Becca Fitzpatrick - Tyla

  Štai ir virto trečioji Becca Fitzpatrick knyga „Tyla“ (Silence; „Alma Littera“ 2012; ISBN 978-609-01-0384-5; 868p.) į „Saulėlydį“. Vyrukai iš dviejų skirtingų pasaulių niekaip nepasidalina viena, niekuo neypatinga raudonplauke. Puolusių angelų žavesio – kaip nebūta. Džiugu bent tai, kad autorė nesugalvojo rutuliot iš to „Tikro Kraujo“ ir apsistojo ties keturiomis knygomis.

„Tiesa gąsdina, bet nežinia luošina.“ 206p.

  Paprastai man patinka istorijos apie jaunas mergaičiukes, kurios veda armijas prieš priešus. Paprastai būna įdomu stebėti, kaip visokie žaliūkai tam priešinasi, o tada gauna priežasčių nuomonę keisti. Bet ši knyga – išimtis.

  Tęsiasi viskas nuo daug vėliau, nei ankstesnioji knyga pasibaigė. Bet nebijokit! Norai sukelta amnezija, tad viskas gerai. Viskas, išskyrus tai, kad knygoje imta stokoti viso to, kas ankščiau jai pūtė gyvybę – dvejonių, įtampos, nežinios iki gan tolimos istorijos vietos, apvalainų formų draugės Vi komiško elgesio ir Marsės bjaurumo. Pradžia buvo tokia lyg ir nebloga, bet kuo toliau, tuo labiau vertė žiovaut, nors skaitosi tikrai lengvai. Džiugu, kad autorė nusprendė viską baigt ties ketvirta knyga, manau serija tad išlaikys savo orumą, kokį tokios knygos dar gali sukurpti, ir gražiai nusės pas kažką į lentynas. Bet, ei, gal ketvirta knyga bus iš koto verčianti?

  Nenoriu peikt šios knygos. Pirmoji man nuoširdžiai patiko, maniau, va, kaip šaunu, mergina ne kvanktelėjus, vaikinas – ne vampyras ir ne vilkolakis, ir kiek daug visokiausių bandymų viską sugriauti. Tamsūs skersgatviai, apgavystės, nepasitikėjimas. Na, slystelėjo, autorė, gal dar pasitaisys. Tai duosiu 5/10 ir lauksiu, kuo gi viskas baigsis.

Anotacija: Ar galima išgirsti tiesą tyloje?

  Nora Grei negali prisiminti pastarųjų penkių mėnesių. Atsipeikėjusi nuo sukrėtimo, patirto pabudus kapinėse ir išgirdus, kad buvo dingusi kelias savaites, - niekas nežinojo, nei kur ji, nei su kuo, - Nora mėgina grąžinti gyvenimą į įprastas vėžias. Lankyti mokyklą, linksmintis su geriausia drauge Vi ir vengti šiurpinančio naujo mamos draugo.

  Tačiau Nora pasąmonėje girdi balsą, jai ramybės neduoda mintis, kur, regis, yra pasiekiama ranka. Merginai prieš akis iškyla angelo sparnai ir nežemiškos būtybės, neturinčios nieko bendra su įprastiniu Noros gyvenimu.

  Be to, merginą persekioja įkyrus jausmas, kad jai kažko trūksta.

  Tada ji atsitiktinai sutinka seksualų nepažystamąjį ir pajunta jam paslaptingą trauką. Regis, jis žino visus atsakymus... ir pavergia Noros širdį. Bendraujant su vaikinu atmintis palengva grįžta, mergina jį įsimyli. Vėl.

Becca Fitzpatrick - Crescendo

  Kaip ir pirmoji Becco`s Fitzpatrick knyga „Puolęs Angelas“ (Hush, Hush;), taip ir antroji „Crescendo“ (kurios pavadinimo nieks nepasivargino išversti) („Alma Littera“ 2011; ISBN 978-609-01-0095-0; 360p.) susiskaitė per porą dienų. Iki jos imantis perskaičiau keletą mėgstamų blogų apie knygas ir turiu pripažint, kad šiek tiek stebėjausi kaip visi teigia, jog antroji knyga geresnė. Prie pirmos knygos mat buvo prie ko kibti – paprasti jaunimui skirti romanų siužetai dažnam užkliūna ir negaliu jų kaltinti. Bet pirmoji knyga mane papirko paprastumo šarmu, kai kažkas pasakoma ir nebekvestionuojama, tad ar su ar be gerų atsiliepimų, vis vien mielai paėmiau šią knygą į rankas.

„- Oho, mūsų nuotaika bloga! Kas prisiusiojo į tavo dribsnius?
- Skotas Parnelis.
Iš tiesų – Lopas“ 78p.

  Pagrindinę knygos heroję, Norą, vėl norima nužudyti. Dabar jau kitas puolęs angelas nori ją paaukoti, kad taptų žmogumi. Viskas pinasi, veliasi, posūkiai siužete tikrai neprasti. Net ir jos didžiausi priešai šioje knygoje turi ką pasakyti. Turi ką pasakyti apie jos motiną. Merginos (draugės Nora ir Vi) lyg pakvaišusios vis iš naujo tai kartu, tai atskirai vis lenda į pavojus. Buvo įdomu, nes įtampos netrūko, o maišalynė buvo tokia, kad intriga sekė paskui intrigą ir net pabaiga užbaigta dar viena intriga, tiksliau, paliktas veiksmas įdomiausioje vietoje.
  Skaitau tokias knygas ir vis galvoju – ko jie prie jų limpa? Kam Bilui, Erikui ir kitiems reikia Sukės (nepaisant jos fėjiškos kilmės), kam Tarikui Džordanui reikėjo Keidės Long? Kam tam angelui-sargui iš Jude Deveraux „Kamilės Angelo“ reikėjo Kamilės? Ir kam po galais Nora reikalinga Lopui? Beje, šioje knygoje sužinom jo tikrąjį vardą. Merginos neatrodo nei įdomios, nei kažkuo ypatingos, vienas pliusas – jos gan paprastos. Visa kita man lieka klausimas. Gal reikėjo daugiau dėmesio kreipti į išvaizdos aprašymus? Taip tad, nepaisant viso to, knygai duosiu kokius 7/10, bet tie keli atimti taškai nereiškia, kad knyga prasta. Tiesiog manau, būtų buvę įdomiau skaityti originalo kalba, mat keletas vertimo keistenybių labai nustebino (bet vertimas nėra blogas, tiesiog... persistengta su kai kuriais dalykais). Ir dar – šarmas kuriuo pasižymėjo pirma knyga gerokai prablėso vis laistoma ašaromis. Nepriimkit to tiesiogiai.

Anotacija: Ši knyga – New York Times bestselerio „Puolęs angelas“ tęsinys.
  Noros gyvenimas toli gražu netobulas. Mergina susidraugauja su savo angelu sargu Lopu (jis, jei nekreipsime dėmesio į pareigas, yra visai ne angeliškas), tačiau jų meilei nelemta sužydėti. Lopas ima nuo jos tolti, ir Nora negali suprasti, ar jis tai daro jos labui, ar dėl to, kad Lopo dėmesį patraukė didžiausia Noros priešė Marsė Milar. Maža to, Norai vaidenasi nužudytas tėvas, ir mergina pasiryžta išsiaiškinti tėvo mirties kaltininką.
  Kuo labiau Nora gilinasi į šią mįslę, tuo dažniau jai kyla klausimas, ar tėvo žūtis nesusijusi su jos – nefilinės – krauju. Be to, Noros gyvybei nuolat gresia pavojus. Nesulaukusi pagalbos iš Lopo, Nora imasi veikti pati. Per daug pasitikėdama savo angelu sargu mergina dažnai rizikuoja. Tačiau ar Lopas vertas jos pasitikėjimo? O gal jo siela – tamsi paslaptis?

Maksas Frajus - Atėjūnas

Nubudau vien tam, kad užbaigčiau 20mt pasiliktų puslapių iš Makso Frajaus knygos "Atėjūnas" (Čūžak; Nieko Rimto 2005; ISBN 9955-9543-7X; 422p.), taip. Tenka pripažinti klaidas ir ne tik atsiprašyti, kad suabejojau bibliotekininkės skoniu, patarimais, bet dar ir pridėti šią knygą prie mėgiamiausių.

"Pakeliui mudu smagiai tylėjom. Kuomet su žmogumi yra apie ką pakalbėti, tai rodo abipusę simpatiją. Kai turite apie ką drauge patylėti - tikros draugystės pradžią." 67p.

  Labai šauni knyga, tarsi fantasy detektyvas, pilnas labai gero humoro, smagių situacijų ir nuobodulį išvaikančių nuotykių. Viena iš tų retų knygų apie kurias mintys sukasi netgi kai baigi skaityti, ar tik padarai pertrauką.
  Sunku nusakyti kokio tipo tai knyga. Bet didžiai abejoju ar paliktų bent vieną abejingą. Štai, skeptiškai žiūrėjau, net po pirmo skyriaus, kuris visgi buvo neblogas, o dabar galvoju ar tik neverta jos nusipirkti (o jei kas padovanot norit, tai... ). Daugiau ar mažiau knyga tarsi teigia, kad visada atsiras išeitis. O jei nepritampi, tai gal ir neturi pritapti, nes esi kitos dėlionės dalis.
  Pasakojime apstu visai ne HariPoteriškos magijos. Baisu ir sudėtinga atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, o vėliau susipažįsti su tokiais savotiškais ir savito humoro kupinais vyrukais, kad ima atrodyti - pft, matai kiek nedaug visgi reikia.
  Knyga puikiai išrutuliota, baisiai glaustas tekstas, daug puslapių, bet vardan viso kas jum šventa - patikėkit, verta. Dozė gero humoro, smagių nuotykių, neblogo detektyvo ir šaunios magijos tikrai padės atsipūsti nuo realybės, po darbų ir rūpesčių. Duodu 10/10 ir imu į rankas kitą knygą - Jude Deveraux "Emilės Angelas". Šią autorę mėgstu, nes gal 13 paskaičiau romaną, dovanotą giminaitei ir tvirtai nusprendžiau, kad norėčiau būti kaip K.T. Nežinot? Tai paskaitykit "Legendą". Be to, jau pirmi puslapiai priminė "Puolusį Angelą", kurio irgi nepabrukau. Nors ir saulėlydiškas, bet ne toks ėdantis nervus, be to, jaučiu simpatiją tiems, kurie gyvena besikankindami (todėl šiek tiek nusivyliau "Altorių Šešėliu", mat Liudas jungą nusimetė...).

"Atėjūno" anotacija:
"Atėjūnas" - pirmoji knyga iš Makso Frajaus romanų ciklo "Echo labirintai". Pagrindinis herojus - Maksas - atsiduria nepaprastame, susapnuotame pasaulyje ir patiria ten begalę nuotykių, randa tikrų [originale parašyta "tikų"...] draugų kompaniją ir pradeda pats kurti stebuklingą savo gyvenimą.

Daugelis autoriaus kuriamų situacijų yra tikrai juokingos, nors jo kūryba niekada nestokoja ir tikrojo egzistencinio liūdesio.
     Jurga Ivanauskaitė

Jūsų rankose - knyga su žaliu katinu, keistai žvelgiančiu tarsi iš Anapus. Jums veriasi elegantiški paprasto, rafinuotai juokingo, pavojingai užburiančio pasaulio erdvės... Kažkada ir aš šiek tiek nepatikliai atvėriau pirmuosius šio pasaulio puslapius - vartus. Gal esu per daug romantiška ir vaikiška (paišau sparnuotas avytes ir angelus), bet ši knygų serija mane užbūrė. Dabar aš vėl laisva, tačiau kartais taip ilgiuosi tos nepamirštamos viešnagės šios knygos puslapiuose!
     Sigutė Ach

Becca Fitzpatrick - Puolęs Angelas

Becca Fitzpatrick ir jos knyga "Puolęs Angelas" (Hush, Hush) iš pradžių manęs visai nežavėjo. Maniau sau - dar viena "Saulėlydžio" istorija perrašyta. Pagrindinio herojaus vardas Patch, kas lietuviškai išversta kaip Lopas. Veiksmas prasideda mokykloje, iš kart puolant į biologiją ir tam tikrą specifinę jos temą. Jokio padoresnio amžiaus skaitytojo tokia pradžia nesužavėsi. Nesusižavėjau iš aš. Bet skaičiau toliau, mat knygų vien dėl to, kad man jos nelabai įdomios - nemetu. Juoba, jei kas stengias, rekomenduoja ir net iš kito Lietuvos galo atsiunčia savo kopiją...
Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus ir kažkas ėmė gerėti. Pagrindinė herojė ne visiškai atitiko standartus - nebuvo nei bjaurusis ančiukas, nei neatrastas perlas. Pernelyg nelinkus isterikuoti ar pliurpti apie meilę. Autorė netgi sugebėjo apsieiti be paaugliškų dūsavimų, dėl ko tikrai lenkiu prieš tamstą galvą. Nežinau kaip paaiškint tą jausmą... Tarsi paėmėt į rankas "Saulėlydį" ir iškarpėt visą "šlapdribą". Kas liko sulipinot, neaiškios kilmės vampyrus pakeitėt kietais vaikinukais, kurie irgi neturėtų būt standartizuojami ir... Gavos štai kas. Sakyčiau, tikrai neblogai. Pabaiga nesužavėjo, bet vidurys buvo neprastas.
Beabejo, čia neapsieita be "nesuprantu jo, nemėgstu jo, jis įdomus, man jis patinka, nekenčiu jo, bijau jo, myliu jį", bet apsieita be "po savaitės" ir panašių neįtikėtinai ilgai užtrunkančių verkšlenimų. Visi viską puldavo aiškintis ten pat, rekdami, apsipešdami, bet išsiaiškindami iki beveik pilno galo.
Dar įdomu tai, kad panaudoti keli ezoterinės istorijos gabalėliai, kuriuos okultizmu besidomintys asmenys tikrai atpažins. Nežinau ar autorė pasidomėjo, prieš rašydama, bet jei ne - šauniai pataikė.
Knyga aišku labiausia sužavės paneles ir jaunas moteris kurios kažkur tyliai savo sielos kertelėj vis dar ilgisi karšto ir pavojingo mūro, už kurio ir pasislėpt, į kurį ir prisiglaust galima. Dėl vyriškos auditorijos šiek tiek abejoju, nors manau, kad jei jie skaitytų tokias knygas, nebekiltų tų visų "nesuprantu aš tų moterų" kalbų.
Knyga kaip supratot pasakoja apie puolusį angelą, tą patį Lopą. Jo istorija gan žemiška, be jokių ten "jei tik galėčiau ten sugrįžti". Viskas su juo aišku ir tvirta - pabandžiau, nepavyko, sučiupo, nulupo sparnus, išmetė žemėn, o man dzin. Jis siekia ne sugrįžti atgal į Dangaus Karaliją. Jis siekia rasti būdą, kaip šį bei tą pakeisti ir toliau tęsti gyvenimą žemėje.
Galiu garantuoti, kad nėra čia jokių dogmų brukimo, nieks nepasakos, kaip reikia melstis ir saugot skaistybę - jei tokių ten kažkur ir yra, jie nežaidė ten pat, kur žaidė Puolę Angelai.
Tad, na... Duosiu kokius 7 iš 10. Jei knyga nesužavės, tai bent jau skaitos lengvai ir todėl būsit bent laiko nesugaišę.

Bus jos tęsinių.