Kim Newman - Johnny Alucard | Anno Dracula 4

Taip. Pagaliau. Kas jau senokai su manim, tai turbūt pamenat, dešinėj turėjau paveikslėlį knygos, kurią tuo kartu skaičiau. Nusprendžiau jį pakeisti goodreads sąrašu, mat retai skaitau tik vieną knygą vienu kartu ir nutiko taip, kad Kim Newman knygą "Johnny Alucard" (Anno Dracula 4; ISBN 0857680862; 400p.; Goodreads) užmečiau. Ilgam. Gal metam, gal dviem. Ir ji ten taip stovėjo ir stovėjo, gražiai atrodė, bet buvo nejudinama. Bet štai, pagaliau, prisėdau ir baigiau! Ir, na... Ne kažką.

Įsivaizduokite laiką tarp 60-ūjų ir 80-ųjų Amerikoje - pilną vampyrų. Žinote Andy Warhol? Vampyras. Ir dar daug kitų, bet šis deja buvo daugiausia akcentuojamas. Ar žiūrėjote serialą Mad Men? Irgi, vampyrai. Knygoje to nėra, bet patikėkit, jei matėt serialą, tai skaitydami šią knygą tikrai jausit tą panašumą. Mat vampyrai čia visur ir visaip, kaip ir žmonės: nori išgarsėti, tapti legendomis, tapti nemirtingais tikrąja to žodžio prasme. Bėda ta - kai kurių net kadruose nesimato, tad jiems belieka žaisti specialiuosius efektus: nešioti aktorius, kurie matysis kadre be jų, plėšyti jų drabužius, filmuotis keistuose filmuose suaugusiems. Drakulos vardas - mėtomas ir vėtomas. Čia žiūrėk, tuos suaugusiems skirtus filmus kuria kažkas, su pseudonimu "Stokeris". Ten jau žiūrėk sukamas "Drakula" filmas, pagal tikrus faktus, o ne Stokerio knygą, o ana ten jau daromas ir tas pats filmas suaugusiems "Drakula tikrai čiulpia". Bėda ta, kad dauguma talentingų asmenų tapę vampyrais tą talentą, kažin kodėl, praranda. O juk taip įdomu būtų tapti beveik nemirtingu padaru, vampyru, tamsos vaiku. Ir kaip gerai būtų tokiu tapti dėka ko nors, ką sukurė, tarkime, tas pats Drakula. Čia į pagalbą ateina naujas, gatvėmis paplūdęs narkotikas, žinomas, kaip Drakas. Tapk vampyru valandai. Gal šešioms. O po to - rask dar, mat geras Drakas - labai brangus ir pasiūla nėra tokia jau labai stabili. Jei nerandi kur, na... Kai kuriose valstijose vampyrai - techniškai jau mirę, tad, jei jau vieną netyčia nusausinai per daug, tai net nėra nusikaltimas. Tokiu būdu, kažkas ten, Johnny Alucard vardu, išlygino vampyrus ir žmones, mat dabar abi šios, atsiprašant, gentys, trokšta vieni kitų kraujo.

Johnny Alucard, tada dar Ion (Jonas, taip) vardu, buvo paskutinis Drakulos sukurtas vaikas. Karo metu, Rumunijoje, jį numetė Tamsos Princui po kojomis, kaip duoklę, kaip užkandį. Pagiežos dėl to Ion nejautė, mat iš tiesų tai - iš vis nelabai ką jautė. Ion, toks tuščias, bebaimis, bejausmis vaikas idealiai tiko Drakulos paskutiniems planams. Galų gale, juk pasaulį užkariauti galima įvairiai, ginklai tam visai nebūtini...

Šiaip jau knyga labai įdomi. Ion'as - labai keistas herojus. Jis tarsi vis imituodavo kitus, ką pateisino jo savitas sugebėjimas pasisavinti dalelę žmogaus, dalelę sielos, kurią prarydavo su krauju. Jo evoliucija ir Drakulos paskutinis planas buvo malonūs skaityti. Kas iš šios knygos tikrai atėmė taškus, tai Kim Newman nuolatinis pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kiekviena scena aprašyta taip bereikalingai detaliai, su tiek vardų ir nuorodų, jog audio knygos net negalėjau klausyt. Tiesiog netyčia imi filtruot tas nesąmones ir jau žiūrėk - praleidai, kažką svarbaus. Duodu tad 3/5, daugiau nei per kur. Yra dar ir penkta knyga, kurią jau tuoj pradėsiu. Kadangi jos veiksmas - Japonijoje, gal nebus taip sunku skaityti, a?

Jeanine Frost - Bound by Flames | Ugnies Pančiuose [Night Prince 3]

Kaip labai man reikėjo šios knygos, taip laiku į nagus papuolė. Jeanine Frost knyga "Ugnies Pančiuose" (Bound by Flames; Night Prince 3; ISBN 0062076086; 342p.; Goodreads) buvo mano blogos nuotaikos ir to aukščiausio trijų dienų depresijos taško skaitinys, padėjęs išsikrapštyti iš tų abejonių ir svarstymų apie viso ko prasmę. Žinot gi, kaip būna. Ir pati knyga buvo geresnė nei abi prieš tai buvusios, tad spėju ir tai padėjo, ne vien faktorius, kad va, apie Drakulą.

Tai jau kur kas tamsesnė, bet ir kur kas geresnė knyga, nei praeitos dvi. Ir greitis labai geras, bet tokiu tempu sukant įvykius, man šiek tiek sunku juos aprašyti, tad jau dovanokit, kaip yra taip yra. Szilagyi ir toliau tampo Drakoną už uodegos. Ten kur negali patraukti žmogaus savo pusėn - visaip stengiasi įsprausti pagalį tarp ratų, pakenkti. Tokiu būdu Vlado namuose atsiranda išdavikas. Prisidengę napalmo bombų išpuoliu jo paties namuose, jie pagrobia Leilą, kuri kovojo pirmose gretose, stengdamasi išgelbėti kuo daugiau mirtingųjų Vlado darbuotojų. Szilagyi visu gražumu parodo savo veidą ir neapykantą princui kankindamas Leilą ir siųsdamas jam filmuotą medžiagą, kad tik nepraleistų nė akimirkos. Bet nuvertinti priešą, net tokią jauną vampyrę, kaip Leila - didelė klaida.

Vladas neabejoja, kad Leila padarys viską, ką galės, kad išgyventų iki ją suras. Jei Szilagyi nori karo, karas bus. Vladas seka visais įmanomais pėdsakais, tuo pačiu akylai saugodamas visus Leilai brangius žmones, ir leisdamas mums sužinoti šiek tiek daugiau, apie savo praeitį, gyvą ir pomirtinę. Apie šeimą, savo virtimą vampyru ir tą begalinį troškimą išgyventi. Iš tiesų, manau jog tai buvo gražiausia knygos dalis: Vladas turi labai svarų požiūrį į žmones, kurie nesilaiko į savo gyvenimą įsikibę nagais, ragais ir dantim. Jo supratimu, jei stengsiesi dėl tikslo, tai jokia kliūtis tavęs nesulaikys, o jei sulaikys, tai tu nepakankamai stengiesi. To paties požiūrio vedamas jis tiki, jog tie, kuriuos priėmė į savo šeimą dabar, jei sako, kad gali, atlaikys, tai ir gali, atlaikys. Tad kai Leila išlaisvinama su baisiu prakeiksmu, jis nė nedvejodamas sutinka išbandyti pačius baisiausius jos siūlytus būdus jį sulaužyti. Ir nors tai pasirodo nėra taip jau lengva, jų vis vien laukia gan smagi staigmena, kai ras tą, kuris tą prakeiksmą ant jos uždėjo...

Taip tad. Knyga man labai patiko. Labai, labai patiko. Bet tai reiškia, kad paskutinę saugosiu, kiek galėsiu, mat tai jau bus paskutinė, o šios man tikrai labai reikėjo ir ji papuolė labai laiku. Šiai tuo kartu duodu 10-10, net norint negalėčiau duoti mažiau.

Jeanine Frost - Twice Tempted [2]

Juk nemanėte, kad mesiu Jeanine Frost "Night Prince" seriją, vien dėl to, kad tai - kvailokas romanas? Taip dar nebuvo, ir ten, kur esama Drakulos - turbūt nebus. Tad baigiau skaityti "Twice Tempted" (Night Prince 2; ISBN 0062076108; 360p.; Goodreads), antrą knygą apie žaibus laidančią Leilą, ir ugnimi besimėtantį Vladą Basarabą Drakulą.

Kad ir kaip Leila mylėtų Vladą ir jo žmones, jo elgesys ją tiesiog erzina, ir kuo toliau, tuo labiau. Jis dingsta be žinios, nepranešęs nei kur, nei dėl ko, nei kada. Elgiasi šaltokai. Verčia, nors netiesiogiai, ją prisitaikyti prie vampyriško gyvenimo ritmo. Paskutinis lašas buvo jo sukeltas vakarėlis. Jos sesuo, o ir ji pati, manė jog štai, viskas, jis - pasipirš. Tamsos princas ją ves. O jis, vietoje to, prie visų savo kolegų ir pavaldinių, pasiūlo jai nemirtingumą... Leila, negailėdama žodžių, tuoj pat nutraukia su juo visus santykius, to pasekoje gal būt pažemindama princą jo pavaldinių akyse, ir išsinešdina iš jo namų. Ir jei tai atrodė labai blogai, tai tik palaukite, kol Leila sužinos, jog į akiratį grįžo Vlado buvusioji...

Neužilgo po visos tos dramos įvyksta sprogimas, kuriame Leila vos nežūva. Akivaizdu, jog tas, kas jį sukėlė, norėjo, kad iš jos liktų kuo mažiau. Vietoje to, vietoje Leilos, mirė keli jos draugai, nekalti žmonės. Kas gi norėtų ją šitaip pražudyti? Na, sąrašas nebe toks ir trumpas. Į jį galima pridėti ir neseniai įskaudintą vampyrų princą. Tą patį, kurio veide nebuvo jokio gailesčio, ar net nuostabos, kai jam pranešė apie jos tariamą mirtį. Visa laimė, kad Vlado dešinioji ranka yra pasiryžęs ją saugoti ir ginti, net ir nuo paties Vlado.

Žinot, o man visai patiko. Gal ne visa ta drama "kodėl tu man nepasipiršai" ir "kodėl tau negaila, kad aš - tariamai numiriau". Bet ta kita drama, apie Vlado buvusiąją. Įdomi persona. Pasirodo šiame pasaulyje esama ne tik vampyrų, bet ir rimtų raganų, stiprių kerų, ir dar galai žino ko. Galiu duoti jau visus 8/10, užsitarnauti ir stiprūs.

Chloe Neill - Friday Night Bites [2]

Taip tad, baigiau ir antrą vokiečių kalba turėtą Chicagoland Vampires knygą. Tačiau tai dar tik antra knyga Chloe Neill serijoje, ir ši gi pavadinta "Friday Night Bites" (Chicagoland Vampires 2; ISBN 045122793X; 357p.; Goodreads), kas pralinksmino, nes paprastai kandžiojasi pirmadieniai, o ne penktadieniai. Bet tai ir vienintelis pralinksminęs dalykas, mat šioje knygoje sviestas teptas nevienodai. Daug daugiau jo pritepliota ant porų, meilių seilių, ir kur kas ploniau pratraukta per įdomesnes vietas, kaip reivo vakarėliai (ir kodėl žodis "rave" yra pasisavintas iš vampyrų, o ne atvirkščiai), poreikis numirti, kad taptum vampyru, kas nutinka, jei iki galo nemiršti, ir t.t.

Jūsų geras kaimynas vampyras visada jūsų atsiklaus prieš įkąsdamas. Gal dėl to prieš juos, "išėjusius iš karstų" ir nebuvo jokio rimtesnio sukilimo, mat nereikia pamiršti, šie vampyrai True Blood gėrimo neturi. Dėl pastarosios priežasties ir patys vampyrai prikūrė įstatymų prieš gėrimą iš žmonių, limitavo tai iki begalybės, mirtinos būtinybės, ir tik donorui sutinkant. Tad nenuostabu, jog jie pirmieji ir išsigando, kai jų saugumui šiame pasaulyje staiga ėmė kenkti tai šen, tai ten išdygstantys reivo vakarėliai. Atrodytų, kas čia tokio, ar ne? Pasirodo tai nėra tik tie nekalti žmonių šėlsmo perpildyti susirinkimai. Greičiau jau, tai vampyrų organizuojami, ir žmonėms patraukliai pateikiami, su trankia muzika ir visokio tipo svaigalais, vakarai, skirti greičiau jau prisimaitinti iki pakvaišimo. Tik laiko klausimas, kada tokie nelegalūs vakarėliai po savęs paliks ne tik šiukšles, bet ir sausus lavonus.

Likusi knyga daugiausia skirta Merit darbui su jų valdovu. Jis nori daugiau ryšių, o Merit šeima tų ryšių turi, tad ir prasideda vakaronės su dizainierių drabužiais, bei detaliu užkandžių aprašymu. Į visa tai druskos įberia ir faktas, jog ji vis dar bando palaikyti santykius su jai primestu vampyru iš kitos šeimos. Jos valdovo reikalavimu. Kam, atrodo, jis pats labai tyčia, labai daug bando kenkti.

Knygos lengvai skaitosi, tad negaliu skųstis. Manau likusias susižvejosiu audio formatu, labai spėju, jog tiks šiaip darbus dirbant. Kas ten žino, gal kitos bus net geresnės. Kol kas duodu 6/10, žiūrėsim, kaip ten toliau.

Victoria Schwab - Our Dark Duet [2]

Kaip ilgai, atrodo, laukiau. Nors iš tiesų, tai visai neilgai. Anyway, su Victoria Schwab knyga "Our Dark Duet" (Mūsų Niūrus Duetas; Monsters of Verity 2; ISBN 0062380885; 510p.; Goodreads) baigėsi ši nuostabi duologija. Deja, ne mano laukimas, mat autorė dabar rašo tęsinį knygai "Vicious", kurios irgi labai laukiu.

Kate Harker, tam tikra prasme, jautėsi saugi. Monstrai - visi žinomi. Pažiūri į lavoną, ir pagal tai, ko jame trūksta - jau žinai, ką medžiosi. Jai lygių tarp jų irgi nebuvo. Iki tos lemtinos nakties, kai akyse kažkas šmėstelėjo. Žmonės atsuko ginklus į saviškius, ir ėmė viens kitą žudyti. Netrukus Kate matytas šešėlis jau stovėjo prieš ją solidus, veidrodinėmis akimis prikaustęs jos žvilgsnį. Tomis baisiomis, sidabrinėmis akimis...

August Flynn tenorėjo tapti žmogumi. Bent jau, iki jie jam parodė, kiek daug daugiau naudos yra iš stipraus ir susitvardžiusio monstro. Tad Augustas medžioja, žudo, ir maitinasi. Augustas netgi duoda įsakymus, kaip ir pridera aukšto rango pareigūnui. Kokia netikėta linkme pasisuko jo gyvenimas. Ir, kaip labai jis dar apsisuks, kai į Verity grįš Kate Harker. Kate Harker, žymioji monstrų medžiotoja. Kate Harker, kurios viena akis - nebe mėlyna. Kate Harker, su besiplečiančia sidabro dėme akyje. Kate Harker, su akimi, kuri išfokusuoja kameras, kai ji į jas pažiūri. Kate Harker, su monstro akimi.

Nuostabi knyga, ir puiki pabaiga istorijai. Gaila, kad viskas taip baigėsi, ir, kad iš viso baigėsi, bet jei jau taip reikia, tai taip reikia, ir taip bus gerai. Duodu 10/10, nes negaliu smulkintis su tokiomis knygomis.

Jeaniene Frost - Once Burned [1]

Ech, gerai. Prisipažystu. Skaitau beveik bet ką su Drakula. Net ir tokius abejotinus romanus, kaip Jeaniene Frost "Once Burned" (Night Prince 1; ISBN 006178320X; 346p.; Goodreads). Nebuvo blogas, ne. Bet jau toks... Nežinau net. Toks tikras pigus romanas, žinot? Istorija gal kiek geresnė, nei tų, kur pas mus papigiam žurnalų stenduose būdavo, bet jau tinka į draugiją Jude Deveraux ir Noros Roberts pavieniems knygoms. Bet, ei, vampyrai! Drakula!

Po baisios tragedijos vaikystėje, Leilos kūną vagoja randas, ir ji pumpuoja kuo rimčiausią elektrą. Norėdama nepribaigti žmogaus, ji turi pirmiausia išsikrauti į kokį nors žaibolaidį. O ir tada, palietusi asmenį ji pamato jų baisiausią nuodėmę, ar netgi ateitį, kas - toli gražu ne visada smagu. Ir galiausia įvelia ją į gan rimtą bėdą. Įspėjusi vieną moterį apie jos vaikino planus ją nužudyti, ji ne už ilgo pagrobiama trijų vampyrų, kurie priverčia ją surasti ne bet ką, o patį tamsos princą Drakulą. Bėda tik ta, kad kai ji savo galvoje rado ir pamatė jį, jis irgi ją pamatė. Leilai belieka skubiai apsispręsti su kuriais vampyrais ji turi daugiau šansų išgyventi.

Tokia tad ir istorija. Leila įsivelia į Vlado Drakulos politines galios intrigas, vampyrų karą. Skaitant nenumiriau, tad manau knyga nėra tokia ir bloga. Ką jau ten, aš ir kitas paskaitysiu, nors gera šios pavadinti irgi negaliu. Duosiu 6/10, ypač už kelis labai gerus juokus, ir pažiūrėsiu, kaip ten toliau. Vampyrai pavaizduoti gan įdomiai, iš Drakulos irgi didelės bėdos nepadarė, ir netgi, atrodo, bent kažkiek pasidomėjo juo, prieš rašant.

Patrick Sheane Duncan - Dracula Vs. Hitler

Oi, nuostabi diena! Labai mėgstu istorijas apie Drakulą, ir visada noriu daugiau gerų. Patrick Sheane Duncan knygos "Dracula vs. Hitler" (Drakula prieš Hitlerį, ISBN 1942645082; 441p.; Goodreads) nepastebėti neįmanoma. Tad pamačiau, pagriebiau, perskaičiau! Manau ji patiktų visiems Van Helsingo filmo, Hellsing mangos (ar anime/ova), ir kitų veiksmo filmų su Drakula mylėtojams.

Monstrai žmonių formoje, naciai, sistemingai okupuoja Europą. Tos pačios taktikos, tie patys alternatyvūs faktai apie rasės grynumo svarbą. Jų brutalumui nėra lygių, ir nepanašu, kad partizanai, vedami ne ko kito, kaip Abrahamo Van Helsingo, ir jo dukros - Liusilės, pavadintos tragiškos herojės vardu, sugebės atsilaikyti. Tad Van Helsingui belieka apsispręsti...

Kažkada, jis, ir keli drąsūs vyriškiai, sumedžiojo ir įveikė Drakulą. Padaro nužudyti jiems nepavyko, bet tai žino toli gražu ne visi. Ir nors Helsingo mintys dažnai sukosi apie tą sarkofagą su nemirtinguoju, jis mąstė apie eksperimentus, tyrimus. Dievaži, nesitikėjo stovėsiąs virš princo, ketindamas jį prikelti, su viltimi, kad Vladas Smeigikas panorės dar kartą ginti savo šalį nuo įsibrovėlių, ir tuo pačiu padės jiems sunaikinti Reichą.

Knyga tikrai labai nebloga, juokai - vietoje ir laiku, daug veiksmo, ir neužsistovinti istorija. Drakula parašytas gerai, o kiti herojai - mažų mažiausia - logiški. Galiu ramiai duot 10/10, ir viliuosi įsitaisyti ir fizinę kopiją, mat šią tikrai verta turėti.

Victoria Schwab - Vicious [1]

Na dabar jau tikrai galiu sakyti, kad Victoria Schwab yra mano mylimiausia autorė. Prarijau jos "Vicious" (Villains 1; ISBN 0765335344; 364p.; Goodreads) dar vienu prisėdimu. Nes, na, rimtai, kiek ten visko! Ir dar tokia pabaiga, och.

Viktoras ir Elis iš pirmo žvilgsnio labai panašūs. Abu protingesni, nei vidutinis studentas. Abu ambicingi. Abu linkę imtis kažko vien tam, kad pažiūrėtų, kur tai juos nuves. Tad, kai profesorius liepė susirasti temą darbui, jie griebėsi tokios, kuri pirmiausia išspaustų aplinkinių reakciją: galios įgaunamos dėl pomirtinės patirties (taip verčia near-death, nežinau kaip near virto post...). Ir, kad jau teorinė šio darbo dalis ėjosi taip puikiai, jie nusprendė, jog metas išbandyti tai praktikoje. Čia panašumai tarp vaikinų ir baigiasi. Nes mirštant, tai kas stengiasi grįžti atgal į kūną atspindi visą asmens esmę, tą paskutinį, nieko netemdomą norą, troškimą. Ir vienas iš jų turi labai iškreiptą savęs suvokimą...

Žodžiu, taip. Istorija apie blogiukus, kurie turi pareigos jausmą. Ir hipokritiškus geriečius, kurie bijo būti pamiršti. Idėja tokia: du bene identiški objektai siekia ekstraordinarių sugebėjimų nusižudydami, bet nemirdami. Vietoje placebo ir vaistų vienam iš jų duodamas perdėtas susireikšminimas, religija, teisumo jausmas: man šias galias davė Dievas! Kitas paliekamas toks koks yra, suvokiantis, kad tai kas įvyko yra pasekmė to, ką darė. Jiems abiems primenama, jog dabar jie superherojai! Vienas iš jų tuo patikės. Kitas tiesiog tokiu taps.

Knyga labai įdomi. Sunku atpasakoti, nes nieko panašaus netekę versti, tad net nesuprantu, kaip near-death gali būti pomirtinė patirtis. Kur čia įeina "po"? Labai įdomios galios, skirtingos, nes kiekvienas, priklausomai nuo to, kaip, kokiose sąlygose mirė - norėjo kažko kito. Duodu 10-10, nes čia nėra ko smulkintis. Jei skaitot angliškai - rekomenduoju.

Victoria Schwab - This Savage Song [1]

Victoria Schwab jūs turbūt žinote, kaip V.E. Schwab. Ji mane sužavėjo savo neįtikėtinais veikėjais Shades of Magic trilogijoje, tad negaliu teigti, jog "This Savage Song" (Ši Laukinė Daina; Monsters of Verity 1; ISBN 0062380877; 494p.; Goodreads) buvo impulsyvus skaitinys.

Ši Laukinė Daina apie miestą padalintą į du. Miestą, kuriame pyktis ir žiaurumas gimdo košmariškas būtybes, monstrus. Jie medžioja tamsoje ir minta žmonėmis. Korsai, dantyti ir naguoti, ėda žmones. Malachai, sukti ir gudrūs, geria kraują. Sunai, juodomis akimis, su daina vagia sielas ir jomis minta. Jie gimsta iš žiaurumo, prievartinės, nenatūralios mirties, masinių žudynių.

Vienoje miesto pusėje gyvena tie, kurie turi už ką nusipirkti saugumą. Juos saugo Kate Harker tėvas. Ji pati žinoma, kaip bene legendinė medžiotoja. Kitoje miesto pusėje tie, kurie nori, kad visa tai baigtųsi. Visa ta neteisybė, nelygybė, monstrų užgimimai, nemąstantys padarai, viskas... Ši miesto dalis visada kovoja, čia - Laukinė Daina skamba su karo būgnais ir ginklų salvėmis. O August Flynn yra bene legendinio tipo monstras, gimęs iš baisiausio tipo mirties.

Knygą prarijau per dieną, kas turint galvoje puslapių skaičių - nėra normalu. Tiesiog... Schwab tikrai moka kurti pasaulius, ir pateikti jo legendas lengvomis formomis, pokalbiuose, o ne ilgame pasakojime, kur kažkada, kažkas, anot bobučių pasakų. Visas tas monstrų atsiradimas žiaurumo persunktose vietose buvo toks naujas, toks tamsus ir įdomus. Duodu 10/10, nėra ko smulkintis.

Monsters, monsters, big and small, - Monstrai, monstrai, dideli ir maži,

They're gonna come and eat you all. - Jie ateis ir suės jus visus.

Corsai, Corsai, tooth and claw, - Korsai, Korsai, dantys ir nagai,

Shadow and bone will eat you raw. - Šešėliai ir kaulai, suės jus žalius.

Malchai, Malchai, sharp and sly, - Malachai, Malachai, budrūs ir gudrūs,

Smile and bite and drink you dry. - Šypsosis, ir kąs, ir išsunks jus sausai.

Sunai, Sunai, eyes like coal, - Sunai, Sunai, akys kaip anglys,

Sing you a song and steal your soul. - Padainuos jums dainą ir pavogs jūsų sielą.

Monsters, monsters, big and small, - Monstrai, monstrai, dideli ir maži,

They're gonna come and eat you all! - Jie ateis ir suės jus visus!

Sarah J. Maas - A Court of Mist and Fury [Užkerėtas Dvaras 2]

Kaip knyga gali tiek erzinti, ir tiek labai patikti? "A Court of Mist and Fury", antroji knyga Sarah J. Maas serijoje "Užkerėtas Dvaras" (ASIN B015FELXQ0; 626p.; Goodreads) žudė ilgais vidiniais monologais apie jausmų chaosą: kaip jaučiuosi, kodėl jaučiuosi, ar gerai, kad jaučiuosi... Bet knygoje esama labai geros žinutės, neblogos minties, ir tokių tikrai neprastų veikėjų.

Amaranta sunaikinta, tačiau jos pakalikai ir bendrai - vis dar laisvėje. Planai nugriauti sieną, skiriančią žmones nuo nemirtingųjų - toliau verda, tik kitose rankose. Tuo tarpu Fayra pamažu eina iš proto: jai neleidžiama treniruotis, nes žmonės, matydami savo valdovę besimokančią naudotis durklais ar magija, supras, kad artėja karas, ir kils panika. Ją išleidžia tik su palyda, ir galiausiai visiškai uždaro namuose, be jokio užsiėmimo, tik prisiminimais apie vienutę Po Kalnu, kur ją laikė Amaranta.

Sakoma, kad norėti reikia atsargiai. Fayra, trokšdama ištrūkti, kol neužduso Tamlin sukurtame paauksuotame narve, netyčia pasiunčia žinią Nakties Dvaro valdovui, galingiausiam ir klastingiausiam padarui nemirtingųjų žemėse. Rhysand, turėdamas netgi pretekstą, kovoje su Amaranta jų sudarytą kontraktą, anot kurio Fayra jam skolinga savaitę savo gyvenimo kas mėnesį, kurią turi praleisti jo dvare, pagrobia Fayrą. Ir, ne visai prieš jos valią. Apie Nakties Dvarą sklando daug gandų. Anot kai kurių, Amarantos dvaras Po Kalnu tebuvo ano kopija. Pilna žiaurumų, kankinimų, apgavysčių, ir kėslų. Fayrai belieka susiimti ir nusiteikti blogiausiam, kai... Rhysand pateikia jai alfabetą, kad ji pagaliau išmoktų skaityti.

Žodžiu, dabar grubiai ir trumpai, nes ten ko pripaisčiau, nenoriu antrą kart skaityt, net tam, kad pataisyčiau baisiausias klaidas. Knyga tikrai pilna vėžį varančių meilių seilių, neneigsiu. Bet. Dar jokioje tokio tipo knygoje nemačiau taip sėkmingai pateiktos minties, kad net jei myli ten tą savo Žavųjį Princą, tai vis vien jo užpakalį reik spirt velniop su viskuo, jei tavo gyvenimas ima panašėti į paukštelio narve. Nėra reikalo taikstytis su moraliniu teroru, vien dėl to, kad tas žmogus gal viduj geras, ir nenorėjo tavęs skriausti. Herojė, kaip reta, mąsto už save, ir už save kovoja. Už būtent tai knygai ir duosiu 8/10, mat pati istorija, gal nėra pati geriausia, bet tikrai nebloga, tačiau žinutė joje - na, linkiu, kad visi skaitantys ją priimtų.

Sarah J. Maas - Užkerėtas Dvaras

Sarah J. Maas knygą "Užkerėtas Dvaras" (A Court of Thorns and Roses 1; ISBN 1619634449; 421p.; Goodreads) anglų kalba laimėjau P.S. I love that book konkurse. Baigiau Šachtos trilogiją, ir nebeliko priežasčių atidėlioti skaitymą. Pagooglinau, radau, kad turim ir vertimą, kas irgi smagu, nes knyga tikrai nebloga. Ir šiaip jau, patinka man visokie ten smailiom ausim...

Tamsiame miške, alkaname viduržiemyje, taip baugiai per arti sienos skiriančios žmonių pasaulį nuo užkerėtojo fėjų pasaulio, Fayre ieško ko nors, bet kokio žvėries, kuris pamaitintų jos luošą tėvą ir seseris. Vienintelė paguoda jos istorijų apie fėjas išgąsdintai širdžiai yra ta viena uosinė strėlė jos strėlinėje. Tai vienintelis ir itin brangus ginklas prieš fėjas. Tačiau, kai į jos sunkiai surastą grobį ima kėsintis milžiniškas vilkas, Fayre nedvejoja, jog paprastos strėlės tokio didžiulio žvėries nė nepristabdys. Kas pasirūpins jos šeima, jei šis ją sudraskys? Ką jos šeima valgys, jei vilkas suės jos grobį?

Jau sekantį vakarą jų mažą namelį sudrebino duris suskaldęs smūgis, kai pro jas įvirto raguotas žvėris, riaumodamas apie kraujo skolą. Gyvybė už gyvybę. Jis atėjo medžiotojo, kuris pribaigė jo draugą...

Prisipažinsiu, jog istorija vietomis tiesiog siaubingai neįdomi. Bet įdomios dalys labai daug atpirko. Turbūt labiausia man patiko jų pasaulis, kaip ir Shades of Magic - toks panašus į mūsų, bet tuo pačiu visiškai kitoks. pilnas kerų, prakeiksmų, ir nesulaužomų priesaikų. Prisipažinsiu ir, kad jau pradėjau ir antrą, tai šiai duodu 8/10. Du balus pasilieku, nes autorės stilius angliškai šiek tiek erzino nuolatiniu "male" ir "female", kas šiaip jau suprantama, bet vis tiek viliuosi, jog mums nevertė, kaip patelių ir patinų. Kitas erzinęs dalykas buvo tušti grasinimai. "Nė degint neliks ko, kai su tavim baigsiu" - o tas baigimas buvo toks, na, sakykim, vienas dūris peiliu sviestui tepti. Net jei būtų suveikę, tai ką deginti tikrai būtų likę.

Elizabeth May - The Falconer [1]

Ech. Būna knygų, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jos TOKIOS geros. Ir būna tokių, kurias perskaitai vienu prisėdimu, nes jau žinai, kas bus kitam puslapyje, tai koks gi skirtumas. Tokia deja ir Elizabeth May "The Falconer" (The Falconer 1; ISBN 1452114234; 378p.; Goodreads) knyga. Jei skaitot daugiau tokio tipo jaunimo fantastikos, tai šitos imti tikrai neverta.

Ji - vienintelė tokia, ir tikrai, paskutinė savo rūšies atstovė. Tokia šiek tiek nerangi škotė, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Dienomis ji bando palaikyti, ar pataisyti savo reputaciją, bei pasigaminti dar kokį įdomų daiktą (čia - steampunk tema), skraidančią mašiną, pistoletą. Naktimis malšina savo nepatenkinamą žudikės kraujo troškulį medžiodama labai piktas fėjas. Jos, beje, baisios, pilnos dantų, nagų, ir taip toliau. Fėjos minta žmonių energija, ir kai kurios, tos kurios atrodo bent šiek tiek daugiau, kaip žmonės, gali taip apžavėti, kad savo gerą reputaciją 1844-ųjų Edingburge mesi pro langą ten pat.

Laiko žaidimas prasideda. Ji, kaip vienintelė tokia, išrinktoji, ar tiesiog paskutinė, privalo uždaryti atsidarinėjančius fėjų kalėjimo vartus, kitaip jie visi iš ten plūstelės, ir viską sunaikins. Plūstelės jie bet kokiu atveju, nes vartai jau veriasi, o uždaryti gali būti tik tam tikru mėnulio padėties laiku (savaime suprantama). Tad nieko nelaukus ji sėda į savo gamybos skraidantį aparatą vien su ten esančio mechanizmo brėžiniu, kurį turėjo pasidaryti iš atminties, ir ne pačiu draugiškiausiu fėjų pasaulio atstovu, kuriam žinoma jau auga įvairūs jausmai, ir skuba į vietą, kurią rasti, irgi, gali tik ji viena: prie kalėjimo spynos, kad išgelbėtų draugus, tėvą, miestą, pasaulį, nuo tų labai piktų fėjų.

Esama čia ir gerų dalykų. Tarkim, nėra meilės trikampio. Jos sužadėtinis, kaip ir ji pati, visai nenori tuoktis, tiesiog taip abiems patogu. Galų gale, jie abu draugai, tad nieko čia tokio, kai pagalvoji. Vis įterpiami arbatos epizodai irgi buvo labai geri. Tas pats sužadėtinis išgėrė savo, ir jos, nes jos liokajus nespėjo pripildyti jo puoduko. Visa kita - matyta, girdėta, skaityta, oi kiek daug kartų... Duodu 5/10, daugiau negaliu.

Anne Rice - Prince Lestat and the Realms of Atlantis [12]

Taip vat tad ir pasivijau pilnai Vampyrų Kronikas. Baigiau Anne Rice "Prince Lestat and the Realms of Atlantis" (Vampyrų Kronikos 12; ISBN 0385353790; 451p.; Goodreads), ir dabar galiu ramiai (arba nelabai ramiai) laukti kitos (gal bus, gal nebus). Ši knyga skaitėsi, kaip mokslinė fantastika, tiek daug joje buvo futuristikos ir... Na, dar šio bei to, būdingo sci-fi knygoms. O, ir Lestatas pagaliau prisiminė apie Quinn Blackwood, todėl aš čia ir laukiu, gal gi bus 13-a knyga.

Amelis, vampyrų "esmė", gyvena Lestato kūne ir atrodo yra tuo patenkintas. Abu ten mentaliai pasipeša, kas vėlgi džiugina Lestatą, ir gyvena toliau. Tik tiek, kad ne visiem taip labai patinka, kad jų gyvybės dabar guli Lestato rankose. Jei degs jis - degs ir jie. Ne visiem patinka ir faktas, jog jis - vampyrų Princas. Juk per jį kilo didžiausios bėdos, kaip galima jam patikėti tokią atsakomybę?

Tuo tarpu, kažkur ten tamsiame vampyro rūsyje kenčia būtybė, atrodanti visiškai, kaip žmogus, bet ne žmogus. Jį marino badu ir jis nemirė. Išgėrė visą jo kraują, ir jis tik prarado sąmonę. Akivaizdu kokios naudos gali rasti vampyrai, turėdami tokią būtybę, ar, na, pilną jų kambarį. Nekaltas kraujas, kuris atsistato, net išsausimus auką... Vienos tokios sesijos metu būtybė netyčia paleidžia savo paslaptis, ir vampyras išvysta miestą iš stiklo, pilną nuostabių žmonių, saulės šviesos ir bokštų. Kas šios būtybės? Iš kur jos? Ir kodėl jos kartoja Amelio vardą?

Knyga, kai kuriais aspektais, daug geresnė nei visos buvusios prieš tai. Kitose vietose gi taip užtempta, su tokiais nieko nepridedančiais dialogais ir monologais, kad nežinojau nė kur dėtis su visu tuo bagažu. Visgi knygai duosiu stiprų 9/10, tikrai nusipelnė. Džiaugiuosi, kad ją parašė, kad ji yra, ir kad ją pabaigiau.

Anne Rice - Prince Lestat [11]

Atsimenu tą jaudulį, kai Anne pranešė, jog tuoj mus pasieks dar viena Vampyrų Kronikų knyga, po tokios ilgos pertraukos, po tiek daug knygų. Ir, kaip keista buvo į rankas paimti tą Anne Rice "Prince Lestat" (Vampire Chronicles 11; ISBN 0307962520; 458p.; Goodreads), žinant, jog tai - praktiškai stebuklas, jog jos galėjo nebūti. Ir, kaip labai suirzau, kai knygos gale supratau, jog kronikos kažkada baigėsi su Lestatu ir Quinn, o ši knyga užsibaiginėja su visais, net ir mažiausiai žinomais, ar labiausiai nusibodusiais vampyrais, o Quinn nebuvo net paminėtas...

Balsas be kūno, fizinio ar eterinio, šnabžda į vampyrų ausis, įtakoja jų mintis, ir įkalbinėja juos, visų jų, ir labiausiai - jų pačių labui - eiti sudeginti tuos kitus nevykėlius, jaunus, silpnus, nerangius, kvailus vampyrus. Juk jie neverti šios dovanos. Ir tik klausantysis vertas tokios galios. Klausantysis, tad, turėtų apmažinti jų populiaciją. Kam dalintis tomis medžioklės teritorijomis? Kam dalintis žmonėmis, ar rizikuoti, kad tie jaunikliai - išsiduos? Kokia visų šių vampyrų prasmė?...

Per pasaulį ritasi deginimų banga, naikinanti vampyrus, jaunus ir senus vienodai. Ištikti tokio pavojaus, ir nežinodami, ką ten, vos įtardami, galimą šio balso šaltinį, visi atsisuka į Lestatą. Tai, atrodo, natūralu. Juk jis parašė Kronikų knygas. Jis gėrė iš pačios karalienės Akašos. Jis buvo išplėštas iš savo kūno, keliavo pragare, gėrė dievų kraują, ir paspruko nuo paties velnio. Galų gale, gal jau metas, kad vampyrai taptų pilnaverte visuomene, su valdžia, taisyklėmis, ir įstatymais. Tik ar tikrai juos vesti gali Lestatas, tas Brat Prince?

Čia turime tikrai gerą idėją, su tuo balsu ten tikrai gerai viskas pateikta. Bet įsivaizduokit, kaip keista matyti formuojantis valdžiai tarp vampyrų, kurie iki tol jos neturėjo. Aš žmogus užaugęs ant Vampyrų Maskarado, kur taisyklės lemia tavo išgyvenimą, o čia... Iš vienos pusės atrodė, jog skaitau tą Simpsonų seriją, kur jie rodė ar kūrė dar vieną Žvaigždžių Karų seriją, ir po poros valandų jie dar nebuvo baigę kalbėtis apie ekonomiką ir importą / eksportą. Iš kitos pusės - man visada patiko geros vampyrų hierarchijos ir valdymo sistemos. Ne taip chaotiška, lengviau suvokiama, geriau apibrėžta. Manau duosiu 9/10, ir įspėsiu, kad čia tikrai laukia daug vidinių monologų, bet to Balso istorija - labai gera.

P.S. jei kam įdomu, kodėl nuo 8 knygos šokau prie 11 - 9-10 perskaičiau jau labai seniai, jos man buvo pirmosios Vampyrų Kronikų knygos, skaičiau anglų kalba, ir turbūt niekad nepajėgsiu atsidėkoti [Gyvenimas su Iltimis] už Blackwood Farm dovaną. Tai buvo būtent tai ko man reikėjo, tada, ir dabar jau visada.

Anne Rice - Vittorio, The Vampire [2]

Tęsiu tad savo nuotykius su Anne Rice, šį kartą antrąja, ir jau paskutine Naujų Istorijų apie Vampyrus knyga - "Vittorio, the Vampire" (New Tales of Vampires 2; ISBN 0099271095; 339p.; Goodreads). Vittorio vardas man negirdėtas, tad greičiausia kronikose jis nebuvo minėtas, nebent, na, užmiršau. Gal dėl to pati istorija pasirodė tokia šviežia. Dabar pagalvojau... Gal todėl Blackwood Farm mano mylimiausia? Mat po tų dvejų knygų kuriuose Quinn pasirodė - daugiau jo niekur nebepaminėjo (gal, o gal ir ne, jau perskaičiau Prince Lestat ir jis ten nebuvo net paminėtas, nors visi kiti iš galai žino kur atkapstyti...), tai taip ir liko - nenuvalkioti veikėjai. Ši istorija savo prastesnes dalis pataisė Romeo ir Džiulietos trupinėliais, kurie mane labai prajuokino, apačioje parašysiu kodėl (ten - spoileris, tad neskaitykit pasvirusių raidžių).

Vittorio - jaunas Italas, savo istoriją parašęs pats, neskatinamas Deivido Talboto, kas man irgi buvo priimtina. Kodėl gi visus reikia traukti už liežuvio?

Gūdžią naktį prie Vittorio tėvo namų durų pasirodė tamsi figūra, reikalaujanti duoklės. Jo tėvas, nors ir bjauriai turtingas, atsisakė su pykčiais, ir tuoj visi namai sujudo - patruliuoti paleisti sargai, užbarikaduoti kambariai, išsislapstę žmonės. Mat tamsioji figūra grįš pasiimti duoklės, ir joks auksas ar maldavimai jo nesustabdys. Jis ateina kraujo.

Istorija sukasi apie Vittorio, kaip apie vienintelį išgyvenusį savo šeimos asmenį. Ištroškęs keršto ir vampyrų kraujo, vien su kardu rankose prieš tamsiausias jėgas, kokias sugebėjo išspjauti pats pragaras, jis man priminė kokį nors ten Jaunimo Knygos (Young Adult, nepamenu, kaip mes Lietuviškai vadinam) veikėją. Ir tas faktas, kad tuoj pat tą kalaviją nuleido, kai prieš jį stojo vampyrė, moteris kurią jis įsivaizdavo, kaip musės tyčia nuskriausti negalinčios, buvo tiesiog juokinga. Bet taip gerai juokinga, nes man Kronikos jau sunkiai ėjos, visos tarsi štampuotos, o čia štai. Duosiu 8/10, tikrai patiko.

Ji jį tyčia ar netyčia apgavo, ėmė gerti jo kraują, sakydama, kad taip jame bus daugiau vietos jos kraujui, kurį jis paskui išvems, ir ji atvirs žmogumi, o ne, na, jis virs vampyru. 

Anne Rice - Pandora [1]

Po Marijaus knygos supratau, kad nepažįstu vienos labai svarbios vampyrės. Ir tai grynai mano kaltė, mat kažkada, jau tikrai labai seniai, rimtesni žmonės mane informavo dėl Vampyrų Kronikų knygų eiliškumo, ir ką geriau skaityti kada. Mintį patvirtino ir Anne Rice knygos "Pandora" (The New Tales of Vampires 1; ISBN 0099271087; 406p.; Goodreads) gale buvęs įrašas, kad istorija bus tęsiama Armando knygoje. Bet, kaip yra taip yra, galvoje vis viena viskas sugulė į vietas.

Deividas Talbotas, gal būt iš tos laimės, kad dabar jau tikrai viskam turės laiko, toliau kimba prie visų senų vampyrų, viliodamas iš jų jų gyvenimo istorijas. Po akimis pasimaišiusi Pandora turbūt nė nepastebėjo, kaip pakliuvo į jo nepiktybiškas pinkles, kai gavo dovanų tas užrašines, kurias skubiai pripildė savo memuarų. Gimusi Romos Imperijoje Lidijos vardu, mergina kurios rankos prašė pats Marijus. Ji bėgo nuo jos šeimą ištikusios nelaimės, per plauką išvengdama mirties, ir sustojusi tuoj pat pakliuvo į kitą raizginį, paspęstą jai artimo ir mylėto žmogaus. Visa tai vien tam, kad jos gyvenimą, vis didesnę jos dalį, perimtų kraujo troškulio pilnos vizijos. Vos užmerkusi akis ji mato Karalienę, Deivę Isis. Čia prieš jos valią jos kraują geria šventikai. Čia ji stovi saulėje, degdama, bet nemirdama, savo kančiomis pasmerkdama myriop tuos, kurie kvailai tikėjo esą nemirtingi...

Knyga įdomi savitai. Manau neišnaudojo viso savo potencialo, kai paminėjo galimą reinkarnaciją, ir tada viską tarsi užmetė, ir paliko tik Akašos įtaigą. Pandoros šuoliai į religijas irgi keistoki, negaliu teigti, kad neįdomūs, bet niekaip nesupratau jos motyvacijos, ir dabar tai galvoje lyg koks klaustukas kabo. Pačios Pandoros kalba savy turėjo daugiau jausmo, kai ji kalbėjo apie savo tarno netikrą koją, nei apie Marijų, tad čia irgi kažko pritrūkau. Bet vis dar galiu duoti 7/10, mat knyga paskaityti tikrai verta, jau bent tam, kad Pandora nebūtų tik ta mitologinė Marijaus meilė.

Anne Rice - Blood and Gold [VC #8]

Ir štai, su šia Anne Rice knyga, "Blood and Gold" (Kraujas ir Auksas: Vampyrų Kronikos 8; ISBN 0099271494; 752p.; Goodreads) baigiau tą "klasikinę" Vampyrų Kronikų seriją, mat sekančias dvi perskaičiau jau labai, labai seniai, ir laikau jas savo gyvenimo pokyčių kaltininkėmis. Kitos dvi, tos naujos, mano galvoje sėdi po "Princo Lestato serija" etikete, na, o tos šalutinės, "Naujos Istorijos Apie Vampyrus" ar kaip ten - tarsi mažytė šakelė toje pačioje šakoje. T.y. prie jų visų aš dar prieisiu, ir gal net Blackwood Farm ir Blood Canticle iš naujo paskaitysiu, ir aprašysiu, bet kol kas seriją laikau baigta.

Raudonplaukis karys iš šiaurės miegojo lede stebėdamas pasaulį vien savo sapnuose, per kitų vampyrų akis. Sukurtas vienos iš seniausių kraują geriančių būtybių jis galėjo miegoti dar tiek pat, be poreikio keltis ieškoti kraujo, ar, na, pramankštinti senų kaulų. Bet Lestato muzika pažadino ne vien Akašą. Ir kas Thorne beliko, išbudintam tos elektrinės muzikos, kaip tik keltis.

Naujame pasaulyje, vienišas, jis sutiko Marijų, ir būdamas ištroškęs bendravimo net labiau, nei kraujo, prikalbėjo šį papasakoti savo istoriją. Pagaliau sužinome, kaip ir kodėl Marijus buvo sukurtas. Kaip jis gyveno saugodamas Tuos Kuriuos Reikia Saugoti, iki pat dienos (ar nakties), kol jam į rankas pakliuvo Armandas. Čia gauname, kiek kitokią tos pačios istorijos pusę. Sužinome, kad Armandui nelabai sekėsi saugoti paslaptis, ir, kad gal būt jis žinojo daugiau, nei papasakojo pats, bei nemažai - nutylėjo. Sužinome, kaip ir kodėl Marijus galiausia pavertė Bianką - vampyre. Susipažįstame su jo beprotiška meile - Pandora, bei jos dar labiau beprotiška baime Tiems Kuriuos Reikia Saugoti. Nauja šviesa parodomi ir Karalius bei Karalienė, mat jie, savo imobilioje būsenoje, sugebėjo pridaryti daug eibių, bei išgelbėti Marijų, ne kartą, ir ne du.

Manau šią knygą galima drąsiai skaityti iš kart po Lestato biografijos, ji tikrai padėtų susiformuoti nuomonę apie Akašą. Kokios buvo jos priežastys, ir kas ją privedė prie to, ko ji pridarė savo knygoje.

Nors vis dar manau, jog geriausia knyga Kronikose - Blackwood Farm (nors Interviu Su Vampyru žinoma yra klasika, kurią vampyrų mylėtojams gal labiau verta skaityti), bet ši tikrai užsidirbo savo 10/10 balą. Koks tas Marijus visgi, kartais juokingas, kaip griuvinėjantis briedis, kitą syk grakštus lyg elnias. Kaip kvailai jis riejosi su kiekviena moterimi savo gyvenime, ir, kaip nusvilo, kai paaiškėjo, jog ne visi "sakiau tai, ką turėjau pasakyti tuo kartu" priima, kaip pasiteisinimą.

Anne Rice - Merrick [#7]

Jau abejojau ar Anne iš viso geba susilaikyti neaprašiusi kiekvieno meno kūrinio, kurį randa jos veikėjai. Bet gi štai. Anne Rice "Merrick" (Vampyrų Kronikos 7; ISBN 0345422406; 370p.; Goodreads), septintoji Vampyrų Kronikų knyga. Taip lengvai susiskaitė. Ir gal ne detalėse, ar jų kiekyje - esmė. Gal tai dėl to, jog šią istoriją pasakojo David Talbot. O gal dėl to, kad istorija sukosi apie Mayfair raganą ir archeologiją, dvi mano mylimas temas. Na, o gal tiesiog su kiekviena knyga tik geriau.

Luisas kankinasi žinodamas, jog tiek vampyrų ir gyvųjų aplink jį matė ar kitaip susidūrė su Klaudija po jos mirties, o jis dvasioms - aklas ir kurčias. Nebegalėdamas to pakelti, jis kreipiasi į David Talbot, prašydamas jo leidimo susisiekti su Merrick Mayfair, žinoma Talamaskos ragana, gebančia iškviesti dvasias ir su jomis kalbėtis. Tačiau David patirtis neleidžia jam taip lengvai į viską numoti ranka. Jis matė dvasias apsėdusias Merrick, ne tik jos fizinį kūną, bet netgi orą aplink ją. Jis matė jų galią ir supranta, kaip pavojinga būtų iškviesti tokią pagiežingą būtybę, kaip Klaudija. Pavojinga tiek Luisui, tiek ir Merrick. Tad jis apsiima papasakoti Luisui Merrick istoriją, negailėdamas baisių detalių apie atradimus, kerus, kruviną magiją, ir žiaurumo nestokojančias eterio būtybes, su viltimi, kad jo draugas persigalvos.

Skaityti buvo kur kas lengviau. Detalių mažiau, architektūros irgi. Nepalyginama nei su Kūno Vagimi, nei su Memnochu. Ir nors Armando istorija man patiko, bet ten irgi buvo labai apkrauta, ir skaitėsi tik palyginus lengviau. Šiai knygai gi jau galiu duoti solidžius 9/10 ir už tai.

K.J. Charles - A Case of Possession [2]

Taip, baisu. Knygą perskaičiau jau gal prieš savaitę, jei ne daugiau, o aprašyt kažką, žodelį kokį - tik dabar prisiruošiau. K.J. Charles knyga "A Case of Possession" (A Charm of Magpies 2; ASIN B00D89QGW8; 159p.; Goodreads) yra antroji trilogijoje, o aš jau trečią daugiau nei įpusėjau (beje, prašymas mane pataisyti, jei pripeckioju nesąmonių tebegalioja). Ir tai tikrai ne knygos kaltė, ji buvo tokia pat įdomi, kaip ir pirmoji. Tik... Na, pasiklystu tarp panašumų su kitomis, nes nėr smagiau, kaip ieškoti visų tų kabliukų.

Peter S. Beagle išmokė, kad nėra baisesnės jėgos už burtininką, kuris mirė neradęs ramybės. Tad, kai Londoną užplūsta šuns dydžio žiurkės, nežinia iš kur, dingstančios nežinia į kur, ir be gailesčio žudančios visus, kas pasitaiko kelyje - Crane, su šiomis žiniomis, pasinaudoja proga įsilieti į savo mylimojo gyvenimą, ir nurodyti Londono burtininkams kryptį. Kad ir kaip labai netikintis asmuo, kad ir kiek kvaili prietarai: jei tavo priežiūroje mirė Šamanas, tu pasistengsi įvykdyti visas apeigas mirusiajam, kad tik šis rastų kelią anapilin... Mat šis Šanchajuje pasakojamas mitas apie milžiniškas žiurkes, gali labai greitai paversti Londoną - skerdykla. Ir tai, atrodo, dar nėra baisiausia, ką Crane ir Stephan patirs.

Ši knyga ne mažiau pilna baisių detalių, nei praeita, bet siaubo pasaka to nepavadinčiau (nebent, žinoma, esate homofobiškų pažiūrų, tuomet ir pražilti per nakt galima). Daug įvairios magijos, įtampos, ir beveik Šerloko Holmso tyrimų. Ir nors ši knyga man patiko net labiau, nei praeita, bet ir jai duosiu tik 9/10, mat kažko vis šiek tiek man čia trūksta. Gal tiesiog per trumpos.

K.J. Charles - The Magpie Lord [1]

Kaip gražiai gavosi pereiti nuo fantastinio pasaulio su paprasta istorija, panašia į mūsų, t.y. Captive Prince, prie šių knygų. Mūsų Anglija, bet pilna fantastikos: burtininkai, ir visokie tokie. K.J. Charles knyga "The Magpie Lord" (ISBN 1619215764; 200p.; Goodreads) yra dar viena knyga, kurią sau atkapsčiau iš Bonnie Burton goodread'ų. Ten tikras lobynas kitokių, keistų, įdomių, fantastinių knygų, tai turbūt ir šios man nebus paskutinės. Bet aš jau į lankas, grįžkim prie knygos...

Lucien Crane Vaudrey savo tėvo akyse buvo tas blogasis, supuvęs sūnus. To pasekoje, kai tik tai tapo įmanoma, buvo supakuotas ir išsiųstas į Šanchajų, o jo tarnas įspėtas, jog nebus ašarų, jei vaikinas netyčia iškris per laivo bortą kelionės metu. Visa tai gero apie Lucien nepasako, ypač turint galvoje, kad pačių Vaudrey grafų žmonės jau išmoko vengti, ir pas juos teisingumo neieškoti. Ką ten, jie ima suprasti, jog teisingumą gali tekti paimti į savo rankas, kitaip nekaltų žmonių kraujas ir toliau liesis, kaip tik jiems patiks. Čia galėtumėme įsivaizduoti žmonių minią, su deglais ir šakėmis. Bet kam tiek problemų, kai apylinkėse esama raganos...

Visai Vaudrey šeimai išsižudžius dėl nepaaiškinamos beprotystės, Lucien nelieka kitos išeities, kaip tik grįžti ir sutvarkyti viską ką legaliai sutvarkyti reikia tapus naujuoju grafu. Užtrukti jis neplanavo, ką ten, pažadėjo sau, jog po pirmo bandymo jį areštuoti dėl orientacijos (tokie buvo laikai, Lucien paprasčiausiai preferino vyrus) ar ko nors panašaus, jis tuoj pat viską mes, ir grįš į Šanchajų, kurį laikė savo namais. Tik, kad ta beprotybė, privedusi jo tėvą ir brolį prie savižudybės, atrodo tūno ir jo kraujyje. Tamsios dėmės atmintyje, balsai, ir atsipeikėjimai su jo ištikimu tarnu bandančiu iš jo atimti kokį nors peilį, kad liautųsi bandęs susižaloti. Ilgai tai tęstis negali, arba jis išprotės, arba... Merrick, su savo šeimininko pritarimu, išskuba į tamsiausias Londono vietas, ieškoti išeities, kuri būtų ranka pasiekiama atviro mąstymo Šanchajuje, namie. Jam reikia šamano. Negali juk visa Anglija nekęsti Vaudrey'jų, ar ne?

Patiko man, kaip čia naudojama magija, tiek daug įdomių, naujų, ir senų dalykų. Norint galios ją reikia iš kur nors traukti, kaip Raganiaus knygose, bet čia ją galima atimti iš žmogaus, net neturinčio magijos, kas žmogų kankina ir gali net nužudyti. Burtininkai - kaip energetiniai vampyrai, ir tik keli labai ypatingi gali tos energijos pasisemti iš bet kur, net iš oro. Ir žmonės įdomūs, Merrick kaip koks Sebastian Michaelis (Kuroshitsuji), toks idealus tarnas, kuris kartais pamiršta, kad į šeimininką viešai reikia kreiptis pagarbiau. Ir tas "šamanas", Stephan Day, žemas, liesas, raudonplaukis, tikrai ne žavusis princas, kokius visi piešia. Kol kas duodu 10/10, ir tikiuosi kitos bus tokios pat įdomios. Priminė Bartimėjaus laikus, kur nuo džinų galios sienos drebėdavo.