Jack L. Chalker - Medūza

Minėjau ar ne, kad Konfederacijos žudikai, tai – assassin‘s? T.y. Asasinai? Na, nesvarbu. Štai ir baigiau Jack L. Chalker Vardeno Deimanto keturias knygas, t.y. paskutinę iš jų – „Medūzą“ (Medusa; „Eridanas“ 1997; ISBN 9986-36-024-2; 207p.) ir dėka pradėtos kitos knygos – pamiršau jau vakar įdėti šitą... na... Kas čia, ne apžvalga, net nežinau kas. Apie knygą tad...

  Pagaliau paįvairino mums salotas. Nelabai gardžiais prieskoniais, nes mano supratimu ši agento kopija buvo pati šauniausia savo paprastumu ir žmogiškumu, tad nereikėjo taip žiauriai, bet bent jau paįvairino. Šis agento kūnas priklausė keturiolikmečiui, azijietiškų bruožų vaikinui, kuris keršydamas už sužlugdytą tėvą, kuris rods nusižudė, sugebėjo ne tik prieiti prie tų itin svarbių asmenų, bet dar gi prisinešti tokį prieštvaninį ginklą kaip durklas, kuriuo ir nuplovė suteptą garbę. Tik įtakingos likusios šeimos dėka Konfederacija pasitenkino jo ištrėmimu į Vardeno Deimantą, mat tokia geniali galva – pernelyg pavojinga, kad liktų laisvėje, gyva, netgi su psichologiniu perprogravimu, taip dažnai taikomu plastikinėje visuomenėje.

  Medūza – atšiauri, šalta planeta, kurioje beveik nėra nusikalstamumo, žmonės klusnūs ir visiški avinai, kuriuos reik pastumt, kad suprastų – ei, reikia eiti. To pasiekta įtaisius MST ar kaip ten, t.y. – jus stebi dieną naktį, ištarsit ne tokį žodį, žengsit žingsnį ne ten – džiaukitės, jei jus tik įspės. Kiti gi dingsta ir tuo viskas baigiasi. Vardeno Organizmai čia žmones padarė tikrais chameleonais, tad dar viena atšiaurumo įdomybė – savitas identiteto praradimas. Jei šeimoje su, tarkim, keturiomis moterimis ir dviem vyrais, staiga tampi trečiu vyru – greičiausia po kurio laiko virsi moterimi. Greičiausia dar ir nelabai išvaizdžia moterimi. Bet ei, gera žinia ta, kad tavo skrandis mielai suvirškins net medieną. Mat Medūzoje svarbiausia – išgyventi. Palikuoniai, pilnas baltymų pilvas ir organizmo prisitaikymas prie oro sąlygų, štai ko reikia, ir Organizmai padarys viską, kad būtent taip ir nutiktų.

  Pagaliau išsiaiškiname, tad kas gi tie didieji Ateiviai, kas iš tiesų yra tie Vardeno Organizmai ir kas iš tiesų juos sukūrė. Jei gerai supratau, tai viskas nuėjo velniop, bet buvo tikrai įdomu, bent jau į galą, ypač jei užblokuoji galvoje tą vietą apie tai, kas nutiko ketvirtajai Agento kopijai. Tad knygai štai, galiu duoti 8/10 ir dėt į šalį. Verta buvo perskaityt, net jei pradžioje sunkiai įsivažiavau. 

Jack L. Chalker - Cerberis

  Kažkada skaičiau pirmą šios keturių knygų serijos dalį „Lilita“, ir toji man visai patiko. „Cerberis“ (Cerberus; „Eridanas“ 1997; PFAF 72; ISBN 9986-36-021-8; 207p.) tuo tarpu pasirodė „prastumtas“ kuo greičiau. T.y. veiksmas, nors rašoma, kad tam ir anam reikėjo mėnesių, metų, bet tai ką skaitome vyksta akimirksniu, tad štai Agentas (aš niekaip jo vardo neįsimenu, tad kol kas vadinsiu Agentu) atsiduria planetoje, vienoje iš keturių Vardeno Deimanto planetų, kur jo smegeninės „kopiją“ įtaisė į nusikaltėlio kūną, mat tos keturios Vardeno Deimanto sistemos planetos – kalėjimas, čia jis jau užlipa ant pirmo karjeros laiptelio, čia ant dešimto, čia jau rado sąjungininkų, o moterys būriais jį įsimyli, tad „išrinktoji“ – vergiškai, besąlygiškai klusni ir taip toliau.

  Istorija tęsiasi. Konfederacijos agentas Toks ir Toks tam tikru Merton procesu klonuojamas. Tiksliau, jo protas nukopijuojamas ir įbrukamas į keturis Konfederacijai netikusius žmones, t.y. nusikaltėlius. Kiekvienas iš jų pasiunčiamas į skirtingą planetą iš keturių galimų Vardeno Deimanto sistemoje. Tai – planetos-kalėjimai, mat jose esantys mikrobai, ar mikroorganizmai, ar kažin ten kokios ląstelės panašios į virusus, taip paveikia žmogaus kūną, kad be jų – jis miršta agonijoje. O jos miršta patekę už savo Sistemos ribų tad keturios atšiaurokos planetos – jūsų paskutiniai namai. Galite skraidyti tarp planetų ir jos palydovų kiek tinkami, bet ne toliau. Deja tik, kai subruki geriausius savo srities nusikaltėlius į vieną vietą – nori nenori, kažkas užlips ant kalno ir parodys jūsų taisyklėms špygą. Nusikaltėliai ir tremtiniai sukūrė savo imperiją ir ją valdo keturi Vardeno Valdovai, kuriuos tie Agento Agentai ir pasiųsti sunaikinti. Kodėl? Mat iškilo antžmogiška grėsmė, kurios neįsivaizdavo gal būt net jie patys...

  Atrodytu paprasta, šaltakraujis agentas, nepratęs gilintis į jausmus, draugysčių mezgimus ir panašiai – klusniai įvykdys Konfederacijos jam paskirtą beveik eilinę užduotį. Bėda ta, kad pats agentas nė neįsivaizdavo kaip labai jo Šeimininkai jį ribojo iki išgyveno tuos beveik svetimų jam žmonių, jo klonų, gyvenimus, kur anie įsimylėjo, susirado draugų, bendražygių ir suvokė kas yra tikroji laimė ir džiaugsmas.

  Kaip ir minėjau, nors pirma „Lilita“ buvo nebloga, su šia turėjau bėdų kai tekdavo du syk skaityti aiškinantis kurio gi tai buvo sakinys, kas po galais ten įvyko ir dar aiškintis krūvą terminų kurie man buvo arba visiškai nauji, arba naudoti visiškai kitaip. Mokslinė fantastika mane tuo ir neramina, kad kartais autoriai prisigalvoja baisiausiai painių dalykų, bet kad jau ne visi, tai skaityt tokią „sai-fai“ (sci-fi) vis tiek verta. Bet šiai knygai, dėl didokų neaiškumų, itin painių „paprastų“ planų ir to, kad taip ir nebuvo paaiškinta ką jie padarė Cerberio Valdovui (ką padarė – aišku, bet kaip po galais tai pavyko – ne), galiu duoti tik 4/10 ir čia su tam tikrais sentimentais.

  Šios knygos, visos keturios, buvo mano „perskaityti“ sąraše, tad džiaugiuos, jog pagaliau vėl jas malonėjau pasiimti. Gerai gyvent mažam miestelyj, mat bibliotekos neriboja knygų pratęsimo internetu... Mat laikau jau gal trys mėnesiai...