau į Žemę tikrai niekas nenorės vykti, ypač turint galvoje, jog kelionė ten nebūtų labai trumpa dėl wormhole stokos.

Kitos problemos, tuo tarpu, tik rimtėja. Skipis įlindo į rasto žuvusio DI konteinerį norėdamas pažiūrėti, kaip ten viskas veikė ir gal būt rasti užuominų apie tai, kas tą DI pražudė. Atsakymai, deja, nei jo, nei Džo Bišopo, visai nenudžiugino. Rasė, kuri sukūrė šiuos DI, nenorėjo, kad jie, jei jau taip nutiktų ir DI taptų sąmoningi, kad jie dar ir priešiškai nusiteiktų, tad apsidraudė sukurdami ir priešnuodį šiems genialiems padarams. Tai toks kirminas-virusas, kuris, atrodo, ir suėdė rastą DI. Ar tai reiškė, jog DI tapo agresyviu? O gal tai pats kirminas, kuriame radosi klaida? Deja, į šiuos klausimus Skipis atsakyti nespėjo, mat kirminas pabudo ir jame, palikdamas visą Piratų Šutvę mėginti pritaikyti turimas žinias ir išgyventi, iki Skipis tą kirminą įveiks, arba...

Prijuokino vietomis iki ašarų. Kitose vietose įtampa neleido atsitraukti. Dar trečiose įtampa neleido atsitraukti, bet Skipio komentarai juokino iki ašarų. Žodžiu, 5/5, nes ką jau čia.

Craig Alanson - Paradise | Expeditionary Force 3

Kol kas Expeditionary Force yra smagiausias skaitytas sci-fi. Su trečia Craig Alanson knyga "Paradise" (Expeditionary Force 3; ASIN B01M27RSKA; 447p.; Goodreads) jau tikrai galiu rekomenduoti, ypač jei šiaip jau mėgstate mokslinę fantastiką, ar bent jau - gerą humorą, tokį lengvą ir niekam nemindžiojantį ant kojų.

Skipis Puikusis, tas nuostabus aštrialiežuvis subinė DI, sukurtas senovinės, dabar jau seniai dingusios ateivių rasės, ir Džo Bišopas, tęsia savo tarpžvaigždinę kelionę, mėgindami rasti ką nors, kas padėtų Skipiui rasti saviškius ir prie jų prisidėti. Džo, pakeliui, Skipio padedamas, mėgina, kaip nors padėti žmonėms likusiems ateivių planetoje, kurią jie kažkada praminė Rojumi. Dabar gi ten greičiau jau kalėjimas, mat žmonės ten - nepageidaujami svečiai, kurie niekam nerūpi. Skipis, tuo tarpu, randa daugiau naujų klausimų, nei kokių nors atsakymų apie tai, kodėl jį ištiko toks kvailas likimas: keliauti su žmogumi, dar ne iki galo išsivysčiusios rasės atstovu, ach, ta kankynė!

Tuo tarpu žmonės Rojuje iš paskutiniųjų stengiasi išgyventi. Jie bando auginti savo maistą iš tų likučių, kuriuos dar pradžioje jiems parūpino sąjunga su ateiviais. Tuo pačiu mėgina ir apmalšinti tvyrančią įtampą, bei vengti konfliktų, kas nėra lengva, mat jie jau spėjo pasidalinti į dvi grupes: tuos, kurie ir toliau remia karingąją ateivių rasę, kuri juos čia pametė; bei tuos, kurie jau suprato, kad ta rasė juos telaiko parazitais, o šiti į jūros kiaulytes panašūs ateiviai - bijo jiems padėti, kad tai nebūtų palaikyta priešinimusi aniems. Taika - labai trapi.

Knyga gal truputį ir užsitęsė ir gal net ėmė kiek kartotis tuo nuolatiniu planų griuvimu. Bet pokalbiai ir šiaip jau, net griūvantys planai buvo labai įdomūs ir smagūs skaityti. Rekomenduoju audio knygą tiems, kas geba klausytis anglų kalbos ir ją suprasti. Kai kurie juokai priveda iki ašarų, kai taip juos išgirsti. Dabar gi duodu 4/5.

Nuo ateinančios savaitės penktadienio įvairovė bus sekmadieniais!

Craig Alanson - SpecOps | Expeditionary Force 2

Kažko labai jau man sunku aprašinėti mokslinė fantastiką. Atrodytų, ne taip gi čia labai ir kitaip, bet va, beveik mėnesis, kaip sėdžiu ant perskaitytos knygos ir rankos nekyla aprašyti antrosios Craig Alanson knygos "SpecOps" (Expeditionary Force 2; ASIN B01GJ6XSW0; 480p.; Goodreads), kad ir kokia gera ji buvo. O ji gera, dievaži, jau seniai tiek nesijuokiau.

Džo Bišopas patraukia į tarpžvaigždinę kelionę su nuostabiu, tiesiog genialiu, senovinės rasės sukurtu dirbtiniu intelektu, kad išieškotų kosmosą ir jei pavyktų, rastų kokių nors tos rasės palikimų. Skippis, tas DI, sutiko padėti žmonėms po to, kai juos užpuolė, išgelbėjo, paėmė į armiją ir tada padarė vergais viena iš rimtesnių kovinių ateivių rasių. Bišopas, už šią pagalbą, pažadėjo padėti Skipiui rasti kokį nors susisiekimą su kitais tokiais, kaip jie, mat Skipis, žinoma, nori atsakymų - kodėl jis buvo ten, kur buvo, ir kur visi kiti? Tad jie išgelbėjo žmones, pasaulį ir... Po to kai žmonės kiek pasipyko, kam turėtų priklausyti ateivių laivas, kuriuo jie grįžo namo, bei pats DI, spruko velniop atgal į žvaigždes.

Istorija jau kiek lėtesnė nei pirmoji, bet lygiai tokia pati juokinga. Džo Skipiui vis labiau patinka, jam smagu turėti bent kažkokį draugą, ir dar tokį netikusį, kurį ir per dantį galima draugiškai patraukti. Džo, tuo tarpu, jau daug pasimokęs mokosi ir dar daugiau. Tarkim, greit po išvykimo Džo suprato, jog Skipis save laiko asmeniu ir jam nelabai patinka, jog nepateko į laivo keleivių sąrašą, kaip visi kiti, gyvi asmenys. Džo suprato ir, kad Skipis save "Didžiuoju" vadina ne be reikalo, mat po didelės nesėkmės šis DI sugebėjo atstatyti laivą iš ne daugiau nei žvaigždžių dulkių.

Norėčiau, kad jie ilgiau būtų pasikuitę toje naujai rastoje planetoje. Norėčiau, kad būtų buvę kiek daugiau veiksmo, nes jau šiek tiek trūko. Bet be šių mažų trūkumų, knyga buvo labai gera, tad tikrai galiu sąžiningai duoti 5-5.

O, ir, taip, keičiam balų sistemą. Manau 5 taškų pilnai užtenka įvertinimams, ar ne?

Craig Alanson - Columbus Day | Expeditionary Force [1]

Jau tikrai trūko man ir humoro ir mokslinės fantastikos. Laimė, viena iš draugių neseniai atrado audio knygas, tad turėjo ką parekomenduoti. To pasekoje ir perskaičiau Craig Alanson knygą "Columbus Day" (Expeditionary Force 1; ASIN B01AIGC31E; 494p.; Goodreads). Juokiausi balsu. Tai tikrai gerai veiksmo ir humoro pripumpuota knyga.

Taip jau sutapo, kad būtent per Kolumbo Dieną Amerikoje pasirodė ateiviai. Dvi rasės. Pirmoji įsiveržė su sprogimais ir naikinimu, apgadino elektros tiekimą, susisiekimą ir panašiai. Antroji, iš pažiūros, nuvijo priešą ir ėmė bendradarbiauti su žemiečiais, bei imti jų savanorius rekrutus tolesnei kovai kitose galaktikose. Taip mūsų herojus ir atsidūrė toje į rojų panašioje planetoje, kurios gyventojus turėjo prižiūrėti evakuacijos metu. Keista, jie visai nepanašėjo į blogus, piktus ateivius, kuriuos jis žinojo sunaikinus tam tikrus objektus Žemėje. O ir naujieji jų šeimininkai neatrodė labai draugiški. Žinoma, davė žemiečiams galimybę pakeliauti kosmose, bei komunikacijos įrangą, apie kokią nė svajoti jiems nebuvo verta. Kodėl gi jie taip nori dirbti su žemiečiais, jei laiko juos žemesne klase? Ir kodėl šie priešai visai neatrodo priešiškai nusiteikę?

Vieno išpuolio metu, dabar jau kovodamas tik už žmonių išlikimą, mūsų herojus atsitiktinai randa atsakymus į visus savo klausimus alaus skardinės pavidalo DI. Labai, labai seną DI, kurį sukūrė seniai išnykusi rasė, kuri, atrodo, pasiekė visos gyvybės ieškomą tikslą. Labai seną DI, kuris dar ir tikras subinė.

Tikrai labai smagi knyga, laukiu nesulaukiu, kada galėsiu imti ir sekančią. Rekomenduoju visiems, kas bent neblogai suprantat angliškai, mat mokslinė fantastika - jau gali būti šis tas, bet tie juokai tikrai visko verti. 10/10, negalėčiau duoti nei tašku mažiau.

Andy Weir - Artemis

Labai kantriai laukiau Andy Weir knygos "Artemis" (ISBN 0553448129; 305p.; Goodreads) ir pagaliau! Andy Weir mano mėgstamiausių sąraše gavo garbingą vietą su savo "Marsiečiu", o ši knyga, be jau mėgiamo gero autoriaus, žadėjo ir dar daug kitų man patinkančių dalykų: Mėnulis, heistai, kontrabandininkai ir mobsteriai. Žodžiu, gangsteriai mėnulyje. Taip neblogai skamba. Ir nors knyga buvo visai ne tai, ko tikėjausi, ji man vis tiek labai patiko.

Jazz Bashara su savo musulmonu tėvu (tai pabrėžiu, nes jis - praktikuoja, o ji - ne) į Mėnulio miestą Artemį iš Saudi Arabijos (atrodo, nepykit jei maišau) atvyko, kai jai buvo 6 metai. Apie jokį grįžimą į Žemę nebegali būti nė kalbos, mat Jazz čia užaugo ir ketina čia likti, kad ir kas benutiktų. Tačiau Žemėje ji turi susirašinėjimų draugą. Ar greičiau net biznio partnerį. Tokią pačią sielą, kaip ir ji: žmogų, kuris tenorėjo išgyventi ir prasigyventi, kai gyvenimas mėtė ir vėtė į vis blogesnes situacijas. Dabar jie praktiškai kontroliuoja kontrabandą, patenkančią į Artemį, tą vienintelį mėnulio miestą. Paprastai jie net labai atsargūs, tačiau, kai ant Jazz metaforinio stalo numetamas milijono slugų (tokie jų pinigai) pasiūlymas - ei, kas gali ją kaltinti, jog susigundė?

Vengiant spoilerių ir įdomaus skaitymo, supaprastinsiu: Artemyje jie gaminasi orą patys. Jo gaminimo rezultatai vienaip ar kitaip pateikia ir kitokių neblogų šalutinių produktų, išgaunamų to degimo metu. Tai vienintelė rimta kompanija Artemyje, ir nors jos produktai neatrodo, kažkuo ten ypatingi - yra kas rado, kaip visu tuo pasinaudoti. Ir Jazz su savo ne tokių jau ir mažu heistu ką tik pasimaišė tiems dideliems žmonėms po kojomis, bei sujaukė jų planus. Dideliems žmonėms, tokiems, kaip senamadiški "nužudžiau tave, kad kiti pasimokytų" mobsteriai, kurie per Jazz rizikuoja prarasti astronomines sumas.

Jazz tikrai fantastiškai parašyta herojė. Ji - juokinga, stipri ir labai protinga, bei, kaip ir Watney, yra pasiryžusi išgyventi situacijose, kurios noro gyventi tikrai neįkvepia. Bet jei ieškote Marsietis 2, tai čia tikrai nėra ta knyga. Ji - visiškai kas kita, ir miego dėl jos tikrai nebūčiau aukojęs. Bet ji man patiko kitaip, patiko šviežumu, kitokiais herojais, kitokiu veiksmu, tad be sąžinės graužaties duodu 10/10.

N.K. Jemisin - The Fifth Season [1]

Ne visai žinojau ką imu, kai pasigriebiau N.K. Jemisin "Penktasis Sezonas" (The Fifth Season; The Broken Earth 1; ISBN 0316229296; 468p.; Goodreads), bet jau po pirmų poros skyrių nebegalėjau jos paleisti. Tokios kolosalios high-fantasy knygos, krintančios ir po mokslinės fantastikos skėčiu, dar neteko skaityti. Mistborn / Final Empire gal šiek tiek jai prilygsta pasauliu, bet tai ir viskas. Visa kita - neregėta, nematyta.

Tėvas Žemė pyksta ant tų mažų padarėlių, kurie trypia jo paviršių. Niekas tiksliai nežino, kodėl taip yra, bet jo pykčio įrodymai - visur. Žemė nuolat keičiasi, paviršius dreba, veriasi, pasipila lava. Nuolatinis seisminis aktyvumas išmokė žmones gyventi kitaip, ir, greičiausia natūralios evoliucijos dėka, tarp jų ėmė rastis kitokių būtybių. Būtybių, kurios gali eiti per akmenį, lyg per vandenį. Ir būtybių, kurios gali nuraminti drebančią žemę, ar iš jos iškelti kalnus. Pastarieji gimsta tarp žmonių. Net ir kūdikis lopšyje gali numalšinti drebėjimą. Bet paaugęs - supykęs gali sunaikinti ištisus kaimus, ir iššaukti naują Sezoną. Tokie vaikai dažnai nužudomi iš baimės. Rečiau - atiduodami Sargams, kitokio tipo Orogenams, kurie nedvejodami vaikus pribaigs, jei šie nesugebės susivaldyti.

Damaya buvo viena iš tų laimingųjų, vaikas, kurį atidavė Sargui. Ją mokė, ja rūpinosi. Ir, kai jos galios, daugiau mažiau, buvo įvertintos - suvedė ją į porą su vienu iš aukščiausio lygio Orogenų. Jos - iš niekur atsiradusi galia, su jo labai atsargiai koreguota kraujo linija. Eksperimentui. Pažiūrėti, koks būtų jų vaikas. Bėda ta, jog jiedu vienas kitam nelabai patinka, o čia ne tik reikia mėginti pastoti, bet dar ir vykti į ilgą misiją, kurioje nuotykiai apvers ne tik jų gyvenimus, bet ir visos žmonijos.

Na, kaip ir sakiau, knyga tikrai nuostabi. Čia visko tiek daug, ir viskas - taip įdomu! Negaliu net aprašyti, reiktų kokių penkių lapų. Rimtai, jei mėgstat high-fantasy, tai imkit. Duodu 10/10, ir duočiau dar daugiau.

Frank Herbert - Dune Messiah [2]

Ką gi, Frank Herbert "Dune Messiah" (Kopos Mesijas; Dune 2; ISBN 0441172695; 331p.; Goodreads) pasirodė ilgesnė, nei iš tiesų buvo. Kažkaip keista, atrodo, jog istorija savo viršūnę pasiekė praeitos knygos pabaigoje, o šioje ėmė gan sparčiai ristis žemyn. Jei trečioji nepateiks ko nors geresnio, turbūt toliau nebeskaitysiu, ir džiaugsiuosi tik, kad perskaičiau pirmąją.

Muad'dib galią sunku ir aprėpti. Jis valdo prieskonio išgavimą ir tiekimą, o šio reikia ir norisi visiems. Skęsdamas to prieskonio persunktame ore jį persekiojančiose vizijose, Muad'dib svajoja apie paprastesnes dienas. Be intrigų, politikos, ir tų baisių likimo gijų, kurias dabar regi taip aiškiai. Veidus keičiantys žudikai, mirusios motinos sekta, kuriai terūpi jo idealūs genai, pavogtas kirminas, išgabentas kažkur, kur kiti bandys imituoti prieskonio gamybą, miręs ir prikeltas patikimiausias draugas. Tik vienas klaidingas žingsnis, ir likimo gijos susipins, viskas kris, žlugs, mylimiausi žmonės - mirs...

Kopa keičiasi. Vandens ten dabar gana visiems, ko pasekoje kirminai nutolo giliau į dykumą, jo bijodami. Ne visi šioje laimėje - laimingi. Pokyčiai, net ir patys geriausi, ne visada - į gerą.

Žodžiu, kaip jau turbūt jaučiasi ir iš sunkaus aprašymo, nepatiko man ši. Duodu 5/10, daugiau negaliu. Gerų dalykų čia tikrai buvo, bet jie, kaip gijos marmure, seki, o jos trūkinėja, blaškosi, sukasi. Visa kita užpildyta tuo amžinuoju galingiausiųjų noru būti paprastais žmonėmis. Pasiutusiai nuobodu skaityti, kaip žmogus, kuris regi savo genetinę atmintį, ir prisimena net tai, ką regėjo pro-pro-pro-prosenelė, svajoja "tik būti mylima".

Frank Herbert - Kopa

Nelabai mėgstu itin ilgas knygas. Tada net tokias nuostabias, kaip Frank Herbert "Kopa" (Dune 1; ISBN 03400839937; 604p.; Goodreads) tampa sunku aprašyti. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio tiek daug įvykių, kad nėra, kaip juos aprėpti. Gal ir gerai, kad mūsų Eridanas savo vertimą padalino. Angliška versija irgi padalinta, bet viskas vienoje knygoje, tai taip jau man gavosi.

Prieskonis, Melanžas, turbūt labiausiai trokštama substancija kosmose, ir išgaunamas tik vienoje planetoje: Arakyje, Kopoje. Sakoma, kad jo skonis niekada nėra toks pats, kaip ragauto paskutinį kartą. Sakoma, kad jis prisitaiko prie asmens troškimų, ir juos atspindi. Ir taip sukelia priklausomybę. Tačiau, be šio prieskonio navigatoriai - akli, mat jis suteikia beveik antgamtišką regėjimą, ir leidžia jiems nuspėti jų laivui kilusius pavojus, dar prieš jiems tampant realiais.

Prieskonio kaina priklauso ne tik nuo milžiniškos paklausos, bet ir nuo pasiutusiai sudėtingų sąlygų Kopoje. Drėgmės stoka kelia nepatogumų, poreikį taupyti kūno drėgmę skafandruose, gerti filtruotą bjaurų kūno vandenį. Atviroje dykumoje tūno pavojų, nuo kurių negalima gintis net skydais, mat šių vibracija gali privilioti Kirminus. O šie, kartais užauga tokio dydžio, kad gali praryti visą prieskonio fabriką, su visu prieskoniu bei žmonėmis ten. Ir žudyti jų neišeina, mat jie kažkaip susiję su tuo brangiuoju Melanžu, o kaip iš tiesų žino gal būt tik fremenai, Kopos laukiniai vietiniai...

Galaktikų dydžių imperijos, pinta ir perpinta politika, išdavystės, regėjimai, spėjimai, ir nenuspėjami įvykiai, pavojinga dykuma, baisūs kirminai, ir taip toliau, ir toliau. Jaučiuosi, lyg perskaitęs epą, Kalevalą ar kažką tokio. Įspūdingas veikalas. 10-10, nėra čia ko smulkint.

Andy Weir - Marsietis

Nežiūrėjau filmo, nes nesitikėjau paskaityti knygą, o kai ateina metas spoileriams - mieliau jau tai tegu padaro knyga, nei filmas. Tarp darbų ir knyginių įsipareigojimų, na, tiesiog nesitikėjau, kad bus kada paskaityti Andy Weir knygą "The Martian" (Marsietis; ISBN 0804139024; 369p.; Goodreads). Bet štai mūsų knygų klubas ėmė ir uždegė žalią šviesą. Pasiūlytą knygą priėmė su dideliu entuziazmu.

Mark Watney buvo šešių žmonių komandos narys. Jų misija: patyrinėkit Marsą, parsigabenkit akmenų, smėlio, ko nors. Viskas buvo apgalvota ir paruošta, jie netgi gavo keletą bulvių padėkos dienai atšvęsti. Bet oro sąlygų net NASA negali sukontroliuoti, tad kai Marsas virsta vėjo, dulkių ir smėlio pragaru: komandai tenka mesti misiją ir skubėti į laivą nuskraidinsiantį juos į tą kitą, tarpplanetinį. Čia problema ne tiek pats oras, jį išgyventi būtų galimą pralaukiant viską hab'e (tokioj, kaip palapinėje su gyvybės palaikymo sistema), bet pats faktas, kad laivas gali nukristi ant šono, o tada jau nebus kaip jo pakelti. Tad arba jie išskrenda dabar, arba niekada.

Mark'as gi turi planą, jei laivą būtų galima nusverti kuo nors, kaip inkaru... Vieną akimirką jis pila savo optimistiškus žodžius vadovei, kitą - jo nebėra, nei signalo, nei gyvybės ženklų. Po kelių rizikingų minučių paieškose - komandai belieka palikti Marsą ir Marką. Pasauliui ir jiems jis - miręs.

Ne už ilgo Markas atsibunda. Skylė jo kostiume užsipildė ir užkrešėjo jo paties krauju. Vėjas nurimo, bet žala jau padaryta. Jis vienas, Marse, be jokios galimybės pranešti pasauliui ar komandai, jog išgyveno. Bet Markas toks jau žmogus. Kai galima sėdėti ir verkti, arba keltis ir pabandyti pataisyti padėtį, jis visuomet renkasi pastarąjį variantą. Tad dabar, atsigaivelėjus, belieka sugalvoti, kaip išgyventi kelis metus Marse, iki sekančios NASA misijos. Gerai, kad bent Marsiečių, kišančių jam koją ar vagiančių jo daiktus tame Marse nelabai daug.

Įsivaizduokit vyruką, kuris paprašytas nuotraukos, kaip įrodymo, kad gyvas ir sveikas, nusiunčia NASA'i ir pasauliui iškeltą nykštį ir popieriaus lapą su užrašu "ayyyyy!". Skaičiau knygą naktimis, kartais iki pat ryto. Dar skyrių, dar vieną įrašą, dar vieną lapą. Ir NĖ KIEK NESIGAILIU! Knyga buvo nuostabi, tad iš kart duodu 10-10, dedu prie favoritų, ir dėkoju Andy Weir. Jau seniai knyga manęs taip nekankino.