Dr Gregory L. Reece - Creatures of the Night

  Tokia plati tema, mums taip pritinkanti, o tokia siaura knyga. Gregory L. Reece "Creatures of the Night" (Nakties Būtybės; I.B. Tauris 2012; ISBN978-1-84885-385-0; 197p.) nusipirkau per išpardavimą. Book Depository garsėja savo nemokamais siuntimais, tad kai pamačiau šią vos už porą eurų, nusprendžiau, kad dar viena knyga mininti Drakulą man tikrai nepakenks.
  Kaip ir teigia gausiai aprašinėtas viršelis - autorius griebiasi siaubų temos. Iš kur gi išlindo visi tie mūsų vampyrai, vilkolakiai ir demonai? Kodėl mes jų bijome? Ir kodėl bijodami vis vien nesiliauname pasakoti apie juos istorijų? Atsakymų nesitikėkit, autorius apžiojo kur kas daugiau, nei sugebėjo sukramtyti.
  Per gerai sukapotus skyrius slenkame nuo vaiduoklių, prie vampyrų, tada prie vilkolakių ir galiausiai - religijų, kurios garbina arba negarbina šetoną. Minima daug literatūros, užduodami puikūs klausimai, kaip, kad - kodėl Baironas toks panašus į Lordą Rutveną? Arba, kaip mieloji Šelė sugebėjo parašyti Frankenšteiną? Bet vėl gi, atsakymų ne per daugiausia. Aišku tik tiek - mes, kaip ir mūsų demonai, esame iracionalios būtybės. Bijom, bet norim dar. Nežinom ko bijom, bet norim dar. Ir net kai žinom, ko bijom - kovodami tampam dar baisesniais, nei siaubo objektas, ir to pasekoje, beabejo, norim dar. Tam mums ir religijos, ir filmai apie Drakulą.
  Literatūra čia minima puiki, bet skaitytojas greičiausia gautų daugiau ėmesis tik to sąrašo, vienos minimos knygos, tada kitos, nei kad skaitydamas šį siaubo mokslų veikalą. Duosiu 5/10, mat labai blogai tikrai nebuvo, džiaugiuosi, kad nusipirkau, bet dar labiau džiaugiuosi, kad kainavo vos porą eurų.

Umberto Eco - The Mysterious Flame of Queen Loana

  Nebepamenu ar ankščiau ką iš Umberto Eco skaičiau ar visgi "The Mysterious Flame of Queen Loana" (La Mysteriosa Fiamma Della Regina Loana; ISBN 0156030438; "Mariner Books" 2004; 480p.) yra mano pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Bet kuriuo atveju, rašymo stilius geras, tad nors ši knyga man nepatiko, manau prie progos vis vien mielai dar ką nors paskaityčiau.
  Istorija apie vyriškį, kuris dar vaikystėje išsireikalavo, kad jį vadintų Yambo, ir štai, dabar, kai jam jau per 60-šimt, jį vis dar taip vadina. Atsibunda jis ligoninėje, praradęs tam tikrą dalį atminties. Pamiršau kaip tai techniškai pavadino, bet, tarkim, jis sugeba išsivalyti dantis savarankiškai, tačiau negali prisiminti savo žmonos ar paties vedybų fakto. Jis taip pat pamena ir viską, ką kada skaitė, o kadangi yra senų knygų kolekcionierius ir perpardavinėtojas - pasakojimas kartais iki erzulio prikaišiotas citatų ir pasakojimų apie knygas. Mano laimė - daugumos jų nežinojau. Tiems, kas bus jas skaitęs - bus blogiau nei man, bent mano supratimu. Galų gale jis išvyksta į savo vaikystės namus, kur rankiodamas senus užrašus mėgina susidėlioti savo gyvenimo vaizdą ir, jei pavyktų - atgauti atmintį.
  Knyga pilna iliustracijų. Tarkim, Yambo senelis rinko cigarečių pakelius - štai mums ir pateikiamas lapas, pilnas labai senų cigarečių pakelių. Pilna ten ir minėtų citatų, bei komiksų ir knygų atpasakojimų. Komiksus aš mėgstu, bet čia jau šiek tiek per daug visko. O ir pabaiga paliko labai riebų klaustuką, tad padariau spėjimą apie tai, kas įvyko, bet faktų, tarkim, negavau. Istorijoje, beje, esama pora tikrai gerų epizodų, kai buvo tikrai labai įdomu skaityti. Kaip minėjau, ir rašymo stilius labai sklandus, net ir tokiame painiame kūrinyje, kur iš galo einama į pradžią, to paties galo nepaleidžiant ir slenkant jo link. Duosiu knygai tik 4/10, bet kaip pirmai (jei tai tikrai pirmoji pažintis) pažinčiai - nenusivyliau pačiu autoriumi.

Alexandre Dumas - Džono Deviso Nuotykiai

  Na gi po galais. Klasiką, net pačią geriausią, sunkoka skaityti dėl tam laikmečiui būdingo teksto stiliaus. Taip nutiko ir su Alexandre Dumas "Džono Deviso Nuotykiais" (Adventures De John Davys; "Markas" 1995; ISBN 9986-482-29-1; 388p.), kurią pagaliau galiu išbraukti iš "perskaityti" sąrašo. Pati istorija, nors ne pati geriausia, bet tokiais nedideliais epizodais priminė Montekristą, matyt dėl tų "sala kaip uola jūroje", o tvirčiau teigti galiu tik tai, jog tai tikrų tikriausias "Tūkstančio ir Vienos Nakties", bei Jokai Mor "Juodosios Kaukės" mišinys. Nuotykiai, kuriuose tik skraidančio kilimo trūko (tai kompensavo mūšis su piratais) ir tragedija, kuri kaip šūvis į galvą - švariai, bet per staigiai užbaigė knygą.
  Bene pirmą kartą apie laivybą skaityti buvo gan įdomu. Tik tiek, kad nebesuvokiami tapo knygų pavadinimai, kaip "Penkiolikos metų kapitonas", kai Džonui nė aštuoniolikos nėra, jo draugams atrodo irgi, o visi jau kokia nors velniava užsiima. Kas su Paša susidraugavo, kas nuo plaučių džiovos miršta, kas pabėgęs iš laivo susituokt spėjo, o kas už įžeistą garbę "jūs užsimojote prieš mane, lyg prieš šunį!" ėjo keršyt, ir savo rango vyresniųjų žudyt dvikovon ėjo. Vieną įdomią sceną keitė kita, neįdomi, o tada vėl įdomesnė. Taip ir teko plaukt per knygą, kartais bandant neužmigt, kartais bandant greičiau perverst puslapį. Antroje dalyje "nuobodu, o tada įdomu" buvo labiausia sukoncentruota, tad kai jau atėjo nuobodžioji dalis - per dieną vos įveikiau tuos du ar tris skyrius. O kai prasidėjo įdomioji - per mažiau nei valandą ją užbaigiau. Tai apie ką knyga? Apie Džoną Devisą, visų jūros galų meistrą, kuris, galų gale, nerado kaip išsiųsti laiško...
  Bendrai imant - ne, tai toli gražu nėra užkabinanti knyga, bet kai jau perskaičiau, tai taip nelabai ir atrodo, jog laikas išsišvaistė. Ką ten, gal net įsigyčiau ją, jei kur pasitaikytu, mat tie keli geri nuotykiai, ir ta viena nukirsta pabaiga man atrodo to verti. Kitiems gi, nežinau. Jei skaitant klasiką dažnai sunku ją užbaigti, tai tuomet nėr ko šitos imti, praradimas tikrai mažas. Duosiu 5/10. Geriau nei Salteadoras (ar kaip jį ten), ar Tūkstantis ir Viena Šmėkla. Bet dar ne "gerai".

Ray Loriga - Tokijas Mūsų Nebemyli

Ar knyga gali vienu metu ir patikti, ir nepatikti? Ray Loriga knygą "Tokijas Mūsų Nebemyli" (Tokyo Doesn't Love us Anymore; Tokio Ya No Nos Quiere; "Tyto Alba" 2005; ISBN 9986-16-447-8; 241[7]p.) pasiėmiau, nes bibliotekoj ji man vis akis badė kažkur girdėta autoriaus pavarde. Iki šiol, beje, nežinau kur. Ir štai dabar, kai reikia kažką apie tą knygą papasakot, galvoj sukas tik tokios mintys: Gera, bet neįdomi. Įdomi, bet prastoka.
  Knyga apie prekiautoją chemija, konkrečiai - atmintį naikinančiais preparatais. Nori užmiršti mokyklos laikus? Prašom. Mirusį šunį? Irgi prašom. Bėda ta, kad jis ir pats trokšta šį tą užmiršti, moterį, be kurios gyvenimas, prisiminimai, tapo slegiančia kančia. Tad herojus, vis tolyn į istoriją, sistematiškai naikinasi vartodamas ne tik chemiją, kurią pats ir platina, bet ir begales kitokių narkotikų, bei alkoholio. Erozija, ar kaip ten jie tai pavadino, ima veikti jo smegenis. Bet ar reikiamas sritis? Galų gale, prieiname prie ligoninės, o mūsų herojui - kiekviena diena nauja. O už lango - vis tas pats nematytas Berlynas.
  Knygoj pilna įdomių vietų, gerai parašytų vietų ir panašiai, bet viskas lyg kažkuo užgožta. Ir, tuo pačiu, tas jos prastumas - ne toks didelis, kad nepastebėtum herojaus progreso naikinantis, tokių paprastų, bet labai tinkamų epizodų, kai jis pagalvoja lygiai tą patį, ką galvojo prieš porą skyrių, apie tą patį, bet dabar jau naujai sutiktą žmogų. Taigi. Nebuvo įdomu, bet perskaičiau ir nejaučiu to irzulio, kurį sukelia nuobodžios knygos, iššvaisčiusios brangų, geresnių knygų laiką. Duosiu 5/10 ir pasakysiu, jog tai neutralus balas.

Shusaku Endo - Tyla

 

Nelabai norėjau skaityt Shusaku Endo knygą "Tyla" (Silence; "Obuolys" 2008; ISBN 978-9988-700-52-4; 248p.), mat nelabai man šiaip jau priimtinos knygos religinėmis temomis. Bet, kad jau pasigriebiau, tai neperskaityti atrodė kažkaip negerai. Perskaičiau tad, ir nenusivyliau.
  Paaiškėjo, jog tai ne ta knyga, kuri tave moralizuoja, tau aiškina, kad Dievas yra ir jis tik vienas vienintelis, kad tai - Meilės Dievas, dėl kurio reikia kariauti, pasaulį krauju dažant, kad visi tą meilę įtikėtų (keista, kaip kažkada persekioti žmonės dabar patys dažnokai rodo savo netolerantiškumą). Tema čia sukasi apie žmogaus buvimą žmogumi, apie jo atjautą, sugebėjimą kitus statyti prieš save. Du kunigai atsiunčiami į Japoniją, kad persekiojimų metu padėtų krikščioniams ir, jei pavyks, kad paskleistų dievo žodį plačiau. Bet misionieriai neįvertino pačių japonų genialumo, jų sugebėjimo perprasti bažnyčios taisykles ir jos skelbiamas tiesas, bei jomis sužaisti taip, jog patiems kunigams tektų susimąstyti. Tad kunigai susiduria su sunkiausia savo gyvenimo misija - atskirti Dievą nuo Bažnyčios. Ir, kaip žinoti, kad tavo veiksmai turi prasmę, kad tavo kančia - ne į tuštumą, jei tavo viešpats - tyli? O kai prabils - ką pasakys?
  Vertimas čia vos poroje vietų šiek tiek kliuvo, bet ten tokie jau anglų kalbos niuansai, nedaugelis turbūt būtų susipratę perrašyt. Knyga daugiau nei iki pusės - itin nuobodi ir sunkiai einasi. Tik kai "tyla" nutraukiama - viskas tarsi sprogsta, mat, atrodytų, nedalomi dalykai - padalomi ir dar kaip. Pabaiga tokia šiaip sau, tad duosiu 6/10, bet manau buvo verta paskaityti.

Jack L. Chalker - Charonas

  Kai knyga tempiasi taip ilgai, o jos apimtys tokios mažos - imi įtarti, kad tau nepatinka. Būtent taip vis pamąstydavau, kai baiginėjau Jack L. Chalker Vardeno Deimanto ketverių knygų serijos trečiąją - Charoną (Charon; "Eridanas" 1997; ISBN 9986-36-022-6; 207p.), su kuria kaip žinia užtrukau.

  Iš kart paprašysiu dovanot už klaidas, dirbu ne prie įprastinio aparato, dar neįpratau, klaviatūra kažkokia keista ir panašiai...

  Pirmiausia tai prisijuokiau iš knygoje vis dažnėjančių tokių... Na, tokių nesutikimų. Tarkim, atvyksta tas Agentas į karščiausią įmanomą planetą ir jo bendražygei pasidomėjus iš kur pasijuto ta vėsa - gidai paaiškina, kad oras vėsinamas oru nuo požeminių upių, kurių Charone daug, o jei reikia bet nėra, tai sukurta ir keletas nenatūralių. Po kurio laiko tas pats Agentas sėdi sau kažkur ir postringauja pats su savim - oras drėgnas, bet vėsus, kaip po galais jie jį kondicionuoja?? - Ar jau pamiršai, ar tiesiog negirdėjai? Kitą syk mergina jam sako - nėr kur skubėt, eime paėsim, jie čia bus po poros dienų... Po pietų, ji jam vėl sako - nagi, paskubėkim, jie gal būt jau čia!
  Šioje planetoje Vardeno Organizmai dar labiau pamišę. Čia gi veikia kažkokia kaip magija, kaip galinga įtaka. Gerai išlavinęs savo organizmus "magas" štai ims ir užsirūstins ant tavęs. Bet kas tu? Žmogus? Nejuokauk. Ne. Tu - šuo. Taip. ŠUO. Ir čia Vardeno Organizmai, gavę signalą "ei, mes - šuo", tuoj pat iš pradžių iliuzijos pagalba paverčia tave šunimi, o tada tolygiai ir kuo tikriausiu šunėku, kuris ir elgiasi  ir mąsto, ir taip toliau, kaip kuo tikriausias šuo. Viskas labai pavojinga, o paaiškinimai apie tai - tokie painūs ir neaiškūs, kad galiausiai pritariamai palinksėjau, kai autorius nelabai užsiėmė ta magija iki paskutinės, žūtbūtinės kovos su Charono Valdove.
  Nors ne itin buvo įdomu, pradžioje - kaip visada, labai užtempta, o tada viskas pasipila, lyg iš prakiurusio vamzdžio, bet visgi buvo geriau nei anoje knygoje, Cerberyje. Bent jau buvo aišku, kad žmones nužudė, kaip nužudė ir panašiai. Žinoma visiškai neaišku kaip vienai merginai į vieną galvą sukišo dvejas smegenis, arba kam to reikėjo, kai akivaizdu - eksperimentas idiotiškas ir mestas. Arba kodėl mergina vergiškai puolė tarnauti Agentui vos sulaukusi draugiškesnio žodžio. Bet štai, še, 5/10, daugiau dar negaliu. Tik ne kai taip ilgai mane prikausto tie vos 200 puslapių. Ne jau. Ne.

Levas Tolstojus - Ivano Iljičiaus Mirtis

  Su Tolstojumi mažai bendraujame, bet štai gi per TRIS dienas perskaičiau šimto lapų knygelę „Ivano Iljičiaus Mirtis“ (Smert Ivana Iljica; „Metodika“ 2010; ISBN 978*609-444-000-7; 112p.), bet teisinuosi tuo, kad skaitau ne po vieną knygą sykiu, ir kad šį kart itin sunkus vertimo darbas buvo pasitaikęs („laisvalaikiu“ nuo knygų – verčiu tekstus iš anglų kalbos, daugiausia studentams). Taip tad. Mano sąžinė švari.

  „ „Mat mirė, o aš štai ne“ – pagalvojo ir pajuto kiekvienas.“

  Knyga pasitinka vertėjo komentaru, kas man visada patinka, mat leidžia tikėtis, jog vertimas bus geras, iš širdies, ar dūšios, taip tariant. Bet dar labiau suintriguoja knygos gale esantys komentarai, kad ir to paties Vladimiro Nabokovo žodžiai „ši apysaka – pats ryškiausias Levo Tolstojaus kūrinys“. Ar gi? O kaip ten kokia Ana Karenina ar Karas ir Taika? Iš ties, skaitau, na taip, įdomu, neblogai, knyga apie mirtį, gyvenimą, jų skirtumą ir filosofijos dar tos – koks gyvenimas yra tikras gyvenimas, o ne tik gyvenimo siekimas. Formatas knygos irgi, solidus, padoresni skaitytojai ir rimtesni nosferatai būtų turbūt vienos kelionės autobusu metu perskaitę visą, tai kaip čia aš tris dienas ant jos dantis zulinau?

  Nagi, taip va. Pirma tai man labai ėdasi tas senesnės kartos rusų rašytojų tradicinis vardžiavimasis, kai dešimt vardų vienam asmeniui skirta. Antra tai – nors man tikrai labai patiko kaip ši knyga parašyta, mat prasideda ji draugų susirinkimu prie draugo kapo, o tada atpasakojamas to draugo gyvenimas ir kaip jis žengė pirmus žingsnius mirtin, iki to momento, kai iškankintas miršta – aš matyt visgi labiausia fantasy, na tą, fantastiką, kur ne mokslinė, mėgstu, o čia net iš tolo tuo nekvepia, tad jaučias toks sauso-davinio skonis skaitant.

  Visgi, knyga, na, knygelė, istorija, tikrai gera, kaip ir minėjau, labai iš įdomios perspektyvos išrašyta, bet veikėjai neišvystyti, tik pabrėžta, jog tie – melu gyvena, fasadą pasistatę, o va tas vienas vienintelis – tikras ir natūralus, ko man visada norisi. Todėl duoti galiu tik 6/10, bet kitiems, „rafinuotesnio skonio“ (čia be sarkazmo) skaitytojams turbūt patiks labiau nei man.

Christian Jacq - Ramzis: Šviesos sūnus

Nuo mažens žodis "Faraonas" man sukeldavo galvoje vaizdų apie auksą, smėlio smilčių kopas ir kažkokią nežemišką būtybę lygutėliame šviesaus akmens soste. Beveik taip šį reiškinį pavaizdavo ir Christian Jacq knyga "Ramzis: Šviesos sūnus" (Ramses: Le Filis de la Laumiere; "Tyto Alba" 2003; ISBN 9986-16-327-7; 386[6]p; Geriausios XXa. pabaigos knygos). Tai pirmoji serijos knyga, tad prie trūkumų stengsiuos nekibt. Vietoje to iš kart pasakysiu - norint susipažinti su egiptiečių kultūra, elgsena ir pan. - knyga neblogai tinka.

  "-Jis pasitikėjo manimi. Aš privalau jį ginti ir globoti." 78p.

  Kaip ir leidžia spėti knygos pavadinimas ir baisus, fotošopo filtru "sutvarkytas" viršelis - knyga pasakoja apie Egipto didybę ir Ramzį II. Tvarkingai pradedama nuo jo jaunystės ar net vaikystės ir skaitytojas tikrai meistriškai vedamas per visokias intrigas ir intrigėles, Egipto apylinkes nesileidžiant į detales ir netgi dievų mitus, daugiausia dėmesio skiriant tvarkos deivei Maat. Tekstas skrieja greitai ir sklandžiai, nebandant knygos storinti tuščiais plepalais. Bėda ta, kad būtent dėl to vėliau suvoki, jog neturi ar bent jau beveik neturi aiškaus aplinkos vaizdo. Mat trūko detalių, kokių nors konkretesnių aprašymų. Žinoma tas "bazinis" apibūdinimas egzistuoja, bet man jo nieku gyvu nepakako.
  Labai keista, kad knyga skaitėsi tikrai neblogai, pakišo net nenuspėjamo detektyvo vertų posūkių, o vis vien trūko kažkokios kibirkštėlės. Juk, po galais, tai - Egiptas, Ramzis, dykumų karštis ir Arabijos Naktų aistros (liet. - Tūkstančio ir vienos nakties aistros). Niekaip nesuprantu, tai kurgi toji ugnelė? Ir visgi, nenorėčiau knygos vien dėl to nuvertinti, nes ji pakankamai įdomiai papasakojo apie ne itin įdomią kovą dėl Faraono sosto. O kituose knygose kibirkštis gal atsiras ir leis šiam potencialiam laužui įsiliepsnot kaip reikiant. Čia kalbu iš gerosios šių žodžių pusės.
  Nebloga knyga. Ne pati įdomiausia, bet šaltą rudenį tikrai bent kiek pašildys. Duosiu 7/10 ir ieškosiu kitų jos dalių.

Anotacija: Pirmoje Christiano Jacqo epopėjos apie faraoną Ramzį knygoje vaizduojamas XIII a. pr. Kr. klestintis Egiptas, valdomas faraono Sečio. Vyresnysis faraono sūnus Šenaras, tingus ir mėgstantis prabangą, yra tikras, kad atėjus laikui užims tėvo vietą. Tačiau, Šenaro ir rūmų didikų nuostabai, savo įpėdiniu ir Egipto valdytoju Setis paskelbia jaunesnįjį savo sūnų Ramzį. Būdamas gudrus ir klastingas, sumaniai naudodamasis žmonių silpnybėmis, Šenaras kantriai rengia perversmą, kad galėtų užimti sostą. Ar mirus Sečiui liks ištikimi Ramziui keletas jo draugų?..

A.W. Reed - Maorių mitai ir legendos

Mitai ir legendos beveik visada prasideda nuo istorijos, kaip buvo sukurtas pasaulis. Ne išimtis ir A.W. Reed "Maorių mitai ir legendos" (Pasaulio Mitai; "Mintis" 2009; ISBN 978-5-417-00988-4; 300p.), skirtumas tik tas, kad šios knygos pasakojimo stilius panašus į "Tūkstantį ir vieną naktį". Deja, tai vieninteliai panašumai.
  Pradėsiu nuo gerų dalykų. Autorių galima pagirti, kad surinko tiek, kiek tik pajėgė ir netgi sugebėjo tai sudėlioti ne per painiausiai. Nedaug ten tų mitų, bet čia jau ne knygos kaltė. Kai kurios istorijos smagios, kitos itin žiaurios. Dabar tiksliai nepasakysiu, bet jei neklystu, tai pradžioje buvo minėta, jog knygą stengtasi pritaikyt bet kuriai amžiaus grupei. Kai jau perskaičiau - manau, jog jei ši knyga man būtų pakliuvus, kai buvau tarkim 4-5 metų - būtų buvę ašarų dėl visokiausių čia aprašytų skriaudų ir šiurpių dalykų (kaip pavyzdžiui - atplaukia banginis, jam išpjauna gabalą mėsos ir vėl paleidžia plaukiot... ).
  Smagesnė buvo tik viena pasaka, kuri man labai priminė "Eglę, žalčių karalienę". Tik ten moterį vaikėsi ungurys. Pasakėlė trumpa, knygos net iš bibliotekos išsinešt dėl jos neverta - nuo 60psl iki 61psl ir būsit perskaitę juokingiausią knygos vietą.
  Deja tiek ten ir to gero. Žinoma, istorijos mus supažindina su tais maoriais, bet jei kas paklaustų, tai kas gi tai per kultūra, kurią legendos ir mitai juk turėtų atspindėt, galėčiau pasakyt nebent - jie augina saldžiąsias bulves, arba - jie skausmingai tatuiravosi veidus. Jei kas konkrečiai maoriais domisi, tai knyga gal ir nieko, nes nuo temų niekur nenukrypta. Bet jei tik šiaip norit plačiau domėtis, tai geriau pasiieškot ko nors rimtesnio.
  Knygai duosiu kokius 5/10, nes vienodos istorijos lėtina skaitymą, o maoriai deja nėra tie, kuriais toliau domėsiuosi. Mitų ir legendų geriau ieškoti kitur.

Anotacija:
Rinktinėje "Maorių mitai ir legendos", pirmą kartą išleistoje 1946m. ir apdovanotoje Esther Glen medaliu, sudėtos populiariausios legendos, skaidrinusios senųjų laikų maorių gyvenimą. Jos susijusios su pasaulio atsiradimo, žmogaus kilmės samprata. Maorių mitologija bei folkloras pristatomi autentiškais sakytinės tradicijos tekstais, užrašytais XXa. pirmojoje pusėje paties knygos autoriaus, profesionalaus maorių papročių, mitologijos, meno ir amatų tyrinėtojo A. W. Reedo. Iki šių dienų knyga nuolat perleidžiama ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet ir Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje, Australijoje. Knyga aktuali specialistams, filologams, istorikams, menotyrininkams, kultūrologams ir visiems, kurie domisi pasaulio mitologija ir folkloru.

A. W. Reedo parengta knyga "Maorių mitai ir legendos" yra vienas pirmųjų leidinių, supažindinančių su maorių mitologija bei folkloru.

Maoriai - tai Rytų Polinezijos gyventojų, kanojų dirbėjų ir žvejų, į Naująją Zelandiją ir ją supančias salas atsikėlusių X amžiuje, palikuonys. XIX amžiaus pradžioje Naujoji Zelandija tapo Didžiosios Britanijos kolonija, todėl nuo tada maorių gyvenime, kultūroje, mene pamažu įsitvirtino Europietiškoji kultūra, estetinis mąstymas ir pan. Maoriai savo rašto neturėjo, todėl krašto, genčių istorijos, įvykiai buvo perduodami dainomis iš kartos į kartą.

Carmen Bin Ladin - Mano Gyvenimas Saudo Arabijoje

"Mano beatodairiškos drąsos nevaržė niekas. Nes nieko nežinojau." 34p.

 
Tūkstančio ir vienos nakties pasakos leido tik sekundėlę žvilgtelėti į šiuos kraštus. Ir toli gražu neleido manyti, kad tose pasakų šalyse gali būti taip sunku ir baisu. Carmen Bin Ladin knyga "Mano Gyvenimas Saudo Arabijoje: Kita Karalystės Pusė" (Inside the Kingdom: My life in Saudi Arabia; ISBN 978-9955-24-975-7; "Alma Littera" 2008; 204p.) detaliai nupasakoja tuos esminius skirtumus tarp laisvo žmogaus ir arabo moters.
  Visada maniau, kad jei žmogus norėtų taikos ir ramybės, tai būtent ją ir turėtų. Bet žvelgiant į praeitį - akivaizdu, jog to norėta ne visada. Taip ir su tomis beveidėmis moterimis, baisiausiam karščiui tvoskiant vaikštančiom su apdaru, kuris dengia visą kūną, netgi akis, storiausiomis juodomis pirštinėmis ir tokiomis pat kojinėmis. Labai keista, bet ši knyga privertė suprasti, kad nors ir ne visos, bet tikrai yra nemažai tokių, kurios tokiai griežtai, religija motyvuojamai paniekai pritaria. Tai tarsi garbės reikalas - kai nieko kito negali gauti, bent būk gerbiama dėl savo tiesiog agresyvaus tikėjimo. Negaliu teigti, kad nustebau, bet labai nusivyliau, mat ta sauja ar dvi tikrai iš paskos skandina ir norinčias bent elementariausių žmogaus teisių.
  Knyga aišku ne apie tai. Tai biografija Osamos Bin Ladino (kai kalbama apie juos visus, tuomet rašoma "Bin Laden", pavieniai jie "Bin Ladin") brolio Jeslamo žmonos Karmen. Čia noriu pridurti, kad mane jau ima erzinti žmonių nenoras sutvarkyt visko iki galo. Jos vardas visur rašomas Carmen. Kitur vietoje akivaizdžios Č raidės palikta CH garsas. Vardan šventos ramybės, manau derėtų vardą rašyt bent kartą paminint tikrąjį tarimą, arba atvirkščiai - išversti ir kartą paminėti originalą. Nežinau, kaip mano smalsiai močiutei reikėtų paaiškint, kad tai ne TSarmen... Žodžiu, tęsiam. Ji nebuvo visiškai svetima Saudo Arabijos kultūrai, bet vis vien suvokė, kad pateko tikrai ne į tą Arabijos Naktų svąją iš savo vaikystės. Tenka pripažinti, kad ir tai mane gerokai nuliūdino, nes jau nuo seno žavėjausi vaizdais iš Tūkstančio ir Vienos Nakties. Visa laimė, kad greičiausiai taip nėra visur (nors autorė beveik primygtinai teigia atvirkščiai), ar bent jau nebus visada.

"Tai šalis kurioje nėra vietos švelnumui, gailestingumui, užuojautai ir abejonei." 202p.

  Iš knygos šiek tiek sužinome ir apie patį Osamą Bin Ladiną. Epizodais nupasakojamas jo kilimas į tas šiurpias aukštumas, kurių pasiekė, bet tai tikrai nėra pagrindinė knygos tema, kas visiškai natūralu, o kodėl, tai suprasit paskaitę. Viena lieka šiek tiek neaišku - kaip labai moraliai jį rėmė ar smerkė jo tikrai didžiulė brolių, seserų, savų vaikų, žmonų ir kitų giminių šeima? Mat nors teigtas išsižadėjimas, bet iš knygos galima aiškiai suprasti, kad, cituoju "kad ir kiek tu būtum teisi, mano brolis niekada nesuklys". Kitais žodžiais tariant - brolybės ryšys ten beveik "dzin-šei", galingas ir sunkiai išjudinamas reiškinys.
  Knyga nebloga, informatyvi, bet kartais per daug buvo paprasčiausio purvo pilimo. Jis aišku pateisinamas, bet man nelabai įdomu klausytis tūkstančius suknelių, namų dekorą ir kitų moterų skonio trūkumą. Lygiai taip pat, jei kokio žmogaus imčiau labai nemėgt, galėčiau pilt purvą ir teigt, kad vajė, tas ar anas geria arbatą, kad ir kokią brangią, bet tik pakeliuose, fe! Negražu, ar ne? Man irgi nepatiko. Kaip biografija - nepersistengta, bet ko reikėjo, to ir pateikė. Pabaigos pilnai nesuvokiau, nes viskas prasideda nuo pabaigos, tada nuo pradžios, o tada aišku vėl turi baigtis, tad yra dvi pabaigos ir jos skirtingos. Bet pliusas knygai, dabar tikrai pasidomėsiu šios moters gyvenimu, jau vien tam, kad sužinot, ar ji ir jos dukros gyvos, sveikos ir svarbiausia - laisvos. Tad duosiu knygai ... kokius 6/10 ir rekomenduosiu norintiems sužinoti daugiau apie Saudo Arabiją, bei jos moteris.

Anotacija: "Pasakojimas, perkeliantis mus į pačią Saudo Arabijos valdančiosios klasės širdį ir į turto pertekusius Bin Ladenų genties patriarcho namus. Pinigai plaukia, moterys vertos kiek kupranugaris, tarnai - kur kas mažiau, alkoholis draudžiamas, plėšikams nukertamos rankos, viešpatauja vahabitų islamas, kuris su kiekviena diena vis stiprėja. Viduramžiai dykumoje, su gausybe dolerių.
Ji pabėgo iš klano, kovojo gelbėdama vaikus, viešai pasmerkė Osamą ir kritikavo Saudo Arabiją - tai tikrai daug."  .......................... Le Figaro
"Kita karalystės pusė. Mano gyvenimas Saudo Arabijoje" atskleidžia karčią Carmen Bin Ladin santuokos istoriją, drauge nuostabiai ryškiai kalba apie tai, koks yra gyvenimas griežčiausioje musulmonų pasaulio teokratijoje... Autorės sąžiningumas, jautrumas kultūros detalėmis ir nuoširdi pagarba kai kuriems jos arabams giminaičiams sustiprina jos žodžius. Tai ne kerštinga "išklosiu viską" tipo knyga, o drąsios moters pasakojimas apie išsivadavimą atsisakant nepakantumo ir renkantis laisvę." ....................Time Out New York
"Šešėliniai verslo sandoriai, kovos tarp brolių dėl valdžios, ryšiai su karališkąja šeima ir parama labiausiai ieškomam planetos teroristui... Savo knygoje Carmen atskleidžia gilias galingiausio Saudo Arabijos klano paslaptis." ................. VSD

Carmen Bin Ladin pasakojimas perkelia mus į vieną iš galingiausių, slapčiausių ir represyviausių karalysčių pasaulyje. 1974 metais ši įspūdinga moteris, kurios motina - persė, o tėvas - šveicaras, ištekėjo už Jeslamo Bin Ladino (Osamos Bin Ladeno brolio) ir atsidūrė didžiulio ir sudėtingo klano viduje, visuomenėje, kurios ji iki tol nepažinojo ir nesuprato. Knygoje pasakojamas šios moters gyvenimas Saudo Arabijoje, prisimenami rugsėjo 11-osios įvykiai.

Mary Roach - Negyvėliai

"Nuo tų laikų JAV armija galėjo ramiai stoti į mūšį: buvo visiškai aišku, kad jei užpuls karvės, kariai žinos kaip elgtis." 134p.

  Turbūt dažnas mūsų yra susidūręs su mirties nežinomybės baime. Kiti nemaloniai pasijunta nuo buvimo kapinėse ar buvimo prie atviro karsto. Visokias su lavonais susijusias baimes ir kitokį diskomfortą galima būtų ilgai ir nuobodžiai vardinti, bet geriau tiesiog paskaityti Mary Roach knygą "Negyvėliai" (STIFF; "Alma Littera" 2005; ISBN 9955-08-676-9; 304p) ir visų jų jei ne atsikratyti, tai bent jau nuslopinti.
  Turint galvoje, kad knyga tikrai apie lavonus, mirtį ir galimybes pasitarnauti po mirties, kurių pasirodo yra tikrai labai daug, o dar ir priduriant, kad silpnų nervų ir lakios vaizduotės žmonėms ši knyga gali vieną kitą nemalonią viziją ir į sapną atnešti - vis vien ryžčiausi ją rekomenduoti, mat knyga gera tikrai visais atžvilgiais. Autorė šmaikštumu išblaško visus slogulius ir šiurpulius ir dargi - be jokios nepagarbos. Tekstas visai nenuobodus, ko būtų galima tikėtis iš tokio informatyvaus kūrinio, pilnas pastabų ir vietoje bei laiku įterptų sąsajų ir minčių.
  Nors tekstas pagrinde apie lavonus, bet po šiek tiek informacijos pateikiama apie visą eilę vienaip ar kitaip su tema susijusių dalykų, pavyzdžiui apie balzamavimą, kremavimo taršą, gyvūnų ir žmonių panašumus, balistinės želatinos gamybą, lėktuvų saugumą, sistolinės fazės reikšmę. Paminimos net kelios įdomios istorijos apie įvairius prietarus ir mitus besipinančius apie negyvėlius nuo atmenamų laikų. O kai skaičiau apie Senovės Kinijos mediciną - juokiausi beveik iki ašarų ir gailėjau tų, kuriuos gydė.
  Nors imant tokio pobūdžio knygą automatiškai tikiesi sauso, informatyvaus, bet gal ne pačio lengviausio teksto - ši knyga tokia nėra. Tai labiau panašu į pokalbį su žmogumi, kuris supranta, kad tu neprivalai žinoti visų medicininių terminų, bet vis vien gali smalsauti, o tuo pačiu tave gali neraminti tema, todėl pridedama charizmos ir smagaus optimizmo. Ir nors teorinė medicina mane domina, bet net neabejoju, kad knyga būtų patikusi, net jei nesidomėčiau tuo visai.
  Na ir galiausiai, aš nebūčiau aš, jei nepastebėčiau vertimo. Šį kart man užkliuvo vos keli dalykėliai, kuriuos išvertė pažodžiui. Bet vertėjai ir redaktoriai kaltę išpirko nestokodami dalintis žiniomis. T.y. karts nuo karto pateikdami specifiškai Lietuvišką posakių ar pavadinimų variantą. Kai tokie dalykai nieko neišdarko, o dargi ir prideda vertės - labai džiaugiuosi. Taigi, knygai duosiu turbūt 9/10, nes kažko man visgi pritrūko, nors net negaliu nurodyti ko. Bet duosiu pilną 10 balų rekomendaciją.

Anotacija:
"Mary Roach - juokingiausių JAV mokslo knygų autorė. Jei jums atrodo, kad tai menkas pagyrimas - ar net absurdas - tuomet atsiverskite bet kurį šios knygos puslapį - ir pamatysite klydę. Negyvėliai pasakoja mums, kur po mirties atsiduria kūnai, ką jie gali nuveikti - mūsų dėmesiui pateikiama daugybė pribloškiančių istorijų, kokių mirusiojo kūnas vis dar gali mums papasakoti. O užvis smagiausia, kad šioje knygoje vis dėlto sugalvota, kaip papasakoti apie lavonus linksmai, drauge nė truputį nesumenkinant jų orumo. Tegyvuoja numirėliai!
  - Burkhard Bilger, knygos Bukagalvių mulkinimas (Noodling for Flatheads) autorius

Mary Roach straipsniai yra spausdinami tokiuose leidiniuose kaip Salon, Wired, Outside, GQ, Discover, Vogue ir New York Times Magazine; Reader's Digest kas mėnesį pateikia jos skiltį "Mano planeta". Mary Roach gyvena San Franciske.

Išsisus du tūkstančius metų lavonai - vieni - savo valia, kiti - nieko apie tai nenutuokdami - dalyvauja moksliniuose tyrinėjimuose: ir pačiuose drąsiausiuose išbandymuose, ir kvapą užimančiuose šiurpiuose sumanymuose. Ne kas kitas, o jie išbandė pirmąsias Prancūzijos giljotinas, atsakė į klausimą "Ar nukirsta galva, kad ir akimirką, dar spėja suvokti savo būklę?" 1904-aisiais jie padėjo įvertinti naujuosius armijos šautuvus, pasitarnaudami taikiniais. Jie skrido NASA erdvėlaiviais, jie buvo nukryžiuojami Paryžiaus laboratorijose, tiriant Turino drobulės autentiškumą... Kiekvienai naujai chirurginei metodikai išbandyti - nuo širdies persodinimo iki lyties keitimo operacijų - chirurgai pasitelkia lavonus.
Be to, šioje nepakartojama intonacija nuspalvintoje ekskursijoje keliaujame su Mary Roach nuo viduramžių iki devynioliktojo amžiaus po Europos anatomijos laboratorijas ir vaistines, gaminančias preparatus iš žmogaus kūno dalių, užsukame į žmogaus kūno irimo tyrinėjimų bazę Tenesio universitete (kitaip dar vadinamą "Lavonų draustiniu"), plastinės chirurgijos pratybų laboratoriją ir pas laidojimo biuro direktorę Skandinavijoje, turinčią sunkiai įgyvendinamą ateities viziją apie mirusiųjų kompostavimą.

Keistai patrauklus, komiškas, neretai ir šiurpus bei gana išmintingas pasakojimas apie tai, kas vyksta su mūsų kūnais, kai mūsų pačių su jais nebėra.

Jude Deveraux - Emilės Angelas

 

Baigiau skaityti Jude Deveraux knygą "Emilės Angelas" ("An angel for Amily"; Tyrai 1998; ISBN 9955-01-117-3; 224p.) ir nusprendžiau, kad mane kažkaip keistai traukia vilkolakiai ir angelai. Nesuderinami, bent iš pažiūros, supernaturals. Bet jei jau smalsauju, tai smalsauju. Juoba, kad Jude Deveraux man neblogai žinoma autorė, nors jos kūrybos ne tiek ir daug teko paskaityti, visgi niekad nenurašiau šių banalių romaniukų.
  "Emilės angelas" ir prasidėjo ir rutuliojosi gan painiai, dažnai vertė purtyt galvą, mat veiksmai ir aiškinimai tiesiog neturėjo jokios logikos ar bent jau priežasties. Čia dar galim pridėti pastabą, kad moterys, besispecializuojančios meilės romanų rašyme, beveik visada, ankščiau ar vėliau suguldys savo heroję su labiausiai į fantastinį herojų panašiu vyruku, kad ir kaip tai jam buvo draudžiama, ir kad ir kaip ji jo nekentė. Žodžiu, prie logikos stokos galim pridėti tiesiog neįtikėtinai aiškų ir pilnai nuspėjamą siužetą. Žinau, kad norint atsipalaiduoti - tokie turbūt kai kam patinka, bet aš nuspėdavau siužetą ir sudėtingesnėse knygose, tad nusivildavau ir vėl nusivyliau.
  Tačiau šiuo atveju buvo ir dalykų, kurie man pasirodė visai neprasti ar bent jau lengvai komiški. Manau tikrai turiu polinkį mėgint išteisint knygas, tad... Angelas vis vadino Emilės sužadėtinį "antinu" ir kitaip demonstravo visiškai biblijiškai-neangelišką pavydą. Kodėl "antinu"? Nes to sužadėtinio vardas buvo Donaldas, kaip vaikystės animacinių filmukų herojaus ančiuko Donaldo (arba Antulio Donaldo, žiūrint kaip kur jį kas užtiko). Be to, jis buvo linkęs leisti Emilei viską aiškinti savaip, kas visgi atrodė kvailai, bet buvo priimtiniau už etatinę frazę "ką turėčiau padaryti, kad manimi patikėtum" (deja, ši eilutė buvo panaudota, bet tuo metu knyga jau nebeatrodė įdomi, tad...). Vietoje to, jei jo sugebėjimus Emilė aiškino aiškiaregyste, jis kaip mat tardavo: gerai, aš aiškiaregys, o dabar eikim prie reikalo. Už tai tikrai duosiu pliusą.

  "- Angelai neturėtų pavydėti, taip pat neturėtų būti ambicingi.
   - O mirtingieji turėtų gyventi ramybėje ir santarvėje." 158p.

  Kitas reiškinys, kuris man patiko, būtų jau gan asmeniškas simpatizavimas. Knygos siužete veiksmas vyksta daugiau ar mažiau dėl to, kad nuobodi bibliotekininkė rengdavo tam tikrus reportažus, pati surankiodama informaciją per bibliotekų archyvus. Manau nesuklysiu, jei manysiu, kad nemažai mūsų, bibliotekų Nosferatų ir Žiurkių, mėgsta pa-research-inti. Pasirodo tai ne tik įdomi veikla, bet dar ir bjaurių nuotykių atnešti gali. Na taip, akivaizdu, bet...
  Knygoje buvo neblogų minčių, deja senų ir nuvalkiotų, bet neblogų. Kad ir tai, kad žmonės geba atsisakyti matyti kai kuriuos dalykus, kad gyvenimo kokybė mums priklauso pagal karmą, kad visgi reinkarnuojamės, o dogmos - ne visada atitinka tai, kas mums buvo bandyta pasakyti iš aukščiau. Be to, mane tikrai suintrigavo pabaiga. Tokioj įdomioj vietoj, apie rimtesnius angelus jau sukantis, ėmė ir pabaigė istoriją.
  Taigi, knyga nėra gera ir įdomi, bet vieną kart perskaičius - akys neiškris. Juoba, kad čia banalumas bent jau pateisinamas, ne taip, kaip kai kuriose neminėtinose knygose. Jei norisi vienos dienos meilės, barnių, menkučio, bet kiek įtempto detektyvo ir galvoti neverčiančio siužeto - čia kaip tik ta knyga. Duosiu 4/10 ir per daug tikrai nepeiksiu.

 Anotacija: Kai meilė pasibeldžia į duris ir vėl apleidžia namus, kai lauki nesulauki savo laimės, kai pradedi nebetikėti, kad dar kam nors tu būsi reikalinga lyg gyvybė, - apsidairyk ir atidžiai įsiklausyk: Dangus tau siunčia angelą. Neatstumk jo.

Na o dabar imu į rankas nebe grožinę knygą, bet panašu - ne mažiau įdomią (kaip matot, mėgstu įvairovę). Tai būtų Mary Roach knyga "Negyvėliai": Keisčiausia knyga - Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi.
Dažnokai man taip nutinka, kad einu į biblioteką su dar kuo nors, juokais ištraukia kokią knygą, norėdami paerzint (kokią Homoseksualizmo istoriją, Negyvėlius ir panašiai...), o mane ima ir iš tikrųjų suintriguoja...

Jessica Gregson - Angelų kūrėjos

 

Nusišypsojau, kai baiginėjant knygą, ar ją įpusėjus, priėjau sakinuką "Vargšai šunsnukiai" 202p. Labai gerai apibūdina moterų dalią šioje knygoje. O gal tiksliau - labai gerai apibūdina jų vyrus.
  Sunku pasakyti apie ką ši Jessica Gregson knyga "Angelų kūrėjos" (The Angel Makers; Obuolys 2008; ISBN 978-9955-700-53-1; 304p.). Prasidėjo nuo keistuolės mergaitės, prietarų, tuomet perėjo prie moteriškos išminties, pribuvėjų, meilės paieškų, o užsibaigė vos ne "dzin-šei paslaptimis", moterų ryšiu, ryšio laužymu ir visu būriu suimtųjų. Vienos - gyvenimo priverstos. Kitos - bjaurios ir tiek.
  Taigi. Ramiame Falučkos kaimelyje perversmą padarė karas - savi vyrai ir vaikinai (sūnūs, draugai, giminaičiai) išvyksta kovon, svetimi atvyksta joms jaukti gyvenimų, ką daro tiesiog stulbinamai lengvai, turint galvoje, kad esti belaisviai su apribotomis teisėmis ir pasivaikščiojimų teritorija. Vienų moterų vyrai buvo bjaurūs, jas labai skriaudė ir visaip žemino. Kitų buvo geri. Trečių atrodė puikūs. Bet po kelių metų visi grįžo vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau sužaloti. Protiškai ar fiziškai. Ir gal būt tai nebūtų pasaulio pabaiga, juk moteris - nuostabiai kantri būtybė. Tačiau vyrai-belaisviai, kuriuos dauguma spėjo pamėgti ir net pamilti, o jie taip pat nestokojo nuoširdžių jausmų, turi išvykti, mat karas baigėsi ne tik jų oficialiems vyriškiams, bet ir jiems patiems.
  Žiaurūs vyrai kare sužvėrėjo dar labiau. O geri vyrai tapo žiauriais. Ar galima pateisinti nusikratymą vyru, labai subtiliu būdu, bet vis vien nusikratymą, jei jis moterį mušdavo kas dien iki sąmonės netekimo ir netgi mėgino nužudyti vaiką josios įsčiose?
  Čia ima aiškėti angyalcsinalo - angelų kūrėjų, moterų, kurios nelegaliai atlikinėjo abortus svarba. Jos pirmos suprato gyvybės ir prioritetų gyvybėse reikšmę.
  Pasakojimas įdomus ir labai neįprastas, bent mano akimis žiūrint - tikrai ne tas standartinis. Keliose vietose lyg pasimesta ir pamiršta apie ką kalbėta, kas sakyta, nes vaizdas rodomas neatitinka to, kas buvo pasakyta pasakotojos. Tai tikrai nėra tobula knyga, bet skaitosi lengvai, net jei vietomis ir užtęsta, bet už tad nenuobodi, mat net užtęsimas - pateikia naują baimę, naują siaubą, naują reikalą padaryti sprendimą. Tad knyga ne pati geriausia, bet ne prasta, tikrai. Duosiu 6/10 ir dėsiu į šalį, nes dabar į rankas imu vėl nebe grožinę literatūrą, o šlakelį okultinės/ezoterinės - Dieter Breuers "Velnio Vardu: Šiek tiek kitokia raganų ir jų persekiojimo istorija".

Walter Wangerin "Jėzus"

Prieš porą dienų baigiau skaityti Walter Wangerin knygą "Jėzus" (Jesus; Alma Littera 2008; ISBN 978-9955-38-001-6; 424p.) ir turiu pasakyti - pirma jos pusė buvo tikrai šauni.

"- Kas ką tik palietė mane? [Jėzus]
- Ką? Kas tave palietė? - Simonas pratrūko juoku. - Turbūt koks tuzinas tų, kurie spaudžia tave iš visų pusių." 163psl.

Kelis kart pasijuokiau, kelis kart šiaip įdomiai pasiskaitė, porą syk iš vis tik šiaip... Pirma pusė tikrai nebloga, gan smagiai jie ten pasakoja, sudaromas didingumo įspūdis, kylantis iš pačių paprasčiausių dalykų ir reiškinių, kas man labai patiko. Rašymo stilius geras, tad irgi nepakenkė.
Deja, kažkur ties antra knygos puse pradėjau pastebėti keistą dalyką - vis užsimena apie potencialo turinčius dalykus, tačiau jie neplėtojami. Vietoje to erdvė užkemšama nė kiek neįdomiomis detalėmis. Suprantu, kad knyga rašyta iš absoliutaus žmogaus pozicijos, tačiau vietomis tikrai buvo per sausa. Ir taip iki pat galo.
Tačiau ties pabaiga buvo dar vienas geras šokas - autorius idealiai perteikė siaubo emociją. Jei jautresnius nervus turėčiau ir mažesnę siaubo istorijų patirtį - tikrai būtų oda pagaugais ėjus, kaip šiurpiai viskas buvo aprašyta. Ir vis tiek, vos baigėsi siaubas - mestelėjo kietą detalę ir vėl ėmė paistyt apie niekus - kalno formą, dūmų spalvą, rinktas žoleles. Kiek erzino.
Žmonėms kurie nėra pikti ant religijos vien dėl to, kad ja seka idiotai ir skelbia dar idiotiškesnes tiesas - knyga turėtų būt pakankamai įdomi, kad nepavadintumėt laiko švaistymu. Ypač jei su biblija artimai susipažinti neteko. Nežinau ar labai patiks religingiems žmonėms, mat nors Jėzus stebuklus darė - visgi atskleidė ir savo žmogišką pusę, o aš kai stengiuosi su ta fanatikų puse nebendrauti, tai ir ne visai žinau koks tas jų požiūris į Jėzų. Ir manau, knyga tikrai nepatiks tiems užsispyrėliams, kurie vien dėl kvailų kunigų, korupcijos bažnyčiose ir pan. dalykų nekenčia visos krikščionybės ir visų jos atmainų. Ateistai... apie šiuos nežinau. Manau, jei žmogus mokės žiūrėti į knygą, kaip į knygą, o ne į "tikslų tiesos žodį" - tai jam ir nebus svarbu ar tai Jėzus, ar ponas Džordanas, ar kokia nors Vilma Stoun. Tai tiesiog nebloga istorija.
Duosiu jai 6/10 - nes tie sausuoliai gerklėj strigo, kietomis detalėmis nepasinaudota, vietomis tekstas dirbtinai užtęstas ir šiaip jau - autorius talentingas, bet tuo menkai tepasinaudojo. Bet knyga nebloga. Tik išankstinio požiūrio siūlau neturėti, mat tuomet nėr prasmės ir skaityt.
Na o dabar imsiu Elizabeth Wurtzel knygą "Prozako Karta". Pamatytumėt jūs kaip ji vargšelė nutriušus! Vietomis lopai uždėti ant knygos iš kito popieriaus, suklijuota siaubingai, lapai styro nebe vienam "kube". Bet skaitoma. Ir tie patys lapai - bent jau švarūs (mat kartais būna įvairiai...) ir be jokių "pagardų" pėdsakų.

Markizas de Sadas "Meilės Nusikaltimai"

Markizo de Sado knyga "Meilės Nusikaltimai" (Les Crimes de L'Amour; 1993m; ISBN 99-86-473-00-4; p197; MAXIMA) pasiekė mano nagus po ilgų paieškų bibliotekoje. Teko skaityti jo "Teresę", teko susidurti su juo "Laturo Kataloge" ir tenka pripažinti - šiame (lyg ir) keturių dalių kūrinyje pasigedau tvirto stiliaus, su kuriuo jį siejau.

"-Ponia, jūs žinote, kokios grandinės mane laiko, ir jei, užuot juos sutraukiusi, teiktumėtės dar labiau jas suveržti, tai aš, žinoma, būčiau pats laimingiausias žmogus pasaulyje." 121psl.

Kiekviena istorija turėjo kažką neblogo, savito ir labai tragiško, tačiau tam laikmečiui būdinga kalba mane ėste ėdė. Toks tempimas, toks siaubingas tempimas tam, kad pasakytu du svarbius žodžius... Iš vienos pastraipos vienas geras sakinys išeitų, o visą kitą lengva ranka būtų galima užbraukti. Žinoma, ne man spręsti, turbūt yra kas nors, kam patinka toks pompastiškumas, tokios vingrybės ir kartojimasis.
Tačiau, kaip ir minėjau, istorijos vis vien neblogos. Smagu ir, kad autorius kartais tarsi nutraukdavo rašymą ir kreipdavosi tiesiogiai į skaitytoją. Paskutinė istorija iš vis krito kaip akmuo iš giedrutėlio dangaus, tad knygos tikrai nepeiksiu.
Jaučiu pareigą įspėti, kad jautresnių sielų žmonės tikrai pasibaisės jo kūriniais, tad neturėtų savęs žaloti juos skaitydami.
Duosiu knygai 6/10, mat visgi kankino mane toks lėtai tempiamas tekstas. Tikėjausi stipresnių kirčių, o ne plekšnojimo ir grąsymo. Knyga aišku papasakojo keturias (lyg ir) siaubingai tragiškas istorijas apie tiesiog siaubingą žmogaus likimą, ir padarė tai neprastai, tad vis vien 6...
Na o dabar pasiėmiau skaityti Walter Wangerin "Jėzus". Kažkokiu būdu per perskaitytus 50 puslapių sugebėjau nemažai prisijuokti...

Kažkas (tikrai ne aš) knygoje buvo pataisęs vieną kvailą klaidą. Pataisyta teisingai, ten tikrai turėjo būti Kurvalis, o ne de Sen Pra.

Michael Scott "Magas"

Michael Scott knyga "Magas" yra antroji iš ilgokos serijos (apie aštuonetą knygų, iš kurių jau turime tokia tvarka - Alchemiką, Magą, Kerėtoją ir Burtininką). Pirmąją skaičiau jau senokai ir manęs ji nesužavėjo. Tuo metu sirgau Hariu Poteriu, tad maniau - gal dėl to? Deja. Antroji knyga paliko tik tokį įspūdį, kokį palieka neblogas posūkis ir ne itin nuobodi istorija.
Pernelyg jau autorius mėgino mėtyt pėdas ir pavėluotai kurti vingius. Iš pradžių tarsi pateikia sprendimą, o tada bando jį užglaistyti. Pabaigoje vis vien pasinaudoja tuo pačiu sprendimu.
Dabar pasiėmiau trečią knygą "kerėtoja" ir žiūrėsiu kaip toliau eisis. Juk pasitaiko, kad pirmos knygos serijoje "nekabina".
Manau jos patiktų jaunesniam skaitytojui, kuris mėgsta magiškas istorijas. Na, gal nuo 10 iki 15 metų jaunuoliam, neskiriant pagal lytį, mat čia užteks visko abiem. Tad blogo nieko nesakysiu, bet duosiu tik kokius 5/10.

Egzorcistas ir Šešėlių Žmonės

Per šias porą savaičių turėjau krūvas darbo. Bet perskaičiau porą lengvesnio tipo informacinių knygų iš bibliotekos (į kurią vėl kulniuosiu po savaitgalio, mat mėnesio gale - švaros diena). Viena jų yra Jose Antonio Fortea knyga "Interviu su Egzorcistu: Įdėmus žvilgsnis į velnią, demono užvaldymą ir išlaisvinimo kelią". Knyga labai paprasta, plona ir lengvai skaitoma. Gan įdomi. Pateikiama daug patogių ir gerų minčių, paaiškinamas tas senas klausimas "kodėl Dievas sukūrė Velnią" ir panašiai. Bet man, kaip žmogui kuris linkęs lyst giliau - vis vien ne prie širdies šis skaitalas. Visą okultizmą labai greit apkaltino, kaip darbą su velniu, net jei tie, kurie tuo užsiima tai ir neigia. Vadinas, jei okultiniu reikalu vadinsim, tarkim, Saliamono ženklą, įspaustą molinėje lentelėje ant Jūsų raktų, nešiojamą dėl sėkmės - Jūs automatiškai atsiduriat velnio įtakoj?... Na, taip išeina. Bet štai Jums geros naujienos - meskit tą daikčiuką ugnin, pelenus užkaskit, melskitės dieną naktį ir Jums bus atleista! Bus atleista jei nužudėt žmogų ir gailitės. Bus atleista, jei apvogsit kaimyną, bet gailėsitės. Įdomus požiūris, kaip bežiūrėsi.
Bet knyga turi ir gerąją pusę - iš krikščioniškosios pusės paaiškinama bazinė demonologija, t.y. kaip jie skirstomi, kodėl jie tokie, kuo jie skiriasi vieni nuo kitų ir kaip veikia. Gan įdomu, nors ir labai nedaug.

Kita knyga kurią perskaičiau yra John Lawrence Reynolds "Šešėlių Žmonės: Visa Tiesa Apie Slaptąsias Pasaulio Organizacijas". Ši knyga kiek geresnė, mat viskas paaiškinama taip, kaip buvo rasta, nutraukiami šydai, nebijoma parodyti tikrųjų veikėjų veidų ir meistriškai pašiepti jų išsigalvotų ritualų, bei nepaisytų istorinių faktų. Keliose vietose padarytos gan grubios klaidos, bet jos tikrai atleistinos, turint galvoje, kad visur kitur ir vėliau ir pradžioje laikytasi tvirtai.
Įdomu ir tai, kad čia, prie tokių grupių kaip Iliuminatai, Masonai, Siono vienuoliai, aptariami ir Asasinai (Assassins), Jakudzos bei Cosa Nostra. Akivaizdu, kad autorius nepatingėjo pasiknisti archyvuose ir senuose laikraščiuose. Deja, keista lieka tai, kad sakinių sandara kartais kažkokia juokinga. Bet manau, dėl to galima kaltinti vertėjus.
Knyga iliustruota, pilna garsių vardų ir pan.
Pirmoji knyga iš manęs gaus 5/10, o antroji 8/10 - nei viena nėra ideali ir rekomenduotina, bet abi labai greitai skaitosi.

Robert Harris - Pompėja

Robert Harris knygą "Pompėja" pasiėmiau dėl simpatijos Tarquin Blackwood'o kūrėjui Petronijui (Petronia), kuris joje garsėjo kaip kamėjų meistras ir paliko ją Vezuvijaus išsiveržimo metu. Knyga gan nebloga. Veiksmas vyksta tris dienas ir pagrinde sukasi apie jaunąjį akvarijų, paskirtą prižiūrėti, kad Italijoje/Kampanijoje nepritrūktų vandens net sausros metu. Užduotis pasirodo ne iš lengvųjų, mat staiga prasideda keisti reiškiniai, kurie tuometiniam žmogui galėjo atrodyti, kaip dievų veikimo ženklai. Kuo gilyn į knygą, tuo perdėtai sąžiningą akvarijų labiau vaikosi visokie pavojai, o mes gauname progą pagaliau suprasti, kad ne auksas, o vanduo yra vertingesnis, laiko mus sočius, neištroškusius, švarius ir bent jau sąlyginai laimingus. Įdomi perspektyva - akvarijus, prieš Vulkaną.
Per tris šimtus puslapių, tas tris dienas, kartais lyg ir jaučiasi kažkoks nenatūralus tempimas. Į pasakojimą įpinti keli ne itin įdomūs ir pabaigoje visai nebereikšmingi epizodai, informacijai kartais trūksta vaizdinio paaiškinimo, mat tie vaizdai pernelyg greit keičiasi, o bent jau aš tikrai neišmanau, kaip tie akvedukai veikia ar atrodo. Bet pateikta gan įdomios informacijos apie pačius ugnikalnius, kiekvieno skyriaus pradžioje ir iš žmonių perspektyvų pasakojime.
Knyga skaitosi lengvai ir nuobodžiaut neleidžia, net jei nėra itin įdomi. Nuo rekomendacijų susilaikysiu, o tiems kurie mėgo Petronia - kamėjų čia nerasit nė su žiburiu, patikėkit. Pompėja vaizduojama lyg apgraibomis - baseinas, fontanas, terasa, žemyn, į įkalnę, siaura gatvele... Žmonės jei ir minimi, tai jie priklauso valdininkams, arba prasimušusiems. Puošmenos iš vis retai kur paminimos, jokių detalių, visur tik vulkanas, pelenai ir vanduo. Bet duosiu knygai bent 6/10, nes neblogai išnaudojo detektyvinias galimybes, rašytojas nestokoja lengvos rankos, o tai, kad šis "paveikslas" neturi detalių ir labiau panašus į konceptualų meną - per daug tikrai niekam neužklius.
Dar noriu pridurti - kažkuriuo momentu knygoje paminima žiniuonė, kuri išpranašauja Pompėjai didybę, kai visa Romos imperija bus kritusi. Po miestą vaikščios būriai visokiomis kalbomis kalbančių žmonių... - Argi ne žaviai paironizuota?